Administracinė byla Nr. eA-5209-968/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04236-2016-7
Procesinio sprendimo kategorija 21.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. A. kreipėsi į teismą su skundais, kurie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartimi buvo sujungti į vieną administracinę bylą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. rugsėjo 26 d. įsakymą Nr. 1P-80 „Dėl pripažinimo, kad V. A. padarė tarnybinį nusižengimą, ir tarnybinės nuobaudos jam skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas 1), kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas; 2) panaikinti teisingumo ministro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymą Nr. 1P-88 „Dėl pripažinimo V. A. padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos jam skyrimo ir atleidimo iš tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas 2), kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos; 3) grąžinti pareiškėją į tarnybą – Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) direktoriaus (pataisos vyriausiojo pareigūno tarnybinis rangas) pareigas; 4) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2016 m. lapkričio 3 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
2. Dėl Įsakymo 1 pareiškėjas nurodė šiuos argumentus:
2.1. Dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų, kurie atlikti 2015 m. liepos 14 d. – 2015 m. rugpjūčio 5 d., vykdant atrankos į Kybartų PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigybę, yra suėjęs naikinamasis 1 metų terminas, todėl negalimas tarnybinės nuobaudos skyrimas. Taip pat pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. birželio 27 d. raštą Nr. 1S-2379 tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. rugsėjo 16 d. išvada Nr. 40P-465 „Dėl Kybartų pataisos namų direktoriaus V. A. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada 1) surašyta 2016 m. rugsėjo 16 d. (tarnybinis patikrinimas vykdytas 77 dienas, neįskaitant pareiškėjo ligos laikotarpio (laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas dėl ligos)), o tarnybinė nuobauda paskirta 2016 m. rugsėjo 26 d.
2.2. Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliktas objektyvus ir nešališkas tyrimas. Komisija, kuri skirta tarnybiniam patikrinimui „Dėl Kybartų pataisos namų direktoriaus V. A. galimo tarnybinio nusižengimo padaryti atlikti“ (toliau – ir Komisija) pareiškėją pripažino kaltu iš karto, kai gavo ir susipažino su Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažymos „Apie kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 metu gautą informaciją“ Nr. LV-2919 (toliau – ir Pažyma 1) turiniu. Komisija nevertino Pažymos 1 patikimumo ir įrodomosios vertės.
2.3. Kybartų PN direktoriaus V. A. 2015 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1/10-185 „Dėl atrankos į laisvą pareigūno pareigybę skelbimo“ paskelbta atranka Kybartų PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) pareigybei užimti. Paskelbus atranką į Inspektoriaus pareigas buvo gauti 2 prašymai leisti dalyvauti atrankoje, t. y. vienas prašymas gautas iš jau dirbančio vidaus tarnyboje asmens E. Z., o antras prašymas gautas iš kitos buvusios pareigūnės, pretenduojančios į vidaus tarnybą – J. M.. Pareiškėjas pasirašė E. Z. siuntimą Nr. 1/2-3804 į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) atlikti specializuotą medicininę ekspertizę. Minėtame siuntime buvo nurodyta, kad pretendento sveikatos būklė turi atitikti sveikatos būklės reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 patvirtinto Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado, (toliau – ir Sąvadas) II skiltį. 2015 m. birželio 19 d. prašymą leisti dalyvauti atrankoje pateikė J. M. ir pareiškėjas pasirašė siuntimą Nr. 1/2-3926 į CMEK atlikti specializuotą medicininę ekspertizę. Siuntime Nr. 1/2-3926 buvo nurodyta, kad pretendento sveikatos būklė turi atitikti sveikatos būklės reikalavimus, numatytus Sąvado II skiltyje, tačiau 2016 m. liepos 16 d. po pokalbio su J. M., pareiškėjas nurodė patikslinti J. M. išduotą siuntimą Nr. 1/2-3926 į CMEK, nurodant, kad pretendentas (J. M.) turi atitikti sveikatos būklės reikalavimus, numatytus Sąvado II-III skiltyse. Pareiškėjas nurodė, kad skirtingos Sąvado skiltys buvo išduotos skirtingus teisinius statusus turintiems asmenims, o pareigybė su požymiais „kriminalinės žvalgybos vykdymas“, į kurią pretendavo asmenys, pagal Sąvadą priskiriama tiek II, tiek III Sąvado skiltims. Pareiškėjo telefoninių pokalbių teiginiai neturėtų būti vertinami kaip įrodymas dėl siuntimo duomenų realaus pakeitimo.
2.4. Nesutiko su teiginiais, jog nurodė E. Z. nedalyvauti atrankoje ir (ar) pateikti 2015 m. rugpjūčio 5 d. tarnybinį pranešimą dėl atsisakymo dalyvauti atrankoje. Kalėjimų departamento Imuniteto skyrius ir Komisija nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas liepė E. Z. nedalyvauti tolimesnėse atrankos procedūrose. Komisija išimtinai patikėjo direktoriaus R. Z., šiuo metu einančio Kybartų PN direktoriaus pareigas, ir tuo metu Kybartų PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigas ėjusio R. Č. paaiškinimais, kad pareiškėjas liepė R. Z. ir E. R. pasakyti E. Z., jog ji atsisakytų dalyvauti atrankoje.
2.5. Pareiškėjui, kaip įstaigos vadovui, teisės aktais pavesta organizuoti įstaigos darbą, o šiai pareigai įgyvendinti suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl struktūrinių padalinių ir pareigybių, be kita ko, nuspręsti, kokius reikalavimus atitinkantys asmenys galėtų geriausiai prisidėti prie įstaigai pavestų uždavinių įgyvendinimo. Šiuo atveju Socialinės reabilitacijos skyriuje buvo didelė personalo kaita, skyriaus veiklos rezultatai nebuvo geri. Ne tik pareiškėjui buvo matomi šio skyriaus trūkumai, apie būtinybę į šio skyriaus viršininko pareigas atrinkti asmenį, turintį kelių metų vadovavimo patirtį, nes tik tokią patirtį turintis asmuo užtikrintų, jog bus tinkamai organizuojamas darbas, motyvuojami pavaldiniai, tinkamai vykdomos jam pavestos funkcijos kalbėjo ir E. R.. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes (nuolatinė personalo kaita, kai vidutinio lygmens vadovai prašosi būti perkelti į žemesnes pareigas esant laisvai skyriaus viršininko pareigybei), buvo priimtas sprendimas peržiūrėti Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymą ir pakeisti Kybartų PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašyme įtvirtintus reikalavimus ir vietoje reikalavimo „3 metų darbo stažą bausmių vykdymo įstaigų sistemoje“ pakeisti į reikalavimą „3 metus vadovavimo darbo patirties“. Šiam pakeitimui pritarė tiesioginis skyriaus viršininko vadovas E. R., Personalo skyriaus juriskonsultė D. M.-L., administracijos skyriaus reikalų vedėja A. M.. Tai įrodo, kad prieš atrankos paskelbimą įvykęs aptartas pareigybės aprašymo pakeitimas buvo atliktas ne siekiant sudaryti sąlygas atrankoje dalyvauti A. K., o siekiant į skyriaus viršininko pareigas atrinkti asmenį, turintį vadovaujamo darbo patirties.
