Administracinė byla Nr. A-3193-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01135-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininko), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinis teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.    Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5-10), kurį patikslino (b. l. 16-18), kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovas), 9 125 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.    Pareiškėjas nurodė, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 1 d. buvo laikomas Pravieniškių PN netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, kamerų plotas kuriose jis buvo laikomas neatitiko minimalių teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 31 kv. m, jame buvo apgyvendintas kartu su dar 19 nuteistųjų, todėl buvo pažeista vienam asmeniui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma. Gyvenamąjį plotą mažino baldai, todėl tokiu būdu buvo varžoma pareiškėjo judėjimo laisvė. Pareiškėjui buvo paskirta miegamoji vieta dviaukštės lovos antrame aukšte, neatsižvelgus į tai, jog dėl dalinio (duomenys neskelbtini) jam buvo sunku judėti. Pareiškėjas pažymėjo, jog kameros buvo neremontuotos, lubose buvo įsiveisęs grybelis, sienų dažai atsilupę, langai nesandarūs, grindys išpuvusios, plyšiuose veisėsi blakės, tarakonai ir graužikai. Tai pareiškėjui sukeldavo nepatogumus, nemigą, depresiją, pablogėjo pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengta priešgaisrinė dūminė signalizacija. Virtuvėlėje nebuvo ištraukiamosios ventiliacijos, šilto vandens indams plauti. Ištraukiamosios ventiliacijos nebuvo nei prausykloje, nei tualetuose, todėl lubos buvo drėgnos, varvėjo vanduo, buvo įsiveisęs pelėsis, grybelis, tualetuose buvo dvokas. Visi tualetai buvo tupimi, neuždari, todėl jais naudodamasis jautė nepatogumus. Dėl (duomenys neskelbtini) tualetu buvo sunku naudotis, nes nebuvo pritaikytas neįgaliesiems. Dėl šių pažeidimų kreipėsi į savo būrio viršininką, tačiau į jo skundus reaguojama nebuvo. Pastato stogas padengtas šiferiu, kuriame buvo sveikatai kenksmingo asbesto, kuris kėlė sveikatai pavojų. Pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, ilgalaikius nepatogumus, nemigą, emocinę ir psichinę depresiją, pablogėjo jo sveikata.

3.    Pareiškėjas pateikė atsikirtimą (b. l. 87-91) į atsiliepimą, kuriame detalizavo skunde nurodytas aplinkybes.

4.    Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime (b. l. 32-40) į skundą, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5.    Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN jam paskirtą bausmę atliko 11-o būrio 3-ioje brigadoje, kurioje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d., o laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. liepos 1 d., buvo laikomas 13-ame būryje, 1-oje brigadoje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo patalpose, tačiau duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu pataisos namų gyvenamosiose patalpose buvo apgyvendinta, pateikti negalėjo, nes tokie duomenys kaupiami ir sisteminami nebuvo. Atsakovo teigimu, ne visada visos miegamojo vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko ir daugiau. Teisės aktai nenumatė, kad baldų, inventoriaus užimamas plotas turėjo būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamosios patalpos ploto. Dienotvarkėje nustatytu laiku, t. y. nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. 2015–2016 metais buvo atliktas 11-ojo būrio 3-ios brigados ir 2-ojo sektoriaus 13-ojo būrio patalpų paprastasis remontas. 11-ojo būrio langai buvo geros būklės, mediniai, o 13-o būrio plastikiniai. Patalpos buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pareiškėjas su skundais dėl blogos ventiliacijos į Pravieniškių PN nesikreipė. Dušuose įrengtų pertvarų nebuvo. Dušinėje karštas vanduo buvo tiekiamas nuolat, kadangi būriuose buvo įrengti vandens šildytuvai (boileriai). 2-ojo sektoriaus 11-ame ir 13-ame būriuose nebuvo įrengtų specialių dušų ir tualetų skirtų neįgaliems nuteistiesiems. Duše buvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija, jos gedimai buvo skubiai šalinami. Dušo patalpas ir bendro naudojimo patalpas valė ir dezinfekavo įdarbinti tvarkiniai, o gyvenamąsias patalpas pagal budėjimų grafiką tvarkė nuteistieji. Kenkėjų kontrolės paslaugomis buvo naudojamasi 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, patalpose pelėsio nebuvo. Pravieniškių PN teigimu, pareiškėjas į būrio viršininką, dėl jo perkėlimo į pirmą lovos aukštą, nesikreipė. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pravieniškių PN buvo sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, kiekviename būryje iškabintos gaisrinės instrukcijos, parengtas ir suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui, gaisro gesinimo priemonių vietos pažymėtos lipdukais. Atlikus geriamojo vandens kokybės tyrimus, pažeidimų nebuvo nustatyta. Į Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė, todėl argumentus dėl jaučiamos emocinės depresijos, dvasinės skriaudos, pažeminimo, sveikatos pablogėjimo laikė nepagrįstais. Pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė nei pažeidimo fakto buvimo, nei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (veikimo) ir atsiradusios žalos, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

II.

6.    Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2017 m. spalio 13 d. sprendimu (b. l. 98–106) pareiškėjo V. B. skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN sąlygas buvo pažeista.

7.    Teismas nurodė, jog ginčas byloje kilo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN.

8.    Teismas nustatė, jog pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino dėl netinkamų Pravieniškių PN kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 1 d., tačiau į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi tik 2017 m. birželio 5 d. t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo dienos. Esant šioms aplinkybėms, teismas atsakovo prašymą tenkino, pareiškėjo skundo reikalavimui pritaikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2014 m. birželio 4 d., atmetė kaip nepagrįstą.

9.    Teismas, spręsdamas skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, reikšmingomis ir analizuotinomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikė laikotarpį nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2016 m. liepos 1 d. Teismas nurodė, jog gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, jog dėl pareiškėjui nustatyto (duomenys neskelbtini) jam buvo nepatogu (sunku) naudotis tualetu, dušu, valgykloje nusinešti padėklą, kadangi pareiškėjas į atsakovą su prašymais spręsti tokio pobūdžio problemas nesikreipė.

10.  Teismas nurodė, jog Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo vykdomi remonto darbai ar išardyti paviršiai, kurių sudėtyje buvo asbesto. Pareiškėjui nepateikus duomenų, jog priešgaisrinės dūminės signalizacijos neįrengimas galėjo sukelti nepatogumus ir neindividualizavus, kuo konkrečiai pasireiškė asbesto dulkių ar neįrengtos priešgaisrinės dūminės signalizacijos sukelta žala, teismas pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai nenumatė, kad pataisos namuose privalomai turėjo būti įrengta biblioteka, į virtuvėlę turėjo būti tiekiamas šiltas vanduo, dušo patalpoje turėjo būti įrengtos pertvaros, todėl šių pažeidimų nenustatė.

11.  Teismas, įvertinęs tai, jog Pravieniškių PN 2014 m. lapkričio 18 d. buvo sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“, sprendė, jog graužikų kontrolės ir naikinimo darbai buvo atliekami reguliariai ir pagal poreikį, todėl šiuo pagrindu atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

12.  Teismas konstatavo, jog pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų (sanitarinių mazgų, dušų, virtuvėlių įrengimo, karšto vandens duše nebuvimo) į atsakovą su skundu nesikreipė, o nustatyti, ar ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jo nurodytos sąlygos (drėgnos lubos, varvėjo vanduo, buvo įsiveisęs pelėsis, grybelis, tualetuose buvo dvokas, duše nebuvo šilto vandens) galimybės nebuvo, todėl šias aplinkybes laikė deklaratyviomis ir atmetė kaip nepagrįstas.

13.  Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į psichologus dėl nuolatinio streso, dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos ar į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl blogų gyvenimo sąlygų, nesikreipė. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos galėjo daryti įtaką pareiškėjo nurodytiems sveikatos ar psichinės būklės sutrikimams.

14.  Teismas atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjas 2 metus ir 1 mėnesį. buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (nesant poilsio kambario, prausykloje nesant veidrodžių ir lentynėlių), tačiau nustatyti pažeidimai buvo iš dalies kompensuojami judėjimo laisve viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, užsiėmimu kita leistina veikla. Įvertinęs tai, teismas pripažintino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais buvo atmetamas kaip nepagrįstas, priteisiant iš atsakovo 1,04 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

III.

15.  Pareiškėjas V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2017 m. spalio 13 d. sprendimą (b. l. 108–111) ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkintų pareiškėjo skundą pilnai ir atlygintų neturtę žalą pinigais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes ir papildomai nurodo:

16.     Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus įvertino netinkamai, nes atsakovas nuo pareiškėjo kalinimo pradžios žinojo, kad pastarasis yra (duomenys neskelbtini), tačiau nesiėmė veiksmų, kad palengvinti kalinimo sąlygas. Pareiškėjui buvo paskirta lova antrame aukšte į kurią pareiškėjui buvo sunku įlipti dėl (duomenys neskelbtini), nepatogu buvo naudotis tualetu ir dušu .

17.  Patalpos buvo apleistos ir jose buvo grybelio požymių, veisėsi pelėsis. Byloje yra pateikti įrodymai (pareiškėjas pateikė patalpų nuotraukos), jog patalpos apleistos, tačiau teismas jų nevertino.

18.  Teismas nevertino ir asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai.

19.  Atsakovas Pravieniškių PN atsiliepime (b. l. 121–123) į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.

20.  Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų, kurie galėtų pagrįsti pirmosios instancijos teismo tam tikrų procesinių ar materialinių normų pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes įvertino visapusiškai ir objektyviai ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

21.     Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 9 125 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

22.     Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jo skundą tenkinti ir atlyginti padarytą žalą pinigais. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus dėl patalpų būklės (teismui buvo pateiktos patalpų nuotraukos), taip pat teismas nevertino asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai bei patalpų, kuriose veisėsi pelėsis ir grybelis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) ir jam sunku naudotis dušu, tualetu ir miegoti lovos antrajame aukšte. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas nenurodė.

23.     Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau –ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau –ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A²⁶¹-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24.     Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

25.     Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

26.     Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A¹⁴³-1966/2008; A⁵⁰²-734/2009; Nr. A⁷⁵⁶-122/2010;                Nr. A⁵⁰²-913/2011; Nr. A⁵⁰²-1235/2012; Nr. A¹⁴³-2844/2012; Nr. A⁴⁴⁴-343/2013 ir kt.). Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, teisėjų kolegija akcentuoja, jog, nors tam tikras teisės aktų pažeidimas yra pripažintas, tačiau ši aplinkybė pati savaime nereiškia, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje                  Nr. A⁴⁴⁴-669/2011; kt.). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl, įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A¹⁴-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹⁴⁶-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-336/2012; kt.).

27.     Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas du metus ir vieną mėnesį buvo kalinamas pažeidžiant Taisyklių 5.8 punkto ir Normų reikalavimams. Šie pažeidimai buvo vertinti kaip mažareikšmiai, todėl teismas sprendė, jog byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

28.     Tačiau pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad visi tualetai buvo tupimi, o dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjas patirdavo nepatogumus atlikdamas gamtinius reikalus, nusiprausti buvo nepatogu, nes atsakovas neužtikrino specialios įrangos (kėdės) praustis, miegojimo vieta jam buvo skirta antrame lovos aukšte, todėl buvo sunku patekti į gulimąją vietą, valgykloje buvo sunku nešti padėklą savo jėgomis.

29.     Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimus dėl sanitarinio mazgo, tačiau nevertino, kokio tipo (sėdimi ar tupimi) unitazai turi būti įrengti pataisos namuose. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad 11 ir 13 būrio sanitariniuose mazguose (b. l. 35) yra įrengta po 6 unitazus, tačiau atsakovas nenurodo, kokio tipo unitazai įrengti ir nepaneigia pareiškėjo teiginių, jog tualetuose įrengti tupimo tipo unitazai. Atsakovas patvirtino, jog Pravieniškių PN nėra įrengtų tualetų, kurie būtų pritaikyti neįgaliems asmenims. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas yra neįgalus asmuo (pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus VI teritorinio skyriaus 2008 m. spalio 20 d. išduotą (duomenys neskelbtini), pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo nustatytas 35 proc. darbingumo lygis). Pareiškėjas skunde nurodė, kad tupimu unitazu jam būdavo sunku naudotis, jam tai sukėlė nepatogumus.

30.     Taip pat pareiškėjas nurodė, jog jam buvo skirta miegojimo vieta antrame lovos aukšte, o tai apsunkino jam patekimą į lovą. Taip pat nurodė, kad buvo sunku praustis duše, nes tam duše nebuvo specialios kėdės. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą akcentavo, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į atsakovą dėl miegojimo vietos pakeitimo į pirmą aukštą ir dėl specialios įrangos (kėdės) prausiantis duše, o atsakovas būtų tokio prašymo netenkinęs, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai buvo vertinami kritiškai.

31.     Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir akcentuoja, jog Pravieniškių PN, turėdama realią informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę (pareiškėjas į pataisos namus atvyko jau turėdamas (duomenys neskelbtini) ir šie duomenys atsakovui buvo žinomi), turėjo atsižvelgti į pareiškėjo ribotas galimybes judėti, įskaitant ir apsitarnavimą valgykloje, naudojimąsi tualetu / dušu, privalėjo sudaryti jo sveikatos būklę atitinkančias gyvenamąsias sąlygas, tačiau to nepadarė.

32.     Neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris yra suprantamas pasireiškiantis tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. 5, 6 p.) (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2428-520/2017).

33.     Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį; į piliečių bendrą materialinį lygį; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.                (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).

34.     Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgusi į gana ilgą pažeidimo laikotarpį (daugiau nei dvejus metus), į tai, su kokiomis kliūtimis pareiškėjas susidūrė įkalinimo įstaigoje dėl jo apsunkinto judėjimo (sunkumai siekiant patenkinti iš esmės pagrindinius fiziologinius poreikius), ir į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, sprendžia, jog dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šio vertinimo nepaneigia atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti motyvai dėl žalos atlyginimo, nes atsakovas jų nesusieja būtent su pareiškėjo situacija, t. y. atsakovo nurodyti motyvai nepaneigia fakto, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini), kalėdamas neįgaliesiems nepritaikytose Pravieniškių PN patalpose, patyrė nepatogumus, išgyvenimus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas sąlygomis, pritaikytomis pagal jo sveikatos būklę, taip pat nukentėjo pareiškėjo orumas. Visa tai lėmė būtent neteisėti apelianto veiksmai (neveikimas). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos.

35.     Pareiškėjo teiginiai, susiję su gyvenamojo kambario sienų ir lubų netinkama būkle (lubose įsiveisęs pelėsis, grybelis, sienų dažai atsilupę), teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti neįrodytais. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi su skundu į atsakovą (dėl esamo pelėsio, grybelio ir atsilupusių sienų dažų), o atsakovas į pastabas nebūtų reagavęs. Atsakovo teigimu minėtos patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, pažeidimų nebuvo nustatyta.

36.     Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo pateiktos nuotraukos (b. l. 23, 24, 25, 26, 28, 29, 30) negalėjo būti vertinamos kaip įrodymai šioje byloje, nes nėra aišku ar nuotraukos padarytos patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, ar jose užfiksuotas ginčui aktualus laikotarpis.

37.     Dėl pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatė pažeidimo dėl asbesto buvimo, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent jau tai, ar tam buvo kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pravieniškių PN atsiliepime, Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte patikrinimo akte Nr. 36-1249(7), taip pat pareiškėjo atstovui teiktame 2017 m. liepos 17 d. pažymoje atsakovas paaiškino, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtą raštą ginčijo dėl jame pateiktos neteisingos informacijos, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl kenksmingų asbesto dulkių atmestini kaip nepagrįsti.

38.     Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į gana ilgą kalinimo neįgaliesiems nepritaikytose patalpose trukmę, į sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

39.     Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui V. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjui V. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė