Administracinė byla Nr. A-939-556/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02563-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) apeliacinį dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (toliau – ir Ministerija), 825,24 Eur turtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė 2014 m. lapkričio 12 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004550 (toliau – Sutartis) ir kelionės organizatoriui sumokėjo 868,28 Eur sumą, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo jo kelionė neįvyko. Pareiškėjui už BUAB „Freshtravel“ nesuteiktas paslaugas buvo kompensuota tik 43,04 Eur suma. Šios draudimo sumos, kuria buvo apdrausta BUAB „Freshtravel“ veikla, neužteko visiškai įgyvendinti 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) keliamus reikalavimus. Draudimo sumos nepakako dėl tos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 16 d.) 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. spalio 31 d.) nustatytas reikalavimas užtikrinti prievoles ne mažesne, kaip 7 proc. kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų suma, yra nepakankamas ir neatitinka Direktyvos nuostatų. Todėl priimdama Turizmo įstatymą ir nustatydama tokią mažą reikalavimų užtikrinimo sumą, Lietuvos valstybė pažeidė Direktyvos nuostatas. Dėl tokių Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėjas patyrė nuostolius. Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuojamas. Todėl pareiškėjas patyrė turtinę žalą (825,24 Eur), kurią valstybė turi atlyginti.
4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjui patirtos turtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, t. y., kad Lietuvos valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjui žala dėl kelionių organizatoriaus nemokumo atsirado dėl to, kad Lietuvos valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 16 d.) nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Todėl nėra jokio priežastinio ryšio tarp Lietuvos valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę ir pareiškėjo patirtos žalos. Pareiškėjas, siekdamas gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nustatė, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, galėjo ir privalėjo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 825,24 Eur turtinei žalai atlyginti.
8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 825,24 Eur turtinės žalos atlyginimą.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su kelionės organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė Sutartį ir sumokėjo pinigus už kelionę. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės pareiškėjui nesuorganizavo, o pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma, todėl jis patyrė nuostolių.
10. Teismas pripažino, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjo) teisių apsaugos. Todėl Lietuvos valstybė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.
11. Teismo vertinimu, Ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjui reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent Europos Sąjungos valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą Lietuvos valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos garantuojamo visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.
12. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo pateikta Sutartis, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiškėjo kelionės įsigijimo išlaidas. Įvertinus sumą, sumokėtą už kelionę, ir išmokėtos kompensacijos dydį, akivaizdu, kad pareiškėjui nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Pareiškėjui liko negrąžinta 825,24 Eur, kuri pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės.
III.
13. Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepimu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
14. Ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai motyvavo sprendimą. Skundžiamame teismo sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas: 1) pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą; 2) pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjui teisę gauti žalos atlyginimą du kartus, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas 868,28 Eur sumai, dėl to pareiškėjas įgis teisę iš BUAB „Freshtravel“ ir Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal pirmiau nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal skundžiamą teismo sprendimą, jei šis sprendimas įsiteisės.
15. Pareiškėjas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
16. Pareiškėjas nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie paneigtų faktą, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią Lietuvos valstybė turi atlyginti.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašo tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą.
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.
20. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas, padavęs apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
23. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).
24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
25. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.
26. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.
27. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.
28. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“) bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjui būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjo naudai būtų išieškota.
29. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjo įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“.
30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs pareiškėjo skundą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamos praktikos bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius