Administracinė byla Nr. eA-1507-662/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00728-2016-9
Procesinio sprendimo kategorija 27.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo TV Play Baltics AS (buvęs bendrovės pavadinimas – Viasat AS) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo TV Play Baltics AS skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas TV Play Baltics AS (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. KS-17 „Dėl Viasat AS prašymo atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą – atleisti pareiškėją nuo įpareigojimo retransliuoti viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (toliau – ir LRT) televizijos programą „LRT Kultūra“; 3) išreikalauti iš Komisijos 2015 m. lapkričio 24 d. ir 2016 m. sausio 20 d. posėdžių garso įrašus; 4) priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, išnagrinėjusi jo 2015 m. spalio 1 d. pateiktą prašymą, priėmė sprendimą prašymo netenkinti ir neatleisti jo nuo pareigos retransliuoti televizijos programos „LRT Kultūra“ per dirbtinį Žemės palydovą. Pareiškėjo nuomone, Komisijos priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
1.2. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikoje vykdo mokamos palydovinės televizijos programų paketų platinimo veiklą, kuri iš esmės apima sutarčių su Lietuvos Respublikos rezidentais sudarymą dėl palydovinės televizijos paslaugų, kai signalas į vartotojo galinę įrangą (palydovinį imtuvą) yra pateikiamas tiesiogiai iš dirbtinio Žemės palydovo. Pareiškėjas pabrėžė, kad šią veiklą vykdė Lietuvos Respublikoje neįsisteigęs ir neturėdamas nei juridinio asmens, nei atstovybės, o remdamasis Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV), t. y. pasinaudodamas SESV nustatytu laisvu paslaugų judėjimo principu ir atitinkamais Europos Sąjungos teisės aktais.
1.3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. gegužės 21 d. pakeitus Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, jo veikla nuo 2015 m. spalio 1 d. prilyginta televizijos programų retransliavimo veiklai ir nuo šios datos pareiškėjas privalėjo retransliuoti visas nekoduotas nacionalinės LRT televizijos programas, kaip nustatyta Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje. Akcentavo, kad nuo 2006 m. kovo 1 d. transliuoja dvi LRT televizijos programas – „LRT Televizija“ ir „LRT Lituanica“. Pažymėjo, kad šias dvi televizijos programas teikia savo klientams, remdamasis komerciniu susitarimu su LRT. Minėta sutartimi LRT įsipareigojo, jog transliuotojas bus įpareigotas pateikti signalą pareiškėjui dirbtiniame Žemės palydove dėl dviejų televizijos programų. Pabrėžė, kad susitarimas tarp pareiškėjo ir LRT buvo komercinis, pagal kurį pareiškėjas įsipareigojo padengti visus kaštus, kuriuos LRT moka palydovo operatoriui SES ASTRA dėl kanalo „LRT Televizija“, mainais už tai, jog LRT jam suteiks teises įtraukti minėtas dvi televizijos programas į savo platformą. Nurodė, kad LRT atstovai paaiškino, jog LRT televizijos kanalo „LRT Kultūra“ nekels į palydovą ir su šio kanalo retransliavimu susijusių išlaidų pareiškėjui nekompensuos.
1.4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad televizijos kanale „LRT Lituanica“ pateikiamas iš esmės identiškas turinys kaip ir „LRT Kultūra“, todėl mano, jog nėra pagrindo įpareigoti pareiškėją retransliuoti „LRT Kultūra“. Teigė, kad Komisija ginčijamame sprendime atsakė tik į dalį jo argumentų. Mano, kad, pareiškėjui neretransliuojant televizijos kanalo „LRT Kultūra“, jo sklaida reikšmingai nesikeis, todėl yra pagrindas pareiškėjui taikyti išimtį dėl televizijos kanalo „LRT Kultūra“ retransliavimo. Pažymėjo, kad teikia ir interneto paslaugas, todėl programos „LRT Kultūra“ sklaida nėra ribojama ir gali būti prieinama internetu.
2. Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Atsakovas nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje nustatyta televizijos programos retransliuotojų, Lietuvos Respublikoje teikiančių televizijos programų retransliavimo paslaugas, pareiga retransliuoti visas nekoduotas LRT televizijos programas. Pažymėjo, kad visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta retransliavimo veiklos teisinio reguliavimo išimtis, kurios taikymas galimas tik aiškiai įstatyme nustatytais atvejais. Šios nuostatos taikymą įstatymų leidėjas sieja su vartotojo galimybe atitinkamą televizijos programą matyti aktualiu momentu turimomis techninėmis priemonėmis.
2.2. Atsakovas pabrėžė, kad Komisijai nebuvo pateikti duomenys, jog pareiškėjo abonementams perduodama standartinė palydovinė įranga, kurią sudaro palydovinė lėkštė ir imtuvas, geba užtikrinti skaitmeninio antžeminio televizijos programos „LRT Kultūra“ signalo priėmimą ir atkūrimą. Teigė, kad televizijos programos „LRT Kultūra“ visuomeninė ir kultūrinė vertė buvo tik pagalbinis kriterijus, kuris vertintas papildomai, sprendžiant dėl atleidimo nuo LRT televizijos programų privalomojo transliavimo instituto taikymo. Paaiškino, kad visuomeninis LRT televizijos programų pobūdis yra ypatingas, visuomeniškai ir kultūriškai vertingas. Atkreipė dėmesį, kad administracinis teismas negali perimti Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto funkcijų, ir savarankiškai priimti sprendimą dėl visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatytos privalomojo LRT televizijos programų retransliavimo išimties taikymo.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
3.1. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjo retransliuojamos programos „LRT Televizija“ signalą LRT perduoda LRT patalpose įrangą talpinančiai įmonei SES ASTRA AB. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo argumentas, jog jis negali retransliuoti nekoduotos nacionalinės LRT televizijos programos „LRT Kultūra“ dėl to, kad LRT neturi teisės „LRT Kultūra“ transliuoti per palydovą, yra niekinis.
3.2. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad televizijos programa „LRT Kultūra“ transliuojama 24 valandas per parą, apie 75 proc. laiko „LRT Kultūra“ sudaro tik šioje programoje transliuojamos televizijos programos, filmai, koncertai ir serialai, o apie 25 proc. televizijos programos sudaro „LRT Televizijos“ pirmą kartą transliuotų televizijos programų „Labas rytas“, „Istorijos detektyvai“, „Laba diena“ ir kitų programų, tinkančių „LRT Kultūra“ formatui, kartojimai. Pažymėjo, kad taip sudaroma galimybė žiūrovams „LRT Televizija“ transliuotas programas pamatyti kitu laiku, o „LRT Kultūra“ išskirtinumą parodo KANTAR TNS auditorijos tyrimai.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Komisijos ginčijamo sprendimo 4 dalį ta apimtimi, kuria pareiškėjas įpareigotas įdiegti technines priemones, ir minėtą Sprendimo dalį pakeitė, vietoje termino „nuo 2016 m. gruodžio 31 d.“ nustatydamas terminą „nuo 2017 m. birželio 1 d.“. Teismas kitą Komisijos ginčijamo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalį pareiškėjas turi pareigą retransliuoti visas nekoduotas nacionalinės LRT televizijos programas, tačiau nei nurodytoje Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoje, nei kitose šio įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatose nėra reglamentuota, koks subjektas turi pareigą užtikrinti televizijos programos signalo pateikimą retransliuotojui, t. y. pareiškėjui.
6. Teismas sutiko su Komisijos ginčijamo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjas įpareigotas retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“. Teismas vertino, jog taikant minėtą priemonę gali būti pasiekiama didesnė nacionalinių televizijos programų sklaida ir jų prieinamumas žiūrovams visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl neturėjo pagrindo nesutikti su Komisijos Sprendime pateikta išvada neatleisti pareiškėjo nuo pareigos retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“. Pirmosios instancijos teismas nekvestionavo aplinkybių, jog minėtu įpareigojimu retransliuoti „LRT Kultūra“ pareiškėjui, tikėtina, užtikrinamas retransliuotojų veiklos socialinį ir viešąjį interesą atitinkantis aspektas, ir pripažino, kad Komisija yra kompetentinga nustatyti privalomojo retransliavimo įpareigojimus retransliuotojui, tačiau pažymėjo, jog įpareigojimas pareiškėjui techniškai parengti televizijos kanalo „LRT Kultūra“ retransliavimą nėra pagrįstas.
7. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ginčas tarp LRT ir pareiškėjo iš esmės kilo dėl su šio televizijos kanalo retransliavimu susijusių išlaidų, taip pat dėl to, koks subjektas – LRT ar retransliuotojas (pareiškėjas) yra atsakingas už techninių priemonių parengimą, siekiant retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“. Teismas pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo 4 dalyje įtvirtintas įpareigojimas pareiškėjui, įdiegus technines priemones, pradėti retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“, tačiau minėtame Sprendime iš esmės nepateikta jokių argumentų, kodėl pareiga techniškai parengti televizijos programos „LRT Kultūra“ retransliavimą skirta būtent pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, kad Komisija, spręsdama dėl šios pareiškėjo pareigos, nepagrindė šios savo Sprendimo dalies ir iš esmės dėl to nepasisakė.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojančiame Visuomenės informavimo įstatyme ir kituose teisės aktuose nėra konkrečiai nurodyta, koks subjektas privalo užtikrinti nekoduotų nacionalinės LRT televizijos programų signalo gavimą per dirbtinį Žemės palydovą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Komisija, iš esmės neįvertinusi visų su signalo gavimu susijusių aplinkybių, nustatė pareigą pareiškėjui įdiegti technines priemones, sprendė, kad Komisija nepagrįstai įpareigojo pareiškėją įdiegti technines priemones televizijos kanalui „LRT Kultūra“ retransliuoti. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad ginčijamo sprendimo 4 dalis ta apimtimi, kuria pareiškėjas įpareigotas įdiegti technines priemones, yra nepagrįsta ir neteisėta. Kadangi Sprendimo 4 dalyje nustatytas įpareigojimas pradėti retransliuoti televizijos programą „LRT kultūra“ per dirbtinį Žemės palydovą ne vėliau kaip nuo 2016 m. gruodžio 31 d., o teismo sprendimas priimtas 2017 m. sausio 4 d., pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, Sprendimo 4 dalį, kiek joje nustatytas terminas – nuo 2016 m. gruodžio 31 d., pakeitė terminu – nuo 2017 m. birželio 1 d.
III.
9. Pareiškėjas TV Play Baltic AS apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
9.1. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimus, vadovavosi tik Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 ir 6 dalimis, dėl ko neįvertino viso nacionalinio teisinio privalomo retransliavimo reguliavimo ir neanalizavo įstatymo 33 straipsnio 5 dalies normos tikslo.
9.2. Pareiškėjas pažymi, kad Visuomenės informavimo įstatyme numatyta privaloma retransliavimo pareiga lemia ne tik suvaržymus privačiam ūkio subjektui, tačiau yra traktuojama kaip valstybės pagalba nacionaliniam transliuotojui. Akcentuoja, kad valstybės pagalba yra griežtai draudžiama SESV 107–109 straipsniuose, o Europos Sąjungos privalomo televizijos kanalų retransliavimo klausimas sureguliuotas 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2002/21/EB (toliau – ir Universaliųjų paslaugų direktyva). Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė ir nevertino Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 ir 6 dalių santykio su Universaliosios paslaugų direktyvos 31 straipsniu ir nukrypo nuo šios direktyvos nubrėžtų gairių, t. y. kad retransliavimo pareiga gali būti numatyta tik tokiam ūkio subjektui, kuris teikia elektroninių ryšių tinklų paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programoms transliuoti; nustatyti įpareigojimai turi būti pagrįsti ir proporcingi siekiamiems tikslams; įpareigojimas dėl privalomo retransliavimo turi būti nuolatos peržiūrimas.
9.3. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovas yra kompetentingas priimti sprendimą dėl atleidimo nuo privalomo retransliavimo įpareigojimo, nemotyvavo, kokių nuostatų privalo laikytis atsakovas priimdamas tokį sprendimą. Pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime neįvertino argumento, jog atleidimą nuo retransliavimo pareigos reglamentuoja kultūros ministro 2011 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. ĮV-281 patvirtintos Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklės (toliau – ir Licencijavimo taisyklės).
9.4. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neanalizavo aplinkybės, kad „LRT Kultūra“ kanalo aprėptis yra labai didelė ir apima ne tik transliavimą antžeminiais tinklais, tačiau ir transliacijas internetu, visų laidų įrašų nemokamą archyvą „LRT mediateka“, bei fakto, jog pareiškėjas teikia televizijos ir interneto („televizijos + interneto“) paslaugą. Pažymi, kad didelė kanalo sklaida, vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 6 dalimi bei Licencijavimo taisyklių 82 punktu, yra teisinis pagrindas atleisti pareiškėją nuo pareigos retransliuoti „LRT Kultūra“ kanalą. Akcentuoja, kad teismas skundžiamame sprendime ignoravo aplinkybę, kad VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ nėra įgijusi visų autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų sutikimo, kaip to reikalaujama pagal Licencijavimo taisyklių 82.5 punktą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino konkurencinės aplinkos, kaip to reikalauja Licencijavimo taisyklių 82.6 punktas, o būtent aplinkybių, jog televizijos programa „LRT Kultūra“ yra transliuojama nacionalinės aprėpties skaitmeninės antžeminės televizijos tinklu, kuris yra nekoduotas, ir bet kuris vartotojas, turėdamas įprastą įrangą, gali nemokamai matyti šį kanalą, nesudarydamas jokių sutarčių su kitais televizijos paslaugų teikėjais. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos gyventojams šis kanalas nėra aktualus, kaip tai numato Licencijavimo taisyklių 82.1 punktas, nes jį žiūri tik 1 proc. visų žiūrovų.
10. Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
10.1. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5–6 dalių nuostatas, o šio įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintas asmens ūkinės laisvės ribojimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką. Pažymi, kad pareiškėjo nurodytos Licencijavimo taisyklės šiuo nagrinėjamu atveju netaikytinos, kadangi ribojimų pobūdį ir apimtis nustato Visuomenės informavimo įstatymas, o ne poįstatyminiai teisės aktai. Teigia, kad išimtys gali būti taikomos tik Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nurodytu atveju, t. y. nustačius vartotojų galimybę atitinkamą televizijos programą matyti aktualiu momentu turimomis techninėmis priemonėmis.
10.2. Atsakovas akcentuoja, kad Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reikalavimas yra tiesiogiai ir neatskiriamai susijęs su būtinybe įgyvendinti kitas konstitucines asmens teises ir laisves, taip pat – ir laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją. Mano, kad minėtame straipsnyje nurodytu ribojimu nėra paneigiama ūkinės veiklos laisvės prigimtis bei jos esmė, ribojimais yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog teismo taikytas teisinis reguliavimas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, kadangi pareiškėjo minima Universaliųjų paslaugų direktyva yra perkelta į nacionalinę teisę, t. y. Visuomenės informavimo įstatymą ir kitus teisės aktus, o pagrindo teigti, kad tai padaryta neteisingai, nėra. Pažymi, kad Universaliųjų paslaugų Direktyvoje įtvirtintų ribojimų prigimtis ir pobūdis yra aiškūs, o ribos bei konkretūs įpareigojimai yra palikti valstybių narių diskrecijai, todėl nėra tiesiogiai taikomi. Akcentuoja, kad būtent Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 6 dalis ir Licencijavimo taisyklių 80 punktas, o ne 82 punktas, kaip nurodo pareiškėjas, sudaro šios nagrinėjamos bylos teisinį reguliavimą, kurio pagrindu atliekama Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra.
10.3. Atsakovo vertinimu, Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalies reikalavimas nesukuria pareiškėjui diskriminacinių ar kitokių su bendrąja rinka nesuderinamų įpareigojimų, o atleidimas nuo šių reikalavimų reikštų konkurencinės aplinkos iškraipymą. Pažymi, kad Komisija vykdo aktyvią stebėseną, analizuoja gaunamus duomenis ir jų pagrindu priima sprendimus, teikia siūlymus ir rekomendacijas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, teigdamas, jog reikalavimų įgyvendinimas jam sukeltų neproporcingai didelius kaštus, nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių realias sąnaudas.
IV.
11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. nutartimi sustabdė šios administracinės bylos nagrinėjimą ir nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimais dėl ginčui aktualių Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo bei taikymo.
12. Atsakydamas į minėta nutartimi pateiktus prejudicinius klausimus, Teisingumo Teismas 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu byloje TV Play Baltic (C-87/19, EU:C:2019:1063; toliau – ir Sprendimas TV Play Baltic) nusprendė, kad:
(1) 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (toliau – ir Pagrindų direktyva) 2 straipsnio m punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „elektroninių ryšių tinklų teikimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, neapima televizijos programų retransliavimo per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus veiklos.
(2) Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti privalomojo programos siuntimo įpareigojimo įmonėms, kurios per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus.
(3) SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti privalomojo nemokamo televizijos kanalo siuntimo įpareigojimo įmonėms, kurios per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus, jeigu, pirma, šis privalomojo programų siuntimo įpareigojimas leidžia televizijos programų transliavimo visomis priemonėmis galutinių gavėjų dideliam skaičiui arba didelei procentinei daliai žiūrėti kanalą, kuriam taikomas minėtas įpareigojimas, ir, antra, atsižvelgiama į operatoriaus, kuriam nustatytas toks privalomojo programų siuntimo įpareigojimas, teikiamų paslaugų galutinių paslaugų gavėjų geografinį pasiskirstymą, aplinkybę, kad operatorius tokį kanalą retransliuoja nekoduotą, ir aplinkybę, kad šį kanalą galima žiūrėti nemokamai internetu ir per antžeminės televizijos tinklą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
13. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. KS‑17 „Dėl Viasat AS prašymo atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Komisijos sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą – atleisti pareiškėją nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ (šiuo metu – „LRT Plius“).
14. Patikslinant bylos nagrinėjimo ribas akcentuotina, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis bei atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, apeliacine tvarka nagrinėjamas ginčas dėl ginčijamo sprendimo dalies, kuria Komisija (1) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti nuo pareigos retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ per dirbtinį Žemės palydovą ir (2) įpareigojo pareiškėją pradėti retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ per dirbtinį Žemės palydovą, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šioje administracinėje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartimi dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą šalių ginčas nėra ir nebuvo sprendžiamas iš esmės. Šia nutartimi administracinės bylos teisės ir fakto klausimai apžvelgti ir pristatyti tik tiek, kiek tai buvo reikalinga Sąjungos teisminėje institucijoje vyksiančiame procese; aptariamoje nutartyje pateikta tik teisėjų kolegijos nuomonė (Teisingumo Teismui teiktų prejudicinių klausimų kontekste) dėl galimo faktinių aplinkybių vertinimo bei teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo (santykių kvalifikavimo), kuri niekaip nesaisto teismo, priimant galutinį sprendimą šioje administracinėje byloje.
Reikšmingos faktinės aplinkybės ir ginčo esmė
16. Byloje nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės, dėl kurių nėra ginčo tarp proceso šalių ir (ar) kurias patvirtina byloje esanti medžiaga (įrodymai):
16.1. Pareiškėjas yra Estijoje registruota bendrovė, ginčui aktualiu laikotarpiu (ir šiuo metu) Lietuvoje vykdžiusi (vykdanti) mokamos palydovinės televizijos programų paketų platinimo veiklą. Klientui sudarius sutartį su pareiškėju, jam yra išduodama įranga, kurią sudaro palydovinė lėkštė, imtuvas bei kodų kortelė, kurią įdėjus į imtuvą galima atkoduoti koduotus signalus, siunčiamus iš dirbtinio Žemės palydovo. Ši įranga leidžia priimti signalus tik iš dirbtinio Žemės palydovo, o tam, kad pareiškėjo klientai galėtų matyti atitinkamas televizijos programas, jų įranga (palydovinė lėkštė ir imtuvas) turi būti nukreipta į įmonės „SES Astra AS“ valdomą konkretų palydovą – Astra 4A (pareiškėjo klientų naudojama įranga vienu metu leidžia priimti transliacijas tik iš vieno palydovo; įranga galima priimti ne tik pareiškėjo, bet ir kitų ūkio subjektų per aptariamą dirbtinį Žemės palydovą vykdomas televizijos transliacijas). Šioje savo veikloje pareiškėjas už atlygį naudojasi tretiesiems asmenims priklausančiu palydoviniu tinklu (atskirais tinklo elementais) bei susijusiomis paslaugomis tam, kad priimtų transliuojamas ir į jo platinamą paketą įtrauktas televizijos programas, atitinkamus signalus koduoti, persiųsti į dirbtinį Žemės palydovą bei iš jo (palydovo) transliuoti.
16.2. 2015 m. gegužės 21 d. pasikeitus Visuomenės informavimo įstatymui, nuo 2015 m. spalio 1 d. pareiškėjo veikla pagal nacionalinę teisę buvo prilyginta televizijos programų retransliavimo veiklai ir nuo šios datos jam, be kita ko, tapo privaloma retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūrą“ (šiuo metu – „LRT Plius“).
16.3. Siekdamas vykdyti šį įstatymų leidėjo įpareigojimą, pareiškėjas privalėtų, be kita ko, atlikti šiuos veiksmus: 1) techninėmis priemonėmis priimti signalą, kurio šaltinis yra transliuojanti organizacija (nagrinėjamu atveju – LRT); 2) šį signalą skirtosiomis linijomis persiųsti iki pareiškėjo techninės vietos (angl. headend station) Rygoje (Latvija); 3) čia signalas perkoduojamas į reikiamą formatą ir užkoduojamas (angl. encryption) bei įterpiamas į daugiakanalį srautą (angl. Mux); 3) šis suformuotas ir užkoduotas daugiakanalis srautas siunčiamas skirtosiomis linijomis į artimiausią dirbtinio Žemės palydovo operatoriaus įmonės „SES Astra AS“ stotį (angl. uplink station) Rygoje (Latvija) arba Kaknėje (Švedija); (4) signalas (daugiakanalis srautas) iš stoties siunčiamas į dirbtinį Žemės palydovą, iš kurio persiunčiamas atgal į Žemę; (5) naudojant pareiškėjo klientams išduodamas kodų korteles šie signalai yra iškoduojami galutinių vartotojų naudojamoje galinėje įrangoje, tam, kad šie galėtų žiūrėti televizijos programą. Paminėtina, kad tokie patys veiksmai iš esmės atliekami ir dėl kitų televizijos programų, kurios yra įtrauktos į pareiškėjo platinamą televizijos programų paketą, įskaitant lietuviškas televizijos programas „LRT Televizija“, „LNK“, „TV3“ ir kt.
16.4. Kadangi susitikimo su trečiuoju suinteresuotu asmeniu metu šis atsisakė prisiimti kaštus, susijusius su televizijos programos „LRT Kultūra“ signalo siuntimu į dirbtinį Žemės palydovą, 2015 m. spalio 1 d. pareiškėjas pateikė prašymą Komisijai atleisti jį nuo įpareigojimo retransliuoti šią televizijos programą, t. y. priimti Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija) nurodytą sprendimą.
16.5. Ginčijamu sprendimu Komisija atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą, iš esmės akcentuodama, kad: (1) pareiškėjas vykdo nelicencijuojamą televizijos programų retransliavimo per dirbtinį Žemės palydovą veiklą; (2) televizijos programos „LRT Kultūra“ visuomeninė ir kultūrinė vertė yra reikšminga visiems Lietuvos Respublikos vartotojams, įskaitant besinaudojančius pareiškėjo paslaugomis; (3) pareiškėjas per dirbtinį Žemės palydovą jau transliuoja kitą privalomą transliuoti nacionalinę televizijos programą – „LRT Televizija“; pareiškėjo vartotojai taip pat gali matyti televizijos programą „LRT Lituanica“, kurią per dirbtinį Žemės palydovą transliuoja pats trečiasis suinteresuotas asmuo; (4) pareiškėjo vartotojų turima įranga neleidžia jiems matyti skaitmeninės (DVB-T) antžeminės televizijos tinklu transliuojamos „LRT Kultūra“.
VI.
17. Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalis (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija) nustato, kad „televizijos programų retransliuotojai, Lietuvos Respublikoje teikiantys televizijos programų retransliavimo paslaugas <...>, privalo retransliuoti <...> visas nekoduotas nacionalines [Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos] televizijos programas“. Identiška nuostata yra įtvirtinta ir Licencijavimo taisyklių (toliau tekste remiamasi kultūros ministro įsakymo 2015 m. rugsėjo 30 d. Nr. ĮV-659 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 78 punkte.
18. Cituotoje įstatymo nuostatos taikymo tikslais, pirma, pažymėtina, kad pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo abejonei, kad pareiškėjas vykdė (vykdo) retransliavimą ir yra laikytinas retransliuotoju (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 58 d. (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija) ir 60 d. (2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo Nr. XI-1048 redakcija).
19. Antra, nėra ginčo, kad televizijos programa „LRT Kultūra“ („LRT Plius“) buvo (yra) nacionalinė Lietuvos radijo ir televizijos (toliau – ir LRT) televizijos programa aptariamos įstatymo nuostatos taikymo prasme (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 34 d. (2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo Nr. XI-1048 redakcija), 30 str. (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija).
20. Trečia, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija) retransliuotojams nustatyta pareiga yra imperatyvi, taip pat aiškūs šios pareigos turinys ir apimtis – atitinkamo ūkio subjekto pripažinimas teikiančiu retransliavimo paslaugas Lietuvos Respublikoje savaime lemia jo (ūkio subjekto) pareigą retransliuoti minėtas LRT televizijos programas; privalomos retransliuoti televizijos programos statusą atitinkama programa įgyja vien dėl faktinės aplinkybės, kad ji yra nacionalinė LRT televizijos programa. Šios pareigos įstatymų leidėjas nesieja su jokiomis papildomomis sąlygomis, kaip, pavyzdžiui, privalomų retransliuoti televizijos programų turiniu, jų žiūrimumu (auditorija), transliacijos ir (ar) retransliacijos būdu, ūkio subjekto (retransliuotojo) veiklos ypatumais ir rodikliais, galutinių vartotojų skaičiumi ir kt.
21. Kita vertus, Komisija gali priimti sprendimą atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti ir (ar) platinti internete nekoduotas nacionalines LRT televizijos programas, jeigu toks sprendimas neapriboja vartotojo galimybių matyti šias programas turimomis techninėmis priemonėmis (Visuomenės informavimo įstatymo 33 str. 6 d. (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija); Licencijavimo taisyklių 80 p.).
VII.
22. Pareiškėjas, pateikdamas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, be kita ko, nesutiko su ginčijamo sprendimo 4 dalimi, kuria Komisija nusprendė „įpareigoti Viasat AS, įdiegus technines priemones, bet ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 31 d., pradėti retransliuoti televizijos programą „LRT KULTŪRA“ per dirbtinį Žemės palydovą.“
23. Šiuo klausimu išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, skirtingai nei mano apeliantas, aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas panaikino šią ginčijamo sprendimo dalį tiek, kiek ja pareiškėjas įpareigotas įdiegti technines priemones, savaime nepaneigia Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija) numatytos pareiškėjo pareigos, kurios įgyvendinimas nagrinėjamu atveju neabejotinai apima ir signalo siuntimo į dirbtinį Žemės palydovą. Vertintina, kad pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas, kad Komisija nepagrindė įpareigojimo įdiegti techninę įrangą ir dėl to panaikindamas tokį įpareigojimą, iš esmės užtikrino tik pareiškėjo diskreciją pasirinkti priemonės būdus, reikalingus minėtai pareigai įvykdyti, tačiau nesusiaurino šios pareigos apimties (be kita ko, žr. Visuomenės informavimo įstatymo 31 str. 10 d. (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija).
24. Apeliaciniame skunde skundžiamu 2017 m. sausio 4 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismas likusią Komisijos ginčijamo sprendimo 4 dalies dalį pakeitė – vietoj termino „nuo 2016 m. gruodžio 31 d.“ nustatė terminą „nuo 2017 m. birželio 1 d.“, tačiau patį įpareigojimą retransliuoti ginčo televizijos programą pripažino teisėtu ir pagrįstu.
25. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad iš šios Nutarties 17–21 punktuose aptarto nacionalinio reguliavimo aiškiai matyti, kad ne Komisija, o įstatymų leidėjas nekoduotoms nacionalinėms LRT televizijos programoms yra suteikęs privalomai retransliuojamos programos statusą. Tai, be kita ko, reiškia, kad ginčo teisiniams santykiams nėra taikoma Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 9 dalis (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija), todėl Komisija neturėjo teisinio pagrindo atskirai įpareigoti pareiškėją retransliuoti ginčo televizijos programą – tokia ūkio subjekto pareiga kyla tiesiogiai iš įstatymo.
26. Savo ruožtu konstatuotina, kad, įpareigodama pareiškėją retransliuoti ginčo televizijos programą ir nustatydama šios pareigos vykdymo pradžios datą, Komisija veikė viršydama jai įstatymu suteiktus įgaliojimus (neturėdama atitinkamų įgaliojimų), todėl ginčijamo sprendimo 4 dalis, skirtingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, negali būti pripažinta teisėta ir yra naikintina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 2 p.).
VIII.
27. Su Komisijos sprendimu neatleisti nuo pareigos retransliuoti ginčo televizijos programą pareiškėjas nesutinka, be kita ko, iš esmės kvestionuodamas aptariamą įpareigojimą ir jo išimtį nustatančių nacionalinių nuostatų atitiktį Sąjungos teisės aktų reikalavimams.
Dėl argumentų, susijusių su „valstybės pagalba“ (SESV 107–109 str.)
28. Pirmiausia išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, skirtingai nei teigia pareiškėjas, nėra jokio pagrindo Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija) nustatyto įpareigojimo retransliuoti visas nekoduotas LRT televizijos programas pripažinti „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį („išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“).
29. Iš tiesų primintina, jog tam, kad suteikiama nauda galėtų būti kvalifikuojama „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės išteklių ir, antra, priskirta valstybei (žr. Teisingumo Teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo byloje Achema ir kt., C-706/17, EU:C:2019:407, 47 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Nors šiuo aspektu pagrįsta teigti, kad aptariama priemonė priskirtina valstybei, tačiau jokie valstybės ištekliai jokia forma (pvz., tiesioginėmis išmokomis, valstybės pajamų atsisakymu ar pan.) nėra perduodami (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2001 m. kovo 13 d. sprendimo byloje PreussenElektra, C-379/98, EU:C:2001:160, 59–62 p.; 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo byloje ENEA, C-329/15, EU:C:2017:671, 26 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Priešingai – Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 7 dalis (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija) aiškiai nustato, kad už privalomai retransliuojamas televizijos programas transliuotojai ir retransliuotojai vieni kitiems nemoka, kas reiškia, jog aptariama priemonė finansuojama ne iš valstybės išteklių, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, o iš paties retransliuotojo (nagrinėjamu atveju – pareiškėjo) nuosavų lėšų.
Dėl Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnio taikymo
30. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Sprendimo TV Play Baltic 20–24 punktuose pateiktą Teisingumo Teismo išaiškinimą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjui pagal nacionalinę teisę numatytas įpareigojimas privalomai retransliuoti, be kita ko, programą „LRT Kultūrą“ („LRT Plius“) nagrinėjamu atveju nepatenka į Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (taip pat žr. Teisingumo Teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje France Télévisions, C‑298/17, EU:C:2018:1017 (toliau – ir Sprendimas France Télévisions), 18 ir 19 p.).
31. Be to, Sprendimo TV Play Baltic 30 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti privalomojo televizijos programos siuntimo įpareigojimo įmonėms, kurios (kaip yra nagrinėjamu atveju) per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus. Kitaip tariant, Universaliųjų paslaugų direktyva nedraudžiama valstybėms narėms laisvai nustatyti privalomojo programų siuntimo įpareigojimus (be tų, kurie numatyti šios direktyvos 31 str. 1 d.) ir tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje.
32. Tai nagrinėjamu atveju reiškia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnio 1 dalies nuostatų šioje byloje nėra aktualūs (jos nereglamentuoja ginčo privalomojo įpareigojimo), todėl atskirai dėl jų nepasisakytina.
Dėl SESV 56 straipsnio taikymo
33. Sprendimo TV Play Baltic 33 punkte Teisingumo Teismas akcentavo, kad Sąjungos teisėje neatlikta visiško elektroninių ryšių paslaugų sektoriaus suderinimo, todėl šioje administracinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės normas, kiek jos susijusios su aspektais, kurių neapima Pagrindų ir Universaliųjų paslaugų direktyvos, reikia vertinti atsižvelgiant į SESV 56 straipsnį („<...> Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos <...>“).
34. Šiuo aspektu, kaip konstatuota Sprendimo TV Play Baltic 36 punkte, įstatymų leidėjas, Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalimi (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII‑1731 redakcija) nustatydamas privalomojo LRT televizijos programų siuntimo įpareigojimą įmonėms, kurios, nepriklausomai nuo to, kur yra jų įsisteigimo vieta, per palydovą retransliuoja televizijos žiūrovams Lietuvoje skirtas televizijos programas, apribojo laisvę teikti paslaugas, kaip tai suprantama pagal minėtą SESV 56 straipsnį (taip pat žr. Teisingumo Teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje United Pan-Europe Communications Belgium ir kt., C‑250/06, EU:C:2007:783 (toliau – ir Sprendimas UPEC), 38 p.).
35. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją toks SESV garantuojamos pagrindinės laisvės apribojimas gali būti pateisinamas, kai atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, jeigu yra tinkamas užtikrinti, kad bus įgyvendintas juo siekiamas tikslas, ir neviršija to, kas būtina tam tikslui pasiekti (žr. Sprendimo UPEC 39 p. ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktiką).
36. Konkrečiai ginčo atveju aptariamas apribojimas gali būti pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, susijusiais su kultūros politika (Sprendimo UPEC 41 ir 42 p.). Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Vyriausybės Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų (IV t., b. l. 92–104) 34–36 punktuose išdėstyta pozicija, kad televizijos kanalo „LRT Kultūra“ („LRT Plius“) privalomojo siuntimo įpareigojimu, nustatytu tokioms įmonėms kaip pareiškėjas, siekiama su kultūros politika susijusio bendrojo intereso tikslo, atsižvelgiant į reikšmingą visuomeninę ir kultūrinę šio kanalo vertę televizijos žiūrovams Lietuvoje, kurią akcentuoja ir trečiasis suinteresuotas asmuo 2020 m. vasario 12 d. rašytiniuose paaiškinimuose (IV t., b. l. 187–190). Tad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į, be kita ko, reikalavimus LRT programų turiniui nustatančius Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 3 ir 4 straipsnius (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-469 ir 2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo Nr. XI-1047 redakcijos) bei Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime akcentuotą ypatingą visuomeninio transliuotojo statusą, nekyla abejonių, kad minėtas kultūros politikos tikslas gali pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimo buvimą (taip pat žr. Sprendimo TV Play Baltic 40 p.).
37. Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalimi (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII‑1731 redakcija) nustatytas įpareigojimas retransliuoti, be kita ko, ginčo televizijos programą yra iš anksto žinomas, aiškus, taikomas skaidriai, o pareiškėjo nurodoma jo veiklos specifika savaime neleidžia konstatuoti galimo jo diskriminavimo kitų ūkio subjektų, kuriems taikomas šis įpareigojimas, atžvilgiu.
38. Nepaisant to, kaip minėta, nagrinėjamas nacionalinėje teisėje numatytas SESV 56 straipsnio ribojimas (1) turi būti tinkamas užtikrinant aptariamo tikslo įgyvendinimą ir (2) neviršyti to, kas būtina tam tikslui pasiekti (turi būti proporcingas).
39. Pirmuoju aspektu Sprendimo TV Play Baltic 41 punkte Teisingumo Teismas akcentavo, kad „<...> privalomojo tam tikrų televizijos programų siuntimo įpareigojimas gali (su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tai patikrins) leisti įgyvendinti siekiamą kultūros politikos tikslą, nes toks įpareigojimas gali užtikrinti, kad televizijos žiūrovai Lietuvoje, kurie turi prieigą tik prie palydovinės televizijos, turės galimybę žiūrėti kanalo „LRT Kultūra“ programas, prie kurių priešingu atveju neturėtų prieigos.“
40. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad įstatymų leidėjas Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 6 dalimi (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII‑1731 redakcija) numatė atleidimą nuo aptariamo įpareigojimo „<...> jeigu toks sprendimas neapriboja vartotojo galimybių matyti šias programas turimomis techninėmis priemonėmis“, neturi pagrindo abejoti, jog juo (įpareigojimu), be kita ko, siekiama užtikrinti, jog televizijos žiūrovai, kurie turi prieigą tik prie palydovinės televizijos, turės galimybę žiūrėti kanalo „LRT Kultūra“ („LRT Plius“) programas, prie kurių priešingu atveju neturėtų prieigos (užtikrinamas didesnės apimties transliavimas nei tuo atveju, jei šias programas transliuotų tik pats LRT). Kitaip tariant, nėra pagrindo teigti, jog Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 ir 6 dalimis (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII‑1731 redakcija) nustatytas reguliavimas yra netinkamas įgyvendinti šios Nutarties 36 punkte nurodytus kultūros politikos tikslus.
41. Tačiau antruoju, t. y. proporcingumo, aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtinęs bendrą įpareigojimą retransliuoti visas nekoduotas nacionalines LRT televizijos programas, Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII‑1731 redakcija) numatyto atleidimo nuo šios pareigos eksplicitiškai nesiejo su, be kita ko, Sprendimo TV Play Baltic 45 punkte nurodytomis aplinkybėmis.
42. Šiame prejudicinio sprendimo punkte Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad SESV 56 straipsniu valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti privalomojo nemokamo televizijos kanalo siuntimo įpareigojimo įmonėms, kurios per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus, jeigu:
– pirma, šis privalomojo programų siuntimo įpareigojimas leidžia televizijos programų transliavimo visomis priemonėmis galutinių gavėjų dideliam skaičiui arba didelei procentinei daliai žiūrėti kanalą, kuriam taikomas minėtas įpareigojimas, ir,
– antra, atsižvelgiama į operatoriaus, kuriam nustatytas toks privalomojo programų siuntimo įpareigojimas, teikiamų paslaugų galutinių gavėjų geografinį pasiskirstymą, aplinkybę, kad operatorius tokį kanalą retransliuoja nekoduotą, ir aplinkybę, kad šį kanalą galima žiūrėti nemokamai internetu ir per antžeminės televizijos tinklą.
43. Sprendžiant dėl šio Sąjungos teisės aiškinimo reikšmės ginčo teisiniams santykiams aktualių nacionalinių nuostatų taikymui primintina, kad vadovaujantis nuoseklia Teisingumo Teismo praktika, nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, EU:C:1978:49, 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C‑187/00, EU:C:2003:168, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-?387/02, C-391/02 ir C-403/02, EU:C:2005:270, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, EU:C:2009:719, 81 p. ir kt.). Pabrėžtina ir tai, kad pareiga užtikrinti Sąjungos teisės taikymą priimant jų sprendimus ir prireikus netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, prieštaraujančių tiesioginį poveikį turinčioms Sąjungos teisės nuostatoms, yra nustatyta visoms kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, o ne tik teisminėms institucijoms (žr. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2020 m. sausio 21 d. sprendimo byloje Banco de Santander, C-274/14, EU:C:2020:17, 78 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką).
44. Pagal šias Sąjungos taisykles ir atsižvelgiant į tai, kad šios Nutarties 42 punkte nurodytos aplinkybės akivaizdžiai turi būti vertinamos individualiai dėl konkretaus retransliuotojo, konstatuotina, jog būtent Komisija, priimdama sprendimą pagal Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 6 dalį (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII‑1731 redakcija), privalo, be kita ko, įvertinti aptariamą įpareigojimą minėtu proporcingumo aspektu, t. y. ar pareiškėjo neatleidus nuo pareigos retransliuoti ginčo televizijos programą, nebus pažeistas reikalavimas dėl SESV 56 straipsniu garantuojamos pagrindinės laisvės apribojimo proporcingumo. Tačiau, priimdama ginčijamą sprendimą, Komisija šios aplinkybės nevertino, todėl tikrinamas individualus administracinis aktas negali būti pripažintas pagrįstu (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.) ir yra naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 ir 3 p.).
45. Dėl pareiškėjo reikalavimo atleisti jį nuo pareigos retransliuoti ginčo televizijos programą išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai akcentuoja atsakovas, įstatymų leidėjas Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 6 dalimi (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII‑1731 redakcija) teisę individualiais atvejais atleisti nuo bendros pareigos retransliuoti nekoduotas nacionalines LRT televizijos programas yra suteikęs Komisijai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad: (1) atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą, kaip minėta, nevertino reikšmingų aplinkybių; (2) klausimas dėl pareiškėjo atleidimo nuo aptariamo įpareigojimo turi būti sprendžiamas vertinant (be kita ko, minėtu proporcingumo aspektu) aktualias (šiuo metu egzistuojančias) reikšmingas aplinkybes; (3) Komisijos priimamas sprendimas atleisti nuo pareigos retransliuoti yra terminuotas (Licencijavimo taisyklių 83 str.).
46. Tai, susiklosčiusiomis šioje byloje aplinkybėmis, paneigia galimybę administracinio teismo sprendimu atleisti apeliantą nuo pareigos retransliuoti ginčo televizijos programą ar nurodyti Komisiją tokį sprendimą priimti, tačiau sudaro pakankamą pagrindą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p.). Komisija, be kita ko, užtikrindama tinkamą pareiškėjo dalyvavimą administracinėje procedūroje, įskaitant jo teisę teikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus (dokumentus), įvertinusi reikšmingas aplinkybes ir nustačiusi, kad pareiškėjui nustatytas įpareigojimas retransliuoti televizijos programą „LRT Plius“ pažeidžia minėtą proporcingumo reikalavimą, turi prašymą tenkinti.
IX.
47. Proceso šalių teiktuose dokumentuose (įskaitant po Sprendimo TV Play Baltic pateiktus rašytinius paaiškinimus) išdėstytų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš naujo nagrinėdama pareiškėjo prašymą, Komisija, be kita ko, turėtų atsižvelgti į toliau nurodytas aplinkybes ir galimą jų vertinimą.
47.1. Pirma, Sprendimo TV Play Baltic 45 punkte nurodyti ir šios Nutarties 42 punkte paminėti kriterijai yra tie, į kuriuos turi būti atsižvelgta atliekant vertinimą dėl įpareigojimo proporcingumo (Sprendimo TV Play Baltic 42 p.), tačiau šių kriterijų sąrašas jokiu būdu negali būti pripažintas baigtiniu. Be to, šie kriterijai ir jų reikšmė turi būti vertinami bendrai, kartu su visais kitais reikšmingais aspektais.
47.2. Antra, pareiškėjas nėra įstatymu įpareigotas nekoduota forma retransliuoti ginčo televizijos programą per dirbtinį Žemės palydovą. Iš tiesų Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII‑1731 redakcija) vartojama formuluotė „privalo retransliuoti <...> visas nekoduotas nacionalines [Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos] televizijos programas“ apibrėžia, kokias televizijos programas privalu retransliuoti, o ne kokia forma (koduotas ar nekoduotas) šios programos turi būti retransliuojamos. Skirtingai nei teigia atsakovas, tokia pareiga pareiškėjui nekyla ir negali kilti iš Sprendime TV Play Baltic 44 punkto, kuriame nurodytus aspektus, kaip pabrėžė pats Teisingumo Teismas, turi patikrinti nacionalinis teismas.
Maža to, kaip minėta, pareiškėjas neteikia elektroninių ryšių tinklų (Sprendimo TV Play Baltic 22–24 p.), o už atlygį naudojasi tretiesiems asmenims priklausančiu palydovinės transliacijos tinklu. Tai papildomai patvirtina, kad nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, pareiškėjas negali būti įpareigotas retransliuoti ginčo televizijos programą nekoduotą forma, t. y. negali būti įpareigotas neatlygintinai teikti paslaugas asmenims, kurie nėra jo klientai.
47.3. Trečia, aplinkybės, jog pareiškėjas už atlygį naudojasi tretiesiems asmenims priklausančiu palydovinės transliacijos tinklu kontekste pažymėtina, kad atsakovas, išskyrus iš esmės abstraktaus pobūdžio svarstymus, nenurodė jokių objektyviai pagrįstų aplinkybių, kurios paneigtų pareiškėjo argumentus dėl reikšmingų kaštų vykdant aptariamą įpareigojimą. Be to, apelianto akcentuojamas mažas ginčo televizijos programos žiūrimumas (iki 2 proc.), kurio kitos proceso šalys neneigia, kaštų vertinimo aspektu neleidžia teigti, kad šios programos įtraukimas į pareiškėjo siūlomą paketą padidintų jo paslaugų patrauklumą (būtų ekonomiškai naudingas).
47.4. Ketvirta, kalbant apie „<...> galutinių vartotojų, kurie faktiškai naudojasi televizijos kanalų siuntimo priemonėmis, skaičių arba procentinę dalį“ (Sprendimo TV Play Baltic 43 p.), pastebėtina, kad paprastai turėtų būti atsižvelgiama į visus galutinius palydovinės televizijos vartotojus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Kabel Deutschland Vertrieb und Service, C-336/07, EU:C:2008:765, 23 p.). Tačiau nesant jokių duomenų apie kitus palydovinės televizijos paslaugas teikiančius retransliuotojus, patenkančius į Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalies (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII‑1731 redakcija) taikymo sritį, spręstina, kad aptariamas įstatymų leidėjo įpareigojimas apima tik pareiškėjo klientais esančius palydovinės televizijos galutinius vartotojus Lietuvoje, kurie, kaip nurodo apeliantas, sudaro tik apie (ne daugiau) 6 proc. visų namų ūkių.
Šių vartotojų geografinio pasiskirstymo aspektu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad visi pareiškėjo klientai ar didelė jų dalis palydovinės televizijos paslaugomis naudojasi būtent tose vietovėse, kuriose nėra galimybės žiūrėti ginčo televizijos programos kitomis priemonėmis.
Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo televizijos programa yra transliuojama nacionalinės aprėpties antžeminiu televizijos tinklu, kuris iš esmės apima visą Lietuvos teritoriją. Be to, visa ar didelė dalis ginčo televizijos programos turinio – tiesioginės transliacijos ar atskiros laidos (programos) – yra nemokamai prieinama internetu, kuriuo, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, naudojasi daugiau kaip pusė visų šalies namų ūkių. Akcentuotina, kad, skirtingai nei mano atsakovas, šių aplinkybių vertinimas aptariamo įpareigojimo proporcingumo aspektu, kaip matyti iš Sprendimo TV Paly Baltic, nėra siejamas su aplinkybe, ar palydovinės televizijos žiūrovai (pareiškėjo klientai) turi ar ne techninę įrangą, leidžiančią priimti antžemines transliacijas.
Galiausiai atsižvelgiant į šios Nutarties 16.3 punkte aptartą vertinimą bei aplinkybę, kad pareiškėjas jau retransliuoja televizijos programą „LRT Televizija“, akcentuotina, jog vien tai, kad galbūt (hipotetiškai) kai kurie (pavieniai) pareiškėjo vartotojai dėl jų gyvenamosios vietos neturi galimybės ginčo televizijos programos matyti naudojantis kitais tinklais (antžeminės, kabelinės televizijos, internetu), savaime neleidžia aptariamą įpareigojimą pripažinti proporcingu.
47.5. Penkta, šios Nutarties 36 punkte nurodytų kultūros politikos tikslų kontekste svarbi aplinkybė, kad pareiškėjas jau retransliuoja nacionalinę LRT televizijos programą „LRT Televizija“. Tai, be kita ko, atsižvelgiant į ypač mažą ginčo televizijos programos populiarumą (žiūrimumą) ir nedidelį pareiškėjo paslaugų galutinių vartotojų skaičių, silpnina argumentus dėl įpareigojimo proporcingumo. Dar daugiau – pareiškėjo klientai ir kiti palydovinės televizijos vartotojai turi galimybę nemokamai tiesiogiai žiūrėti televizijos programą „LRT Lituanica“, kuriai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymu nustatyti reikalavimai, kaip ir ginčo televizijos programai, ir kurios turinys, kaip nurodė pats atsakovas ginčijamame sprendime, atitiko net 47 proc. tuometinio televizijos programos „LRT Kultūra“ turinio.
X.
49. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalys nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, įskaitant išlaidas advokato pagalbai. Pareiškėjas, kurio naudai iš esmės yra priimtas galutinis teismo sprendimas, tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde prašo iš atsakovo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
50. Byloje yra pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantys dokumentai (mokėjimo nurodymai) – 28 Eur už skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (I t., b l. 80) ir 15 Eur už apeliacinį skundą (II t., b. l. 113). 2020 m. gegužės 12 d. pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti 13 994,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (V t., b. l. 20, 21). Kartu su šiuo prašymu pateikti PVM sąskaitos faktūros, lėšų sumokėjimą patvirtinantys banko sąskaitų išrašai bei pažyma apie atsiskaitymą už teisines paslaugas. Duomenų (išskyrus sumokėtą žyminį mokestį) apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas nepateikė.
51. Pareiškėjui pirmiausia iš atsakovo priteistina 43 Eur suma už sumokėtą žyminį mokestį, taip pat 35,47 Eur dokumentų vertimo ir 50,38 Eur dokumentų siuntimo į Teisingumo Teismą išlaidų atlyginimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 str. 1 d. 3 p., 40 str. 1 d.). Prašymas priteisti 405,10 Eur išlaidų, kurios įvardintos kaip „administracinės išlaidos“, netenkintinas, nes byloje nėra jokių duomenų apie šių išlaidų pobūdį ir turinį, leidžiančių spręsti dėl šios sumos priskyrimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytoms išlaidoms.
52. Sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo pirmiausia akcentuotina, kad, nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, skirtingai nei pareiškėjo nurodomu atveju, kuriuo priimtas Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimas byloje United Video Properties (C‑57/15; EU:C:2016:611), Sąjungos teisė nereglamentuoja, todėl šis klausimas spręstinas pagal nacionalines proceso taisykles. Be to, teismams nėra (ir negali būti) draudžiama nukrypti nuo Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos), nustatytų dydžių, kai tai, be kita ko, paisant protingumo ir teisingumo reikalavimų, yra būtina – atsižvelgus ir įvertinus konkrečios individualios bylos aplinkybes, pagal, be kita ko, Rekomendacijų 8 punkte nurodytus koeficientus apskaičiuotas maksimalus priteistino užmokesčio dydis gali būti mažinamas arba didinamas, neviršijant faktiškai už atitinkamas suteiktas teisines paslaugas sumokėtų sumų.
53. Savo ruožtu, išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi šioje administracinėje byloje nagrinėtą ginčą, pareiškėjo teiktus procesinius dokumentus ir jų turinį, šiame baigiamajame teismo akte konstatuotas aplinkybes, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdama į Rekomendacijų 2 punkto kriterijus, sprendžia, kad pareiškėjui taip pat priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas: už apeliacinio skundo parengimą – 1 560,90 Eur; už 2019 m. sausio 10 ir 18 d. rašytinių paaiškinimų ir prašymų parengimą – 890 Eur; už rašytinių pastabų Teisingumo Teismui parengimą, apimantį kontaktavimą su šia Sąjungos teismine institucija ir susipažinimą su dokumentais, – 2 500 Eur; už 2020 m. vasario 18 d. rašytinių paaiškinimų parengimą – 650 Eur.
54. Apibendrinus išdėstytą konstatuotina, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistini 43 Eur bylinėjimosi išlaidoms, susijusioms su sumokėtu žyminiu mokesčiu, atlyginti ir 5 686,75 Eur atlyginti kitoms bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo TV Play Baltics AS apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo TV Play Baltics AS skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. KS-17 „Dėl Viasat AS prašymo atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ ir įpareigoti atsakovą Lietuvos radijo ir televizijos komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. spalio 1 d. prašymą „Dėl atleidimo nuo privalomų televizijos programų retransliavimo“.
Priteisti pareiškėjui TV Play Baltics AS iš atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 43 Eur (keturiasdešimt trys eurai) bylinėjimosi išlaidoms, susijusioms su sumokėtu žyminiu mokesčiu, atlyginti ir 5 686,75 Eur (penki tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt šeši eurai ir septyniasdešimt penki centai) kitoms bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Audrius Bakaveckas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė
Skirgailė Žalimienė