Administracinė byla Nr. A-3491-502/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43968-2014-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 24.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. N. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B., N. N. ir K. N. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (trečiasis suinteresuotas asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai A. B., N. N. ir K. N. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2014 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) neturtinės žalos atlyginimą: N. N. – 49 235 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; K. N. – 46 330 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; A. B. – 46 330 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Pareiškėjai teigė, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d. poilsio zonoje Vilniaus centre,
Žvėryno rajone, prie į Vingio parką vedančio pėsčiųjų tilto, virš ant paklodės besiilsėjusios
T. N. galvos buvusio medžio sutrūnijęs kamienas lūžo ir krito tiesiai ant jos. Dėl nelaimingo atsitikimo ji 2014 m. rugpjūčio 19 d. mirė. Pareiškėjų nuomone, kaltė dėl šio nelaimingo atsitikimo teko atsakovui, nes sutrūnijęs medis nebuvo laiku nupjautas, už želdynų tvarkymą atsakingas būtent atsakovas. Dėl T. N. mirties pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, sielvartą, dėl to paūmėjo senos ligos.
3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjų ieškinį prašė jį atmesti.
4. Atsakovas paaiškino, kad vieta, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, valstybinės reikšmės miškams priskirta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą. Teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, nėra perduota Savivaldybei valdyti patikėjimo teise, todėl ji nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Šis valstybinio miško sklypas patikėjimo teise yra valdomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Tarnyba). Savivaldybė valstybinės reikšmės miškų plotus nelaimingo atsitikimo metu prižiūrėjo, saugojo ir tvarkė 2013 m. rugsėjo 2 d. protokolo Nr. 1LS-(1.6)-99 pagrindu, tačiau minėtas protokolas neturi teisinės galios (pasirašytas vienašališkai Tarnybos tarnautojų), t. y. jokie teisės aktai nesuteikia įgaliojimų Tarnybai pavesti savivaldybėms atlikti valstybines funkcijas – vykdyti valstybės turto priežiūrą. Atsakovas tvirtino neturintis pareigos atlikti jam neperduoto valstybinio miško priežiūrą. Savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatuose administruojamų valstybinių miškų priežiūra yra nurodyta kaip skyriaus uždavinys, bet ne funkcija. Be to, atsakovas teigė, kad sanitarinių kirtimų metu iškertami ne visi sausuoliai – dalis jų yra paliekama medynuose, siekiant išsaugoti ir gausinti bioįvairovę. Atsakovas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų apie lūžusio medžio būklę, kuri būtų buvusi nustatyta kompetentingų specialistų, nėra žinoma medžio lūžimo priežastis, todėl pareiškėjų teiginiai apie pavojingą medžio būklę yra nepagrįsti. Nelaimingo atsitikimo vieta nebuvo tinkama apsistoti poilsiui, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. D1-849 patvirtintų Lankymosi miške taisyklių 6 punktu, fiziniai asmenys apsistoti poilsiui miškuose gali tik įrengtuose viešojo naudojimo poilsio objektuose (poilsiavietėse, atokvėpio vietose, stovyklavietėse, kempinguose, kituose rekreacinės paskirties inžinieriniuose statiniuose).
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjų ieškinį prašė jį dalyje dėl Tarnybos atmesti.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo T. N., įvyko Vingio girininkijos ribose, kuri yra priskirta valstybinės reikšmės miško žemei. Nėra teisinio reglamentavimo, kuriuo Tarnyba būtų įpareigota prižiūrėti želdinius ar miškus.
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjų ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą panaikino ir bylą pagal rūšinį teismingumą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjų A. B., N. N. ir K. N. skundą tenkino iš dalies, t. y. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteisė A. B. – 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; N. N. – 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; K. N. – 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
9. Teismas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą užfiksuotų duomenų nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d. apie 17.23 val. Vilniuje, Latvių g. prie Neries upės ant T. N. užvirto medis ir ją sunkiai sužalojo. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nukentėjusioji buvo sužalota nelaimingo atsitikimo metu. T. N. mirė 2014 m. rugpjūčio 19 d. dėl priežasties, mirties liudijime nurodytos T02.9 (dauginiai lūžiai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, atsakovo pateiktos ištraukos iš Vilniaus Vingio girininkijos medynų plano, atsakovo pateiktas teritorijų planavimo suvestinis skaitmeninis žemėlapis patvirtina, kad T. N. buvo sužalota Vilniaus miesto miške, priskiriamame Vingio girininkijos 37 kvartalui, taksaciniam miško sklypui Nr. 15 (iki 2012 m. – taksacinio miško sklypas Nr. 10).
