Administracinė byla Nr. eA-3792-502/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02092-2018-8
Procesinio sprendimo kategorija: 28.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-4212-15926 (toliau – ir Sprendimas) neteikti teisinės pagalbos civilinėje byloje bei priimti naują sprendimą šiuo klausimu: įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti nemokamą valstybės teisinę pagalbą civilinėje byloje – surašyti skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-17715-950/2018 ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-626-368/2018.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba Sprendimu atsisakė suteikti teisinę pagalbą nurodydama, kad pareiškėjo teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose civilinėse bylose ir jis nesutinka sumokėti pusės išlaidų. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime nieko nenurodyta apie tai, kad pareiškėjui visiškai apmokama valstybės antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 3, 6 punktus, kurie yra specialiosios teisės normos ir turi pirmenybę prieš bendrąją teisės normą. Pareiškėjas nurodė, kad visas jo turtas yra areštuotas, be to, pareiškėjas turi nepilnametę dukrą, kuriai teismo sprendimu yra priteistas išlaikymas – 125 Eur kiekvieną kalendorinį mėnesį. Dėl išvardintų aplinkybių pareiškėjas neturi jokių galimybių pats susimokėti nei Tarnybai už teisines paslaugas ar jų dalį.
3. Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Įstatymo galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) bei į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo.
5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pagal Tarnybai pateiktus duomenis buvo priskirtas I turto ir pajamų lygiui. Tarnyba nustatė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba (išskyrus baudžiamąsias bylas pradėtas ne pagal skundus ir pareiškimus privataus kaltinimo tvarka) buvo teikiama 2 bylose pagal Tarnybos sprendimus: 2016 m. kovo 15 d. Nr. 2.l-(NTP-2)-16-T-651-3851 (2018 m. sausio 18 d. Tarnybos sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-P-651-1205 sprendimo galiojimo terminas pratęstas iki 2018 m. lapkričio 30 d.) dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-121-450/2015, 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-17-T-6396-24619 dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2- 1426-603/2017 apskundimo (sprendimas galiojo 12 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2018 m. gruodžio 18 d.). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, ir į tai, kad pareiškėjas savo prašyme išreiškė nesutikimą apmokėti jam priklausančią apmokėti išlaidų dalį bei antrinės teisinės pagalbos prašė civilinėje byloje, Tarnyba, remdamasi Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir Įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatė, kad atsakovas pareiškėją pagrįstai priskyrė I turto ir pajamų lygiui, todėl, vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, nustačius, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų turėtų sumokėti pareiškėjas. Pareiškėjui prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išreiškus nesutikimą apmokėti šias išlaidas, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Teismo vertinimu, Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nesuteikė antrinės teisinės pagalbos, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, todėl jį panaikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
III.
9. Pareiškėjas D. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.
10. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Konstitucijai bei į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo.
11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas aplinkybes, cituoja Konstitucinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su teise į teisinę pagalbą, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo iš esmės sutiko su skundžiamo Sprendimo motyvais, neteisingai pritaikė teisės normas. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai nesivadovavo prejudiciniais faktais, nustatytais to paties teismo priimtu ir įsiteisėjusiu 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el-4422-402/2018 tarp tų pačių administracinės bylos šalių, dėl tų pačių dalykų ir klausimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2018 m. rugsėjo 12 d. priimto Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, ir apeliantas šios aplinkybės neginčija, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu jam buvo paskirta ir teikiama teisinė pagalba dviejose bylose, taip pat kad pareiškėjas pagrįstai priskirtas I turto ir pajamų lygiui. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nesutiko apmokėti teisinės pagalbos išlaidų dalies.
14. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusi aktuali redakcija) 14 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį Įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–15 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Minėta Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta taisyklė numato išimtį ir įstatymo 12 straipsnio 2–15 punktuose įtvirtinto reguliavimo, t. y. specialiai reglamentuoja atvejus, kai asmeniui pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose. Taigi, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Įstatymo 12 straipsnio 3, 6 punktai yra specialiosios teisės normos ir turi pirmenybę prieš Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatas.
15. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 5 punktu pareiškėjas privalo laikydamasis šio ir kitų įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas sąrašas atvejų, kai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje taip pat pabrėžiama, kad pareiškėjui prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išreiškus nesutikimą apmokėti šias išlaidas, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (žr., pvz., 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-575/2015; 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-536-502/2015), nurodant, jog toks apribojimas padeda užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, nes garantuoja, jog teisinė pagalba būtų suteikiama kuo daugiau asmenų, kuriems ji būtina. Teikiant teisinę pagalbą vienam asmeniui daugiau nei dviejose bylose, mažėtų valstybės galimybės suteikti šią teisinę pagalbą kitiems asmenims. Ribojimas gauti visiškai apmokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą daugiau nei dviejose bylose taip pat atlieka prevencinę funkciją, kad būtų išvengiama asmenų, siekiančių ginti tariamai savo pažeistas teises ir reiškiančių nepagrįstus reikalavimus, piktnaudžiavimo naudojantis nemokama teisine pagalba. Valstybė neprivalo suteikti pareiškėjui 100 procentų apmokamos antrinės teisinės pagalbos tiek kartų ir tokiame skaičiuje bylų, kiek pageidauja pareiškėjas (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014).
16. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nesuteikė antrinės teisinės pagalbos, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė.
17. Apeliantas, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. el-4422-402/2018 nustatytais prejudiciniais faktais, tačiau nekonkretizuoja, kokie faktai, jo manymu, turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el-4422-402/2018 buvo ginčijami Tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1535-6645 ir 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1195-8435, kuriuos teismas panaikino nustatęs, jog šie konkretūs administraciniai aktai nepakankamai motyvuoti. Teisėjų kolegija, įvertinusi Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. el-4422-402/2018 turinį nenustatė jame konstatuotų faktų, kurie galėtų būti reikšmingi nagrinėjant šią administracinę bylą, kurioje keliamas ginčas dėl Tarnybos 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-4212-15926 teisėtumo. Apelianto nurodomame Regionų apygardos administracinio teismo sprendime pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis apeliacinės instancijos teismas remtis taip pat neturi pagrindo, kadangi vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).
18. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Konstitucijai teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).
19. Šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl jų galimo neatitikimo Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
20. Apeliantas taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį administracinis teismas turi teisę kreiptis įstatymų nustatytais atvejais į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra taikomas joks Europos Sąjungos teisės aktas, pagrindo kreiptis į apelianto nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismą apeliacinės instancijos teismas neturi.
21. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, įvertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija