Administracinė byla Nr. eA-988-624/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02240-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Z. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – E. R.) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas L. Z. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus 2017 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (17)SN110)SP-59 „Dėl galimo seksualinio priekabiavimo (duomenys neskelbtini) dramos teatre tyrimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo įvertintas jo elgesys trečiojo suinteresuoto asmens E. R. (toliau – ir aktorė) atžvilgiu. Šiuo sprendimu konstatuota, kad jis nevykdė pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, Įstatymas) 6 straipsnio 4 punkte, todėl padarę pažeidimą, nustatytą Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje, ir dėl šio padaryto pažeidimo buvo įspėtas.
3. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamu sprendimu ir teigė, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. gegužės 30 d. raštu Nr. (l 7)SN-110)S-324 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas) pareikalavo pateikti paaiškinimus dėl E. R. aprašytų skundžiamų seksualinio priekabiavimo veiksmų. Prie Rašto nebuvo pridėti jokie priedai. Būtent į Rašte nurodytas aplinkybes jis 2017 m. birželio 5 d. davė paaiškinimus. Pareiškėjo teigimu, ginčijamame sprendime nurodyti veiksmai, kuriais jis neva priekabiavo prie E. R., yra grindžiami išimtinai tik garso įrašais, kurių turinys Rašte jam nebuvo atskleistas. Apie E. R. pateiktą garso įrašą Rašte neužsiminta, todėl duodamas paaiškinimus apie garso įrašą jis nežinojo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas mano, kad tokiais veiksmais atsakovas atėmė iš jo galimybę duoti paaiškinimus dėl vienintelio įrodymo.
4. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dienos LRT laidoje „(duomenys neskelbtini)“, dar net negavus jo paaiškinimo ir nepriėmus sprendimo, dalyvavo Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierė (toliau – ir Kontrolierė) ir viešai reiškė savo poziciją, jog pareiškėjo veiksmai yra seksualinis priekabiavimas. Pareiškėjo nuomone, tai rodo, kad Kontrolierė buvo iš anksto nusistačiusi prieš pareiškėją ir jai nebuvo svarbūs jo paaiškinimai ar atliekamas tyrimas.
5. Pareiškėjo teigimu, garso įrašas padarytas nesąžiningai ir neteisėtai panaudotas prieš jį, kadangi jame girdimas pokalbis yra ne realus pokalbis tarp teatro vadovo ir darbuotojos, o spektaklio repeticija. Pažymėjo, kad E. R. įrašė šią repeticiją ir, išimdama dalį įrašo iš konteksto, ją pateikė kaip realų pokalbį. Iš garso įrašo girdėti, jog buvo modeliuojama situacija, kurioje aktorė galėtų geriau suprasti, kaip jaučiasi seksualinį šantažą išgyvenanti mergaitė, ir dėl to galėtų geriau suvaidinti spektaklį. Pareiškėjas skunde papasakojo spektaklio mintį ir teigė, kad aktorė bandė suvaidinti seksualinio priekabiavimo sceną „savais žodžiais“, tačiau nepavykus, teko pasilikti prie senojo pjesės teksto. Pabrėžė, kad su E. R. niekada nebendravo jokiomis seksualinio pobūdžio temomis ne teatrinės veiklos kontekste, nereikalavo iš jos jokio seksualinio elgesio ir niekaip prie jos seksualiai nepriekabiavo. Net jeigu garso įrašai būtų traktuojami taip, kaip jį pateikia E. R., mano, kad jis nepatvirtina seksualinio priekabiavimo veiksmų, apie kuriuos nurodo E. R.. Nors Sprendime nurodoma, kad E. R. pateikė skundą, kuriame išdėstė visas aplinkybes dėl pareiškėjo, kaip vadovo, seksualinio priekabiavimo: 1) replikomis dėl būtinybės jį pabučiuoti, tokiu būdu išreiškiant padėką už jo darbą ir režisavimą); 2) pasakymais, kad po premjeros E. R. turės su juo „permiegoti“; 3) veiksmais: prievartiniu bučiavimu, kišant liežuvį į burną ir nurodant, kad ji išsižiotų, pareiškėjo įsitikinimu, nė vieno iš šių veiksmų nepatvirtina garso įrašas. Jame nėra jokių E. R. ar jo pasisakymų dėl šių seksualinio priekabiavimo veiksmų, o priešingai – garso įraše E. R. teigė, kad asmeninių santykių nebuvo, ir pokalbis vyksta tik apie vieną fizinį veiksmą – rankos paspaudimą, kas savaime nėra joks seksualinis priekabiavimas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, jog ginčijamo sprendimo išvados dėl seksualinio priekabiavimo, paremto garso įrašu, yra nepagrįstos.
6. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad Tarnyboje 2017 m. gegužės 26 d. gautas E. R. skundas, kuriame teigiama, jog ji patyrė seksualinį priekabiavimą darbe. Aktorė nurodė, jog repeticijų metu pareiškėjas ne vieną kartą minėjo jai, jog po spektaklio „(duomenys neskelbtini)“ premjeros ji turės su juo „permiegoti“, tokiu būdu atsidėkodama už repeticijas. Taip pat, pasak aktorės, pareiškėjas jai sakė, kad tik turėdama lytinius santykius su juo ji bus žvaigždė, o jei ne – bus priversta išeiti iš darbo. (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val. prieš repeticiją pareiškėjas pasakė jai: „ateik čia“, suėmė jai už veido bei pradėjo ją bučiuoti per prievartą, įsakydamas jai išsižioti. Tą pačią dieną po repeticijos išjungė šviesą ir vėl suėmė už veido bei pradėjo bučiuoti per prievartą. Pasak aktorės, pareiškėjas ją suėmė taip stipriai, kad ji negalėjo pasipriešinti.
8. Atsakovas paaiškino, kad įvertinęs, ar aktorės skunde išdėstytas pareiškėjo elgesys turi seksualinio priekabiavimo požymių bei ar pareiškėjas savo elgesiu nepažeidė Įstatymo 6 straipsnio 4 punkto nuostatų, konstatavo, jog pareiškėjo veiksmai, išreikšti aktorės atžvilgiu, laikytini seksualiniu priekabiavimu, ir ginčijamu sprendimu nusprendė įspėti pareiškėją dėl padaryto pažeidimo.
9. Atsakovo teigimu, pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti teise būti išklausytam ne tik raštu, bet ir žodžiu, o remiantis Įstatymo 4 straipsniu ir pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Akcentavo, kad skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas, o pareiškėjui nesikreipus į Tarnybą su prašymu pateikti paaiškinimus ne tik raštu, bet ir žodžiu, galima daryti išvada, jog, jo manymu, jis pasinaudojo savo teise būti išklausytam.
10. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Rašte nebuvo nurodyta, jog aktorė pateikė garso įrašus, pažymėjo, kad 2017 m. birželio 28 d. pareiškėjo atstovas susipažino su tyrimo Nr. (17)SN-110 medžiaga, kurioje atsispindi visų pateikiamų (gautų Tarnyboje) į bylą dokumentų datos. Aktorė į Tarnybą kreipėsi 2017 m. gegužės 26 d., Raštas pareiškėjui išsiųstas 2017 m. gegužės 30 d., o atsakymas į paklausimą gautas 2017 m. birželio 5 d. Papildomą medžiagą su garso įrašais aktorė Tarnybai pateikė 2017 m. birželio 6 d.
11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Kontrolierė laidos „(duomenys neskelbtini)“ metu išreiškė poziciją, jog pareiškėjo veiksmai yra seksualinis priekabiavimas, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė tikslaus laiko, minučių ir sekundžių tikslumu, kada Kontrolierė, anot pareiškėjo, išreiškė laidoje poziciją, jog jo veiksmuose yra įžvelgiamas seksualinis priekabiavimas. Mano, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė nėra įrodyta, o skundo teiginys dėl Kontrolierės pasisakymo neturi jokio pagrindimo. Atkreipė dėmesį, kad minėtoje laidoje Kontrolierė nurodė, kokie veiksmai yra laikomi seksualiniu priekabiavimu, tačiau nevertino pareiškėjo veiksmų aktorės atžvilgiu.
12. Atsakovo nuomone, kritiškai vertintinas pareiškėjo teiginį, kad garso įrašas yra nesąžiningai ir neteisėtai naudojamas prieš jį. Pažymėjo, kad susipažinus su pareiškėjo pateiktu monospektaklio scenarijumi, sunku įsivaizduoti, kokia scena galėjo būti pakeista garso įraše girdimu pokalbiu. Pabrėžė, kad garso įraše girdima, jog aktorė įeina į pareiškėjo, kaip vadovo kabinetą, (pasibeldimas į duris, pareiškėjo žodžiai: „taip taip, labas, gal arbatos...taip sėdim, ar taip, sakei, kad nori pasikalbėti“) ir pradeda pokalbį, kaip su vadovu, o ne partneriu, su kuriuo vaidintų spektaklyje. Akcentavo, jog spektaklis „(duomenys neskelbtini)“ yra monospektaklis, kuriame vaidina vienas aktorius, o būtent – aktorė E. R., tuo tarpu garso įraše girdimas dialogas, t. y. aktorės ir pareiškėjo pokalbis. Atsakovo vertinimu, aktorės ir pareiškėjo pokalbis vyko pareiškėjo kabinete, o aktorė atėjo pasikalbėti dėl netinkamų ir nepageidaujamų pareiškėjo veiksmų jos atžvilgiu, o ne repetavo pjeses scenarijų.
13. Atsakovo teigimu, 2017 m. kovo 19 d. garso įraše girdimas pokalbis tik sustiprina aktorės nurodytas aplinkybes dėl prievartinio bučiavimo, lietimo ir replikų apie „permiegojimą“. Pasak atsakovo, nesant minėtiems pareiškėjo veiksmams aktorės atžvilgiu, jai nebūtų pagrindo eiti pas pareiškėją, kaip teatro vadovą, į kabinetą bei sakyti: „kiek perspaudėt nuo darbinių iki asmeninių santykių“. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad 2017 m. birželio 5 d. atsakyme pareiškėjas neneigė, jog tokie veiksmai: „ateik čia“ arba įsakymas išsižioti, suėmimas už veido, šviesos užgesinimas, yra tiesiog repeticijų fragmentų ištraukimas iš visiškai teisėto profesionalaus scenos meno ir jokiu būdu ne diskriminacinio darbinio konteksto. Pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai yra prieštaringi, nesuteikiantys pagrindi ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog E. R. skundo pateikimo Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriui metu L. Z. buvo jos darbdavys, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas) 7 straipsnio 7 dalimi, pareiga užtikrinti, kad teatro darbuotojai nepatirtų seksualinio priekabiavimo, teko pareiškėjui.
16. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 4 straipsniu, Europos Parlamento ir Tarybos 2010 m. liepos 7 d. direktyvos 2010/41/ES 2 straipsnio d punktu, sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad E. R. pateikus Tarnybai prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) aplinkybes, pareiškėjas, kaip skundžiamas asmuo, turėjo pareigą įrodyti, jog lygių galimybių principas nebuvo pažeistas, t. y. paneigti įstatyme nustatytą prezumpciją.
17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. R. 2017 m. gegužės 26 d. skundu kreipėsi į Tarnybą. Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierė 2017 m. gegužės 30 d. raštu Nr. (17)SN-110)S-324 „Dėl informacijos pateikimo“, cituodama E. R. nurodytas aplinkybes protokole–pareiškime, pateiktame Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos skyriaus Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriui, kreipėsi į pareiškėją, prašydama per 3 darbo dienas nuo reikalavimo gavimo dienos pateikti paaiškinimą dėl E. R. aprašytų skundžiamų seksualinio priekabiavimo veiksmų, tačiau jokių kitų dokumentų ar priedų su šiuo raštu pareiškėjui neteikė. Pareiškėjas 2017 m. birželio 5 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė argumentus dėl E. R. skundžiamų veiksmų.
18. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su E. R. skundo ar Protokolo–pareiškimo turiniu, jam buvo patektas tik Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierės 2017 m. gegužės 30 d. raštas, kuriame cituojami E. R. teiginiai, todėl atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog pareiškėjas nesikreipė į Tarnybą su prašymu pateikti paaiškinimus ne tik raštu, bet ir žodžiu.
19. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad E. R. garso įrašus Tarnybai pateikė 2017 m. birželio 6 d., tačiau byloje duomenų, jog minėti garso įrašai būtų siųsti pareiškėjui, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ginčijamo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjui nebuvo žinoma apie 2017 m. birželio 6 d. trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus papildomus įrodymus, todėl Tarnybos atsiliepime nurodytus argumentus, jog pareiškėjas su visa tyrimo medžiaga susipažino 2017 m. birželio 28 d., vertino kaip teisiškai nereikšmingus.
20. Dėl pareiškėjo teiginių, jog pažeista jo teisė būti išklausytam, kadangi jis nebuvo supažindintas su garso įrašais, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pažymėjo, kad Rašte, kurį Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierė pateikė pareiškėjui, buvo nurodytos visos aplinkybes dėl jo, kaip vadovo, seksualinio priekabiavimo E. R. atžvilgiu: 1) replikomis dėl būtinybės E. R. jį pabučiuoti, tokiu būdu išreiškiant padėką už jo darbą ir režisavimą); 2) pasakymais, kad po premjeros E. R. turės su juo „permiegoti“; 3) veiksmais: prievartiniu bučiavimu, kišant liežuvį į burną ir nurodant, kad ji išsižiotų. Teismas akcentavo, kad būtent dėl šių prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) aplinkybių pareiškėjas turėjo pateikti argumentus ar įrodymus, paneigiančius Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje nustatytą prezumpciją. Kadangi pareiškėjas į Rašte nurodytas aplinkybes atsakė 2017 m. birželio 5 d., teismas vertino, jog pareiškėjas pasinaudojo teise duoti paaiškinimus ir pagrindo pripažinti teisės būti išklausytam pažeidimą nėra.
21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, sprendė, kad jame nurodytos visos aplinkybės, susijusios su pareiškėju, kaip (duomenys neskelbtini) dramos teatro vadovo, seksualiniu priekabiavimu E. R. atžvilgiu, kurios išdėstytos Rašte, ir kurios buvo žinomos pareiškėjui. Teismas vertino, kad Sprendime nurodomi garso įrašai (konkrečiai – 2017 m. kovo 19 d. garso įrašas) laikytini įrodymais, kurie tik patvirtina aplinkybes, kurias pareiškėjas įvertino 2017 m. birželio 5 d. atsakyme į Raštą, todėl sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, jog garso įrašai patys savaime nėra aplinkybės, į kurias reikia teikti atsiliepimą.
22. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pateiktame garso įraše girdimos ištraukos iš monospektaklio repeticijos, pažymėjo, jog minėtame graso įraše girdimas realus pokalbis (dialogas), o spektaklis „(duomenys neskelbtini)“ yra monospektaklis, kuriame vaidina vienas aktorius (E. R.). Teismas, susipažinęs su LRT laidos „(duomenys neskelbtini)“ įrašu, nenustatė Kontrolierės šališkumas pareiškėjo atžvilgiu, kadangi ji šioje laidoje tik nurodė, kokie veiksmai pagal Lygių galimybių įstatymą ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą yra laikomi seksualiniu priekabiavimu, konkrečiai nevertindama pareiškėjo veiksmų E. R. atžvilgiu.
23. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, paneigiančių ginčijamame sprendime nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo seksualinio pobūdžio elgesį, kuris E. R. atžvilgiu pasireiškė fiziniais veiksmais, žodžiu, kurių tikslas (poveikis) buvo sukurti trečiajam suinteresuotam asmeniui bauginančią aplinką (baimę prarasti darbą). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepaneigė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos prezumpcijos, ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas neįvykdė pareigos, nustatytos Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 6 straipsnio 4 punkte, todėl padarė pažeidimą, nustatytą Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 11 straipsnio 5 punkte. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
24. Pareiškėjas L. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
25. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino skunde pateiktas faktines aplinkybes ir teisinius motyvus.
26. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurias atmesti jo teiginiai dėl teisės būti išklausytam pažeidimo. Pažymi, kad atsakovas, nepateikdamas kartu su 2017 m. gegužės 30 d. raštu trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų papildomų įrodymų ir garso įrašų, atėmė iš jo teisę ginti savo teises. Akcentuoja, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas garso įrašais, todėl jam privalėjo būti sudaryta galimybė su jais susipažinti.
27. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pateiktą garso įrašą vertino kaip patvirtinantį, jog pareiškėjas seksualiai priekabiavo prie trečiojo suinteresuoto asmens. Pažymi, kad garso įraše girdisi pjesės „(duomenys neskelbtini)“ repeticija. Pabrėžia, kad pjesės repeticija ir pokalbis dėl aktorės rolės tinkamesnio atlikimo nėra laikytinas seksualiniu priekabiavimu, todėl jokių seksualinio priekabiavimo elementų šiuo atveju nebuvo.
28. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad Kontrolierė priimdama sprendimą buvo nešališka ir televizijos laidoje „(duomenys neskelbtini)“ pateikė bendrą savo poziciją bei teisinį reglamentavimą dėl seksualinio priekabiavimo. Mano, kad Kontrolierė minėtoje laidoje pateikė išankstinę nuomone dėl Sprendimo ir situacijos vertinimo.
29. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas jo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nesuteikė jam galimybės pateikti paaiškinimus.
30. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
31. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, susijusiais su teisės būti išklausytam ir ginti savo teises pažeidimais, teigdamas, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus dėl Rašte nurodytų trečiojo suinteresuoto asmens skundo aplinkybių ir jis šia teise pasinaudojo. Pažymi, kad 2017 m. kovo 19 d. garso įrašo aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos dar iki trečiajam suinteresuotas asmeniui pateikiant skundą Tarnybai, kadangi minėtas įrašas buvo nurodytas ikiteisminio tyrimo medžiagoje.
32. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl garso įrašo, kaip įrodymo, vertinimo. Pažymi, kad viso 2017 m. kovo 19 d. garso įrašo metu vyravo seksualinio priekabiavimo elementai.
33. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad laidoje „(duomenys neskelbtini)“, Kontrolierė turėjo išankstinę nuomonę dėl nagrinėjamos situacijos vertinimo. Akcentuoja, kad minėtoje laidoje buvo nurodyta, kokie veiksmai pagal Lygių galimybių įstatymą ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą laikomi seksualiniu priekabiavimu, tačiau pareiškėjo veiksmais aktorės atžvilgiu nebuvo vertinti.
34. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl nepagrįstai netenkinto prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo, taip nesuteikiant jam galimybės būti išklausytam. Pažymi, kad prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka pareiškėjas pateikė likus kelioms minutėms iki teismo posėdžio pradžios. Atsakovas tokius pareiškėjo veiksmus vertina kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
35. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus 2017 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (17)SN110)SP-59 „Dėl galimo seksualinio priekabiavimo (duomenys neskelbtini) dramos teatre tyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas nepaneigė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos prezumpcijos, t. y. nepateikė argumentų ar įrodymų, paneigiančių ginčijamame sprendime nustatytų aplinkybių apie jo seksualinio pobūdžio elgesį E. R. atžvilgiu. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
37. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
38. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 dalis numato, kad priekabiavimas – nepageidaujamas elgesys, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 7 punktas numato, kad darbdavys privalo imtis priemonių, jog darbuotojas, valstybės tarnautojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo.
39. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad seksualinis priekabiavimas – nepageidaujamas užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką. Lietuvos įstatymų leidėjas seksualinį priekabiavimą kaip neleistiną elgesį teisės aktuose įtvirtino, siekdamas apsaugoti visus asmenis – vyrus ir moteris – nuo nepagarbaus ir juos žeminančio elgesio, nuo kėsinimosi į asmens orumą ir kitas pamatines vertybes, nes būtent tokį efektą turi priekabiavimas ar seksualinis priekabiavimas asmeniui, į kurį jis nukreiptas.
40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2012 dėl seksualinio priekabiavimo fakto darbe, išaiškino, kad Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatos atkartoja 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB (toliau – ir Direktyva 2006/54) dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo nuostatas, įtvirtindamos, kad seksualinis priekabiavimas reiškia nepageidaujamą užgaulų, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštą seksualinio pobūdžio elgesį su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką, o priekabiavimas reiškia nepageidaujamą elgesį, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Direktyvos 2006/54 preambulėje, be kita ko, nurodyta, kad priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas prieštarauja vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principui, todėl laikoma, kad tai yra diskriminacija dėl lyties. Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad diskriminacija apima priekabiavimą ir seksualinį priekabiavimą, taip pat mažiau palankų požiūrį dėl to, kai asmuo laiko tokį elgesį netinkamu arba paklūsta jam. Taigi, seksualinis priekabiavimas (kaip ir kiekvienas tokio priekabiavimo faktas atskirai) yra kartu laikytinas ir ne tokiu palankiu asmens traktavimu, t. y. tiesiogine diskriminacija. Tiek nacionalinės, tiek Europos Sąjungos teisės normose nurodoma, kad seksualiniu priekabiavimu laikomas seksualinio pobūdžio užgaulus elgesys. Teisės aktuose papildomai nurodoma, kad tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui. Siekiant konstatuoti seksualinį priekabiavimą, reikia įrodyti neteisėtą ketinimą.
41. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2012, taip pat pateiktas išaiškinimas dėl 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/80/EB (toliau – ir Direktyva 97/80/EB) dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose. Direktyvos 97/80/EB 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad valstybės narės taiko tokias priemones, kurios, remiantis jų nacionalinėmis teismų sistemomis, yra būtinos, norint užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys esą nuskriausti, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, nurodo teismui ar kitai kompetentingai institucijai aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turėtų įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas. Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas numatytas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad tais atvejais, kai asmenys, manantys, jog jie nukentėjo, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. Kasacinis teismas sprendė, kad šios normos įtvirtina valstybės pareigą įrodinėjimo naštą paskirstyti taip, kad diskriminaciją (įskaitant seksualinį priekabiavimą) patyrusiam asmeniui pateikus prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) įrodymus apie tai, jog diskriminacijos (seksualinio priekabiavimo) faktas buvo, atsakovui tektų pareiga įrodyti, kad pažeidimas nebuvo padarytas. Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles.
42. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta, kad, teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių asmenų skundus ir pareiškimus, taip pat asmenų ginčus dėl diskriminacijos lyties pagrindu, preziumuojama, jog tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Skundžiamas asmuo ar institucija turi įrodyti, kad lygių teisių principas nebuvo pažeistas.
43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepaneigė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos prezumpcijos. Įvertinusi byloje pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, paneigiančių ginčijamame sprendime nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo seksualinio pobūdžio elgesį, kuris E. R. atžvilgiu pasireiškė fiziniais veiksmais (prievartiniu bučiavimu, stipriu suėmimu ir priglaudimu prie savęs), žodžiu (priminimais apie „prievolė“ turėti lytinius santykius su juo po premjeros, grasinimais prarasti darbą), kurių tikslas (poveikis) buvo sukurti E. R. bauginančią aplinką (baimę prarasti darbą).
44. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos teismo informacinės sistemos Liteko duomenimis Panevėžio apygardos teismas 2018 m. lapkričio 21 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-178-350/2018 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendį, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo priversti E. R. lytiškai santykiauti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 151 str. 1 d.). Pareiškėjas nuteistas už tai, kad laikotarpiuose nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 19 d. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, būdamas (duomenys neskelbtini) teatro direktoriumi ir spektaklio režisieriumi, pasinaudodamas nukentėjusiosios (trečiojo suinteresuoto asmens), kaip šio teatro aktorės tarnybiniu priklausomumu bei panaudodamas psichinę prievartą, tai yra grasindamas padaryti taip, jog nukentėjusioji ateityje negalėtų įsidarbinti kituose teatruose ir negalėtų tęsti aktorės karjeros, reikalavo, jog nukentėjusioji su juo turėtų lytinius santykius, be to, (duomenys neskelbtini), apie (duomenys neskelbtini) val., sugriebęs nukentėjusiajai už galvos, spausdamas pirštais jos veidą, prievarta bučiavo nukentėjusiąją bei kišo liežuvį jai į burną, tokiu būdu pasikėsino priversti nukentėjusiąją lytiškai santykiauti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji atsisakė lytiškai santykiauti, paviešino jos atžvilgiu atliekamus veiksmus bei kreipėsi į policiją.
45. Pareiškėjas tiek skundą pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinį skundą grindė argumentais, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam ir duoti paaiškinimus, kadangi atsakovas, nepateikdamas kartu su Raštu trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų papildomų įrodymų ir garso įrašų, atėmė iš jo teisę ginti savo teises.
46. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. R. 2017 m. gegužės 26 d. kreipėsi į Tarnybą su skundu, kuriame nurodė, jog ji patyrė seksualinį priekabiavimą darbe. Iš Tarnybai E. R. pateikto skundo ir jo priedo – pareiškimo.PDF, t. y. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos skyriaus Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Kriminalinės skyriaus protokolo-pareiškimo, turinio matyti, kad E. R. kreipėsi į Tarnybą dėl galimo seksualinio priekabiavimo (duomenys neskelbtini) dramos teatre. Kitų dokumentų ar garso įrašų E. R. prie 2017 m. gegužės 26 d. skundo Tarnybai nepateikė (b. l. 33–37). Lygių galimybių kontrolierė 2017 m. gegužės 30 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydama per 3 darbo dienas nuo reikalavimo gavimo dienos pateikti paaiškinimą dėl E. R. aprašytų skundžiamų seksualinio priekabiavimo veiksmų, kuriuos, pasak E. R., vadovas vykdė jos atžvilgiu, bei pateikti kitą žinomą informaciją, paaiškinimus, susijusius su skundo dalyku. Kontrolierė prie Rašto nepridėjo trečiojo suinteresuoto asmens su skundu pateikto protokolo-pareiškimo (b. l. 38). Pareiškėjas 2017 m. birželio 5 d. Tarnybai pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė savo argumentus dėl trečiojo suinteresuoto asmens skundo (b. l. 39–42). E. R. 2017 m. birželio 6 d. Tarnybai pateikė tris garso įrašus, medžiagą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą ir su darbo santykiais susijusias sutartis / įsakymus (b. l. 45–64). Tarnyba 2017 m. birželio 21 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė įspėti pareiškėją, kaip (duomenys neskelbtini) dramos teatro vadovą (b. l. 67–73).
47. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 gruodžio 12 d. sprendimą Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 p.). Tačiau ši aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. A756-686/2010).
48. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo informuotas apie Tarnyboje gautą E. R. skundą, Kontrolierė Rašte detaliai nurodė trečiojo suinteresuoto asmens skunde nurodytas aplinkybes. Iš pareiškėjo 2017 m. birželio 5 d. Tarnybai pateikto atsakymo į Raštą turinio matyti, kad pareiškėjas pateikė išsamius paaiškinimus dėl trečiojo suinteresuoto asmens skunde nurodytų aplinkybių ir išreiškė savo nuomonę dėl susidariusios situacijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lygių galimybių kontrolierei suteikus galimybę pasisakyti dėl gauto skundo, pareiškėjas šia teise pasinaudojo, todėl atmestini kaip nepagrįsti jo teiginiai dėl teisės būti išklausytam ir duoti paaiškinimus pažeidimo.
49. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su E. R. su skundu pateiktais papildomais įrodymais ir garso įrašais, pažymėtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo su skundu Tarybai pateikė tik protokolo-pareiškimo kopiją, o ginčijamus garso įrašus – 2017 m. birželio 6 d., t. y. po to, kai Tarnyba pareiškėjui išsiuntė Raštą dėl informacijos pateikimo ir pareiškėjas pateikė atsakymą į Raštą. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jam turėjo būti sudaryta galimybė susipažinti minėtais garso įrašais, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ne bet koks formalus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų pažeidimas sąlygoja individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-683/2005; 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-687/2006, Administracinių teismų praktika, Nr. 9, 2007 m.; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-603/2010 ir kt.).
50. Teisėjų kolegijos vertinimu, garso įrašų nepateikimas pareiškėjui susipažinti nagrinėjamu atveju nepripažintinas esminiu Viešojo administravimo įstatymo nuostatų pažeidimu, kadangi aplinkybės, dėl kurių skundėsi E. R., buvo nurodytos jos pateiktame skunde: 1) replikomis dėl būtinybės E. R. jį pabučiuoti, tokiu būdu išreiškiant padėką už jo darbą ir režisavimą); 2) pasakymais, kad po premjeros E. R. turės su juo „permiegoti“; 3) veiksmais: prievartiniu bučiavimu, kišant liežuvį į burną ir nurodant, kad ji išsižiotų. Minėtas aplinkybes Rašte nurodė Kontrolierė, dėl jų 2017 m. birželio 5 d. rašytiniuose paaiškinimuose pasisakė ir pareiškėjas. Ginčijamame sprendime nurodytoms aplinkybėms pagrįsti Tarnyba pacitavo frazes iš 2017 m. kovo 19 d. garso įrašo, todėl minėtas įrašas, teisėjų kolegijos vertinimu, tik sustiprino E. R. nurodytas aplinkybes, tačiau neturėjo lemiamos reikšmės Sprendimo priėmimui. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su visais garso įrašais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėtuose įrašuose girdėti realus pokalbis tarp teatro vadovo ir teatro darbuotojos, o ne spektaklio repeticija.
51. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Kontrolierė priimdama Sprendimą buvo šališka ir televizijos laidoje „(duomenys neskelbtini)“ pateikė išankstinę nuomone dėl ginčijamo sprendimo bei situacijos vertinimo. Minėtos laidos įrašas nepatvirtinta šių pareiškėjo teiginių, kadangi Kontrolierė laidoje tik nurodė, kokie veiksmai pagal Moterų ir lygių galimybių įstatymą yra laikomi seksualiniu priekabiavimu, konkrečiai nevertindama pareiškėjo veiksmų E. R. atžvilgiu.
52. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su galimybės pateikti paaiškinimus nesuteikimu, pirmosios instancijos teismui netenkinus jo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 78 straipsnio 6 dalį byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo. Šioje dalyje nurodytu atveju žodinis bylos nagrinėjimas rengiamas, jeigu bet kuri proceso šalis pareiškia motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka arba teismas nusprendžia, kad toks nagrinėjimas yra būtinas.
53. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs nagrinėti pareiškėjo skundą, 2017 m. liepos 5 d. pranešimu prašė pareiškėjo pateikti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka (b. l. 24). Pareiškėjas 2017 m. liepos 14 d. pareiškime neprieštaravo dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka (b. l. 25), prieštaravimo dėl minėto bylos nagrinėjimo būdo neišreiškė ir atsakovas (b. l. 32). Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2017 m. spalio 30 d. 11.00 val. (b. l. 91–92). Pareiškėjas 2017 m. spalio 30 d. pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad neįmanoma priimti teisingo ir visapusiškai pagrįsto sprendimo remiantis tik rašytiniais bylos duomenimis, dėl ko būtina išklausyti šalių paaiškinimus ir išsiaiškinti tikruosius šalių elgesio motyvus (b. l. 119). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo netenkino.
54. Teisėjų kolegijos manymu, pareiškėjo 2017 m. spalio 30 d. prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra pagrindo vertinti esant motyvuotu ABTĮ 78 straipsnio 6 dalies prasme: pareiškėjas nenurodė, kokias aplinkybes nori patikslinti, dėl kokių argumentų – papildomai pasisakyti. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, bylos apeliacinės instancijos teisme neprašęs nagrinėti žodinio proceso tvarka bei iš esmės nenurodęs jokių naujų argumentų, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei jo skundą tenkinti, o ne grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kas tik patvirtina, jog 2017 m. spalio 30 d. pateiktas jo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nebuvo nei motyvuotas, nei pagrįstas.
55. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
n u t a r i a:
Pareiškėjo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.