10. Teismas pažymėjo, kad, nors Savivaldybei miškas, kuriame augo T. N. sužalojęs medis, Vyriausybės nutarimu nebuvo perduotas patikėjimo teise valstybinėms funkcijoms įgyvendinti, tačiau atsakovas turėjo pareigą tvarkyti ir prižiūrėti šį miesto mišką. Tokią išvadą teismas priėjo įvertinęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-1118 patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projekte, 2013 m. gegužės 31 d. Tarnybos susitikimo su Savivaldybės ir miškų urėdijų atstovais posėdžio metu šio posėdžio protokole Nr. 49PRT-(14.49.101.)-10, Tarnybos 2013 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. 1SD-(8.2)-2432 ir pasitarimo dėl miestų miškų priežiūros, apsaugos bei tvarkymo <...>, vykusio 2013 m. rugsėjo 2 d. Tarnyboje, protokole Nr. 1LS-(1.6.)-99, Savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-491 patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatuose (2013 m. vasario 25 d. redakcija, galiojusi iki 2015 m. birželio 25 d.) bei Aplinkos ministerijos 2015 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. (12-2)-D8-6591 užfiksuotus duomenis, taip pat aplinkybę, jog atsakovas miško plote, kuriame buvo sužalota T. N., 2010, 2011 ir 2013 metais organizavo miško sanitarinius kirtimus, ir jau suformuotą administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-308-552/2016).
11. Teismas, apžvelgęs sanitarinius miško kirtimus reglamentuojančias teisės normas, konstatavo, kad miško kirtimai (tarp jų ir sanitariniai) atliekami kasmet. Tokiu būdu inter alia užtikrinamas asmenų ir jų turto saugumas. Todėl atsakovas savo pareigą vykdyti kirtimus jo administruojamame miške turėjo vykdyti rūpestingai, užtikrinti, kad kirtimai būtų atliekami nuolat, jog galintys nuvirsti medžiai (pažeisti medžiai ar sausuoliai) būtų laiku pašalinami ir nekeltų grėsmės asmenų ir jų turto saugumui. Nors miškotvarkos projekte nurodyta, kad „toks ar didesnis sausuolių kiekis yra visą laiką. Priimant metinę sanitarinių kirtimų apimtį į tai atsižvelgiama, minėtas kiekis turėtų būti iškertamas per artimiausius 2 metus, tačiau dalį sausuolių reikia palikti medelynuose, siekiant išsaugoti ir gausinti bioįvairovę“, tai turi būti daroma protingai, racionaliai ir atidžiai, užtikrinant asmenų ir jų turto saugumą.
12. Teismas atkreipė dėmesį į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą esančias nuotraukas, darytas tuoj po įvykio, kuriose matyti, kad ant T. N. nuvirtęs medis buvo be žievės, lapijos ir smulkių šakų, o kamieno vieta, ties kuria lūžo medis, labai pažeista. Pagal tokią medžio būklę galima daryti išvadą, kad ant nukentėjusiosios nuvirto senas sausuolis, kaip jis apibrėžiamas Miško sanitarinėse apsaugos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. D1-204. Nors atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog miško plote, kuriame buvo sužalota T. N., jis 2010, 2011 ir 2013 metais vykdė miško sanitarinius kirtimus, teismas laikė, kad šios priemonės nebuvo pakankamos. Sanitariniai miško kirtimai nebuvo vykdomi 2012 ir 2014 metais (iki įvykio), 2013 metų kirtimų metu sausuolis nebuvo pašalintas , o tai lėmė kilusias neigiamas pasekmes. Iš pareiškėjos A. B. paaiškinimų teismo posėdžio metu, aplinkybės, kad greitąją medicinos pagalbą iškvietusi Edita Tamaševičiūtė įvykio metu taip pat ilsėjosi šioje vietoje, įvertinus, kad įvykio vieta yra prie Neries upės, šalia Latvių gatvės, spręstina, kad įvykis įvyko dažnai žmonių lankomoje vietoje. Teismui pateikti duomenys, kad nei oro sąlygos, nei kiti pašaliniai veiksniai medžio nuvirtimui įtakos neturėjo, medis tiesiog netikėtai nuvirto. Teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktų nuostatas, todėl nustatyta būtinoji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai.
13. Teismas akcentavo, kad dėl asmens gyvybės atėmimo patirta neturtinė žala yra preziumuojama. Pareiškėjas N. N. santuokoje su T. N. pragyveno apie 30 metų, kartu su savo tėvais nuolat gyveno ir jų sūnus – pareiškėjas K. N., kuris įvykio metu buvo pilnametis. Šie pareiškėjai palaikė glaudžius ryšius su mirusiąja. Pareiškėja A. B. yra mirusiosios motina. Nors ji gyveno atskirai nuo dukters šeimos, iš jos paaiškinimų teismo posėdžio metu neabejotina, kad ji su mirusiąja palaikė glaudžius santykius, nuolat bendravo, mirusioji nuolat rūpinosi savo motina. T. N. buvo vienintelė A. B. dukra, A. B. yra išsituokusi, vieniša, ji yra garbaus, pensinio amžiaus. Teismui nekilo abejonių, kad T. N. mirtis visiems pareiškėjams sukėlė gilius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, t. y. neturtinę žalą.
14. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjams, atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai įrodė nuolat palaikę glaudžius ir artimus santykius su mirusiąja. Be to, N. N. dėl sutuoktinės mirties kreipėsi į medikus, įtariant potrauminio streso sutrikimą buvo konsultuotas psichologo, kuris nustatė, kad pareiškėjas patiria gedėjimo reakciją. N. N. ir A. B. teismui paaiškino, jog po įvykio itin suprastėjo jų sveikatos būklė. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į tai, kad atsakovas žalą padarė ne tyčiniais veiksmais, bet dėl nepakankamo rūpestingumo administruojant jam priskirtus miesto miškus, kad atsakovas administruoja didelį plotą valstybinių miškų, bei remdamasis teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2313/2012), konstatavęs, kad pagal teismui pateiktus įrodymus santykinai didesnius neigiamus išgyvenimus patyrė vieniša, pensinio amžiaus mirusiosios motina A. B. ir mirusiosios sutuoktinis N. N., o mirusiosios pilnametis sūnus pareiškėjas K. N. yra jauno, darbingo amžiaus, nepateikęs įrodymų dėl suprastėjusios sveikatos ar kitų neigiamų liekamųjų padarinių, nusprendė, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiks po 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas A. B. ir N. N. bei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas K. N.. Taip pat iš atsakovo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
15. Teismas pabrėžė, kad šią neturtinę žalą pareiškėjams sukėlė aptarti neteisėti atsakovo veiksmai, kadangi tuo atveju, jeigu atsakovas būtų rūpestingai vykdęs pareigas tvarkyti ir prižiūrėti savo administruojamą mišką, neigiamų pasekmių būtų išvengta. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja visos viešosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
16. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog žalai atsirasti ar padidėti padėjo pačios nukentėjusiosios T. N. didelis neatsargumas, t. y. ji apsistojo poilsiui netinkamoje vietoje, nesilaikė Lankymosi miške taisyklių. Teismo vertinimu, Lankymosi miške taisyklės yra skirtos užtikrinti, kad miškai nebūtų teršiami ir jiems nebūtų daroma žala. Būtent tuo tikslu įtvirtintas taisyklių 6 punktas, numatantis, kad fiziniai asmenys gali apsistoti poilsiui miškuose tik įrengtuose viešojo naudojimo poilsio objektuose. Taigi, tokio reikalavimo laikymasis ar nesilaikymas nėra susijęs su grėsmės žmogaus sveikatai ar gyvybei išvengimu. Pažymėta, kad, pagal Lankymosi miške taisykles, fiziniai asmenys turi teisę laisvai lankytis visų nuosavybės formų miškuose, išskyrus miškus, kuriuose lankymasis apribotas teisės aktuose nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad teisės aktų nustatyta tvarka buvo uždraustas lankymasis miško dalyje, kurioje įvyko įvykis. Be to, teisės aktai asmenims suteikia teisę naudoti vandens telkinius rekreaciniais tikslais (pvz., Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 6 straipsnis). Todėl nukentėjusioji objektyviai negalėjo suprasti, kad vasaros dieną, būdama prie upės miesto centre, prie Vingio parko, vietoje, kurioje buvo ir kitų žmonių, ji elgėsi neatsargiai ir taip didino jai kylantį pavojų. Priešingai, asmuo, būdamas tokioje vietoje, pagrįstai tikisi, kad šioje vietoje esantys medžiai yra tinkamai tvarkomi ir nekelia pavojaus.
III.
17. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjų A. B., N. N. ir K. N. skundą atmetant visiškai.
18. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai įvertino tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu jo pateiktus argumentus dėl ginčo esmės, taip pažeisdamas pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Atsakovas nesutinka, kad būtent jis yra atsakingas už žalą, kilusią nulūžus šakai ir mirtinai sužalojus T. N.. Savivaldybei teisės aktais, kol valstybiniai miškai nėra perduoti valdyti patikėjimo teise, nebuvo nustatyta besąlyginė pareiga prižiūrėti, tvarkyti valstybinius miškus, o 2013 m. rugsėjo 2 d. protokolas Nr. 1LS-(1.6)-99 veikiau buvo geros valios politinis susitarimas, be to, šis protokolas neturi jokios teisinės galios. Nė vienas iš teismo nurodytų teisės aktų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis (nutarties 10 p.) nepagrindžia atsakovo atsakomybės kilusiame ginče, o už ginčo valstybinio miško teritorijos priežiūrą yra atsakinga Tarnyba. Atsakovas pažymi, jog teismai, priimdami sprendimus bylose, turi vadovautis savo vidiniu įsitikinimu bei teisės aktų nuostatomis, objektyviai vertinti faktines konkrečios bylos aplinkybes, o ne aklai vadovautis jau priimtais teismų sprendimais ar nutartimis. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-1118 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektas neturi įstatymo galios, kadangi jis yra patvirtintas Aplinkos ministerijos įsakymu, tad ir tokiu projektu negali būti sukuriamos teisinės pareigos savivaldybėms įstatymų nustatyta tvarka neperduotų valdyti valstybinių miškų priežiūros srityje. Be to, šio projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog Savivaldybei patikėjimo teise valstybiniai miesto miškai kol kas nėra perduoti valdyti, o Savivaldybė šiuos miškus administruoja iš esmės kaip buvusių institucijų (Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto, Apželdinimo tresto ir pan.) teisių perėmėja. Atsakovas tvirtina, kad jis, nors patikėjimo teise ir nevaldo ginčo valstybinio miško teritorijos, siekdamas užtikrinti miesto gyventojų ir svečių gerovę, įgyvendino savo teises (bet ne pareigas) administruojamų valstybinių miškų priežiūros ir apsaugos srityje – inicijavo sanitarinius kirtimus. Savivaldybė nėra gavusi jokių nusiskundimų dėl atliekamų darbų kokybės iš Valstybinės miškų tarnybos, dėl ginčo teritorijos pastaruosius kelis metus iki nelaimingo atsitikimo (2014 m. rugpjūčio 4 d.) nebuvo gauta jokių Žvėryno rajono bendruomenės ar atskirų jos narių prašymų dėl medžių kirtimo ar genėjimo paupyje ties Latvių gatve, Vilniuje. Priešingai, Savivaldybė gauna skundus dėl bet kokių medžių kirtimo. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo atliktu pačios mirusiosios T. N. elgesio vertinimu. Atsakovas pakartotinai akcentuoja, kad byloje nėra jokių duomenų apie lūžusio medžio būklę, kuri būtų buvusi nustatyta kompetentingų specialistų, nėra žinoma medžio lūžimo priežastis, todėl teismas neįrodė neteisėtų Savivaldybės veiksmų. Teismas taip pat nepagrįstai priėjo išvadą dėl neturtinės žalos egzistavimo, nes pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie savo galbūt patirtą neturtinę žalą, ją grindė abstrakčiomis frazėmis. Mirusiosios sūnus ir motina nepateikė jokių duomenų apie lankymąsi gydymo įstaigose. Mirusiosios vyro apsilankymo gydymo įstaigoje medicininės pažymos išrašas yra vienintelis tiesioginis įrodymas, tačiau, atsakovo vertinimu, toks dokumentas nepatvirtina jo patirtos neturtinės žalos. K. N. ir A. B. išvis neįrodinėjo savo reikalaujamos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pareiškėjų prašoma priteisti suma neabejotinai prasilenkia su sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Atsakovo nuomone, byloje nėra įrodytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.
19. Pareiškėjas N. N. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti, priteisiant iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės neturtinės žalos atlyginimą: N. N. – 49 235 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; K. N. – 46 330 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; A. B. – 46 330 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo
20. N. N. nuomone, teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį, toks dydis neatitinka teismų praktikos panašiose bylose. Jis pažymi, kad Lietuvoje neatsargaus gyvybės atėmimo atvejais, pavyzdžiui, dėl eismo įvykio ar medikų klaidos, neturtinei žalai atlyginti yra priteisiama 7 000 Eur – 20 000 Eur, kartais ir daugiau. Apeliaciniame skunde pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus priimtų sprendimų apžvalga, kuriuose neturtinei žalai atlyginti priteisiama nuo 60 000 Lt (17 377,20 Eur) iki 150 000 Lt (43 443 Eur), bei ginčui aktualių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatų aiškinimas. N. N. pažymi, kad atsakovas šiuo atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl toks jo neveikimas negali būti vertinamas kaip netyčinis. N. N. pažymi, jog, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, jo dydžio, būtina atsižvelgti į nukentėjusiųjų santykius su mirusiąja. Šiuo atveju pareiškėjai nuolat palaikė glaudžius ir artimus santykius su mirusiąja, N. N. su ja santuokoje buvo daugiau nei 30 metų, K. N. su motina gyveno 29 metus, A. B. su ja bendravo visą pastarosios gyvenimą. Todėl, N. N. vertinimu, pareiškėjams turėtų būti priteistos visos jų prašomos sumos.
21. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo N. N. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
22. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus apie T. N. elgesį, būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti neegzistavimą.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos į pareiškėjo N. N. apeliacinį skundą prašo spręsti dėl šio apeliacinio skundo pagrįstumo.
24. Trečiasis suinteresuotasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą apžvelgia bylos aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos bylos skiriasi nuo šios administracinės bylos, nes nurodomoje praktikoje neturtinė žala buvo priteista pačiam nukentėjusiam asmeniui dėl patirtų sveikatos sužalojimų, o nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo mirusiojo artimiesiems.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
25. Administracinis ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kilusios iš savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo.
26. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
28. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Taigi tam, kad atsirastų savivaldybės civilinė atsakomybė, turi būti nustatyti neteisėti jos valdžios institucijų darbuotojų veiksmai, žalos faktas ir priežastinis ryšys tarp jų. Neteisėtais veiksmais laikomi valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3, 4 dalys). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).
29. Sprendžiant tinkamo atsakovo ir jo veiksmų teisėtumo klausimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-308-552/2016) nagrinėjamu klausimu, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo keisti.
30. Todėl net nustačius, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ginčo laikotarpiu miškas, kuriame augo nukentėjusiąją sužalojęs medis, nebuvo perduotas patikėjimo teise, nagrinėjamu atveju nelaikyta reikšminga aplinkybe atsakovo veiksmų ir jų vertinimo kontekste, nes vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pasitarimo 2013 m. rugsėjo 2 d. „Dėl miesto miškų priežiūros, apsaugos bei tvarkymo ir žemės pirkimo miškui įveisti“ protokolu Nr. 1LS-(1.6.)-99 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 1SD-(8.2)-2432 „Dėl miškų priežiūros, apsaugos ir tvarkymo“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ginčo laikotarpiu administravo jos teritorijoje esančius valstybinės reikšmės miškus. Tokią išvadą patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-491 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatų (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija) 8.11 punktas, numatantis, kad šio skyriaus uždaviniai yra, inter alia, organizuoti Vilniaus miesto savivaldybės administruojamų valstybinės reikšmės miškų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą, bei faktiniai duomenys apie 2010, 2011 ir 2013 metais vykdytus miško sanitarinius kirtimus.
31. Išanalizavęs miško priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, bei faktines įvykio aplinkybes, užfiksuotas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybė neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktų nuostatas, t.y. laiku rūpestingai neįvertino dažnai žmonių lankomoje teritorijoje augusių medžių būklės, nepašalino keliančių grėsmę asmenims ar jų turtui. Teisėjų kolegija, sutikdama su teismo sprendimo vertinimais, jų nekartoja ir konstatuoja, kad atsakovo neteisėtų veiksmų faktas nustatytas tinkamai.
32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, o dėl asmens gyvybės atėmimo patirta neturtinė žala preziumuojama.
33. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
34. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepakankamai įvertino pareiškėjų patirtus išgyvenimus, todėl priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Nustatydama priteistinos neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgia į pareiškėjų patirtas dvasines kančias ir išgyvenimus, nepatogumus ir kitas svarbias aplinkybes bei tai, jog neteisėtais veiksmais sukeltos pasekmės yra negrįžtamos – pareiškėjų dukra, žmona ir mama mirė. Atsižvelgdama į besivystančią administracinių teismų praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose ( pvz., LVAT procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr. A-664-756/2018; A-766-492/2018; A-771-756/2018; A-27-438/2017), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bei kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį pareiškėjams ir atitinkamai pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisiant pareiškėjui N. N. 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjai A. B. 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o K. N. 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
n u t a r i a:
Pareiškėjo N. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies..
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjai A. B. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti pareiškėjui N. N. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 30 000 ( trisdešimt tūkstančių) Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti pareiškėjui K. N. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė