Administracinė byla Nr. A-638-492/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01141-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 27.2; 43.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio, Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Ramūnui Audzevičiui,
atsakovo atstovams advokatui Andriui Iškauskui ir Justinai Nikei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė skundą (I t., b. l. 1–29) Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2015 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. KS-12).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas Nr. KS-12 yra individualus administracinis aktas, o jis yra subjektas, turintis teisinį subjektiškumą ginčyti šį sprendimą. Teisę skųsti sprendimus, kurie apriboja asmens teisę rinkti, skleisti informaciją ar teikti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas, tiesiogiai suteikia Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 11 straipsnis, 341 straipsnio 1 dalis, 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (toliau – ir Direktyva) 3 straipsnio 1 dalis ir 4 dalies a punktas. Tačiau nei Direktyva, nei VIĮ nenustato formalių papildomų administracinių reikalavimų asmeniui (visuomenės informavimo paslaugų skleidėjui), besikreipiančiam į teismą dėl pažeistų teisių. Priešingai – VIĮ 11 straipsnyje užtikrinama absoliučiai visų asmenų, dalyvaujančių informacijos gavimo, rinkimo ar skleidimo procese, teisė ginti informavimo laisvę. Jungtinės Karalystės (toliau – ir JK) kompetentinga institucija pareiškėjui yra išdavusi televizijos programos transliavimo licenciją Lietuvos Respublikoje, todėl jis dalyvauja viešosios informacijos skleidimo procese ir veikia kaip kitos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės įstatymų nustatyta tvarka įsteigta bei toje valstybėje licenciją turinti įmonė, platina jam priklausančias televizijos programas (inter alia (be kita ko) „Ren TV Baltic“) Lietuvos Respublikos audiovizualinių paslaugų rinkoje, užtikrina šių programų patekimą į Lietuvos rinką bei koordinuoja televizijos programų veiksmingą retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jis betarpiškai formuoja televizijos programos „Ren TV Baltic“ turinį prieš perduodant ją Lietuvoje veikiantiems kabelinių televizijų operatoriams, t. y. atlieka programos turinio valdymo ir sudarymo funkciją, sudaro transliavimo tvarkaraštį ir pan., jis yra šios programos rengėjas ir tiesiogiai atsakingas už jos turinį. Pareiškėjas atitinka VIĮ 2 straipsnio 76 dalyje įtvirtintą viešosios informacijos skleidėjo apibrėžimą. Pareiškėjas nurodė, kad tai, jog nagrinėjamu atveju yra taikytina Direktyva, patvirtina Direktyvos preambulės 8 ir 16 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, o Lietuvos teismai privalo ginti tiesiogiai Direktyvoje įtvirtintas jo teises. Skundžiamu Komisijos sprendimu jam, kaip „Ren TV Baltic“ kūrėjui ir platintojui, apribojant teises skleisti televizijos programos „Ren TV Baltic“ turinį Lietuvos audiovizualinių paslaugų rinkoje, pritaikyta poveikio priemonė yra administracinė sankcija, todėl jam turėjo būti užtikrinta teisė į gynybą ir nusižengimo tyrimo, ir bylos nagrinėjimo stadijose, turėjo būti laikomasi rungimosi principo, institucijos, skiriančios administracinę sankciją, turėjo pareigą motyvuoti sprendimą ir apie jį informuoti suinteresuotus asmenis, pareiškėjas turėjo teisę apskųsti priimtą nutarimą dėl sankcijos taikymo administraciniams arba bendrosios jurisdikcijos teismams.
3. Pareiškėjas nurodė, kad „Ren TV Baltic“ televizijos programos apribojimas privalėjo būti suderintas su Europos Komisija (toliau – ir EK) ir televizijos programas transliuojančia valstybe – JK, nes „Ren TV Baltic“ programai licenciją retransliacijai ES suteikė JK kompetentinga institucija. Komisija, priimdama Sprendimą Nr. KS-12 ir juo, prieš tai nesuderinusi su JK reguliuotoju ir EK, sustabdydama dalies „Ren TV Baltic“ programas, pažeidė VIĮ 19 straipsnį. Nagrinėjamu atveju Komisija netinkamai atliko pagrindines viešojo administravimo procedūras, nes nepagrįstai priimdama Sprendimą Nr. KS-12 taikė ne teisinį reguliavimą, nustatytą VIĮ 341 straipsnio 3 dalyje, pagal kurį, atliekant „Ren TV Baltic“ televizijos programos retransliavimo sustabdymo procedūras, privalėjo būti informuotas ir jose dalyvauti tiek JK reguliatorius, tiek EK, bet VIĮ 341 straipsnio 11 dalyje, pagal kurią šių institucijų dalyvavimas nereikalingas, nustatytą reguliavimą. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nepagrįstai vadovavosi ne Direktyva, o Europos konvencija dėl televizijos be sienų (toliau – ir Europos konvencija), nes pagal šios konvencijos 27 straipsnio 1 dalį šiuo atveju turi būti taikomos Direktyvos nuostatos, kadangi ES valstybių narių klausimams taikomos vidinės ES teisinės priemonės. Vadovaujantis Direktyvos preambulės 36 punkto nuostatomis, reikalavimas, jog programas transliuojanti valstybė narė turėtų garantuoti šios direktyvos koordinuojamos nacionalinės teisės laikymąsi, pagal ES teisės aktus yra pakankamas, kad būtų užtikrintas laisvas transliuojamų programų judėjimas be priimančių valstybių narių tuo pačiu pagrindu atliekamos antrinės kontrolės.
4. Pareiškėjas pažymėjo, jog „Ren TV Baltic“ televizijos uždarymas galėjo būti siejamas tik su sistemingais Direktyvos pažeidimais, o ne su vieninteliu netinkamo turinio laidos demonstravimo faktu. Komisija, ketindama uždrausti visų „Ren TV Baltic“ programų iš ne ES, Europos ekonominės erdvės (toliau – ir EEE) ir Europos konvenciją ratifikavusių valstybių transliacijas ir susiedama šią sankciją tik su vienintele 2014 m. lapkričio 19 d. rodyta laida „Paklydimo teritorija“, neproporcingai suvaržė asmens teises, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 3 dalį, Direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktą, nes tokie apribojimai galimi tik dėl akivaizdžių, rimtų, sunkių ir sistemingų (nuolat pasikartojančių) pažeidimų. Už padarytą pažeidimą Komisija turėjo taikyti švelnesnę VIĮ 48 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą poveikio priemonę. Tokios griežtos poveikio priemonės taikymas neatitinka pačios komisijos formuojamos praktikos, o tai pažeidžia administracinės veiklos nuoseklumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus.
5. Pareiškėjo teigimu, Sprendime Nr. KS-12 nustatyti „Ren TV Baltic“ televizijos apribojimai pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir ŽTK) 10 straipsnio nuostatas, užtikrinančias žodžio ir informacijos skleidimo laisvę, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką toks apribojimas yra laikytinas neproporcingu šios laisvės apribojimu. Ribojant saviraiškos laisvę audiovizualinių (televizijos) paslaugų srityje, pagal ŽTK 10 straipsnio 2 dalį privalo būti nustatyta, kad televizijos programos skleidžia realią grėsmę keliančią informaciją, o valstybė šiuo atveju turėtų įrodyti, kad atskiros televizijos programos peržengė leistinos kritikos ribas ir kurstė nesantaiką (EŽTT 2003 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Gündüz prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 35071/97) 48 punktas).
6. Pareiškėjas pažymėjo, jog Sprendimu Nr. KS-12 pritaikant „Ren TV Baltic“ televizijos programos apribojimus buvo pažeistas teisės būti išklausytam principas, taip pat padaryti kiti bendri viešojo administravimo principų pažeidimai. Pareiškėjas prieš priimant individualią jam taikomą nepalankią priemonę nebuvo išklausytas, jam nebuvo sudarytos sąlygos susipažinti su tarpiniais (procedūrinio pobūdžio) dokumentais – skundžiamo sprendimo projektu, duoti paaiškinimus ir pastabas dėl ginčytinų aplinkybių, nors Komisija, kaip viešojo administravimo institucija, privalo sudaryti sąlygas asmeniui išdėstyti savo poziciją dėl kiekvieno jam nepalankaus sprendimo aspekto. Teisės būti išklausytam neužtikrinimas lėmė, kad Komisija negalėjo objektyviai ir nešališkai įvertinti visų aplinkybių ir jos priimtas Sprendimas Nr. KS-12 yra nepagrįstas.
7. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas Nr. KS-12 neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų esminių reikalavimų, taikomų individualiam administraciniam aktui. Jame nustatomos pareigos nėra aiškiai suformuluotos, Komisija naudoja skirtingus ir netikslius televizijos programų pavadinimus – „Ren TV Baltic“ ir „Ren TV Lietuva“, nors „Ren TV Lietuva“ nuo 2013 m. turi licenciją Lietuvoje, o „Ren TV Baltic“ – Latvijoje. Programa, kurioje buvo rodoma galbūt neleistino turinio laida, buvo „Ren TV Lietuva“, o „Ren TV Baltic“ tuo metu rodė visai kitą programą. Taigi Komisija pati negali aiškiai nurodyti, kaip identifikuoti programas, kurių transliacijos laikinai stabdomos.
8. Pareiškėjo manymu, Komisija neturėjo įgaliojimų vertinti transliuotos (retransliuotos) ginčo laidos turinio bei taikyti sankcijų, nes nešališki ir įstatymo įgalioti ekspertai nenustatė, kad ši laida yra susijusi su VIĮ saugomais teisiniais gėriais. Tiek iš Sprendimo Nr. KS-12, tiek iš Komisijos 2015 m. sausio 12 d. protokolo turinio matyti, kad retransliuota laida „Paklydimo teritorija“ buvo skirta įvykių Ukrainos Respublikoje vertinimui, joje buvo analizuojami politiniai procesai, vykstantys šioje šalyje. Laidoje paskelbta informacija neturi jokio ryšio su VIĮ saugomais teisiniais gėriais – Lietuvos valstybės saugumu ir teritorijos vientisumu, viešąja tvarka, konstitucine santvarka. Pareiškėjo žiniomis, jokie skundai, pretenzijos ir paaiškinimai iš Ukrainos Respublikos nebuvo gauti. Taigi, priimdama Sprendimą Nr. KS-12, Komisija peržengė VIĮ 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas kompetencijos ribas, todėl Sprendimas Nr. KS-12 yra neteisėtas. Be to, nebuvo atliktas nešališkas ginčo laidos turinio vertinimas, kadangi laidos turinį vertino tik pačios Komisijos ekspertai, o tai kelia abejones vertinimo objektyvumu.
9. Pareiškėjo teigimu, tai, kad Sprendimu Nr. KS-12 retransliavimo apribojimai taikomi „Ren TV Baltic“ laidų elementams (atskiroms programoms) atsižvelgiant į jų nacionalinę kilmę, tokių paslaugų teikimo apribojimų netaikant kitiems audiovizualinių paslaugų teikėjams, veikiantiems Lietuvos teritorijoje bei transliuojantiems ar retransliuojantiems programas iš tų pačių šalių, prieštarauja Direktyvos 3 straipsnio 1 daliai ir yra diskriminacinio pobūdžio. ES valstybės narės privalo užtikrinti laisvą audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų judėjimą ES valstybėse narėse.
