Byla Nr. 8/2023
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PENSIJŲ KAUPIMO ĮSTATYMO (2018 M. BIRŽELIO 28 D. REDAKCIJA) 4 STRAIPSNIO 8 DALIES, 5 STRAIPSNIO, 29 STRAIPSNIO (SU 2022 M. BIRŽELIO 28 D. PAKEITIMU) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2024 m. kovo 7 d. Nr. KT21-N3/2024
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2024 m. vasario 15 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 8/2023 pagal Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-5/2023 ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam proporcingumo principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (2018 m. birželio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 8 dalis tiek, kiek joje kaip vienas iš pensijų kaupimo pabaigos būdų nenumatytas pensijų kaupimo nutraukimas, ir 5 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta pensijų fondo dalyvio teisė nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime;
– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams neprieštarauja Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnis (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nustatyta, kad pensijų fondo dalyviams, atsižvelgiant į jų vardu pensijų fonde sukauptą pensijų turtą, gali būti mokamos skirtingų rūšių pensijų išmokos.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas Konstituciniam Teismui grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Pareiškėja teigia, kad Pensijų kaupimo įstatymo (2018 m. birželio 28 d. redakcija) (toliau – Pensijų kaupimo įstatymas) 4 straipsnio 8 dalyje ir 5 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo jokiomis aplinkybėmis negali nutraukti dalyvavimo pensijų kaupime, viešajam interesui ir ūkio subjektų, t. y. privačių investicinių fondų, interesams suteikia pernelyg didelę reikšmę ir taip individo teisė į nuosavybę apribojama pažeidžiant konstitucinį proporcingumo principą. Šį teiginį pareiškėja grindžia, be kita ko, tuo, kad asmuo, automatiškai įtrauktas į pensijų kaupimą ir neatsisakęs jame dalyvauti, privalo kaupti pensiją ilgai, kad visa rizika pensijų kaupimo laikotarpiu tenka pensijų fondo dalyviui, nes privatūs pensijų fondai negarantuoja atitinkamos investicinės grąžos. Be to, asmuo kaupia ne valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalį (kaip buvo iki 2019 metų), o papildomas lėšas nuo savo atlyginimo.
1.2. Pareiškėjos nuomone, asmens teisė disponuoti nuosavybe ginčijamu teisiniu reguliavimu yra apribojama tiek, kad, nesulaukęs senatvės pensijos amžiaus, asmuo negali priimti jokių sprendimų dėl pensijų fonde sukaupto turto. Pasak pareiškėjos, tai, kad pensijų kaupimo dalyvis gali pasinaudoti teise iki 12 mėnesių sustabdyti dalyvavimą pensijų kaupime, teise pakeisti pensijų kaupimo bendrovę ar tikslinės grupės pensijų kaupimo fondą, negali būti vertinama kaip asmens teisės laisvai disponuoti savo nuosavybe užtikrinimas.
1.3. Pareiškėjos nuomone, Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintas skirtingas pensijų išmokų mokėjimas dalyviams, atsižvelgiant į jų pensijų fonde sukauptą lėšų dydį, pažeidžia konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, nes tarp šių asmenų nėra tokio pobūdžio skirtumų, kurie objektyviai pateisintų tokį diferencijuotą teisinį reguliavimą. Pareiškėja teigia, kad, pagal ginčijamą Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmenys turi teisę pasiimti pensijų fonde sukauptas lėšas ir gauti vienkartinę išmoką tik tuo atveju, jeigu yra sukaupę iki 5 000 eurų (indeksavus 2023 metais – iki 5 403 eurų) arba daugiau negu 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 eurą), tačiau kaip vienkartinę išmoką gali pasiimti tik šią sumą viršijančią dalį. Pareiškėja abejoja, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, ar objektyviai pateisinamas ir pensijų kaupimo sistemos tikslus atitinka toks teisinis reguliavimas, pagal kurį, atsižvelgiant vien tik į sukauptų lėšų dydį, tik tam tikriems pensijų fondų dalyviams yra suteikiama teisė gauti vienkartinę išmoką.
1.4. Pareiškėjos nuomone, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą įtvirtintas periodinių išmokų mokėjimas, kai asmuo pensijų fonde sukaupia daugiau nei 5 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 5 403 eurus), bet mažiau nei 10 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 10 807 eurus), neturi jokio teisinio šio diferencijavimo pagrindimo. Pasak pareiškėjos, periodinių išmokų atveju asmuo atsiduria teisiškai neapibrėžtoje, nepalankioje situacijoje, nes nežino, kiek lėšų bus sukaupta, kokio dydžio išmokas gaus išmokų mokėjimo laikotarpiu, nes išmokos yra nuolat pensijų kaupimo bendrovių perskaičiuojamos atsižvelgiant į investicinę grąžą. Be to, pasak pareiškėjos, skirtingai negu anuiteto atveju, periodinės išmokos mokėjimo rizika tenka dalyviui, nes pensijų kaupimo bendrovė, mokanti periodinę išmoką, jokios rizikos neprisiima; periodinės išmokos yra mokamos, kol asmeniui sukaks 85 metai, o anuiteto atveju išmoka yra mokama asmeniui iki gyvos galvos.
1.5. Abejodama Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, pareiškėja teigia, kad, asmeniui gaunant pensijų išmokas periodinėmis išmokomis arba jomis išmokant dalį pensijos pasirinkus atidėtąjį anuitetą, paskirta pensijų išmoka, pasak pareiškėjos, yra kintanti, t. y. galinti didėti arba mažėti, atsižvelgiant į investicinę grąžą. Remdamasi oficialiąja konstitucine doktrina, pagal kurią asmeniui paskirta pensijos išmoka yra ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pareiškėja teigia, kad dėl teisinio neapibrėžtumo ir galimybės gauti mažėjančią pensijų išmoką ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį.
II
Suinteresuoto asmens atstovo argumentai
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovo Seimo nario Justo Džiugelio rašytiniai paaiškinimai; jis teigia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
2.1. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad, pagal Konstitucijos 52 straipsnio oficialiąją konstitucinę doktriną, yra socialinės apsaugos sistema, kuria valstybė laiduoja asmens socialinę apsaugą, ir sistema, kuria asmeniui sudaromi teisiniai, ekonominiai ir instituciniai organizaciniai pagrindai pačiam prisiimti atsakomybę už savo socialinę gerovę ateityje. Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra įtvirtinta socialinės apsaugos pensijų sistema, apimanti tris pasaulio praktikoje žinomas pensijų pakopas, t. y. privalomąją valstybės socialinę apsaugą, savanorišką kolektyvinę (pensijų fondų, profesinių pensijų fondų) ir privataus draudimo individualią.
2.2. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turėdamas diskreciją reguliuoti pensinio aprūpinimo santykius, juos sureguliavo taip, kad būtų sudarytos prielaidos geriausiai užtikrinti asmenų socialinę apsaugą senatvėje. Jo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama per ilgesnį laikotarpį užtikrinti didžiosios dalies dirbančių asmenų dalyvavimą pensijų kaupimo sistemoje ir taip išvengti mažėsiančių senatvės pensijų ateityje ir iš to kilsiančių neigiamų socialinių pasekmių, susijusių su neadekvačiai mažomis senyvo amžiaus žmonių pajamomis, pajamų nelygybe ir didėsiančia socialine atskirtimi. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymą, dalyvavimas pensijų kaupime yra savanoriškas, tačiau šio įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinus dalyvio teisę nutraukti pensijos kaupimą kitais, nei 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais, pensijų kaupimo pabaigos pagrindais, konkrečiai, anksčiau, nei sukakus senatvės pensijos amžių, dabartinis ir esminis pensijų sistemos tikslas – prisidėti prie būsimų pensininkų pajamų pakeitimo normos didinimo – nebūtų pasiektas. Be to, nustačius dalyvio teisę nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime anksčiau, nei dalyvis sukanka senatvės pensijos amžių ir pagal pensijos išmokos sutartį jam išmokoma visa pensijos išmoka, galėtų kilti neigiamų teisinių ir socialinių pasekmių, kurios paveiktų pensijų kaupimo sistemos esmę, o valstybė ir darbdavys, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 8 straipsnį už dalyvį mokėję įmokas, turėtų įgyti teisę jas ir iš jų įgytą naudos dalį susigrąžinti.
2.3. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad jeigu įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę priedermę laiduoti asmens teisę į senatvės pensiją, nustato, jog senatvės pensija ar jos dalis kaupiama specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose, iš Konstitucijos 46, 52 straipsniuose įtvirtintų imperatyvų jam kyla pareiga reguliuoti šių subjektų ūkinę veiklą taip, kad būtų derinami tokio asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesai, be kita ko, privalu nustatyti į pensijų fondus pervedamų lėšų administravimo (inter alia jų investavimo) apribojimus ir pensijų išmokų mokėjimo sąlygas. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) yra nustatyta dalyvio teisė gauti jam pagal pensijų fonde sukaupto pensijų turto dydį priklausančią pensijos išmoką. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nėra paneigiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, asmens teisė į nuosavybę.
III
Byloje gauta medžiaga
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės, Lietuvos banko valdybos pirmininko Gedimino Šimkaus, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės Elenos Leontjevos, Lietuvos pensijų fondų dalyvių asociacijos pirmininko Mindaugo Gedeikio, Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos direktoriaus Tado Gudaičio rašytinės nuomonės.
3.1. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė M. Navickienė teigia, kad Lietuvoje nuo 2004 metų įteisinta pensijų sistema, kurioje vieną socialinių garantijų senatvėje dalį užtikrina socialinio draudimo pensijų sistema, kitą – pensijų kaupimo II pakopos pensijų fonduose sistema. Nuo pat pradžių pensijų kaupimo II pakopos pensijų fonduose sistemos finansavimas buvo grindžiamas ne privačiomis asmens lėšomis, o pensijų socialinio draudimo įmokos dalimi. Tik nuo 2013 metų įteisinta galimybė prie pensijų kaupimo II pakopos pensijų fonduose asmeniui prisidėti savo asmeninėmis lėšomis ir gauti skatinamąją įmoką iš valstybės biudžeto. Nuo 2019 metų šios sistemos finansavimas grindžiamas asmens lėšomis ir skatinamosiomis įmokomis iš valstybės biudžeto. Tokiu būdu valstybė, siekdama padėti asmeniui apsisaugoti nuo būsimų rizikų senatvėje, įtvirtino dviejų dalių pensijų sistemą, kurioje privatus kaupimas skatina patį asmenį prisidėti prie savo socialinių garantijų senatvėje, o valstybė, pridėdama skatinamąsias įmokas, įgyvendina solidarumo principą, nes dėl demografinių iššūkių Lietuvoje vis sudėtingiau ateityje bus užtikrinti vien socialinio draudimo pensijų sistemos išmokų adekvatumą. Taigi, II pakopos pensijų fondų veikla ir finansavimas reglamentuoti taip, kad būtų suderinti asmens ir visuomenės interesai.
Pasak M. Navickienės, atsižvelgiant į „Tarptautinių žodžių žodyne“ pateiktą žodžio „pensija“ apibrėžimą, išmokos iš II pakopos pensijų sistemos turi būti reguliarios, o ne vien asmeninio taupymo dalis. Tam, kad pensijų fonduose kaupiamos lėšos taptų pensijomis, būtinos dvi sąlygos – pakankamas įmokų tarifas ir ilgas kaupimo laikotarpis. Galimybė bet kuriuo metu iki senatvės pensijos amžiaus nutraukti pensijų kaupimą ir bet kuriuo metu atsiimti lėšas prieštarautų pačiam pensijų sistemos tikslui – užtikrinti pajamas senatvėje.
M. Navickienės nuomone, dabartinis pensijų kaupimo sistemos teisinis reguliavimas, pagal kurį dalyvavimas pensijų kaupime gali būti nutraukiamas tik sudarius pensijų išmokos sutartį, o sukauptos pensijos, atsižvelgiant į jų dydį, išmokamos periodinėmis išmokomis arba anuitetais ir tik išimtiniais atvejais – vienkartinėmis išmokomis, atitinka esminį pensijų sistemos tikslą – užtikrinti garantijas senatvėje.
M. Navickienė teigia, kad 2021 metų Pensijų adekvatumo ataskaitoje Europos Komisija pažymėjo, jog 2018–2021 metais Lietuva vienintelė įgyvendino visapusišką pensijų sistemos – valstybės garantuojamos ir privačiu kaupimu grįstos – finansavimo reformą, kartu išsaugojo stiprias paskatas toliau kaupti privačiuose pensijų fonduose (įtraukimo mechanizmas, valstybės skatinamoji įmoka). Taigi įstatymų leidėjo pastangas paskatinti asmenis prisidėti prie savo socialinių garantijų senatvėje Europos Komisija įvertino kaip visapusišką reformą, nors Rytų ir Centrinės Europos šalyse padaugėjo atvejų, kai kaupimo privačiuose pensijų fonduose sistemos iš esmės buvo panaikintos.
3.2. Lietuvos banko valdybos pirmininkas G. Šimkus teigia, kad pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo siekiama suderinti ir užtikrinti tiek atskiro visuomenės nario (būsimo senatvės pensijos gavėjo), tiek visos visuomenės, siekiančios užtikrinti pakankamą finansinį aprūpinimą senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems visuomenės nariams, interesus, yra svarbus pensijų kaupimo sistemos stabilumui išlaikyti ir stiprinti, taip pat siekiant suvaldyti grėsmes dėl senatvės pensijų mažėjimo, kurių gali sukelti šalies demografiniai iššūkiai.
G. Šimkus pažymi, kad vidutinė senatvės pensija 2022 metų pabaigoje Lietuvoje sudarė 483 eurus, o vidutinis šalies darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) – 1 184,4 euro. Santykis tarp vidutinio darbo užmokesčio ir vidutinės pensijos – 41 proc., o siekiamybė (orientuojantis į pensijų išmokų dydžius Vakarų Europos šalyse) – apie 70–80 proc. Lietuvos banko skaičiavimais, kaupiant pensijai ir skiriant 3 proc. nuo darbo užmokesčio, būtų galima pasiekti pajamų pakeitimo normą, viršijančią 50 proc., kaupiant dvigubai daugiau – apie 70 proc., o papildomai nekaupiant – gaunama pensija priklausys vien tik nuo valstybės gebėjimo įveikti demografines grėsmes.
G. Šimkaus nuomone, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalis, 5 straipsnis tiek, kiek juos ginčija pareiškėja, nepaneigia pensijų fondo dalyvio nuosavybės teisės, kuri ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, nes į pensijų fondus pervestos įmokos pensijų kaupimo metu išlieka pensijų fondo dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (dalyvio dalį joje nustatant pagal jo pensijos sąskaitoje įrašytų pensijų fondo vienetų skaičių) ir yra paveldimos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pensijų fondų dalyviui leidžiama naudotis sukauptomis lėšomis sulaukus senatvės pensijos amžiaus, nes toks ir yra pensijos kaupimo tikslas – užtikrinti kuo didesnes išmokas senatvėje, prisidėti prie pajamų pakeitimo normos didinimo, išvengti neigiamų socialinių pasekmių, susijusių su neadekvačiai mažomis senyvo amžiaus žmonių pajamomis, pajamų nelygybe ir didėsiančia socialine atskirtimi.
Pasak G. Šimkaus, vertinant Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu), kuriame įtvirtintos skirtingos pensijų išmokų rūšys, konstitucingumą, vienkartinių pensijų išmokų skyrimas yra problemiškas, nes šios išmokos gali būti panaudotos ne pagal paskirtį, t. y. ne kaip papildomas priedas prie senatvės pensijos išmokos, o iš karto išleidžiamos einamojo vartojimo poreikiams patenkinti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sukaupta 5 000 eurų suma siektų vos 20 eurų pensijų išmokos dydį per mėnesį, Lietuvos banko nuomone, tikslinga leisti pensijų fondų dalyviams tokią sumą, kuri reikšmingai nepadidins senatvės pensijos išmokos, pasiimti kaip vienkartinę išmoką ir suteikti galimybę patiems nuspręsti, kaip šią išmoką panaudoti senatvės pensijos gavimo periodu, be kita ko, jas per tam tikrą laikotarpį panaudoti periodiškai, įsigyti pensijų anuitetą.
Lietuvos banko valdybos pirmininko nuomone, periodinės pensijų išmokos, palyginti su vienkartinėmis, labiau atitinka pensijų sistemos tikslą – užtikrina reguliarias pajamas vyresnio amžiaus žmonėms. Pasak jo, vertinant periodines pensijų išmokas ir pensijų anuitetus, tikslinga pensijų fondų dalyviams rinktis periodines išmokas tokiais atvejais, jei jie nėra visiškai netoleruojantys rizikos (jiems nėra būtina visiška garantija dėl pensijos išmokos dydžio), tačiau labiausiai pensijų kaupimo tikslus atitinka Pensijų kaupimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį, kai pensijų fonde sukaupiamas reikšmingas, įstatyme nustatytą dydį atitinkantis pensijų turtas, pensijų anuiteto įsigijimas yra privalomas.
Pasak G. Šimkaus, vienkartinės pensijos išmokos, Lietuvos banko duomenimis, vis dar sudaro didžiąją dalį mokamų pensijų išmokų rūšių, tačiau jų procentas mažėja (2019 metais sudarė beveik 94 proc. visų pensijos išmokų, o 2022 metais – beveik 65 proc.) ir ateityje jų turėtų nelikti, nes pensijų fondų dalyviai, kaupdami 30–40 metų, sukaups sumas, siekiančias privalomo pensijų anuiteto įsigijimo ribą. Taigi pensijų sistemą būtų galima laikyti sėkmingai veikiančia tik tuo atveju, jei ilgainiui didžioji dauguma pensijų fondų dalyvių sukauptų sumas, kurios siektų privalomo pensijų anuiteto įsigijimo ribą, o išmokos iš pensijų fonduose sukaupto turto, kaip ir valstybės mokama senatvės pensija, būtų mokamos tik anuitetais ir pradedamos mokėti kartu su valstybės mokama pensija.
Iš G. Šimkaus rašytinės nuomonės matyti, kad periodinės pensijų išmokos, palyginti su kitomis pensijų išmokomis, sudaro nedidelę dalį – 2022 metais jos sudarė tik 3,7 proc. visų pensijų išmokų.
3.3. Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės E. Leontjevos nuomone, pareiškėjos ginčijamomis Pensijų kaupimo įstatymo nuostatomis nustatyti ribojimai laisvai disponuoti sukauptomis lėšomis yra pagrįsti ir atitinka pensijos kaupimo tikslą. Tačiau, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, sukauptos pensijos ar jos dalies išmokėjimas išimtiniais atvejais, kai žmogų ištinka problemos, kurių sprendimas yra svarbesnis negu pensijų pajamos ateityje, galėtų būti pagrįstas.
E. Leontjevos nuomone, konkrečių absoliučių sukauptos pensijos sumų, nuo kurių priklauso Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtintos pensijų išmokų rūšys, nustatymas nėra pagrįstas atsižvelgiant į didelę infliaciją. Be to, pasak jos, pasibaigus pensijos kaupimui, asmeniui turėtų būti sudarytos platesnės galimybės rinktis pensijos išmokų iki gyvos galvos (pensijų anuitetų) mokėtoją.
3.4. Lietuvos pensijų fondų dalyvių asociacijos pirmininko M. Gedeikio rašytinėje nuomonėje dėl Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies, 5 straipsnio, kiek nurodyta pareiškėjos, konstitucingumo, teigiama, kad neturėtų būti neribotos galimybės savanoriškai pasitraukti iš pensijų kaupimo; tam, kad būtų sukauptos adekvačios sumos, skirtos senatvės pensijai ar jos daliai, būtina užtikrinti ne tik pakankamą įmokų dydį, bet ir jų mokėjimo ilgalaikiškumą ir nepertraukiamumą. Be to, asmens teisei nedalyvauti pensijų kaupime užtikrinti pakanka kitų Pensijų kaupimo įstatyme įtvirtintų priemonių, t. y. teisės atsisakyti dalyvauti pensijų kaupime, teisės kreiptis į teismą dėl pensijų kaupimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Taip pat teigiama, kad Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) įtvirtintos pensijų išmokų rūšys, mokėtinos dalyviams atsižvelgiant į jų vardu pensijų fonde sukauptą pensijų turtą, užtikrina galimybę optimaliau parinkti konkrečiam asmeniui pensijų išmoką. Pažymima, kad vienkartinė pensijų išmoka yra labiau išimtis nei taisyklė; galimybė gauti vienkartinę pensijų išmoką užtikrina tokių asmenų, kurie nespėjo sukaupti pakankamos sumos pensijų anuitetui įsigyti, nuosavybės teisių apsaugą. Asmens teisė gauti vienkartinę pensijos išmoką užtikrina, kad asmuo nebūtų verčiamas privalomai įsigyti pensijų anuitetą, kuris, esant nedidelei sukauptai sumai, būtų ypač mažas, paneigtų pačios pensijos esmę – gauti adekvačias periodines išmokas.
M. Gedeikio nuomone, nors periodinių pensijų išmokų dydžiai gali svyruoti, dalyvis, įgijęs teisę į jas, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 7 dalį, gali vietoj periodinių pensijų išmokų įsigyti pensijų anuitetą.
