Administracinė byla Nr. eA-4668-525/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00724-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2.; 9.3.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. S. (R. S.), Z. T., A. S. (A. S.) ir A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. S., Z. T., A. S. ir A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai R. S. (R. S.), Z. T., A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjų dukra) (atstovaujama įstatyminių atstovų R. S. ir Z. T. ) ir A. S. (A. S.) (atstovaujamas įstatyminių atstovų R. S. ir Z. T.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (15/6-5) 12PR-12 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ dalį, kuria pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjai nurodė, kad jie turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jiems ir jų nepilnamečiams vaikams gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai bei laisvei dėl teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimo turimomis teisėmis (persekiojimas dėl etninės priklausomybės), taip pat dėlto, kad jie neturi objektyvių galimybių pasinaudoti sveikatos apsauga, be to, kyla reali rizika iš pareiškėjos Z. T. tėvo B. T. (B. T.) (toliau – ir pareiškėjos tėvas, senelis), dėl tikslingų veiksmų, nukreiptų prieš šeimą (prievarta ištekinti pareiškėjų dukrą).
3. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamiems iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos, neužtikrindamas visapusiško įrodymų ištyrimo. Migracijos departamentas turėjo sudaryti galimybę prieglobsčio prašytojams patikslinti prašymą ar pateikti paaiškinimus, tačiau to nepadarė ir priėmė nepagrįstas išvadas.
4. Pareiškėjai nurodė, kad jų pasakojimuose nebuvo prieštaravimų ar nenuoseklumo dėl pasakojimo dalies apie 2015 m. vykusį neteisėtą pareiškėjų sulaikymą oro uoste, grįžus į (duomenys neskelbtini) iš Danijos. Paaiškino, jog jiems yra puikiai žinoma, koks organas yra GKNB ((duomenys neskelbtini) nacionalinio saugumo komitetas), ir apklausų metu juos sulaikiusį organą įvardijo trumpiniu. Pareiškėja vyko vyro lankyti į (duomenys neskelbtini), tačiau jos ten neįleido. Taip pat apklausų metu abu pareiškėjai paaiškino, kodėl apie šį incidentą nepasakojo pirmojo prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo metu, nurodydami, kad nurodyta informacija gali būti perduota (duomenys neskelbtini) institucijoms ir dėl to gali dar labiau pablogėti jų padėtis. Nurodė, jog tai, kad pareiškėjas automobilių, stovinčių ir sekančių juos nematė, o pareiškėja matė, nėra laikytina prieštaravimu, kadangi paleistas iš sulaikymo pareiškėjas ribotai judėjo ir objektyviai nematė stovinčių automobilių, tą paliudijo jo sutuoktinė. Taip pat abu pareiškėjai nurodė, kad pareiškėją sulaikytu laikė apie tris savaites.
5. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo išvada, kad jų baimė būti sulaikytiems oro uoste nepagrįsta, grindžiant tuo, jog pareiškėjai nepatenka į sulaikomų ir tikrinamų oro uoste asmenų grupes, o pareiškėjo priklausymas uigūrams savaime nepatvirtina tikimybės, kad jis susidurtų su padidintu dėmesiu iš (duomenys neskelbtini) pareigūnų. Pareiškėjai teigė, kad ši išvada yra subjektyvi, padaryta izoliuotai vertinant paties atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, taip pažeidžiant prieglobsčio prašytojų pateiktų duomenų vertinimo taisykles.
6. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo išvada, jog jų baimė, kad pareiškėjų dukra, grįžus į kilmės valstybę bus prievarta ištekinta, nepagrįsta. Pažymėjo, kad pareiškėjos tėvas yra aukšto rango pareigūnas, turintis išlikusį aukštą įtakingumą teisėsaugos ir kitų valstybinių institucijų lygmenyje (nustatytas faktas pirminėje 2018 m. vasario 21 d. išvadoje Nr. (15/6-8)13PR-40RN; toje pačioje išvadoje nustatytu faktu laikomas 2003 m. žmonos ir vaikų pagrobimas grįžus į (duomenys neskelbtini), todėl konstatuoti, kad asmenims esant suaugusiems ir nepriklausomiems finansiškai nuo uošvio, nėra jokios pagrįstos baimės jausti spaudimą ištekinti savo dukterį, pareiškėjų nuomone, yra nepagrįsta. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo kilmės valstybės informacijos interpretacija, jog seneliai nuotakų negrobia, todėl grėsmės būti prievarta ištekintai nėra. Grėsmė patirti prievartą (tiek psichologinę, tiek fizinę), tikslu ištekinti dukterį yra grindžiama ne kilmės šalyje vyraujančiomis tradicijomis, o būtent pareiškėjos tėvo įtaka ir piktnaudžiavimu buvusiomis pareigomis.
7. Pareiškėjai teigė, kad atsakovui pripažinus, kad pareiškėjos tėvas buvo policininkas, ėjo aukštas pareigas bei atsižvelgus į faktą, jog pareiškėjo tėvo neapykanta prieglobsčio prašytojams grindžiama būtent jų etnine priklausomybe, atsakovas privalėjo surinkti informaciją apie uigūrų galimybes pasinaudoti teise į gynybą, korupciją teisėsaugos institucijose bei galimybes kreiptis į teisėsaugos institucijas, pasireiškus teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimui savo tarnybine padėtimi būtent dėl etninės priklausomybės. Nesurinkus minėtos informacijos, iš pareiškėjų buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų jų bylos nagrinėjimą ir prieita nepagrįstos išvados, neva pareiškėjams nekyla realus pavojus iš pareiškėjos tėvo.
8. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas dėl psichologinės pagalbos neprieinamumo išvadoje konstatavo, kad pareiškėjų pasakojimas nepagrįstas, kadangi pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, nors psichologinės pagalbos prieinamumas menkas, nėra neįmanomas. Pareiškėjai teigė, kad tokia išvada prieštarauja paprasčiausiai logikai, kadangi pačioje išvadoje apibendrinta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad pasinaudoti medikų pagalba, turint psichologinių problemų, (duomenys neskelbtini) objektyviai neįmanoma. Atsakovas išvadoje nurodė, kad asmenys iš esmės nesinaudoja psichologine pagalba dėl visuomenės stigmatizacijos bei mažo kiekio specialistų kaimo vietovėse, tačiau pagal paties atsakovo surinktą informaciją apskritai nėra prieinama informacija apie tikslų specialistų skaičių šalies mastu, kartu nurodant, kad 1999 m. (duomenys neskelbtini) iš viso buvo 38 vaikų psichologai, o 2010 m. – tik 13 (kiek šiuo metu – nenurodyta). Informacija gauta tik apie (duomenys neskelbtini) miestus, apie kitas vietoves ir prieinamumą jose gauti psichologinę pagalbą informacija apskritai nesurinkta. Išvadoje nurodyta apie egzistuojančią nevyriausybinių organizacijų organizuojamą psichologinę pagalbą vaikams ir suaugusiems, nukentėjusiems nuo smurto, tačiau kaip tą pagalbą realiai gauti – nenurodyta.
9. Pareiškėjai teigė, kad tos aplinkybės, kurias jie nurodė prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausos metu, atitinka teisės aktuose įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė jį suteikti. Taip pat nurodė, jog išsiuntus juos į (duomenys neskelbtini) Respubliką būtų pažeistos jų teisės ir pagrindinės laisvės.
10. Pažymėjo, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu nusprendė išduoti (duomenys neskelbtini) pilietei pareiškėjų dukrai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas suteikęs leidimą gyventi dukrai, kuri yra pažeidžiama dėl praeityje patirto smurto, turėjo pozityvią pareigą užtikrinti šeimos vienybę išduodant leidimą gyventi ir tėvams bei kitam nepilnamečiui vaikui. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos dukros grąžinimas neatitinka geriausių vaiko interesų. Tačiau lieka neaišku, kodėl atsakovas nevertino vaiko interesų šeimos vienybės užtikrinimo aspektu. Atsakovo priimtas Sprendimas iš esmės gali sąlygoti šeimos išsiskyrimą. Manė, kad pareiškėjos dukros pažeidžiamumas sąlygoja jos priklausomumą nuo kitų šeimos narių, kurie gali jai suteikti emocinę paramą.
11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
12. Nurodė, kad pareiškėjai sutuoktiniai R. S. ir Z. T. (toliau – ir pareiškėjai sutuoktiniai) Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2018 m. spalio 1 d. pateikė paskesnius prašymus suteikti jiems ir jų nepilnamečiams vaikams prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šiuose prašymuose bei atliktų apklausų metų pareiškėjai nurodė, kad bijo grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad pareiškėjas R. S. yra uigūras ir dėl to jis bus sulaikytas oro uoste bei apkaltintas terorizmu arba jam bus sufalsifikuota byla kitu pagrindu. Pareiškėjų dukra gali būti priverstinai ištekinta senelio noru. Be to, grįžus į (duomenys neskelbtini) pareiškėjų dukra ir pareiškėja Z. T. negautų tinkamos psichologinės pagalbos.
13. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvus, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPI) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlio statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
14. Pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjoms reikalinga psichologo pagalba, patvirtino konsultuojanti psichologė. Tyrimo metu, įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją, nustatyta, kad nors valstybė itin sunkiai užtikrina psichologo paslaugų prieinamumą kaimo vietovėse, tačiau miestuose šios paslaugos teikiamos, be to, valstybei padeda ir nevyriausybinės organizacijos veikiančios šalyje, taip pat teikiančios psichologų pagalbą. Taigi, nepaisant sunkumų, su kuriais pareiškėjai gali susidurti kreipiantis dėl paslaugų į valstybines įstaigas, jie turi ir kitų alternatyvų, tokių kaip nevyriausybinės organizacijos, teikiančios psichologines paslaugas, todėl nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjai grįžę į (duomenys neskelbtini) negalės pasinaudoti psichologo paslaugomis. Be to, šiuo atveju nebuvo rasta jokios informacijos apie tai, kad valstybė tyčia neteiktų tokių paslaugų, ar kad tai būtų siejama su diskriminaciniu elementu. Įvertinus psichologės pateiktą išvadą, nebuvo nustatyta, jog šiuo atveju egzistuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nustatytos išskirtinės aplinkybės (asmuo yra itin sunkiai sergantis, jo būklė artima mirčiai), nes, nepaisant turimų psichologinių sutrikimų, savaime pareiškėjų būklė nesąlygoja nei mirties, nei artimos mirčiai būklės. Atsižvelgdamas į veiksmus, su kuriais pareiškėjai tariamai gali susidurti grįžę į kilmės valstybę (valstybės neveikimu suteikiant psichologinę pagalbą), atsakovas konstatavo, kad jie nelaikomi persekiojimu Konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, todėl pabėgėlio statusas jiems nesuteikė.
15. Pareiškėjai sutuoktiniai teigė, kad 2015 m. buvo sulaikyti (duomenys neskelbtini) oro uoste, tačiau šis jų pasakojimas nebuvo nei išsamus, nei detalus. Tačiau atsakovas įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėjų psichologinę būklę, darė išvadą, jog tikėtina, kad tai gali būti veiksnys, lemiantis pareiškėjų pasakojimų trūkumus. Tačiau manė, kad psichologinė būklė nepaaiškina, kodėl pareiškėjai anksčiau nepasakojo apie sulaikymą 2015 m., o ir patys pareiškėjai negalėjo tinkamai paaiškinti, kodėl šio įvykio neminėjo anksčiau, be to, pareiškėjai skirtingai nupasakojo ir įvykius po sulaikymo bei GKNB tolimesnį interesą jų atžvilgiu. Įvertinęs visus pasakojimo trūkumus bei atsižvelgęs į pareiškėjų psichologinę būklę, Migracijos departamentas konstatavo, kad pasakojimo trūkumai savaime neleidžia atmesti viso pasakojimo, tačiau nustatytų trūkumų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjų pasakojimas apie tai, kad pareiškėjai sutuoktiniai buvo sulaikyti 2015 m. (duomenys neskelbtini) oro uoste yra labiau netikėtinas nei tikėtinas, todėl nebuvo vertinamas sprendžiant dėl prieglobsčio jiems suteikimo.
16. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjai nepatenka į kurią nors iš kategorijų asmenų, kurie rizikuoja būti sulaikyti ir apklausiami (duomenys neskelbtini) oro uoste. Pažymėjo, kad pareiškėjai būtų grąžinti iš Lietuvos, jie nėra siejami su teroristine veikla ar teroristinėmis organizacijomis, o tam, kad atkreiptų valdžios dėmesį uigūras turi būti įtariamas įsitraukimu į ekstremistinę ir separatistinę veiklą ar būti matomai aktyvus – dėl šios priežasties jis atkreipia režimo ir / ar kvazi-režimo agentų dėmesį, taigi, savaime priklausymas šiai etninei mažumai nepagrindžia pareiškėjų baimės būti sulaikytiems, o objektyvių aplinkybių (aktyvumas, įsitraukimas į ekstremistinę veiklą ar pan.), galinčių sąlygoti jų sulaikymą, tyrimo metu nustatyta nebuvo. Įvertinus šias aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjų baimė nelaikoma visiškai pagrįsta.
17. Pareiškėjai taip pat teigė, kad senelis norėjo ištekinti pareiškėjų dukrą. Tyrimo metu nustatė, kad (duomenys neskelbtini) išties plačiai paplitusi priverstinių santuokų praktika, tačiau tai vyksta nusprendus tėvams arba pagrobus nuotaką. Įvertinęs tai, kad pareiškėjai sutuoktiniai savarankiškai gali priimti sprendimus dėl pareiškėjų dukros, atsakovas darė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjai sutuoktiniai galėtų nuspręsti tekinti pareiškėjų dukrą už senelio peršamo jaunikio. Tyrimo metu taip pat nustatė, kad kita priverstinių santuokų praktika – nuotakų grobimai, tačiau ji taip pat nėra aktuali, nes remiantis ja, grobia ne seneliai, o jaunikiai. Šiuo atveju tariama grėsmė kyla iš senelio, o tokiu atveju grobimas ne tik užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, tačiau nebūtų pateisintas ir visuomenės, nes patikusias merginas grobia jaunikiai, o ne giminaičiai, siekdami jas ištekinti. Pažymėjo, kad pareiškėjų dukros baimė bei tikėjimas, kad senelis mėgins ją nuskriausti, yra pagrįsti jos praeities patirtimi (sisteminis smurtas, kai ji augo su seneliu, o tėvai buvo Danijoje) bei sąlygojami patirties, kai jos tėvų, galinčių ją apginti, nebuvo šalia, o ji buvo visiškai priklausoma nuo despotiško senelio, tačiau, įvertinęs kilmės valstybės informaciją, nenustatė objektyviosios baimės pusės, todėl konstatavo, kad tikimybė, jog kilmės šalyje pareiškėjų dukra susidurs su veiksmais, prilygstančiais persekiojimui Konvencijos 1 straipsnio A dalies kontekste, bei, atitinkamai, jos baimė patirti tokio pobūdžio veiksmus, nelaikytina visiškai pagrįsta.
18. Atsakovas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu taip pat nuspręsta nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jiems grėstų kankinimai, su jais galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jų orumas, ar jie tokiu būdu būtų baudžiami, ar kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Tyrimo metu nustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tačiau atsakovas, vadovaudamasis geriausių vaiko interesų principu ir UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, atsižvelgęs į pareiškėjų dukros psichologinę būklę, skundžiamu Sprendimu nusprendė išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus.
19. Atsakovas pabrėžė, kad priešingai nei nurodoma skunde, suteikė pareiškėjams visas galimybes papasakoti apie su jų prašymo motyvais susijusias aplinkybes, tačiau patys pareiškėjai šiomis galimybėmis nepasinaudojo ir teikė neišsamius paaiškinimus. Pareiškėjai nepateikė jokių argumentų, kad jų apklausos vyko tokiu būdu, kad jie negalėtų pateikti visų paaiškinimų, todėl nėra ir pagrindo teigti, kad jų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo išnagrinėtas formaliai. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas netinkamai vertino surinktą kilmės valstybės informaciją dėl uigūrų tautybės asmenų sulaikymo, grįžtant į (duomenys neskelbtini) iš kitų valstybių. Su tokiais teiginiais atsakovas nesutiko ir pažymėjo, kad vertino surinktos kilmės valstybės informacijos visumą – vertino ne tik tai, kad tam tikri asmenys gali būti sulaikomi, grįžtant į (duomenys neskelbtini), bet ir tai, kokioms kategorijoms priklausantys asmenys gali sulaukti padidinto dėmesio, o nustatęs, kad pareiškėjas šioms kategorijoms nepriklauso, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų baimė patirti jų nurodytus veiksmus nėra visiškai pagrįsta.
20. Pabrėžė, jog pareiškėjai nurodė, kad bijo, jog senelis priverstinai ištekins pareiškėjų dukrą už vyresnio vyro, tačiau atsakovas dar pirmo pareiškėjų prašymo nagrinėjimo metu, t. y. 2018 m. vasario 21 d. išvadoje konstatavo, kad ši baimė nėra pagrįsta, o šią išvadą patvirtino teismai savo sprendimais atmesdami pareiškėjų skundus kaip nepagrįstus.
21. Atsakovas nesutiko ir su skundo teiginiais, kad Migracijos departamento išvada dėl pareiškėjų galimybės pasinaudoti psichologų pagalba (duomenys neskelbtini) prieštarauja surinktai kilmės valstybės informacijai arba, kad ne visa aktuali kilmės valstybės informacija buvo surinkta. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas rinko kilmės valstybės informaciją pagal pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvus, informacija nurodyta tiek išvadoje, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, tiek ir 2019 m. sausio 8 d. parengtoje pažymoje Nr. KGZ-15/6-1 „Apie psichiatro / psichologo paslaugų prieinamumą (duomenys neskelbtini)“. Ši informacija surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs. Nors pareiškėjai nurodė, kad Migracijos departamentas nesurinko tam tikros informacijos, tačiau nepaaiškino, kaip ši informacija lemia Migracijos departamento išvadas dėl prieglobsčio pareiškėjams suteikimo, atsižvelgiant į aptariamą EŽTT praktiką. Dar daugiau, pareiškėjai patys skunde nepateikė jokios kitos kilmės valstybės informacijos, kurios Migracijos departamentas tariamai nesurinko.
22. Pažymėjo, kad ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas nesprendė pareiškėjų grąžinimo / išsiuntimo klausimo, šis klausimas bus sprendžiamas tik įsiteisėjus sprendimui dėl atsisakymo suteikti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Tuo atveju, jeigu pareiškėjai nesutiks su Migracijos departamento jų atžvilgiu priimtu sprendimu, jie taip pat turės galimybę skųsti šį sprendimą teismui bei nurodyti visus nesutikimo su sprendimu motyvus. Migracijos departamentas nurodė, kad jis atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė UTPĮ straipsnius. Manė, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.
II.
23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
24. Teismas nustatė, kad 2017 m. gegužės 22 d. pareiškėjai sutuoktiniai pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jiems bei jų nepilnamečiams vaikams. Pareiškėjas nurodė, kad jo šalyje jam gresia pavojus, jis bijo dėl savo, šeimos ir vaikų gyvybės, jiems gresia pavojus iš jų valdžios tarpnacionaliniu pagrindu. Pareiškėja taip pat nurodė, kad jų šalyje jiems gresia pavojus iš teisėsaugos institucijų pusės ir ji bijo dėl savo vyro ir vaikų tėvo gyvybės, be to, vyras yra uigūrų tautybės, ji – (duomenys neskelbtini), o šalyje yra tarpnacionalinių problemų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas R. S. buvo apklaustas tris kartus: pirminė apklausa įvyko Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardoje 2017 m. gegužės 22 d. ir dvi 2017 m. gruodžio 12 d. bei 2018 m. sausio 11 d. Migracijos departamente; pareiškėja Z. T. buvo apklausta du kartus: 2017 m. gegužės 22 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d.; pareiškėjų dukra, dalyvaujant jos tėvui, taip pat buvo apklausta Migracijos departamente 2018 m. sausio 11d. Teismas pažymėjo, kad iš šių apklausų matyti, kad pareiškėjai prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės grindė aplinkybėmis, jog R. S. yra uigūras, o Z. T. – (duomenys neskelbtini), todėl jų šeimai kyla reali grėsmė būti neteisėtai įkalintiems, sužalotiems ar nužudytiems pareiškėjos tėvo, kuris nepritaria jų santuokai dėl tautybės ir anksčiau buvo dirbęs policijoje, tačiau tebeturi didelę įtaką ir ryšius teisėsaugos institucijose su jose dirbančiais pareigūnais.
25. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas išnagrinėjęs pareiškėjų 2017 m. gegužės 22 d. prašymą, priėmė 2018 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (15/6-3)12PR-40, kuriuo atsisakė pareiškėjams suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai šį atsakovo sprendimą apskundė, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2445-815/2018 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2018 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4562-502/2018 pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir konstatavo, kad pareiškėjų paaiškinimai nėra susiję su UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtintais prieglobsčio suteikimo pagrindais. Pareiškėjų pasakojimai prieglobsčio prašytojų apklausos metu iš esmės susiję su jų asmeniniais nesutarimais su pareiškėjos tėvu, tačiau nuogąstavimai dėl jo vykdomo persekiojimo nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste.
26. Teismas nustatė, kad 2018 m. spalio 1 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pareiškėjai pateikė paskesnius prašymus suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šiame prašyme pareiškėjas R. S. nurodė, kad pareiškėjų dukra buvo pagrobta ir kankinta pareiškėjos tėvo, kuris anksčiau dirbo policijoje ir turi įtaką teisėsaugoje. Pareiškėjų dukrai reikalinga ilgalaikė terapija, psichologo ir psichiatro konsultacijos, o (duomenys neskelbtini) jie neturi galimybės pasinaudoti sveikatos apsaugos sistema. Pareiškėjo žmona taip pat yra pažeidžiama ir jai reikalinga medicininė pagalba. Pareiškėja Z. T. pateikė iš esmės analogišką prašymą, kaip ir jos vyras, tačiau papildomai nurodė, kad pareiškėjų dukra buvo pagrobta ir kankinta pareiškėjos tėvo dėl tautinės neapykantos jos vyrui. Pati pareiškėja taip pat patyrė išgyvenimų, todėl jos šeimai reikalingos ilgalaikės psichologų konsultacijos, gydymas, kurių (duomenys neskelbtini) jie negalės gauti. Pareiškėjų dukra taip pat pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad ilgą laiką gyveno su pareiškėjos tėvu, kuris ją ir jos brolį mušė, grasino susidorojimu bei norėjo prievarta sutuokti su vyresniu vyru. Dėl patirtų traumų pareiškėja bandė nusižudyti, todėl šiuo metu lanko psichologo konsultacijas Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini) tokios pagalbos negalėtų gauti. Be to, pareiškėja pažymėjo, kad ji yra iš mišrios šeimos (tėvas uigūras), o (duomenys neskelbtini) uigūrai yra diskriminuojami, taip pat ir asmenys iš mišrių santuokų.
27. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas R. S. 2018 m. spalio 1 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, uigūras, išpažįsta islamo religiją, politinei partijai nepriklauso, karinės patirties neturi, turi vidurinį išsilavinimą, profesijos neturi, legaliai niekur nedirbo; iš kilmės valstybės išvyko 2016 m. gegužės 25 ar 26 dieną; išvykimo iš kilmės valstybės priežastys – problemos su pareiškėjos šeima, pagrinde su pareiškėjos tėvu; nurodė, kad kilmės valstybėje jam gresia pareiškėjos tėvo persekiojimas ir smurtas, jis ne kartą yra nukentėjęs nuo pareiškėjos tėvo, kuris pareiškėją mušdavo ir sodindavo į kalėjimą; pagalbos į valstybės institucijas dėl to nesikreipė; prieglobsčio buvo prašęs Danijoje, tačiau buvo grąžintas į Lietuvą. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančios pirmos pareiškėjo apklausos pirmo prašymo pateikimo metu matyti, jog 2017 m. gegužės 22 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad yra krikščionis, o ne musulmonas; 2004 m. kreipėsi dėl prieglobsčio Danijoje, 2016 m. Švedijoje, 2017 m. vėl Danijoje.
28. Teismas nurodė, kad pareiškėjas R. S. 2018 m. spalio 8 d. buvo apklaustas Migracijos departamente. Šios apklausos metu pareiškėjas be to, ką jau nurodė pirminės apklausos metu, paaiškino, kad iš kilmės valstybės išvyko prieš 20 metų, nes ten jam gresia pavojus dėl turimos tautybės iš pareiškėjos tėvo. Pareiškėjos tėvas jį 12 metų terorizavo, mano, kad grįžus į kilmės valstybę jų neišleistų iš oro uosto gyvų. Taip pat nurodė, kad kai pareiškėjo dukrai buvo 15 metų, pareiškėjos tėvas bandė ją ištenkinti, todėl pareiškėjas nuvyko pas pareiškėjos tėvą ir paėmė iš jo pareiškėjų dukrą ir vyresnį sūnų ir išsivežė juos į Daniją. Tačiau, kai atvyko iš Danijos pasiimti vaikų, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) oro uoste buvo sulaikytas visą savaitę ir sulaikymo metu mušamas. Su pareiškėjo dėdės pagalba jis buvo paleistas. Nurodė, kad kai pareiškėjui buvo 40 dienų, pareiškėjos tėvas pasodino į kalėjimą jo tėvą 11 metų, o kai pareiškėjui suėjo 3 m., jis pasodino ir jo mamą 9 metams. Jų šeimos jau seniai nesutaria.
29. Teismas nurodė, kad pareiškėjas R. S. 2018 m. spalio 16 d. buvo dar kartą apklaustas Migracijos departamente. Šios apklausos metu pareiškėjas be to, ką jau nurodė ankstesnių apklausų metu, paaiškino, kad kilmės valstybėje neteikiama psichologinė pagalba, o jei ir teikiama, tai privačiai, jis neturi jai pinigų. Migracijos departamento darbuotojai paprašius papasakoti apie 2015 m. įvykusį pareiškėjo sulaikymą (duomenys neskelbtini) oro uoste, jis nurodė, kad pareiškėją buvo sulaikiusi GKNB institucija, kai jį paleido, dėdė pareiškėją nuvežė pas Z. T., jis mėnesį gulėjo, kol atsigavo kūnas ir tada pradėjo tvarkytis dokumentus ir ieškoti kelių į Europą. Darydamas dokumentus pareiškėjas važinėjo į Kazachstaną.
30. Teismas nustatė, kad pareiškėja Z. T. 2018 m. spalio 1 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, (duomenys neskelbtini), išpažįsta islamo religiją, politinei partijai nepriklauso, karinės patirties neturi, turi vidurinį išsilavinimą, profesijos neturi, legaliai niekur nedirbo; iš kilmės valstybės išvyko 2016 m. gegužės 25 d.; išvykimo iš kilmės valstybės priežastys – sunkus pareiškėjos tėvo charakteris, dėl kurio pareiškėja negali ramiai gyventi, jos vyras patiria nuolatinį pareiškėjos tėvo smurtą; pareiškėjos tėvas yra įtakingas asmuo (duomenys neskelbtini); pagalbos į valstybės institucijas dėl to nesikreipė, nes bijojo; prieglobsčio buvo prašiusi Danijoje, tačiau buvo grąžinta į Lietuvą, nes turėjo Lietuvoje išduotas vizas; kartu su pareiškėja į Lietuvą atvyko jos šeima. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios pirmos pareiškėjos apklausos pirmo prašymo pateikimo metu matyti, jog 2017 m. gegužės 22 d. apklausos metu pareiškėja nurodė, kad yra krikščionė, o ne musulmonė; 2004 m. kreipėsi dėl prieglobsčio Danijoje, 2016 m. Švedijoje, 2017 m. vėl Danijoje.
31. Teismas nurodė, kad pareiškėja Z. T. 2018 m. spalio 8 d. buvo apklausta Migracijos departamente. Šios apklausos metu pareiškėja be to, ką jau nurodė pirminės apklausos metu, paaiškino, kad į kilmės valstybę negali grįžti dėl to, kad jos vyras ir vaikai yra uigūrai, o ji pati (duomenys neskelbtini); pareiškėjos vyras ir vaikai bus sulaikyti (duomenys neskelbtini) oro uoste, nes jie yra uigūrai, jiems gali būti sufalsifikuojamos bylos; 2015 m. (duomenys neskelbtini) oro uoste vyrą buvo sulaikę GKNB, o pareiškėją paleido; pareiškėja vartoja vaistus, kurie blokuoja sąmonę, todėl daug ko neatsimena ir negali papasakoti. Pareiškėja Z. T. 2018 m. spalio 16 d. buvo dar kartą apklausta Migracijos departamente. Šios apklausos metu pareiškėja be to, ką jau nurodė ankstesnių apklausų metu, paaiškino, kad kai pareiškėjos vyrą paleido iš sulaikymo (duomenys neskelbtini) oro uoste, prasidėjo tokios problemos, kaip telefono klausymasis, prie namo nuolat stovėdavo nežinomos mašinos, manė, kad jos GKNB. Kilmės valstybėje iš viso neteikiama psichologinė pagalba, žmonės iš karto uždaromi į psichiatrinę ligoninę.
32. Teismas nustatė, kad pareiškėjų dukra 2018 m. spalio 1 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, uigūrė, musulmonė, politinei partijai nepriklauso, karinės patirties neturi, turi vidurinį išsilavinimą, profesijos neturi, niekada niekur nedirbo; išvykimo iš kilmės valstybės priežastys – (duomenys neskelbtini) buvo labai blogai; senelis nuolat tyčiojosi iš pareiškėjos ir jos šeimos, visaip šaipėsi, norėjo prievarta ją ištekinti už daug vyresnio vyro. Pareiškėja 2018 m. spalio 8 d. buvo apklausta Migracijos departamente, dalyvaujant jos tėvui ir advokatei, tačiau šios apklausos metu pareiškėja verkė ir negalėjo nieko papasakoti. Pareiškėja 2018 m. spalio 16 d. buvo dar kartą apklausta Migracijos departamente, dalyvaujant advokatei ir psichologei. Pareiškėja šios apklausos metu, be to, ką nurodė prašyme ir ankstesnių apklausų metu, paaiškino, kad jeigu tėvai jos nebūtų paėmę iš senelio, jis būtų ją prievarta ištekinęs, nes senelis ją supažindino su vyru, už kurio ji turės ištekėti, tačiau su tuo susijusių detalesnių aplinkybių pareiškėja negalėjo prisiminti; pareiškėja negali įsivaizduoti grįžimo į kilmės valstybę, nes tai neįmanoma dėl jos senelio elgesio su jos šeima.
33. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus ir įvertinęs pareiškėjų pasakojimus bei surinktą medžiagą apie kilmės valstybę, 2019 m. sausio 30 d. surašė išvadą Nr. (15/6-5) 13 PR-12 RN, kurioje pasiūlė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, bet išduoti pareiškėjų dukrai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į minėtoje išvadoje pateiktą informaciją, 2019 m. sausio 30 d. skundžiamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad sveikatos apsaugos sistema (duomenys neskelbtini) egzistuoja, taip pat įmanoma kreiptis dėl psichologinių ir psichiatrinių problemų gydymo. Sprendime atsakovas taip pat darė išvadą, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimas apie tai, kad pareiškėjai sutuoktiniai 2015 m. buvo sulaikyti (duomenys neskelbtini) oro uoste yra labiau netikėtinas nei tikėtinas, todėl nebuvo vertinamas sprendžiant dėl prieglobsčio jiems suteikimo. Nepaisant to, atsakovas patikrino informaciją apie sulaikymus (duomenys neskelbtini) oro uoste ir konstatavo, kad prieglobsčio prašytojai nepatenka į kurią nors kategoriją asmenų, kurie rizikuoja būti sulaikyti ir apklausiami, nes kad atkreiptų valdžios dėmesį uigūras turi būti įtariamas įsitraukimu į ekstremistinę ir separatistinę veiklą ar būti matomai aktyvus – dėl šios priežasties jis atkreipia režimo ir / ar kvazi-režimo agentų dėmesį, taigi, savaime priklausymas šiai etninei mažumai nepagrindžia pareiškėjų baimės būti sulaikytiems, o objektyvių aplinkybių (aktyvumas, įsitraukimas į ekstremistinę veiklą ar pan.), galinčių sąlygoti jų sulaikymą, tyrimo metu nustatyta nebuvo, todėl pareiškėjų baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad (duomenys neskelbtini) išties plačiai paplitusi priverstinių santuokų praktika bei įvertinęs tai, kad pareiškėjai sutuoktiniai savarankiškai gali priimti sprendimus dėl pareiškėjų dukros, konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, kad jie galėtų nuspręsti tekinti pareiškėjų dukrą už senelio peršamo jaunikio. Taip pat konstatavo, kad tikimybė, jog kilmės šalyje pareiškėjų dukra susidurs su veiksmais, prilygstančiais persekiojimui Konvencijos 1 straipsnio A dalies kontekste, bei, atitinkamai, jos baimė patirti tokio pobūdžio veiksmus, nelaikytina visiškai pagrįsta. Tačiau atsakovas, vadovaudamasis geriausių vaiko interesų principu ir UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, atsižvelgęs į pareiškėjų dukros psichologinę būklę, skundžiamu Sprendimu nusprendė išduoti pareiškėjų dukrai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus.
34. Teismas analizavo Konvencijos 1 straipsnio A dalies 1 punkte įtvirtintą terminą „pabėgėlis“, EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, UTPĮ 67 straipsnio 5 dalį, 86 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą šių teisės normų aiškinimo praktiką ir akcentavo, kad nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį turi būti nustatyta, ar prieglobsčio prašytojo nurodytos aplinkybės laikytinos tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais, o juos vertinant būtina vadovautis Europos Sąjungos prieglobsčio teisyne ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintais prieglobsčio prašytojų teiginių (nurodytų aplinkybių) vertinimo principais: UTPĮ 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 83 straipsnio 2 ir 5 dalimis.
35. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai negalėjimą grįžti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), grindžia baime, kad pareiškėjas R. S. yra uigūras ir dėl to jis bus sulaikytas oro uoste bei apkaltintas terorizmu arba jam bus sufalsifikuota byla kitu pagrindu. Pareiškėjų dukra gali būti priverstinai ištekinta senelio noru. Be to, grįžus į kilmės valstybę, pareiškėja Z. T. ir pareiškėjų dukra negautų tinkamos psichologinės pagalbos.
36. Teismas vertino pareiškėjų apklausas ir nustatė, kad jie skirtingai nupasakojo įvykius po sulaikymo oro uoste bei GKNB tolimesnį interesą jų atžvilgiu (Z. T. teigė, kad jų toliau buvo klausomasi, namus stebėjo automobiliai ir dėl to vyras buvo priverstas palikti namus, o R. S. teigė, kad išvyko iš namų į Kazachstaną siekdamas rasti kelius į Europą, be to, automobilių prie namų jis niekada nematė). Apklausų metu pareiškėjams buvo užduodami tiek atviri, tiek patikslinantys klausimai, tačiau jų pasakojimai dėl sulaikymo oro uoste nei išsamūs, nei detalūs.
37. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepaminėjo 2015 m. sulaikymo nei 2017 m. pirminėje apklausoje, nei 2017 m. vykusiose apklausose, nors kaip minėta, vyko ne viena apklausa ir kiekvienos apklausos metu prieglobsčio prašytojams buvo suteikta galimybė laisvai kalbėti, buvo klausiama, ar dar norėtų ką nors papasakoti, ko nepapasakojo apklausų metu, be to, pareiškėjui R. S. buvo užduodamas tikslinis klausimas apie sulaikymus. Apie 2015 m. vykusį sulaikymą pareiškėjai neminėjo ir 2018 m. pirminės apklausos metu bei savo rašytiniuose prašymuose. Migracijos departamento darbuotojai paprašius paaiškinti, kodėl šio įvykio neminėjo anksčiau, pareiškėjas R. S. nurodė, kad jis ne kompiuteris ir negali visko atsiminti, o pareiškėja Z. T. tik patvirtino, kad anksčiau nepasakojo, nes bijojo, kad šia informacija bus pasidalinta su (duomenys neskelbtini) institucijomis, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja apklausose Lietuvoje dalyvavo ne kartą, be to, prieglobsčio procedūrose dalyvavo ir Danijoje, todėl jai turėjo būti žinoma, kad informacija, pateikta prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nėra dalijamasi su kilmės valstybėmis. Tai jai buvo paaiškinama prieš kiekvieną apklausą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų pasakojimas apie 2015 m. įvykusį sulaikymą (duomenys neskelbtini) oro uoste yra labiau netikėtinas nei tikėtinas ir todėl jo nevertino sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjams suteikimo.
38. Teismas pažymėjo, kad nepaisant pareiškėjų pasakojimo trūkumų, atsakovas patikrinimo informaciją apie uigūrų sulaikymą (duomenys neskelbtini) oro uoste. Minėtoje 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5) 13 PR-12 RN, kuri yra sudėtinė skundžiamo Sprendimo dalis, nurodoma, kad patikros muitinėje yra visiškai atsitiktinės, yra tikimybė, kad asmuo praeis, tačiau gali būti, kad asmuo bus paliktas apklausai ir sulaikytas. Nuo 2010 m. įvykių (duomenys neskelbtini) mieste, valdžios atstovai ypač budrūs tų asmenų atžvilgiu, kurie dalyvavo (duomenys neskelbtini) įvykiuose arba įtariami, jog dalyvavo islamistiniame pasipriešinime. Toronto universiteto profesorius pateikė savo nuomonę, kad priekabiavimai, grasinimai yra tikėtini grįžtančiųjų atžvilgiu, jei jie: 1) priklauso tautinei mažumai; 2) priklauso tautinei mažumai įtariant, jog asmuo įsitraukęs į ekstremistinę ir separatistinę veiklą; 3) yra matomai aktyvus ir dėl šios priežasties jis atkreipia režimo ir / ar kvazi-režimo agentų dėmesį. Jei visos šios trys sąlygos egzistuoja, tuomet tai labai padidina priekabiavimų ar dar blogesnio elgesio tikimybę. Teismas sprendė, kad iš byloje esančių duomenų nematyti, kad 2010 m., kai vyko susirėmimai (duomenys neskelbtini) mieste, pareiškėjas R. S. būtų juose dalyvavęs ar apskritai būtų buvęs šalyje, be to, tyrimo metu nebuvo nustatytos tokios objektyvios aplinkybės kaip pareiškėjo aktyvumas, įsitraukimas į ekstremistinę veiklą ir pan., galinčios sąlygoti pareiškėjo sulaikymą oro uoste. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo priklausymas uigūrų etninei mažumai per se (savaime) nepagrindžia tikimybės, kad jis susidurtų su padidintu dėmesiu iš (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pusės, todėl ši baimė nėra visiškai pagrįsta, o veiksmai, su kuriais pareiškėjas tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę (patikra oro uoste), nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ir dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.
39. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentą dėl baime grindžiamo negalėjimo grįžti į kilmės valstybę, nes pareiškėjų nepilnametė dukra bus prievarta ištekinta senelio, pažymėjo, kad iš Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2018 m. vasario 21 d. išvados Nr. (15/6-3)13PR-40RN matyti, jog jau pirmo pareiškėjų prašymo dėl prieglobsčio sutekimo tyrimo metu buvo nustatyta, kad prieglobsčio prašytojų pateikta informacija charakterizuoja senelį kaip šeimos tironą, įsitikinusi savo teisumu ir autoritetu, kuriam kiti šeimos nariai privalo paklusti bei kuris linkęs naudoti tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą savo šeimos narių atžvilgiu, kad pademonstruoti savo dominavimą, o remiantis tyrimo metu rasta informacija, smurtas šeimoje (tiek fizinis, tiek psichologinis) yra plačiai paplitęs (duomenys neskelbtini) ir smurtauja ne tik sutuoktiniai, tačiau ir uošviai, kiti šeimos nariai. Atsakovas įvertinęs šias aplinkybes ir psichologinę pareiškėjų dukros būklę darė išvadą, kad labiau tikėtina nei netikėtina, kad jos senelis prieš ją smurtavo ir tikėtinai ruošėsi ją ištekinti už vyresnio vyro. Paskesnio prašymo nagrinėjimo metu, atsakovas surinko kilmės valstybės informaciją apie santuokos sudarymo tradicijas (duomenys neskelbtini). 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN, nurodoma, kad prievartinės santuokos (duomenys neskelbtini) nėra retos. Vaikų santuokos taip pat yra praktikuojamos. Daugeliu atveju merginos yra priverstos tekėti tėvams tai nusprendus. Tėvai suorganizuoja vestuves, o mergina neturi galimybės atsisakyti. Tačiau iki šiol (duomenys neskelbtini) praktikuojamas ir nuotakų grobimas. Nuotakų grobimas, tai paprotys, kai jaunikis pagrobia jam patinkančią merginą, ir ji yra priversta tekėti, nes, visuomenės nuomone, ji netekusi garbės. Tokiose priverstinėse santuokose dažnai mergaitės ištekinamos už vyresnių vyrų ir patiria seksualinį, fizinį smurtą. Jos tampa visiškai priklausomos nuo vyresnio vyro, nes (duomenys neskelbtini) įprasta, kad žmona keliauja į vyro namus. Iš atsakovo surinktos medžiagos matyti, kad nuotakas grobia jaunikiai, o ne giminaičiai.
40. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų dukros baimė bei tikėjimas, kad senelis mėgins ją nuskriausti yra pagrįsta jos praeities patirtimi (sisteminis smurtas, kai ji augo su seneliu, o tėvai buvo Danijoje) bei sąlygojami patirties, kai jos tėvų, galinčių ją apginti, nebuvo šalia, o ji buvo visiškai priklausoma nuo despotiško senelio. Patys tėvai ją paliko pas senelį. Iš pareiškėjų pasakojimų matyti, kad senelis norėjo ištekinti pareiškėją, kai jai buvo 15 m., o šiuo metu pareiškėja yra pilnametė, jos tėvai suaugę ir savarankiški žmonės, kurie nei finansiškai, nei socialiai nėra priklausomi nuo savo tėvų bei gali grįžus į kilmės valstybę išvengti bet kokių kontaktų su pareiškėjos tėvu, tai patvirtina atsakovo 2018 m. vasario 21 d. išvada, kuriai pritarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bei pareiškėjų pasakojimai, kaip jie nepastebimi kurį laiką gyveno (duomenys neskelbtini) ir pasiėmė iš senelio savo vaikus. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. eI-2445-815/2018 bei minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartyje jau buvo konstatuota, kad pareiškėjų ir pareiškėjos tėvo santykiai yra privataus pobūdžio, pareiškėjų nuogąstavimai dėl jo vykdomo persekiojimo nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju tikimybė, kad kilmės šalyje pareiškėjų dukra susidurs su veiksmais, prilygstančiais persekiojimu Konvencijos kontekste, atitinkamai jos ir kitų pareiškėjų baimė patirti tokio pobūdžio veiksmus (būti prievarta ištekintai senelio), nelaikytina visiškai pagrįsta.
41. Teismas nesutiko su pareiškėjų nuomone, kad atsakovas turėjo surinkti informaciją apie uigūrų galimybes pasinaudoti teise į gynybą, korupciją teisėsaugos institucijose ir pan., nes prieglobsčio prašytojų kreipimosi pagrindas yra konkretus subjektas, pareiškėjos tėvas, o apie kitų teisėsaugos pareigūnų galimą piktnaudžiavimą pareiškėjų atžvilgiu nėra nurodyta, be to, pareiškėjai negrindė prašymo tuo pagrindu, kad kilmės valstybėje jie bandė pasinaudoti teismine gynyba, tačiau pvz., dėl turimos tautybės, ji jiems buvo neprieinama. Pareiškėjai nei prašyme, nei apklausų metu nenurodė jokių individualių aplinkybių dėl korupcijos kilmės valstybėje, todėl teismas šiuos pareiškėjų argumentus atmetė.
42. Teismas vertino pareiškėjų argumentą, kad grįžus į kilmės valstybę, pareiškėja Z. T. ir pareiškėjų dukra negautų tinkamos psichologinės pagalbos ir nurodė, kad pareiškėjoms nustatytas psichologinės pagalbos poreikis ir kiekvienai iš jų atskirai teikiamos psichologo konsultacijos, tačiau labiausiai akcentuojamos pareiškėjų dukros patirtos traumos ir bloga psichologinė būklė. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento 2019 m. sausio 8 d. pažymoje Nr. KGZ-15/6-1 „Apie psichiatro / psichologo paslaugų prieinamumą (duomenys neskelbtini)“ nurodoma, kad vertindamas valstybės pastangas psichinės sveikatos priežiūros srityje, vyriausiasis psichiatras K. U. nurodė, kad vyriausybė, atsižvelgdama į Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas ir įvertinusi savo galimybes, šiuo metu yra parengusi ir nutarimu patvirtinusi psichinės sveikatos apsaugos programą, kurios pagrindinis tikslas yra padaryti šias paslaugas „maksimaliai pasiekiamas gyventojams, be to, esant galimybei, organizuoti tokių paslaugų teikimą šeimos medicinos centruose. Pagal turimą 2018 m. balandžio mėn. informaciją, kol kas iš esmės tik keliuose (duomenys neskelbtini) šeimos medicinos centruose organizuotas paslaugų teikimas ir juose priima psichiatrai ir psichoterapeutai”. (duomenys neskelbtini) jau 20 metų veikia (duomenys neskelbtini) psichologinės ir psichoterapinės pagalbos centras, teikiantis psichologinę ir psichoterapinę ambulatorinę pagalbą. Šalyje veikia Respublikinis psichikos sveikatos centras, jame teikiama stacionarinė ir ambulatorinė specializuota psichiatrinė, psichoterapinė, psichologinė ir logopedinė pagalba respublikos gyventojams. Pažymoje taip pat nurodyta, kad rasta informacijos apie įvairias nevyriausybines organizacijas, veikiančias (duomenys neskelbtini), kurios, naudodamos donorų finansavimą, teikia nemokamas psichologo paslaugas tam tikroms tikslinėms asmenų grupėms – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Vyriausybės ir UNESCO remiama (duomenys neskelbtini) nevyriausybinė organizacija „Vaiko teisių gynėjų lyga”, turinti centrus (duomenys neskelbtini), turi klinikinį psichologą (-us,) kurie dirba su smurtą ir žiaurų elgesį patyrusiais vaikais. (duomenys neskelbtini) universitetuose rengiami įvairios pakraipos psichologai specialistai. Jie konsultuoja individualiai arba medicinos centruose tiek suaugusiuosius, tiek vaikus, vidutinė 45-60 min. psichologo konsultacijos kaina yra 1000 somų (apie 13 eurų), o psichoterapeuto – 1000-1500 somų (13-19 eurų). Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad sveikatos apsaugos sistema (duomenys neskelbtini) egzistuoja, įmanoma kreiptis dėl psichologinių ir psichiatrinių problemų gydymo, tačiau pareiškėjai nenurodė, kad būtų bandę ieškoti psichologinės pagalbos kilmės valstybėje. Teismas sprendė, kad psichologinės pagalbos neprieinamumas kilmės valstybėje grindžiamas pareiškėjų subjektyvia nuomone, pareiškėjas R. S. apklausų metu nurodė, kad kilmės valstybėje neteikiama psichologinė pagalba, o jei ir teikiama, tai privačiai, jis neturi jai pinigų, ir pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta nuostata, kad ekonominiu pagrindu, t. y. dėl sunkios prieglobsčio prašytojo finansinės padėties jam turi būti suteiktas prieglobstis.
43. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai grįžę į kilmės valstybę gali susidurti su tam tikrais sunkumais kreipiantis dėl psichologinės pagalbos į įvairias institucijas, nes nevisuose miestuose ji teikiama, tačiau apskritai tokia pagalba yra prieinama, be to, pareiškėjai gali kreiptis į nevyriausybinę organizaciją, teikiančią psichologinę pagalbą, todėl šiuo atveju nenustatė pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjai grįžę į (duomenys neskelbtini) negalės pasinaudoti minėtomis paslaugomis. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad, nepaisant turimų psichologinių sutrikimų, prieglobsčio prašytojų būklė pagal EŽTT praktiką, nesąlygoja nei mirties, nei būklės artimos mirčiai, todėl veiksmai, su kuriais gali susidurti prieglobsčio prašytojai grįžę į kilmės valstybę (valstybės neveikimu suteikiant psichologinę pagalbą), nelaikomi persekiojimu Konvencijos kontekste, todėl šiuo pagrindu pabėgėlio statusas jiems nesuteiktas.
44. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad pasinaudoti psichologine pagalba kilmės valstybėje objektyviai neįmanoma, nes tai paneigia atsakovo surinkta minėta informacija, be to, atsakovas ir neturėjo nurodyti, kaip minėtą psichologinę pagalbą realiai gauti, t. y. kur ir kokiu metu pareiškėjai turi kreiptis, ar kaip jiems nuvykti ir pan. teismas nesutiko ir su pareiškėjų argumentu, kad atsakovas turėjo surinkti informaciją apie psichologinės pagalbos prieinamumą ne tik minėtuose miestuose (duomenys neskelbtini), bet ir informaciją apie minėtų paslaugų prieinamumą kitose (duomenys neskelbtini) vietovėse, nes atsakovas turėjo surinkti informaciją apie tai, ar apskritai egzistuoja ir yra prieinama psichologinė pagalba (duomenys neskelbtini), o ne ar ji yra prieinama toje vietovėje, kurioje galimai grįžę gyventų pareiškėjai. Teismas sprendė, kad atsakovas išsamiai atliko tyrimą apie psichologinės pagalbos prieinamumą (duomenys neskelbtini), informacija gauta ne iš vieno šaltinio, todėl pareiškėjų argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
45. Teismas vadovavosi UTPĮ 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnio e punktu, 15 straipsniu, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl papildomos apsaugos suteikimo ir atsižvelgęs į tai, kad duomenų, jog pareiškėjai galėtų būti veikiami vienu iš minėtuose teisės aktuose nurodytų būdų nenustatyta, pareiškėjai aptariamų sąlygų būvimo neįrodė, sprendė, kad papildomos apsaugos suteikimas pareiškėjams nėra reikalingas.
46. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentą, jog atsakovas turėjo pareigą užtikrinti šeimos vienybę išduodant leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjos tėvams bei kitam nepilnamečiui vaikui, vadovavosi UPTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir akcentavo, kad pareiškėjai atsakovui prašymą pateikė dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo, o ne dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, siekiant išsaugoti šeimos vienybę, išdavimo, todėl tiek atsakovas, tiek teismas vertino minėto prašymo pagrįstumą jo turinio ir pareiškėjų paaiškintų aplinkybių ribose. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams tėvams ir nepilnamečiui broliui leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nurodė, kad esant naujoms aplinkybėms, niekas neužkerta kelio pareiškėjams teikti naują prašymą su minėtu skundo argumentu. Teismas akcentavo, kad skundžiamu Sprendimu atsakovas nesprendė pareiškėjų grąžinimo / išsiuntimo klausimo. Išsiuntimo aplinkybės bus vertinamos atskirai pagal teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjai tuomet galės pateikti visus savo argumentus, kodėl jie turi likti Lietuvos Respublikoje.
47. Teismas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad atsakovas neatliko išsamaus tyrimo, o atliktas tyrimas buvo paviršutiniškas ir apsiribojo „izoliuotu“ faktinių aplinkybių vertinimu ir akcentavo, kad atsakovas sudarė jiems sąlygas išsamiai pateikti paaiškinimus apie jų manymu reikšmingas aplinkybes, apklausų metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Atsakovas 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5) 13 PR-12 RN išsamiai išanalizavo pareiškėjų nurodytus pagrindus, dėl ko jie negali grįžti į kilmės valstybę ir pateikė jų vertinimą atsižvelgdamas ne tik į pareiškėjų paaiškinimais, bet ir į surinktą informaciją iš įvairių institucijų ir kitų šaltinių apie padėtį kilmės valstybėje (apie sulaikymus (duomenys neskelbtini) oro uoste bei psichologų teikiamų paslaugų prieinamumą šioje valstybėje). Tai patvirtina, kad atsakovas įsigilino į pareiškėjų situaciją ir ją pakankamai nuodugniai įvertino. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento surinktos informacijos pakako įvertinti pareiškėjų atitiktį UTPĮ 86 bei 87 straipsnių nuostatoms, todėl Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
48. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, t. y. panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą iš naujo.
49. Pareiškėjai teigia, kad tiek teismas, tiek atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas nepatenka į sulaikomų ir tikrinamų oro uoste asmenų grupę, o jo priklausymas uigūrams per se (savaime) nepatvirtina tikimybės, kad jis susidurtų su padidintu dėmesiu iš (duomenys neskelbtini) pareigūnų. Pareiškėjo vertinimu, ši 2019 m. sausio 30 d. išvada Nr. (15/6-5)13PR-12RN yra subjektyvi, padaryta izoliuotai vertinant paties atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, taip pažeidžiant prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo taisykles. 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN užfiksuota, kad asmeniui neturint tinkamų kelionės dokumentų ir tapatybę patvirtinančių dokumentų, jis būtų patalpintas į sulaikymo patalpą, policijos apklaustas ir / ar apklaustas policijos kartu su saugumo pareigūnais neapibrėžtam laikui. Iš nurodyto seka, kad per se (savaime) užtenka būti tik uigūrų tautybės, kad asmuo gautų padidintą pareigūnų dėmesį, ypač jauniems vyrams, ir jis gali būti sulaikytas neapibrėžtam laikui (priklausomai nuo kyšio davimo) vien dėl savo etninės priklausomybės, kartu pažymint, kad pats atsakovas, 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN apibendrindamas kilmės valstybės informaciją, konstatavo ir teismuose vyraujančią korupciją, t. y., jų teisės nėra apsaugotos nei sulaikymo metu, nei bandant pasinaudoti teismine gynyba. Pareiškėjų vertinimu, teismas dėl šių argumentų ginčijamame sprendime nepasisakė, iš esmės rėmėsi išimtinai atsakovo pateiktais argumentais, o tai galėjo lemti nepagrįstą sprendimą.
50. Pareiškėjai nurodo, kad dėl psichologinės pagalbos neprieinamumo teismas rėmėsi vien tik atsakovo motyvais, nevertindamas pareiškėjų argumentų, konstatuodamas, jog pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, psichologinės pagalbos prieinamumas yra menkas, tačiau nėra neįmanomas. Pareiškėjų vertinimu, tokia išvada prieštarauja paprasčiausiai logikai, kadangi pačioje 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN apibendrinta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad pasinaudoti medikų pagalba, turint psichologinių problemų, (duomenys neskelbtini) objektyviai neįmanoma. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad atsakovas 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN nurodo, kad asmenys iš esmės nesinaudoja psichologine pagalba dėl visuomenės stigmatizacijos, bei mažo kiekio specialistų kaimo vietovėse, tačiau pagal paties atsakovo surinktą informaciją apskritai nėra prieinama informacija apie tikslų specialistų skaičių šalies mastu, kartu nurodant, kad 1999 m. (duomenys neskelbtini) buvo iš viso 38 vaikų psichologai, o 2010 m. – tik 13 (kiek šiuo metu – nenurodyta). Informacija gauta tik apie (duomenys neskelbtini) miestus, apie kitas vietoves ir prieinamumą jose gauti psichologinę pagalbą informacija apskritai nesurinkta. Pareiškėjai nurodo, kad 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN teigiama apie egzistuojančią nevyriausybinių organizacijų organizuojamą psichologinę pagalbą vaikams ir suaugusiems, nukentėjusiems nuo smurto, tačiau kaip tą pagalbą realiai gauti – nenurodyta.
51. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-12RN minimoje 2018 m. išleistoje ataskaitoje apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), JAV departamentas tvirtino, kad vaikus su psichine negalia valdžios institucijos guldo į psichiatrinę ligoninę, kuriose fiksuojami šiurkštūs pažeidimai – nepakankamas maitinimas, fizinis smurtas, įstaigos perpildytos ir pan. (4-5 lapai), o 2019 m. sausio 8 d. pažymoje Nr. KGZ-15/6-1 papildomai nurodoma, kad asmenys į psichiatrines ligonines guldomi prieš savo valią, o teisėjai neturi patirties ir žinių spręsti, dėl asmens patalpinimo į psichiatrinę ligoninę. Vidutinė 45-60 min. psichologo konsultacijos kaina yra 1000 somų (13 eurų), o psichoterapeuto – 1000-1500 somų (13-19 Eur). Pareiškėjų vertinimu, atsakovas dalies specifinės informacijos aktualiais klausimais apskritai nesurinko, kita vertus, jo surinkta kilmės valstybės informacija paneigia objektyvias galimybes pasinaudoti teise į sveikatos apsaugą asmeniui turinčiam psichologinių problemų, kas iš esmės prieštarauja atsakovo padarytai išvadai. Pareiškėjų nuomone, pažeistos tiek apskritai prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo taisyklės, tiek pareiga surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojų nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus.
52. Pareiškėjai nesutinka su teismo vertinimu, kad jų baimė dėl pareiškėjų dukros ištekinimo prievarta yra nepagrįsta, o apeliacinio skundo argumentai šiuo atveju iš esmės yra tie patys, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.
53. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjai nei prašyme, nei apklausų metu nenurodė jokių individualių aplinkybių dėl korupcijos kilmės valstybėje ir nurodo, kad atsakovui pripažinus, jog pareiškėjos tėvas buvo policininkas, ėjo aukštas pareigas ir išlikusį įtakingumą bei atsižvelgus į faktą, jog pareiškėjos tėvo neapykanta prieglobsčio prašytojams grindžiama būtent jų etnine priklausomybe, atsakovas privalėjo surinkti informaciją apie uigūrų galimybes pasinaudoti teise į gynybą, korupciją teisėsaugos institucijose bei galimybes kreiptis į teisėsaugos institucijas, pasireiškus teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimui savo tarnybine padėtimi būtent dėl etninės priklausomybės, t. y., šios kilmės valstybės informacijos surinkimo poreikis nėra sąlygojamas savarankiškų prieglobsčio prašymo motyvų, o „išplaukia“ iš atsakovo faktais pripažintų pareiškėjų prieglobsčio prašymų motyvų ir jiems kylančios grėsmės patirti persekiojimą. Pareiškėjų nuomone, nesurinkus minėtos informacijos, iš pareiškėjų buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų jo bylos nagrinėjimą ir prieita prie nepagrįstos išvados, kad pareiškėjams nekyla realus pavojus iš pareiškėjos tėvo.
54. Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalimi, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnio 1 dalimi, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnio 1 dalimi, UTPĮ 67 straipsnio 5 dalimi, kuria leidimų gyventi išdavimo srityje įgyvendinami Lietuvos įsipareigojimai pagal Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnį, teigia, kad iš jų kyla šeimos vientisumo (vienybės) užtikrinimo principas, kuris suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir pozityvius įsipareigojimus, būtinus veiksmingai šios asmens teisės apsaugai užtikrinti. Pareiškėjai, remdamiesi teismų formuojama praktika teigia, kad bylose, susijusiose su teise į šeimos gyvenimo gerbimą, akcentuojama, kad atsižvelgiant į gero administravimo principą, leidimų gyventi išdavimo klausimas (prašymas) negali būti nagrinėjamas vien formaliai, o pareiga gerbti šeimos gyvenimą ir iš jos kylantis šeimos vientisumo užtikrinimo reikalavimas taikomi ir tais atvejais, kai teisės aktuose eksplicitiškai neaptariamas užsieniečio, kuriam išduodamas (arba išduotas) leidimas gyventi, šeimos narių statusas. Pareiškėjų vertinimu, priėmus sprendimą išduoti leidimą gyventi pareiškėjų dukrai dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, kyla pozityvi pareiga užtikrinti šeimos vientisumą išduodant leidimus gyventi jos tėvams. Priešingas aiškinimas reikštų šeimos iškyrimą, nes pagal ES Grąžinimo direktyvą ir UTPĮ dėl kiekvieno Lietuvoje neteisėtai esančio užsieniečio turi būti priimtas ir įvykdytas sprendimas grąžinti (Grąžinimo direktyvos 6 straipsnio 1 dalis).
55. Pareiškėjų vertinimu, valstybė negali remtis (suteikti pirmenybę) visuomenės intereso principu atsisakydama išduoti leidimus gyventi pareiškėjams, nes pareiškėjų dukros pažeidžiamumas bei negalėjimas grįžti į kilmės valstybę dėl itin sunkios būklės iš esmės reiškia, kad taikant „teisingos pusiausvyros“ testą, pirmenybė suteiktina pareiškėjų ir jos dukros interesams. Pareiškėjai teigia, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų dukros grąžinimas neatitinka geriausių vaiko interesų. Tačiau lieka neaišku, kodėl atsakovas nevertino vaiko interesų šeimos vienybės užtikrinimo aspektu. Akivaizdu, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes (pareiškėjų dukros pažeidžiamumą), šeimos vienybės užtikinimas geriausiai atitiktų vaiko interesus, o tai reikštų pareigą išduoti leidimą gyventi šeimos nariams.
56. Pareiškėjai pateikė prašymą prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungti papildomus rašytinius įrodymus ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, siekiant ESTT išaiškinimo, ar atsižvelgiant į Priskyrimo direktyvos (2011/95/ES) (toliau – Priskyrimo direktyva) 6 straipsnio c punktą bei 9 straipsnio 2 dalies a bei f punktus, privataus pobūdžio santykių kontekste šeimos narių (giminaičių) vykdomas bei Priskyrimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantis fizinis ir psichologinis smurtas, taip pat su asmens lytimi susiję veiksmai, kaip antai, priverstinė santuoka, yra laikytini persekiojimu.
57. Pareiškėjai teigia, kad teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendime bei minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartyje jau buvo konstatuota, kad pareiškėjų ir pareiškėjos tėvo santykiai yra privataus pobūdžio, pareiškėjų nuogąstavimai dėl jo vykdomo persekiojimo nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste. Pareiškėjai pažymi, kad Priskyrimo direktyvos 6 straipsnio c punkte aiškiai nurodoma, kad persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais inter alia gali būti nevalstybiniai subjektai, jei valstybė ar kiti direktyvoje nurodyti apsaugos teikėjai negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos. Lietuvos teisėje ši privaloma direktyvos nuostata įgyvendinama UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjai nurodo, kad Priskyrimo direktyvos komentare pabrėžiama, kad Priskyrimo direktyvos 6 straipsnyje įtvirtinta nevalstybinių persekiojimo subjektų / didelės žalos darytojų sąvoka turi būti aiškinama plačiai, nes to reikalauja Priskyrimo direktyvos 6 straipsnio tekstas, struktūra bei tikslas. Pareiškėjai laiko svarbiu pabrėžti, kad minimu komentaru remiamasi tiek ESTT, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Priskyrimo direktyvos nuostatas (žr. ESTT sprendimą byloje C‑369/17, 56 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3505-858/2018).
58. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad ES šalių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad nevalstybinio persekiojimo subjektų sąvoka visiškai taikytina tiek šeimos nariams, tiek išplėstinės šeimos nariams (giminaičiams). Pareiškėjai pažymi, kad jų baimės būti persekiojamiems pagrindinis šaltinis – pareiškėjos tėvas, kuris apibūdinamas, kaip šeimos tironas, įsitikinęs savo teisumu ir autoritetu, kuriam kiti šeimos nariai privalo paklusti bei kuris linkęs naudoti tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą savo šeimos narių atžvilgiu, tikslu pademonstruoti savo dominavimą. Šis asmuo smurtavo prieš pareiškėjų dukrą ir ruošėsi ją priverstinai ištekinti, kai jai buvo 15 metų. Pareiškėjai nurodo, kad teismas sprendime nepripažino šio asmens tinkamu persekiojimo subjektu konstatuodamas, kad pareiškėjų ir pareiškėjos tėvo santykiai yra privataus pobūdžio, pareiškėjų nuogąstavimai dėl jo vykdomo persekiojimo nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste, tačiau jiems kyla klausimas dėl Priskyrimo direktyvos 6 straipsnio c punkto aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje.
59. Pareiškėjai teigia, kad pareiškėjų dukra yra asmuo, patyręs persekiojimą ir didelę žalą pagal Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjai, remdamiesi Priskyrimo direktyvos preambulės, 4 straipsnio 3 dalies c punktu, 9 straipsnio 2 dalies a punktu, ESTT (žr. pvz., 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimu sujungtose bylose C‑71/11 ir C‑99/11) bei EŽTT (žr. pvz., 2013 m. kovo 26 d. sprendimu byloje Valiulienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 33234/07) praktika, nurodo, kad prieš 15 metų amžiaus mergaitę vykdytas sisteminis fizinis ir psichologinis smurtas bei priverstinės santuokos grėsmė, ypač atsižvelgiant į jų sukeltas pasekmes, akivaizdžiai laikytini kankinimu arba nežmonišku ar žeminančiu elgesiu, o kankinimų, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas priklauso teisėms nuo kurių negalima nukrypti pagal EŽTK 15 straipsnio 2 dalį, tokių veiksmų vykdymas asmens atžvilgiu visada reikš sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, t. y. persekiojimą (žr. ESTT sprendimą sujungtose bylose C‑71/11 ir C‑99/11, 67 p.).
60. Pareiškėjai įsitikinę, kad remiantis Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 4 dalimi, tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (UTPĮ 83 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjai daro išvadą, kad pareiškėjų dukros atveju Migracijos departamentas turėjo įvertinti pagal bendras sąlygas kilmės šalyje ir asmens individualią padėtį, ar yra pagrįsta tikimybė, kad persekiojimo vykdytojas, t. y. pareiškėjos tėvas toliau vykdys persekiojimo veiksmus ir, ar apsaugos teikėjas, t. y. (duomenys neskelbtini) valstybė galės ir norės suteikti jai veiksmingą ir ilgalaikio pobūdžio apsaugą (Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalys; UTPĮ 86 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjai pažymi, kad pagal šį teisinį reglamentavimą tėvai nepriskiriami prie apsaugos teikėjų, todėl klausimas, ar pareiškėjai galėtų apsaugoti pareiškėjų dukrą kilmės valstybėje yra teisiškai neaktualus.
61. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad kitas prieglobsčio nesuteikimo motyvas, t. y. galimybė išvengti bet kokių kontaktų su pareiškėjos tėvu, pirmiausiai, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nes atsižvelgiant į pareiškėjos tėvo charakteristiką, galima pagrįstai manyti, kad jis bandys užmegzti kontaktus su pareiškėjų dukra ir tęsti anksčiau vykdytus persekiojimo veiksmus. Tai, kad pareiškėjų dukra šiuo metu yra pilnametė, nepanaikina persekiojimo grėsmės, nes pagal kilmės valstybės informaciją smurtas ir priverstinės santuokos gresia tiek mergaitėms, tiek moterims.
62. Pareiškėjai, vadovaujasi Ahmedbekovos byloje (C‑652/16) ESTT pateiktu išaiškinimu, kad Priskyrimo direktyvos 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad individualiai vertinant tarptautinės apsaugos prašymą reikia atsižvelgti į prašytojo šeimos nariui iškilusius persekiojimo ir didelės žalos pavojus, siekiant nustatyti, ar dėl jo šeiminio ryšio su šiuo asmeniu pačiam prašytojui kyla tokie pavojai, nes, kaip pabrėžta preambulės 36 punkte, asmens, kuriam kyla pavojus, šeimos nariai paprastai rizikuoja patys atsidurti pavojingoje padėtyje (50, 51 p.). Pareiškėjų vertinimu, nustačius, kad pareiškėjų dukrai pagrįstai gresia persekiojimas ar didelės žalos pavojus Migracijos departamentas turėtų būti motyvuotai įvertinti kitiems šeimos nariams kylantį pavojų.
63. Pareiškėjų vertinimu, taikytinas testas pagal EŽTT praktiką nustatant, ar psichologinės pagalbos / sveikatos priežiūros paslaugų neprieinamumas arba ribotas prieinamumas (duomenys neskelbtini) reiškia EŽTK 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjai teigia, kad tiek Migracijos departamento, tiek teismo vertinimu, medicininės pagalbos neprieinamumas kilmės valstybėje reikštų EŽTK 3 straipsnio pažeidimą tik tais atvejais, kai asmens būklė sąlygoja mirtį arba mirčiai artimą būklę, tačiau pareiškėjai įsitikinę, kad toks vertinimas neatitinka naujausios EŽTT praktikos, kurioje 2016 m. gruodžio 13 d. EŽTT Didžioji Kolegija priėmė sprendimą Paposhvili prieš Belgiją byloje (pareiškimo Nr. 41738/10), kuriuo peržiūrėjo ir patikslino D v Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 30240/96) ir N v Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 26565/05) bylose suformuluotus EŽTK 3 straipsnio taikymo kriterijus bylose, susijusiose su medicininės pagalbos neprieinamumu užsieniečių kilmės valstybėse. Remiantis EŽTT sprendimu Paposhvili byloje, nebereikalaujama, kad asmens būklė būtų artima mirčiai. Anot EŽTT, EŽTK 3 straipsnis taip pat būtų pažeistas, jei dėl reikiamos medicininės pagalbos neprieinamumo arba nepakankamo prieinamumo kilmės valstybėje kiltų realus pavojus, kad asmens sveikatos būklė ženkliai, sparčiai ir negrįžtamai pablogėtų ir dėl šios priežasties asmuo patirtų dideles kančias (183 p.).
64. Pareiškėjai dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjų dukros šeimos nariams pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, remiasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 125 punktu ir teigia, kad klausimą dėl leidimo gyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių išdavimo Migracijos departamentas sprendžia ex officio. Atskiro prašymo asmuo teikti neprivalo. Visus Aprašo 125 punkte nurodytus vertinimus ir sprendimus Migracijos departamentas priima remdamasis asmens pateiktu prieglobsčio prašymu bei atliktu tyrimu (Aprašo 4, 19, 115-117, 124, 125 punktai). Pareiškėjų vertinimu, turėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl leidimo išdavimo šeimos nariams (atsižvelgiant į šeimos vienybės principą bei šeimos narių teikiamą emocinę paramą sunkias psichologinės traumas patyrusiam asmeniui (žr. mutatis mutandis ESTT 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą K byloje (C-245/11). Tačiau šio aspekto Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino ir dėl jo motyvuotai nepasisakė, o tai gali sąlygoti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. mutatis mutandis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4189-552/2018, 28-30 p).
65. Pareiškėjai dėl teismo pareigos priimti pagrįstą sprendimą, atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu ESTT priėmė kelis sprendimus, kuriais išaiškino 2013 m. birželio 26 d. direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) 46 straipsnio 3 dalį, kuria apibrėžiama teismų vykdomos sprendimų dėl prieglobsčio nesuteikimo kontrolės apimtis. Pagal šią direktyvos nuostatą reikalaujama, kad būtų vykdomas išsamus ir ex nunc faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjimas. Aiškindamas šią nuostatą Alheto byloje (C‑585/16), ESTT pažymėjo, kad „žodžių junginį „užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc [faktinių ir teisinių aplinkybių] nagrinėjimas“, […] reikia aiškinti taip, kad laikydamosi Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalies valstybės narės nacionalinę teisę turi pritaikyti taip, kad, nagrinėdamas nurodytus skundus, teismas išnagrinėtų visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios suteiktų jam galimybę konkretų atvejį įvertinti pagal tuo metu esamą situaciją“ (110 p.). Teismo pareigą atlikti išsamų faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjimą su prieglobsčiu (tarptautine apsauga) susijusiose bylose ESTT akcentavo ir Ahmedbekova byloje (92 ir 93 p.). Pareiškėjai pažymi, kad iš šių ESTT išaiškinimų kylančius išsamaus faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjimo reikalavimus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs administracinėje byloje Nr. eA-3212-602/2019 (žr. 2019 m. vasario 20 d. nutarties 44-47 p.). Pareiškėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad tiek ESTT, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad prieglobsčio bylose asmeniui gresiančio pavojaus dydžio vertinimas turi būti atliekamas atidžiai ir atsargiai (ESTT 2010 m. kovo 2 d. sprendimas Abdulla ir kt. sujungtose bylose (C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08), 90 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-4718-858/2017, 68 p.). Šie išsamaus, atidaus ir atsargaus vertinimo reikalavimai iš esmės atspindi EŽTT su prieglobsčiu / išsiuntimu susijusiose bylose taikomą atidaus ir nuodugnaus nagrinėjimo testą, kuris taikomas vertinant, ar pagal EŽTK 13 straipsnį asmeniui buvo užtikrinta teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę (žr. inter alia EŽTT 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Abdolkhani and Karimnia byloje (pareiškimo Nr. 30471/08), 108 p.).
66. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
67. Atsakovas pakartoja nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis EŽTT praktika, EŽTK 3 straipsnis būtų pažeistas tik kai asmuo yra itin sunkiai sergantis, jo būklė artima mirčiai ir kilmės valstybėje nebus garantuojama slauga ar medicininė priežiūra, o jo šeimos nariai nenori arba negali asmeniu pasirūpinti, ar užtikrinti pagrindinių poreikių (maistas, būstas, pan.). Anot ESTT, nepakanka pavojaus, jog pablogės jo sveikatos būklė, nes jo kilmės šalyje nėra tinkamo gydymo, nebent šiam trečiosios šalies piliečiui tyčia nebūtų teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Atsakovas nurodo, kad nepaisant sunkumų kreipiantis į valstybines įstaigas, šalyje veikia nevyriausybinės organizacijos, teikiančios psichologines paslaugas, taip pat pažymi, kad nebuvo rasta jokios informacijos apie tai, kad valstybė tyčia neteiktų tokių paslaugų, ar kad tai būtų siejama su diskriminaciniu elementu.
68. Atsakovas pabrėžia, jog nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį turi būti nustatyta, ar prieglobsčio prašytojo nurodytos aplinkybės laikytinos tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais, o juos vertinant būtina vadovautis ES prieglobsčio teisyne ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintais prieglobsčio prašytojų teiginių vertinimo principais. Patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu, ar žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; ar pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Atsakovas nurodo, kad vertinant duomenis vadovaujamasi tikimybių pusiausvyros principu.
69. Atsakovas teigia, jog Kanados Imigracijos ir pabėgėlių tarybos parengtame atsakyme apie (duomenys neskelbtini) piliečių, kuriems nesuteiktas prieglobstis, grąžinimą į kilmės valstybę rašoma, kad elgesys su asmenimis, kuriems nesuteiktas prieglobstis ir kurie grįžta į (duomenys neskelbtini), priklauso nuo kiekvieno individualaus atvejo. Sulaikymai vykdomi dėl sustiprintos kontrolės asmenų, grįžtančių iš karo zonų (pvz., Sirijoje, Irake ir pan.) ir prisijungusių prie „Islamo valstybės“, tačiau ne visi asmenys sulaikomi. Atsakovas nurodo, jog, anot tyrimo metu surinktos informacijos, sulaikomi asmenys, nepateikiantys tinkamo kelionės dokumento, kruopščiai tikrinami asmenys, dalyvavę įvykiuose (duomenys neskelbtini) mieste 2010 m. arba tie, kuriems jau anksčiau buvo iškeltos baudžiamosios bylos, taip pat asmenys, tariamai priklausantys islamistinėms grupuotėms ar vykdę ekstremistinę veiklą. Atsakovas teigia, jog sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo buvo vertinama, ar pareiškėjų baimė būti sulaikytiems oro uoste yra pagrįsta tiek dėl priskyrimo minėtoms asmenų kategorijoms, tiek dėl būvimo uigūru, tačiau nustatyta, kad pareiškėjų baimė nepagrįsta.
70. Atsakovas dėl pareiškėjos tėvo noro ištekinti pareiškėjų dukrą papildomai nurodo, kad nebuvo nustatyta objektyvioji baimės pusė, todėl konstatuota, kad tikimybė, jog kilmės šalyje pareiškėjų dukra susidurs su veiksmais, prilygstančiais persekiojimui Konvencijos 1 straipsnio A dalies kontekste, bei, atitinkamai, jos baimė patirti tokio pobūdžio veiksmus, nelaikytina visiškai pagrįsta.
71. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai vadovaujasi tik viena surinktos kilmės valstybės informacijos dalimi bei niekuo nepagrįstomis šios informacijos interpretacijomis ir pažymi, kad atsakovas įvertino surinktos kilmės valstybės informacijos visumą. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, galinčių paneigti Migracijos departamento išvadas.
72. Atsakovas dėl pareiškėjų papildomų rašytinių paaiškinimų nesutinka. Nesutikimą su argumentu dėl pareiškėjų dukros priverstinio ištekinimo grindžia teismų patvirtinta Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjai sutuoktiniai yra suaugę savarankiški žmonės, galintys grįžę į (duomenys neskelbtini) be jokių ypatingų pastangų išvengti bet kokių kontaktų su pareiškėjos tėvu. Patvirtina, jog surinko visą informaciją iš keleto šaltinių apie pareiškėjų galimybes pasinaudoti psichologų pagalba (duomenys neskelbtini) ir atkreipia dėmesį, kad patys pareiškėjai jokios kitos kilmės valstybės informacijos, kurios atsakovas tariamai nesurinko, nepateikė. Atsakovas nesutikimą su pareiškėjų teiginiu dėl leidimo gyventi kartu su pareiškėjų dukra nesuteikimo grindžia netinkama pareiškėjų Dublino reglamento, kuriame įtvirtinta priklausomumo sąvoka, interpretacija, kuris pareiškėjų atžvilgiu netaikomas. Atsakovas nurodo, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjų dukra buvo nepilnametė, todėl buvo konstatuota, kad jos grąžinimas / išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) pažeistų geriausius vaiko interesus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nebuvo nustatyta nei vieno UTPĮ 40 straipsnyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo, kuriuo leidimai laikinai gyventi galėjo būti išduoti kitiems pareiškėjams.
73. Atsakovas papildomai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškus paaiškinimus ir argumentus jau yra išnagrinėjęs administracinėje byloje Nr. eA-4591-575/2019, kuri buvo nagrinėjama pagal pareiškėjų sutuoktinių pilnamečio sūnaus A. S. (A. S.) skundą ir kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 10 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad minimoje ir šioje byloje yra nagrinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės, todėl prašo vadovautis išaiškinimais pateiktais minėtoje byloje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
74. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo, kuriuo ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.
75. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai negalėjimą grįžti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), grindė baime, kad pareiškėjas R. S. yra uigūras ir dėl to jis bus sulaikytas oro uoste bei apkaltintas terorizmu arba jam bus sufalsifikuota byla kitu pagrindu, pareiškėjų dukra gali būti priverstinai ištekinta pareiškėjos tėvo noru, taip pat grįžus į kilmės valstybę, pareiškėja Z. T. ir pareiškėjų dukra negautų tinkamos psichologinės pagalbos. Migracijos departamentas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą bei pareiškėjų paaiškinimus, padarė išvadą, kad pareiškėjai būtų grąžinti iš Lietuvos, jie nėra siejami su teroristine veikla ar teroristinėmis organizacijomis, o tam, kad atkreiptų valdžios dėmesį uigūras turi būti įtariamas įsitraukimu į ekstremistinę ir separatistinę veiklą ar būti matomai aktyvus, savaiminis priklausymas šiai etninei mažumai nepagrindžia pareiškėjų baimės būti sulaikytiems. Migracijos departamentas taip pat sprendė, kad pareiškėjai sutuoktiniai savarankiškai gali priimti sprendimus dėl pareiškėjų dukros, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjai galėtų nuspręsti tekinti dukrą už pareiškėjos tėvo peršamo jaunikio ir nors (duomenys neskelbtini) valstybė itin sunkiai užtikrina psichologo paslaugų prieinamumą kaimo vietovėse, tačiau miestuose šios paslaugos teikiamos, be to, valstybei padeda ir nevyriausybinės organizacijos veikiančios šalyje, taip pat teikiančios psichologų pagalbą.
76. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pritarė atsakovo išvadoms, kad nors egzistuoja tikimybė, jog pareiškėjas patikros muitinėje bus paliktas apklausai ir sulaikytas, tačiau ši baimė nėra visiškai pagrįsta, o veiksmai, su kuriais pareiškėjas tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ir dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Taip pat konstatavo, kad tikimybė, jog kilmės šalyje pareiškėjų dukra susidurs su veiksmais, prilygstančiais persekiojimui (būti prievarta ištekintai senelio) Konvencijos kontekste, atitinkamai ir kitų pareiškėjų baimė patirti tokio pobūdžio veiksmus, nelaikytina visiškai pagrįsta, o nepaisant turimų psichologinių sutrikimų, prieglobsčio prašytojų būklė pagal EŽTT praktiką, nesąlygoja nei mirties, nei būklės artimos mirčiai, todėl veiksmai, su kuriais gali susidurti pareiškėjai grįžę į kilmės valstybę, nelaikomi persekiojimu Konvencijos kontekste.
77. UTPĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.
78. UTPĮ 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
79. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
80. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
81. Pažymėtina, kad pareiškėjai jau anksčiau, pateikdami prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, buvo nurodę aplinkybes, jog pareiškėjas R. S. yra uigūras, dėl to jo šeimai kyla reali grėsmė būti neteisėtai įkalintiems, sužalotiems ar nužudytiems pareiškėjos tėvo. Migracijos departamentas 2018 m. vasario 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-3) 12PR-40 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4562-502/2018 patvirtino, kad minėtas Migracijos departamento sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Taigi aplinkybės dėl pareiškėjo persekiojimo dėl jo priklausymo etninei uigūrų grupei, kad jį persekioja pareiškėjos tėvas, yra jau įvertintos. Teismas minėtoje byloje konstatavo, kad nors tikimybė, jog pareiškėjas R. S. ir jo vaikai teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje (nors (duomenys neskelbtini) fiksuojamas selektyvus, politiškai aktyvių uigūrų persekiojimas), nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su pareiškėju ar jo vaikais (nenustatyta jokių individualių aplinkybių, lemiančių didesnę tikimybę pareiškėjui susidurti su diskriminacinio pobūdžio elgesiu negu kitiems uigūrams, gyvenantiems (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nagrinėjamu atveju nepateikė būtent su tuo susijusių naujų faktinių duomenų (kad padėtis teikiant pakartotinį prašymą pasikeitė), todėl nagrinėjamoje byloje vertintina, ar atsakovo atsisakymas suteikti pareiškėjui prieglobstį dėl pareiškėjo papildomai nurodytų aplinkybių – kad yra uigūras ir dėl to, grįžęs į kilmės valstybę, bus sulaikytas oro uoste, apkaltintas ekstremistine veikla arba jam bus sufalsifikuota baudžiamoji byla ir kad jis neturės galimybės pasinaudoti teismine gynyba, buvo teisėtas ir pagrįstas.
82. Bylos medžiaga nustatyti skirtingi ir nenuoseklūs pareiškėjų sutuoktinių pasakojimai apie įvykius po sulaikymo (duomenys neskelbtini) oro uoste bei GKNB tolimesnį interesą jų atžvilgiu, atsakovas patikrino informaciją apie uigūrų sulaikymą (duomenys neskelbtini) oro uoste, vertino aplinkybę, kad nuo 2010 m. įvykių (duomenys neskelbtini) mieste, valdžios atstovai ypač budrūs tų asmenų atžvilgiu, kurie dalyvavo (duomenys neskelbtini) įvykiuose arba įtariami, jog dalyvavo islamistiniame pasipriešinime, tačiau iš byloje esančių duomenų nematyti, kad 2010 m., kai vyko susirėmimai (duomenys neskelbtini) mieste, pareiškėjas R. S. būtų juose dalyvavęs ar apskritai būtų buvęs šalyje, be to, tyrimo metu nebuvo nustatytos tokios objektyvios aplinkybės kaip pareiškėjo aktyvumas, įsitraukimas į ekstremistinę veiklą ir pan., galinčios sąlygoti pareiškėjo sulaikymą oro uoste, padidintą priekabiavimo ar dar blogesnio elgesio tikimybę dėl jo priklausymo uigūrų etninei grupei.
83. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo surinktos informacijos bei pareiškėjų pasakojimų sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog nors egzistuoja tikimybė, jog pareiškėjas oro uosto patikros muitinėje bus paliktas apklausai ir sulaikytas, tačiau ši baimė nėra visiškai pagrįsta, o veiksmai, su kuriais pareiškėjas tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę (apkaltintas terorizmu arba jam bus sufalsifikuota byla kitu pagrindu) nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ir dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir papildomai pažymi, kad tiek UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtinti prieglobsčio suteikimo pagrindai, tiek teismų formuojama šių normų aiškinimo ir taikymo praktika yra pakankamai aiški: persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę ir turi būti individualaus pobūdžio, todėl nepagrįstu laikytinas pareiškėjų argumentas, kad per se (savaime) užtenka būti tik uigūrų tautybės, kad asmuo gautų padidintą pareigūnų dėmesį, ypač jauniems vyrams, ir jis gali būti sulaikytas neapibrėžtam laikui (priklausomai nuo kyšio davimo) vien dėl savo etninės priklausomybės.
84. Pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja pareiškėjos tėvo įtaką šalyje ir piktnaudžiavimą buvusiomis pareigomis, be kita ko, ir tikslu prievarta ištekinti pareiškėjų dukrą, bei pabrėžia atsakovo pareigą surinkti informaciją apie uigūrų galimybes pasinaudoti teise į gynybą, teisėsaugos institucijose vyraujančią korupciją bei galimybes kreiptis į teisėsaugos institucijas, pasireiškus teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimui savo tarnybine padėtimi būtent dėl etninės priklausomybės.
85. Jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartyje, konstatuota, kad pareiškėjų ir pareiškėjos tėvo santykiai yra privataus pobūdžio, pareiškėjų nuogąstavimai dėl jo vykdomo persekiojimo nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste, tačiau pareiškėjai papildomame prašyme kelia klausimą dėl Priskyrimo direktyvos 6 straipsnio c punkto bei 9 straipsnio 2 dalies a bei f punktus aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje, t. y. ar privataus pobūdžio santykių kontekste šeimos narių (giminaičių) vykdomas bei Priskyrimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalį atitinkantis fizinis ir psichologinis skurtas, taip pat su asmens lytimi susiję veiksmai, kaip antai priverstinė santuoka, laikytini persekiojimu.
86. Remiantis Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio d punkte įtvirtinta sąvoka „pabėgėlis“, tai yra trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Nurodytoje termino apibrėžtyje įtvirtintas baigtinis persekiojimo pagrindų sąrašas (rasė, religija, tautybė, politinės pažiūros ar priklausymas prie tam tikros socialinės grupės) yra detalizuojamas Priskyrimo direktyvos 10 straipsnyje, įtvirtinant veiksnius, į kuriuos būtina atsižvelgti vertinant persekiojimo priežastis. Iš to kas išdėstyta, akivaizdu, kad Priskyrimo direktyvos nuostatos netaikomos pabėgėliams, kurie deklaruoja baimę grįžti į savo kilmės valstybę dėl privataus, šeimyninio pobūdžio aplinkybių, todėl pareiškėjų papildomas prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atmetamas kaip nepagrįstas, o argumentai, susiję su nevalstybinių subjektų vykdomu persekiojimu, pareiškėjos dukros ir kitų šeimos narių visiškai pagrįstos persekiojimo baimės ir grindžiami Priskyrimo direktyvos atitinkamomis nuostatomis, pripažintini teisiškai nereikšmingais.
87. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo surinktus duomenis apie kilmės šalyje vyraujančias santuokos sudarymo tradicijas, bei pareiškėjų per apklausas pateiktą informaciją, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai sutuoktiniai, būdami suaugę ir finansiškai nepriklausomi nuo pareiškėjos tėvo, turi galimybę išvengti prievartinės pareiškėjų dukros santuokos, juolab, kad ši aplinkybė jau buvo nustatyta atsakovo 2018 m. vasario 21 d. išvadoje, kuriai pritarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bei pareiškėjų pasakojimai, kaip jie nepastebimi kurį laiką gyveno (duomenys neskelbtini) ir pasiėmė iš pareiškėjos tėvo savo vaikus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra informacijos apie pareiškėjų bandymą pasinaudoti teismine gynyba savo kilmės valstybėje, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo pareigos surinkti informaciją apie uigūrų galimybes pasinaudoti teise į gynybą, korupciją teisėsaugos institucijose bei galimybes kreiptis į teisėsaugos institucijas vertinimo, nepateikus į bylą jokių papildomų duomenų, atmetami kaip nepagrįsti.
88. Pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja, jog grįžusios į kilmės valstybę pareiškėja ir pareiškėjos dukra neturės objektyvios galimybės pasinaudoti teise į sveikatos apsaugą asmenims, turintiems psichologinių problemų ir nurodo, kad teismo vertinimas, kad medicininės pagalbos neprieinamumas kilmės valstybėje reikštų EŽTK 3 straipsnio pažeidimą tik tais atvejais, kas asmens būklė sąlygoja mirtį arba mirčiai artimą būklę, neatitinka naujausios EŽTT praktikos.
89. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, jog išsiunčiamas užsienietis iš esmės negali reikalauti teisės pasilikti susitariančios valstybės teritorijoje, siekdamas toliau gauti medicininio, socialinio ar kito pobūdžio pagalbą ir paslaugas išsiunčiančioje valstybėje. Faktas, kad asmens individualios sąlygos, suprastės, pvz., jo gyvenimo trukmė sutrumpės, jei jis bus išsiųstas iš susitariančios valstybės per se (savaime) nelemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Asmens, kuris kenčia nuo rimtos psichinės ar fizinės ligos, išsiuntimas į valstybę, kur jam galimai bus suteikiamos prastesnės kokybės medicininės paslaugos, reikštų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tik esant išskirtinėms aplinkybėms, tuo atveju, jei yra įtikinami humanitariniai pagrindai (EŽTT 2008 m. gegužės 27 d. sprendimo byloje N. Prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 26565/05, 42 par.). Be to, iš esmės pareiškėjui priklauso pareiga pateikti įrodymus kurie pagrįstų, kad įgyvendinus ginčo priemones, jam kiltų reali elgesio, pažeidžiančio Konvencijos 3 straipsnį, rizika. Jei tokie įrodymai pateikiami, tada valdžios institucijos turi išsklaidyti abejones dėl to (EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo NA. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07, 111 par.).
90. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjai Z. T. ir pareiškėjų dukrai reikalinga psichologo pagalba, ypač akcentuojant pareiškėjų dukros patirtas traumas ir blogą psichologinę būklę. Iš atsakovo surinktos medžiagos matyti, jog sveikatos apsaugos sistema (duomenys neskelbtini) egzistuoja, taip pat įmanoma kreiptis dėl psichologinių ir psichiatrinių problemų gydymo. Nors valstybė sunkiai užtikrina psichologo paslaugų prieinamumą kaimo vietovėse, tačiau miestuose šios paslaugos teikiamos. Byloje taip pat yra duomenų, kad rasta informacijos apie įvairias nevyriausybines organizacijas, veikiančias (duomenys neskelbtini), kurios, naudodamos donorų finansavimą, teikia nemokamas psichologo paslaugas tam tikroms tikslinėms asmenų grupėms – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Vyriausybės ir UNESCO remiama (duomenys neskelbtini) nevyriausybinė organizacija „Vaiko teisių gynėjų lyga”, turinti centrus (duomenys neskelbtini), turi klinikinį psichologą (-us,) kurie dirba su smurtą ir žiaurų elgesį patyrusiais vaikais. Tuo tarpu nėra nustatyta, kad pareiškėjai būtų bandę ieškoti psichologinės pagalbos kilmės valstybėje ir, kad tokios paslaugos jiems dėl kokių nors priežasčių nebūtų teikiamos. Pareiškėjas R. S. apklausų metu nurodė, kad kilmės valstybėje neteikiama psichologinė pagalba, o jei ir teikiama, tai privačiai, jis neturi jai pinigų, tad atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija visiškai pagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, kad psichologinės pagalbos neprieinamumas kilmės valstybėje grindžiamas pareiškėjų subjektyvia nuomone ir sunkia prieglobsčio prašytojo finansine padėtimi, o teisės aktuose nėra įtvirtinta nuostata, kad prieglobstis turi būti suteiktas ekonominiu pagrindu.
91. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas, suteikęs leidimą gyventi pareiškėjų dukrai, kuri yra pažeidžiama dėl praeityje patirto smurto, turėjo pozityvią pareigą užtikrinti šeimos vienybę išduodant leidimą gyventi ir pareiškėjams tėvams ir kitam nepilnamečiam vaikui.
92. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas atsakovo priimto Sprendimo, kuriuo pareiškėjams atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Klausimai dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ar dėl pareiškėjų grąžinimo, išsiuntimo į kilmės valstybę nėra sprendžiami, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, susiję su teismų formuojama praktika, siekiant užtikrinti gero administravimo principo įgyvendinimą sprendžiant leidimų gyventi išdavimo klausimus, nagrinėjamu atveju yra neaktualūs ir nereikšmingi. Pareiškėjų grąžinimo / išsiuntimo klausimas bus vertinamas tik įsiteisėjus sprendimui dėl atsisakymo suteikti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
93. Nors UTPĮ 67 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad priimant sprendimus pagal šio Įstatymo nuostatas, atsižvelgiama į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus, ši nuostata nekeičia fakto, jog pareiškėjai neatitinka nustatytų sąlygų dėl pabėgėlio statuso suteikimo, o būtent dėl to ir yra nagrinėjamas ginčas šioje byloje. Sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjų dukrai buvo priimtas atsižvelgiant į jos psichologinę būklę, tuo tarpu kiti pareiškėjai neatitiko nei vieno UTPĮ 40 straipsnyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams tėvams ir nepilnamečiui broliui leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, akcentuojant, kad esant naujoms aplinkybėms, pareiškėjai turi galimybę teikti naują prašymą su minėtu skundo argumentu.
94. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija