Administracinė byla Nr. eAS-655-756/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02403-2018-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.9; 59.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja M. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundą priimti nagrinėti; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 1SS-760-(7.59E) (toliau – ir 2018 m. balandžio 13 d. sprendimas); 3) panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 49S-166-(14.49.3.) (toliau – ir 2016 m. balandžio 26 d. sprendimas) dalyje, susijusioje su pažeistomis pareiškėjos teisėmis ir teisėtais interesais; 4) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1386-(14.49.2) (toliau – ir Įsakymas), dalyje, susijusioje su pažeistomis pareiškėjos teisėmis ir teisėtais interesais; 5) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 49SJ-501-(14.49.105.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ (toliau – ir 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas); 5) taikyti skundo reikalavimų užtikrinimo priemones.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 2018 m. liepos 30 d. nutartimi, neatnaujinęs skundo padavimo termino, pareiškėjos skundą atsisakė priimti.
Teismas, spręsdamas termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ (toliau – ir Liteko) duomenimis nustatė, kad pareiškėja jau teikė teismui skundą ir teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi jis, nepašalinus skundo trūkumų, laikytas nepaduotu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. eAS-501-525/2018 išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį skundą dėl teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutarties panaikinimo, 2018 m. liepos 17 d. nutartimi skundžiamą nutartį paliko nepakeistą.
Spręsdamas dėl praleisto termino skundui dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo panaikinimo atnaujinimo teismas, remdamasis Liteko duomenimis nustatė, kad pareiškėja dėl nurodyto sprendimo panaikinimo jau kreipėsi į teismą. Teismas nurodė, kad apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismo nutartį, kuria tuo metu buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, LVAT 2018 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-147-552/2018 konstatavo, kad pareiškėjai apie 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą jau turėjo būti žinoma 2016 m., todėl pareiškėjos argumentą, kad ji apie sprendimą sužinojo tik 2017 m. gruodžio 6 d., atmetė kaip nepagrįstą.
Vertindamas pareiškėjos nurodytą termino praleidimo priežastį, t. y. sužinojusi apie 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą, pareiškėja iš karto ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama apginti savo galimai pažeistas teises, teismas atkreipė dėmesį, kad LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartyje nurodė, kad 2016 m. balandžio 26 d. sprendimui ginčyti nėra nustatyta išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Todėl sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėja su 2018 m. kovo 14 d. skundu kreipėsi į NŽT direktorių, kuo grindžia savo aktyvius veiksmus, neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl termino skundui dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo panaikinimo atnaujinimo, kadangi šis sprendimas įstatymų nustatyta tvarka turėjo būti ginčijamas tiesiogiai teismui. Teismas pažymėjo, kad teisinio išsilavinimo stoka negali būti pagrindas atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo terminą.
Teismas akcentavo, kad pareiškėja kitų aplinkybių, kurios sutrukdė laiku pateikti skundą dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo panaikinimo, nepateikė. Todėl pareiškėjos prašymo dalį dėl praleisto termino skundui dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo panaikinimo atnaujinimo netenkino, pripažinęs, kad pareiškėja nenurodė nė vienos aplinkybės, kuri galėtų būti vertinama kaip svarbi priežastis, nepriklausanti nuo pareiškėjos valios, ir kurios pagrindu būtų galima atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo panaikinimo paduoti. Teismas vertino, jog pareiškėjos prašyme nurodytos ir įvertintos aplinkybės tik patvirtina, kad laiku nenuginčytas 2016 m. balandžio 26 d. sprendimas yra pačios pareiškėjos subjektyvių veiksmų rezultatas.
Spręsdamas dėl praleisto termino skundui dėl Įsakymo, 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo ir 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo panaikinimo atnaujinimo teismas nustatė, kad pareiškėja, nesutikdama su Įsakymu, su 2018 m. kovo 14 d. skundu kreipėsi į NŽT direktorių, taip pasinaudojusi privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. NŽT direktorius, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, priėmė skundžiamą 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą, kuriame buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka. Iš Liteko duomenų teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2018 m. gegužės 9 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą ir Įsakymą. Tačiau, pareiškėjai nepašalinus nustatytų skundo trūkumų, teismas 2018 m. gegužės 30 d. priėmė nutartį, kuria pareiškėjos skundą laikė nepaduotu. LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartimi 2018 m. gegužės 30 d. nutartį paliko nepakeistą. Tuomet pareiškėja kreipėsi į teismą su šiuo skundu, kuriuo ir prašo atnaujinti terminą skundui dėl 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo ir Įsakymo paduoti, prašymą dėl termino atnaujinimo motyvuodama tuo, jog teismo nutartyse buvo nurodyta, kad pareiškėja gali pakartotinai kreiptis į teismą su skundu. Teismas pažymėjo, kad kitų priežasčių ir aplinkybių, dėl kurių į teismą dėl 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo ir Įsakymo panaikinimo kreipėsi praleidusi skundo padavimo terminą, pareiškėja nenurodė.
Teismas, nustatęs, kad pareiškėja turėjo galimybę laiku, ištaisiusi nustatytus skundo trūkumus, pateikti skundą dėl 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo ir Įsakymo panaikinimo, tačiau pasirinko kitą savo teisių gynybos būdą, darė išvadą, kad nesant jokių kitų objektyvių aplinkybių nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui dėl ginčijamų sprendimų ir Įsakymo paduoti. Pareiškėja prašyme nenurodė aplinkybių, nepriklausiusių nuo jos valios, dėl kurių ji praleido terminą skundui paduoti.
Teismas vertino, kad pareiškėjos pasirinkimas nešalinti teismo nustatytų trūkumų, o pasinaudoti apeliacijos teise, negali būti vertinamos niekaip kitaip, kaip pareiškėjos pasirinktas savo teisių gynybos būdas. Pareiškėjos prašyme nurodytos priežastys, t. y. kad ji siekė, jog nebūtų nukrypta nuo teismų praktikos dėl žyminio mokesčio nagrinėjant ginčus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimo, nepaneigia pareiškėjos pareigos laikytis nustatytų terminų ir savo teises ginti operatyviai ir aktyviai. Pareiškėja turėjo galimybę laiku realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, tačiau nenurodė nė vienos priežasties, kas jai tą padaryti sutrukdė. Pareiškėja nenurodė nė vienos aplinkybės, kuri galėtų būti vertinama kaip svarbi priežastis, nepriklausanti nuo jos valios, ir kurios pagrindu būtų galima atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Laiku nepateiktas skundas yra pačios pareiškėjos subjektyvių veiksmų rezultatas.
III.
Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. nutartį ir išspręsti skundo priėmimo klausimą iš esmės – pareiškėjos skundą priimti.
Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus į teismą kreipėsi nepraleidusi skundo padavimo teismui termino. Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, tačiau pareiškėja nenorėjo, kad būtų nukrypta nuo teismų praktikos dėl žyminio mokesčio nagrinėjant ginčus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu. Teismas 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi atsisakė priimti skundą. LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartimi paliko atskiruoju skundu skundžiamą teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį nepakeistą ir nurodė, kad pareiškėja, pašalinusi 2018 m. gegužės 8 d. skundo trūkumus, gali pakartotinai kreiptis į teismą. Pareiškėja, ištaisiusi trūkumus, su 2018 m. liepos 17 d. skundu pakartotinai kreipėsi į teismą, kartu prašydama atnaujinti skundo padavimo terminą bei atsižvelgti į tai, kad kilęs ginčas yra susijęs su viešuoju interesu ir šiuo atveju yra pažeisti pareiškėjos teisės ir interesai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu. Teismas šių aplinkybių neįvertino, dėl ko apribojo pareiškėjos teisę į savo teisių ir interesų gynybą teismine tvarka.
Pareiškėja pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir LR Konstitucinis Teismas) išaiškinimus asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, ji negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių ir asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnu neteisėtų veiksmų. Pagal LVAT praktiką turto nacionalizacijos pasekmių pašalinimas, atkuriant nuosavybės teises, yra prioritetinis valstybės ir visos visuomenės interesas, todėl bet kuris teisingumo pažeidimas šiame procese yra ne tik konkretaus asmens teisių pažeidimas, bet ir visos visuomenės interesas, kad procesas būtų teisėtas, skaidrus ir teisingas. Todėl nagrinėjamu atveju ginama ne tik konstitucinė pareiškėjos teisė į nuosavybę bet ir viešasis interesas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. nutartis, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, skundą atsisakė priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kadangi pareiškėja praleido skundu ginčijamų sprendimų ir Įsakymo apskundimo terminą ir šis terminas nebuvo atnaujintas, nes nenustatyta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių.
Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, tvirtina, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nes pareiškėja, siekdama savo teisių gynimo dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo panaikinimo laiku kreipėsi teisminės gynybos, o teisę pakartotinai kreiptis į teismą, ištaisius skundo trūkumus, kurią pareiškėja įgyvendino pateikdama skundą šioje byloje, išaiškino LVAT. Be to, svarbi priežastis atnaujinti skundo padavimo terminą yra ta, jog teisė į teisminę gynybą yra absoliuti ir negali būti ribojama. Be to, ginčas yra susijęs su viešuoju interesu, nes jame keliamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, kuris yra prioritetinis valstybės ir visos visuomenės interesas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).
Taigi, viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (ABTĮ 30 str. 1 d.). Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas) (30 str. 2 d.).
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.
Vertinant pareiškėjos nurodytas aplinkybes, dėl kurių ji praleido terminą kreiptis į teismą su skundu, akcentuotina, kad LVAT praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.). Todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).
Nagrinėjant klausimą, dėl kokių priežasčių pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėja netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėja, siekdama įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestinga, sąžininga ir atidi. Remiantis LVAT praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).
Atskirajame skunde pareiškėja teigia, kad dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus į teismą kreipėsi nepraleidusi skundo padavimo teismui termino.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ginčijamu 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu NŽT išsprendė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimą. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalį šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų, be kita ko ir NŽT, sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.
Nustatyta, kad pareiškėja dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo panaikinimo su skundu į teismą kreipėsi 2018 m. sausio 8 d. ir teismas administracinėje byloje Nr. eI-1425-561/2018 pareiškėjos skundą, praleidus skundo padavimo terminą ir neprašant jo atnaujinti, 2018 m. sausio 18 d. nutartimi atisakė priimti. LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo, 2018 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-147-552/2018 skundžiamą 2018 m. sausio 18 d. teismo nutartį paliko nepakeistą. LVAT, be kita ko, nurodė, kad apie ginčijamą sprendimą pareiškėjai turėjo būti žinoma dar 2016 m., tačiau skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėja pateikė praleidusi ginčijamo sprendimo apskundimo terminą. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjos 2018 m. gegužės 9 d. teismui pakartotinai pateikto skundo, kuriuo, be kita ko, buvo ginčijama 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo dalis, pagrindu buvo užvesta administracinė byla Nr. eI-3005-171/2018. Teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą skundo trūkumams pašalinti, be kita ko, nurodydamas, kad terminas pateikti skundą dėl NŽT 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo dalies panaikinimo yra praleistas, dėl ko pareiškėja turi pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo dalies panaikinimo paduoti. Pareiškėjai 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje nustatytų trūkumų nepašalinus, 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi teismas pareiškėjos skundą laikė nepaduotu. LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo, 2018 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-501-525/2018 skundžiamą 2018 m. gegužės 30 d. teismo nutartį paliko nepakeistą. Pareiškėja dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo dalies panaikinimo pakartotinai kreipėsi į teismą 2018 m. liepos 18 d. ir teismas pateikto skundo pagrindu administracinėje byloje Nr. eI-3861-426/2018 pareiškėjos skundą ginčijama nutartimi atsisakė priimti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Pažymėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatytos teisiškai reikšmingos, įrodymais pagrįstos aplinkybės, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui eigos pradžia (data).
Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad terminas pateikti skundą dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo dalies panaikinimo yra ženkliai praleistas. Apie galimai pažeistas teises, kaip nustatyta, pareiškėjai tapo žinoma 2016 metais, o į teismą su skundu pareiškėja kreipėsi tik 2018 m. sausio 8 d., todėl atmestini atskirojo skundo argumentai, jog pareiškėja nepraleido Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto skundo padavimo teismui terminą dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo dalies panaikinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei skunde, nei atskirajame skunde pareiškėja nepateikė duomenų apie jokias objektyvias, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusias aplinkybes, kurios galėtų būti pripažintos pakankamai svarbiomis praleistam skundo dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo dalies panaikinimo padavimo terminui atnaujinti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai neatnaujino termino skundui dėl 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo dalies panaikinimo paduoti ir atsisakė priimti jos skundą šioje dalyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartimi išaiškino teisę, ištaisius skundo trūkumus, pakartotinai kreiptis į teismą, ką ji nagrinėjamu atveju ir padarė, neturi reikšmės prašymo dėl termino atnaujinimo sprendimo pagrįstumui.
Taip pat nustatyta, kad skundo objektu yra NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsakymas, NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas ir NŽT 2018 m. balandžio 13 d. sprendimas.
Pagal ABTĮ 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja, nesutikdama su Įsakymu, pasinaudojo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka ir su 2018 m. kovo 14 d. skundu kreipėsi į NŽT direktorių, kuris 2018 m. balandžio 13 d. priėmė sprendimą, kuriame nurodė, jog šis raštas per vieną mėnesį gali būti skundžiamas Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Į teismą dėl Įsakymo ir 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo panaikinimo pareiškėja kreipėsi 2018 m. gegužės 9 d., t. y. nepraleidusi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino, kuris skaičiuotinas nuo 2018 m. balandžio 13 d., t. y. ginčijamo sprendimo išsiuntimo elektroninėmis priemonėmis pareiškėjos atstovui advokatui O. S. dienos. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos 2018 m. gegužės 9 d. pateiktas skundas turėjo esminių trūkumų, t. y. buvo netinkamai suformuluotas skundo reikalavimas, ką pripažino LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartyje, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį dėl pareiškėjos skundo, nepašalinus jo trūkumų, laikymo nepaduotu. Pareiškėja, pašalinusi skundo trūkumus, į teismą pakartotinai kreipėsi tik 2018 m. liepos 17 d., t.y. praleidusi skundo, atitinkančio ABTĮ reikalavimus, pateikimo teismui terminą.
Taigi, nagrinėjamu atveju bylos duomenis nepatvirtina, kad egzistavo nuo pareiškėjos valios nepriklausančios objektyvios priežastys, o pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis – nešalinti teismo nustatytų trūkumų, o pasinaudoti apeliacijos teise skundžiant 2018 m. gegužės 10 d. teismo nutartį, kurią nepašalinus esminių skundo trūkumų, pareiškėjos skundas buvo laikytas nepaduotu – yra subjektyvaus pobūdžio, nuo pareiškėjos valios priklausanti termino praleidimo priežastis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo kliūčių kreiptis į teismą pagal ABTĮ reikalavimus, t. y. veikti operatyviai, laikantis rūpestingumo ir atidumo imperatyvų, laiku pateikti ABTĮ reikalavimus atitinkantį skundą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos interesus teisme, teikiant skundus, atstovavo advokatas, kuriam, kaip savo srities profesionalui, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartai, nei asmenims, kasdienėje veikloje nesusiduriantiems su administraciniu procesu ir jo reikalavimais. Pagal LVAT praktiką advokato neatidumas ar nerūpestingumas, vertinant jį trečiųjų asmenų atžvilgiu, taip pat laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-664-261/2016, 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-930-822/2017).
Kadangi pareiškėjai terminas paduoti skundą neatnaujintas, todėl pagrįstai skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu.
Pareiškėja atskirajame skunde akcentuoja, jog skundu siekiama ginti ne vieno asmens, o visos visuomenės, t. y. viešąjį interesą, tačiau ši nurodoma aplinkybė nekeičia reikalo esmės, nes terminas paduoti skundą yra praleistas, o svarbių praleidimo priežasčių nėra nustatyta.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsniu, 151 straipsniu, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija