Administracinė byla Nr. eAS-652-756/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02413-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja D. M. (toliau – ir pareiškėja) 2018 m. liepos 19 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) sprendžiant, kad vieno mėnesio terminas skundui dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2018 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. T1-189 „Dėl medicinos praktikos licencijos galiojimo sustabdymo“ (toliau – ir Įsakymas) panaikinimo paduoti buvo praleistas, atnaujinti šį terminą; 2) panaikinti Įsakymą; 3) priteisti iš Tarnybos pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja manė, kad terminas skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti turi būti pradedamas skaičiuoti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarties (toliau – ir LAT nutartis) priėmimo. Prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti pareiškėja grindė tuo, kad atsakovas 2018 m. kovo 1 d. raštu Nr. D2-1848-(6-158) suklaidino pareiškėją, nurodydamas neaiškią ir neteisingą Įsakymo apskundimo tvarką. Pareiškėja teigė aktyviai gynusi savo pažeistas teises, teikdama prašymą tiek atsakovui, tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, ir tik po LAT nutarties priėmimo tapo aišku, kad Įsakymas įgijo teisinę galią. Pareiškėja taip pat nurodė, kad ji neturi teisinio išsilavinimo ir Įsakymo apskundimo tvarka jai nebuvo aiški.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 26 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą, neatnaujinus praleisto termino skundui paduoti.
Teismas nustatė, kad nei Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-396 patvirtintos Medicinos praktikos licencijavimo taisyklės nenumato specialiųjų normų dėl termino, per kurį turi būti paduodamas skundas teismui. Todėl teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Įsakymas skundžiamas bendra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, t. y. per 1 mėnesį nuo jo įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nustatęs, kad 1 mėnesio terminas skundui dėl Įsakymo apskundimo paduoti pasibaigė 2018 m. kovo 8 d., teismas konstatavo, jog pareiškėja praleido teminą skundui paduoti.
Teismas nustatė, kad Įsakymo 2.4 punkte nurodyta netiksli jo apskundimo tvarka, tačiau atsižvelgė į tai, kad pareiškėja kreipėsi su 2018 m. vasario 12 d. prašymu į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrą, prašydama panaikinti Įsakymą, ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 2018 m. kovo 2 d. raštu Nr. (1.1.36-142)4-778 „Dėl jūsų skundo“ pareiškėjai išaiškino, kad Įsakymą ji turi teisę skųsti pateikdama skundą ne sveikatos apsaugos ministrui, o Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas nurodė, jog gavusi atsakymą, kuriame nurodyta aiški Įsakymo apskundimo tvarka, pareiškėja dar turėjo laiko (6 dienas) laiku kreiptis į teismą su skundu dėl Įsakymo panaikinimo, tačiau skundą teismui pateikė daugiau kaip po 4 mėnesių, ir skunde objektyvių priežasčių, dėl kurių negalėjo skundo dėl Įsakymo panaikinimo pateikti greičiau, pareiškėja nenurodė.
Teismas nustatė, kad pareiškėja savo pasirinkimą kreiptis į teismą grindžia motyvais, kuriais siekia įgyvendinti teisę kreiptis į Tarnybą dėl licencijos galiojimo sustabdymo panaikinimo Taisyklių nustatyta tvarka, bet ne teisę kreiptis į teismą, todėl teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad Tarnyba 2018 m. kovo 1 d. raštu suklaidino ją dėl Įsakymo apskundimo tvarkos.
Įvertinęs pareiškėjos argumentus dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, nustatytas faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos nurodytos aplinkybės iš esmės nėra svarbios priežastys, kurių pagrindu būtų galima atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.
III.
Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui paduoti bei perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėja, be skunde išdėstytų argumentų, susijusių su termino skundui paduoti praleidimo priežastimis, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai neanalizavo aplinkybių dėl to, kad Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendžiu neuždraudė pareiškėjai verstis medicinos praktika, t. y. neatsižvelgė į tai, jog neatnaujinus termino skundui dėl Įsakymo paduoti ir neišnagrinėjus pareiškėjos skundo iš esmės, esant atsakovo pritaikytai sankcijai bus pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos (31 str. 5. d.). Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje 1A-483-396/2017, atsisakydama taikyti draudimą pareiškėjai verstis gydytojo profesine veikla, nustatė baudžiamąsias poveikio priemones ir jokiuose teisės aktuose nėra nurodyta, jog atsakovas kokiais nors būdais gali keisti teismų sprendimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Bylos pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 26 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. T1-189 „Dėl medicinos praktikos licencijos galiojimo sustabdymo“ panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta remiantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu (skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas).
Pirmiausia akcentuotina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. ABTĮ nustatyta, kad, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (29 str. 1 d.). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju specialusis įstatymas nenustato kitokios, nei įtvirtinta ABTĮ, Įsakymo apskundimo tvarkos, taigi, skundui paduoti šiuo atveju taikytinas vieno mėnesio nuo individualaus teisės akto įteikimo pareiškėjai dienos terminas. Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad Įsakymą gavo 2018 m. vasario 8 d., taigi paskutinė diena skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti baigėsi 2018 m. kovo 8 d. Pareiškėja skundą teismui padavė tik 2018 m. liepos 19 d., taigi matyti, kad pareiškėja į teismą kreipėsi daugiau kaip 4 mėnesius praleidusi skundo padavimo terminą.
Vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas) (30 str. 2 d.). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, ekstraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).
Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens visiškas pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas. Termino atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas vertina, kada suinteresuotas asmuo faktiškai susipažino su atitinkamais sprendimais ir ar jis neturėjo galimybių su jais susipažinti anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-4/2012). Be to, operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).
Remiantis byloje pateikta medžiaga, nustatyta, kad pareiškėjos skundžiamu Įsakymu buvo sustabdytas pareiškėjos medicinos praktikos licencijos galiojimas 1 metams, kadangi licencijos turėtoja įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-483-396/2017 buvo pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, ir gydytoja šiurkščiai pažeidė profesinę pareigą tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka. Įsakymo 2.1 punkte nustatyta, kad pareiškėja dėl medicinos praktikos licencijos galiojimo sustabdymo panaikinimo gali kreiptis pateikdama nustatytos formos paraišką panaikinti licencijos galiojimo sustabdymą. Įsakymo 2.4 punkte nurodyta, kad šis Įsakymas per vieną mėnesį nuo pranešimo apie priimtą sprendimą gavimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui ar Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėja pateikė atsakovui 2018 m. vasario 12 d. paraišką panaikinti medicinos praktikos licencijos galiojimo sustabdymą, kurią išnagrinėjęs atsakovas atsakymą pareiškėjai pateikė 2018 m. kovo 1 d. raštu Nr. D2-1848-(6-158.). Taip pat pareiškėja su 2018 m. vasario 12 d. skundu dėl medicinos praktikos licencijos sustabdymo panaikinimo kreipėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 2018 m. kovo 2 d. raštu Nr. (1.1.36-142)4-778 nurodė, kad Įsakymą pareiškėja turi teisę skųsti pateikdama skundą ne sveikatos apsaugos ministrui, o Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigė, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ir prašo jį atnaujinti. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas ją suklaidino, nurodydamas neteisingą Įsakymo apskundimo tvarką, pažymėjo, kad ji aktyviai gynė savo pažeistas teises, teikdama prašymą tiek atsakovui, tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, be to, teigė, kad tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarties baudžiamojoje byloje priėmimo tapo aišku, kad Įsakymas įgijo teisinę galią. Pareiškėja taip pat nurodė, kad ji neturi teisinio išsilavinimo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą netenkino nustatęs pareiškėjos nerūpestingumą, neaktyvumą ir neoperatyvumą ginant galimai pažeistas savo teises ir interesus ir konstatavęs, kad prašyme atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti nurodytos termino praleidimo priežastys iš esmės apibūdina pareiškėjos subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir todėl vertintinos kaip subjektyvios. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes, su kuriomis ji sieja termino paduoti skundą praleidimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nors Įsakyme buvo nurodyta netiksli jo apskundimo tvarka, pareiškėjai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. kovo 2 d. raštu Nr. (1.1.36-142) 4-778 buvo išaiškinta, kad Įsakymą pareiškėja turi teisę skųsti pateikdama skundą ne sveikatos apsaugos ministrui, o Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pažymėtina, kad netinkamas administracinio akto apskundimo tvarkos išaiškinimas nesuderinamas su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į teismą. Tačiau sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektas individualiame administraciniame akte tinkamai neišaiškino jo apskundimo tvarkos, turi būti vertinama atsižvelgiant į byloje reikšmingų aplinkybių visumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-266/2004, 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2018 m. liepos 19 d., t. y. vėliau nei po 4 mėnesių nuo tada, kai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. kovo 2 d. raštu Nr. (1.1.36-142)4-778 jai buvo išaiškinta, kad Įsakymą pareiškėja turi teisę skųsti pateikdama skundą ne sveikatos apsaugos ministrui, o Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios jai operatyviai kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Įsakyme netiksliai nurodyta jo apskundimo tvarka nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Papildomai pažymėtina, kad atsakovas 2018 m. kovo 1 d. rašte Nr. D2-1848-(6-158) nenurodė Įsakymo apskundimo tvarkos. Iš minėto rašto turinio matyti, kad jame buvo pateiktas atsakymas į pareiškėjos 2018 m. vasario 12 d. paraišką panaikinti medicinos praktikos licencijos galiojimo sustabdymą, pateiktą Įsakymo 2.1 punkte išaiškina tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos argumentą, jog atsakovas 2018 m. kovo 1 d. raštu Nr. D2-1848-(6-158) suklaidino pareiškėją, nurodydamas neaiškią ir neteisingą Įsakymo apskundimo tvarką, ir būtent dėl šios priežasties ji praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą.
Įsakymo priėmimo metu buvo įsiteisėjęs Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje 1A-483-396/2017. Nei Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-396 patvirtintos Medicinos praktikos licencijavimo taisyklės nesieja sprendimų dėl medicinos praktikos licencijų sustabdymo įsigaliojimo su kasacinės instancijos teismo galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimu. Atsižvelgiant į tai, atmestinas pareiškėjos argumentas, kad tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarties baudžiamojoje byloje priėmimo tapo aišku, kad Įsakymas įgijo teisinę galią.
Pareiškėjos argumentai, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, taip pat kad ji savo pažeistas teises gynė kitomis teisinėmis priemonėmis, nėra pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjo amžius ar teisinio išsilavinimo neturėjimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nelaikomi termino praleidimą pateisinančiomis priežastimis bei pagrindu atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes laikoma, jog pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1053-1062/2017; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-502/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja tokia galimybe pasinaudojo – iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėją pagal 2018 m. birželio 29 d. atstovavimo sutartį atstovauja advokatas. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėja negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, o jos veiksmai delsiant kreiptis dėl savo teisių teisminės gynybos negali būti laikomi rūpestingu, sąžiningu ir atidžiu elgesiu.
Vertinant atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neanalizavo aplinkybių dėl to, kad Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendžiu neuždraudė pareiškėjai verstis medicinos praktika, pažymėtina, kad šis argumentas susijęs su Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu, o skundo pagrįstumo nagrinėjimo klausimas jau yra skundo nagrinėjimo iš esmės dalykas. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra išimtinai tik procesinio teisinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundo priėmimo klausimą, pagrįstai šiuo aspektu nepasisakė.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2018 m. liepos 26 d. nutartimi pareiškėjos skunde nurodytų termino skundui paduoti praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, ekstraordinariomis, ir netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą bei atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija