Administracinė byla Nr. eA-2052-556/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01517-2018-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 21.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2018 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. P-143 „Dėl sprendimo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjas M. P. padarė tarnybinį nusižengimą, priėmimo, tarnybinės nuobaudos skyrimo ir atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjas pripažintas padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą, paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už įsakyme nurodytą tarnybinį nusižengimą ir jis atleistas iš Kalėjimų departamento Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pareigų pirmą darbo dieną po to, kai pasibaigs jo laikinasis nedarbingumas; 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą – lygiavertes Kalėjimų departamento Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjo teigimu, atsakovas praleido terminą tarnybinei nuobaudai skirti. Galimas tarnybinis pažeidimas paaiškėjo 2018 m. vasario 14 d. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas dvi dienas nebuvo darbe dėl ligos, terminas tarnybinei nuobaudai skirti suėjo 2018 m. kovo 16 d. Kalėjimų departamento direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. V-65 sudaryta Komisija galimam M. P. tarnybiniam nusižengimui ištirti (toliau – ir Komisija), kuri 2018 m. kovo 14 d. parengė išvadą Nr. LV-997 (toliau – ir Išvada), o skundžiamu Įsakymu pareiškėjui skirta nuobauda. Pažymėjo, kad pareiškėjo nedarbingumas 2018 m. kovo 19–30 d. neaktualus, kadangi terminas nuobaudai skirti suėjo iki šio laikotarpio.
3. Pasak pareiškėjo, esminis procedūrinis pažeidimas – nepagrįstai išplėstos tarnybinio patikrinimo ribos. Pranešime nurodyta, jog pareiškėjas įtariamas dėl 2018 m. vasario 14 d. nustatyto neblaivumo, tačiau Komisija, nepateikdama naujo pranešimo apie tarnybinį nusižengimą ir nesuteikdama pareiškėjui galimybės dėl to pasisakyti, tyrė ir Išvadoje nustatė kitas faktines aplinkybes bei nepagrįstai inkriminavo dar vieną šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte. Pareiškėjui nebuvo įteiktas pranešimas dėl nusižengimo, už kurį jam skirta tarnybinė nuobauda, o tai vertintina kaip esminis procedūrinis pažeidimas.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad pareigūnų tarnybiniai pranešimai surašyti kitą dieną po patikrinimo alkotesteriu. Kalėjimų departamento Imuniteto valdybos pareigūnai 2018 m. vasario 12 d. gavę anoniminį pranešimą, jo tą pačią dieną neužfiksavo. Savo iniciatyva nusprendė patikrinti pareiškėjo neblaivumą ir tik po patikrinimo užfiksavo. Pareiškėjas nurodė, kad būtent Imuniteto skyriaus pareigūnų prašymu nuvyko juos pakonsultuoti viešųjų pirkimų klausimais, pareigūnai jį suklaidino. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis pasirinko būdą apie neatvykimą į darbą pranešti tiesiogiai, t. y. geranoriškai norėjo perduoti darbus, kuriuos turėjo atlikti artimiausiu metu. Atsakovas nevertino jo nurodytų argumentų. Pažymėjo ir tai, kad Komisija įrodinėjo pareiškėjo tęstinį alkoholio vartojimą, įvertinusi gautą anoniminį pranešimą, taip pat Išvadoje nurodytais argumentais. Pasak pareiškėjo, nėra jokių įrodymų, kad jis alkoholį galėjo vartoti ir daugiau kartų. Komisija objektyviai neištyrė ir neįvertino faktinių aplinkybių.
5. Pasak pareiškėjo, netinkamai kvalifikuota ir nustatyta inkriminuoto nusižengimo sudėtis. Neblaivumas nustatytas 7.50 val., kai darbo laikas – nuo 8.00 val. iki 17 val. Pareiškėjas tvirtino, kad jo neblaivumas nustatytas ne darbo metu, todėl nėra tarnybinio nusižengimo objektyviojo sudėties požymio, nustatyto VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte. Šias aplinkybes pareiškėjas nurodė ir paaiškinime, tačiau atsakovas tai vertino kaip formalų pasiteisinimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis vartojo širdies lašus. Kadangi neblaivumas nustatytas ne darbo metu, todėl jo veiksmuose nėra visų būtinų VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte numatytų tarnybinio nusižengimo sudėties požymių ir Komisija nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, neįrodžiusi ir neištyrusi visų būtinų aplinkybių.
6. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstai nustatyta sunkinanti aplinkybė – neblaivumas (VTĮ 301 str. 2 d. 4 p.). Pasak pareiškėjo, jam inkriminuoto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sudėties požymis – neblaivumas, nepagrįstai pakartotinai inkriminuotas ir kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taip pažeidžiamas ir non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas.
7. Pareiškėjas nesutiko su jam paskirta griežčiausia nuobauda. Nurodė, kad jis neginčijo alkotesterio rodmenų. Atsakovas tinkamai neįvertino jo nurodytų asmeninių aplinkybių. Neatsižvelgė į darbo rezultatus, kurie buvo vertinami tik labai gerai, paskirtus paskatinimus bei perkėlimą į aukštesnes pareigas. Pažymėjo, kad parinkta tarnybinės nuobaudos rūšis neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų.
8. Pareiškėjas teismo posėdyje akcentavo, kad nuo 2018 m. vasario 13 d. vartojo vaistus. Be to, jaudinosi ir dėl pareigybės panaikinimo. Rytą jautė pareigą eiti į darbą, kad prijungtų dokumentų valdymo sistemą jį pavaduojančiam asmeniui. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje akcentavo, kad pareiškėjo neblaivumas nustatytas 7.50 val., t. y. ne darbo laiku. Imuniteto skyriaus pareigūnai pareiškėją suklaidino dėl neva teiktinų konsultacijų viešųjų pirkimų klausimais, tačiau tik nustatė neblaivumą faktą. Pažymėjo, kad Komisijos išvados yra prielaidos. Apsvaigimas nuo alkoholio yra pažeidimą kvalifikuojantis požymis, todėl negali būti pakartotinai vertinamas ir kaip sunkinanti aplinkybė. Pažymėjo, kad vakare po konflikto su žmona pareiškėjas vartojo alkoholį ir negėrė vaistų. Nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 14 d. neplanavo dirbti.
9. Atsakovas Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
10. Atsiliepime nurodė, kad Komisija atliko tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo tarnybinio nusižengimo, susijusio su buvimu tarnyboje neblaiviam. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad praleistas vieno mėnesio terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Pažymėjo, kad taikytinas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, kuris skaičiuojamas nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos. Tikslaus apibrėžimo, kas laikoma nusižengimo paaiškėjimo diena, nei VTĮ, nei Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), nepateikia. Išvada dėl pareiškėjo tarnybinio nusižengimo buvo patvirtinta 2018 m. kovo 15 d., o sprendimas priimtas 2018 m. balandžio 3 d. Todėl terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo praleistas.
11. Atsakovas tvirtino, kad tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie įtariamą nusižengimą, taip pat buvo suteikta galimybė pasiaiškinti. Komentuojami pareiškėjo argumentai, atsakovo tvirtinimu, visiškai nepagrįsti, nes 2018 m. vasario 19 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą aiškiai įvardijamas įvykis, jo data, veika, kurios padarymu įtariamas pareiškėjas, nurodytos teisės normos, kurios galimai pažeistos. Šių duomenų pagrindu pareiškėjas pakankamai aiškiai galėjo suprasti, apie kokį įvykį kalbama, kokius teisės aktus įtariamas pažeidęs, ir galėjo tiksliai, išsamiai ir detaliai pateikti savo poziciją. Įvykis, dėl kurio buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, kurias vidutinis protingas asmuo gali aiškiai suvokti ir nesunkiai identifikuoti, apibūdinti, paaiškinti. Su prašymu patikslinti pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo pareiškėjas į atsakovą nesikreipė, o pateikė išsamus paaiškinimus. Tai rodo, kad jis suprato pranešimo apie tarnybinį nusižengimą turinį. Atsižvelgęs į pranešimo turinį, pareiškėjo elgesį, gavęs pranešimą, atsakovas laikė, kad pranešimas nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui pritaikyti teisės aktai iš esmės numato analogiškas taisykles. Todėl atsakovas neigė pažeidęs pareiškėjo teises, inkriminuodamas ir VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkto pažeidimą. Pareiškėjo atsakomybė kilo dėl jo paties neteisėtos veikos esant kaltei, dėl įtariamo nusižengimo jam buvo suteikta galimybė pasiaiškinti, o faktas, kad pareiškėjas nurodė daugiau ar mažiau pažeistų teisės normų pareiškėjo padaryto pažeidimo nei didina, nei mažina.
13. Pareiškėjas skundė teismui Įsakymu skirtą tarnybinę nuobaudą, nurodydamas, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, t. y. visi Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnų tarnybiniai pranešimai apie pareiškėjo neblaivumą surašyti kitą dieną po jo patikrinimo alkotesteriu, t. y. 2018 m. vasario 15 d. Atsakovo nuomone, pareiškėjo samprotavimai, kad pareigūnai, gavę anoniminį pranešimą, galėjo jį fiksuoti tarnybiniame pranešime jo gavimo dieną, t. y. 2018 m. vasario 12 d., yra nelogiški. Imuniteto skyriaus pareigūnai, gavę anoniminį pranešimą, privalėjo reaguoti į šiame pranešime nurodytą informaciją. Pasitvirtinus informacijai ir nustačius jo neblaivumą, pareigūnai atitinkamai veikė ir kitą dieną surašė pagrįstus tarnybinius pranešimus. Tokie veiksmai, atsakovo manymu, negali būti vertinami kaip tarnybinio patikrinimo metu padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai.
14. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl tarnybinio nusižengimo sudėties. Atsakovo įsitikinimu, tarnybinio patikrinimo metu buvo ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės. Išvadoje detaliai nurodyti visi aspektai, į kuriuos buvo atsižvelgta. Pareiškėjas 2018 m. vasario 14 d. buvo tarnyboje neblaivus, atvyko į darbą asmenine transporto priemone apsvaigęs nuo alkoholio ir pažeidė valstybės tarnautojo etikos principus. Vien faktas, kad jo veikla buvo aukštai įvertinta, kad jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų, negali turėti didesnės reikšmės nei likusių aplinkybių visuma.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo M. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
17. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
18. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. dirbo Kalėjimų departamento Viešųjų pirkimų skyriaus vedėju.
19. Kalėjimų departamento Imuniteto skyrius 2018 m. vasario 14 d. nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų aktu Nr. LV-680 (toliau – ir Aktas) 2018 m. vasario 14 d. 7.50 val. nustačius, jog nuo pareiškėjo sklido alkoholio kvapas, iškvėptame ore yra 0,95 promilės alkoholio, pastarasis buvo nušalintas nuo tarnybos. Pareiškėjas Akte pasirašė, kad sutinka su nušalinimu ir nurodė, kad 2018 m. vasario 13 d. vartojo degtinę. Pateiktas ir alkotesterio patikros sertifikatas.
20. Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus vyriausiojo specialisto A. B. (A. B.) 2018 m. vasario 15 d. tarnybiniame pranešime „Dėl M. P. neblaivumo“ Nr. LV-717 užfiksuota, kad jis 2018 m. vasario 14 d. 7.40 val. sutiko atvykusį M. P., pokalbio metu nuo jo pajuto sklindantį alkoholio kvapą ir informavo Imuniteto skyriaus viršininką.
21. Imuniteto skyriaus viršininkas 2018 m. vasario 15 d. tarnybiniame pranešime Nr. LV-715 „Dėl M. P. neblaivumo“ nurodė, kad nuvykęs į pareiškėjo darbo kabinetą, pajuto nuo jo sklindantį alkoholio kvapą ir pakvietė ateitį į Imuniteto skyriaus tarnybinį kabinetą. Paklausė, ar M. P. vartojo alkoholį. Tuomet vyriausiajam specialistui A. Ž. pavedė alkotesteriu patikrinti pareiškėjo neblaivumą. Alkotesteris parodė, kad M. P. iškvėptame ore yra 0,95 promilės alkoholio. Šios aplinkybės užfiksuotos ir A. Ž. tarnybiniame pranešime Nr. LV-716 „Dėl M. P. neblaivumo“.
22. Imuniteto skyriaus vyriausiojo specialisto A. Ž. tarnybinis pranešimas Nr. PT-10 „Dėl informacijos, gautos pasitikėjimo linija“ surašytas 2018 m. vasario 15 d.
23. 2018 m. vasario 15 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-65 „Dėl komisijos galimam M. P. tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“ sudaryta Komisija tarnybiniam patikrinimui.
24. Pareiškėjui 2018 m. vasario 19 d. įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą (toliau – ir Pranešimas), kuriame jis pasirašytinai informuotas, kad pradėtas tyrimas, jam pateikta informacija apie tarnybinį nusižengimą, paprašyta paaiškinti įvykio aplinkybes ir nurodyta, jog yra duomenų, leidžiančių teigti, kad M. P., būdamas neblaivus darbo metu ir darbo vietoje, savo elgesiu galimai padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, kurio požymiai nustatyti VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte – buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam.
25. Kalėjimų departamento direktorius 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. P-77 „Dėl leidimo neatvykti į darbą“, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą, leido jam 2018 m. vasario 26–28 d. neatvykti į darbą mokant už šį laikotarpį nustatytą darbo užmokestį.
26. Pareiškėjas 2018 m. kovo 2 d. pateikė paaiškinimą apie galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybes Nr. GG-272 (toliau – ir Paaiškinimas), kuriame neigė jam inkriminuotą pažeidimą.
27. Komisija 2018 m. kovo 14 d. surašė Išvadą, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas, 2018 m. vasario 14 d. buvo tarnyboje neblaivus, atvyko į darbą asmenine transporto priemone apsvaigęs nuo alkoholio, tuo pažeidė valstybės tarnautojo etikos principus. Komisija Išvadoje siūlė pripažinti, kad Kalėjimų departamento Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjas M. P. įvykdė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nes padarė šiurkščius pažeidimus, nustatytus VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 ir 10 punktuose, nesilaikė etikos principų, nustatytų šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 6 ir 8 punktuose, nesilaikė valstybės tarnautojo pareigų, nustatytų šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose bei siūlė jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos.
28. Komisijos narys G. M. 2018 m. kovo 14 d. pateikė atskirąją nuomonę dėl Išvados Nr. LV-997 (toliau – ir Atskiroji nuomonė).
29. Kalėjimų departamento direktorius, vadovaudamasis VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 30 straipsnio 1, 5 dalimis, 44 straipsnio 1 dalies 18 punktu, Taisyklių 14, 15, 22 punktais, atsižvelgdamas į Išvadą, ir į tai, kad pareiškėjas šiuo metu yra nedarbingas, Įsakymu pripažino jį padarius šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 ir 10 punktuose (1 punktas), paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų (2 punktas) už Įsakyme nurodytą tarnybinį nusižengimą. Nurodė atleisti pareiškėją iš Kalėjimų departamento Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pareigų pirmą darbo dieną po to, kai pasibaigs jo laikinasis nedarbingumas (3 punktas).
30. Dėl termino nuobaudai skirti teismas vadovavosi VTĮ 30 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas Kalėjimų departamente ėjo Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo – karjeros valstybės tarnautojo pareigas (A lygis 16 kategorija), taigi jo tarnybinei atsakomybei taikytinos VTĮ bei Taisyklių nuostatos. Tarnybinis patikrinimas pradėtas iš esmės vadovaujantis 2018 m. vasario 14 d. Aktu. Būtent šiuo Aktu ir užfiksuotas pareiškėjo neblaivumo faktas. Jokių kitų duomenų apie pareiškėjo neblaivumą tarnyboje tyrimo metu nenustatyta. Ta aplinkybė, kad buvo gautas anoniminis pranešimas, savaime nepatvirtina sisteminio pareiškėjo neblaivumo fakto. Šiuo atveju atsakovo teiginiai, kad pareiškėjo pažeidimas yra tęstinis, nepagrįsti tyrimo metu surinkta medžiaga. Vien atsakovo manymas, kad pareiškėjas galėjo būti neblaivus ir kitomis dienomis, kai jis neatvyko į tarnybą, neatlikus jokio šių aplinkybių tyrimo, yra nepagrįstas.
31. Vadovaujantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas pažeidimą padarė 2018 m. vasario 14 d., Išvada surašyta 2018 m. kovo 14 d., o Įsakymas priimtas 2018 m. balandžio 3 d. Pareiškėjas Aktu 2018 m. vasario 14 d. buvo nušalintas nuo tarnybos, o 2018 m. vasario 15 d. neatvyko, paskambinęs telefonu ir suderinęs su tiesioginiu vadovu. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2018 m. vasario 28 d. nebuvo tarnyboje, t. y. jam pagal prašymą įsakymu buvo leista neatvykti į tarnybą. 4 darbo dienų neatvykimo faktas yra reikšmingas vertinant terminą nuobaudai skirti. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad 3 dienų terminas, kai jis dėl asmeninių priežasčių pagal įsakymą neatvyko į tarnybą, negali būti eliminuojamas, laikyti nepagrįstais. Nėra jokių duomenų, kad būtent dėl ligos pareiškėjas neatvyko minėtomis dienomis. Pareiškėjas minėtu laikotarpiu realiai tarnyboje nebuvo, suderinęs su tiesioginiu vadovu. Be to, pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. kovo 30 d. dėl išduoto nedarbingumo nebuvo tarnyboje, o 2018 m. balandžio 2 d. buvo nedarbo diena. Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad atsakovas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino tarnybinei nuobaudai skirti nepažeidė. Šie pareiškėjo skundo argumentai laikyti neapgrįstais.
32. Dėl pažeidimo sudėties teismas pažymėjo, kad Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas padarė šiurkščius pažeidimus, nustatytus VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 ir 10 punktuose, nesilaikė etikos principų, nustatytų šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 6 ir 8 punktuose, nesilaikė valstybės tarnautojo pareigų, nustatytų šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose. Nustatyta, kad Pranešime pareiškėjui buvo inkriminuotas pažeidimas, nustatytas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte, bei VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1, 6 ir 8 nustatytų etikos principų nesilaikymas ir VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos pareigos nevykdymas. Iš esmės teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad pažeidimo ribos tyrimo metu buvo išplėstos. Teismas vertino, kad pažeidimas nebuvo tęstinis, nesant oficialių ir užfiksuotų duomenų, jog pareiškėjas neblaivus buvo tarnyboje ir kitu metu nei 2018 m. vasario 14 d. Taigi šios aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjui inkriminuotas pažeidimas dėl VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkto pažeidimo yra nepagrįstas tyrimo metu surinktais duomenimis ir pareiškėjui pranešimas apie minėtą pažeidimą nebuvo įteiktas. Teismas, įvertinęs tarnybinio tyrimo medžiagą, iš pažeidimo eliminavo pareiškėjui inkriminuotą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkto pažeidimą, tačiau nurodė, kad tai nepaneigia atsakovo tyrimo metu nustatytų aplinkybių dėl VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkto pažeidimo.
33. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo neblaivumo faktas nustatytas Akte bei pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose. Pats pareiškėjas iš esmės užfiksuotų alkotesterio duomenų neginčijo. Taigi teismas šių aplinkybių detaliau neanalizavo. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo buvimas tarnyboje neblaiviam savaime yra žala įstaigos reputacijai. Taigi šiuo atveju jokių veiksmų pareiškėjas neturėjo atlikti, kad diskredituotų Kalėjimų departamento autoritetą.
34. Dėl pareiškėjo nurodytos esminės aplinkybės, kad jo neblaivumo faktas 2018 m. vasario 14 d. nustatytas ne darbo metu, t. y. 7.50 val., pareiškėjas Paaiškinime nurodė, kad 2018 m. vasario 14 d. apie 7.45 val. atvyko į darbą pranešti apie pablogėjusią sveikatą ir informuoti apie negalėjimą dirbti, tačiau dar nespėjus nueiti pas direktoriaus pavaduotoją, į gretimą kabinetą, kuriame buvo pareiškėjas, atėjo Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnai ir paprašė jo konsultacijos viešųjų pirkimų klausimais bei pakvietė užeiti į Imuniteto skyriaus patalpas. Nuėjus į patalpas, pareigūnai paklausė apie alkoholio vartojimą. Pareiškėjas paaiškino, jog iš vakaro buvo išgėręs šiek tiek degtinės, tačiau tą rytą alkoholio nevartojo. Nurodė, kad alkotesterio parodymus lėmė tai, kad jis naktį gėrė širdies lašus, o paskutinį kartą jų pavartojo prieš tikrinant neblaivumą – 7.35 val.
35. Pareiškėjo Paaiškinimą atsakovas vertino kaip nepagrįstą ir nepaneigiantį tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Pareiškėjas atvyko į tarnybą 7.40 val., jokio prašymo neteikė vadovui dėl neatvykimo. Jis 2018 m. vasario 13 d. nuo 9.55 val. nebuvo tarnyboje, tačiau tą dieną į gydytojus nesikreipė. Atvykęs į tarnybą 2018 m. vasario 14 d., kad į tarnybą neatvyks ir jaučiasi blogai bei ketina kreiptis į medikus, Imuniteto skyriaus pareigūnams nenurodė. 2018 m. vasario 15 d. pareiškėjas neatvyko į tarnybą, tačiau duomenų, kad šiuo laikotarpiu kreipėsi į medikus ir kad jam pablogėjo sveikata, nėra (pvz., skirtas gydymas, atlikti medicininiai tyrimai ir kt.). Akte paaiškinimuose dėl neblaivumo pareiškėjas nenurodė, kad gėrė vaistus ir kad jie turėjo įtakos neblaivumui. Pats pareiškėjas nurodė, jog iš vakaro gėrė degtinę. Jo teiginiai vertinti kaip gynybinė pozicija. Šiuo atveju pats pareiškėjas tokius teiginius turėjo pagrįsti. Objektyvių aplinkybių, kodėl neteikė prašymo ir nesikreipė dėl, jo teigimu, prastos sveikatos, pareiškėjas nenurodė. Teismas vertino, kad nurodytos asmeninės problemos bei įspėjimas dėl pareigybės panaikinimo nešalina pareiškėjo atsakomybės dėl jo buvimo darbe neblaiviam. Ta aplinkybė, kad neblaivumo faktas užfiksuotas 7.50 val., anot teismo, nepaneigia esminės aplinkybės, kad pareiškėjas buvo neblaivus. Šiuo atveju, net ir 8.00 val. patikrinus pareiškėjo neblaivumą, matuoklio rodmenys būtų nežymiai pasikeitę. Tai, kad pareiškėjas tarnyboje buvo neblaivus, pripažinta tinkamai nustatytu faktu.
36. Taip pat nepagrįstais teismas laikė ir pareiškėjo teiginius, kad Imuniteto skyriaus pareigūnai jį suklaidino. Šiuo atveju buvo nustatytas neblaivumo faktas. Pats pareiškėjas ir pareigūnai bendravo darbo klausimais, tačiau, kad jį pareigūnai neteisėtais veiksmais tai vertė daryti, byloje duomenų nėra.
37. Teismas nesutiko, kad pareiškėjo neblaivumas nustatytas ne tarnybos metu. Vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 111 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad į darbo laiko sąvoką patenka ne tik laikas, kai darbuotojas atlieka savo faktinį darbą, bet ir kitas laikas, kuris yra netiesiogiai susijęs su jo atliekamu darbu. Šiuo atveju pareiškėjo atvykimas į tarnybą buvo tikslinis, duomenų, kad jis planavo nedirbti, nėra. Net jei ir neteikė konsultacijų, neatliko tiesioginių pareigų, bet atvyko į tarnybą neblaivus, pareiškėjo veiksmai atitiko darbo laiko sąvokos apibrėžimą. Šiuo aspektu tyrimas buvo tinkamas.
38. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbo reglamento, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 4/07-31 (su vėlesniais pakeitimais (toliau – ir Darbo reglamentas), 142 punktą, norėdamas išvykti ne darbo tikslais, turi gauti tiesioginio vadovo sutikimą. Pareiškėjo teiginiai, kad jis tiesiogiai atvyko į tarnybą atsiprašyti tiesioginio vadovo, t. y. į tarnybą vyko neblaivus automobiliu, keldamas riziką ne tik sau, bet ir viešajai tvarkai, rodo, kad pareiškėjas pasirinko neatsakingą elgesį. Be to, jis nepagrindė būtinybės vykti į tarnybą informuoti vadovą apie negalėjimą dirbti, kai kitais atvejais apie neatvykimą į tarnybą pranešdavo telefonu. Teismo vertinimu, tai tik pareiškėjo argumentai, kurie nepaneigia tyrimo išvadoje nustatytų esminių aplinkybių.
39. Išvadoje ir Įsakyme konstatuota, kad pareiškėjas nesilaikė ir etikos principų, nustatytų VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1, 6 ir 8 punktuose, bei nesilaikė valstybės tarnautojo pareigų, nustatytų VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose.
40. Teismas pažymėjo, kad akivaizdu, jog pareiškėjo padarytas pažeidimas, numatytas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte, yra šiurkštus. Jis nesilakė minėtų etikos principų bei VTĮ nurodytų pareigų. Teismas pažymėjo, kad Išvada, kuria vadovaujamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Teismo vertinimu, Išvada iš esmės atitinka Taisyklėse nustatytus kriterijus, t. y. joje išdėstytos tyrimo metu nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas, nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas, jo padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, tai, kad nusižengimas padarytas tyčia, tarnybinę atsakomybę sunkinanti aplinkybė, duomenys apie ankstesnę pareigūno tarnybą ir pasiūlymas dėl patraukimo tarnybinėn atsakomybėn. Pareiškėjas iš esmės neginčijo, kad Išvada neatitinka Taisyklių nuostatų.
41. Minėta, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog jam nepagrįstai inkriminuotas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkto pažeidimas, pripažinti pagrįstais ir šis pažeidimas eliminuotas, tačiau tai nepaneigia atlikto tyrimo dėl VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkto nustatyto pažeidimo tinkamumo.
42. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais dėl sunkinančios aplinkybės ir atsakovo išvadas dėl pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – neblaivumo pripažino nepagrįstomis bei šią aplinkybę šalino. Teismas konstatavo, kad girtumo faktas negali būti laikomas pareiškėjo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kadangi šis faktas yra būtent nusižengimą kvalifikuojanti aplinkybė (VTĮ 29 str. 6 d. 7 p.).
43. Dėl nuobaudos proporcingumo teismas pažymėjo, kad išgerto alkoholio kiekis bei pareiškėjo girtumo laipsnis ir neblaivumą lėmusios aplinkybės nėra esminės šioje byloje. Vien girtumo nustatymo faktas, vertinant, kad pareiškėjas buvo valstybės tarnautojas, einantis Viešųjų pirkimų skyrių vedėjo pareigas, yra pakankamas skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų (VTĮ 29 str. 3 d. 4 p.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tarnyboje buvo vertintas ne tik teigiamai, bet 2015 m. jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda už netinkamą pareigų vykdymą. Teismo vertinimu, atleidimas iš pareigų gali būti skiriamas tarnautojui, pasirodžiusiam tarnyboje neblaiviam, nepriklausomai nuo to, ar jis turi galiojančių nuobaudų, ar ne. Pareiškėjas Kalėjimų departamente dirbo nuo 2012 m. Tai, kad dėl atleidimo iš tarnybos pateko į sunkią socialinę situaciją, šioje byloje negali būti pripažįstama teisiškai reikšminga aplinkybe. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad asmuo, prieš darydamas teisės pažeidimą, turi pats įvertinti šio pažeidimo pasekmes. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad nuobauda buvo paskirta neatsižvelgus į teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas turėjo įvertinti galimas tokio elgesio neigiamas teisines pasekmes ir šiuo atveju kilusius neigiamus padarinius.
44. Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, konstatavo, kad tyrimas iš esmės (pašalinus pareiškėjui inkriminuotą pažeidimą dėl VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkto pažeidimo bei pašalinus sunkinančią aplinkybę) dėl VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkto tarnybinio pažeidimo, įskaitant ir pažeistus etikos principus bei valstybės tarnautojo pareigas, yra tinkamai atliktas, procedūrinių pažeidimų nenustatyta. Konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas laikantis Taisyklių reikalavimų ir terminų. Pareiškėjo padaryto nusižengimo tyrimas buvo atliktas išsamiai, esminių Taisyklių pažeidimų, kurie būtų pagrindas panaikinti skundžiamą Įsakymą, nenustatyta. Prašomas panaikinti Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti bei grąžinti pareiškėją į eitas pareigas ir priteisti išmoką už priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjo skundas atmestas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
III.
46. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo ribų peržengimo, apeliantui nepagrįstai inkriminuoto VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte numatyto tarnybinio nusižengimo, VTĮ 301 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sunkinančios aplinkybės. Apeliaciniame skunde, nesutikdamas su likusia sprendimo dalimi, pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:
46.1. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pažeidimo paaiškėjimo dieną ir datą, nuo kurios skaičiuojamas terminas, tačiau netinkamai apskaičiavo dienas, kurios neįskaičiuojamos į terminą tarnybinei nuobaudai skirti. Teismo motyvai dėl termino skaičiavimo yra neaiškūs, nenuoseklūs ir nelogiški. VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas aplinkybių, dėl kurių laikas neįskaičiuojamas į minėtą terminą. Teismas, klaidingai vertino, jog pareiškėjas darbe 2018 m. vasario 26–28 d. nebuvo dėl ligos, nors pareiškėjas aiškiai nurodė, jog minėtomis dienomis darbe nebuvo dėl artimo asmens mirties Kalėjimų departamento direktoriaus leidimu, t. y. dėl priežasčių, kurios nepatenka į VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įvardytus atvejus. Atsižvelgdamas į tai, teismas nepagrįstai neįskaičiavo 2018 m. vasario 26–28 d. į vieno mėnesio terminą tarnybinei nuobaudai skirti. Be to, apeliantas buvo nedarbingas 2018 m. kovo 19–30 d., tačiau šis laikotarpis neaktualus termino praleidimo prasme, kadangi terminas paskirti nuobaudą suėjo 2018 m. kovo 16 d. Taigi atsakovas praleido VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
46.2. Nagrinėjamu atveju nenustatytas tarnybinio nusižengimo sudėties būtinas požymis – tarnybinio nusižengimo padarymo laikas (tarnybos metu). Apelianto neblaivumas nustatytas 7.50 val., tuo tarpu darbo laiko pradžia – 8.00 val. Teismas neįvertino dviejų esminių aplinkybių: 1) 8.00 val. apelianto blaivumas nebuvo tikrintas; 2) jei pareigūnai būtų atėję tikrinti apelianto 8.00 val., apeliantas tuo metu jau būtų išvykęs, nes jis atvyko tik pranešti, kad sveikatai nepagerėjus, jis dirbti negalės ir kreipsis į medikus. Sprendime teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog buvimą darbo vietoje galima laikyti darbo laiku. Valstybės tarnautojų darbo laikas yra apibrėžtas griežtai – nuo 8 val. iki 17 val. Apeliantas nuo 7.35 val. iki 7.50 val. nesirengė darbui, neatliko jokių darbinių ar tarnybinių funkcijų, turėjo konkretų tikslą – pranešti vadovui apie negalėjimą dirbti. Taigi apeliantas neneigia nustatyto neblaivumo, tačiau pabrėžia, jog jis nustatytas ne tarnybos metu. Pažymi, kad apie savo neblaivumą sužinojo tik po patikrinimo, nevartojo alkoholio tiek, kad jaustųsi neblaivus, manė, jog prasta savijauta susijusi su jo širdies problemomis, o ne su alkoholio kiekiu, kuris buvo minimalus. Apeliantas tik vėliau sužinojo, jog širdies lašų „Valentis“ sudėtyje yra ne mažiau kaip 61 proc. etanolio, prieš tikrinant alkoholio matuokliu, jis gėrė minėtus lašus. Jeigu apeliantas būtų turėjęs bent abejonę, jog galimai alkoholis iš vakaro dar nepasišalino, jis tikrai nebūtų rizikavęs vykti į tarnybą.
46.3. Teismas nevertino apelianto argumentų dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumo. Sprendime neatsižvelgta, jog pareiškėjo tarnyba vertinta labai gerai, eidamas pareigas jis viršydavo nustatytus tikslus, neatžvelgta į aplinkybes, kurios lėmė apelianto būseną: nuolatinai konfliktai šeimoje, pablogėjusi sutuoktinės tėvo sveikata, sveikatos problemos (širdies skausmai), pareiškėjo paaiškinimą, kas galėjo nulemti alkoholio matuoklio rodmenis. Teismas nepagrįstai įvertino tik neigiamai apeliantą charakterizuojančius duomenis, o dėl visų teigiamų aplinkybių apskritai nepasisakė.
47. Atsakovas Kalėjimų departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
48. Atsiliepime atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, minėtą vertinimą atliko laikydamasis įstatymo nuostatų. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą sprendimą, todėl plačiau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių nepasisako.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
49. Pareiškėjas (apeliantas) nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas procesinis sprendimas turi būti panaikintinas dėl to, kad pažeisti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai, nėra tarnybinio nusižengimo sudėties būtino požymio – tarnybinio nusižengimo padarymo laiko (tarnybos metu), paskirta tarnybinė nuobauda neproporcinga padarytam pažeidimui, jei toks buvo padarytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl visų šių argumentų pasisakytina atskirai.
50. Tikslaus apibrėžimo, kas laikoma nusižengimo paaiškėjimo diena, nei VTĮ, nei Taisyklės nepateikia. Tačiau aiškindamas VTĮ 30 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą nurodė, jog tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas (II dalis), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2013, p. 560, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2193/2012).
51. Komisija 2018 m. kovo 14 d. surašė Išvadą. Ją iš karto pateikė Kalėjimų departamento direktoriui, kuris 2018 m. balandžio 3 d. priėmė Įsakymą, todėl, atsižvelgiant į šio procesinio sprendimo 50 punkte įtvirtintą nuostatą, nuo kurios nėra pagrindo nukrypti (Teismų įstatymo 33 str.), konstatuotina, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas tarnybinei nuobaudai skirti pažeistas nebuvo. Taigi aptariamas apeliacinio skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu.
52. Tarnybinio nusižengimo apibrėžimas įtvirtintas Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje (redakcija, galiojusi 2018 m. balandžio 3 d.). Pagal minėtą teisės normą, tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės.
53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008; 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012; 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010 ir kt.). Tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.
54. Taigi tam, kad valstybės tarnautojui galėtų būti taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punktas, buvo būtina nustatyti, kad valstybės tarnautojas buvo tarnybos (darbo) metu neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, taip pat ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje, jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui (apeliantui) buvo inkriminuotas neblaivumo faktas tarnybos (darbo) metu, tačiau pastarąją aplinkybę M. P. neigia. Tvirtina, jog neblaivumo nustatymo laikas (7.50) nepatenka į darbo laiko sąvoką.
55. Valstybės tarnybos įstatymas darbo laiko sąvokos nepateikia, todėl siekiant atskleisti šios sąvokos esmę bei prasmę pasitelktinas panašius santykius reguliuojantis įstatymas – Darbo kodeksas.
56. Darbo kodekso 111 straipsnio 1 dalyje pasisakyta, kad darbo laikas – bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį į darbo laiką bet kuriuo atveju įtraukiami šie laikotarpiai: 1) pasirengimas darbui darbo vietoje; fiziologinės pertraukos ir specialios pertraukos; kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo vietą laikas; budėjimo laikas šio kodekso nustatyta tvarka; kvalifikacijos tobulinimo darbdavio pavedimu laikas; privalomų darbuotojų sveikatos patikrinimų laikas; prastovos laikas; nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos; kiti darbo teisės normų nustatyti laikotarpiai.
57. Pareiškėjas M. P. 2018 m. vasario 14 d. atvykęs į tarnybą (vieta, kur buvo atliekamos darbo funkcijos) 7.50 val. pateko darbdavio žinion, kas atitinka darbo laiko sąvoką, apibrėžtą Darbo kodekso 111 straipsnyje (šios nutarties 56 p.) Patekęs darbdavio žinion, turėjo laikytis valstybės tarnautojui nustatytų pareigų, tačiau jų nesilaikė – buvo neblaivus, dėl ko ginčo nėra. Vadinasi, buvo nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu. Tvirtinimas apie atvykimą pranešti vadovui dėl negalėjimo dirbti niekaip nepaneigia aplinkybės dėl apelianto patekimo darbdavio žinion bei pareigos laikytis nustatyto teisinio reguliavimo.
58. Pažymėtina, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1617-520/2018).
59. Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos pareiškėjui buvo skirta tinkamai įvertinus padaryto pažeidimo pobūdį (šiurkštus pažeidimas), pareiškėjo kaltę (tyčia), tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis ir padarinius, valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas aplinkybes. Taigi, atsakovas skundžiamu Įsakymu pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai skyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos.
59. Atmetant apeliacinį skundą atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro galutinę išvadą, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas pastarajame dokumente nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl žemesnės instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija