Baudžiamoji byla Nr. 2K-139-628/2019
Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00003-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10;
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda, BK 223 straipsnio 1 dalį – 25 MGL (941,50 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda, ją įpareigota sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pareikštas 2828 Eur civilinis ieškinys ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštas 1840 Eur civilinis ieškinys palikti nenagrinėti. A. G. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo A. G. gynėjo advokato Lauryno Pakštaičio apeliacinis skundas atmestas, Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendis pakeistas: iš nuteistojo A. G. priteista 1213 Eur Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir 1865 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. G. nuteistas už tai, kad deklaruotoje gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. liepos 24 d. vykdydamas individualią veiklą pagal 2009 m. liepos 24 d. Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta veiklos rūšis – teisinė veikla, 2009 m. liepos 23 d. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sprendimu įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą, būdamas pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 ir 21 straipsnius atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą bei apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apgaulingai tvarkė individualios veiklos buhalterinę apskaitą, būtent: pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 4 dalį (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2013 m. sausio 1 d.), pagal kurią „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per keturis mėnesius“, 16 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale neįrašė ir metinėse pajamų mokesčio deklaracijose (forma GPM308) už 2010, 2011, 2012, 2013 metus nedeklaravo iš fizinių ir juridinių asmenų UAB „B.“, UAB „“, UAB „I., UAB „A.“, UAB „B2“, J. Š., D. S., D. M., V. M., A. B., A. J., R. P., R. P., Ž. D., R. F., V. F., V. M., G. B., G. K., M. J., A. G. banko pavedimais pervestų sumų – 27 420 Lt (7941,38 Eur) ir 10 020,00 Lt (2902, Eur) atsiskaitymų grynaisiais operacijų (9 vnt. pinigų priėmimo kvitų iš Z. J.), iš viso 37 440 Lt (10 843 37 Eur) už su teisine veikla susijusias paslaugas; dėl to negalima iš dalies nustatyti A. G. individualios veiklos, vykdytos pagal individualios veiklos vykdymo pažymą, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2010, 2011, 2012 ir 2013 metais.
2. Be to, A. G. nuteistas už tai, kad jis deklaruotoje gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. liepos 24 d. vykdydamas individualią veiklą pagal 2009 m. liepos 24 d. Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta veiklos rūšis – teisinė veikla, 2009 m. liepos 2 d. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sprendimu įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą, būdamas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 ir 21 straipsnius atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą, apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. aplaidžiai tvarkė individualios veiklos buhalterinę apskaitą, būtent: pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, ir 19 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka (ne mažiau kaip 10 m.): iki 2012 m. gruodžio 31 d. – laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, nuo 2013 m. sausio 1 d. – vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“, Buhalterinės apskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040 „Dėl Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“, 7 punktą, kuriame nurodyta, jog „gyventojai privalo saugoti apskaitos dokumentus pajamoms ir išlaidoms pagrįsti, apskaitos registrus – pajamų apskaitos arba pajamų-išlaidų apskaitos žurnalus teisės aktuose nustatytą laiką – ne mažiau kaip 10 metų“, Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100, nuostatų 10.19 punkto reikalavimus, pagal kuriuos „apskaitos registrų minimalus saugojimo terminas 10 m.“, 10.15 punktą, kuriame nurodyta, kad „ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinančių apskaitos dokumentų (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, avanso apyskaitos, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita) minimalus saugojimo terminas 10 m.“; Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (1995 m. gruodžio 5 d. Nr. 1-1115; 2004 m. kovo 30 d. Nr. IX-2084) 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės; 3) išsaugoti reikiamą laiką kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos dokumentus, perimtus šio Įstatymo ir kitų teisės norminių aktų nustatyta tvarka; 4) užtikrinti, kad turimi dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija (galiojo iki 2010 m. gruodžio 31 d.); užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija (galioja nuo 2011 m. sausio 1 d.)“; 2015 m. lapkričio 5 d. individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus ir pirminius pajamų apskaitos dokumentus už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. laikė nepatikimoje ir nesaugioje aplinkoje – automobilyje „Citroen C3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiame R. J., kurį kartu su apskaitos dokumentais paliko miško kelyje, Rokiškio r., (duomenys neskelbtini), ir taip neužtikrino jų saugumo, nes 2015 m. lapkričio 5 d., nenustatytiems asmenims išdaužus automobilio dešinės pusės galinių durelių stiklą, buvo pagrobti jo asmeniniai daiktai kartu su apskaitos dokumentais; dėl to už 2009, 2010, 2011, 2012, 2013, 2014 metus ir už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. negalima iš dalies nustatyti A. G. individualios veiklos pagal pažymą turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
II. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 29 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 222 ir 223 straipsnius bei padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, t. y. netinkamai vertino įrodymus (BPK 20 straipsnis), be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
3.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra įtikinamas, kasatoriaus kaltumą pagrindžiantys įrodymai ir teismo motyvai formalūs, neatspindi faktiškai atliktų veiksmų ir inkriminuotų nusikalstamų veikų esmės, tinkamai neatskleistas asmens psichinis santykis su inkriminuotomis veikomis, byloje nepašalintos abejonės ir prieštaravimai įvertinti nuteistojo nenaudai, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, teismo padarytos išvados nepagrįstos patikimais ir neginčytinais įrodymais, priešingai, jos paremtos prielaidomis, neįvertinant kasatoriaus nuoseklių parodymų dėl padarytų klaidų tvarkant buhalterinę apskaitą, tai, kad dalį gautų pinigų jis grąžino klientams, nepatenkintiems pralaimėtomis bylomis, o buhalterinės apskaitos dokumentai buvo pagrobti, nors jie buvo tinkamai saugomi.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams ir šio teismo padarytų pažeidimų nepašalino, neišnagrinėjo pagrindinio apeliacinio skundo argumento dėl baudžiamosios ir administracinės teisės (kitų teisės šakų) atribojimo.
3.4. Baudžiamojo įstatymo nuostatos, nustatančios atsakomybę už apgaulingą ir aplaidų apskaitos tvarkymą, pritaikytos neteisingai, aiškintos per plačiai ir dubliavo viena kitą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir subjektyviai atmetė kasatoriaus nurodytas aplinkybes dėl apskaitos dokumentų laikymo ir dingimo (tai, kad, tam tikrą laiką neturėdamas Advokatų tarybos priskirto advokato padėjėjo praktikos vadovo ir konkrečios darbo vietos, jis buvo priverstas dokumentus laikyti arba namuose, arba kartu su savimi, kai reikėdavo priimti iš klientų grynuosius, išrašyti sąskaitas ir tai fiksuoti pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale; vykdamas į Vilnių, buvo pasiėmęs dokumentus, nes jų galėjo prireikti Advokatų taryboje aiškinantis dėl individualios veiklos perspektyvų, tačiau grįžtant namo, palikus automobilį miške, daiktai ir dokumentai buvo pavogti), o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, priešingai, suabsoliutino įstatymo nuostatas iki niekur nenurodyto reikalavimo tokius dokumentus laikyti darbo vietoje. Anot kasatoriaus, dokumentai buvo tinkamai saugomi patikimoje vietoje – automobilyje, nes pagal teismų praktiką automobilio salonas gali būti pripažįstamas saugykla.
3.5. Kasatorius teisme nurodė, kad pats, padedamas žmonos, tvarkė buhalterinę apskaitą, apskaitė visus pajamas ir išlaidas patvirtinančius dokumentus, kiek leido jo kompetencija ir žinios. Klaidingai klientams, kurie atlikdavo banko pavedimus už suteiktas teisines paslaugas, išrašydavo kvitus – šias aplinkybes patvirtina liudytojų apklausos. Dalį gautų pinigų kasatorius taip pat grąžino klientams, nepatenkintiems pralaimėtomis bylomis. Mokesčių administratoriui pareikalavus pateikti apskaitos dokumentus, kasatorius juos pateikė tiek, kiek suprato galįs padaryti, teisėtai saugodamas savo ir kliento paslaptį. Esančią priešpriešą tarp teisės aktų, pagal kuriuos advokatas turi teisę saugoti kliento paslaptį, įskaitant kreipimosi į jį faktą (kuris taip pat turėtų būti apmokestintas), ir pareigos mokesčių administratoriui pateikti visus dokumentus, parodančius turėtus sandorius (t. y. sutartis su klientu, nurodant jo tapatybę, mokėjimų už darbą įkainius, datas, sumas), teismas vertino ne pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, o vadovaudamasis prielaida. Taip pat teismai neįvertino, kad mokesčių administratoriaus nurodymų nevykdymas užtraukia administracinę atsakomybę, o padarytos klaidos tvarkant buhalterinę apskaitą nėra pagrindas pripažinti apgaulingai tvarkius buhalterinę apskaitą. Be to, Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) pateiktos deklaracijos gali būti tikslinamos, tačiau nuteistajam tokia galimybė nebuvo suteikta. Byloje esantys įrodymai neginčijamai nepatvirtina, kad kasatorius tyčia apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y., gavęs iš klientų pajamų, jų sąmoningai nefiksavo buhalterinėje apskaitoje. Toks kaltinimas nepasitvirtino. Iš pateiktų apskaitos dokumentų matyti, kad sumos yra aiškios, parodančios veiklos apimtis, jos deklaruotos, sumokėti mokesčiai, todėl nuosprendyje padaryta klaidinga išvada, jog negalima nustatyti jo veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Nustatyti buhalterinės apskaitos neatitikimai nesudaro tokio veikų pavojingumo, kokį formaliai taikydamas įstatymą pripažino teismas. Taigi kasatoriaus veikoje nėra BK 220 straipsnio l dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių – nei atskiri įrodymai, nei jų visuma nepatvirtina, kad jis iš nuosprendyje nurodytų asmenų tikrai gavo pajamas, kurių tyčia neapskaitė.
3.6. Teismai nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio. Modeliuojant situaciją, kad kasatorius galėjo padaryti jam inkriminuotas veikas, teismai visiškai neįvertino, ar pagal susiklosčiusias aplinkybes, faktinius duomenis ir kaltės rūšies specifiką nėra galimybės taikyti BK 37 straipsnio ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Teismas turi įvertinti ne tik tai, ar konkretus nusikaltimas yra uždraustas baudžiamuoju įstatymu, bet ir jo pavojingumą.
3.7. Taip pat teismai nesvarstė klausimo dėl kitokios nei baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų teisės šakų, t. y., ar darant prielaidą dėl teisės pažeidimų padarymo (pasitvirtinus kaltinimui), kasatoriui netaikytina administracinė (galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173(1) straipsnis ar galiojančio Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 205 straipsnis) ar kitose teisės šakose nustatyta atsakomybė (pvz., Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme). Anot kasatoriaus, padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Esant visoms sąlygoms ir galimybėms taikyti švelnesnę atsakomybės rūšį, neturėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė. BK 223 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymis – padariniai – nėra tiksliai aprašytas ir aiškus, todėl sudaro sąlygas teismams taikyti baudžiamąją atsakomybę, nors santykius reglamentuoja kitų teisės šakų normos (civilinės, administracinės, mokesčių ir kt.). BK 223 straipsnis kriminalizuoja neapibrėžtą veikų ratą, todėl negalėjo būti taikomas kaip prieštaraujantis teisėtumo principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai (110 straipsnis).
3.8. Teismai neatsižvelgė į tai, kad jeigu ir būtų nustatytas apgaulingas apskaitos tvarkymas, tokiu atveju taikyti BK 223 straipsnio 1 dalies (ir bausti du kartus už tą patį pagal skirtingus straipsnius) nebūtų teisinio pagrindo. Taigi keltinas klausimas, kodėl teismai neįžvelgė draudimo bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką (non bis in idem principas). Kasatoriui buvo inkriminuotas ir apgaulingas, ir aplaidus apskaitos tvarkymas už tą patį laikotarpį. Dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo inkriminuojamas visas individualios veiklos laikotarpis – nuo pat veiklos pradžios 2009 m. liepos 24 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d., kai buvo pagrobta rankinė su joje esančiais apskaitos dokumentais. Tačiau tokia pozicija ne tik neteisinga, bet ir nelogiška: negali būti, kad apskaita, kaip tęstinė veikla, visą jos beveik septynerių metų laikotarpį buvo aplaidi, kai to nepagrindžia jokie įrodymai, o išvada daroma pagal dokumentų dingimo (pagrobimo) datą. Kita vertus, jei pagrobti dokumentai ir dėl to negalima nustatyti individualios veiklos finansinės padėties, neaišku, kaip galima padaryti kategoriškas išvadas dėl apgaulingos apskaitos, kai ji buvo aplaidi. Iš atkurtų dokumentų, liudytojų parodymų, teismo išreikalautų ir apžiūrėtų bylų akivaizdu, kad advokato padėjėjo buhalterinė apskaita buvo vedama, buvo pildomi apskaitos dokumentai, o iškilę apskaitos netikslumai ir neatitikimai teisminio posėdžio metu buvo paaiškinti. Kai kuriuos neaiškumus teismas įvertino kaip nekompetenciją vedant apskaitą, kuri turi būti vertinama ne baudžiamąja tvarka, o kaip formalūs nustatytos apskaitos tvarkos pažeidimai.
3.9. Teismų padaryti įvairūs proceso pažeidimai kartu lėmė ir teisės į teisingą teismą pažeidimą, be to, bylą išnagrinėjo šališki teismai.
3.10. Priėmę apkaltinamąjį nuosprendį, teismai taip pat netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimą bei kitus su nuosprendžiu susijusius klausimus.
3.11. Tinkamas baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymo pritaikymas šioje baudžiamojoje byloje, siekiant uždrausti asmenų persekiojimą už tas pačias veikas, yra svarbus ir sudėtingas klausimas, kuris gali reikšti naują teisės normų aiškinimą, turėti įtakos vienodos teismų praktikos formavimui, arba gali atsirasti pagrindas nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl byla perduotina nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai (BPK 377 straipsnio 6 dalis).
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. dar kartą juos įvertino, ir šiuo aspektu esminių BPK pažeidimų teismai nepadarė. Baudžiamasis įstatymas A. G. padarytoms veikoms pritaikytas tinkamai – jo veikose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikalstamų veikų požymiai.
4.2. Įrodymų vertinimo pažeidimą kasatorius grindžia remdamasis tik savo nuomone, kuri nepagrįsta jokiais svariais argumentais, susijusiais su esminiais BPK pažeidimais, tačiau proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų netinkamo įvertinimo yra nepagrįsti ir nenagrinėtini. Taip pat, atsižvelgiant į bylos duomenis, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas jo teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališki. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nekaltumo prezumpcijos principas taip pat nebuvo pažeistas. Kasaciniame skunde iš esmės deklaratyviai teigiama, kad abejonės buvo aiškinamos kasatoriaus nenaudai, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino ir kaltinančius, ir teisinančius įrodymus, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl ir kokiais įrodymais remiasi nustatydami A. G. kaltumą patvirtinančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atliko pakartotinį įrodymų tyrimą: dar kartą išanalizavo apklaustų liudytojų parodymus, specialisto išvadas ir kitus byloje esančius duomenis. Teismas pagrįstai konstatavo, kad aptarti įrodymai yra tarpusavyje susiję, vieni kitus patvirtina, todėl sudaro visumą, suteikiančią pagrindą padaryti išvadas apie faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi vieni ar kiti nagrinėjamos bylos proceso dalyviai, ar neatliko kokio nors tyrimo veiksmo, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir nepateikė išvadų dėl visų apeliacinio skundo esminių argumentų. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad į esminius kasatoriaus gynėjo apeliacinio skundo argumentus buvo atsakyta. Todėl aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus gynėjo apeliacinį skundą, nelaikytina jo teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimu.
4.3. Reikalavimas saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus reiškia, kad tokie dokumentai turi būti saugomi tinkamai ir patikimoje vietoje, kurioje nekiltų pavojus, jog tie dokumentai bus prarasti, sugadinti, pagrobti. Bylos duomenimis, A. G. individualios veiklos buhalterinės apskaitos dokumentai buvo saugomi automobilyje ilgą laiką be pakankamo pagrindo, todėl abiejų instancijų teismai pagrįstai pripažino, kad dokumentai saugoti nepatikimoje vietoje, nes dokumentų nuolatinis saugojimas automobilyje nesuderinamas su protingumo reikalavimu – kasatorius turėjo žinoti, kad tokioje vietoje buhalterinės apskaitos dokumentams gali kilti pavojus būti prarastiems ar pagrobtiems. Todėl kasatoriaus kaltė dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsta.
4.4. Priešingai nei nurodoma skunde, BK 223 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padariniai suformuluoti pakankamai aiškiai. Už aplaidų apskaitos tvarkymą, pasireiškusį apskaitos dokumentų neišsaugojimu, baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, jei atsiranda BK 223 straipsnyje nustatyti padariniai, t. y. dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kadangi A. G. neišsaugojo individualios veiklos pagal pažymą pirminių apskaitos dokumentų nuo jo individualios veiklos pradžios iki 2015 m. lapkričio 5 d., kai šie ir kiti dokumentai buvo pavogti iš automobilio, tai už 2009 m. liepos 24 d. – 2015 m. lapkričio 5 d. laikotarpį negalima iš dalies nustatyti jo individualios veiklos pagal pažymą turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Būtent 2017 m. lapkričio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/92 nustatyti šie padariniai lemia, kad A. G. buvo taikyta baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė.
4.5. BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai dėl tyčinių buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų atsiranda šiame BK straipsnyje nurodyti padariniai – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamoje byloje atlikus A. G. ūkinės finansinės veiklos tyrimą (2015 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvada Nr. 5-4/75) nustatyta, kad buhalterinė apskaita buvo vedama nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, t. y. A. G. už suteiktas teisines paslaugas iš fizinių ir juridinių asmenų banko pavedimais pervestų sumų ir atsiskaitymo grynaisiais (pagal pinigų priėmimo kvitus) operacijų (iš viso už 58 660,00 Lt (16 989,11 Eur) neįrašė į pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus, šios lėšos nebuvo apskaitytos ir deklaruotos, todėl kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai – iš dalies negalima nustatyti A. G. individualios veiklos, vykdytos pagal individualios veiklos vykdymo pažymą, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2010–2013 metais. Kadangi nustatyti nusikalstami padariniai, A. G. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o ne pagal ATPK 1731 (ar ANK 205) straipsnį.
4.6. Kasatoriaus padarytos veikos negali būti pripažįstamos mažareikšmėmis. A. G. veiklos pobūdis, nustatytas jo siekis išvengti mokesčių, dėl padarytų BK 222 ir 223 straipsniuose nurodytų veikų kilęs negalimumas iš dalies nustatyti nuteistojo individualios veiklos, vykdytos pagal individualios veiklos pažymą, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros rodo tokį veikų pavojingumo lygį, kuriam esant turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
4.7. Kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, yra skirtingos, todėl nepagrįstas skundo argumentas, kad buvo pažeistas non bis in idem principas. Skiriasi šių veikų kaltės forma – pirmoji padaryta dėl neatsargumo, antroji – tyčia. Be to, pirmoji veika susijusi su buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu, antroji – su sąmoningu pajamų neįtraukimu į apskaitos žurnalus. Taip pat veikos padarytos skirtingu laiku: dėl buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimo nurodytas laikotarpis nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2015 m. lapkričio 15 d., dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo – 2010–2013 m. Aplinkybė, kad iš dalies sutampa nusikalstamų veikų padarinius apibrėžiantis laikotarpis, nereiškia, kad abi veikos yra viena veika ir kad už tokių veikų padarymą negali būti taikoma atsakomybė pagal dvi baudžiamojo įstatymo normas.
5. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos įgaliotas asmuo Jurgita Gubanovienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad, atsižvelgiant į teismų praktiką, žalos, padarytos valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, atlyginimo klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas ne pareiškiant mokesčių mokėtojui civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, bet Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) bei kitų mokesčius reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka ir tik tais atvejais, kai tokia žala negali būti išieškoma MAĮ nustatyta tvarka, valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį. Vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio nuostata, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos; apskaičiuoti arba perskaičiuoti mokestį už ilgesnį laikotarpį galima tik tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę BK nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Atsižvelgiant į šias įstatymų normas bei vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės bendrosiomis sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai), CK 6.263 straipsnio 2 dalimi, 1.1 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai iš nuteistojo civilinio ieškovo naudai priteisė 1213 Eur nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio už 2010–2012 m., nes šių mokesčių administratorius išieškoti neturi galimybės.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo A. G. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo, nekaltumo prezumpcijos, non bis in idem principų, veikų mažareikšmiškumo ir kitų kasacinio skundo argumentų
7. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertino įrodymus (BPK 20 straipsnis), be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Su tokiais skundo argumentais kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.
8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino ir kaltinančius, ir teisinančius kasatorių įrodymus, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl ir kokiais įrodymais remiasi nustatydami A. G. kaltumą patvirtinančias aplinkybes. Nors įrodymų tyrimas pirmosios instancijos teisme buvo atliktas išsamiai, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taip pat atliko įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti liudytojai D. S., D. M., A. G., G. B., D. R. Teismas, dar kartą išanalizavęs apklaustų liudytojų parodymus, įvertinęs teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus, paties A. G. parodymus, VMI atstovės ekspertės paaiškinimus, specialisto išvadas, kitus bylos įrodymus, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad į esminius kasatoriaus gynėjo apeliacinio skundo argumentus buvo atsakyta. Todėl aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus gynėjo apeliacinį skundą, nelaikytina jo teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimu.
9. Nepritartina kasatoriaus teiginiui, kad abiejų instancijų teismų išvados vertinant įrodymus dėl jo kaltės yra nepagrįstos, apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra grindžiami prielaidomis. Įrodymų pakankamumo ir vertinimo pagrįstumo klausimai išspręsti apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Kasatorius įvardija teismų atliktą įrodymų vertinimą kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą remdamasis tik savo nuomone. Proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2013).
10. Kasatoriaus teiginys, kad įrodinėjimo metu nebuvo pašalinti visi neaiškumai ir tai nulėmė nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, yra nepagrįstas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išanalizavo visus surinktus byloje duomenis, taip pat tarpusavyje prieštaraujančius, nesirėmė duomenimis, kurie kėlė abejonių ar prieštaravimų, bei nepripažino tokių duomenų įrodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose nustatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad įrodymų tyrimas gali būti atliekamas teismo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių prašymus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi byloje atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai neištirtos esminės bylos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai tarp ištirtų įrodymų ir pan. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje taip pat atliko įrodymų tyrimą. Tai, kad įrodymų tyrimas nebuvo atliktas ta apimtimi, kokia norėjo nuteistasis ar jo gynėjas, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, kad aptarti įrodymai yra tarpusavyje susiję, vieni kitus patvirtina, todėl sudaro visetą, suteikiantį pagrindą padaryti išvadas apie faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad abejonės byloje nebuvo aiškinamos kasatoriaus naudai, skundžiamų teismų sprendimų turinys tai paneigia. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino ir kaltinančius, ir teisinančius A. G. įrodymus, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl ir kokiais įrodymais remiasi, kokiu pagrindu nustatė A. G. kaltumą patvirtinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, padarė išvadą, kad dalis kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepasitvirtino, ir nurodė, jog šios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Darytina išvada, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą A. G. atžvilgiu nekaltumo prezumpcijos principas nebuvo pažeistas.
11. Kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos negali būti pripažintos mažareikšmėmis. Įvertinus veiklos pobūdį, A. G. siekį išvengti mokesčių, darytina išvada, kad dėl kasatoriui inkriminuotų veikų kilo reali grėsmė baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Be to, iš specialisto išvadų, kuriomis remtasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį, yra aišku, kokie buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai sukėlė BK 222 straipsnio dispozicijoje nustatytus padarinius ir kokius konkrečiai, taip pat kodėl kilo BK 223 straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai. Atsižvelgiant į tai, negalimumas iš dalies nustatyti A. G. individualios veiklos, vykdytos pagal individualios veiklos vykdymo pažymą, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros rodo tokį veikų pavojingumo lygį, kuriam esant turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nevertino jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kaip mažareikšmių ir netaikė jam kitos atsakomybės rūšies.
12. Kasatorius nurodo, kad jam nepagrįstai inkriminuotas ir apgaulingas, ir aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas už tą patį laikotarpį ir taip pažeistas non bis in idem principas. Pabrėžtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ištirtais įrodymais patvirtinta, kad kasatoriui pagrįstai inkriminuotas laikotarpis nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. dėl buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimo ir dėl to jis nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. G. nuteistas konstatavus, kad negalima iš dalies nustatyti A. G. individualios veiklos pagal pažymą turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2010, 2011, 2012 ir 2013 m., kadangi ne visi mokėjimai įtraukti į A. G. individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus. Minėtos veikos iš esmės yra skirtingos. Skiriasi veikų kaltės forma – pirmoji padaryta dėl neatsargumo, antroji – tyčia. Be to, pirmoji veika susijusi su buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimu apskritai, o antroji – su sąmoningu pajamų neįtraukimu į apskaitos žurnalus. Taip pat veikos padarytos skirtingu laiku. Aplinkybė, kad iš dalies sutampa nusikalstamų veikų padarinius apibrėžiantis laikotarpis, dar nereiškia, kad abi veikos yra viena veika ir kad už tokių veikų padarymą negali būti taikoma atsakomybė pagal dvi baudžiamojo įstatymo normas. Kadangi A. G. padarė dvi iš esmės skirtingas veikas, kurių požymiai lemia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 223 straipsnio 1 dalį, tai jam inkriminuojant abi šias nusikalstamas veikas non bis in idem principas nebuvo pažeistas.
Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo
13. Kasaciniame skunde dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo kasatorius nurodo aplinkybes, kurias jis buvo nurodęs tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, būtent, kad: neturėdamas konkrečios darbo vietos buvo priverstas dokumentus laikyti arba namie, arba kartu su savimi; vykdamas į Vilnių, Advokatų tarybą, buvo pasiėmęs visus dokumentus, nes tokių dokumentų galėjo prireikti; grįžtant namo palikus automobilį miške, daiktai su dokumentais buvo pavogti.
14. Abiejų instancijų teismai šias aplinkybes vertino ir padarė pagrįstas išvadas, kurioms pritaria ir kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Pagal teismų praktiką buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai bet koks neatsargus jų praradimas pirma laiko, kuris šiems dokumentams saugoti nustatytas įstatymų, kai dokumentai prarandami dėl įstatymų nežinojimo ar neteisingo jų suvokimo arba netinkamo apskaitos dokumentų saugojimo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar kurių nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-346/2013, 2K-273/2014). Reikalavimas saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus reiškia, kad tokie dokumentai turi būti saugomi tinkamai ir patikimoje vietoje, kurioje nekiltų pavojus, kad tie dokumentai bus prarasti, sugadinti, pagrobti. A. G. nuteistas už tai, kad, vykdydamas individualią veiklą ir būdamas atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą, apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. aplaidžiai tvarkė individualios veiklos buhalterinę apskaitą, pažeisdamas įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimus, 2015 m. lapkričio 5 d. individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus ir pirminius pajamų apskaitos dokumentus už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. laikė nepatikimoje ir nesaugioje aplinkoje – automobilyje, kurį kartu su apskaitos dokumentais paliko miško keliuke, ir taip neužtikrino jų saugumo, nes 2015 m. lapkričio 5 d., nenustatytiems asmenims išdaužus automobilio dešinės pusės galinių durelių stiklą, buvo pagrobti jo asmeniniai daiktai kartu su apskaitos dokumentais, dėl to už 2009, 2010, 2011, 2012, 2013, 2014 m. ir už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki lapkričio 5 d. negalima iš dalies nustatyti A. G. individualios veiklos pagal pažymą turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Šie faktai konstatuoti teismams ištyrus bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į nustatytus faktus, matyti, kad A. G. individualios veiklos buhalterinės apskaitos dokumentai buvo saugomi automobilyje ilgą laiką be pakankamo pagrindo. Teismai pagrįstai pripažino, kad dokumentai saugoti nepatikimoje vietoje, nes tokių dokumentų nuolatinis saugojimas automobilyje nesuderinamas su protingumo reikalavimu – kasatorius turėjo žinoti, kad tokioje vietoje apskaitos dokumentams gali kilti pavojus būti prarastiems ar pagrobtiems. Todėl A. G. kaltė dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta.
15. Šioje kasacinio skundo dalyje kasatorius taip pat nurodo, kad, net ir pasitvirtinus kaltinimui, pakaktų tik administracinės atsakomybės už aplaidų apskaitos tvarkymą, taip pat nurodo, jog baudžiamosios atsakomybės taikymo už šią veiką kriterijus (kilę padariniai) suformuluotas itin neinformatyviai. Atsakant į šiuos argumentus, pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį kyla už alternatyvių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai tai sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – buhalterinės apskaitos pažeidimus, dėl kurių negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi šios nusikalstamos veikos padariniai įstatyme suformuluoti pakankamai aiškiai. Taip pat pabrėžtina, kad įstatymas negali aprašyti visų įmanomų kriminalizuotos nusikalstamos veikos padarinių, aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu. Tai šioje byloje ir buvo padaryta, t. y. gautoje 2017 m. lapkričio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/92 konstatuota, kad tyrimui pateiktos A. G. individualios veiklos atkurtų pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalų už 2009–2015 m. kopijos, tačiau nepateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie pagrįstų įvykusias ūkines operacijas ir kurių pagrindu atlikti įrašai minėtuose žurnaluose. Todėl padaryta išvada, kad be minėtų pirminių dokumentų nėra galimybės įsitikinti registrų tikrumu, visapusiškumu ir teisingumu ir nėra galimybės palyginti, ar visos įvykusios operacijos įrašytos A. G. individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnaluose. Kadangi A. G. neišsaugojo individualios veiklos pagal pažymą pirminių apskaitos dokumentų nuo jo individualios veiklos pradžios iki 2015 m. lapkričio 5 d., kai iš automobilio buvo pavogti, kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė pats nuteistasis A. G., 2009–2015 m. teisinių paslaugų sutartys, dvi knygutės advokatų orderių 2009–2015 m., keturios knygutės 2009–2015 m. pinigų priėmimo kvitų bei kiti dokumentai. Dėl to už 2009, 2010, 2011, 2012, 2013, 2014 m. ir už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. negalima iš dalies nustatyti A. G. individualios veiklos pagal pažymą turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taigi specialisto išvadoje nustatyti padariniai lėmė tai, kad A. G. buvo taikyta baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
16. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Kartu apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2014, 2K-334-677/2015, 2K-437-303/2015, 2K-313-696/2017, 2K-159-696/2018).
17. BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nors kasatorius nesutinka, kad dėl jo veiksmų negalima nustatyti jo individualios veiklos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tačiau apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-414-693/2016, 2K-245-303/2017, 2K-33-303/2017).
18. Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad 2010–2013 m. nedeklaravo iš fizinių ir juridinių asmenų banko pavedimais pervestų pinigų. Šis kasacinio skundo teiginys nepagrįstas. Teismai nustatė, kad A. G. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale neįrašė ir metinėse pajamų mokesčio deklaracijose (forma GPM308) už 2010, 2011, 2012, 2013 m. nedeklaravo iš fizinių ir juridinių asmenų banko pavedimais pervestų sumų – 27 420 Lt (7941,38 Eur) bei 10 020,00 Lt (2902, Eur) atsiskaitymų grynaisiais pinigais operacijų (9 vnt. pinigų priėmimo kvitų), iš viso 37 440 Lt (10 843, 37 Eur) už su teisine veikla susijusias paslaugas, dėl to negalima iš dalies nustatyti A. G. individualios veiklos, vykdytos pagal individualios veiklos vykdymo pažymą, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2010, 2011, 2012 ir 2013 m., ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
19. Šias aplinkybes patvirtino teisme apklausti liudytojai, nurodydami, kad A. G. suteikė teisines paslaugas, už kurias jam buvo sumokėta banko pavedimais ar pagal pinigų priėmimo kvitus. Be to, iš 2010, 2011, 2012, 2013 m. gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale esančių įrašų matyti, kad ne visi mokėjimai įtraukti į A. G. individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus. Taigi abiejų instancijų teismų ištirtais ir įvertintais įrodymais buvo nustatyta, kad A. G., nefiksuodamas gautų pajamų už suteiktas teisines paslaugas buhalterinės apskaitos dokumentuose, sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus ir sukūrė situaciją, kad be valstybės institucijų įsikišimo iš dalies nebuvo įmanoma nustatyti jo individualios veiklos, vykdytos pagal individualios veiklos vykdymo pažymą, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2010, 2011, 2012 ir 2013 m. Kadangi nustatyti nusikalstami padariniai, A. G. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o ne pagal ATPK 1731 (ar ANK 205) straipsnį.
Dėl civilinių ieškinių
20. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimą bei kitus su nuosprendžiu susijusius klausimus. Su šiuo argumentu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Atsižvelgiant į teismų praktiką žalos, padarytos valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, atlyginimo klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas ne pareiškiant mokesčių mokėtojui civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, bet MAĮ ir kitų mokesčius reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau tais atvejais, kai tokia žala negali būti išieškoma MAĮ nustatyta tvarka, valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį.
21. Pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolė skiriasi savo esme, jų tikslais, atsiradimo pagrindais, taikymo sąlygomis, ieškinio senaties terminais ir pan., tai atitinkamai gali nulemti ir prievolės dydį. Kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nepraėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų, valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018). Taigi tais atvejais, kai reikalavimas įvykdyti mokestinę prievolę nėra teisiškai įmanomas, taikytinas civilinės atsakomybės institutas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).
22. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka būtent tokios aplinkybės ir nustatytos, todėl apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo civiliniai ieškiniai buvo palikti nenagrinėti, ir iš nuteistojo A. G. priteisė 1213 Eur Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, 1865 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui.
23. Motyvuodamas savo sprendimą šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Už ilgesnį laikotarpį, nei nustatyta šio įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje, mokesčių administratorius gali apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokestį (mokesčius) tik tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje reikia nustatyti valstybei padarytą žalą ir nėra pasibaigę BK nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai (68 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 7 dalies nuostata, į fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai.
24. Byloje nėra duomenų, kad A. G. atžvilgiu būtų atlikti MAĮ nustatyti kontrolės veiksmai, kurių metu A. G. būtų apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokesčiai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; A. G. nėra patikslinęs atitinkamų mokesčių deklaracijų už šį laikotarpį. Taigi, remiantis pirmiau nurodyta MAĮ nuostata, pasibaigus baudžiamajam procesui ir įsiteisėjus skundžiamam teismo nuosprendžiui, mokesčių administratoriaus inicijuoto mokestinio patikrinimo metu galėtų būti apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokesčiai už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau, kaip matyti iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus pateiktų duomenų, 2013 m. A. G. pateiktoje deklaracijoje nurodytos išlaidos viršijo pajamas, todėl mokesčių už šiuos metus neapskaičiuota, nesumokėti mokesčiai apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kuriam yra suėjęs senaties terminas. Esant MAĮ 68 straipsnyje nustatytam mokesčio (mokesčių) apskaičiavimo (perskaičiavimo) laikotarpio apribojimui bei nepatenkinus šioje byloje Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinių ieškinių, būtų apribotos mokesčių administratoriaus galimybės išieškoti nusikalstamais veiksmais valstybės biudžetui padarytą žalą negautų mokestinių pajamų forma. Pagal MAĮ 68 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, žala, padaryta valstybės biudžetui nuteistojo A. G. veiksmais, negalėjo ir negali būti išieškoma MAĮ nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistojo kaltės klausimo išsprendimas, paliekant nenagrinėtą nuteistojo nusikalstamais veiksmais valstybei atsiradusių turtinių nuostolių klausimą, prieštarauja teisingumo principui, nes tokiu baudžiamuoju procesu nepasiekiama pusiausvyra.
25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatoriaus argumentais panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 29 d. nutartį ir bylą nutraukti nėra pagrindo. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo A. G. kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,