10. Pareiškėjas teigė, kad Komisijos Sprendime Nr. KS-12 įtvirtintais draudimais yra pažeidžiami Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti sąžiningos konkurencijos principai. Komisijos draudimas retransliuoti ne tik vieną laidą, kurios turinį ji nustatė esant netinkamu, bet apskritai visas „Ren TV Baltic“ retransliacijas iš ne ES, EEE ir Europos konvenciją ratifikavusių valstybių, pažeidžia sąžiningą konkurenciją. Kitos programos toliau gali retransliuoti laidas iš šių šalių. Taip sukuriamos skirtingos konkurencinės sąlygos ir „Ren TV Baltic“ atsiduria nepalankioje padėtyje bei negali jomis veikti.
11. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Komisijos Sprendime Nr. KS-12 įtvirtintais draudimais yra pažeidžiamos vartotojų teisės, įtvirtintos Direktyvos preambulės 8 punkte, 3 straipsnio 1 dalyje ir 4 dalies a punkte, nes televizijos operatoriams uždrausta retransliuoti „Ren TV Baltic“ programą (atskiras jos dalis). Skundžiamu sprendimu šiurkščiai pažeidžiami sąžiningą konkurenciją bei vartotojų teises laisvai gauti audiovizualines paslaugas užtikrinantys principai, t. y. audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų priėmimo bei teikimo laisvės principas. Jis, vykdydamas savo komercinę veiklą, yra įpareigotas suteikti tokias paslaugas, kokios numatytos jo atstovų – kabelinės televizijos operatorių – su vartotojais sudarytose sutartyse. Taigi vartotojas turi teisėtą lūkestį, kad jam bus suteiktos tinkamos kokybės paslaugos ir jis turės prieigą prie visų išsirinktų programų.
12. Pareiškėjo manymu, skundžiamu sprendimu nustačius apribojimus „Ren TV Baltic“ retransliacijai yra pažeidžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.22813 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta vartotojų teisė gauti kokybišką paslaugą, nes vartotojai faktiškai negauna paslaugos, už kurią sumokėjo. Dėl to „Ren TV Baltic“ retransliuotojai priversti pažeisti savo sutartinius įsipareigojimus vartotojams (CK 6.189, 6.200 str.).
13. Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija atsiliepime į skundą (I t., b. l. 180–194) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
14. Atsakovas nurodė, kad BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. nėra tinkamas pareiškėjas, nes Sprendimas Nr. KS-12 nėra skirtas jam, todėl nesukelia teisinių pasekmių. Šis sprendimas yra skirtas tik Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantiems ir Lietuvos Respublikos retransliavimo rinkoje veikiantiems televizijos programų retransliuotojams, skleidžiantiems programą „Ren TV Baltic“. Pareiškėjas nėra asmuo, retransliuojantis visuomenei nepakeistas transliuojamas televizijos programas arba atskiras programas, ir neturi Komisijos išduotos licencijos verstis televizijos pramogų retransliavimo veikla.
15. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais dėl VIĮ 341 straipsnio 3 dalies taikymo. Nurodė, kad šiame straipsnyje yra įtvirtintos dvi skirtingos poveikio priemonių taikymo procedūros: viena jų skirta programoms, retransliuojamoms iš ES valstybių narių, EEE valstybių ir kitų Europos konvenciją ratifikavusių Europos valstybių, kita – programoms, kurios yra retransliuojamos ne iš paminėtų valstybių. Šioms procedūroms įgyvendinti taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas, numatyti skirtingi taikymo pagrindai, poveikio priemonės taikomos skirtingų subjektų atžvilgiu, skiriasi jų taikymo apimtis ir tikslai. Nagrinėjamu atveju Sprendimu Nr. KS-12 pritaikytas atskirų programų iš ne ES valstybių narių, EEE valstybių ir kitų Europos konvenciją ratifikavusių Europos valstybių retransliavimo sustabdymas yra nustatytas būtent VIĮ 341 straipsnio 11 dalyje. Televizijos programos transliavimo iš ES šalies kriterijus, nustatant Komisijos Sprendimo Nr. KS-12 priėmimui taikytiną procedūrą, šiuo atveju netaikomas, nes laikini retransliavimo ribojimai Sprendimu Nr. KS-12 buvo nustatyti programų ne iš ES valstybių narių, EEE valstybių ir kitų Europos konvenciją ratifikavusių Europos valstybių atžvilgiu.
16. Atsakovas teigė, kad tam tikra programoje „Paklydimo teritorija“ paskelbta informacija neatitinka tiesos ir kursto rusų bei rusakalbių tautinių mažumų neapykantą Baltijos šalims, taip pat lietuvių, latvių ir estų tautoms. Tokia informacija patenka į VIĮ 19 straipsnyje įtvirtintą visuomenės informavimo priemonėse draudžiamos skelbti informacijos sąrašą ir yra žalinga Lietuvos valstybės interesams bei saugumui. Be to, dalis programoje paskelbtos informacijos (teiginiai apie holodomorą) pažeidžia VIĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą dezinformacijos platinimo draudimą.
17. Atsakovas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas Nr. KS-12 buvo priimtas bendra Komisijos nuostatuose nustatyta tvarka. Sprendimas priimtas 2015 m. sausio 12 d. posėdyje, Komisijos nariai balsavo vienbalsiai, todėl panaikinti Sprendimą Nr. KS-12 dėl procedūrinių priėmimo tvarkos pažeidimų nėra teisinio pagrindo.
18. Atsakovo teigimu, Komisijos administracinė praktika, taikant retransliavimo apribojimus už VIĮ 19 straipsnio pažeidimus, kaip prevencinio pobūdžio priemones, yra nuosekli ir Sprendimas Nr. KS-12 ją visiškai atitinka. Šiuo sprendimu nebuvo pritaikytos nei VIĮ, nei Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse įtvirtintos sankcijos. Komisija taikė tik prevencinę funkciją atliekančias poveikio priemones, kurios savo prigimtimi nėra bausmės ir yra taikomos siekiant apsaugoti viešąjį visuomenės interesą. Šių priemonių proporcingumas ir adekvatumas negali ir neturi būti vertinamas pagal analogiją vadovaujantis taisyklėmis, nustatančiomis atsakomybę už VIĮ ar Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimus.
19. Atsakovas pabrėžė, kad programos „Paklydimo teritorija“ metu buvo paskelbta draudžiamo turinio informacija ir taip peržengtos teisės aktų garantuojamos saviraiškos laisvės ribos, už tai buvo pritaikyti informacijos laisvės skleidimo ribojimai.
20. Atsakovas nurodė, kad televizijos programa, kurią sudarančių programų iš ne ES valstybių narių, EEE valstybių ir kitų Europos konvenciją ratifikavusių Europos valstybių retransliavimas Komisijos buvo laikinai sustabdytas, Sprendime Nr. KS-12 yra įvardyta tokiu pavadinimu, kokiu ji šio sprendimo priėmimo metu nurodyta Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje veikiantiems retransliuotojams išduotose retransliavimo licencijose, t. y. „Ren TV Baltic“. Tokiu pačiu pavadinimu programa yra įtraukta ir į Europos televizijos ir audiovizualinio sektoriaus bendrovių duomenų bazę.
21. Atsakovas teigė, kad Komisija Lietuvos Respublikos retransliavimo rinkoje veikiantiems subjektams poveikio priemones taikė nustačiusi šiurkštų VIĮ ir viešojo intereso pažeidimą, o ne siekdama apriboti programą retransliuojančių asmenų vykdomą ūkinę veiklą bei sumažinti jų konkurencingumą. Be to, Sprendimu Nr. KS-12 televizijos programos „Ren TV Baltic“ transliacija sustabdyta nebuvo, šios televizijos programos transliuotojas nebuvo įpareigotas pakeisti televizijos programos turinį, jo atžvilgiu taip pat nebuvo nustatyti jokie kiti privalomi vykdyti įpareigojimai. Taigi pareiškėjo veikla niekaip nebuvo apribota. Sprendimo Nr. KS-12 vykdymo laikotarpiu BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. galėjo vykdyti televizijos programos „Ren TV Baltic“ transliavimo veiklą ta pačia apimtimi, kokia vykdė iki paminėto sprendimo priėmimo. Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantys retransliuotojai, priklausomai nuo nurodytos televizijos programos turinio, turėjo retransliuoti visas ar dalį šios televizijos programos programų, kurių kilmės valstybė nėra ES valstybė narė, EEE valstybė ir kita Europos konvenciją ratifikavusi Europos valstybė.
22. Atsakovas nurodė, kad vartotojų teisės laisvai gauti audiovizualines paslaugas pažeidimai nėra susiję su pareiškėjo subjektinių teisių gynimu, o teisė ginti kitų asmenų (vartotojų) galbūt pažeistas teises ar viešąjį interesą pareiškėjui nėra suteikta.
23. Atsakovo nuomone, skunde kvestionuodamas Komisijai pateiktų išvadų objektyvumą, pareiškėjas jokių įrodymais pagrįstų faktų, kurie sudarytų pagrindą abejoti išvadas pateikusių asmenų ir (ar) institucijų kompetencija ar šališkumu, nenurodė.
II.
25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu (II t., b. l. 131–142) pareiškėjo skundą atmetė.
26. Teismas pažymėjo, jog skundą teismui dėl Sprendimo Nr. KS-12 padavė BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD., kuris skunde, be kita ko, nurodė, kad jis yra subjektas, turintis teisinį subjektiškumą ginčyti šį Komisijos sprendimą. Komisija teigė, kad skundą pateikęs BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. nagrinėjamoje byloje nėra tinkamas pareiškėjas, nes skundžiamas sprendimas jam nesukelia jokių teisinių pasekmių, net ir patenkinus skundą pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje aiškinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas (žr., pvz., 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2284/2014, 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-939/2014, 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 7, 2005 m. ir kt.). Teismas nurodė, kad nagrinėjant šią bylą pirmiausia būtina nustatyti, ar Sprendimas Nr. KS-12 dėl jo skundą padavusiam BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. sukelia teisines pasekmes ir ar jis gali būti pareiškėjas nagrinėjant šį administracinį ginčą, ir įvertinti su tuo susijusius BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. argumentus.
27. Remdamasis Sprendimo Nr. KS-12 turiniu, teismas nustatė, kad jį Komisija priėmė vadovaudamasi teisiniu reguliavimu, įtvirtintu aktualios redakcijos VIĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte, šio straipsnio 2 dalyje, 341 straipsnio 11 dalyje ir 48 straipsnio 1 dalies 16 punkte. Šiuo sprendimu Komisija įpareigojo televizijos programų retransliuotojus, skleidžiančius televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje, laikinai, 3 mėnesiams nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne ES valstybių narių, EEE valstybių ir kitų Europos konvenciją ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įvertinus skundžiamo Sprendimo Nr. KS-12 turinį, teismui nekilo jokių abejonių, kad šiuo sprendimu Komisija VIĮ nustatytą poveikio priemonę pritaikė „televizijos programų retransliuotojams, skleidžiantiems televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje“.
28. Teismas vadovavosi VIĮ 2 straipsnio 58, 59, 60 dalimis. Nurodytą teisinį reguliavimą vertindamas sistemiškai, šioje byloje surinktų įrodymų kontekste teismas padarė išvadą, kad skundžiamame Sprendime Nr. KS-12 televizijos programų retransliuotojais, skleidžiančiais televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje, laikytini tik tie asmenys, kurie šiame sprendime taikomos poveikio priemonės galiojimo metu turėjo Komisijos nustatyta tvarka išduotą retransliavimo licenciją, suteikusią jiems teisę teikti visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugą, skirtą priimti transliuojamą užbaigtą televizijos programą „Ren TV Baltic“ ir tuo pačiu metu nepakeistą perduoti visuomenei elektroninių ryšių tinklais Lietuvos Respublikoje.
29. Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. yra Anglijoje ir Velse registruota kanalo „Ren TV Baltija“ transliavimo bendrovė, turinti JK Ryšių tarnybos (angl. k. OFFICE OF COMMUNICATIONS) išduotą licenciją. Kanalo „Ren TV Baltija“ techninį perdavimą į Lietuvą kabeliniu būdu vykdo uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus kabelinė televizija“, uždaroji akcinė bendrovė „Vinita“, uždaroji akcinė bendrovė „Balticum TV“, uždaroji akcinė bendrovė „Marijampolės kabelinė televizija“, uždaroji akcinė bendrovė „Cgates“, o IP TV būdu – AB „TEO LT“. Taigi šioje byloje nebuvo jokių duomenų, patvirtinančių faktą, kad Sprendime Nr. KS-12 taikomos poveikio priemonės galiojimo metu pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. turėjo Komisijos nustatyta tvarka išduotą retransliavimo licenciją, suteikusią jam teisę teikti visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugą, skirtą priimti transliuojamą užbaigtą televizijos programą „Ren TV Baltic“ ir tuo pačiu metu nepakeistą perduoti visuomenei elektroninių ryšių tinklais Lietuvos Respublikoje. Tai, kad BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. ginčo laikotarpiu buvo „Ren TV Baltija“ kūrėja ir platintoja, o ne „Ren TV Baltic“ retransliuotoja Lietuvoje, procesiniuose dokumentuose nurodė ir pats pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad JK Ryšių tarnybos išduota licencija nėra ir negali būti prilyginama Komisijos, t. y. nepriklausomos, Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingos, Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų, retransliuotojų ir užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų veiklą reguliuojančios ir kontroliuojančios institucijos išduodamai retransliavimo licencijai.
30. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. nelaikytina „televizijos programų retransliuotoja, skleidžiančia televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje“, todėl jai Sprendime Nr. KS-12 nurodyta VIĮ įtvirtinta poveikio priemonė nebuvo taikoma. Tai konstatavęs teismas kaip nepagrįstą atmetė ir pareiškėjo argumentą, kad skundžiamu Komisijos sprendimu pareiškėjui, kaip „Ren TV Baltic“ kūrėjui ir platintojui, buvo pritaikytos poveikio priemonės ar apribotos teisės skleisti televizijos programos „Ren TV Baltic“ turinį, nes, kaip paminėta, VIĮ nustatytos poveikio priemonės buvo pritaikytos konkrečiai nurodytiems savarankiškiems subjektams, t. y. televizijos programų retransliuotojams, skleidžiantiems televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje.
31. Teismas vadovavosi VIĮ 47 straipsnio 1, 2 dalimis, 48 straipsnio 1 dalies 6, 13, 16 punktais, taip pat atsižvelgė į šio įstatymo 341 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3, 4 punktus, 341 straipsnio 11 dalį. Pažymėjo, jog VIĮ 341 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta specialioji teisės norma to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atžvilgiu. Sistemiškai aiškindamas nurodytą teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad VIĮ 341 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas turi būti taikomas tais atvejais, kai Komisija, nustačiusi VIĮ 341 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus teisinius pagrindus, siekia riboti kitos ES valstybės narės, EEE valstybės, Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusios Europos valstybės, o ne Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių televizijos programų transliuotojų, retransliuotojų veiklą. VIĮ 341 straipsnio 11 dalyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant priimamas Komisijos sprendimas sustabdyti televizijos programų ir (ar) atskirų programų iš ne ES valstybių narių, EEE valstybių ir kitų Europos konvenciją ratifikavusių Europos valstybių laisvą priėmimą Lietuvos Respublikoje; šiuo pagrindu gali būti ribojama Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių televizijos programų retransliuotojų veikla. Pabrėžė, kad VIĮ 48 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta poveikio priemonė – licencijos galiojimo sustabdymas ne ilgiau kaip 3 mėnesiams – gali būti taikoma išimtinai tiems subjektams, kuriems konkrečią licenciją (inter alia retransliuoti televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje) yra išdavusi pati Komisija. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą Komisija negali savarankiškai sustabdyti JK kompetentingos institucijos išduotos licencijos galiojimo.
32. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, konstatavo, kad Komisija Sprendimu Nr. KS-12 siekdama pritaikyti VIĮ numatytą poveikio priemonę – įpareigoti televizijos programų retransliuotojus, skleidžiančius televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje, laikinai, 3 mėnesiams nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne ES valstybių narių, EEE valstybių ir kitų Europos konvenciją ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje – visiškai pagrįstai vadovavosi ne VIĮ 341 straipsnio 3 dalyje, o šio straipsnio 11 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Faktas, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą Komisija negali savarankiškai sustabdyti JK kompetentingos institucijos išduotos licencijos galiojimo, neabejotinai patvirtino, kad Sprendime Nr. KS-12 pritaikyta poveikio priemonė niekaip negalėjo būti taikoma BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD.
33. Teismas pažymėjo, kad Komisija skundžiamą Sprendimą Nr. KS-12 priėmė vadovaudamasi VIĮ 341 straipsnio 11 dalimi, t. y. siekdama jame nurodytą poveikio priemonę pritaikyti televizijos programos „Ren TV Baltic“ retransliuotojams Lietuvos Respublikoje, turintiems Komisijos išduotą licenciją, šiuo sprendimu Komisija nesiekė taikyti ir netaikė analogiškų poveikio priemonių ES valstybės narės ar EEE valstybės jurisdikcijai priklausantiems šios televizijos programos transliuotojams (įskaitant ir BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD.).
34. Teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Komisija, vertindama televizijos programos „Ren TV Baltic“ 2014 m. lapkričio 19 d. rodytoje laidoje „Paklydimo teritorija“ nustatytus pažeidimus, sąmoningai nusprendė netaikyti VIĮ 341 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Komisija, ginčijamoje situacijoje pasirinkdama vieną iš jai VIĮ suteiktų būdų reaguoti į, jos nuomone, šio įstatymo nuostatų neatitinkančios informacijos pateikimą 2014 m. lapkričio 19 d. rodytoje laidoje „Paklydimo teritorija“, t. y. poveikio priemones taikyti tik retransliuotojams, kuriems ji pati išdavė licencijas, ir tokių priemonių netaikyti ES valstybės narės ar EEE valstybės jurisdikcijai priklausantiems televizijos programos „Ren TV Baltic“, kurios 2014 m. lapkričio 19 d. rodytoje laidoje „Paklydimo teritorija“ nustatyti paminėti pažeidimai, transliuotojams, kaip nors būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), VIĮ ar kitus įstatymus, teisės aktus, Komisijos nuostatus, kuriais ji privalo vadovautis savo veikloje.
35. Pareiškėjas teigė, jog turi materialinį teisinį suinteresuotumą skųsti Sprendimą Nr. KS-12, nes jis betarpiškai formuoja televizijos programos „Ren TV Baltic“ turinį prieš perduodant ją Lietuvoje veikiantiems kabelinių televizijų operatoriams, t. y. atlieka programos turinio valdymo ir sudarymo funkciją, sudaro transliavimo tvarkaraštį ir pan. Teismas pažymėjo, jog šie pareiškėjo teiginiai niekaip nepaneigia Komisijos diskrecijos nurodytu atveju taikyti VIĮ 341 straipsnio 11 dalį, t. y. nereiškia, kad Komisija vien dėl to, jog BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD., kaip ji pati teigė, betarpiškai formuoja televizijos programos „Ren TV Baltic“ turinį prieš perduodant ją Lietuvoje veikiantiems kabelinių televizijų operatoriams, t. y. atlieka programos turinio valdymo ir sudarymo funkciją, sudaro transliavimo tvarkaraštį ir pan., negali nustatytais pagrindais taikyti VIĮ numatytų poveikio priemonių kitiems subjektams – „televizijos programų retransliuotojams, skleidžiantiems televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje“ – ir tokių priemonių netaikyti kitiems subjektams, nors jie ir yra (būtų) prisidėję prie VIĮ draudžiamos neigiamos informacijos sklaidos.
36. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su jo indėliu į „Ren TV Baltic“ turinį, paminėjo, kad jais nėra paneigiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartyje, kuria buvo patenkintas Komisijos 2015 m. sausio 12 d. prašymas Nr. S-12 ir sankcionuotas Sprendimas Nr. KS-12, nustatytos aplinkybės, jog, nors televizijos programą „Ren TV Baltic“ per dirbtinį Žemės palydovą transliuoja JK registruota kompanija BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD., ši televizijos programa kuriama Rusijos Federacijoje transliuojamos televizijos programos „Ren TV“ pagrindu ir didžiąją jos dalį sudaro ne paties transliuotojo ar kitų Europos kūrėjų sukurti audiovizualiniai kūriniai, o Rusijos Federacijoje sukurtos programos (laidos), kurių turiniui kompanija BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. neturi jokios įtakos, programos „Paklydimo teritorija“ ši kompanija taip pat nekontroliuoja ir neturi jai jokios įtakos.
37. Teismas pažymėjo, jog VIĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti teismui valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus, jeigu šie pažeidžia ar neteisėtai apriboja asmens teisę gauti, rinkti ar skleisti informaciją. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. turėtų teisę apskųsti teismui Sprendimą Nr. KS-12 tik tokiu atveju, jeigu būtent jam šiuo sprendimu būtų pritaikytos VIĮ nustatytos poveikio priemonės, juo būtų pažeidžiama ar neteisėtai apribota būtent jo teisė gauti, rinkti ar skleisti informaciją. Šiame teismo sprendime konstatuota, kad Sprendimu Nr. KS-12 pritaikyta poveikio priemonė negalėjo būti taikoma BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD., kad Komisija skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasi VIĮ 341 straipsnio 11 dalimi, t. y. siekdama jame nurodytą poveikio priemonę pritaikyti televizijos programos „Ren TV Baltic“ retransliuotojams Lietuvos Respublikoje, turintiems Komisijos išduotą licenciją, šiuo sprendimu Komisija nesiekė taikyti ir netaikė analogiškų poveikio priemonių ES valstybės narės ar EEE valstybės jurisdikcijai priklausantiems šios televizijos programos transliuotojams (įskaitant ir BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD.). Taigi nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. turi teisę Sprendimą Nr. KS-12 skųsti teismui ir kad tokia teisė jam kyla iš VIĮ 11 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo.
38. Pareiškėjas teigė, jog Sprendimas Nr. KS-12 gali sąlygoti civilinės žalos atsiradimą. Vertindamas šį argumentą, teismas paminėjo, kad, kaip matyti ir iš skundžiamo sprendimo turinio, juo tiesiogiai pareiškėjo veikla niekaip nebuvo apribota, o jo sutartiniai santykiai su „televizijos programų retransliuotojais, skleidžiančiais televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje“, kaip ir su televizijos programos „Ren TV Baltic“ vartotojais, yra civiliniai teisiniai santykiai, kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Paminėta ir tai, kad pareiškėjas šioje byloje ginčijo tik Sprendimo Nr. KS-12 teisėtumą ir pagrįstumą, jis nesiekė galbūt dėl Komisijos veikos priimant šį sprendimą galėjusios atsirasti turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271 str.). Todėl Komisijos veikos teisėtumas ir pagrįstumas priimant skundžiamą Sprendimą Nr. KS-12, kaip ir kitų elementų, būtinų konstatuoti žalos atsiradimą, nustatymas, taip pat nėra šios administracinės bylos tyrimo dalykas.
39. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas Nr. KS-12 nedaro įtakos BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. teisinei padėčiai ir net šioje administracinėje byloje paduoto skundo patenkinimo atveju jo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų beprasmis. Nenustatęs BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. materialinio teisinio suinteresuotumo dėl byloje pareikšto reikalavimo, teismas atmetė skundą. Tai konstatavus, kiti BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. ir Komisijos procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su skundžiamo Sprendimo Nr. KS-12 teisėtumu (neteisėtumu), pagrįstumu (nepagrįstumu), buvo teisiškai nereikšmingi. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš prie šios administracinės bylos pridėtos administracinės bylos Nr. I-6300-484/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00256-2015-4) medžiagos, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi patenkino Komisijos 2015 m. sausio 12 d. prašymą Nr. S-12 ir sankcionavo skundžiamą Sprendimą Nr. KS-12, padaręs išvadą, jog šis Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pritaikyta poveikio priemonė – proporcinga padarytam pažeidimui.
III.
40. Pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 144–176) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 3 straipsnio 1, 2 dalių ir šios direktyvos preambulės 33, 41, 43 punktų aiškinimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
40.1. Skundžiamu teismo sprendimu nepagrįstai konstatuota, kad apeliantas neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti Komisijos sprendimą. Teismo išvada, jog galimybę apskųsti Komisijos sprendimą teismine tvarka turi tik šiuo sprendimu apribotos programos retransliuotojai, prieštarauja ABTĮ 5 straipsnio 1 daliai ir 22 straipsnio 1 daliai. Skundžiamu sprendimu pažeistos šios nuostatos. Teisę į teisminę gynybą turi visi asmenys, kurių teisės buvo apribotos. Teismas net nenagrinėjo, ar Komisijos sprendimas daro įtaką apelianto teisėms, todėl pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, 86 straipsnį. Komisijos sprendimas apeliantui sukėlė tiesiogines teisines pasekmes, todėl nėra pagrindo išvadai dėl jo teisinio suinteresuotumo nebuvimo. Teismas neteisėtai ignoravo aplinkybę, kad retransliavimo apribojimas faktiškai sukėlė tokias pačias pasekmes, kokias sukeltų tiesioginis transliacijos draudimas. Teismas neįvertino, kad dėl Komisijos sprendimo realios teisinės pasekmės atsirado tik apeliantui, o ne bet kuriems tretiesiems asmenims. Teismas ignoravo Komisijos veiksmus, kuriais buvo pripažinta Komisijos sprendimo tiesioginė įtaka apeliantui. Teismas netinkamai aiškino ir taikė VIĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatą, suteikiančią kiekvienam asmeniui teisę skųsti apribojimus skleisti informaciją.
40.2. Teismas visiškai netinkamai aiškino programų iš ES ir programų iš ne ES transliavimo sustabdymo procedūras. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, priimant Komisijos sprendimą, privalomai turėjo būti taikoma VIĮ 341 straipsnio 3 dalyje numatyta procedūra. Teismas padarė neteisingą išvadą, jog Komisijos sprendimas galėjo būti priimtas taikant VIĮ 341 straipsnio 11 dalyje numatytą procedūrą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad VIĮ 341 straipsnio 11 dalis yra specialioji teisės norma, turinti pirmenybę prieš VIĮ 341 straipsnio 3 dalį. Netinkamas VIĮ 341 straipsnio 3 dalies ir VIĮ 341 straipsnio 11 dalies procedūrų išaiškinimas ir taikymas nagrinėjamu atveju reiškia esminį teismo padarytą pažeidimą.
40.3. Teismas netinkamai taikė programos kilmės šalies principą. Transliuotojo kilmę Lietuvos teisė sieja tik su transliuotojo veiklos vieta, o ne su transliuojamų programų sukūrimo vieta. Teismas neįvertino, kad ES teisės aktai laisvo transliavimo paslaugų judėjimą užtikrina pagal transliuotojo kilmės principą, o ne pagal transliuotojo transliuojamos konkrečios laidos sukūrimo šalį.
40.4. Skundžiamu sprendimu pažeistas kitose ES teisės normose įtvirtintas reglamentavimas. Pažeistas Direktyvoje įtvirtintas reguliavimas ir nukrypta nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktų išaiškinimų dėl iš kitos ES narės transliuojamų programų ribojimo. Skundžiamu sprendimu pažeistas laisvo paslaugų judėjimo principas.
40.5. Teismas iš esmės nenagrinėjo Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nenagrinėjo Komisijos konstatuoto pažeidimo nustatymo pagrįstumo ir poveikio priemonių paskyrimo teisėtumo. Teismas nenagrinėjo Komisijos sprendimu pritaikytų poveikio priemonių proporcingumo. Teismas nenagrinėjo ir nevertino fakto, kad Komisijos sprendimas buvo priimtas tik paskutiniu metu informavus apeliantą ir net nesuteikus galimybės jam pateikti savo paaiškinimus. Teismas nenagrinėjo ir neatsižvelgė į pačios Komisijos taikomą praktiką priimant panašaus pobūdžio sprendimus.
40.6. Byloje reikalinga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. VIĮ 341 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reglamentavimas į Lietuvos nacionalinę teisę yra perkeltas įgyvendinant analogišką Direktyvos 3 straipsnio 2 dalies nuostatą. VIĮ 341 straipsnio 3 dalyje numatyti reikalavimai ir tvarka, skirti kitoje ES valstybėje įsikūrusio transliuotojo retransliavimo Lietuvoje apribojimui, yra reglamentuojami ES teisės normų. Nagrinėjant bylą yra būtinas ES teisės aiškinimas ir taikymas, kuris buvo ignoruotas priimant skundžiamą sprendimą.
41. Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 10–21) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
41.1. Komisijos sprendimu nustatytos poveikio priemonės buvo skirtos aiškiai identifikuojamai retransliavimo veiklą vykdančių ūkio subjektų grupei. Šio administracinio akto taikymo laikotarpiu retransliavimo veikla pagal VIĮ buvo licencijuojama. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčui aktualiu metu turėjo retransliavimo licenciją, todėl bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai nusprendė, kad apeliantui Komisijos sprendimas nebuvo taikomas ir jis neturi teisinio suinteresuotumo jį ginčyti.
41.2. Komisijos sprendimo panaikinimas nereikštų apelianto teisių ar teisėtų interesų apgynimo, nes šis administracinis aktas jo teisių ir pareigų nenustatė, nepanaikino ir nepakeitė, o jo neigiamas poveikis tretiesiems asmenims, vykdantiems retransliavimo veiklą, yra pasibaigęs.
41.3. VIĮ 341 straipsnio 11 dalis byloje nagrinėjamų teisinių santykių atžvilgiu veikia kaip specialioji teisės norma ir, atsižvelgiant į specialiosios teisės normos prioriteto prieš bendrąją teisės normą principą, yra tas teisinis reguliatorius, kurio pagrindu turi būti atliekama Komisijos sprendimo, priimto vykdant jai pavestas viešojo administravimo funkcijas, teisėtumo ir pagrįstumo revizija.
41.4. Apeliantas sąmoningai klaidingai apeliaciniame skunde tapatina televizijos programos ir programos sąvokas. Skirtingas šių sąvokų turinys suponuoja teisiškai pagrįstus procedūrinius televizijos programos ir programos laisvo priėmimo ribojimų nustatymo skirtumus.
41.5. VIĮ 341 straipsnio 11 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia, kad šioje teisės normoje numatytų poveikio priemonių taikymas yra siejamas būtent su konkrečios programos kilmės šalimi (sukūrimo valstybe).
41.6. Komisijos sprendimo priėmimo metu egzistavo VIĮ 34 straipsnio 11 dalyje numatytos procesinės juo taikytų poveikio priemonių nustatymo prielaidos.
k o n s t a t u o j a:
IV.
42. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“, kuriuo Komisija įpareigojo televizijos programų retransliuotojus, skleidžiančius televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje, laikinai, 3 mėnesiams nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.
44. Pareiškėjui BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. skundu pasikreipus į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl minėto Komisijos Sprendimo Nr. KS-12 panaikinimo, pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl byloje pareikšto reikalavimo, ir jo skundą atmetė.
45. Pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad skundžiamame teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti Komisijos Sprendimą Nr. KS-12.
46. Taigi nagrinėjamu atveju visų pirma kyla klausimas dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo dėl byloje pareikšto reikalavimo, t. y. ar pareiškėjo skundžiamas Komisijos Sprendimas Nr. KS-12 turi poveikį pareiškėjo teisėms, pareigoms ir teisėtiems interesams.
47. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis teisminės gynybos į administracinį teismą grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje – asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, 2011 m. birželio 9 d. nutarimas). Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos (Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).
48. Teisminės gynybos principo svarba akcentuojama ir tarptautinių teismų praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina „teisę į teismą“, kurios dalis teisė kreiptis į teismą, t. y. inicijuoti teisminį procesą, sudaro tik vieną aspektą. Tačiau šis aspektas iš esmės lemia, ar suinteresuotas asmuo galės pasinaudoti kitomis garantijomis, numatytomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (žr., pvz., 1975 m. sausio 21 d. sprendimo Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70) 34‒36 punktus, 2001 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Z. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 29392/95) 91‒93 punktus, 2001 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Kreuz prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 28249/95) 52 punktą). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisė į teismą turi būti reali ir veiksminga, o ne teorinė ar iliuzinė (1995 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94) 36 punktas).
49. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas) taip pat yra patvirtinęs, jog teisė kreiptis į teismą yra viena sudedamųjų teisinės bendrijos dalių ir kad ją garantuoja Europos Sąjungos sutartimi paremta teisinė tvarka, nes ji sukūrė išsamią teisinės gynybos priemonių ir procedūrų sistemą tam, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti institucijų priimtų aktų teisėtumo kontrolę (žr., pvz., 1986 m. balandžio 23 d. sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, EU:C:1986:166, 23 punktą). Teisę į veiksmingą teisminę apsaugą Teisingumo Teismas grindžia bendromis valstybėms narėms konstitucinėmis tradicijomis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais (žr., pvz., 1986 m. gegužės 15 d. sprendimo Marguerite Johnston prieš Chief Constable of the Royal Ulster Constabulary, 222/84, EU:C:1986:206, 18 punktą). Veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo DEB Deutsche Energiehandels- und Beratungsgesellschaft mbH prieš Bundesrepublik Deutschland, C-279/09, EU:C:2010:811, 30 ir 31 punktus, 2011 m. kovo 1 d. nutarties Claude Chartry prieš Belgijos valstybę, C-457/09, EU:C:2011:101, 25 punktą ir 2011 m. liepos 28 d. sprendimo Brahim Samba Diouf prieš Ministre du Travail, de l’Emploi et de l’Immigration, C-69/10, EU:C:2011:524, 49 punktą).
50. Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pastebi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-379-492/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-434-492/2017 ir kt.).
51. Reikia pažymėti, jog vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009, 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-306-492/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017 ir kt.). Reikalavimas dėl suinteresuotumo paduoti skundą ar prašymą kildinamas iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-747-502/2016, 2016 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-607-624/2016 ir kt.). Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-78-624/2016, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-941-602/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-286-552/2017, 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017 ir kt.).
52. Svarbu pastebėti, kad viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo, taip pat viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų atsakomybės kontekste teisė kreiptis į teismą detalizuojama Visuomenės informavimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, kurioje skelbiama, kad kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti teismui valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus, jeigu šie pažeidžia ar neteisėtai apriboja asmens teisę gauti, rinkti ar skleisti informaciją. Kaip matyti iš šios nuostatos, joje taip pat įtvirtinta suinteresuoto asmens kreipimosi į teismą sąlyga – tik dėl tokių valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų sprendimų ar veiksmų, kurie pažeidžia ar neteisėtai apriboja asmens teisę gauti, rinkti ar skleisti informaciją.
53. Nagrinėjamu atveju Komisija dėl to, kad Lietuvos Respublikoje retransliuojamoje televizijos programoje „Ren TV Baltic“ parodyta Rusijos Federacijoje sukurta programa „Paklydimo teritorija“ atitiko Visuomenės informavimo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas <…>) ir 2 dalyje (draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą) numatytus kriterijus ir yra draudžiama skelbti visuomenės informavimo priemonėse, skundžiamu Sprendimu Nr. KS-12 įpareigojo televizijos programų retransliuotojus, skleidžiančius televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje, laikinai, 3 mėnesiams nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.
54. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad programa ir televizijos programa nėra tapatūs dalykai: programa – tai savarankiškų savo turiniu ir struktūra garsų arba vaizdų, perteikiančių judesį, lydimą arba nelydimą garso, visuma, paprastai sudaranti atskirą nustatyto programų tvarkaraščio arba katalogo vienetą ir atitinkanti radijo ir (ar) televizijos programų formą ir turinį (vaidybinis filmas, sporto ar kitoks renginys, situacijų komedija, dokumentinis filmas, programa vaikams, originalus dramos kūrinys, anonsas, komercinis audiovizualinis pranešimas, pokalbių programa, žinių programa ir kt.) (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 46 d.), o televizijos programa – tai televizijos programų transliuotojo transliuojamų programų, skleidžiamų visuomenei elektroninių ryšių tinklais, visuma (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 66 d.). Byloje nagrinėjamu atveju programa laikytina Rusijos Federacijoje sukurta programa „Paklydimo teritorija“, o televizijos programa – Lietuvos Respublikoje retransliuojama televizijos programa „Ren TV Baltic“, per kurią minėta programa buvo parodyta. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog retransliavimas – tai visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga, kurią teikia retransliuotojas, skirta priimti transliuojamas užbaigtas radijo ir (ar) televizijos programas ar atskiras programas ir tuo pačiu metu nepakeistas perduoti visuomenei elektroninių ryšių tinklais (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 58 d.), o retransliuotojas – tai asmuo, kuris retransliuoja visuomenei nepakeistas transliuojamas radijo ir (ar) televizijos programas arba atskiras programas (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 60 d.).
55. Primintina, kad pareiškėjo skundžiamas Komisijos Sprendimas Nr. KS-12 savo pobūdžiu atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus individualaus teisės akto požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-714-624/2015).
56. Pirminis Komisijos Sprendimo Nr. KS-12 vertinimas sudaro pagrindą teigti, jog tiesioginiai sprendimo adresatai, kuriems yra pritaikyta poveikio priemonė, yra retransliuotojai, skleidžiantys televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje. Byloje nustatyta aplinkybė, kuri ginčo šalių nėra kvestionuojama, jog pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. nėra retransliuotojas, skleidžiantis televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje. Taigi pareiškėjas nėra tas subjektas, kuriam individualus administracinis aktas yra adresuotas tiesiogiai. Tačiau, pareiškėjo teigimu, Sprendimas Nr. KS-12 jam sukėlė teisines pasekmes.
57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, jog kiti subjektai nei tie, kuriems administracinis sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog jie yra suinteresuoti tokio sprendimo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galimai neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi teisminės gynybos. Vien to, kad administracinis sprendimas savo forma, pobūdžiu ar tekstu yra priimtas ne pagal asmens, kuris kreipėsi teisminės gynybos, prašymą, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog juo negali būti sukuriama specifinių ar naujų pareigų kitiems asmenims, jog tokie aktai negali turėti kitokio poveikio kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-601-438/2016, 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-850-438/2016 ir kt.).
58. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kiti subjektai nei sprendimo adresatai gali manyti, kad šis teisės aktas yra konkrečiai su jais susijęs tik tuomet, jei šis juos paveikia dėl jiems būdingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat, kaip ir asmenis, kuriems šis aktas yra skirtas (be kita ko, žr. 1963 m. liepos 15 d. sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, EU:C:1963:17, 223 punktą, 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C‑78/03 P, EU:C:2005:761, 33 punktą). Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad jei sprendimas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl grupės nariams būdingų kriterijų, šis aktas gali būti konkrečiai susijęs su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą ūkio subjektų grupę (žr. 1985 m. sausio 17 d. sprendimo Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją, 11/82, EU:C:1985:18, 31 punktą, 2006 m. birželio 22 d. sprendimo Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416, 60 punktą). Taip gali būti, be kita ko, tuomet, kai sprendimas pakeičia iki jį priimant asmens įgytas teises (be kita ko, žr. 1965 m. liepos 1 d. sprendimą Toepfer ir Getreide-Import Gesellschaft prieš Komisiją, 106/63 ir 107/63, EU:C:1965:65, 2008 m. kovo 13 d. sprendimo Europos Bendrijų Komisija prieš Infront WM AG, C-125/06 P, EU:C:2008:159, 70–72 punktus).
59. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pažymi, jog tam, kad teisė į teismą būtų veiksminga, asmuo turi turėti aiškią, realią galimybę ginčyti aktą, kuriuo yra paveikiamos jo teisės (žr., pvz., 2003 m. balandžio 4 d. sprendimą byloje Nunes Dias prieš Portugaliją (pareiškimų Nr. 2672/03 ir 69829/01), 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo byloje Lupeni Greek Catholic Parish and Others prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 76943/11) 86 punktą).
60. Tokiu atveju, koks susiklostė nagrinėjamoje byloje, t. y. kuomet Komisijos Sprendimas Nr. KS-12 nėra adresuotas tiesiogiai pareiškėjui, būtina nustatyti, ar ginčijamu Sprendimu Nr. KS-12 pareiškėjo teisėms, pareigoms ar įstatymų saugomiems interesams yra daromas poveikis anksčiau aptartais būdais.
61. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, tą nustatė ir pirmosios instancijos teismas, jog pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. yra Anglijoje ir Velse registruota (I t., b. l. 30, 31) kanalo „Ren TV Baltic“ transliavimo bendrovė (I t., b. l. 52), turinti Jungtinės Karalystės Ryšių tarnybos išduotą licenciją (I t., b. l. 44–47). Taigi pareiškėjas laikytinas Jungtinėje Karalystėje įsisteigusiu asmeniu.
62. Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pažymėti, kad televizijos programų transliavimas – tai visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga, kurią teikia visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjas, skirta programoms žiūrėti pagal programų tvarkaraštį jų transliavimo metu (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 67 d.), o televizijos programų transliuotojas – tai televizijos programų transliavimo paslaugų teikėjas, kuriam tenka redakcinė atsakomybė už visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos turinio parinkimą ir jo išdėstymą televizijos programų tvarkaraštyje ir kuris kuria, rengia televizijos programas ir (ar) atskiras programas ir jas perduoda visuomenei arba leidžia kitam asmeniui nepakeistas perduoti visuomenei (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 68 d.). Visuomenės informavimo įstatyme visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga apibrėžiama kaip televizijos programų transliavimas, užsakomoji visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga, komercinių audiovizualinių pranešimų skelbimo paslauga, už kurių turinio parinkimą redakcinė atsakomybė tenka visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjui, vykdančiam ūkinę komercinę veiklą informavimo, pramogų ar švietimo tikslais, elektroninių ryšių tinklais transliuojančiam (perduodančiam) visuomenei programas (2 str. 80 p.).
63. Kaip matyti iš anksčiau išdėstytų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų (2 str. 68 d.), televizijos programų transliavimo paslaugų teikėjas yra atsakingas dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimo – turinio parinkimo ir jo išdėstymo televizijos programų tvarkaraštyje. Direktyvos nuostatose, kurias įgyvendina Visuomenės informavimo įstatymas, taip pat numatyta, jog žiniasklaidos paslaugų teikėjas prisiima redakcinę atsakomybę už audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos turinio parinkimą ir sprendžia, kokia tvarka jis organizuojamas (1 str. 1 d. d p.). Pažymėtina, jog redakcinė atsakomybė – tai viešosios informacijos rengėjui ir (ar) viešosios informacijos skleidėjui, išskyrus retransliuotoją, tenkanti atsakomybė už kontrolę, atliekamą rengiant viešąją informaciją visuomenei, ruošiant ją skleisti ir šią informaciją skleidžiant, taip pat atrenkant programas ir jas išdėstant chronologine tvarka programų tvarkaraštyje ir (ar) pateikiant programas kataloge (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 53 d.). Direktyvoje redakcinė atsakomybė apibrėžiama kaip veiksminga kontrolė tiek atrenkant programas, tiek ir jas išdėstant chronologine tvarka televizijos programų transliavimo atveju, ar pateikiant kataloge užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimo atveju; redakcinė atsakomybė nebūtinai reiškia pagal nacionalinę teisę numatomą teisinę atsakomybę už teikiamų paslaugų turinį (1 str. 1 d. c p.). Nors byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjui redakcinė atsakomybė nebuvo taikoma, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad išdėstytos nuostatos dėl visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjo (televizijos programų transliuotojo) statuso ir jo atsakomybės už visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos (taip pat ir programų) turinio parinkimą ir jo išdėstymą televizijos programų tvarkaraštyje yra reikšmingos atskleidžiant televizijos programų transliavimo specifiką ir tai, jog ir retransliavimo atveju televizijos programų transliuotojas yra atsakingas už jo sudarytą televizijos programą, inter alia ir atitinkamų programų įtraukimą į televizijos programą.
64. Iš bylos duomenų matyti, jog naudodamasis Jungtinės Karalystės Ryšių tarnybos išduota licencija suteiktomis teisėmis pareiškėjas formuoja (sudaro) televizijos programos „Ren TV Baltic“ turinį, transliavimo tvarkaraštį ir perduoda televizijos programą „Ren TV Baltic“ Latvijoje (Rygoje) veikiančiai transliavimo studijai, iš kurios ją priima Lietuvoje veikiantys kabelinių televizijų operatoriai (I t., b. l. 42–46, 50–65). Televizijos programos „Ren TV Baltic“ techninį perdavimą į Lietuvos teritoriją kabeliniu būdu vykdo UAB „Alytaus kabelinė televizija“, UAB „Vinita“, UAB „Balticum TV“, Marijampolės kabelinė televizija, UAB „CGATES“, o IP TV būdu AB „TEO LT“ (I t., b. l. 53). Įvertinus pareiškėjo vykdomą veiklą matyti, jog pareiškėjas veikia kaip visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, kitaip tariant – televizijos programų transliuotojas. Taigi pareiškėjas yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje – Jungtinėje Karalystėje – įsteigtas televizijos programų transliuotojas, teikiantis audiovizualines paslaugas bei organizuojantis jų patekimą į kitų valstybių (inter alia Lietuvos Respublikos) rinką, o jo transliuojama televizijos programa „Ren TV Baltic“ Lietuvoje esančius vartotojus pasiekia per retransliuotojus, perduodančius visuomenei nepakeistą pareiškėjo sudarytą televizijos programą „Ren TV Baltic“. Svarbu pažymėti ir tai, jog televizijos programų transliuotojas, sudarantis televizijos programos turinį, yra suinteresuotas, kad jo parengta televizijos programa ir (ar) atskiros programos pasiektų vartotojus (televizijos žiūrovus).
65. Atsižvelgiant į aptartą pareiškėjo statusą (Jungtinėje Karalystėje įsteigtas televizijos programų, inter alia televizijos programos „Ren TV Baltic“ transliuotojas) ir nuosekliai vertinant Komisijos Sprendimu Nr. KS-12 pritaikyta poveikio priemone sukeliamas teisines pasekmes, matyti, jog dėl Komisijos Sprendimo Nr. KS-12 pareiškėjo, perduodančio televizijos programą „Ren TV Baltic“ šios programos retransliuotojams Lietuvos Respublikoje, teisės buvo paveiktos: dėl skundžiamu Sprendimu Nr. KS-12 televizijos programos „Ren TV Baltic“ retransliuotojams Lietuvos Respublikoje pritaikytos poveikio priemonės pareiškėjo sukurtos televizijos programos „Ren TV Baltic“ atitinkamų programų perdavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje per Lietuvoje veikiančius retransliuotojus tapo nebegalimas, nors, kaip buvo paminėta anksčiau, pareiškėjas yra suinteresuotas, kad jo parengta televizijos programa „Ren TV Baltic“ ir (ar) atskiros programos pasiektų vartotojus (televizijos žiūrovus). Šiuo atveju matyti, kad Sprendimu Nr. KS-12 pritaikyta poveikio priemone buvo paveikta pareiškėjo ūkinė veikla – audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimas, kadangi pareiškėjo teikiama paslauga – televizijos programos „Ren TV Baltic“ atitinkamų programų transliavimas – buvo apribota ir pareiškėjas neteko galimybės televizijos programos „Ren TV Baltic“ atitinkamų programų perduoti televizijos programos „Ren TV Baltic“ žiūrovams bei taip pasiekti vartotojus.
66. Aplinkybę, jog ginčijamas Sprendimas Nr. KS-12 veikia pareiškėjo teisinę padėtį, patvirtina ir tai, jog, Komisijos priimtu Sprendimu Nr. KS-12 pritaikius poveikio priemonę televizijos programos „Ren TV Baltic“ atitinkamų programų retransliavimui, pareiškėjo teisėms buvo nustatyti nauji suvaržymai, t. y. tokie suvaržymai, kurių nebuvo tuo metu, kai jis įgijo licenciją transliuoti šią televizijos programą (I t., b. l. 46–47, 51–53), ir šie suvaržymai apsunkina pareiškėjo teisės laisvai teikti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas įgyvendinimą ir trukdo jomis laisvai disponuoti (šiuo aspektu kaip papildomą šaltinį taip pat žr. Teisingumo Teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimo Europos Bendrijų Komisija prieš Infront WM AG, C-125/06 P, EU:C:2008:159, 52 punktą). Sprendimu Nr. KS-12 pritaikytos poveikio priemonės galiojimo laikotarpiu norėdamas toliau transliuoti televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikos teritorijoje per Lietuvoje veikiančius retransliuotojus pareiškėjas galėjo patirti neigiamų ekonominių pasekmių, taip pat jam galėjo tekti atlikti atitinkamus televizijos programos „Ren TV Baltic“ pakeitimus ar turinio pertvarkymą.
67. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju Jungtinėje Karalystėje įsisteigęs pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD., transliuodamas televizijos programą „Ren TV Baltic“ į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, įgyvendino pagrindinę savo ekonominę laisvę – paslaugų teikimo laisvę. 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva), kurią įgyvendina Visuomenės informavimo įstatymas, 1 straipsnio a dalyje audiovizualinės žiniasklaidos paslauga apibrėžiama kaip paslauga, apibrėžta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 56 ir 57 straipsniuose, už kurią redakcinę atsakomybę prisiima žiniasklaidos paslaugų teikėjas ir kurios pagrindinis tikslas – informavimo, pramogų ar švietimo tikslais teikti programas plačiajai visuomenei elektroninių ryšių tinklais, kaip apibrėžta Direktyvos 2002/21/EB 2 straipsnio a punkte. Tokia audiovizualinės žiniasklaidos paslauga – tai televizijos programų transliavimas, kaip apibrėžta šios dalies e punkte, arba užsakomosios audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos, kaip apibrėžta šios dalies g punkte (i p.); komercinis audiovizualinis pranešimas (ii p.). Tame pačiame straipsnyje pateiktas televizijos programų transliavimo ar televizijos programų apibrėžimas – audiovizualinės žiniasklaidos paslauga, kurią teikia žiniasklaidos paslaugų teikėjas, skirta vienu metu žiūrėti programas pagal programų tvarkaraštį (1 str. e d.); taip pat transliuotojo apibrėžimas – televizijos programų žiniasklaidos paslaugų teikėjas (1 str. f d.).
68. Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog pagal SESV 56 straipsnį Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių piliečiams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu paslaugos gavėjo pilietybės valstybė (2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Leyla Ecem Demirkan prieš Bundesrepublik Deutschland, C-221/11, EU:C:2013:583, 33 punktas). Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 56 straipsnis suteikia asmenims teises, kuriomis jie gali remtis teisme ir kurias turi ginti nacionaliniai teismai (žr. 1974 m. gruodžio 3 d. sprendimo Van Binsbergen prieš Bestuur van de Bedrijfsvereniging voor de Metaalnijverheid, 33/74, EU:C:1974:131, 26 punktą, 1974 m. gruodžio 4 d. sprendimo Van Duyn prieš Home Office, 41/74, EU:C:1974:133, 7 punktą, 2007 m. sausio 11 d. sprendimo ITC Innovative Technology Center GmbH prieš Bundesagentur für Arbeit, C‑208/05, EU:C:2007:16, 67 punktą). Nacionaliniai teismai, neatsižvelgdami į procesinį pagrindą, kuriuo remiantis į juos kreipiamasi, turi imtis visų priemonių, būtinų garantuojant ūkio subjektų laisvės teikti paslaugas įgyvendinimą valstybėje narėje ir situacijose, kurios priskiriamos Sąjungos teisės taikymo sričiai (žr. 2010 m. birželio 3 d. sprendimo Ladbrokes Betting & Gaming Ltd ir kt. prieš Stichting de Nationale Sporttotalisator, C‑258/08, EU:C:2010:308, 49 punktą). Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog SESV 56 ir 57 straipsniai taikomi ir tada, kai nei paslaugos teikėjas, nei gavėjas nekeliauja, bet keliauja pati paslauga (pvz., telefonu, faksu, elektroniniu paštu, internetu ar kabeliniais tinklais) (žr., pvz., 1995 m. gegužės 10 d. sprendimą Alpine Investments BV prieš Minister van Financiën, C‑384/93, EU:C:1995:126, 1988 m. balandžio 26 d. sprendimą Bond van Adverteerders ir kt. prieš Nyderlandų valstybę, 352/85, EU:C:1988:196). Bond van Adverteerders byloje Teisingumo Teismas pažymėjo, jog programų perdavimas į užsienį susideda iš dviejų atskirų sienas kertančių paslaugų: 1) paslaugos, kurias priimančios valstybės (Nyderlandų) kabelinių ryšių bendrovės perduodančios valstybės (Liuksemburgo) transliuotojams teikia retransliuodamos programas savo abonentams; 2) paslaugos, kurios perduodančios valstybės transliuotojai priimančios valstybės (Nyderlandų) reklamos užsakovams teikia transliuodami potencialiems klientams Nyderlanduose skirtas reklamas (14–15 punktai). Taigi pareiškėjo teisė ginti savo apribojamas teises teikti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas kyla iš Europos Sąjungos teisės (SESV, taip pat Direktyvos).
69. Išdėstytos aplinkybės vertintinos kaip atskleidžiančios materialinį pareiškėjo suinteresuotumą savo teisių gynimu ir tai, jog Komisijos Sprendimas Nr. KS-12 pareiškėjo teisių ir interesų atžvilgiu turi nedelsiamą, tikrą ir įpareigojantį pobūdį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje – Jungtinėje Karalystėje – įsteigtas subjektas, teikiantis audiovizualines žiniasklaidos paslaugas bei organizuojantis jų patekimą į Lietuvos Respublikos rinką, (televizijos programų transliuotojas) turi materialinį teisinį suinteresuotumą dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimo, kuriuo retransliuotojams, per kuriuos pastarasis televizijos programų transliuotojas perduoda jo sudarytą televizijos programą ir tokiu būdu ji pasiekia vartotojus, pritaikoma poveikio priemonė – atitinkamos televizijos programos tam tikrų programų retransliavimo Lietuvos Respublikos teritorijoje sustabdymas, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Komisijos Sprendimu Nr. KS-12 pareiškėjo veikla niekaip nebuvo apribota ir jis neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl byloje pareikšto reikalavimo.
70. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiame procesiniame sprendime pateiktais išaiškinimais suformuojama aiški teismų praktikos kryptis dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje veikiančio televizijos programų transliuotojo teisės ginčyti retransliuotojams, skleidžiantiems tokio televizijos programų transliuotojo sudarytą televizijos programą Lietuvos Respublikoje, skirtą sprendimą, kuriuo laikinai sustabdomas televizijos programų transliuotojo sudarytos televizijos programos atitinkamų programų retransliavimas. Tokia teismų praktikos raida, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, yra konstituciškai pateisinama, pagrįsta ir objektyviai būtina, siekiant užtikrinti konstitucinius teisinio tikrumo ir aiškumo imperatyvus visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo apribojimo srityje.
V.
71. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad materialinio ginčo tarp pareiškėjo ir Komisijos esmę, be kita ko, sudaro tai, ar pareiškėjo paslaugų teikimo laisvė buvo apribota laikantis Visuomenės informavimo įstatyme nustatytos tvarkos.
72. Nors pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė dėl to, jog jis neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, teismas taip pat pasisakė ir dėl pareiškėjo argumentų, kuriais buvo ginčijamas Sprendimo Nr. KS-12 teisėtumas ir pagrįstumas, bei konstatavo, jog Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalyje yra įtvirtinta specialioji teisės norma to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atžvilgiu, ir, sistemiškai aiškindamas nurodytą teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas turi būti taikomas tais atvejais, kai Komisija, nustačiusi Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus teisinius pagrindus, siekia riboti kitos Europos Sąjungos valstybės narės, EEE valstybės, Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusios Europos valstybės, o ne Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių televizijos programų transliuotojų, retransliuotojų veiklą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių televizijos programų retransliuotojų veikla gali būti ribojama vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalimi.
73. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir teigia, jog netinkamas Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalies ir 11 dalies procedūrų išaiškinimas bei taikymas nagrinėjamu atveju reiškia esminį pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą.
74. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalyje, kuria vadovaujantis nagrinėjamu atveju buvo priimtas byloje skundžiamas sprendimas, nurodyta, jog iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių televizijos programų ir (ar) atskirų programų, ir (ar) katalogų laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje gali būti sustabdytas Komisijos sprendimu, jeigu tokios valstybių televizijos programos ir (ar) atskiros programos, ir (ar) katalogai pažeidžia šio įstatymo 17 arba 19 straipsnių reikalavimus. Komisija savo sprendime nurodo, kokios priemonės ir nuo kada bus taikomos, siekiant sustabdyti minėtų televizijos programų ir (ar) atskirų programų, ir (ar) katalogų priėmimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Numatomos taikyti priemonės turi būti proporcingos padarytiems pažeidimams.
75. Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų ar retransliuojamų televizijos programų laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje laikinai sustabdomas, kai yra visos šios sąlygos: tokios televizijos programos pažeidžia šio įstatymo 17 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ar 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus (1 p.); šios dalies 1 punkte nurodytas pažeidimas padaromas pakartotinai per 12 mėnesių nuo pirmo pažeidimo padarymo dienos (2 p.); Komisija, gavusi rašytinę kompetentingos institucijos išvadą dėl įtariamo pažeidimo, pranešė televizijos programų transliuotojui ir Europos Komisijai apie įtariamus pažeidimus ir apie priemones, kurių Komisija ketina imtis, jeigu tokie pažeidimai pasikartos (3 p.); konsultuojantis su televizijos programas transliuojančia valstybe ir Europos Komisija nepavyksta susitarti abipusiu sutarimu per 15 dienų nuo šios dalies 3 punkte nurodyto įspėjimo ir tariami pažeidimai daromi toliau (4 p.). Pastebėtina, jog Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje yra išdėstytos Direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytiems reikalavimams iš esmės analogiškos sąlygos, kurioms esant galima nesilaikyti įpareigojimo valstybėms narėms užtikrinti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų priėmimo laisvę ir savo teritorijoje neriboti jų perdavimo iš kitų valstybių narių dėl priežasčių, kurios patenka į Direktyva koordinuojamas sritis (Direktyvos 3 str. 1 d.), kitaip tariant audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, teikiamų iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, laisvo priėmimo Lietuvos Respublikoje laikino sustabdymo sąlygos.
76. Kaip matyti iš išdėstytų nuostatų, televizijos programų iš Europos Sąjungos narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių ir ne iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių laisvo priėmimo apribojimui yra numatytos skirtingos procedūros. Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 ir 11 dalyse reguliuojami skirtingi atvejai, kuomet televizijos programa į Lietuvos Respubliką yra perduodama iš skirtingų valstybių, todėl apribojant visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvę pirmiausia yra svarbu nustatyti, iš kokios valstybės paslauga yra teikiama, t. y. svarbu nustatyti kilmės valstybę.
77. Įvertinus Visuomenės informavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatas pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantys visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjai yra nustatomi pagal visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjo pagrindinę buveinę (Lietuvos Respublikoje) ir pagal tai, kur yra priimami redakciniai sprendimai dėl visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų. Iš esmės taikant tokius pat kriterijus (pagal buveinės vietą ir pagal tai, kur yra priimami redakciniai sprendimai) ir pagal Direktyvą yra nustatoma, ar žiniasklaidos paslaugų teikėjas yra laikomas įsisteigusiu Europos Sąjungos valstybėje narėje (2 str. 3 d.). Taigi nustatant, iš kokios valstybės audiovizualinė žiniasklaidos paslauga yra teikiama, yra svarbu nustatyti paslaugų teikėjo buveinę ir tai, kur yra priimami redakciniai sprendimai dėl visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų.
78. Nagrinėjamu atveju byloje skundžiamu Sprendimu Nr. KS-12 buvo sustabdytas televizijos programos „Ren TV Baltic“ atitinkamų programų retransliavimas Lietuvos Respublikoje. Byloje nustatyta aplinkybė, jog televizijos programos „Ren TV Baltic“ transliavimo bendrovė (I t., b. l. 52) yra pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD., registruota Anglijoje ir Velse (I t., b. l. 30, 31) ir turinti Jungtinės Karalystės Ryšių tarnybos „OFCOM“ išduotą licenciją (I t., b. l. 44–47), bei kuri, laikytina, inter alia priima ir redakcinius sprendimus dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų. Pagal Direktyvos nuostatas pareiškėjas laikytinas žiniasklaidos paslaugų teikėju, kurio buveinė yra Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir toje valstybėje narėje yra priimami redakciniai sprendimai dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų (Direktyvos 2 str. 3 d. a p.). Taigi nagrinėjamoje byloje televizijos programa buvo transliuojama (audiovizualinės žiniasklaidos paslauga buvo teikiama) iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės. Šios aplinkybės laikytinos pagrindžiančiomis tai, kad šiuo atveju apribojant pareiškėjo, įsisteigusio kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvę buvo būtina taikyti Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje numatytą iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų ar retransliuojamų televizijos programų laisvo priėmimo Lietuvos Respublikoje laikino sustabdymo procedūrą. Teisingumo Teismas taip pat yra nurodę, jog valstybės narės jurisdikcija ratione personae (asmenų, subjektų požiūriu) dėl transliuotojo gali būti pagrįsta tik transliuotojo ryšiu su tos valstybės teisine sistema, kuri iš esmės sutampa su įsisteigimo samprata, kaip ji yra nurodyta EB Sutarties 59 straipsnio 1 dalyje (dabar – SESV 56 straipsnio 1 dalis), kurios formuluotė suponuoja, kad paslaugų teikėjas ir gavėjas būtų įsteigti dvejose skirtingose valstybėse narėse (žr. 1997 m. liepos 9 d. sprendimą Konsumentombudsmannen (KO) prieš De Agostini (Svenska) Förlag AB ir ir TV-Shop i Sverige AB, sujungtos bylos C-34/95, C-35/95 ir C-36/95, EU:C:1997:344, 29 punktą, 1996 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Europos Bendrijų Komisija prieš Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę, C-222/94, EU:C:1996:314, 42 punktą).
79. Tai, jog programa „Paklydimo teritorija“, dėl kurios buvo priimtas Sprendimas Nr. KS-12 ir kurioje skleistą informaciją Komisija pripažino atitinkančia Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas <…>) ir 2 dalyje (draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą) numatytus kriterijus ir draudžiamą skelbti visuomenės informavimo priemonėse, buvo sukurta Rusijos Federacijoje, šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės. Visuomenės informavimo įstatyme visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvės apribojimas yra siejamas ne su atskirų programų sukūrimo valstybe, o su valstybe, iš kurios visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga yra teikiama. Argumentai, jog Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalyje yra numatyta galimybė apribojimus taikyti ne tik televizijos programai, o (ar) atskiroms programoms ir (ar) katalogams, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje ir 11 dalyje numatytų procedūrų atribojimą. Nagrinėjamu atveju visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvės apribojimas nepagrįstai buvo susietas su transliuojamų atskirų programų (laidų) sukūrimo valstybe, t. y. Rusijos Federacija.
80. Atsakovas taip pat nurodo, kad, jog manymu, Direktyvos nuostatos tuo atveju, kai televizijos programa yra retransliuojama, nėra taikomos. Išplėstinė teisėjų kolegija su tokiais atsakovo argumentais nesutinka.
81. Pažymėtina, jog Direktyva kodifikavo ir panaikino Tarybos direktyvą 89/552/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/36/EB. Iš ankstesnių direktyvų tekstų matyti, jog jose buvo nurodoma, kad valstybės narės šios direktyvos reguliuojamose srityse užtikrina televizijos programų priėmimo laisvę ir savo teritorijoje neriboja televizijos programų iš kitų valstybių narių retransliavimo (1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo 89/552/EEB 2 str. 2 d.). 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog valstybės narės užtikrina audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų priėmimo laisvę ir savo teritorijoje neriboja jų perdavimo iš kitų valstybių narių dėl priežasčių, kurios patenka į šia direktyva koordinuojamas sritis. Angliškame Direktyvos tekste 3 straipsnio 1 dalyje kalbant apie audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų neribojamą perdavimą yra vartojamas terminas „retransmissions“ (Member States shall ensure freedom of reception and shall not restrict retransmissions <…>), kuris reiškia retransliavimą. Vokiškame Direktyvos tekste vartojamas terminas „Weiterverbreitung“, kas reiškia tolesnį perdavimą, platinimą; prancūziškame Direktyvos tekste taip pat vartojamas terminas „retransmission“. Taigi televizijos programos perdavimas pagal Direktyvos nuostatas iš esmės reiškia tą patį kaip ir retransliavimas, dėl to nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, jog retransliuojant televizijos programą Direktyvos nuostatos netaikytinos. Primintina, jog Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 58 dalyje retransliavimas apibrėžiamas kaip visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga, kurią teikia retransliuotojas, skirta priimti transliuojamas užbaigtas radijo ir (ar) televizijos programas ar atskiras programas ir tuo pačiu metu nepakeistas perduoti visuomenei elektroninių ryšių tinklais. Šis apibrėžimas sudaro pagrindą vertinti, jog ir Visuomenės informavimo įstatyme retransliavimas yra suprantamas kaip televizijos programų perdavimas. Taip pat pastebėtina, jog retransliuojant transliuotojo sudaromą televizijos programą, kuriam, kaip jau minėta anksčiau, tenka ir redakcinė atsakomybė už televizijos programos turinio parinkimą ir jo išdėstymą televizijos programų tvarkaraštyje, retransliuotojas įtakos televizijos programai nedaro ir televizijos programos turinys nėra keičiamas. Retransliuotojas atlieka televizijos programos perdavimo funkciją, o teisės ir pareigos dėl televizijos programos lieka televizijos paslaugos teikėjui (transliuotojui).
82. Be to, Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog iš Direktyvos 89/552 9 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad kliūtys, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė pašalinti, yra kliūtys, kurias lemia skirtumai tarp valstybių narių nacionalinės teisės nuostatų, kiek tai susiję su transliavimo veikla ir televizijos programų platinimu (žr. 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Mesopotamia Broadcast A/S METV ir Roj TV A/S prieš Bundesrepublik Deutschland, C‑244/10 ir C‑245/10, EU:C:2011:607, 31 punktą). Tame pačiame sprendime nurodyta, jog iš Direktyvos 89/552 8 konstatuojamosios dalies matyti, kad šios teisės taikymas programų transliavimui ir televizijos paslaugų paskirstymui yra tam tikro bendresnio pobūdžio principo, t. y. žodžio laisvės principo, išdėstyto 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje, apraiška. Be to, iš Direktyvos 97/36 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad ES sutarties F straipsnio 2 dalyje (dabar – ES 6 straipsnio 2 dalis) teigiama, jog Sąjunga pripažįsta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje numatytas teises, laisves ir principus ir kad kiekviena priemonė, kuria siekiama apriboti transliuojamų televizijos programų priėmimą ir (arba) sustabdyti jų retransliavimą, turi būti suderinama su tokiais principais (žr. 33 punktą). Įvertinus anksčiau išdėstytus argumentus ir Teisingumo Teismo praktiką, spręstina, jog Europos Sąjungos nuostatos, reguliuojančios audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimą, taikomos ir tais atvejais, kuomet kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsisteigęs transliuotojas teikia audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas į Lietuvos Respubliką, pasitelkdamas Lietuvoje įregistruotus retransliuotojus. Šiuo atveju išplėstinė teisėjų kolegija nemano, jog yra tikslinga kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
83. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad faktas, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą Komisija negali savarankiškai sustabdyti Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos išduotos licencijos galiojimo, neabejotinai patvirtino, kad Sprendime Nr. KS-12 pritaikyta poveikio priemonė niekaip negalėjo būti taikoma BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog tiek Direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje, tiek jį įgyvendinančioje Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje, kaip jau minėta, yra numatytos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, teikiamų iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, laisvo priėmimo Lietuvos Respublikoje laikino sustabdymo sąlygos. Taigi mechanizmas, kuriuo vadovaujantis audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų priėmimas iš kitos valstybės narės gali būti laikinai apribojamas, yra įtvirtintas.
84. Papildomai dėmesys atkreiptinas į tai, jog Lietuvos radijo ir televizijos komisija vėliau priimtuose sprendimuose panašiais atvejais kaip nagrinėjamoje byloje taikė Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje numatytą procedūrą ir pranešė Europos Komisijai apie įtariamus pažeidimus ir priemones. Europos Komisijos 2015 m. liepos 10 d. sprendime Dėl priemonių, kurias Lietuva priėmė pagal Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 2 dalį, suderinamumo, nurodoma, jog tam, kad būtų užtikrintas efektyvus direktyvos 3 straipsnio taikymas, Europos Komisija turi išnagrinėti tik tą Lietuvos valdžios institucijų sprendimo poveikį saviraiškos laisvei, kuris viršija poveikį, iš esmės susijusį su kanalo „RTR Planeta“ retransliavimo sustabdymu. Akivaizdu, kad transliuotojo saviraiškos laisvei buvo daromas poveikis taikant Direktyvos 3 straipsnį siekiant pirmiau išaiškinto tikslo. Europos Komisija priėjo prie išvados, kad priemonės, apie kurias Lietuva pranešė 2015 m. balandžio 9 d. ir birželio 8 d., yra suderinamos su Sąjungos teise (25 p.) (III t., b. l. 1–5). Europos Komisijos 2017 m. vasario 17 d. sprendime Dėl priemonių, kurias Lietuva priėmė pagal Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 2 dalį, suderinamumo nurodoma, jog, Europos Komisijos nuomone, transliuotojo pateikti argumentai įtikinamai neįrodo, kad sustabdymo poveikis viršija poveikį, iš esmės susijusį su kanalo „RTR Planeta“ perdavimo sustabdymu. Transliuotojo argumentui, kad redakcinės atsakomybės sritis neapima programoje išreikštų nuomonių, negalima pritarti. Be to, kaip reikalaujama direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos valdžios institucijos galėjo įrodyti, kad transliuotojas pažeidė 6 straipsnį tris kartus (23 p.); Europos Komisija priėjo prie išvados, kad priemonės, apie kurias Lietuva pranešė 2016 m. gruodžio 2 d., yra suderinamos su Sąjungos teise (24 p.) (III t., b. l. 55–60). Be to, iš pareiškėjo pateiktų Komisijos sprendimų matyti, jog Komisija pakeitė anksčiau savo priimtus sprendimus ir, nustačiusi, jog televizijos programa transliuojama iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalimi (III t., b. l. 36–54). Tai, jog, kaip nurodo atsakovas, minėtais atvejais buvo sprendžiamas visos televizijos programos, o ne tam tikros jos dalies laisvo priėmimo apribojimo klausimas, nesudaro pagrindo šioje byloje nagrinėjamo atvejo traktuoti kaip kitokio, kadangi įvertinus byloje pateiktus Komisijos sprendimus matyti, jog sprendžiami klausimai, kaip ir nagrinėjamu atveju, buvo susiję su iš Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvą pasitelkiant retransliavimą perduodamų televizijos programų laisvo priėmimo apribojimu ir iš esmės nebuvo skirtingi.
85. Tai, jog Komisija nagrinėjamu atveju netaikė Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje numatytos procedūros lėmė, jog iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų ar retransliuojamų televizijos programų laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje buvo laikinai sustabdytas nesilaikant minėtame straipsnyje numatytų sąlygų – nebuvo vertinamas pakartotinumo kriterijus (2 p.), Komisija nepranešė televizijos programų transliuotojui ir Europos Komisijai apie įtariamus pažeidimus ir apie priemones, kurių Komisija ketina imtis, jeigu tokie pažeidimai pasikartos (3 p.), nebuvo konsultuojamasi su televizijos programas transliuojančia valstybe ir Europos Komisija (4 p.). Nors Komisija nustatė Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalies 1 punkto sąlygą (televizijos programa pažeidžia šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus), tačiau iš Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalies matyti, jog laikinai sustabdant iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų ar retransliuojamų televizijos programų laisvą priėmimą Lietuvos Respublikoje yra būtina laikytis visų Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalies 1–4 punktuose numatytų sąlygų. Tai, jog Komisija 2015 m. sausio 12 d. raštu (II t., b. l. 97–98) informavo pareiškėją apie priimamą sprendimą dėl televizijos programos „Ren TV Baltic“, o taip pat atitinkamus pranešimus siuntė pareiškėjo veiklą reguliuojančiam Jungtinės Karalystės transliatorių reguliatoriui OFCOM ir Europos Komisijai (II t., b. l. 101–102, 105–106), taip pat neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų.
86. Iš prie šios administracinės bylos pridėtos administracinės bylos Nr. I-6300-484/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00256-2015-4) medžiagos matyti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi patenkino Komisijos 2015 m. sausio 12 d. prašymą Nr. S-12 ir sankcionavo skundžiamą Sprendimą Nr. KS-12, padaręs išvadą, jog šis Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pritaikyta poveikio priemonė – proporcinga padarytam pažeidimui. Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 12 dalyje numatyta, jog pagal šio straipsnio 11 dalį priimtas Komisijos sprendimas dėl televizijos programų ir (ar) atskirų programų, ir (ar) katalogų priėmimo sustabdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti priimamas tik gavus Vilniaus apygardos administracinio teismo sankciją. Kadangi byloje nagrinėjamu atveju Komisijos sprendimas buvo priimtas pagal Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalį, Komisijos prašymu Vilniaus apygardos administracinis teismas atliko Komisijos Sprendimo Nr. KS-12 sankcionavimą. Tačiau atliktas sankcionavimas nereiškia, jog tokiu būdu buvo iš esmės patikrintas Sprendimo Nr. KS-12 teisėtumas ir pagrįstumas, dėl to atsakovo argumentai šiuo aspektu atmestini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis, kuria buvo sankcionuotas Komisijos sprendimas, negali užkirsti kelio suinteresuotiems asmenims ginti savo galbūt pažeistas teises ir interesus (žr. 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-620/2014). Be to, įvertinus pridėtos administracinės bylos Nr. I-6300-484/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00256-2015-4) medžiagą, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas buvo informuotas apie sankcionavimo procesą ar tame procese būtų buvusi užtikrinta jo teisė būti išklausytam.
87. Teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra viena iš minėto pagrindinio principo sudedamųjų dalių (Teisingumo Teismo 1983 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, EU:C:1983:313, 7 punktas, 1989 m. spalio 18 d. sprendimo Orkem prieš Komisiją, 374/87, EU:C:1989:387, 32 punktas), yra įtvirtinta ne tik Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą kiekvieno teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. Šio 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę, kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo, ir administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C-277/11, EU:C:2012:744, 82 ir 83 punktai). Teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (žr., Teisingumo Teismo sprendimo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C‑277/11, EU:C:2012:744, 87 punktą, 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Mukarubega prieš Préfet de police ir Préfet de la Seine-Saint-Denis, C‑166/13, EU:C:2014: 2336, 46 punktą). Šios chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr., pvz., 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-822/2017, 2017 m. kovo 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-328-556/2017).
88. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje pažymi, jog su individualaus administracinio akto faktiniu pagrįstumu sietinas ir viešojo administravimo procedūrų tinkamo atlikimo reikalavimas, įskaitant administracines procedūras pagal Viešojo administravimo įstatymo III skirsnio nuostatas, ypač susijusias su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu. Jei individualus administracinis teisės aktas yra priimtas pažeidžiant esmines jo priėmimo procedūras ir dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas dėl konkretaus asmens, tai kartu gali reikšti ir netinkamą teisės normos taikymą šiuo administraciniu aktu. Procedūriniai individualaus administracinio akto priėmimo pažeidimai taip pat gali turėti įtakos asmens teisės į gynybą tinkamam įgyvendinimui, todėl individualūs administraciniai aktai, turintys minėtų procedūrinio pobūdžio trūkumų, yra naikintini kaip neteisėti ir (ar) nepagrįsti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.) (2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2327/2012, 2012 m. liepos 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012 ir kt.).
88. Konstatavusi, kad pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. turi materialinį teisinį suinteresuotumą į reikalavimą dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“ panaikinimo, išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi operatyvumo ir ekonomiškumo principais, taip pat atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė ir dėl ginčo esmės, bei akcentuodama tai, jog apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir administracinės bylos šalys turėjo galimybę pateikti išsamius paaiškinimus dėl ginčo esmės, konstatuoja, jog Komisija, apribodama televizijos programos „Ren TV Baltic“ atitinkamų programų laisvą priėjimą Lietuvos Respublikoje (restransliavimą) nepagrįstai vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalimi, kas lėmė, jog buvo padarytas procedūrinis pažeidimas, turintis esminės reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
89. Pagrindinių procedūros taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimas šiuo atveju yra pagrindas pripažinti Komisijos Sprendimą Nr. KS-12 ta apimtimi, kuria pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. televizijos programą „Ren TV Baltic“ sudarančių programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių retransliavimas Lietuvos Respublikoje buvo laikinai (3 mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo dienos) sustabdytas, neteisėtu ir jį panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.). Priimdama sprendimą išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, jog retransliuotojai, skleidžiantys televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje, per Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytus terminus Komisijos Sprendimo KS-12 neginčijo ir savo interesų negynė. Pareiškėjas nėra įgaliotas atstovauti retransliuotojų interesams, be to, ir atitinkamų argumentų teismui nėra teikęs, todėl išplėstinė teisėjų kolegija, tenkindama pareiškėjo skundą, dėl retransliuotojų teisių, pareigų bei interesų šioje byloje nesprendžia ir dėl jų nepasisako, šio teismo sprendimu nėra daromas poveikis retransliuotojų teisėms, pareigoms bei interesams.
90. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina ir panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.) bei priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas yra tenkinamas ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimas Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“ panaikinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD. skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė