Administracinė byla Nr. eA-904-624/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02588-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 17.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas L. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) pirmininko pavaduotojo 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 9-232/17(1.1.43-PD3) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. birželio 27 d. raštą Nr. A51-42376/17 (3.2.1-EM4) „Dėl specialiųjų reikalavimų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.“ (toliau – ir ginčijamas raštas, Raštas); 3) įpareigoti Administracijos direktorių išnagrinėti pareiškėjo L. R. 2017 m. vasario 7 d. prašymą dėl informacijos pateikimo ir pateikti atsakymą su specialiaisiais reikalavimais per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo priėmimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. vasario 7 d. pateikė Administracijai prašymą dėl specialiųjų reikalavimų statinio projekto parengimui išdavimo rekonstrukcijai neypatingo nesudėtingo statinio – ūkinio pastato rekonstrukcijai į neypatingąjį statinį – vienbutį gyvenamąjį namą iki 200 kv. m jam priklausančioje nuosavybės teise žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau Administracija 2017 m. birželio 27 d. atsisakė išduoti specialiuosius reikalavimus rekonstruoti ūkinį pastatą į gyvenamąjį. Pareiškėjas nesutiko su tokia Administracijos išvada, kadangi, jo nuomone, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 24 straipsnio 7 dalyje nustatytą 10 darbo dienų terminą, per kurį turėjo išduoti specialiuosius architektūrinius reikalavimus, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ 34 ir 47.3 punktus, kadangi į pareiškėjo 2017 m. vasario 9 d. prašymą dėl informacijos pateikimo neatsakė iki įstatyme nurodyto termino. Pažymėjo, kad pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalį administracinę paslaugą gali atlikti tik savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas valstybės tarnautojas, tačiau šiuo atveju – atsisakymą pateikė administracija, kuriai nėra suteikti įgaliojimai atlikti tokio pobūdžio veiksmus.
3. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nenurodė faktinių aplinkybių, kuriomis remdamasis sprendė, kad ketinamas rekonstruoti statinys yra neužbaigta statyba. Paaiškino, kad minėtas ūkinės paskirties statinys buvo pastatytas iki 1990 m., tačiau sunyko ir dėl avarinės medinės konstrukcinės dalies buvo nugriautas iki mūro sienos. Pasak pareiškėjo, atsakovas nepagrįstai teigė, kad pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 5 dalį privalu įregistruoti užbaigtas statybas, o registracija laikoma tik tada, kai statiniui suteikiamas unikalus numeris. Šiuo atveju Nekilnojamo turo registro išraše nurodyta, kad tai yra žemės sklypas su statiniais, todėl atsakovo nurodytas pagrindas dėl atsisakymo nėra pagrįstas.
4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 20 straipsnio 1 dalimi, jog negalima statyba esančiuose neurbanizuojamose teritorijose, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės bendrame plane pareiškėjui priklausantis žemės sklypas patenka į neurbanizuojamą teritoriją, kur nustatytas apribojimas, kad nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas: nauja statyba galima tik esamose namų valdose bei konversijos iš taršios veiklos srities į netaršią atveju. Be to, namų valda – tai tik žemės sklypas, kurį užima sodas ir kiti želdiniai bei nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Pažymėjo, kad pagal žemės sklypo kadastrinius duomenis namų valdą užima 0,0384 ha sodas ir 0,0198 ha užstatyta teritorija, kas nurodyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (2.1 p.), o 1 punkte, kur nurodomas registro tipas: žemės sklypas su statiniais, todėl mano, jog atsakovo nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės ir atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta įstatymo viršenybės bei 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principus.
5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) nekilnojamojo turto registre pareiškėjo nuosavybės teise įregistruotas tik žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) be jokių jame esančių priklausinių. Tuo tarpu norint rekonstruoti statinį, viena iš esminių sąlygų yra paties statinio buvimas. Kadangi pareiškėjo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra įregistruotų statinių, kuriuos galima būtų identifikuoti ir kuriuos pareiškėjas valdytų nuosavybės teise arba valdytų ir naudotų kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, atsakovo nuomone, rekonstravimas kaip statybos rūšis nėra galimas ir pareiškėjas negali įgyvendinti statytojo (užsakovo) teisės bei būti statytoju. Akcentavo, jog pareiškėjas nuosavybės teise valdo tik žemės sklypą, nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo sklypas galėtų būti laikytinas namų valda, – sklypui nėra nustatytas naudojimo būdas, nėra registruota sodybos statinių, todėl specialieji reikalavimai statinio rekonstrukcijai žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjui negali būti išduoti, nes jis negali įgyvendinti statytojo teisės pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, nustatė, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype nėra jokių registruotų statinių, kurie turėtų unikalų numerį ar būtų kaip nekilnojamasis daiktas ar to daikto dalis, kuris nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Teismas pažymėjo, kad tokių duomenų (dokumentų), patvirtinančių, jog norimas rekonstruoti statinys ir daiktinės teisės į jį būtų įregistruoti, pareiškėjas nepateikė.
9. Nustatęs, kad pagal teismui pateiktą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nekilnojamojo turto registre pareiškėjo nuosavybės teise įregistruotas tik žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) be jokių jame esančių priklausinių, teismas sprendė, kad pareiškėjas negali įgyvendinti statytojo teisės pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus ir būti statytoju.
10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 (toliau – ir STR 1.01.08:2002), 9 punktu, padarė išvadą, kad nesant žemės sklype registruotų statinių, pareiškėjo sklypas negali būti laikytinas namų valda ir rekonstravimas kaip statybos rūšis konkrečiu atveju taip pat nėra galimas.
11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamu Administracijos raštu atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus, motyvuojant tuo, jog nebuvo pateikti visi dokumentai, įrodantys, kad pareiškėjas gali būti statytoju, įvertinęs tai, jog Raštas priimtas vadovaujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi ir Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. D1-22 (toliau – ir Aprašas), 7 ir 8 punktais, šį Raštą pasirašė Administracijos direktorė A. V., atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, susijusius su ginčijamo rašto neteisėtumu ir nepagrįstumu. Teismas, įvertinęs minėto Rašto turinį, pažymėjo, kad atsisakymas išduoti specialiuosius reikalavimus yra išsamiai motyvuotas, paremtas konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, aiškiai reglamentuojančiomis atsisakymo motyvus, todėl pripažino, jog Raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
12. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad kadangi ginčijamu raštu buvo atsisakyta išduoti specialiuosius reikalavimus, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas pažeidė Statybos įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje nustatytą 10 darbo dienų terminą, per kurį turėjo išduoti specialiuosius architektūrinius reikalavimus. Teismas vertino, kad reikalavimas įpareigoti Administraciją perduoti Administracijos direktoriui išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. vasario 7 d. prašymą dėl informacijos pateikimo ir pateikti atsakymą su specialiaisiais reikalavimais yra išvestinis, todėl netenkinęs reikalavimo dėl Administracijos Rašto panaikinimo, teismas taip pat atmetė ir šį reikalavimą.
13. Dėl ginčijamo Komisijos Sprendimo teismas pažymėjo, kad šiuo Sprendimu Komisija teisingai įvertino faktines aplinkybes ir pagrįstai vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata nusprendė atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo skundą.
III.
14. Pareiškėjas L. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
15. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas, kadangi nekvalifikavo administracinio ginčo. Pažymi, kad teismas dokumentą vertindamas kaip raštą ir taikydamas jam individualaus administracinio akto reikalavimus, nepasisakė dėl skunde išdėstytos pozicijos, kad ginčas kilo dėl administracinės paslaugos – informacijos suteikimo, kadangi specialiosios sąlygos yra ne statybą leidžiamieji dokumentai, o informacija, kokie turi būti taikomi teisės aktai projektuojant. Mano, kad jis turi teise gauti šią informaciją ir kaip žemės sklypo savininkas ir kaip statinio savininkas, o atsakovas turi siaurą diskrecijos teisę nesuteikti šios paslaugos. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, todėl byla nėra teisingai išspręsta.
16. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, kadangi nepagrindė, kodėl atmetė pateiktus įrodymus dėl statinio nuosavybės. Mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog statinys turi būti atskiras objektas su registro numeriu. Pažymi, kad savininko pasirinkimu galima laikyti statinį žemės sklypo priklausiniu ir tuo atveju šiam statiniui nesuteikiami atskiri registro numeriai, jis nėra atskirai registruojamas, o pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymą (toliau – ir Kadastro įstatymas) statinys gali būti priklausiniu. Pabrėžia, kad priklausinio teisinis statusas niekaip nežymimas, jis yra vienu kadastriniu numeriu kaip ir žemės sklypas, o šias aplinkybes įrodė žemės sklypo kadastro byla.
17. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę į teisingą teismo procesą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisės apsaugą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 dalį dėl nuosavybės disponavimo savo nuožiūra.
18. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
19. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, konstatuojamos išvados pagrįstos nurodant konkrečius įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, pateikiamos nuorodos į konkrečias teisės aktų normas, kurios buvo taikomos.
20. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 7 d. pateikė Aprašo 1 priede nustatytos formos prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus, todėl ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą netinkamai interpretuoja, jog „specialiosios sąlygos yra ne statybą leidžiantieji dokumentai, o informacija, kokie turi būti taikomi teisės aktai projektuojant <...>“, ir teigia, kad kilęs ginčas laikytinas ginču dėl „informacijos suteikimo“. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savaip aiškina, ko siekė teikdamas konkretų prašymą, kurio formą, struktūrą ir išdavimo reikalavimus aiškiai ir konkrečiai reglamentuoja Aprašo nuostatos, todėl toks individualus teisės aktų aiškinimas, neparemtas teisės aktų nuostatomis, negali būti pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
21. Atsakovo teigimu, Komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. 9-232/17(1.1.43-PD3) yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl yra teisėtas ir nėra pagrindo jį panaikinti, įpareigojant Administracijos direktorių iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Administracijos 2017 m. birželio 27 d. rašto Nr. A51-42376/17 (3.2.1-EM4) „Dėl specialiųjų reikalavimų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti specialiuosius reikalavimus statinio rekonstrukcijai, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą ir pateikti atsakymą su specialiaisiais reikalavimais pagrįstumo.
23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jo 2017 m. vasario 7 d. prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus turėtų būti vertinamas kaip prašymas suteikti informaciją: pažymėtina, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 7 d. į atsakovą kreipėsi ne su abstrakčiu prašymu suteikti informaciją ar pan., tačiau teikdamas teisės akte – Aprašo 1 priede – nurodytos formos dokumentą, kuriame prašė išduoti specialiuosius reikalavimus statinio rekonstrukcijai. Prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus statinio statybai, iš jų – ir rekonstrukcijai, reglamentuoja Statybos įstatymas (bylai reikšminga įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. 2017 m. liepos 1 d.), Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros ir išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. D1-22 (bylai reikšminga įsakymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. spalio 11 d.).
26. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas 2017 m. vasario 7 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo vienbučio gyvenamojo namo žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektui rengti. Atsakovas 2017 m. birželio 27 d. ginčijamu raštu Nr. A51-42376/17 (3.2.1-EM4) „Dėl specialiųjų reikalavimų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.“, vadovaudamas Aprašo 7 ir 8 punktais, Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 28 straipsnio 5 dalimi, Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 (toliau – ir Statybos techninis reglamentas STR 1.05.01:2017), 53 punktu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, sprendiniais, atsisakė išduoti specialiuosius reikalavimus, nurodydamas, kad minėti reikalavimai galės būti išduoti tik tuomet, kai pareiškėjas pateiks dokumentus, leidžiančius įgyvendinti statytojo teisę. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad pagal pateiktą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nekilnojamojo turto registre pareiškėjo nuosavybės teise įregistruotas tik žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) be jokių jame esančių statinių, todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas negali įgyvendinti statytojo teisės pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus ir būti statytoju.
27. Teisę būti statytoju, t. y. asmeniu, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui), Lietuvos Respublikoje turi Lietuvos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos (Statybos įstatymo 2 str. 99 d., 3 str. 1 d.). Statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais (Statybos įstatymo 3 str. 2 d.). Pažymėtina, kad statyba yra veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį (Statybos įstatymo 2 str. 85 d.). Taigi tam, kad įgyvendintų teisę būti statytoju, asmuo privalo atitikti Statybos įstatyme numatytus reikalavimus, kurių (reikalavimų) apimtis priklauso nuo konkrečių aplinkybių: žemės, kurioje ketinama vykdyti statybą; statinių, kurių statybą ketinama vykdyti, požymių (ypatingi, neypatingi, nesudėtingi); statybos rūšies (naujo statinio statybai netaikomas reikalavimas valdyti ar naudoti statinį (jo dalį)).
28. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 72 ir 85 dalis, statinio rekonstravimas – statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.), o statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, statiniai Nekilnojamojo turto registre registruojami: 1) kaip nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris; 2) kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Statybos įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad atlikus statybos užbaigimo procedūras, statinį ir daiktines teises į jį privaloma įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 53 punktą statybą leidžiantys dokumentai, suteikiantys teisę rekonstruoti statinius, išduodami tik nustatyta tvarka užbaigus šių statinių statybą (naujo statinio statybą).
29. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjas nori vykdyti statybos darbus, t. y. čia esantį statinį, kurį pareiškėjas apibūdina esant pagalbinio ūkio paskirties pastatu, rekonstruoti į neypatingąjį statinį – vienbutį gyvenamąjį namą iki 200 m2. Nors Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 1 punkte, apibūdinančiame nekilnojamo turto registre įregistruotą turtą, nurodytas registro tipas – žemės sklypas su statiniais, 2 punkto, kur nurodomi nekilnojamieji daiktai, 2.1 papunktyje nurodytas vienintelis registruotas nekilnojamasis daiktas – žemės sklypas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, plotas – 0,0848 ha, iš kurio žemės ūkio naudmenys (sodas) užima 0,0384 ha sodas, 0,0198 ha – užstatyta teritorija, 0,0266 ha – kitos žemės plotas. Duomenų apie šiame žemės sklype esančius statinius, kurie būtų registruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ar kaip nekilnojamojo daikto – šio žemės sklypo – priklausiniai, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nėra, todėl ginčijamas atsakovo sprendimas, nurodytas Administracijos 2017 m. birželio 27 d. rašte Nr. A51-42376/17 (3.2.1-EM4) „Dėl specialiųjų reikalavimų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti specialiuosius reikalavimus statinio rekonstrukcijai, yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad jeigu statytojas neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama (Statybos įstatymo 3 str. 5 d.).
30. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismo prašė tarp šalių kilusį ginčą dėl jo 2017 m. vasario 7 d. prašymo išspręsti iš esmės, t. y. įpareigoti atsakovą pateikti atsakymą su specialiaisiais reikalavimais, konstatavus, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti specialiuosius reikalavimus statinio rekonstrukcijai, kiti pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su prašymo nagrinėjimo terminais ir galimais procedūriniais pražeidimais, nėra reikšmingi nagrinėjamam ginčui, kadangi nėra (nebuvo) pagrindas priimti kitokį sprendimą. Pažymėtina, kad tiek Administracijos 2017 m. birželio 27 d. rašto Nr. A51-42376/17 (3.2.1-EM4) „Dėl specialiųjų reikalavimų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.“ argumentai dėl galimybės pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), vykdyti veiklą, kurios tikslas – pastatyti naują statinį, tiek su tokia aplinkybe susiję pirmosios instancijos teismo motyvai, nevertintini ginčo dėl atsakovo sprendimo, priimto vykdant 2017 m. vasario 7 d. pareiškėjo prašymą, kontekste, kadangi pareiškėjas ir nesikreipė į atsakovą išduoti specialiuosius reikalavimus naujo statinio statybai.
31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisingą procesą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 dalies nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Taigi byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į teisingą teismą pažeidimą. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo teiginiai dėl, kaip teigiama, neteisėto jo nuosavybės teisės ribojimo, nagrinėjamo ginčo kontekste yra pernelyg abstraktūs ir deklaratyvūs: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimus).
32. Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašęs panaikinti ir Komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 9-232/17(1.1.43-PD3), kuriuo pastaroji atsisakė priimti nagrinėti jo skundą, nesutikimo su šiuo sprendimu argumentų nenurodė.
33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodyto savo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvavo, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, jo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkino ir bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.
35. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.