Administracinė byla Nr. A-2351-629/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02175-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2016 m. liepos 29 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje kamerose Nr. 345, 236, 235, 205, 214 neužtikrinant 4 kv. m laisvo ploto, laikant kamerose nuo 1 iki 5 žmonių, nuo 1 iki 3 dviaukščių lovų be kopėtėlių. Kameroje nuolat dega dieninė ir naktinė šviesa. Spintelė higienos reikmenims ir maistui susidėti kabo ant sienos virš stalo, todėl jeigu reikia pasilenkti kažką nuo grindų paimti, būtina atsargiai atsitiesti, kad neprasiskeltum galvos. Spintų rūbams laikyti iš viso nėra, asmeniniai daiktai laikomi krepšiuose ir po lovomis. Tualetas nepakankamai atitvertas, nepakankama ventiliacija, neužtikrintas privatumas. Patalpos avarinės būklės. Nors kameros patalpa skirta 1–6 žmonėms, tačiau stalas skirtas 2 žmonėms, todėl neužtenka vietos visiems pavalgyti prie stalo. Kameros švarai palaikyti neduodamas skystis grindims, indams plauti, rankšluostis indams sausinti. Tualetinio popieriaus duodama vieną kartą per mėnesį vienas rulonas, kurio užtenka kelioms dienoms, be to, jis nekokybiškas. Skutimosi peiliukas taip pat duodamas vienas vieną kartą per mėnesį. Taip pat dantų pastos duodama tik 50 ml. Kameros nėra dezinfekuojamos. Į pasivaikščiojimo kiemelį vedami visi kameroje esantys asmenys (nuo 1 iki 4, 5). Pasivaikščiojimo kiemeliai yra labai mažo ploto (nuo 12 iki 16, 18 kv. m). Dėl to tarpusavyje tarp įkalintųjų kyla pykčiai. Taip pat pasivaikščioti vedami tik vieną valandą, o tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimams. Kameroje netiekiamas karštas vanduo, dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Dušo patalpoje yra nuo 1 iki 3, 4 purkštukų ir vienu metu dušu naudojasi nuo 1 iki 4, 5 asmenų. Duše labai mažai arba iš viso nėra lentynėlių prausimosi priemonėms susidėti. Tarp įkalintųjų kyla pykčiai, praustuvų per mažai, o prausimosi trukmė tik 15 min. Taip pat duše nėra jokio privatumo. Asmeniniai rūbai neskalbiami. Duodama sintetinė patalynė, nuo kurios kyla alergija. Čiužiniai susidėvėję, antklodės, pagalvės nedezinfekuojamos, yra parazitų, dėl to neįmanoma užmigti. Draudžiama turėti pledus. Elektros tiekimas ribojamas, todėl norint atsigerti karštos arbatos, reikia laukti 7 val. ryto. Tiekiamo maisto energetinė vertė nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Pareiškėjas yra 183 cm ūgio ir 85 kg svorio, kasdien sportuoja, giminės ir draugai neturi teisės perduoti pareiškėjui maisto. Kamerose esant mažam plotui ir dideliam laikomų asmenų skaičiui, nėra vietos judėti, kūno raumenys atrofuojasi, patiriama depresija, irzlumas, agresyvumas. Pareiškėjas dėl to buvo priverstas vaikščioti pas psichologus, gerti raminančius vaistus. Taip pat pareiškėjas patyrė depresiją dėl pareigūnų veiksmų, bendravimo, diskriminacijos dėl padaryto nusikaltimo, žeminimo.
1.2. Pažymėjo, kad susidūrė su įrodymų rinkimo problemomis, kadangi laisvės atėmimo vietos pareigūnai atsisakė imti iš pareiškėjo prašymus, juos registruoti, atsisakė siųsti prašymus, grasino nuobaudomis.
2. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o už piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise pareikalauti sumokėti žyminį mokestį.
2.2. Pažymėjo, kad pareiškėjui visą kalinimo laiką teko nuo 3,09 iki 15,93 kv. m ploto, apie 98 proc. kalėjimo laiko jam tekęs plotas viršijo 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl savaip interpretuodamas įsakymo normą, pareiškėjas dirbtinai apsunkina savo kalinimo sąlygas. Be to, izoliatoriaus kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus, nuolat kinta, todėl kinta ir vienam asmeniui toje kameroje tenkantis minimalus plotas. Ploto normatyvo pažeidimai nepriklauso nuo tardymo izoliatoriaus. Pareiškėjas į Kauno TI atvykdavo trumpam laikui, todėl mažas plotas negali sukelti pasekmių, būti laikomas kankinimu. Kadangi šiuo aspektu nėra Kauno TI neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo atlyginti ir neturtinę žalą.
2.3. Teigė, kad įrengti sanitarinius mazgus atskirose patalpose Kauno TI būtina atlikti pastato ir patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl reikalavimas įrengti atskirose patalpose sanitarinius mazgus Kauno TI yra netaikomas. Kauno TI sanitarinių mazgų įrengimas visiškai užtikrina higienos normų reikalavimus (įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, neleidžiantis kanalizacijos dujoms išeiti į patalpą, taip pat sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, įrengti praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), ir atskirtas nuo kameros 2,1 m aukščio atitvarais).
2.4. Atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno TI kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Prie stalų, kurių matmenys yra 108 x 51 cm gali laisvai sėdėti keturi asmenys, o praktiškai ir šeši valgantys. Asmenys, nesutilpę prie stalų, valgo sėdėdami ant lovų. Pareiškėjas nepaaiškina, kodėl būtent jis, o ne kuris kitas iš kameroje laikomų asmenų, turi valgyti sėdėdamas ant lovos, jis taip pat klaidina teismą nenurodydamas, kad absoliučiai didžiąją kalinimo laiko dalį kamerose, kuriose kalėjo, buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų, t, y buvo pakankamai vietos valgyti prie stalo. Nustatant maitinimosi normas pagal besimaitinančių amžių, lytį ir kitus požymius, pažeidimų ar diskriminavimo nėra, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl maitinimo neturi pagrindo. Kauno TI, vykdydamas kalinčių asmenų maitinimą, teisės aktų nepažeidė.
2.5. Dėl pasivaikščiojimų nurodė, kad pareiškėjo teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore buvo užtikrinta: Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m. Taip pat suimtiesiems pagal galimybes sudarytos sąlygos sportuoti ir mankštintis. Tam Kauno TI įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys. Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, kad kasdien sportuoja, todėl jo fizinis aktyvumas buvo pakankamas. Taigi pareiškėjo pretenzija dėl vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo yra nepagrįsta.
2.6. Nurodė, kad Kauno TI kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu, nustatyta, kad, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min. Kauno TI yra trys dušų patalpos po tris vietas ir viena – keturių vietų. Plotai: 10,84; 10,12; 12,16 ir 14,23 kv. m. Absoliučią daugumą Kauno TI laikomų suimtųjų (nuteistųjų) naudojimosi dušais tvarka tenkina.
2.7. Pažymėjo, kad Kauno TI laikosi kamerų ir sanitarinių mazgų jose įrengimo bei higieninių reikalavimų. Pareiškėjas nenurodo, kad tokie reikalavimai buvo pažeisti, tik deklaratyviai teigia, kad jie egzistuoja. Pelėsį, jei toks atsirastų, privalo nuvalyti patys kameroje kalintys asmenys. Užtikrinant kamerų higienines sąlygas Kauno TI dėl profilaktinio užkrėstumo kenkėjais ir jų naikinimo yra sudaręs sutartį su Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuri atlieka vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinsekciją) bei graužikų kontrolę ir naikinimą (deratizaciją). Kauno TI pretenzijų dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikėjui neturi. Patikrinus Atsakymų įteikimo suimtiesiems, nuteistiesiems į jų prašymus (pareiškimus) bei skundus registro 2015 m. įrašus, nerasta pareiškėjo skundų dėl tarakonų, vabzdžių ir graužikų kamerose. Lovos skalbiniai atvykusiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodami ir kas savaitę skalbiami. Kauno TI po rekonstrukcijos pradėjo veikti 2004 m., t. y. prieš 13 metų. Kamerų ir kitų patalpų bei higienos sąlygas užtikrinančių sistemų remontai atliekami nuolat. Patalpų remonto apimtis planuojama pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji (nuteistieji), kalintys Kauno TI, neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą: gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lempas, langų stiklus, daužo klozetus ir pan. Todėl neretai suremontuotas Kauno TI kameras tenka vėl remontuoti.
2.8. Atkreipė dėmesį į tai, kad suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų dienotvarkėje numatyta, jog nuo 23:00 val. iki 07:00 val. yra miegas, ramybės laikas, todėl nakčiai išjungiamas kameros elektros maitinimas. Dieninis apšvietimas tuo metu neveikia. Naktinis apšvietimas kamerose yra įrengtas, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktu. Naktinis kameros apšvietimas užtikrina nuolatinę kameroje laikomų asmenų kontrolę. Įstaigos kamerose esantis naktinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus.
2.9. Teigė, kad Kauno TI įrengti dvejų tipų langai – atidaromi su dvigubais rėmais ir neatidaromi. Visose Kauno TI kamerose langai yra pasiekiami kalinamiems asmenims. Kameros su atidaromais langais ventiliuojamos per langus, o sanitariniuose mazguose veikia ištraukiamoji ventiliacija. Kamerose, kurių langai neatidaromi, veikia mechaninė ventiliavimo sistema – šviežias oras į kamerą įpučiamas, o netinkamas ištraukiamas. Neatidaromuose languose įrengtos ventiliavimo grotelės. Taigi Kauno TI kamerų ventiliavimo sistemos įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
2.10. Pabrėžė, kad, jei, kaip pareiškėjas teigia, jo teisės buvo pažeistos, jis galėjo imtis tam tikrų veiksmų, kad neteisėtas elgesys būtų pašalintas. Tačiau pareiškėjas nesikreipė į Kauno TI atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo. Jei iš tiesų jam nebuvo suteiktos tam tikros teisės, pareiškėjas galėjo kreiptis į pareigūnus su žodiniais prašymais arba raštu į bylą tiriantį pareigūną, teismą, kurioje žinioje yra byla, Seimo kontrolierių, prokurorą, valstybės ir savivaldybės institucijas, teisingumo ministrą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorių, Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) bei kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais, skundais, tačiau to nepadarė. Taigi jokios pareiškėjo užimtumo ir socialinių poreikių tenkinimo teisės nebuvo pažeistos. Kreipiantis į teismą su skundu, kuriame pateiktos tiesos neatitinkančios kalinimo sąlygos, yra piktnaudžiaujama savo procesinėmis teisėmis ir bandoma neteisėtai gauti kompensaciją.
2.11. Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodo, kaip konkrečiai buvo jo sveikata sužalota kalint Kauno TI, todėl ši pretenzija yra atmestina. Pareiškėjas kelis kartus kreipėsi į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos specialistą psichiatrą. Nuo pat atvykimo į Kauno TI pradžios psichiatras visais atvejais nustatė diagnozę (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nurodytos depresijos psichiatras nenustatė. Dėl psichologinių problemų pareiškėjas buvo konsultuojamas Kauno TI psichologų grupės specialisto. Konsultavimo metu jis nėra skundęsis dėl laikymo sąlygų Kauno TI. Priešingai, jautėsi stabiliai, problemų dėl buvimo Kauno TI nenurodė. Taigi pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai laikymo Kauno TI sąlygos neigiamos įtakos neturėjo, o psichologinė būsena buvo nulemta jo padaryto nusikaltimo ir kaltės jausmo.
2.12. Atsakovo teigimu, pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad kalinamas buvo kankinamas, tačiau nepateikia įrodymų, kuo kankinimas pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, jei tokia buvo, jam buvo padaryta. Kauno TI pareigūnų veiksmai buvo teisėti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, turėjo galimybę sužinoti ir realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto normatyvų, gauti duomenis apie kamerų plotus, pareikšti pretenziją dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, ir kreiptis į Kauno TI administraciją su reikalavimu pašalinti trūkumus, arba, toliau vykstant pažeidimams, pateikti teismui skundą dėl žalos atlyginimo, nelaukdamas, kol jo nurodytas neigiamas faktorius – mažesnio ploto sąlygos ar kita, nustos veikti. Taigi pareiškėjas teismui sąmoningai teikė nepagrįstą informaciją apie Kauno TI kamerų įrengimą ir kalinimo jame sąlygas, t. y. be rimto pagrindo kreipėsi į teismą, todėl jis piktnaudžiauja teisminės gynybos teise.
3. Papildydamas skundą, pareiškėjas nurodė, kad per savaitę 7 kartus buvo vedamas paskambinti, tačiau taksofono apartas (ragelis) nebuvo dezinfekuojamas, todėl pareiškėjas rizikuodavo užsikrėsti įvairiomis ligomis. Be to, pareiškėjui kalint 2015 m. kovo – birželio mėnesiais į kamerą kartu buvo patalpintas asmuo, sergantis ŽIV, kameroje jis buvo apie 3 dienas. Taip pat kartą buvo patalpintas ir asmuo, sergantis atvira tuberkulioze, vartojantis narkotikus, todėl naktį dėl jo negalėjo miegoti, kildavo konfliktai. Dėl to lankydavosi pas psichologę, gerdavo raminamuosius, galvojo apie savižudybę. Taip pat nebuvo galimybės nusiprausti po dušu pasportavus. Vasarą, kai karšta, taip pat nėra galimybės dažniau praustis po dušu. Tualeto neatskyrimas pertvaromis iki lubų, atskiro tualeto neįrengimas pažeidė pareiškėjo privatumą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI, atvykus į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, pareiškėjui nustatytas hemorojus, pablogėjo regėjimas, išsivystė žvynelinė. Taip pat nebuvo užimtumo, nuolat buvo laikomas kameroje.
II.
4. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 130 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitos skundo dalies netenkino.
5. Dėl gyvenamojo ploto teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 345, 236, 205, 350, 235, 227, 214 buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 6 d. iki
2016 m. gegužės 11 d. ir nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. liepos 29 d. Taigi pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 567 paras, iš kurių 16 parų jo laikymo sąlygos neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje reikalavimo. Pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis buvo 3,19 kv. m, 3,09 kv. m, (iki 3,6 kv. m nustatytos normos trūko 0,41 kv. m, 0,51 kv. m gyvenamojo ploto), todėl teismas konstatavo, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Nors pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 1 d.), tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
6. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, jog kamerose esantis inventorius užima kameros gyvenamąjį plotą, todėl realiai tenkantis gyvenamasis plotas dar labiau sumažėja, pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus
2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-189-422/2015). Taip pat, vadovaudamasis teismų praktika, teismas, dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą atkreipė dėmesį į tai, jog baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
7. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose trūkstant gyvenamojo ploto, visiems kamerose esantiems žmonėms neužtekdavo vietos prie stalo, teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu
Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5, 14.6, 14.7, 14.8, 17 punktų nuostatomis, atsižvelgęs į bylą pateiktas foto lenteles, pažymėjo, jog Kauno TI kamerose esantis inventorius bei jo eksploatavimas atitinka teisinį reglamentavimą. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog valgant neužtekdavo vietos prie stalo. Teismas pažymėjo, kad valgymas nėra ilgas procesas, todėl per tą laiką, kurį būtina palaukti norint pavalgyti prie stalo, maistas itin neatšąla ir gali būti valgomas sėdint ant lovos. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl netinkamų maitinimosi sąlygų nepripažinta pažeidimu pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų.
8. Dėl pareiškėjo argumentų, jog kamerose nuolat degė dieninė ir naktinė šviesa, langai tamsinti plėvele, dėl to pablogėjo regėjimas, neįrengta tinkama ventiliacija, todėl kamerose buvo nemalonus kvapas, kameros nedezinfekuojamos, buvo parazitų, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 22, 23, 26, 60 punktais, Taisyklių 14.1 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 14, 16, 17, 20, 39 punktais, atsakovo atstovo paaiškinimais, kuriuos patvirtina byloje pateiktos fotonuotraukos, pažymėjo, jog byloje nepateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų Nr. 345, 236, 205, 350, 235, 227, 214 apšvietos, ventiliacijos, dezinfekavimo, nenaikinamų parazitų, todėl teismas, vertindamas byloje pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, dezinfekavimo, nenaikinamų parazitų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, pažymėjo, kad visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, ventiliacijos, kamerų nedezinfekavimo, nenaikinamų parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo byloje pateikta 2013 m. lapkričio 12 d. tarp UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ ir Kauno TI sudaryta sutartis Nr. 20/42 /A-1178 teismui nekėlė abejonių, jog Kauno TI nuolat atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kamerų nedezinfekavimo, nenaikinamų parazitų vertinti kaip nepagrįsti. Byloje nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl pablogėjusio regėjimo arba kitų sveikatos sutrikimų, susijusių su jo nurodytais veiksniais.
9. Dėl pareiškėjo argumentų, jog kamerose nebuvo rūbų spintų susidėti asmeninius daiktus, teismas, vadovaudamasis Taisyklių 14.6, 14.7, 14.8, 14.9, 17 punktų nuostatomis, byloje pateiktomis foto lentelėmis, nustatė, kad Kauno TI kamerose esantis inventorius bei jo eksploatavimas atitinka teisinį reglamentavimą. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad atsižvelgus į kamerų plotus, baldų skaičius bei dydis yra pakankami, kadangi didesnių ir daugiau baldų nebūtų galima laikyti teisės aktų nustatyto dydžio kameroje, todėl atmetė pareiškėjo teiginį dėl rūbų spintų kamerose neįrengimo, kadangi minėti teisės aktai rūbų spintų įrengimo kamerose nenumato.
10. Dėl privatumo naudojantis tualetu teismas, vadovaudamasis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamais standartais (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 p.), Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punktu, Taisyklių 14.5 punktu, atsižvelgęs į byloje pateiktas fotonuotraukas, nustatė, kad kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena, jie uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, atskira oro šalinimo sistema, patalpos padengtos plytelėmis – lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, todėl, teismo vertinimu, Kauno TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas nežemino pareiškėjo, nepažeidė jo garbės ir orumo. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad konkrečiose kamerose tam tikru laiku sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko Taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, be to, ir teisės aktai nenumato, jog sanitariniame mazge turi būti įrengtos rakinamos sanitarinio mazgo patalpos.
11. Dėl pareiškėjo teiginių, jog nebuvo išduodamos priemonės kamerai išvalyti, neišduodamas skystis indams plauti, vienkartiniai rankšluosčiai indams sausinti, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punkte bei Higienos normoje HN 134:2015 37 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Atsakovo atstovas pateikė Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašą, kuriame nustatyta, kad rytinio patikrinimo metu būrio viršininkas paskiria suimtąjį ar nuteistąjį atsakingu už kameros tvarkymą; atsakingas už tvarkymą asmuo patikrinimų metu praneša, be kita ko, apie kameros techninę būklę, įvardija trūkumus ir gedimus. Taigi teismas pažymėjo, kad švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Kauno TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.
12. Dėl pasivaikščiojimo tvarkos ir kiemelių teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai buvo užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemuose vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimo teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus, nes nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus
2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18–21 punktuose, reglamentuojančiuose pasivaikščiojimo kiemų įrengimą, nei Higienos normoje HN 76:2010, nei Higienos normoje HN 134:2015 vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra nustatyta.
13. Dėl pareiškėjo argumentų apie šilto vandens tiekimą kamerose, teismas pažymėjo, kad Higienos normoje HN 76:2010 buvo numatytas karšto vandens tiekimas sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (27 p.), o Higienos normoje HN 134:2015 – į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 p.), tačiau teisės aktuose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju, kamerose), išskyrus išvardytas, turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema.
14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad į dušą vesdavo visus kameroje gyvenančius žmones, nors trūko purkštukų, todėl neužtekdavo skirto laiko nusiprausti po dušu, dušuose per maža lentynėlė susidėti daiktams, juos turėjo laikyti ant grindų, teismas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies nuostatomis, byloje pateikto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 13, 14 punktų nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde pats patvirtino, kad prausimuisi po dušu skirta per mažai laiko. Taigi, teismo vertinimu, Kauno TI užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų teisę pasinaudoti dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip numatyta Higienos normos HN 76:2010 68 punkte ir Higienos normoje HN 134:2015 44 punkte. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenumato veidrodžio ir higienos reikmenų lentynėlės įrengimo tardymo izoliatoriaus dušų patalpose. Atsakovo veiksmuose neteisėtos veiklos požymių nėra, dėl to pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo šiuo klausimu atmesti.
15. Dėl pareiškėjo teiginių, kad neužtekdavo tualetinio popieriaus, kurio išduodavo po 1 rulonėlį mėnesiui, skutimosi peiliukų, kurių išduodavo po 1 vienam mėnesiui bei dantų pastos, kurios išduodavo 50 ml, teismas, vadovaudamasis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-248 patvirtintomis Suimtiesiems ir nuteistiesiems higienos priemonių išdavimo taisyklėmis, pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija, kad higienos priemonės (tualetinis popierius, dantų pasta, skutimosi peiliukai) jam buvo išduotos, tačiau pažymėjo, kad šių priemonių jam nepakako. Teismas akcentavo, kad esant didesniam poreikiui nei įstatyme numatytos galimybės ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo aprūpinimo higienos priemonėmis, todėl suteikti jam daugiau tualetinio popieriaus, peiliukų ar kitų priemonių atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, šie pareiškėjo argumentai atmesti.
16. Dėl asmeninių rūbų neskalbimo teismas, vadovaudamasis Kauno TI direktoriaus 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-117 (2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1-17 redakcija) patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašo 3, 10, 11 punktais, pažymėjo, jog byloje nepateikta įrodymų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog neturėdamas asmeninių lėšų, būtų kreipęsis dėl viršutinių rūbų skalbimo. Todėl minėti pareiškėjo teiginiai taip pat atmesti.
17. Dėl pareiškėjo teiginių, kad išduodama sintetinė patalynė, nuo kurios buvo alergija, išduodami čiužiniai susidėvėję, nedezinfekuoti, pagalvės nedezinfekuojamos, buvo parazitų, draudžiama turėti savus pledus, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis (galiojusiomis ginčo laikotarpiu), atsižvelgęs į byloje pateiktą pareiškėjo kameros kortelės tardymo izoliatoriui (kalėjimui) priklausančių daiktų, išduotų kalinamajam (nuteistajam) laikinai naudotis, sąrašą, nustatė, jog teisės aktais nustatytą patalynės ir kito inventoriaus kiekį pareiškėjas gavo, už gautus daiktus pasirašė, pretenzijų neturėjo, o teismui nepateikė įrodymų, jog atsakovas pažeidė minėtų aktų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus (sanitarijos poreikius), todėl atmetė pareiškėjo teiginį dėl čiužinių eksploatavimo reikalavimų pažeidimų (ABTĮ 56 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, jog byloje nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl išduotos patalynės sukeltos alergijos arba kitų sveikatos sutrikimų, susijusių su jo nurodytais veiksniais. Taip pat teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato galimybės suimtiesiems turėti pledus, todėl atsakovui neleidus pareiškėjui turėti nuosavo pledo, teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos.
18. Dėl pareiškėjo argumentų, jog maisto energetinė vertė žema, o artimieji negalėjo perduoti maisto, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalies nuostatomis, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijomis šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (22.1, 22.3, 22.4 p.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintų Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintų Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015, 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015), pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicininės indikacijos). Todėl, nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei maitinamą pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, teismas pripažino, jog Kauno TI administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą. Todėl šiuo atveju nenustatyta, kad Kauno TI administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų, dėl ko pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nėra.
19. Dėl taksofonų ragelių nedezinfekavimo teismas pažymėjo, jog pareiškėjas dėl analogiškų nusiskundimų 2017 m. sausio 3 d. kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą, kuris 2017 m. vasario 6 d. atsakyme Nr. 2.10-1343(16.3.187.10.13) į pareiškėjo skundą nurodė, jog taksofonų ragelių rankenų tarša teisės aktais nėra reglamentuota. Ant ragelio rankenos gali būti įvairių mikroorganizmų, tačiau jie ilgai aplinkoje neišgyvena, nes neturi išgyvenimui palankios terpės. Po pokalbio, kruopščiai nusiplovus rankas su muilu ir nusišluosčius jas popierine servetėle 95 proc. mikroorganizmų yra nuplaunama. Rekomenduota prieš naudojimąsi taksofonu mikrofoną nušluostyti popierine servetėle ir kalbant neliesti lūpomis. Atsižvelgęs į tai, jog teisės aktai nereglamentuoja taksofonų ragelių rankenų taršos ir į tai, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas po telefoninių pokalbių dėl, jo teigimu, nedezinfekuotų ragelių, būtų susirgęs užkrečiama liga, teismas pareiškėjo argumentus dėl to atmetė kaip nepagrįstus.
20. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog 2015 m. kovo, birželio mėnesį kelioms dienoms į vieną kamerą buvo patalpintas asmuo, sergantis ŽIV, ir asmuo, sergantis atvira tuberkuliozės forma, dėl ko pareiškėjas negalėjo ramiai miegoti, nes erzino šių asmenų elgesys, pareiškėjas kreipėsi į psichologę, prašė į kamerą nekelti tokių asmenų (narkomanų) arba pareiškėją perkelti į kitą kamerą, teismas, vadovaudamasis BVK 70 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, jog jos nenumato, kad asmenys, sergantys infekcinėmis ligomis ar ŽIV, privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV ir įkalintų, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma; asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu. Vadovaujantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog Kauno TI galėjo būti sergančių ŽIV, kurie nesaugiai ar neatsargiai elgiasi, nenustatyta. Todėl teismas pareiškėjo išreikštą nuomonę, jog kartu su juo kamerose galbūt buvo apgyvendinti asmenys, sergantys ŽIV, infekcinėmis ligomis, ir dėl to jis jautė papildomus išgyvenimus, atmetė kaip nepagrįstą. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad jis, vadovaudamasis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, būtų raštu prašęs laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, o Kauno TI direktorius tokio prašymo nebūtų tenkinęs, todėl teismas negalėjo vertinti, kad atsakovas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias nuteistųjų izoliuotą laikymą pataisos įstaigoje. Teismas pažymėjo, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į ankščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.
21. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pasportavus nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, pažymėjo, kad teisės aktai nenumato galimybės suimtiesiems (nuteistiesiems) praustis duše po karštu vandeniu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl galimybės nebuvimo nusiprausti pasportavus duše atmetė kaip nepagrįstus.
22. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis dėl ploto trūkumo buvo priverstas gulėti arba sėdėti, teismas, vadovaudamasis Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašo 4, 5 punktais, Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašu, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog būtent jo kalinimo Kauno TI metu atsakovas pažeidė minėtas nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, jog dėl jo pažeistos teisės pajudėti (sportuoti) jis kreipėsi į Kauno TI administraciją, todėl pareiškėjo skundo aplinkybės dėl nesuteiktos galimybės pajudėti (sportuoti) pripažintinos nepagrįstomis (ABTĮ 56 str. 1 d.).
23. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamu laikotarpiu patvirtina, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybą dėl (duomenys neskelbtini), tačiau depresijos požymių, psichikos sutrikimų nerasta, pergyvena dėl bylos, įvykdyto nusikaltimo, tačiau, teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
24. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.
25. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, kalinimas perpildytose kamerose nurodytu kalinimo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas, pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
26. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinęs pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 8 000 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 130 Eur.
III.
27. Pareiškėjas N. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
27.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tai, kad kamerose be laikomų asmenų buvo ir baldai bei sanitarinis mazgas, todėl erdvės judėti buvo labai mažai.
27.2. Teismo argumentas, kad atsakovo atstovas nesiekė pažeminti kalinamo asmens patalpindamas jį į perpildytas kameras, neatitinka tikrovės.
27.3. Nesutiktina, kad 551 parą pareiškėjo kalinimo Kauno TI sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Nors tuo metu kameros plotas ir atitiko 3,6 kv. m normą vienam asmeniui, tačiau tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas ilgą laiką, su 4 asmenimis, beveik visas plotas buvo užstatytas baldais.
27.4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš rūpesčių, streso, kurį patyrė gindamas savo teises.
27.5. Nesutiktina su teismo išvada, kad buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas neįvertino to, jog sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas visiškai iki lubų, dėl ko girdisi garsai, sklinda kvapai.
27.6. Teismas neįvertino aplinkybės, kad pasivaikščiojimo kiemeliai per maži ir 4 asmenims vaikščioti tenka susigrūdus.
27.7. Nesutiktina su teismo vertinimu dėl dušo. Į trivietį dušą vesdavo 4 asmenis, trūko laiko nusiprausti, nebuvo kur susidėti daiktų, pasportavus (sportavimo dieną) nevesdavo į dušą.
27.8. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad natūrali šviesa nepatenka į kamerą pro langą. Pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2015 m. vasario 1 d. buvo kalinamas 3 aukšto kameroje Nr. 345, kurioje buvo neskaidraus stiklo langai, užklijuoti tamsinančia plėvele. Teismui buvo pateikti duomenys dėl blogėjančio pareiškėjo regėjimo, todėl nepaneigtina, kad tai prasto apšvietimo pasekmė.
27.9. Teismas nevertino, kad pareiškėjo liga – hemorojus – yra netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI pasekmė dėl per mažo judėjimo.
27.10. Konvencijos ir EŽTT jurisprudencijos nuostatos nustato, kad minimalus plotas, tenkantis kameroje turi būti 4 kv. m, į dušą turi būti išvedama 2 kartus per savaitę, turi būti tiekiamas karštas vanduo kameroje, sanitarinis mazgas atitvertas iki lubų. Į tai teismas neatsižvelgė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėją laikant Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2016 m. liepos 29 d., atlyginimo.
29. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pripažino, kad iš 567 parų, kai buvo laikomas Kauno TI, 16 parų pareiškėjo laikymo sąlygos neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje reikalavimo, todėl priteisė pareiškėjui 130 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.
30. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į Konvencijos ir EŽTT jurisprudencijos nuostatas dėl minimalių kalinimo standartų, kad kameros, kuriose ji buvo laikomas, buvo užstatytos baldais, įrengtas sanitarinis mazgas, kas dar labiau mažino kameros plotą, į sveikatos sutrikimus, kaip netinkamų kalinimo sąlygų pasekmę, taip pat netinkamai įvertino visus kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus.
31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
32. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumų ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, ginčo teisiniam santykiui taikytinų materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu, padarytomis išvadomis bei pateiktais motyvais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo kiekvieną pareiškėjo nurodytą atsakovo atstovo pažeidimą ir jo pateiktus argumentus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.
33. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
34. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
35. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytus kalinimo sąlygų pažeidimus, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).
36. Papildomai pasisakydama dėl Konvencijos ir EŽTT jurisprudencijos taikymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog įvertinus Europos teisės įtaką, administraciniuose teismuose sprendžiant ginčus dėl kalinimo sąlygų iš tiesų ypač svarbios Konvencijos 3 straipsnio nuostatos ir jų turinį pildanti EŽTT jurisprudencija, kuri analizuojamu klausimu pakankamai nuosekli ir išplėtota. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra konstatavęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-171-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-527-822/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018).
37. Taip pat ir paties Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija yra ta, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka Susitariančioms Šalims vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis įvertinti Susitariančių Šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Kemmache prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 17621/91), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-171-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-350-822/2018 ir kt.).
38. Taigi, atsižvelgus į nurodytus argumentus, pabrėžtina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018 ir kt.).
39. Atsižvelgus į tai, atmestini pareiškėjo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Konvencijos ir EŽTT jurisprudencijos nuostatos nustato, kad minimalus plotas, tenkantis kameroje turi būti 4 kv. m, į kameros plotą neturi būti įskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, į dušą turi būti išvedama 2 kartus per savaitę, turi būti tiekiamas karštas vanduo kameroje, sanitarinis mazgas atitvertas iki lubų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai vadovavosi nacionalinės teisės nuostatomis, susijusiomis su minimalaus ploto, tenkančio asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje, vedimo į dušą tvarkos, sanitarinio mazgo įrengimo, vandens tiekimo reikalavimais, ir konstatavo arba nekonstatavo atitinkamus pareiškėjo nurodytus kalinimo sąlygų pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su teismo padarytomis išvadomis bei motyvais sutinka ir jų nekartoja.
40. Taip pat, pasisakydama dėl kameros ploto ir joje esančių įrenginių bei inventoriaus užimamo ploto įtakos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog EŽTT naujausioje savo praktikoje (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.
41. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino ir minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
42. Šiuo metu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme, toks vertinimas neatliekamas (2018 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018, 2018 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017). Paprastai, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo skaičiuojant jam tekusį kameros plotą tardymo izoliatoriuje išskaičiuoti plotą, tenkantį baldams, vadovaujamasi nacionalinės teisės aktais bei minėta EŽTT praktika ir tokie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018).
43. Taigi, vadovaujantis išdėstytais argumentais, atmestini pareiškėjo teiginiai dėl to, jog šiuo atveju, nustatant minimalaus gyvenamojo ploto kameroje pažeidimą, buvo būtina iš bendro kameros ploto išskaičiuoti plotą, tenkantį kameroje įrengtiems baldams. Tuo tarpu, net ir įvertinus plotą, kurį užėmė sanitarinis mazgas, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog iš 567 parų, kai buvo laikomas Kauno TI, tik 16 parų pareiškėjo laikymo sąlygos neatitiko tiek nacionalinių teisės aktų, tiek Konvencijos reglamentuoto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje reikalavimo. Taigi nustatyti ilgesnį šio pažeidimo laikotarpį nėra pagrindo.
44. Kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu bei privatumo pažeidimu, pasivaikščiojimo kiemelių dydžiu, vedimo į dušą tvarka ir dušo patalpų įrengimu, netinkamu apšvietimu, bei pareiškėjo sveikata, kaip minėta, pareiškėjas visiškai nepagrindžia, tačiau tik deklaratyviai pakartoja tuos pačius skunde pirmosios instancijos teismui jau nurodytus pažeidimus, kuriuos, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiuo vertinimu sutinka.
45. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.
46. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija