Administracinė byla Nr. eA-736-815/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03334-2020-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 14.4.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo arba pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mažeikių šilumos tinklai“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. AS-106 (toliau – ir Sprendimas) (1 dalyje), kuriuo patvirtintas patikrinimo aktas Nr. PA 80-36/2020 (išvada Nr. 3), jog vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) 6 straipsniu, Bendrovei apskaičiuoto mokesčio dydis, taikant didesnį mokesčio tarifą tikrinamuoju laikotarpiu, neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), yra 39 392 Eur.
2. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškė alternatyvų reikalavimą sumažinti apskaičiuoto mokesčio dydį, taikant mažesnio mokesčio tarifą, tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad pareiškėjo argumentai dėl sprendimo neteisėtumo yra nepakankami.
3. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. liepos 10 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vedėjas surašė patikrinimo aktą Nr. PA 80-36/2020 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame buvo konstatuota, kad: 1) pareiškėjas, vykdydamas žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, kurių išgavimui privalomas leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, bei neturėdamas šio leidimo, pažeidė Žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, nes tikrinamuoju laikotarpiu, 2017–2019 m., neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, leidimas išduotas 2020 m. gegužės 5 d.; 2) valstybinių gamtos išteklių (žemės gelmių išteklių) gavyba gali būti vykdoma tik įstatymu nustatyta tvarka juos ištyrus, aprobavus, įvertinus jų gavybos poveikį aplinkai (ŽGĮ 15 str. 1 d.), turint leidimą žemės gelmių išteklių ir ertmių naudojimui (ŽGĮ 11 str. 1 d., 12 str. 1 ir 4 d.); 3) Bendrovė, nors ir neturi leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, yra pateikusi visas 2017–2019 metų mokestinių laikotarpių Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas, išgaunamo požeminio vandens kiekis Bendrovėje yra apskaitomas vandens skaitikliais, kurie tikrinamuoju laikotarpiu buvo metrologiškai patikrinti ir turėjo galiojančius patikros sertifikatus, duomenys apie išgautą požeminio vandens kiekį yra pateikti 2020 m. birželio 18 d. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr. 49; 4) vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsniu, apskaičiuoto mokesčio dydis, Bendrovei taikant didesnį mokesčio tarifą už tikrinamuoju laikotarpiu neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), yra 39 392 Eur. Departamento direktorė 2020 m. rugsėjo 17 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą ir 39 392 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius ir 1 383 Eur mokestį už taršą iš mobilių taršos šaltinių.
4. Pareiškėjas teigė, kad Departamento Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimtas pažeidus pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ginčui aktualios redakcijos 8 straipsnio reikalavimų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovas iš esmės atliko neskaidrų ir nemotyvuotą tyrimą. Atsakovo Sprendime nenurodytos faktinės aplinkybės ir argumentai, nėra išsamių paaiškinimų, kodėl Bendrovės argumentai yra atmesti, tik formaliai yra nurodyta, kad pareiškėjas neturėjo Tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes.
5. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė požeminį gėlą geriamąjį vandenį naudojo laikydamasi teisės aktų reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai. Tarnybos Žemės gelmių registro ir kontrolės poskyrio vyr. specialistė 2011 m. rugpjūčio 24 d. įregistravo du Bendrovės vandens gręžinius Nr. 50288 ir Nr. 50289, specialiu įrašu užpildant kiekvieno iš gręžinių Žemės gelmių registro tvarkymo taisyklių 4 priedo 8 lapą „Gręžinio konstrukcija“. Tarnyba išdavė Bendrovei abiejų gręžinių Gręžinio pasus. Abiejuose Gręžinio pasuose nurodyta gręžinių paskirtis: „gavybos“, išteklių rūšis: „požeminis geriamas gėlas vanduo“.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2011 m. rugpjūčio 24 d. galiojusi ŽGĮ (2010 m. liepos 20 d. iki 2013 m. birželio 30 d. redakcija) 3 straipsnio 4 dalis, apibrėždama „požeminio vandens“ sąvoką, požeminį vandenį skirstė į: 1) geriamąjį gėlą, 2) mineralinį, 3) pramoninį, 4) gamybinį; požeminis geriamas gėlas vanduo – tai vanduo, kuris atitinka Lietuvos Respublikos geriamojo vandens standartą arba kuris tinka tokios rūšies vandeniui paruošti. ŽGĮ 12 straipsnio 3 dalis nustatė, kad leidimas naudoti geriamąjį gėlą vandenį juridiniams asmenims išduodamas šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. ŽGĮ 13 straipsnio 3 dalis nustatė, kad leidimus naudoti gėlą vandenį juridiniams asmenims išduoda Aplinkos ministerija. 2011 m. rugpjūčio 24 d. galiojo Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 417 patvirtinta Gręžinių vandeniui tiekti ir vandens šiluminei energijai vartoti projektavimo, įrengimo, konservavimo ir likvidavimo tvarka (toliau – ir Tvarka). Tvarką parengė Tarnyba, remiantis ŽGĮ ir kitais teisės aktais. Tvarkos 31 punktas nustatė: „Jeigu vartojimo vandens kiekis viršija 10 m3/d arba šio gręžinio vandenį vartos daugiau kaip 50 žmonių ilgiau nei 60 dienų per metus, taip pat įmonės vartos vandenį maisto produktams gaminti, gręžinių, skirtų mineraliniam vandeniui išgauti, griežto režimo apsaugos juostos dydis priklausomai nuo vandeningo sluoksnio laipsnio turi būti 30–50 metrų spinduliu apie gręžinį: šiems gręžiniams nustatomos apribojimų juostos, kurių skaičių ir ūkinės apribojimus jose reglamentuoja kiti teisės aktai (9.3), (9.14), (9.36)“. Aplinkos ministro 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. D1-52 buvo pakeistas Tvarkos 32 punktas: „32. Kitų 31 punkte nenurodytų gręžinių leidimas juos naudoti yra gręžinio pasas, įregistruotas Lietuvos geologijos tarnyboje“. Tokiu būdu, 2011 m. rugpjūčio 24 d. Tarnybai įregistravus du Bendrovės vandens gręžinius ir išdavus Bendrovei abiejų gręžinių Gręžinio pasus, abejuose Gręžinio pasuose nurodžius gręžinių paskirtį: „gavybos“, išteklių rūšį: „požeminis geriamas gėlas vanduo“ gręžinių pasai tapo Tarnybos neterminuotu leidimu Bendrovei naudoti požeminio geriamo gėlo vandens išteklius.
7. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. birželio 19 d. Seimas priėmė ŽGĮ 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 12 straipsnio 1 dalyse, be kita ko, naujai nustatė, jog Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai asmenys, gavę Tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ir ertmių naudojimo sutartį. ŽGĮ 3 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo (2014 m. liepos 1 d.) išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo požeminio vandens naudojimo sąlygos. 2019 m. spalio 15 d. Seimas priėmė naujos redakcijos ŽGĮ, įsigaliojančią nuo 2020 m. liepos 1 d. Tarnyba savo internetiniame puslapyje žinutėje „Žemės gelmių įstatymo pakeitimai“ pažymėjo, kad šiuo įstatymu patikslinamos institucijų, formuojančių ir įgyvendinančių žemės gelmių apsaugos ir išteklių naudojimo srities valstybės politiką, funkcijos, įtvirtinami aiškūs leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo, tikslinimo, sustabdymo ir panaikinimo pagrindai.
8. Pareiškėjas akcentavo, kad 2019 m. spalio 16 d. Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus vedėjas surašė Bendrovei Patikrinimo aktą Nr. KLAKKS-115, kuriame padarė išvadą, jog, vadovaujantis leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (toliau – ir Taisyklės), Bendrovė turi gauti leidimą iš Tarnybos naudoti žemės gelmių išteklius. Minėtos Taisyklės turi daug skyrių, punktų ir papunkčių, tačiau Patikrinimo akte nėra nurodyta, kokius konkrečius Taisyklių punktus (teisės normas) pažeidė Bendrovė, kokiomis teisės normomis (Taisyklių punktais ir pan.) vadovaujantis Bendrovė turi gauti leidimą iš Tarnybos naudoti požeminį vandenį.
9. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad faktinės aplinkybės bei 2011–2019 metais galioję teisės aktai leidžia daryti išvadą, jog Bendrovė teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis naudojo ir naudoja požeminio geriamo gėlo vandens išteklius, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo Patikrinimo akte bei Sprendime daryti išvadą, jog, vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsniu, Bendrovei turi būti priskaičiuotas mokestis, taikant didesnį mokesčio tarifą už tikrinamuoju laikotarpiu neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautus valstybinių gamtos išteklius (požeminį vandenį) – 39 392 Eur.
10. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovo siekis be teisinio ir faktinio pagrindo pritaikyti Bendrovei ekonominę sankciją už sunaudotą požeminį geriamą gėlą vandenį, už kurį Bendrovė su valstybe jau yra atsiskaičiusi, neatitinka MUVGIĮ tikslų. Departamento aiškinimas ir taikymas teisės aktų, reglamentavusių ginčo teisinius santykius 2011–2019 metais, yra dviprasmiškas, nes sudarė ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti teisės normų turinį, dviprasmiškai suvokti jų taikymo ribas, todėl tokia vartojamų terminų ir sąvokų įvairovė neleido Bendrovei tinkamai suvokti teisės normas ir vykdyti pareigas taip, kaip Patikrinimo akte ir Sprendime nustatė Departamentas.
12. Atsakovas nurodė, kad Bendrovė 2017–2019 metais vykdė valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) gavybą neturėdama teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Atsakovas, vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikė didesnį mokesčio tarifą – 39 392 Eur. Departamento Sprendime motyvuotai atsakyta į pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 17 d. pateiktas rašytines pastabas.
13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad skunde nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos patikrinimo metu ar surašant Sprendimą. Pareiškėjas neginčija Patikrinimo akte ir Sprendime nurodytų išgautų valstybinių gamtos išteklių kiekio. Skunde nurodytos aplinkybės, kad Bendrovė 2011 metais pasirengė gręžinių įrengimui būtiną projekcinę dokumentaciją, parengė gręžinių pasus ir juos įregistravo, nėra svarbios ir reikšmingos. Bendrovei atsakomybė taikoma už valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) gavybą be teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Pareiga turėti tokį leidimą aiškiai ir nuosekliai buvo aptarta tiek Patikrinimo akte, tiek Sprendime. Buvo nurodyta, kad Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu neturi valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) išgavimui privalomo leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar ertmes bei šio leidimo nepateikė patikrinimo metu. Atvejai, kai gręžinio pasas prilyginamas leidimui naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, yra nurodyti Taisyklių 10 punkte, tačiau jame nurodytų kriterijų Bendrovė neatitinka.
14. Atsakovas pažymėjo, kad Departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. spalio 16 d. patikrinimo aktas Nr. KLAKKS-115 nėra reikšmingas Sprendimui. Aplinkybė, kad Bendrovė 2020 m. gegužės 5 d. gavo leidimą Nr. PV-20-37, neturi jokios įtakos Sprendimui, kuriuo yra tvirtinamas 2017–2019 metų laikotarpį apėmęs Patikrinimo aktas. Ši aplinkybė yra svarbi tik tiek, kiek tai neginčijamai įrodo, kad Bendrovė 2017–2019 metais neturėjo Leidimo ir tai, kad Bendrovei šis leidimas yra privalomas, bei tai, kad tokia prievolė Bendrovei buvo žinoma.
15. Atsakovas nesutiko, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui. Atsakovas nurodė, kad skunde nepateikti jokie konkretūs argumentai ar motyvai bei Sprendimo trūkumai, kurių pagrindu daroma ši išvada. Priešingai nei teigiama skunde, Sprendimas yra išsamus, aiškus ir motyvuotas, jame yra nuosekliai ir aiškiai aptarti Bendrovei taikomų teisės aktų reikalavimai, nurodomi teisės aktų pažeidimai, aiškiai pateiktos faktinės aplinkybės bei motyvai dėl taikomos sankcijos ir jos dydžio, yra motyvuotai, išsamiai ir aiškiai atsakyta į Bendrovės pateiktas rašytines pastabas.
16. Atsakovas pažymėjo, kad skunde nurodyta data (2011 m. rugpjūčio 24 d.) patenka į Tvarkos, laikotarpiu 2011 m. sausio 28 d. – 2014 m. lapkričio 10 d., galiojusią redakciją. Tačiau šiuo laikotarpiu 31 punkto redakcija yra kitokia nei nurodyta skunde: Tvarkos 31 punktas (2011 m. sausio 28 d. – 2014 m. lapkričio 10 d. galiojusi redakcija): „Gręžinio savininkas, kuris iš gręžinio ima arba tiekia kitiems vartotojams 100 ir daugiau m3/d vandens, privalo iš Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą“. Tuo tarpu skunde nurodoma 32 punkto redakcija jau pateikiama iš tuo metu laikotarpiu (2011 m. sausio 28 d. – 2014 m. lapkričio 10 d.) galiojusios Tvarkos redakcijos. Skunde yra pateikta pirminė Tvarkos, galiojusios iki 2008 m. gruodžio 17 d., 31 punkto redakcija. Bendrovė turėjo Tvarkos 31 punkto redakcijoje (galiojusioje aktualiu laikotarpiu) nurodytą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą su nurodytomis sąlygomis požeminio vandens išgavimui, kuris, pačios Bendrovės iniciatyva buvo pakeistas 2015 m. gruodžio 22 d. (pakeistas leidimas Nr. T-Š.4-4/2014 yra viešai prieinamas Aplinkos apsaugos agentūros tinklalapyje nuo 2017 m.). Bendrovė savo iniciatyva pasikeitusi TIPK leidimą (ir taip tuo metu galiojusius teisės aktus atsisakiusi turėto leidimo vandens išgavimui), nebuvo aktyvi ir nesiėmė veiksmų, kad gautų leidimą žemės gelmių ištekliams ir gelmėms naudoti pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Tikrinamuoju laikotarpiu galiojusių teisės aktų redakcijos su aiškiai juose įtvirtinta pareiga gauti leidimą žemės gelmių išteklių gavybai nuosekliai aptartos Sprendime. Įvertinus šias aplinkybes, skundo argumentai, neva Bendrovė turėjo galiojantį leidimą požeminio vandens išgavimui, yra niekiniai.
17. Atsakovas nurodė, kad tikrinamas laikotarpis apėmė 2017–2019 metus. Todėl nei Patikrinimo metu, nei priimant Sprendimą, nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojantis teisinis reglamentavimas nėra aktualus ir negali būti taikomas. Teisės norma neturi atgalinės galiojimo datos. Juridinis asmuo, vykdantis ūkinę veiklą, susijusią su gamtos ištekliu naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad galioja tik paskelbti įstatymai bei įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
18. Pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad pareiškėjo skundo argumentai pripažinti atsakovo sprendimą neteisėtu yra nepakankami, Bendrovė prašo mažinti sankciją iki minimalios. Paaiškino, kad Bendrovė su valstybe už sunaudotą vandenį yra atsiskaičiusi. Skunde aptartas teisinis reglamentavimas buvo ir yra dviprasmiškas, kas sudarė ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti teisės normų turinį, todėl vartojamų terminų ir sąvokų įvairovė neleido Bendrovei tinkamai suvokti teisės normas ir vykdyti pareigas taip, kaip Patikrinimo akte ir skundžiamame Sprendime nustatė atsakovas.
19. Atsakovo atstovai pirmosios instancijos teismo posėdyje papildomai nurodė, kad atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas, vykdantis aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, privalo imperatyviai taikyti MUVGĮ įstatymo nuostatas. Tik teismo diskrecija, esant pagrindui, mažinti paskirtą sankciją.
II.
20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir atsakovo Sprendimą pakeitė, t. y. apskaičiuotą 39 392 Eur mokestį sumažino iki 7 878, 40 Eur, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
21. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, apžvelgęs ŽGĮ 11 straipsnio 1 dalyje, 12 straipsnio 1, 4, 8 dalyse, Taisyklių 4.1 papunktyje, MUVGIĮ (ginčui aktualios redakcijos) 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 5 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatė, kad esminis pareiškėjo skundo argumentas yra tai, kad: tuo metu 2011 m. rugpjūčio 24 d. galiojo Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 417 patvirtinta Gręžinių vandeniui tiekti ir vandens šiluminei energijai vartoti projektavimo, įrengimo, konservavimo bei likvidavimo tvarka; Aplinkos ministro 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. D1-52 pakeistas Tvarkos 32 punktas numatė, kad kitų 31 punkte nenustatytų gręžinių leidimas juos naudoti yra gręžinio pasas, įregistruotas Lietuvos geologijos tarnyboje; gręžinių pasai Nr. 50288 ir Nr. 50289 tapo Lietuvos geologijos tarnybos neterminuotu leidimu Bendrovei naudoti požeminio geriamojo gėlo vandens išteklius.
22. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 417 „Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinio dokumento „požeminio vandens gavybos, monitoringo ir žemės gelmių tiriamųjų geologinių gręžinių projektavimo, įrengimo, konservavimo ir likvidavimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Tvarka) 2.6 papunktyje nustatyta, kad gręžinio pasas – Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos patvirtintas nustatytos formos dokumentas, kuriame įrašomi duomenys apie gręžinį. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies pakeitimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Pareiškėjo pateiktas Aplinkos ministro 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. D1-52 32 punkto pakeitimas, kuriame buvo nustatyta, kad gręžinio pasas yra prilyginamas leidimui, buvo pakeistas 2015 m. lapkričio 1 d., kuomet įsigaliojo 2015 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. D1-781 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 417 „Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinio dokumento LAND 4-99 tvirtinimo“ pakeitimo.
23. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui sankcija buvo paskirta už nuo 2017 iki 2019 metais be Lietuvos geologijos tarnybos išduoto Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes vykdytą žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą. Pagal MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Teisės aktų nuostatos, reikalaujančios (tuo metu reikalavusios) turėti leidimą, yra aiškiai išdėstytos skundžiamame Sprendime (be kita ko, Sprendime pagrįstai nurodyta ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalis, pagal kurią fiziniai ir juridiniai asmenys gali naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, gavę Tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Be to, Sprendime taip pat paaiškinta, kad pagal Leidimų išdavimo taisyklių 4.1 papunktį, leidimas naudoti žemės išteklius ir ertmes (šiuo atveju) juridiniam asmeniui išduodamas dokumentas, kuriuo suteikiama teisė konkrečiame objekte pagal sutartyje nustatytas sąlygas naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes). Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas 2020 m. gegužės 5 d. gavo leidimą Nr. PV-20-37, tik patvirtina, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas tokio leidimo (gręžinio paso) neturėjo. Be to, ši aplinkybė pagrindžia, kad pareiškėjas žinojo, kad aptariamas leidimas yra būtinas. Pareiškėjas skunde teismui nepateikė naujų aplinkybių, kurios nebuvo vertintos skundžiamame Sprendime, o išgauto vandens kiekio pareiškėjas neginčija. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai nepagrįsti, o skundžiamame Sprendime išdėstytos aplinkybės ir teisinis reguliavimas ir aktualus ir pagrįstas.
24. Teismas pažymėjo, kad Sprendimu yra patvirtintas atsakovo Patikrinimo aktas, kuriame yra nurodytos faktinės aplinkybės, motyvai dėl sankcijos skyrimo, aiškiai įvardinti Bendrovės išgauto požeminio vandens kiekiai, aiškiai yra pateiktas paskirtos sankcijos apskaičiavimas. Patikrinimo akte yra įtvirtintos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis atsakovas nustatė pažeidimą. Sprendime aiškiai ir detaliai išdėstytos aplinkybės (reikšmingos mokesčių apskaičiavimui) ir teisės aktai, kurie yra aktualūs, aiškūs ir pagrįsti. Teismas sprendė, kad atsakovo Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
25. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kad sankcijos pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę proporcingumo aspektu užtikrina teismas, į tai, kad Bendrovė yra atsiskaičiusi su valstybe už be leidimo sunaudotą geriamą vandenį, ji pažeidimą padarė ne sąmoningai, o dėl teisinio reguliavimo neaiškumo ir nevienodo teisės normų turinio aiškinimo, priėjo prie išvados, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už be leidimo išgauto požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 2.
III.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimą dalyje, kurioje skundas dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo atmestas, t. y. pareiškėjo mokėtinas mokestis sumažintas iki 7 878,40 Eur, ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visa apimtimi.
27. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl skundžiamo Sprendimo neatitikimo VAĮ reikalavimams, netyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius ginčo tarp šalių teisinius santykius.
28. Pareiškėjo teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad: 2011 m. rugpjūčio 24 d. Tarnyba išdavė Bendrovei abiejų gręžinių Gręžinio pasus: Nr. 50288 ir Nr. 50289. Abejuose Gręžinio pasuose nurodyta gręžinių paskirtis: „gavybos“, išteklių rūšis: „požeminis geriamas gėlas vanduo“; Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas 2012 m. birželio 8 d. išdavė Bendrovei TIPK leidimą Nr. 19, kurio 18 punkte nurodyta, jog gamybinėms reikmėms tenkinti vanduo išgaunamas iš 2 nuosavų gręžinių, kurie veiks pakaitomis, kas 2 val. įsijungiant ir pagal poreikį papildant sistemą; gręžinių pasai pateikti paraiškos TIPK leidimui koreguoti 3 priede. TIPK leidimo 14 lentelėje nurodyti Žemės gelmių registro numeriais – Nr. 50288 ir Nr. 50289; pagal galiojusį teisinį reglamentavimą Gręžinio Nr. 50288 ir Gręžinio Nr. 50289 pasai tapo Lietuvos geologijos tarnybos neterminuotu leidimu Bendrovei naudoti požeminio geriamo gėlo vandens išteklius; Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus vedėjas 2019 m. spalio 16 d. surašė Bendrovei Patikrinimo aktą Nr. KLAKKS-115, kuriame padarė išvadą, jog vadovaujantis Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198, Bendrovė turi gauti leidimą iš Tarnybos naudoti žemės gelmių išteklius (5 punktas). Todėl tik vykdydama 2019 m. spalio 16 d. Patikrinimo akto Nr. KLAKKS-115 privalomus nurodymus, siekdama išvengti galimai užsitęsiančio ginčo, Bendrovė kreipėsi į Tarnybą dėl leidimo Bendrovei naudoti Bendrovės telkinio (vandenvietės) požeminio geriamojo gėlo vandens išteklius. Atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes, teismui nebuvo pagrindo išvadai, jog: aplinkybė, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 5 d. gavo Geologijos tarnybos leidimą Nr. PV-20-37 tik patvirtina, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas tokio leidimo (gręžinio paso) neturėjo; be to, ši aplinkybė pagrindžia, kad pareiškėjas žinojo, kad aptariamas leidimas yra būtinas. Pareiškėjas pabrėžia, kad prievartinio kontroliuojančiosios institucijos (atsakovo) besąlyginio reikalavimo pareiškėjui gauti („išsiimti“) Geologijos tarnybos leidimą (gręžinio pasą) įvykdymas neduoda pagrindo išvadai, jog pareiškėjas žinojo, kad aptariamas leidimas yra būtinas.
29. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Bendrovė požeminį gėlą geriamąjį vandenį nuo 2012 metų naudojo laikydamasi teisės aktų reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai: Tarnyba 2011 m. rugpjūčio 24 d. išdavė Bendrovei abiejų gręžinių Gręžinio pasus Nr. 50288 ir Nr. 50289; 2011 m. rugpjūčio 24 d. galiojusio ŽGĮ (nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2013 m. birželio 30 d. redakcija) 12 straipsnio 3 dalis nustatė, kad leidimas naudoti geriamąjį gėlą vandeni juridiniams asmenims išduodamas šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Įstatymo 13 straipsnio 2 dalis nustatė, jog leidimus naudoti gėlą vandenį juridiniams asmenims išduoda Aplinkos ministerija jos nustatyta tvarka; 2011 m. rugpjūčio 24 d. galiojusi Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.417 patvirtinta Tvarka nustatė gėlo požeminio vandens gręžinių įrengimo, naudojimo, konservavimo ir likvidavimo tvarką (1 punktas); Tarnybos parengtos Tvarkos 31 punktas nustatė: „Jeigu vartojamo vandens kiekis viršija 10 m3/d arba šio gręžinio vandenį vartos daugiau kaip 50 žmonių ilgiau nei 60 dienų per metus, taip pat įmonės vartos vandenį maisto produktams gaminti, gręžinių, skirtų mineraliniam vandeniui išgauti, griežto režimo apsaugos juostos dydis priklausomai nuo vandeningo sluoksnio laipsnio turi būti 30 – 50 metrų spinduliu apie gręžinį; šiems gręžiniams nustatomos apribojimų juostos, kurių skaičių ir ūkinės apribojimus jose reglamentuoja kiti teisės aktai (9.3), (9.14), (9.36)“. Aplinkos ministro 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr.Dl-52 pakeistas Tvarkos 32 punktas tokia redakcija: „32. Kitų 31 punkte nenurodytų gręžinių leidimas juos naudoti yra gręžinio pasas, įregistruotas Lietuvos geologijos tarnyboje“. Tokiu būdu, pagal galiojusį teisinį reglamentavimą 2011 m. rugpjūčio 24 d. Tarnybai įregistravus du Bendrovės vandens gręžinius Nr. 50288 ir Nr. 50289 ir išdavus Bendrovei abiejų gręžinių Gręžinio pasus Nr. 50288 ir Nr. 50289, Gręžinio pasai tapo Tarnybos neterminuotu leidimu Bendrovei naudoti požeminio geriamo gėlo vandens išteklius. Seimas, 2014 m. birželio 19 d. priėmęs ŽGĮ 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą, 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, naujai nustatė, jog Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai asmenys, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Tuo tarpu Įstatymo 3 straipsnio „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“ 4 dalis nustatė, jog iki šio Įstatymo įsigaliojimo (2014 m. liepos 1 d.) išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo požeminio vandens naudojimo sąlygos. Aplinkos ministras 2015 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. D1-781 pakeitė Ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 417 ir išdėstė jį nauja redakcija. Tvarkos 22 punktas nustatė, kad požeminio vandens gavybos gręžinį galima naudoti turint LGT išduotą Žemės gelmių registro nuostatuose, patvirtintuose Vyriausybės 2022 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr.584 „Dėl Žemės gelmių registro nuostatų patvirtinimo“, nustatyta tvarka Žemės gelmių registre užregistruotą gręžinio pasą.
30. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo nurodomas Aplinkos ministro 2015 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. Dl-781 dėl 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 417 pakeitimo nepakeitė 2014 m. birželio 19 d. Seimo priimto ŽGĮ 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatos, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo (2014 m. liepos 1 d.) išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo požeminio vandens naudojimo sąlygos.
31. Pareiškėjo teigimu, teismas nebuvo nuoseklus, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus bei teisminę praktiką ir darydamas vieną kitai prieštaringas išvadas: teismas, akcentavęs Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kad teismas turi galimybę sankcijos netaikyti, jei ji akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, pabrėžęs, jog Bendrovė yra atsiskaičiusi su valstybe už be leidimo sunaudotą geriamąjį vandenį, ji pažeidimą padarė ne sąmoningai, o dėl teisinio reguliavimo neaiškumo ir nevienodo teisės normų turinio aiškinimo, visgi nusprendė pareiškėjui pritaikyti ekonominio poveikio priemonę – mokestį už be leidimo išgauto požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 2.
32. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste pabrėžia, kad: dėl teisinio reguliavimo dviprasmybės ir neaiškumo negali būti varžoma Bendrovės konstitucinė teisė vykdyti ūkinę veiklą, nes teisinių santykių subjektai turi aiškiai žinoti ir suprasti, ko iš jų reikalauja teisė; kilus neaiškumui dėl teisės aiškinimo, turi būti vadovaujamasi ir bendruoju teisės aiškinimo principu, kad kylančios teisinės abejonės turi būti aiškinamos besikreipusio teisminės gynybos asmens naudai.
33. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
34. Atsakovas, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms, nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia analogiškais pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, akcentuodamas, kad tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovė jokio tuo metu galiojusiose teisės normose nurodyto leidimo, kuris suteiktų teisę vykdyti požeminio vandens gavybą, neturėjo. Tokį leidimą Bendrovė gavo tik 2020 m. gegužės 5 d. Departamento priimtame Sprendime nurodyta, kad atvejai, kai gręžinio pasas prilyginamas leidimui naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, yra nurodyti Taisyklių 10 punkte, tačiau šiame punkte nurodytų kriterijų Bendrovė neatitinka.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
35. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar Sprendimas (1 dalyje), kuriuo patvirtintas patikrinimo aktas Nr. PA 80-36/2020 (išvada Nr. 3), jog, vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsniu, Bendrovei apskaičiuoto mokesčio dydis, taikant didesnį mokesčio tarifą tikrinamuoju laikotarpiu, neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), yra 39 392 Eur. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, Sprendimą pakeitė, t. y. apskaičiuotą 39 392 Eur mokestį sumažino iki 7 878, 40 Eur, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
36. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius ginčo tarp šalių teisinius santykius, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas pabrėžia, kad pagal galiojusį teisinį reglamentavimą 2011 m. rugpjūčio 24 d. Tarnybai įregistravus du Bendrovės vandens gręžinius Nr. 50288 ir Nr. 50289 ir išdavus Bendrovei abiejų gręžinių Gręžinio pasus Nr. 50288 ir Nr. 50289, Gręžinio pasai tapo Tarnybos neterminuotu leidimu Bendrovei naudoti požeminio geriamo gėlo vandens išteklius; taigi, pareiškėjas turėjo leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes.
37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
38. Pažymėtina, kad šioje byloje ginčo nėra dėl to, jog pareiškėjas yra pateikęs visas 2017–2019 metų mokestinių laikotarpių Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas, išgaunamo požeminio vandens kiekis Bendrovėje yra apskaitomas vandens skaitikliais, kurie tikrinamuoju laikotarpiu buvo metrologiškai patikrinti ir turėjo galiojančius patikros sertifikatus, duomenys apie išgautą požeminio vandens kiekį yra pateikti 2020 m. birželio 18 d. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr. 49. Taigi, atsakovas konstatavo, jog, esą, pareiškėjas pažeidė MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Kitaip tariant, atsakovas nustatė, kad 2017–2019 m. pareiškėjas, esą, neturėjo leidimo išgauti gamtos išteklius (geriamą gėlą požeminį vandenį). Pirmosios instancijos teismas patvirtino šią aplinkybę, sumažindamas apskaičiuotą 39 392 Eur mokestį iki 7 878, 40 Eur.
39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo nustatytu ir pirmosios instancijos teismo patvirtintu vertinimu, kad pareiškėjas, esą, neturėjo leidimo išgauti gamtos išteklius (geriamą gėlą požeminį vandenį) 2017–2019 m. Paminėtina, kad pagal ŽGĮ, įsigaliojusį nuo 1995 m. rugpjūčio 2 d., buvo ir yra būtini leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį, t. y. buvo ir yra numatyta leidiminė geriamo gėlo požeminio vandens naudojimo tvarka (išskyrus numatytas išimtis). Šiuos leidimus iš pradžių išduodavo apskrities valdytojas, suderinęs su Aplinkos ministerija (ŽGĮ 14 str. 2 d.), vėliau Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (ŽGĮ 14 str. 2 d. (1997 m. gruodžio 9 d. redakcija), 13 str. 2 d. (2001 m. balandžio 10 d. redakcija), nuo 2014 m. liepos 1 d. – Lietuvos geologijos tarnyba (ŽGĮ 13 str. 3 d. (2014 m. birželio 19 d. redakcija), 18 str. 2 d. (2019 m. spalio 15 d. redakcija)). Pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, jog leidimus naudoti geriamą gėlą požeminį vandenį nuo 2014 m. liepos 1 d. išduoda Lietuvos geologijos tarnyba, tačiau iki tol galioję išduoti neterminuoti leidimai taip pat liko kurį laiką galioti. Antai, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2014 m. birželio 19 d., įsigaliojusio 2014 m. liepos 1 d., tebegaliojančioje 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad pareiškėjas pagal Tvarkos 31 punktą (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) buvo gavęs 2012 m. birželio 8 d. TIPK leidimą Nr. 19, kuris taip pat atitiko leidimą naudoti geriamąjį gėlą požeminį vandenį. Šis TIPK leidimas buvo pakeistas 2015 m. gruodžio 22 d. taip, kad pareiškėjui TIPK leidimas nebesuteikė leidimo naudoti geriamąjį gėlą požeminį vandenį, t. y. TIPK leidimas, suteikęs pareiškėjui naudoti geriamąjį gėlą požeminį vandenį galiojo nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. (dėl to ginčo byloje nėra). Paminėtina, kad TIPK leidimas buvo pakeistas pagal Tvarką (2015 m. spalio 28 d. redakcija), kurioje nebeliko reikalavimo gauti TIPK leidimo, tačiau Tvarkos (2015 m. spalio 28 d. redakcija) 22 punkte buvo nustatyta, kad požeminio vandens gavybos gręžinį galima naudoti turint LGT išduotą Žemės gelmių registro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 584 „Dėl Žemės gelmių registro nuostatų patvirtinimo“, nustatyta tvarka Žemės gelmių registre užregistruotą gręžinio pasą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas turi dar 2011 m. rugpjūčio 24 d. LGT išduotus Bendrovei abiejų gręžinių Gręžinio pasus Nr. 50288 ir Nr. 50289. Įvertinus tai, kad abiejų gręžinių gręžinio pasai nebuvo panaikinti pakeitus TIPK leidimą, jie taip pat nebuvo netekę galios ŽGĮ (2010 m. birželio 30 d., 2013 m. gegužės 30 d., 2013 m. birželio 27 d. redakcija) 17 ir 18 straipsniuose nustatyta tvarka, taigi galiojo neterminuotai pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2014 m. birželio 19 d., įsigaliojusio 2014 m. liepos 1 d., 3 straipsnio 4 dalies ir Tvarkos (2015 m. spalio 28 d. redakcija) 22 punktą ginčo laikotarpiu 2017–2019 m. ir atitinkamai suteikė pareiškėjui teisę naudoti geriamąjį gėlą požeminį vandenį. Tik toks paminėtų ŽGĮ ir Tvarkos nuostatų aiškinimas galimas MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kontekste, atsižvelgiant į tai, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalį visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.
40. Šiame kontekste paminėtina, kad 2020 m. gegužės 5 d. išduotas leidimas neturi jokios teisinės reikšmės vertinimui, ar ginčo laikotarpiu 2017–2019 m. pareiškėjas turėjo leidimą naudoti geriamąjį gėlą požeminį vandenį.
41. Teisinių argumentų, nurodytų šio sprendimo 38–40 punktuose, pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (ABTĮ 147 str.), netinkamai vertino bylos įrodymus, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikinamas ir nauju sprendimu pareiškėjo skundas tenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.). Atitinkamai, Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Nr. AS-106 (1 dalyje), kuriuo patvirtintas patikrinimo aktas Nr. PA 80-36/2020 (išvada Nr. 3), jog, vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsniu, pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio dydis, taikant didesnį mokesčio tarifą tikrinamuoju laikotarpiu, neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), yra 39 392 Eur, naikinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ skundą tenkinti.
Panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. AS-106 (1 dalyje), kuriuo patvirtintas patikrinimo aktas Nr. PA 80-36/2020 (išvada Nr. 3), jog, vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsniu, pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio dydis, taikant didesnį mokesčio tarifą tikrinamuoju laikotarpiu, neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), yra 39 392 Eur.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Iveta Pelienė
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis