Administracinė byla Nr. A-2080-602/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00480-2017-5
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. liepos 28 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kurių plotą papildomai užėmė dviejų aukštų lovos, į grindis įmontuotas mažas staliukas su kėdėmis ir sanitarinis mazgas. Pareiškėjo įsitikinimu, skaičiuojant asmeniui turintį tekti kameros plotą, iš jo turi būti atimamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kamerose įrengtas tualetas nuo likusios kameros ploto buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, tualete nebuvo unitazo. Kamerose buvo bloga ventiliacija, tvyrojo drėgmė, nuo lubų ir sienų luposi ir byrėjo tinkas, buvo tarakonų. Kamerose įrengtos lovos pareiškėjui buvo per trumpos, jos buvo kreivos, o čiužiniai – per ploni, dėl to pareiškėjui nuolat skaudėjo nugarą, jis kreipėsi į Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros skyrių. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tik vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore, nors suimtasis ar nuteistasis turi teisę per dieną ne mažiau kaip aštuonias valandas praleisti už kameros sienų.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės. Lukiškių TI-K taip pat yra sudaręs sutartį dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai, per langus. Vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore atitinka teisinį reguliavimą. Lukiškių TI-K taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 770 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas 253 dienas. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad sanitarinio mazgo plotas yra apie 0,56 kv. m. Įvertinęs Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jų atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą, teismas pripažino, kad minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui pareiškėjui nebuvo užtikrinta 110 dienų (t. y. tuo laikotarpiu, kai kameroje, kurios plotas mažesnis nei 7,76 kv. m, buvo laikomi du ir daugiau asmenų), iš jų 5 dienas ploto pažeidimas buvo itin nežymus (vienam asmeniui teko 3,57–3,58 kv. m ploto).
7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus Lukiškių TI-K kamerų būkle, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K (pareiškėjo buvimo ar jam artimais laikotarpiais) kamerose, kuriose buvo laikytas pareiškėjas, nurodė, kad: patalpos pritaikytos vėdinimui per langą; drėgmės, oro judėjimo pažeidimų, taip pat parazitų buvimo patikrinimo metu nenustatyta; dėl buitinių kenkėjų aptikimo ir jų naikinimo Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį; patikrinimų metu keletą kartų buvo nustatyta, kad kamerose paviršius netinkamas valymui, buvo nešvaru, aptikta pelėsio požymių, temperatūros ir apšvietimo rodiklių pažeidimų. Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų kitus higienos pažeidimus, nei patikrinimų metu nustatė Vilniaus visuomenės sveikatos centras, byloje nėra. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K ne visada atitiko higienos normų reikalavimus.
8. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešime, aštuonių valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimui lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Pareiškėjas pripažįsta, kad jam buvo suteikta teisė kasdien būti gryname ore ne mažiau nei vieną valandą, todėl teismas pažeidimo nenustatė.
9. Į bylą pateiktoje medicininėje pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas dėl stuburo traumos iki 2017 metų kovo mėnesio į gydytojus nesikreipė, ambulatorinėje kortelėje duomenų apie stuburo traumą nėra, specialios ar papildomos techninės priemonės bei specialus inventorius nuteistajam nereikalingas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pareiškėjo argumentus, kad jis patyrė nepatogumų dėl nepritaikytų lovų ar minkštojo inventoriaus, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad sanitarinis mazgas nuo kameros atskirtas tik nedidele sienele, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nedetalizavo, ar toks sanitarinio mazgo įrengimas be kameros ploto sumažėjimo sukėlė jam kitokių nors kitų nepatogumų, todėl dėl sanitarinio mazgo įrengimo tinkamumo teismas plačiau nepasisakė.
11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį ir tai, kad minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, kai kuriais laikotarpiais buvo pažeista nežymiai, ir nesant duomenų, kad tai padarė neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog protinga ir adekvati pareiškėjo patirtų nepatogumų mastui priteistina suma yra 770 Eur, teismas pareiškėjui iš atsakovo taip pat priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
III.
12. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
13. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas už kiekvieną nežmoniškomis sąlygomis Lukiškių TI-K praleistą parą pareiškėjui priteisė tik po 7 Eur, toks teismo sprendimas yra diskriminacinis ir pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad nežmoniškomis sąlygomis Lukiškių TI-K praleido tik 110 parų, mano, kad kalinimo sąlygos buvo netinkamos visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 253 paras. Pabrėžia, kad skaičiuojant asmeniui turintį tekti kameros plotą, į jį negali būti įskaičiuojami baldai ir kiti buitiniai reikmenys. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė aštuonias valandas per dieną praleisti gryname ore, taip pat kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose su atvirais tualetais, tuo pažeidžiant Konvencijos 8 straipsnio nuostatas, t. y pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą.
15. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs, žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintos civilinės atsakomybės už žalą sąlygos –valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 110 dienų nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, taip pat kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K ne visada atitiko higienos normų reikalavimus, priteisė jam 770 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
17. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka teismų praktikos, be to, asmeniui tenkantis kameros plotas teisės aktų reikalavimų neatitiko visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, nes ir taip mažą kamerų plotą užėmė baldai. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, taip pat turėjo atsižvelgti į aplinkybes, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė aštuonias valandas per dieną praleisti gryname ore bei kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose su atvirais tualetais. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo.
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.).
20. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu (t. y. kad atviro tualeto įrengimas Lukiškių TI-K kamerose pažeidė jo teisę į privatumą), su šiomis aplinkybėmis sieja prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, dėstydamas faktines aplinkybes apie Lukiškių TI-K kamerų plotą bei kamerose esančius baldus ir sanitarinį mazgą, pareiškėjas buvo nurodęs tik tai, jog kamerose buvo įrengti atvirti tualetai be klozetų. Jokių su jo privataus gyvenimo pažeidimu susijusių aplinkybių nenurodė, argumentų bei reikalavimų dėl to nereiškė. Taigi minėtas apeliacinio skundo argumentas ir su juo susijęs reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nebuvo nurodytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėtas naujas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas ir reikalavimas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas. Vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl tų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kurie susiję su minimalaus gyvenamosios patalpos ploto normos užtikrinimu bei pasivaikščiojimų tvarka.
21. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
22. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas: 2014 m. rugsėjo 30 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, kurios plotas – 7,38 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2014 m. spalio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 285, kurios plotas – 7,08 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014 m. spalio 8 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2014 m. spalio 9 d. išvyko į Marijampolės apskrities areštinę; 2014 m. spalio 16 d. atvyko iš Marijampolės areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas – 7,38 kv. m, kameroje buvo 4 asmenys; 2014 m. spalio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 338, kurios plotas – 7,72 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014 m. spalio 31 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2014 m. lapkričio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 209, kurios plotas – 6,83 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014 m. lapkričio 5 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–3 asmenys; 2014 m. lapkričio 6 d. išvyko į Marijampolės apskrities areštinę; 2014 m. lapkričio 13 d. atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas – 7,38 kv. m, kameroje buvo 2 asmenys; 2014 m. lapkričio 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 131, kurios plotas – 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014 m. gruodžio 28 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–3 asmenys; 2014 m. gruodžio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 290, kurios plotas – 7,76 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. sausio 14 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2015 m. sausio 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 158, kurios plotas – 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. sausio 19 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2015 m. sausio 20 d. išvyko į Lazdijų areštinę; 2015 m. vasario 3 d. atvyko iš Lazdijų areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 139, kurios plotas – 7,82 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. vasario 11 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2015 m. vasario 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 142, kurios plotas – 7,94 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2015 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 287, kurios plotas – 7,70 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. vasario 23 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2015 m. vasario 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 325, kurios plotas – 7,64 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. kovo 2 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 asmenys; 2015 m. kovo 3 d. išvyko į Lazdijų areštinę; 2015 m. kovo 10 d. atvyko iš Lazdijų areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, kurios plotas – 7,38 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. kovo 11 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2015 m. kovo 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 197, kurios plotas – 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. kovo 25 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–3 asmenys; 2015 m. kovo 26 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2015 m. kovo 27 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus, buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas – 7,38 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. kovo 29 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–3 asmenys; 2015 m. kovo 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 194, kurios plotas – 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. balandžio 22 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2015 m. balandžio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 127, kurios plotas – 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. gegužės 18 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2015 m. gegužės 19 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2015 m. gegužės 22 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus, buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, kurios plotas – 7,38 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. gegužės 24 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2015 m. gegužės 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 164, kurios plotas – 7,86 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. birželio 7 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2 asmenys; 2015 m. birželio 8 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2015 m. birželio 12 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus, buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas – 7,38 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. birželio 14 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2 asmenys; 2015 m. birželio 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 164, kurios plotas – 7,86 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. birželio 24 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–3 asmenys; 2015 m. birželio 25 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2015 m. birželio 30 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus, buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, kurios plotas – 7,45 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2015 m. liepos 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 148, kurios plotas – 8,02 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. liepos 27 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2015 m. liepos 28 d. išvyko į Alytaus pataisos namus.
23. Įvertinusi šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstais laiko pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį jis buvo laikomas pažeidžiant teisę į minimalų gyvenamosios patalpos plotą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, esą skaičiuojant asmeniui turintį tekti minimalų kameros plotą negali būti įskaičiuojamas baldų užimamas plotas, atmestini kaip nepagrįsti. EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015 buvo priimta dar iki minėto EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Muršić prieš Kroatiją. Kita vertus, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir nekonstatavo, jog į teisės aktais nustatytą minimalų asmeniui tenkantį kameros plotą negali būti įskaičiuojami kameroje esantys baldai, o tik pažymėjo, kad kameros gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais, todėl tomis dienomis, kai nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta minimali ploto norma buvo pažeista, pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, t. y. įvertino nustatyto pažeidimo mastą.
24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.
25. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K jis tik vieną valandą per dieną galėjo pasivaikščioti gryname ore, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytų asmenų izoliavimo reikalavimų. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad teisė kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore jam buvo užtikrinta. Tuo tarpu pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo teiginiai, kad jam turėjo būti užtikrinta teisė ne mažiau kaip aštuonias valandas kasdien praleisti gryname ore, vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešimo Nr. CPT/Inf (92)3 išvados yra tik rekomendacinio pobūdžio, šis pranešimas neturi įpareigojančio teisės akto pobūdžio, todėl laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje neprivalo jų vykdyti. Kita vertus, iš minėto pranešimo matyti, jog rekomendacija dėl aštuonių ar daugiau valandų, kuria nagrinėjamu atveju remiasi pareiškėjas, yra susijusi ne su laiku, kurį nuteistieji ar suimtieji turi praleisti gryname ore, o apskritai su jų veikla už kameros ribų (žr. pranešimo 47 punktą). Lukiškių TI-K pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nuteistiesiems ir suimtiesiems yra sudaroma galimybė ne tik pasivaikščioti kiemelyje, bet ir naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, t. y. yra organizuojama tam tikra Lukiškių TI-K laikomų asmenų veikla už kamerų ribų.
26. Taigi nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, be to, pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K ne visada atitiko higienos normų reikalavimus.
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
28. Visgi pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
29. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
30. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).
31. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, neužtikrinant jo teisės į minimalų kameros plotą, buvo laikomas 110 dienų, be to, Lukiškių TI-K kameros ne visada atitiko higienos normų reikalavimus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytas aplinkybes, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 770 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms sušvelninti, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 1 200 Eur. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui A. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. vasario 21 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė