Administracinė byla Nr. A-187-822/2019
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01024-2017-3
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal bylą pagal pareiškėjo P. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas P. T. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus prašė pareiškėjo skundą atmesti.
2.1. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. skirtingose kamerose. Paaiškino, kad Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto, šis reikalavimas nustatytas įsakyme, reikalavimas neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto nėra įtvirtintas. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą. Atsakovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,24 kv. m. (pusę dienos kameroje Nr. 99) iki 16,7 kv. m. kameros ploto, kas leido daryti išvadą, jog visas (išskyrus minėtą pusdienį) pareiškėjo kalinimo dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.
2.2. Atsakovas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016 m. balandžio 11 d. atliko kameros Nr. 64 patikrinimą. Pats pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl atsakovas preziumavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas.
2.3. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
2.4. Atsakovo vertinimu pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą nepagrįsti, todėl nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.
II.
3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė jo naudai iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
4. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, jis buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
5. Teismas iš 2017 m. birželio 29 d. pažymos Nr. 60/09-24632 nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d., viso 363 dienas, skirtingose gyvenamosiose kamerose, vienas arba su dar 1-5 asmenimis. Pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko nuo 3,24 kv. m iki 18,69 kv. m kameros ploto. Teismas, įvertinęs kamerų plotą (nuo 6,56 iki 22,93 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 1 iki 6), nustatė, kad 361 dieną pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, tačiau 2 dienas (2016 m. spalio 12 d. kameroje Nr. 99 ir 2016 m. spalio 18 d. kameroje Nr. 103) pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (pareiškėjui teko nuo 3,24 kv. m iki 16,22 kv. m. kameroje Nr. 99 ir nuo 3,51 iki 4,39 kv. m. kameroje Nr. 103).
6. Teismas išanalizavęs atsakovo į bylą pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius, sanitarinių mazgų užimamą plotą ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kamerose Nr. 6, 63, 101, 64, 17, 27, 39, 24, 20 ir 30, kai jose buvo laikomi daugiausia 5-6 asmenys, pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Teismas pasisakė, kad jis neturi duomenų, kokį plotą pareiškėjo laikymo kamerose užėmė baldai, tačiau įvertinęs nustatytas aplinkybes sprendė, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
7. Teismas vertindamas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes susijusias su kamerų, kuriose jis kalėjo, netinkama būkle, vadovavosi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktais ir Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymomis apie 2015-2016 metais atliktus remonto darbus. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes bei įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis susijusius su kamerų būkle ginčo laikotarpiu sprendė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl pareiškėjo laikymo kamerų būklės, ir konstatavo, jog pareiškėjas kamerose Nr. 6, 11, 17, 20, 29, 43, 62, 63, 99, 101 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę bei oro temperatūrą, ir 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
8. Pareiškėjo teiginius dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu teismas atmetė, vadovaudamasis 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir įvertinęs tai, kad sanitariniai mazgai pareiškėjo laikymo kamerose nuo likusios kameros erdvės buvo atitverti mūrinėmis arba OSB plokštės sienelėmis, kurių aukštis skirtingas (nuo 1,58 iki 2,40 m).
9. Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendė kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
III.
10. Pareiškėjas P. T. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1. Teismas neatsižvelgė į visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, neįvertino visų bylos aplinkybių, netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį.
10.2. Teismas vertindamas neturtinės žalos dydį neatsižvelgė į tai, kad nepatogumai bei dvasinė skriauda truko ilgą laiką ir nebuvo trumpalaikė.
10.3. Kamerose Nr. 6, 63, 101, 64, 17, 27, 39, 24, 20, 30 pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, taip pat jose buvo baldai, jos neatitiko higienos normų reikalavimų.
11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
11.2. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai nereiškė pretenzijų dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams. Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šių pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveiki, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.
11.3. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.
11.4. Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nebuvo nustatyta.
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Apeliacijos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.
13. Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis konstatavo, kad 2 dienas (2016 m. spalio 12 d. kameroje Nr. 99 ir 2016 m. spalio 18 d. kameroje Nr. 103) pareiškėjui tenkantis kamerų plotas neatitiko 3,6 kv. m minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui reikalavimo. Taip pat teismas pasisakė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl pareiškėjo laikymo kamerų būklės, ir konstatavo, jog pareiškėjas kamerose Nr. 6, 11, 17, 20, 29, 43, 62, 63, 99, 101 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę bei oro temperatūrą, ir 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų. Pareiškėjui priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Pareiškėjas nurodė, kad teismas vertindamas neturtinės žalos dydį neatsižvelgė į tai, kad nepatogumai bei dvasinė skriauda truko ilgą laiką ir nebuvo trumpalaikė. Nurodė, kad kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, jos buvo apstatytos baldais, neatitiko higienos normų reikalavimų.
15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
16. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
17. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
18. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
19. Akcentuotina, kad EŽTT savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT tame pačiame, be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
20. Byloje yra duomenys, iš kurių matyti kokiu laikotarpiu, kokiose kamerose su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 21-29), taip pat byloje yra Šiaulių TI sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelė, kurioje yra nurodyti Šiaulių TI kamerose esančių sanitarinių zonų užimami plotai apskaičiuoti kv. m tikslumu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje yra tikslūs duomenys, nurodantys kamerų plotus, jose buvusių asmenų skaičių bei sanitarinio mazgo užimamą plotą, nustatė, kad pareiškėjui jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu teisė į 3 kv. m plotą atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, buvo pažeista 189 dienas, kai pareiškėjui teko mažesnis nei
3 kv. m kameros plotas atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą kameroje, kas yra prilyginama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tekusio kameros ploto normą, neatsižvelgė į byloje esančius nurodytus sanitarinių įrenginių užimamus plotus ir atliko klaidingus aritmetinius skaičiavimus, kas lėmė, kad buvo neteisingai įvertintas ploto pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu mastas ir trukmė.
21. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas higienos normas neatitinkančiose kamerose, atmestini. Teismas įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktuose ir ir Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymoje esančius duomenis konstatavo, jog pareiškėjas kamerose Nr. 6, 11, 17, 20, 29, 43, 62, 63, 99, 101 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę bei oro temperatūrą, ir 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Atitinkamai teismas į tai atsižvelgė spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio pareiškėjui. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis šiuo aspektu ir jų nekartoja.
22. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
23. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
24. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose (dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo) priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3579-502/2017), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
25. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (189 dienas nebuvo užtikrinta pareiškėjui minimali teisės aktais numatyta gyvenamojo ploto norma bei buvo pažeisti higienos normų reikalavimai susiję su kamerose buvusia oro drėgme, temperatūra bei sienų ir lubų danga), taip pat neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 1 800 Eur suma.
26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1 800 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo P. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjo P. T. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.