2.6. Pareiškėjas nesutiko, kad jis nesivadovavo Vyriausybės 2002 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 11.2 papunkčiu, nukreipiančiu į Metodikos 2 priedą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Metodikos 2 priede nurodyta tik rekomenduojama darbo patirtis ir paaiškino, jog ankstesnis specialusis reikalavimas „turėti ne mažesnį nei 3 metų darbo stažą bausmių vykdymo įstaigų sistemoje“ neatitiko realiai egzistuojančių problemų, pareigybės paskirties ir viršininkui nustatytų funkcijų, t. y. asmuo neturintis kelių metų vadovaujamo darbo patirties nebūtų pajėgus vykdyti nustatytų funkcijų. Be to, pareigybės aprašymas buvo pakeistas iki atrankos paskelbimo, todėl teigė, kad bendrieji ir specialieji reikalavimai buvo adresuoti neapibrėžtam asmenų, pageidaujančių užimti laisvas pareigas, ratui. Vien ta aplinkybė, kad A. K. turėjo beveik 5 metų vadovaujamojo darbo patirties, negali būti laikoma įrodymu, jog pareiškėjas sudarė sąlygas atrankoje dalyvauti išimtinai A. K..
2.7. Iš telefoninių pokalbių akivaizdu, kad pareiškėjas skatino A. K. dalyvauti atrankoje, tačiau pareiškėjas tvirtino, jog atrankos vykdymui ar jos rezultatams nedarė jokios įtakos. Įstatymas ar kitas teisės aktas nedraudžia vadovui skatinti asmenims dalyvauti atrankoje.
2.8. Atrankas į pataisos pareigūnų pareigas vykdo atrankos komisija (toliau – ir atrankos komisija), kuri sudaroma įstaigos vadovo įsakymu, remiantis teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-59 patvirtintomis Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėmis. Minėtą atranką, kurioje dalyvavo ir A. K., sudarė 7 asmenų komisija. Pareiškėjas pažymėjo, kad atrankos komisijos sudėtyje buvo net 3 asmenys, kurie deleguoti iš Kalėjimų departamento. Be to, atrankoje dalyvavo 2 pretendentai, skundų dėl atrankos rezultatų gauta nebuvo.
3. Dėl Įsakymo 2 pareiškėjas nurodė šiuos argumentus:
3.1. Pagrindas pareiškėjo tarnybiniam patikrinimui atlikti buvo Pažyma 1 (priimta 2016 m. rugpjūčio 10 d.), kurioje konstatuota, kad Kalėjimų departamento Imuniteto skyriuje 2015 m. birželio 22 d. pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas Nr. KŽTB-002-1-2015 dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje, požymius. Pareiškėjas nurodė, kad galimas tarnybinio nusižengimo faktas paaiškėjo vėliausiai 2016 m. rugpjūčio 10 d., kai buvo surašyta Pažyma 1. Tai reiškia, kad terminas tarnybinei nuobaudai skirti suėjo 2016 m. rugsėjo 9 d. Laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas sirgo, todėl minėtas laikotarpis negalėjo būti įskaičiuotas į terminą nuobaudai paskirti. Terminas tarnybinei nuobaudai skirti baigėsi 2016 m. rugsėjo 28 d., todėl Įsakymu 2 paskirta tarnybinė nuobauda už Pažymoje 1 nurodytus pažeidimus paskirta praleidus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą. Kitoks teisės aktų aiškinimas apsunkintų pareiškėjo atsakomybę.
3.2. Pareiškėjo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos veiksmai truko vienerius metus (nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2016 m. birželio 22 d.), tačiau, pareiškėjo nuomone, tokie veiksmai buvo pradėti ne siekiant surinkti duomenų galimai padarytai nusikalstamai veikai pagrįsti, bet tarnybinei atsakomybei taikyti. Tai patvirtina aplinkybės, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai taikyti maksimalų terminą, tačiau ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo inicijuotas, iš karto po kriminalinės žvalgybos veiksmų pabaigos buvo nuspręsta medžiagą perduoti tirti dėl tarnybinių nusižengimų. Tokie veiksmai nedera su teisėtumo principu ir nėra būtini demokratinėje visuomenėje, priešingai, lemia piktnaudžiavimą įgaliojimais. Nepasitvirtinus informacijai apie kriminalinės žvalgybos objektą, tyrimas turėjo būti nutrauktas, tačiau veiksmai buvo toliau tęsiami, siekiant surinkti įrodymus pareiškėjo tarnybinei atsakomybei taikyti. Tai leidžia teigti, kad duomenys, kuriais buvo remtasi priimant Įsakymą 2, gauti neteisėtai.
3.3. 2016 m. spalio 26 d. išvadoje Nr. 40P-505 „Dėl Kybartų pataisos namų direktoriaus V. A. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada 2) visi nurodyti pažeidimai buvo pradėti tirti remiantis Pažyma 1, o Įsakymas 1 ir Įsakymas 2 priimti remiantis tuo pačiu pagrindu pradėtais tarnybiniais patikrinimais. Tokiu būdu išskaidžius nustatytas aplinkybes buvo sukurtas formalus pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos Statuto 30 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Tarnybinės atsakomybės klausimas turėjo būti nagrinėjamas vieno tyrimo metu ir esant pagrindui taikius už juos vieną tarnybinę nuobaudą.
3.4. Komisija tarnybiniam patikrinimui atlikti dėl Kybartų PN direktoriaus V. A. galimo tarnybinio nusižengimo padarymo (toliau – ir Komisija), sudaryta teisingumo ministro 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 1P-64 (aktuali redakcija – teisingumo ministro 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 1P-79). Komisija tyrė pažeidimus, susijusius su 2014 m. gruodžio 8 d. sutarties Nr. 6448 dėl judriojo ryšio paslaugų teikimo sudarymu ir sutarties Nr. 1430, kurios pagrindu pareiškėjas savo artimiesiems perdavė teisę naudotis palankesnėmis judriojo ryšio paslaugomis. Pareiškėjas nurodė, kad nors Komisija pagal Sutartį Nr. 6448 ir Sutartį Nr. 1430 padarytus tarnybinius nusižengimus kvalifikavo kaip du skirtingus, tačiau jie, esant tarnybinio nusižengimo sudėčiai, turėjo būti kvalifikuojami kaip vienas sudėtinis pažeidimas, nes yra neatsiejamai susiję (iš esmės yra tas pats sandoris).
3.5. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 5 d. paaiškinime nurodė, kad Kybartų PN dar iki 2014 m. gruodžio 8 d. Sutarties Nr. 6448 sudarymo buvo praktika, jog naudojant identifikacinį duomenį (Kybartų PN) buvo sudaromos sutarys su mobiliojo ryšio paslaugų tiekėju. Kybartų PN buvo tik paslaugos tiekėjo nurodomas identifikacinis rodmuo, kurio adresu buvo siunčiamos sąskaitos, kurias darbuotojai apmokėdavo iš savo lėšų. Apie tai, kad tokia praktika egzistavo, patvirtina tai, jog pareiškėjas dar 2009 m. (iki tapdamas Kybartų PN vadovu) pasinaudojo Kybartų PN suteikta galimybe perkelti savo ir 4 savo artimųjų telefono numerius, nurodytus 2016 m. spalio 26 d. Išvadoje 2. Sutartis Nr. 6448 vėliau buvo iš dalies pakeista Sutartimi Nr. 1430 (perkeliant abonentus iš Bitės mobiliojo ryšio operatoriaus į „TELE2“). Pareiškėjas taip pat abejojo, ar, remiantis Statuto 30 straipsnio 3 dalimi, galėjo būti skirta nuobauda, kadangi nuo galimo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai. Pareiškėjas abonentus artimiesiems perdavė 2009 m., o už perdavimą tarnybinė nuobauda skirta tik 2016 m.
3.6. Pareiškėjas nurodė, kad Sutartis Nr. 6448 buvo sudaryta neatliekant Lietuvos Respublikos viešojo pirkimo įstatyme (toliau – ir VPĮ) nustatytų pirkimų procedūrų, nes ji neatitinka VPĮ nustatytų reikalavimų ir ja nebuvo siekiama įgyti jokių paslaugų Kybartų PN naudai ar interesams. Kadangi Komisijai buvo pateikta visa informacija, susijusi su Sutartimi Nr. 6448 ir pagal ją vykdytais atsiskaitymais, šis pažeidimas turėtų būti pripažintas formaliu. Komisija nepateikė jokių argumentų, kodėl konstatuoti pažeidimai, susiję su 2014 m. gruodžio 8 d. sutarties Nr. 6448 dėl judriojo ryšio paslaugų teikimo sudarymu ir sutarties Nr. 1430, kurios pagrindu pareiškėjas savo artimiesiems perdavė teisę naudotis palankesnėmis judriojo ryšio paslaugomis, laikomas šiurkščiu, šis aspektas nebuvo tirtas ir motyvuojamas.
3.7. Išvadoje 2 konstatuota, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nes naudojo tarnybinį transportą asmeninėms reikmėms ir dėl to Kybartų PN patyrė 128,17 Eur žalą. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 5 d. paaiškinime pripažino dėl padaryto pažeidimo ir nurodė, kad gailisi, taip pat pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog dalis žalos atlyginta. Komisija nustatė, kad likusi neatlyginta žala – 48,56 Eur. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, nustačiusi, jog pareiškėjas naudojo tarnybinį transportą asmeninėms reikmėms ir dėl to Kybartų PN patyrė 48,56 Eur žalą, nepagrįstai konstatavo, kad šie veiksmai padaryti iš savanaudiškų paskatų. Komisija nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pripažino padaręs pažeidimą, gailisi ir atlygino dalį žalos. Pareiškėjas taip pat informavo Kybartų PN apie tarnybinio automobilio naudojimą. Komisija, vadovaudamasi Statuto 30 straipsnio 1 dalimi, turėjo pasiūlyti skirti tarnybinę nuobaudą, atsižvelgusi į keturias lengvinančias aplinkybes, bet to nepadarė. Be to, pareiškėjo prašymas tarnybiniu automobiliu atvežti R. K. į Marijampolėje esančius sodus nėra užfiksuotas. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jam nėra žinoma, kokiu automobiliu R. K. atvyko. Šis tariamas pažeidimas įvyko 2015 m. liepos 7 d., todėl už jį yra praėjęs tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas. 2016 m. balandžio 26 d. ir 2016 m. gegužės 31 d. tarnybinio automobilio naudojimas pareiškėjui tapo žinomas tik pradėjus tarnybinį patikrinimą, kadangi jis tikėjosi, kad vairuotojas naudos ne tarnybinį transportą. Pažymėjo, kad jo vairuotojas galėjo duoti Kalėjimų departamento Imuniteto skyriui reikalaujamus parodymus vengdamas savo tarnybinės ir galimai baudžiamosios atsakomybės, kadangi, kaip nurodyta Pažymoje 1 apie kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. ŽTB-002-1-2015 metu gautą informaciją, R. K. 2016 m. balandžio 26 d. benziną pylė į tarnybinio automobilio talpą.
3.8. Pareiškėjas dar iki Komisijos tyrimo, t. y. 2016 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą Kybartų PN priimti pinigus (59,20 Eur) už 2016 m. balandžio 21 d. kelionę tarnybiniu automobiliu. Komisija nustatė, kad prašymas pateiktas už 2016 m. balandžio 27 d. kelionę, o ne 2016 m. balandžio 21 d. kelionę, todėl konstatavo, jog pažeidimas padarytas 2016 m. balandžio 21 d., o 2016 m. balandžio 28 d. prašyme nurodyta 2016 m. balandžio 27 d. kelionė nenustatyta. Atsižvelgdama į tai, Komisija konstatavo, kad pareiškėjas iš esmės nepagrįstai Kybartų PN atlygino 59,20 Eur žalą. Pareiškėjas vertino, kad tokia išvada padaryta tik formaliai įvertinus susidariusią situaciją. Pareiškėjui tapo žinoma apie tarnybinio automobilio naudojimą tik pradėjus tyrimą, nes buvo galvojama, kad vairuotojas naudos ne tarnybinį automobilį. Tik sužinojęs, kad buvo naudojamas tarnybinis automobilis, pareiškėjas atlygino žalą.
3.9. Komisija nepagrįstai savanaudiškus tikslus išskyrė kaip sunkinančią aplinkybę, kadangi ji jau ir taip patenka į pažeidimo sudėtį. Ir dėl šio pažeidimo Komisija nemotyvavo ir neargumentavo, kodėl jis laikytinas šiurkščiu.
4. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose nesutiko su pareiškėjo skundais ir prašė juos atmesti.
5. Dėl Įsakymo 1 atsakovas nurodė šiuo argumentus:
5.1. Teisingumo ministerija 2016 m. birželio 27 d. gavo Kalėjimo departamento 2016 m. birželio 27 d. raštą, kuriame nurodyta, jog Kalėjimų departamente 2016 m. balandžio 25 d. ir 2016 m. gegužės 16 d. gauti anoniminiai skundai dėl pareiškėjo galimai neteisėtų veiksmų atliekant vidaus administravimo funkcijas. 2016 m. birželio 27 d. rašte taip pat nurodyta, kad Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnai, nuvykę į Kybartų PN, surinko visą dokumentinę medžiagą apie anoniminiuose skunduose minimas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas neužtikrino Kybartų PN skelbiamų ir vykdomų atrankų skaidrumo, teisėtais ar neteisėtais būdais siekė, kad atrankose dalyvautų ir laimėtų asmenys, su kuriais buvo sutarta. Gavęs šią informaciją, teisingumo ministras sudarė Komisiją ir, po termino pratęsimo, įpareigojo pateikti Išvadą 1. Teisingumo ministras skundžiamu Įsakymu 1 skyrė švelnesnę tarnybinę nuobaudą nei buvo nurodyta Išvadoje 1. Kadangi tarnybinis patikrinimas buvo pratęstas nuo 2016 m. liepos 29 d. ir užbaigtas 2016 m. rugsėjo 16 d., o pareiškėjas sirgo nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 4 d., pratęstas 30 dienų terminas neviršytas ir Išvada 1 priimta laiku. Nepraleidęs nustatytų terminų, teisingumo ministras Išvadą 1 patvirtino 2016 m. rugsėjo 20 d. Kadangi tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo data skaičiuojama nuo Išvados 1 patvirtinimo datos, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda priimta laiku, nepraleidus 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos.
5.2. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. tarnybinė nuobauda pareiškėjui negalėjo būti pritaikyta, nes praėjo daugiau nei 1 metai nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas pagal kompetentingos institucijos – Kalėjimų departamento – pradėtą tyrimą, po kurio buvo surašyta 2016 m. birželio 23 d. pažyma Nr. LV-2268 „Dėl anoniminio pranešimo nagrinėjimo“ (toliau – Pažyma 2). Vadinasi, šiuo atveju tarnybinė nuobauda pareiškėjui galėjo būti skiriama ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Atitinkamai tai įrodo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas skunde, jo tarnybinis patikrinimas pradėtas ne pagal Pažymą 1, o pagal nurodytą Pažymą 2 ir tarnybinė nuobauda jam paskirta, vadovaujantis kitais duomenimis, ne tik minėta Pažyma 1.
5.3. Nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl CMEK siuntimų keitimo, nes buvo nustatyta, kad nors iš pradžių J. M. ir E. Z. išduotose CMEK siuntimuose buvo nurodyti tokie patys sveikatos būklės reikalavimai, tačiau vėliau paaiškėjus, kad J. M. sveikatos būklė gali neatitikti Sąvado II skilties reikalavimų, jai CMEK siuntimas buvo pakeistas – nustatyti reikalavimai pagal Sąvado II arba III skiltis (tai patvirtina pareiškėjo telefoniniai pokalbiai). Šis patikslintas CMEK siuntimas, išduotas J. M., buvo išduotas 2015 m. liepos 16 d., t. y. jau po to, kai kita pretendentė E. Z. pateikė CMEK pažymą apie tinkamumą tarnybai pagal Sąvado II skiltį. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjas, organizavęs specializuotos medicininės ekspertizės pakeitimą, siekė, kad į Kybartų PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas būtų priimta J. M.. Pareiškėjo argumentus dėl E. Z. atsisakymo dalyvauti atrankoje savo noru paneigė pati E. Z., R. Z. i R. Č.. Tai, kad E. Z. vėliau laimėjo kitą konkursą nepaneigia fakto dėl pareiškėjo aptartų neteisėtų veiksmų.
5.4. Pareiškėjo skundo argumentai dėl atrankos į Kybartų PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas yra nepagrįsti. Nustatyta, kad pareiškėjas dar iki atrankos į minėtas pareigas paskelbimo skambino A. K. ir siūlė užimti minėtas pareigas. Pokalbių metu pareiškėjas informavo A. K. apie vykdomą atranką, apie šiai pareigybei nustatytas funkcijas ir tai, kad papildomai informuos, kaip tinkamai pasirengti atrankai. Pareiškėjo ir A. K. bendravimas vyko ir dėl atrankos vykdymo eigos. Tokie veiksmai atskleidžia pareiškėjo siekį sudaryti galimybę, kad atranką laimėtų būtent A. K.. Pareiškėjui buvo žinoma, kad A. K. neatitinka nustatytų specialiųjų reikalavimų, todėl juos pakeitė. Teisingumo ministerijos teigimu, minėtoms pareigoms užimti vadovaujančio darbo patirtis nėra būtina, todėl buvo atliktas neproporcingas specialiųjų reikalavimų pakeitimas. Nors pareiškėjas nesutinka, tačiau atliktu specialiųjų reikalavimų pakeitimu buvo nukrypta nuo Metodikos 2 priede nustatytų rekomendacijų.
5.5. Atsižvelgiant į tai, visgi laikomasi pozicijos, kad Įsakymu 1 paskirta tarnybinė nuobauda yra teisėta ir pagrįsta, priimta atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui jau buvo skirtas papeikimas. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina Įsakymu 1 konstatuotus teisės aktų pažeidimus, todėl nėra pagrindo pareiškėjo skundo argumentais naikinti Įsakymą 1.
6. Atsakovas dėl Įsakymo 2 nurodė šiuo argumentus:
6.1. Komisija patikrinimui atlikti buvo sudaryta 2016 m. rugpjūčio 12 d., t. y. po 2 dienų nuo Pažymos 1 gavimo. Pranešimas buvo surašytas per 5 darbo dienas, t. y. 2016 m. rugpjūčio 19 d. Bendras tarnybinio patikrinimo atlikimo terminas buvo 60 dienų, neįskaitant pareiškėjo ligos laikotarpio. Išvada 2 surašyta 2016 m. spalio 26 d., tai reiškia – nepraleidus termino (atitinkamai po 2 dienų Išvada 2 patvirtinta). Nei vienas iš procedūrinių terminų nebuvo pažeistas. Kadangi tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikoma vadovo tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo diena, nustatytas terminas tarnybinei nuobaudai paskirti yra skaičiuojamas būtent nuo šios dienos. Atitinkamai pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta 2016 m. lapkričio 3 d., t. y. nepraėjus 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Šiuo atveju nagrinėtinas tik Įsakymo 2 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o ne informacijos, kurios pagrindu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, gavimo teisėtumo klausimas.
6.2. Tarnybinis patikrinimas, kuris buvo baigtas priėmus Įsakymą 1, buvo pradėtas ne gavus Pažymą 1, o Departamento 2016 m. birželio 27 d. raštą Nr. 1S-2379. Minėtoje Pažymoje 1 gauta informacija buvo tik patikslinta, o visos kitos aplinkybės, susijusios su telefonų ir transporto naudojimu buvo pateiktos naujai. Todėl argumentai dėl tarnybinių patikrinimų išskaidymo atmestini kaip nepagrįsti. Įsakymu 2 pareiškėjui buvo skirta viena tarnybinė nuobauda už sudėtinį nusižengimą. Tai, kad Išvadoje 2 kiekvienas epizodas buvo išnagrinėtas atskirai, nesudaro pagrindo teigti, kad už sudėtinį nusižengimą buvo skirtos kelios nuobaudos. Sutarties sudarymas ir abonentinių telefonų numerių perdavimas pagrįstai buvo vertinami kaip atskiri epizodai, nes skyrėsi ir objektas, ir objektyvioji pažeidimo pusė, ir kaltės forma. 1 metų terminas skaičiuojamas nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d., kai informacija apie pažeidimą, susijusį su artimiesiems perduotų telefonų numerių naudojimą, buvo gauta, o ne nuo 2009 m. Pareiškėjas pripažįsta konstatuotą pažeidimą, tačiau jį teisina susiklosčiusia praktika ir tuo, kad ir kiti pareigūnai taip elgėsi. Visgi, pareiškėjas turėjo užkirsti kelią tokiems veiksmais, o ne juos toleruoti. Žalos faktas nėra būtina sąlyga konstatuoti tarnybinį nusižengimą kaip šiurkštų. Iš pažeidimų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas siekė savanaudiško tikslo – palankesnių judriojo ryšio naudojimo paslaugų artimiesiems, todėl tokie jo veiksmai buvo pagrįstai pripažinti šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Kybartų PN nuostatuose nenumatyta judriojo ryšio paslaugų teikimo privatiems asmenims veikla. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, naudojimasis tarnybiniu automobiliu asmeniniais tikslais yra šiurkštus pažeidimas ir piktnaudžiavimas tarnyba. Todėl pareiškėjo argumentai, kad pažeidimo šiurkštumo požymis nėra motyvuotas, atmestinas kaip nepagrįstas. Pradėjus tarnybinį patikrinimą kompetentingo subjekto atlikto tyrimo pagrindu, tarnybinė nuobauda galėjo būti skiriama ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Išvadoje 2 buvo atsižvelgta į lengvinančias aplinkybes. Be to, nors pareiškėjas teigia, kad Komisija neįvertino susidariusios situacijos, tačiau buvo nustatytos ir įvertintos visos aplinkybės dėl pareiškėjo teiktų dokumentų ir jų turinio.
6.3. Nenustatyta objektyviais duomenimis, kad pareiškėjas, kaip nurodė skunde, būtų pranešęs Kybartų PN apie tarnybinio automobilio naudojimą. Pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas susideda iš trijų savarankiškų tarnybinių nusižengimų, kurie buvo padaryti tyčiniais veiksmais, du iš jų – piktnaudžiavimas tarnyba. Pareiškėjo veiksmai diskreditavo bausmių vykdymo sistemą ir jos institucijas. Pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda adekvati padarytiems pažeidimams.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
8. Teismas, įvertinęs Išvados 1 ir Įsakymo 1 turinį, darė išvadą, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – buvo paskirta, nes pareiškėjas neužtikrino Kybartų PN skelbiamų ir vykdomų atrankų į Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas ir Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas skaidrumo. Be to, pareiškėjas siekė, kad minėtose atrankose dalyvautų ir jas laimėtų konkretūs asmenys. Tokia išvada grindžiama tuo, kad J. M. ir E. Z. į Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas nebuvo sudarytos vienodos sąlygos, nes išduotame siuntime Nr. 1/2-3804 E. Z. atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę nurodoma Sąvado skiltis II, o išduotame siuntime Nr. 1/2-3925 J. M. atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę nurodoma sąvado skiltys II–III, o Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymas pareiškėjo 2016 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 1/10-48 buvo pakeistas tam, kad A. K. atitiktų specialiuosius reikalavimus, nes jis bausmių vykdymo sistemoje nėra dirbęs.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta 2016 m. rugsėjo 26 d. už veiksmus, kurie atlikti nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d., ir susiję su atrankos į Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas organizavimu bei vykdymu. Teismas nesutiko su Teisingumo ministerijos pozicija, kad šis tarnybinis patikrinimas buvo inicijuotas „kito patikrinimo“ pagrindu, kadangi rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas gavus tai pačiai sistemai priklausančios institucijos informaciją. Be to, pateikus informaciją buvo konkrečiai nurodyta, kad ji skirta pradėti galimam tarnybiniam patikrinimui. Teismas sprendė, kad 2016 m. rugsėjo 26 d. paskyrus nuobaudą, ji galėjo būti skiriama tik už veiksmus, kurie buvo atlikti nuo 2015 m. rugsėjo 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 25 d. Dalį, kuria pareiškėjui taikyta tarnybinė atsakomybė už veiksmus, atliktus dėl atrankos į Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas organizavimu ir vykdymu, teismas panaikino Statuto 30 straipsnio 3 dalies pagrindu.
10. Įvertinęs rašytinės bylos medžiagą ir žodinius paaiškinimus, kitus skundo argumentus teismas vertino kritiškai. Pirmiausia teismas pažymėjo, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena, vadovaujantis LVAT praktika, laikytina tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo diena (2013 m. spalio 23 d. aprobuotas LVAT praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas (II dalis); Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 522–915). Išvada 1 patvirtinta 2016 m. rugsėjo 20 d., o Įsakymas 1 priimtas 2016 m. rugsėjo 26 d. Vadinasi, terminas, per kurį turėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda, nepažeistas.
11. Pareiškėjo argumentai dėl nepagrįstai padarytų išvadų dėl jam inicijuotų pažeidimų dėl atrankos į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas, įvertinęs visą bylos medžiagą ir teismo posėdyje išdėstytus žodinius paaiškinimus, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neneigė, jog kalbėjosi su A. K. ir skatino jį dalyvauti atrankoje į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas (bylos medžiaga patvirtina, kad A. K. savybės jam yra žinomos). Komisijos padarytos išvados, kad specialieji reikalavimai buvo tikslingai keičiami, teismo laikytinos pagrįstomis visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Teismas vertino, kad skundo argumentai, kuriais pareiškėjas iš esmės nurodo abstrakčias savo veiksmų priežastis, nesudaro pagrindo abejoti tarnybinio patikrinimo metu padarytomis išvadomis.
12. Teismas konstatavo, kad nors Teisingumo ministerija negalėjo skirti tarnybinės nuobaudos už pareiškėjo veiksmus, kurie atlikti nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. ir yra susiję su atrankos į Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas organizavimu ir vykdymu, tačiau vis tiek pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjo veiksmai dėl atrankos į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas organizavimo ir vykdymo yra neteisėti. Atsižvelgęs į padaryto pažeidimo mastą ir pareiškėjo veiksmų pobūdį, teismas padarė išvadą, kad proporcinga ir adekvati tarnybinė nuobauda yra Įsakymu 1 paskirtas griežtas papeikimas. Pagrindų, kodėl už konstatuotą pažeidimą pareiškėjui turi būti paskirta švelnesnė tarnybinė nuobauda, nenustatyta. Jokių argumentų šiuo aspektu nenurodo ir pats pareiškėjas. Todėl naikinti Įsakymo 1 nėra teisinio pagrindo.
13. Dėl Įsakymo 2 teismas nurodė, kad įvertinus nustatytas faktines aplinkybes aptarto teisinio reguliavimo kontekste darytina išvada, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad buvo praleistas terminas tarnybinei nuobaudai paskirti, yra atmestini, nes pareiškėjas neteisingai vertina Statuto 30 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino eigos pradžią. Pagal šią nuostatą tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju tarnybinio patikrinimo išvada parengta 2016 m. spalio 26 d., patvirtinta 2016 m. spalio 28 d., o Įsakymas 2 priimtas 2016 m. lapkričio 3 d., teismas sprendė, kad Statuto 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas 30 dienų terminas praleistas nebuvo. Kitų procedūrinių pažeidimų nagrinėjamu atveju teismas nenustatė.
14. Teismas nurodė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėjo tarnybinis patikrinimas pradėtas Pažymos 1 pagrindu, kurioje surinkti duomenys iš pareiškėjo atžvilgiu vykdyto ikiteisminio tyrimo metu gautos informacijos. Pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad kontržvalgybos veiksmai buvo vykdomi neteisėtais tikslais, nesusiję su šios administracinės bylos dalyku.
15. Pažymoje 1 pateikti duomenys nėra nuginčyti jokia instancine (teismine ar neteismine) tvarka. Pareigūnų veiksmai, vykdant kontržvalgybą, nesusiję su šios administracinės bylos dalyku, todėl šių pareiškėjo argumentų teismas nevertino.
16. Teismas vertino, jog argumentas, kad tarnybiniai patikrinimai buvo sąmoningai išskaidyti, nepagrįstas, nes rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjo atžvilgiu atlikti patikrinimai buvo atlikti skirtingais pagrindais. Teismas sutiko su Teisingumo ministerijos pozicija, atmesdamas minėtus skundo argumentus kaip nepagrįstus. Tai, kad pažeidimai nebuvo vertinami kaip vientisas pažeidimas, o įvertinti atskirai – nesukelia jokių neigiamų pasekmių pareiškėjo atžvilgiu, kadangi išvados yra padarytos įvertinus visų konstatuotų aplinkybių visumą, todėl skundo argumentui, kad tai turėjo neigiamą įtaką tarnybinio patikrinimo išvadoms, teismas atmetė.
17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės neginčija Išvadoje 2 nustatytų faktinių aplinkybių ir konstatuotų pažeidimų, todėl ginčo dėl jų nėra. Pareiškėjas siekia, kad būtų pripažinta, jog konstatuoti pažeidimai yra mažareikšmiai ir formalūs. Teismas, įvertinęs visą tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, teismo posėdyje išdėstytus žodinius paaiškinimus, Išvadoje 2 konstatuotų pažeidimų visumą ir aplinkybę, kad pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu buvo įstaigos vadovas, su tokia pareiškėjo pozicija nesutiko. Teismas pabrėžė, kad įstaigos vadovui yra keliami aukštesni profesionalumo ir elgesio standartai, todėl pareiškėjo veiksmų pateisinimas susiformavusia „ilgamete praktika“, nepaneigia Išvadoje 2 padarytų išvadų apie pareiškėjo veiksmų neteisėtumą.
18. Aplinkybė, kad pareiškėjas padengė žalą, t. y. sumokėjo už kurą, kuris buvo išnaudotas jam naudojantis tarnybiniu automobiliu asmeniniais tikslais taip pat nepaneigia, kaip teismo posėdyje pažymėjo Teisingumo ministerijos atstovė, konstatuoto pažeidimo masto. Teismas nurodė, kad iš Išvados 2 turinio matyti, jog siūlant pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą, buvo atsižvelgta į pareiškėjui paskirtas tarnybines nuobaudas bei, į tai, kad pareiškėjo atlikti veiksmai tyčiniai. Aplinkybė, kad pareiškėjas atlygino žalą nėra lengvinančioji aplinkybė tarnybinės atsakomybės kontekste, todėl skundo argumentus, kad tarnybinė nuobauda paskirta neatsižvelgus į visas lengvinančias aplinkybes, teismas atmetė. Teismas taip pat nurodė, kad tai, jog pareiškėjas elgėsi sąmoningai, patvirtina faktas, kad konstatuotų pažeidimų pareiškėjas pats neginčijo.
19. Pareiškėjo skundo argumentus dėl motyvavimo nepakankamumo, atsižvelgus į teisinį reguliavimą, teismas laikė deklaratyviais, kadangi Išvadoje 2 pateiktas tinkamas nustatytų faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas. Teismas nenustatė pagrindų, kodėl pareiškėjo veiksmai neturėtų būti laikomi šiurkščiu pažeidimu VPĮ 29 straipsnio 6 dalies 4 punkto prasme.
20. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes valstybės tarnybos ir Kybartų PN vardui, pareiškėjo kaltės laipsnis didelis, ir tokio pobūdžio veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai, todėl už konstatuotų pažeidimų padarymą tarnybinės nuobaudos – atleidimas iš tarnybos – paskyrimas yra proporcingas (teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda). Pareiškėjo skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo naikinti Įsakymą 2.
III.
21. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad:
21.1. Nesutinka su teismo išvada, jog vidaus tarnyboje dirbančio darbuotojo paskatinimas dalyvauti atrankoje į laisvas pareigas neužtikrina objektyvios atrankos.
21.2. Reikalavimai Socialinės reabilitacijos viršininko pareigybės apraše buvo pakeisti dar iki atrankos paskelbimo. Pareiškėjas teigia, kad buvo aiškiai nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis buvo pakeisti reikalavimai, t. y. didelė darbuotojų kaita (tokius paaiškinimus patvirtina ir kitų atranką organizavusių asmenų paaiškinimai), tačiau teismas nepagrįstai tokius pareiškėjo paaiškinimus įvardijo kaip abstrakčius ir nieko neįrodančius. Be to, sprendimą dėl A. K. priėmė atrankos Komisija, kurios visi nariai patvirtino, kad jokio poveikio nebuvo daroma. Aplinkybės, kad pareiškėjas kokiu nors būdu tiesiogiai ar netiesiogiai darė įtaką atrankai nepatvirtina jokie bylos duomenys. Pareiškėjas tvirtina, kad į pareigas A. K. paskyrė ir jam kvalifikaciją suteikė R. Z., todėl dėl A. K. paskyrimo atsakomybė tenka R. Z..
21.3. Teismas padarė esminius įrodymų vertinimo pažeidimus, nes nevertino, kad pareiškėjo paaiškinimus patvirtina į pareigas A. K. priėmusio direktoriaus pavaduotojo R. Z. paaiškinimai. Taip pat aplinkybes dėl atrankos reikalavimų pagrįstumo patvirtino E. R., o visą atranką vykdę komisijos nariai patvirtino tai, kad jiems nebuvo daroma jokios įtakos ir A. K. buvo geriausias kandidatas. Pareiškėjas šiuo atveju tik paskatino A. K. dalyvauti atrankoje, tačiau tam nesudarė jokių sąlygų. Teismas dėl šių argumentų, kuriuos patvirtina rašytiniai atrankos komisijos narių E. R. ir R. Z. paaiškinimai, nepasisakė. Teismas pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą grindžia Išvada 1, o ne tarnybinio patikrinimo medžiagoje esančiais įrodymais, kuriuos privalėjo vertinti.
21.4. Dėl to, kad pareiškėjas, atstovaudamas KPN, 2014 m. gruodžio 8 d. sudarė sutartį Nr. 6448 su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „TELE2“ dėl judriojo ryšio paslaugų teikimo, neatlikus būtinosios viešojo pirkimo procedūros, nurodo, jog pareiškėjas 2009 m. (dar nebūdamas Kybartų PN vadovu) buvo gavęs 4 papildomus mobiliojo ryšio abonentinius numerius, kuriuos perdavė naudoti savo artimiesiems ir už kuriuos pats sumokėdavo (tokia praktika Kybartų PN visiems buvo žinoma). Atsižvelgdamas į tai, kad nusiskundimų ar skolų dėl minėtų paslaugų nebuvo, pareiškėjas daro išvadą, jog nustatytas pažeidimas yra formalus. Sutartis Nr. 6448 sudaryta nesilaikant viešųjų pirkimų procedūrų ir registruose neregistruota, nes pareiškėjas jokių paslaugų pagal minėtą sutartį negavo. Be to, pareiškėjas nurodo, kad sutartis Nr. 6448 ir atsiskaitymai nebuvo slepiami, todėl šis pažeidimas laikytinas taip pat formaliu.
21.5. Pareiškėjas nepadarė šiurkštaus Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – ir VPIDVTĮ) pažeidimo pagal VPIDVTĮ 15 straipsnio 5 dalį, todėl negalėjo būti nustatytas šiurkštus Statuto 30 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimas. Taip pat pareiškėjas teigia, kad jo veiksmuose buvo keturios lengvinančios aplinkybės, kurių Komisija neįvertino: 1) tarnybinio nusižengimo padarymo faktas; 2) gailėjimasis; 3) žalos atlyginimas; 4) informavimas apie tarnybinio automobilio naudojimą asmeniniais tikslais.
21.6. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktų įrodymų teisėtumo vertinimas nėra šios administracinės bylos dalykas. Pareiškėjo tvirtinimu, teismas turėjo vertinti, ar surinkti duomenys esant teisėtam pagrindui.
21.7. Pagal du atskirus patikrinimus, pareiškėjo nuomone, buvo siekiama sukurti formalų pagrindą atleisti jį iš tarnybos pagal Statuto 30 straipsnio 2 dalies 2 punktą, skyrus griežtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Pareiškėjo tarnybinės atsakomybės klausimai turėjo būti nagrinėjami vieno tyrimo metu ir, esant pagrindui, taikyti už juos vieną tarnybinę atsakomybę.
21.8. Įstatymų leidėjas nėra numatęs, kad už šiurkštų tarnybinį nusižengimą imperatyviai skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Prieš atleidžiant valstybės tarnautoją iš pareigų tarnybinio patikrinimo išvadoje arba įsakyme dėl tarnybos santykių nutraukimo, turi būti pasisakoma, kodėl atleidžiamam valstybės tarnautojui skiriama tarnybinė nuobauda (šiuo atveju pati griežčiausia – atleidimas iš pareigų).
22. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą Teisingumo ministerija grindžia šiais argumentais:
22.1. Pareiškėjas ne tik kalbėjosi su A. K., tačiau žinodamas, kad A. K. neatitiko Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašyme nustatytų specialiųjų reikalavimų, prieš pat atranką specialiuosius reikalavimus pakeitė taip, kad juos atitiktų A. K.. Atliekant tarnybinį patikrinimą buvo nustatyta, kad pareiškėjui nepakeitus Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų, į šias pareigas A. K. nebūtų galėjęs kandidatuoti, nes neturėjo darbo patirties bausmių vykdymo įstaigoje sistemoje, tačiau turėjo vadovavimo patirties. Pareiškėjo paaiškinimai, kad atranka vyko objektyviai, bei pateikdamas abstrakčius paaiškinimus, kad tokie reikalavimai buvo pakeisti dėl to, kad Socialinės reabilitacijos skyriuje buvo didelė darbuotojų kaita, nesudaro pagrindo abejoti tarnybinio patikrinimo metu padarytomis išvadomis.
22.2. Iš atlikto tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių ir paties pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas Kybartų PN vardu, sudarydamas sutartį dėl abonentinių telefono numerių įgijimo ir juos perduodamas artimiesiems asmenims bei leisdamas naudotis ilgą laiko tarpą, siekė savanaudiško tikslo – palankesnių judriojo ryšio naudojimo paslaugų artimiesiems, todėl tokie jo veiksmai buvo pagrįstai pripažinti šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Be to, Kybartų PN nuostatuose nenumatyta judriojo ryšio paslaugų teikimo privatiems asmenims veikla, kaip ir privačių asmenų atsiskaitymų už judriojo ryšio paslaugas administravimas, todėl sutarties su UAB „TELE2“ įgytus abonentinius numerius perdavus tretiesiems asmens šios sutarties administravimui (sąskaitų gavimas, lėšų apmokėti sąskaitų surinkimas, sąskaitų apmokėjimas ir t. t.) naudojamas Kybartų PN darbuotojų laikas ir kiti ištekliai turėtų būti vertinamas kaip Kybartų PN patiriamos sąnaudos.
22.3. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad tarnybinio transporto naudojimas ne darbiniais tikslais nelaikytinas šiurkščiu pažeidimu. Teisingumo ministerija nurodo, kad LVAT išaiškinimai paneigia pareiškėjo teiginius apie tai, kad piktnaudžiavimas tarnyba, nenustačius šiurkštaus VPIDVTĮ reikalavimų pažeidimo, savaime nėra šiurkštus tarnybinis nusižengimas.
22.4. Pareiškėjas nurodė, kad jo veiksmuose yra keturios atsakomybę lengvinančios aplinkybes, tačiau atsakovas pažymi, jog tik viena iš išvardintų aplinkybių yra reglamentuota Valstybės tarnybos įstatyme kaip lengvinanti – savo noru atlygintas nuostolis ar pašalinta padaryta žala, į kurią buvo atsižvelgta tarnybinio patikrinimo metu. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad žala buvo atlyginta tik pradėjus tarnybinį patikrinimą dėl galimų tarnybinių nusižengimų, o iki tarnybinio automobilio naudojimo asmeniniais tikslais paaiškėjimo, pareiškėjas šiuos faktus bandė nuslėpti, tarnybinio automobilio naudojimo lape patvirtindamas neteisingus duomenis apie tarnybinio automobilio naudojimą.
22.5. Atsakovo nuomone, kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo klausimas negali būti nagrinėjamas šioje byloje. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Vadovaudamasis ABTĮ 2 straipsnio 1 dalimi, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, jog kriminalinės žvalgybos subjektų veiklą koordinuoja ir jų teisėtumą kontroliuoja prokurorai, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Kalėjimų departamento atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo apskųsti ir pripažinti neteisėtais, atsakovas preziumuoja, jog tokie veiksmai buvo atlikti tinkamai. Be to, atsakovas pabrėžia, kad Teisingumo ministerija nėra kriminalinę žvalgybą atliekantis subjektas, nes tokia teisė yra suteikta tik Kalėjimų departamentui. Teisingumo ministerija savarankiškai nerinko jokios informacijos, susijusios su pareiškėjo tuo metu galimai padaryta nusikalstama veika. Tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas pagal Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 1S-2992 pateiktą informaciją, tačiau jame nurodytas aplinkybes tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija tikrino ir vertino savarankiškai.
22.6. Tarnybinis patikrinimas, kuris buvo baigtas teisingumo ministro Įsakymu 1 pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, buvo pradėtas ne gavus Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštą ir Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus Pažymą 1, bet Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 27 d. raštą Nr. 1S-2379, kuriame nurodyta, jog Kalėjimų departamente 2016 m. balandžio 25 d. gautas anoniminis skundas dėl Kybartų PN direktoriaus V. A. galimai neteisėtų veiksmų atliekant vidaus administravimo funkcijas – organizuojant atrankas į pareigas Kybartų PN. Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. Pažymoje Nr. 1 informacija apie atrankų organizavimą tik buvo patikslinta, o visos kitos aplinkybės, susijusios su telefonų ir transporto naudojimu buvo pateiktos naujai. Teisingumo ministras negalėjo inicijuoti tarnybinio patikrinimo anksčiau nei informacija buvo gauta iš Kalėjimų departamento, todėl pareiškėjas yra neteisus, jog tarnybinių patikrinimų išskaidymas buvo atliktas dirbtinai. Vadovaudamasis LVAT praktika atsakovas pažymi, kad teisės aktai nenumato galimybės anksčiau pradėtą tarnybinį patikrinimą papildyti naujomis ar vėliau paaiškėjusiomis aplinkybėmis.
22.7. Pareiškėjo padarytas sudėtinis tarnybinis nusižengimas, dėl kurio skirta griežčiausia tarnybinė nuobauda, susideda iš trijų savarankiškų tarnybinių nusižengimų, kurie buvo padaryti tyčiniais veiksmais. Iš trijų tarnybinių nusižengimų du buvo pripažinti piktnaudžiavimu tarnyba, t. y. šiurkščiais tarnybiniais nusižengimais. Be to, pažeidimus pareiškėjas padarė eidamas vadovaujančias pareigas. Pareiškėjo veiksmai diskredituoja bausmių vykdymo sistemą ir jos institucijas, mažina visuomenės pagarbą ir pasitikėjimą tiek valstybės institucijomis, tiek pačiu pareigūnu, todėl sudaro įspūdį, kad valstybės pareigūnai, siekdami savanaudiškų tikslų, turi galimybę pažeidinėti teisės normų reikalavimus ir naudoti valstybės turtą asmeniniams ar artimųjų poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo neteisėtų veiksmų pasekmės nėra mažareikšmės ir jų negalima sieti vien tik su valstybei ar Kybartų PN padaryta materialine žala.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teisingumo ministro 2016 m. rugsėjo 26 d. priimto Įsakymo 1, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, bei 2016 m. lapkričio 3 d. priimto Įsakymo 2, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, teigia, kad: 1) teismas netinkamai vertino įrodymus, susijusius su A. K. skyrimu į pareigas, o teiginį, kad pareiškėjas padarė Įsakyme 1 nurodytą tarnybinį nusižengimą grindė Išvada 1, o ne tarnybinio patikrinimo medžiagoje esančiais įrodymais; 2) teismas konstatavo, kad Įsakymas 2 yra teisėtas ir pagrįstas iš esmės neįvertinęs pareiškėjo argumentų dėl konstatuotų pažeidimų, susijusių su Sutarties Nr. 6448 sudarymu ir vykdymu, formalumo, pareiškėjo nurodytų lengvinančių aplinkybių, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktų įrodymų teisėtumo.
25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
26. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
27. Pagal nuosekliai formuojamą LVAT praktiką kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi nustatyti, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, LVAT biuletenis Nr. 16, 2008, p. 240–260; taip pat žr. 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje A4-678/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismui kylančios pareigos nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su šios nutarties 26 punkte nurodyta pareiga tinkamai ištirti įrodymus ir sprendime pateikti jais pagrįstus motyvus.
28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.
29. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neatliko įrodymų, susijusių su pareiškėjo galimai padarytais pažeidimais į pareigas skiriant A. K., už kuriuos pareiškėjui Įsakymu 1 skirtas griežtas papeikimas, vertinimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl pažeidimų, susijusių su atranka į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigas, nepagrįstumo atmetė nurodęs, kad: „įvertino visą bylos medžiagą ir teismo posėdyje išdėstytus žodinius paaiškinimus“, „bylos medžiaga patvirtina, kad A. K. savybės jam [pareiškėjui] yra žinomos“, „Komisijos padarytos išvados, kad specialieji reikalavimai buvo tikslingai keičiami, laikytinos pagrįstomis visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste“, „teismo vertinimu, skundo argumentai, kuriais pareiškėjas iš esmės nurodo abstrakčias savo veiksmų priežastis, nesudaro pagrindo abejoti tarnybinio patikrinimo metu padarytomis išvadomis“ (žr. skundžiamo sprendimo 11 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti teismo motyvai neatitinka teismo sprendimui keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, pagal kuriuos teismas, be kita ko, privalo įvertinti teismo posėdyje ištirtus įrodymus, ir jais remdamasis konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, argumentuotai atsakyti į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.
30. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus dėl Įsakymo 2, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad teismas iš esmės nevertino pareiškėjo argumentų dėl konstatuotų pažeidimų, susijusių su Sutarties Nr. 6448 sudarymu ir vykdymų, formalumo. Skundžiamo teismo sprendimo 15 punkte teismas, be kita ko, konstatavo: „Pareiškėjas siekia, kad būtų pripažinta, jog konstatuoti pažeidimai yra mažareikšmiai ir formalūs. Visgi teismas, įvertinęs visą tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, teismo posėdyje išdėstytus žodinius paaiškinimus, Išvadoje 2 konstatuotų pažeidimų visumą ir aplinkybę, kad pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu buvo įstaigos vadovas, su tokia pareiškėjo pozicija sutikti negali. Kaip minėta įstaigos vadovui yra keliami aukštesni profesionalumo ir elgesio standartai, todėl pareiškėjo savo veiksmų pateisinimas susiformavusia „ilgamete praktika“, niekaip nepaneigia Išvadoje 2 padarytų išvadų apie pareiškėjo veiksmų neteisėtumą“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo motyvai nėra pagrįsti tinkamai ištirtais įrodymais, iš jų neaišku, kokie galimai pareiškėjo padaryti pažeidimai yra vertinami, ar teismas nustatė, jog įstaigoje egzistavo pareiškėjo nurodyta „ilgametė praktika“, ir jei taip, tai kokia ji ir kokią įtaką jos egzistavimas turi (jeigu turi) nagrinėjamos bylos kontekste.
31. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad, jo nuomone, teismas nepagrįstai nevertino kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktų įrodymų teisėtumo. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktų įrodymų teisėtumo, konstatavęs, kad jie nesusiję su administracinės bylos dalyku. Su tokia teismo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Šiuo aspektu paminėtina, kad, kaip nustatyta, Išvada 2, taigi ir Įsakymas 2, be kita ko, grindžiami Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažyma Nr. LV-2919 (Pažyma 1) apie kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 metu gautą informaciją. Pažymoje 1 nurodyta, kad 2015 m. birželio 22 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalies, požymius. Taip pat Pažymoje 1 nurodyta, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies pagrindu pasikreipus į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl leidimo panaudoti pareiškėjo atžvilgiu pradėto kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją tiriant pareiškėjo galimus tarnybinius nusižengimus ir gavus Generalinės prokuratūros leidimą, pareiškėjo atžvilgiu pradėto kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta kriminalinės žvalgybos informacija panaudota tiriant galimus pareiškėjo tarnybinius nusižengimus. Taigi akivaizdu, kad Įsakymas 2, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, be kita ko, buvo grindžiamas kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 metu surinktais įrodymais.
32. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarime Nr. KT13-N5/2019 (žr. šio nutarimo 86.3, 86.3.1 p.), pasisakydamas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktų duomenų, panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus, sąlygų ir tvarkos, be kita ko, konstatavo: „<...> iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl taikant tarnybinę atsakomybę pažeistų savo teisių gynimo turi būti reali, t. y. minėtas asmuo turi turėti realias galimybes veiksmingai apginti savo pažeistas teises teismine tvarka nuo, jo manymu, neteisėtų valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmų ir (ar) piktnaudžiavimo joms suteiktais įgaliojimais taikant valstybės prievartos priemones, inter alia tiek slapta renkant informaciją (duomenis) apie asmenį, tiek panaudojant šią informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais; toks asmuo turi teisę veiksmingai ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje“; „<...> iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kyla reikalavimas, teisme nagrinėjant ginčą dėl inter alia tarnybinės nuobaudos paskyrimo, užtikrinti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisę į tinkamą teismo procesą, kuri apima inter alia jo teisę išsamiai susipažinti su visa tiriant jo tarnybinį nusižengimą panaudota medžiaga, duomenimis ar informacija, inter alia taikant valstybės prievartos priemones slapta surinkta apie jį išslaptinta informacija, kuri įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis buvo perduota naudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais; be to, valstybės tarnautojas (pareigūnas) turi teisę susipažinti su jo byloje naudojamais įrodymais, teikti paaiškinimus, ginčyti naudotų įrodymų ar kitos tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos priimtinumą, teisėtumą, autentiškumą, tokio naudojimo būtinumą ir proporcingumą; valstybės tarnautojas (pareigūnas) teismo procese turi turėti teisę veiksmingai gintis, inter alia turėti pakankamai laiko susipažinti su tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga ir pasirengti gynybai, turėti savo atstovą“; „<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnį, teismas (teisėjas), vykdydamas teisingumą ir spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, privalo kiekvienu atveju visapusiškai įvertinti visą tarnybinio nusižengimo bylos medžiagą, duomenis ar informaciją, kuri naudota tiriant tarnybinį nusižengimą, ir nuspręsti, ar inter alia slapta įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka apie asmenį surinkta informacija, kuri buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir perduota naudoti jo korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, gali būti laikoma įrodymu konkrečioje byloje, ar ji atitinka įrodymų teisėtumui ir patikimumui keliamus reikalavimus, ar jos panaudojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje valstybei siekiant tam tikrų teisėtų tikslų, kaip antai užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje; teismas (teisėjas) privalo kiekvienu atveju įvertinti ir tai, ar minėtos informacijos panaudojimas korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais atitinka proporcingumo principą ir ar minėtų teisėtų tikslų konkrečiu atveju nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis“.
33. Remiantis paminėta oficialia konstitucine doktrina, darytina išvada, kad byloje nagrinėjamu atveju, bylos nagrinėjimo dalyku, be kitų aspektų, turėjo būti ir kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 metu surinktos, vėliau išslaptintos bei perduotos, tarnybiniam nusižengimui tirti, informacijos, kaip įrodymo, teisėtumas, patikimumas bei proporcingumas.
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).
35. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.