3.5. Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos direktoriaus T. Gudaičio rašytinėje nuomonėje teigiama, kad šiuo metu Pensijų kaupimo įstatyme įtvirtintas pensijų kaupimo ir pensijų išmokų mokėjimo modelis atitinka Konstituciją ir kad juo įstatymų leidėjas siekė įgyvendinti pagrindinius tvarios ir pažangios pensijų sistemos principus: stabilumo, orių pajamų senatvėje užtikrinimo, visuotinumo ir masiškumo, atsparumo ir diversifikacijos, efektyvumo ir ilgalaikio finansinio tvarumo, dalyvių pasitikėjimo ir motyvacijos. Jo nuomone, Pensijų kaupimo įstatyme nustatytas pensijų išmokų ir pensijų kaupimo nutraukimo reglamentavimas ir praktinis įgyvendinimas Lietuvoje iš esmės yra tinkamas, be kita ko, gerai vertinamas tarptautinių organizacijų kaip atitinkantis gerąją pasaulinę praktiką.
Visose pažangias pensijų sistemas turinčiose šalyse pasitraukimas iš pensijų fondų, lėšų atsiėmimas yra neįmanomas arba stipriai ribojamas, pavyzdžiui, nustatant labai didelį iš pensijų kaupimo išimamų lėšų apmokestinimą, galimybę atsiimti lėšas tik pasiekus išankstinę senatvės pensiją (5 metai iki pensijos ir trumpiau), ištikus sunkiai negaliai ar kitomis iš anksto numatytomis retomis aplinkybėmis.
T. Gudaičio nuomone, jeigu Pensijų kaupimo įstatyme būtų įtvirtintas neribojamas pensijų kaupimo nutraukimas pensijų fondų dalyvių iniciatyva, tai lemtų tokias pagrindines neigiamas pasekmes: 1) II pakopos pensijų sistema nebūtų stabili, sumažėtų pasitikėjimas valstybe ir pensijų sistemos ilgalaikiškumu; 2) valstybei tektų spręsti pensijų kaupimą nutraukusių dalyvių aprūpinimo senatvės pensijomis klausimą, todėl nebūtų pasiekti pensijų sistemos reformomis kelti tikslai dėl didesnės senatvės pensijos, ir tektų imtis pokyčių I pakopos pensijų sistemoje (be kita ko, ilginti senatvės pensijos amžių, didinti socialinio draudimo įmokų dydį, didesnę valstybės biudžeto dalį skirti senatvės pensijoms); 3) galimai padarytų nuostolių patiems kaupiantiesiems, nes sprendimai nebekaupti dažnu atveju būtų paremti emocijomis suprastėjus finansų rinkų rezultatams, nelaukiant investicijų vertės atsikūrimo; neliktų taupymo ir periodinio, nuolatinio investavimo disciplinos, kuri užtikrinama, kai sistema yra uždara; 4) pensijų fondų valdytojams tokia atvira sistema trukdytų siekti ilgalaikių pensijų fondų rezultatų, orientuotų į išėjimo į senatvės pensiją datą kiekviename iš gyvenimo ciklo fondų ir neleistų investuoti į ilgalaikius projektus, kuriais skatinama ir Lietuvos ekonomika.
Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos direktoriaus rašytinėje nuomonėje teigiama, kad Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) nustatytas pensijų išmokų diferencijavimas pagal sukauptą pensijos turto dydį (išreikštą tam tikromis pinigų sumomis), nors ir diskutuotinas, iš esmės yra teisingas, nes sukaupusiems ypač mažas sumas, patenkančias į įstatymo nustatytą ribą vienkartinėms pensijų išmokoms mokėti, iš jų mokamų periodinių išmokų arba pensijų anuitetų administravimas nebūtų ekonomiškai pagrįstas ir efektyvus, taip pat nepakeistų dalyvio finansinės padėties ilguoju laikotarpiu. Tačiau galimybe pasirinkti vienkartinę pensijos išmoką asmenims, sukaupusiems daugiau nei 64 841 eurą, užtikrinamas socialinis teisingumas, nes tokie dalyviai, kurie privalo iki nurodytos sumos įsigyti pensijų anuitetus, jau pakankamai yra aprūpinti senatvės pensijos laikotarpiu periodiškai mokamomis pensijų išmokomis.
IV
Byloje apklausti specialistai
4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui apklausti šie specialistai: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDF valdyba) Teisės skyriaus vedėjas Mantas Jautakis, Pensijų anuiteto skyriaus patarėjas Evaldas Valeiša, Registrų tvarkymo skyriaus patarėjas Donatas Špadas.
4.1. Specialistas E. Valeiša paaiškino, kad VSDF valdyba yra Pensijų kaupimo įstatyme nurodyta pensijų anuitetų mokėtoja, turinti įgaliojimus administruoti Pensijų anuitetų fondą. VSDF valdyba pensijų anuitetus moka nuo 2020 metų vidurio.
Šiuo metu yra 2 808 pensijų anuitetų gavėjai. Pastaruoju metu vieni pensijų anuitetų gavėjai dažniausiai renkasi standartinį pensijų anuitetą su garantuojamu mokėjimo laikotarpiu (68 proc.), kiti – standartinį pensijų anuitetą (22 proc.), o likusieji – atidėtąjį pensijų anuitetą (10 proc.). Atvejų, kai vietoj vienkartinės arba periodinės pensijų išmokos pasirenkamas pensijų anuitetas, yra apie 10 proc. Taip pat esama atvejų, kai asmenys yra sukaupę daugiau, nei Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 6 dalyje nurodyta suma – 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 euras), tačiau asmenys dažniausiai neįsigyja pensijų anuiteto už visą sukauptą pensijų turtą; dalį, viršijančią nurodytą sumą, jie paprastai pasiima vienkartinėmis išmokomis.
Specialistas E. Valeiša pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu Pensijų kaupimo įstatymas būtų pakeistas taip, kad pensijų kaupimo dalyviams būtų leidžiama laisvai pasitraukti iš pensijų kaupimo ir pasiimti visą sukauptą sumą, suteikiant teisę vietoj pensijų anuiteto ar jo dalies pasirinkti vienkartines išmokas, tai neigiamai paveiktų Pensijų anuitetų fondo veiklą, nes jos tvarumas ir efektyvumas priklauso nuo esamo ir prognozuojamo pensijų anuitetų gavėjų skaičiaus, jų sukauptų sumų dydžių. Nuo šių rodiklių priklauso ir Pensijų anuiteto fondo investavimo strategija, investicinės pelno prognozės ir galimybės pensijų anuitetų mokėtojui tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, didinti pensijų anuitetus.
Pagal Pensijų kaupimo įstatymą paskirtos pensijų anuitetų išmokos negali mažėti, tačiau jos gali didėti, atsižvelgiant į Pensijų anuitetų fondo investicinį pelną. Pensijų anuitetų fondas turi patvirtintą investavimo strategiją, pagal kurią pensijų anuitetus siekiama didinti maždaug po 2 proc. kasmet. Toks didinimas taikomas tik tada, kai uždirbama pakankamai investicinio pelno, ir tai šiais metais buvo padaryta pirmą kartą. Paminėtina, kad pirmieji pensijų anuitetai, kurie buvo paskirti 2020 m. liepos mėn., vidutiniškai buvo padidinti 4,8 proc. Tokios padidintos pensijų anuiteto išmokos mokamos iki pensijų anuiteto gavėjo mirties arba iki kito padidinimo.
Pensijų anuiteto išmokų didinimo klausimas sprendžiamas kiekvienais metais, tačiau, atsižvelgiant į Pensijų anuitetų fondo investavimo rezultatus ir siekiant tinkamai vykdyti pensijų anuitetų mokėtojo įsipareigojimus, gali būti nuspręsta pensijų anuiteto išmokų konkrečiais metais nedidinti.
4.2. Specialistas M. Jautakis pažymėjo, kad Pensijų kaupimo įstatymo 351 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog pensijų anuitetų mokėtojo veiklos tikslas – užtikrinti anuitetų mokėjimą jų gavėjams iki gyvos galvos, siekiant jiems didžiausios naudos. Taigi Pensijų anuitetų fondas yra įpareigotas priimti iššūkį siekti pelno ir jo pagrindu didinti pensijų anuitetų išmokas. Be to, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 352 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 1 dalį, Pensijų anuitetų taryba, veikdama kolegialiai, prižiūri, kaip pensijų anuitetų mokėtojas įgyvendina šio įstatymo 351 straipsnio 1 dalyje nurodytą tikslą. Todėl, nors pensijų anuitetų didinimas nėra privalomas, pagal įstatymą taikoma gana griežta priežiūra, kad esant pagrindui tai būtų daroma.
4.3. Specialistas D. Špadas paaiškino, kad įtraukti į pensijų kaupimą asmenys sutartis su pensijų kaupimo bendrovėmis paprastai pasirašo tada, kai keičia jas. Duomenys apie asmenis, įtrauktus į pensijų kaupimą pagal įstatymą, ir apie dalyvius pagal sutartis Pensijų kaupimo įstatyme nurodytame Dalyvių ir sutarčių registre fiksuojami atskirai. Duomenys apie įtrauktus į pensijų kaupimą asmenis pensijų kaupimo bendrovėms yra perduodami kiekvienų metų liepos mėnesį. Būtent dėl to, kad nėra sudaromos sutartys, VSDF valdybos specialistai gali vertinti asmenų prašymus dėl atsisakymo dalyvauti pensijų kaupime praleidus įstatyme nustatytą terminą. Jeigu su pensijų kaupimo bendrove ir dalyviu būtų pasirašyta pensijų kaupimo sutartis, VSDF valdyba nebegalėtų būti ginčo dėl įtraukimo į pensijų kaupimą šalis.
Dalyvių ir sutarčių registre taip pat registruojami teismų sprendimai, pagal kuriuos pensijų kaupimo dalyviai įgyja teisę pasitraukti iš pensijų kaupimo teismui pripažinus sutartį negaliojančia, tačiau tokių atvejų būta mažai, o pastaruoju metu iš viso nėra.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
5. Seimas 2003 m. liepos 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą, kuris ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, be kita ko, Seimo 2018 m. birželio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. XI-1691 pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2019 m. sausio 1 d. (išskyrus tam tikras išimtis). Šiuo įstatymu Pensijų kaupimo įstatymas (2003 m. liepos 4 d. redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
5.1. Kaip matyti iš Pensijų kaupimo įstatymo Nr. XI-1691 pakeitimo įstatymo travaux préparatoires, šis įstatymas buvo priimtas siekiant įgyvendinti pensijų kaupimo sistemos pertvarką, kurios tikslas, be kita ko, didinti dalyvaujančiųjų pensijų kaupime skaičių, taip užtikrinant efektyvesnį pensijų kaupimą ir didesnes pajamas senatvėje kuo didesniam skaičiui gyventojų, kad pensijų kaupimo sistema apimtų visus gyventojus ir būtų vientisa.
5.2. Iš minėto įstatymo travaux préparatoires taip pat matyti, kad pensijų kaupimo teisinio reguliavimo pokyčiais siekta sudaryti geresnes sąlygas mažinti vienkartinių pensijos išmokų ir didinti periodinių išmokų ir anuitetų, t. y. pensijų sistemos paskirtį atitinkančių periodiškai mokamų pensijos išmokų senatvėje, skaičių. Be to, numatytas jaunesnių kaip 40 metų amžiaus pilnamečių asmenų įtraukimas į pensijų kaupimą, atsižvelgiant į tai, kad pensijų kaupimas turi būti ilgalaikis, t. y. trukti apie 30 metų, kad būtų pasiektas jo tikslas.
5.3. Taigi Pensijų kaupimo įstatymo Nr. XI-1691 pakeitimo įstatymu įgyvendinama pensijų kaupimo sistemos pertvarka, kuria, siekiant kuo didesniam skaičiui gyventojų užtikrinti efektyvesnį pensijų kaupimą ir didesnes pajamas senatvėje, be kita ko, numatyta, kad pensijų kaupimas turi būti ilgalaikis, kad būtų pasiektas jo tikslas – užtikrinti kuo daugiau pensijų sistemos paskirtį atitinkančių periodiškai mokamų išmokų senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims.
6. Pensijų kaupimo įstatymo 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato pensijų fondo dalyvio (toliau – ir dalyvis) lėšomis mokamos pensijų įmokos ir iš valstybės biudžeto lėšų už dalyvį mokamos pensijų įmokos kaupimo (toliau – pensijų kaupimas) ir pensijų išmokų mokėjimo organizavimo sąlygas bei tvarką Lietuvos Respublikoje.
7. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 3 straipsnį, pensijų kaupimas apibrėžiamas kaip pensijų įmokų kaupimas pensijų fonde šio įstatymo nustatyta tvarka (5 dalis), o pensijų fondas – pensijas kaupiantiems fiziniams asmenims, taip pat šiame įstatyme nustatytais pagrindais kitiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis pensijų turtas, kurio valdymas perduotas pensijų kaupimo bendrovei (3 dalis); pensijų turtas – už pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) ir investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), suma (8 dalis).
Pažymėtina, kad Pensijų kaupimo įstatymo 11 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad pensijų fondą sudarantis pensijų turtas yra pensijų fondo dalyvių bendroji dalinė nuosavybė; dalyvio dalis pensijų fondo bendrojoje nuosavybėje nustatoma pagal jo pensijos sąskaitoje įrašytų pensijų fondo vienetų skaičių (1 dalis); pensijų kaupimo bendrovė pensijų turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja turto patikėjimo teisės pagrindais (2 dalis).
Taigi, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju 1 straipsnyje, 3 straipsnio 3, 5, 8 dalyse, pažymėtina, kad pensijų kaupimas – tai dalyvio lėšų ir valstybės biudžeto lėšų už dalyvį mokėjimas ir jų kaupimas pensijų fonde, kurį sudarantis pensijų turtas (už pensijų įmokų lėšas įsigyto turto, įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį, ir investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), suma) yra pensijų fondo dalyvių bendroji dalinė nuosavybė, pensijų kaupimo bendrovės valdoma patikėjimo teisės pagrindais; dalyvio dalis pensijų fondo bendrojoje nuosavybėje nustatoma pagal jo pensijos sąskaitoje įrašytų pensijų fondo vienetų skaičių.
8. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio „Pensijų kaupimas“ 1 dalį, teisę tapti dalyviu turi, be kita ko, asmenys, turintys draudžiamųjų pajamų, nuo kurių privalomai skaičiuojamos pensijų socialinio draudimo įmokos, išskyrus asmenis, kurie yra sukakę Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytą senatvės pensijos amžių. Pensijų kaupimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dalyvis yra, be kita ko, fizinis asmuo, pagal šį įstatymą kaupiantis pensijos įmokas ir šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo dalyvių, pensijų kaupimo ir pensijų išmokų sutarčių registre (toliau – Dalyvių ir sutarčių registras).
9. Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pensijų kaupimas prasideda asmenį įtraukus į pensijų kaupimą šio įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka ir jam nepareiškus atsisakymo arba asmenį jo sudarytos pensijų kaupimo sutarties pagrindu įregistravus Dalyvių ir sutarčių registre. Taigi, pagal šį Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, pensijų kaupimas prasideda dviem pagrindais: 1) asmenį įtraukus į pensijų kaupimą įstatymo pagrindu ir šiam asmeniui nepareiškus atsisakymo; 2) asmenį įregistravus Dalyvių ir sutarčių registre sudarytos pensijų kaupimo sutarties pagrindu.
10. Paminėtina, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnį, duomenys apie dalyvius ir jų sudarytas pensijų kaupimo ir pensijų išmokų sutartis registruojami Dalyvių ir sutarčių registre, kurio valdytoja ir tvarkytoja yra VSDF valdyba (6 dalis); VSDF valdyba, tvarkydama Dalyvių ir sutarčių registrą ir registruodama dalyvius, privalo užtikrinti kiekvieno dalyvio dalyvavimo pensijų kaupime nepertraukiamumą (7 dalis).
11. Kaip minėta, pareiškėja prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja, be kita ko, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta:
„8. Pensijų kaupimas baigiasi, kai:
1) dalyvis sukanka senatvės pensijos amžių ir pagal pensijos išmokos sutartį jam išmokama visa pensijų išmoka;
Taigi Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas baigtinis pensijų kaupimo pabaigos pagrindų sąrašas. Šie pareiškėjos ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyti pensijų kaupimo pabaigos pagrindai taikytini Dalyvių ir sutarčių registre įregistruotiems dalyviams, kaip minėta, įtrauktiems į pensijų kaupimą tiek pagal įstatymą, tiek pagal jų sudarytas pensijų kaupimo sutartis.
11.1. Aiškinant Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punktą, pažymėtina, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalį, teisę gauti pensijų išmoką iš pensijų fondų dalyviai įgyja tik sukakę senatvės pensijos amžių, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį, t. y. kai dalyviams iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo paskirta išankstinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymą ar nuo 2018 m. sausio 1 d. yra paskirta išankstinė socialinio draudimo senatvės pensija. Vadinasi, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 28 straipsnio 1, 3 dalis, teisę gauti pensijų išmoką iš pensijų fondų dalyviai įgyja sukakę senatvės amžių arba kai jiems atitinkamai paskirta išankstinė (valstybinė) socialinio draudimo senatvės pensija.
Taigi, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punktą, aiškinamą kartu su 28 straipsnio 1, 3 dalimis, pensijų kaupimas baigiasi, kai dalyviui, įgijusiam teisę gauti pensijų išmoką iš pensijų fondo, pagal pensijos išmokos sutartį išmokama visa pensijų išmoka.
11.2. Aiškinant Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 3 punktą, pagal kurį pensijų kaupimas baigiasi, kai teismo sprendimu pensijų kaupimo sutartis pripažįstama negaliojančia, pažymėtina, kad Pensijų kaupimo įstatyme nėra reglamentuojami pensijų kaupimo sutarčių negaliojimo pagrindai. Taigi, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 3 punktą, pensijų kaupimo sutartys teismo gali būti pripažintos negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytais pagrindais.
11.3. Pažymėtina, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 2 straipsnį, šio įstatymo nustatytiems pensijų kaupimo ir pensijų išmokų mokėjimo santykiams kiti įstatymai taikomi tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip. Taigi, aiškinant pareiškėjos ginčijamą Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį, kurioje, kaip minėta, nustatytas baigtinis pensijų kaupimo pabaigos pagrindų sąrašas, ir su ja susijusį teisinį reguliavimą ir atsižvelgiant į Pensijų kaupimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad pensijų kaupimas negali baigtis kitais, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nenustatytais, pagrindais, be kita ko, nenustatytas pagrindas baigti pensijų kaupimą jį nutraukiant dalyvio iniciatyva.
12. Minėta, kad pareiškėja prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ir Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnis „Dalyvio teisės“, kuriame nustatyta:
„1. Dalyvis turi teisę:
1) rinktis kitą negu jo gimimo datą atitinkantį tikslinės grupės pensijų fondą ar kitą pensijų kaupimo bendrovę;
2) gauti iš pensijų kaupimo bendrovės informaciją apie jo pensijos sąskaitoje įrašytus pensijų fondo vienetus ir jų vertę, lėšų investavimo strategiją ir pagal ją gautą investicinę grąžą, pensijų kaupimo bendrovės ir pensijų fondo audito išvadą ir kitą šio įstatymo nustatytą informaciją;
3) ne ilgiau kaip 12 mėnesių (iš karto ar dalimis) per visą dalyvavimo pensijų kaupime laikotarpį sustabdyti pensijų įmokų pervedimus į pensijos sąskaitą šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka;
Taigi Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kokios yra dalyvio teisės pagal Pensijų kaupimo įstatymą kaupiant pensiją ir išmokant pensijos išmokas (1 dalis), nepaisant to, kad jo vardu nemokamos pensijų įmokos (2 dalis).
12.1. Pažymėtina, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, dalyvis turi konkrečiai joje įvardytas teises, be kita ko, Pensijų kaupimo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka sustabdyti pensijų įmokų pervedimus į pensijos sąskaitą ne ilgiau kaip 12 mėnesių (iš karto ar dalimis) per visą dalyvavimo pensijų kaupime laikotarpį (3 punktas), gauti šiame įstatyme nustatytas pensijų išmokas pagal savo vardu sukaupto pensijų turto dydį (4 punktas), taip pat turi ir kitas 5 straipsnio 1 dalyje neįvardytas, tačiau šiame ir kituose įstatymuose, standartinėse pensijų fondų taisyklėse ir pensijų kaupimo sutartyje nustatytas teises (7 punktas). Taigi Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nėra expressis verbis nustatyta, kad dalyvis turi teisę nutraukti (baigti) dalyvavimą pensijų kaupime.
12.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje, 2 straipsnyje nustatytą ir su jais susijusį teisinį reguliavimą, pensijų kaupimas negali baigtis kitais, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nenustatytais, pagrindais.
12.3. Taigi, Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, aiškinamoje kartu su 4 straipsnio 8 dalyje nustatytu ir su ja susijusiu teisiniu reguliavimu, nėra nustatyta dalyvio teisė baigti pensijų kaupimą kitais, nei Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais, pagrindais, be kita ko, nutraukti pensijų kaupimą dalyvio iniciatyva.
13. Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje „Pensijų išmokos“ (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu), kurio atitiktį Konstitucijai taip pat prašo ištirti pareiškėja, nustatyta:
„1. Pensijų išmokų rūšys, mokėtinos dalyviams atsižvelgiant į jų vardu pensijų fonde sukauptą pensijų turtą, yra šios:
2. Pensijų anuitetų rūšys yra šios:
1) atidėtasis pensijų anuitetas. Pensijų anuitetų mokėtojas pensijų anuiteto gavėjui, sukakusiam 85 metų amžių, pradeda mokėti ir iki gyvos galvos periodiškai moka pensijų anuitetą. Jo mokėjimas nutrūksta pensijų anuiteto gavėjui mirus. Atidėtasis pensijų anuitetas nepaveldimas;
2) standartinis pensijų anuitetas. Pensijų anuitetų mokėtojas pensijų anuiteto gavėjui iki gyvos galvos periodiškai moka pensijų anuitetą. Jo mokėjimas nutrūksta pensijų anuiteto gavėjui mirus. Pensijų anuitetų mokėtojas gali siūlyti standartinį pensijų anuitetą su garantuojamu mokėjimo laikotarpiu. Standartinis pensijų anuitetas nepaveldimas, išskyrus atvejus, kai standartinį pensijų anuitetą su garantuojamu mokėjimo laikotarpiu pasirinkęs pensijų anuiteto gavėjas miršta nesibaigus sprendime dėl standartinio pensijų anuiteto mokėjimo numatytam garantuojamam mokėjimo laikotarpiui. Už standartinio pensijų anuiteto su garantuojamu mokėjimo laikotarpiu gavėjui dėl mirties neišmokėtų pensijų anuitetų už likusį garantuojamą mokėjimo laikotarpį sumą priklausanti vienkartinė pensijų anuiteto išmoka paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Vienkartinė išmoka apskaičiuojama pensijų anuitetų mokėtojo nustatyta tvarka.
3. Dalyviui, kurio vardu pensijų fonde sukauptas pensijų turtas yra mažesnis arba lygus 5 000 eurų, taip pat šio straipsnio 6 dalyje nustatytu atveju šio įstatymo 31 straipsnyje nustatyta tvarka mokama vienkartinė pensijų išmoka.
4. Dalyviui, kurio vardu pensijų fonde sukauptas pensijų turtas yra didesnis kaip 5 000 eurų, bet mažesnis kaip 10 000 eurų, šio įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka mokamos periodinės pensijų išmokos.
5. Dalyviui, kurio vardu pensijų fonde sukauptas pensijų turtas yra lygus arba didesnis kaip 10 000 eurų, pensijų fonde sukauptas pensijų turtas išmokamas tik jam įsigijus pensijų anuitetą iš pensijų anuitetų mokėtojo. Standartinis pensijų anuitetas įsigyjamas už visą dalyvio vardu pensijų fonde sukauptą pensijų turtą, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį. Atidėtasis pensijų anuitetas įsigyjamas už dalį dalyvio vardu pensijų fonde sukauptų lėšų, jų dydį nustato pensijų anuitetų mokėtojas. Likusi pensijų turto dalis išmokama periodinėmis pensijų išmokomis šio įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka.
6. Dalyvis, kurio vardu pensijų fonde sukauptas pensijų turtas yra didesnis kaip 60 000 eurų, turi teisę sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų, gauti iš pensijų kaupimo bendrovės vienkartine pensijų išmoka.
7. Asmuo, įgijęs teisę į vienkartinę pensijų išmoką ar periodines pensijų išmokas pagal šio straipsnio 3 ir 4 dalis, gali vietoj vienkartinės pensijų išmokos ar periodinių pensijų išmokų šio įstatymo nustatyta tvarka įsigyti pensijų anuitetą.
8. Šio straipsnio 3–6 dalyse nurodyti dydžiai, nuo kurių priklauso asmeniui mokėtinos pensijų išmokos rūšis, kas 3 metus indeksuojami vidutinės metinės infliacijos, apskaičiuotos pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamą suderintą vartotojų kainų indeksą, suminį 3 paskutinių kalendorinių metų rodiklį. Euro tikslumu suapvalintus naujus dydžius, pradedant 2023 metais taikomais dydžiais, ne vėliau kaip iki metų, einančių prieš taikymo metus, lapkričio 30 dienos savo interneto svetainėse paskelbia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir pensijų anuitetų mokėtojas.
Taigi Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) reglamentuojami su pensijų išmokomis ir jų mokėjimu susiję santykiai, t. y. šių išmokų rūšys, jų mokėjimą lemiantys dalyvio pensijų fonde sukaupto pensijų turto dydžiai ir jų indeksavimo tvarka, atvejai, kada dalyvis turi teisę pasirinkti pensijos išmokos rūšį, taip pat nustatyti subjektai, atsakingi už pensijų išmokų pagal jų rūšis mokėjimą.
13.1. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 1 dalį, yra tokios dalyviams mokėtinų pensijų išmokų rūšys: pensijų anuitetas, vienkartinė pensijų išmoka ir periodinės pensijų išmokos; šios išmokų rūšys priklauso nuo to, kokio dydžio turtas yra sukauptas dalyvių vardu pensijų fonde. Be to, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 2 dalį, yra dvi pensijų anuiteto rūšys, t. y. atidėtasis pensijų anuitetas, kuris pradedamas mokėti 85 metų amžių sukakusiam pensijų anuiteto gavėjui, mokamas iki gyvos galvos ir yra nepaveldimas (1 punktas), ir standartinis pensijų anuitetas, kuris pensijų anuiteto gavėjui mokamas iki gyvos galvos ir taip pat yra nepaveldimas, išskyrus standartinį pensijų anuitetą su garantuojamu mokėjimo laikotarpiu, kai pensijų anuiteto gavėjas miršta nesibaigus šiam laikotarpiui; tokiu atveju vienkartinė pensijų anuiteto išmoka, t. y. dėl gavėjo mirties neišmokėtų pensijų anuitetų už likusį garantuojamą mokėjimo laikotarpį suma, yra paveldima (2 punktas).
13.2. Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas yra detalizuojamas kitose šio straipsnio dalyse, inter alia nustatant konkrečius dalyvio pensijų fonde sukaupto pensijų turto dydžius, nuo kurių priklauso, kokios rūšies pensijų išmoka bus mokama dalyviui, o būtent, jeigu minėto turto dydis yra:
– mažesnis kaip arba lygus 5 000 eurų, šio įstatymo 31 straipsnyje nustatyta tvarka mokama vienkartinė pensijų išmoka (3 dalis);
– didesnis kaip 5 000 eurų, bet mažesnis kaip 10 000 eurų, šio įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka mokamos periodinės pensijų išmokos (4 dalis); periodinėmis pensijų išmokomis išmokama ir pensijų turto dalis, kuri lieka dalyviui įsigijus atidėtąjį pensijų anuitetą už dalį dalyvio vardu pensijų fonde sukauptų lėšų, kurių dydį nustato pensijų anuitetų mokėtojas (5 dalis);
– lygus arba didesnis kaip 10 000 eurų, bet mažesnis kaip 60 000 eurų pensijų fonde sukauptas pensijų turtas išmokamas jam įsigijus pensijų anuitetą iš pensijų anuitetų mokėtojo (5, 6 dalys);
– didesnis kaip 60 000 eurų pensijų fonde sukauptas pensijų turtas išmokamas dalyviui įsigijus pensijų anuitetą arba vienkartine pensijų išmoka, jeigu dalyvis pasinaudoja teise iš pensijų kaupimo bendrovės gauti sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų (5, 6 dalys).
Pažymėtina, kad šie Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 3–6 dalyse nustatyti pensijų fonde sukaupto pensijų turto dydžiai yra indeksuojami ir skelbiami to paties straipsnio 8 dalyje (2022 m. birželio 28 d. redakcija) nustatyta tvarka, be kita ko, indeksuojami nuo 2023 metų kas 3 metus.
Paminėtina, kad Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 3–6 dalyse nurodyti dydžiai – 5 000, 10 000, 60 000 eurų po indeksacijos nuo 2023 metų atitinkamai yra 5 403, 10 807 ir 64 841 euras.
13.3. Pažymėtina ir tai, kad Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) nustatyta, kada dalyvis turi teisę rinktis jam mokėtiną pensijų išmokų rūšį:
– kaip minėta, dalyvis, kurio vardu pensijų fonde sukauptas pensijų turtas yra didesnis kaip 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 euras), turi teisę sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 eurą), gauti iš pensijų kaupimo bendrovės vienkartine pensijų išmoka (6 dalis) arba iš pensijų anuitetų mokėtojo įsigyti pensijų anuitetą (5 dalis);
– dalyvis, turėdamas teisę pasirinkti atidėtąjį pensijų anuitetą, įgyja teisę dalį jo vardu pensijų fonde sukauptų lėšų, likusių po nurodyto anuiteto įsigijimo, gauti periodinėmis pensijų išmokomis (5 dalis);
– asmuo, įgijęs teisę į vienkartinę pensijų išmoką ar periodines pensijų išmokas, pagal šio straipsnio 3 ir 4 dalis, gali vietoj vienkartinės pensijų išmokos ar periodinių pensijų išmokų šio įstatymo nustatyta tvarka įsigyti pensijų anuitetą (7 dalis).
Taigi, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 5–7 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, dalyvis turi teisę vietoj vienkartinės pensijų išmokos ar periodinių pensijų išmokų įsigyti pensijų anuitetą, taip pat konkrečiai nustatytais atvejais vietoj pensijų anuiteto gauti vienkartinę pensijų išmoką (kai dalyvis pasinaudoja teise iš pensijų kaupimo bendrovės gauti sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 eurą)), o pasirinkęs atidėtąjį pensijų anuitetą, turi teisę dalį pensijų fonde sukaupto pensijų turto gauti periodinėmis pensijų išmokomis; dalyvis neturi teisės pasirinkti vienkartinės pensijų išmokos vietoj periodinių pensijų išmokų arba privalomai įsigytino pensijų anuiteto, kai jo pensijų fonde sukaupto pensijų turto dydis yra nuo 10 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 10 807 eurų) iki 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 euro).
14. Pareiškėjos ginčijamas Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su kitu nurodytame įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtinos šios Pensijų kaupimo įstatymo nuostatos.
14.1. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 30 straipsnį (2020 m. balandžio 21 d. redakcija), jame nustatyta tvarka dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė sudaro pensijų išmokos sutartį dėl šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų pensijų išmokų mokėjimo (1 dalis); dalyviui „mokėtina pensijų išmokų rūšis“ nustatoma vadovaujantis šio įstatymo 29 straipsnio 3–7 dalimis; dalyviui pasirinkus mokėtinos pensijų išmokos rūšį (įsigyjančiam pensijų anuitetą – pensijų anuiteto rūšį) ir nurodžius ją prašyme dėl pensijų išmokos sutarties sudarymo, dalyviui mokėtinos pensijų išmokos rūšis nebegali būti keičiama, išskyrus atvejį, kai dalyvis vienašališkai atsisako pensijų išmokos sutarties (2 dalis); dalyvis, sudaręs pensijų išmokos sutartį, per 10 darbo dienų nuo pensijų išmokos sutarties įsigaliojimo turi teisę vienašališkai jos atsisakyti, apie tai raštu pranešęs pensijų kaupimo bendrovei; dalyviui vienašališkai atsisakius pensijų išmokos sutarties, jam ir pensijų kaupimo bendrovei neatsiranda pareigų, susijusių su pensijų išmokos sutarties vykdymu (8 dalis).
14.2. Pensijų kaupimo įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, kad dalyvio, įgijusio teisę į vienkartinę pensijų išmoką, pensijos sąskaitoje esantys pensijų fondo vienetai jo rašytinio prašymo dėl pensijų išmokos sutarties sudarymo gavimo pensijų kaupimo bendrovėje darbo dienos verte konvertuojami į pinigines lėšas kitą darbo dieną, einančią po jo rašytinio prašymo dėl pensijų išmokos mokėjimo gavimo pensijų kaupimo bendrovėje dienos (1 dalis (2020 m. balandžio 21 d. redakcija)); vienkartinė pensijų išmoka pensijų išmokos gavėjui išmokama pensijų išmokos sutartyje nurodytą dieną, bet ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pensijų išmokos sutarties sudarymo dienos (2 dalis).
14.3. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 32 straipsnį, pensijų kaupimo bendrovės dalyviui per mėnesį mokėtinos periodinės išmokos dydis yra nustatomas priežiūros institucijos nustatyta tvarka (1 dalis); pensijų išmokos sutartyje turi būti nurodyta mėnesio diena, kurią pensijų kaupimo bendrovė mokės dalyviui periodinę pensijų išmoką, ir mokėjimo periodiškumas; pensijų išmokos mokamos dalyviui ne rečiau kaip vieną kartą per 3 mėnesius (2 dalis (2020 m. balandžio 21 d. redakcija)); sudarius periodinės pensijų išmokos sutartį, dalyviui priklausantis pensijų turtas lieka jo asmeninėje pensijos sąskaitoje, t. y. pensijų kaupimo bendrovėje nustatyta tvarka atidarytoje asmeninėje pensijų fondo dalyvio sąskaitoje, į kurią to dalyvio vardu įrašomi jam tenkantys apskaitos vienetai (4 dalis, aiškinama kartu su Pensijų kaupimo įstatymo 3 straipsnio 7 dalimi); dalyvis, gaunantis periodines išmokas, turi teisę pereiti į tos pačios arba kitos pensijų kaupimo bendrovės valdomą kitą pensijų fondą (4 dalis).
Paminėtina, kad Pensijų kaupimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta periodinės išmokos dydžio nustatymo tvarka reglamentuojama Lietuvos banko valdybos 2019 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 03-87 „Dėl Periodinių pensijų išmokų dydžio apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ patvirtintoje Periodinių pensijų išmokų dydžio apskaičiavimo metodikoje.
14.4. Pensijų kaupimo įstatymo 33 straipsnyje (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) nustatyta, kad pensijų anuitetas mokamas pensijų anuitetų mokėtojo sprendimo dėl pensijų anuiteto mokėjimo pagrindu; pensijų anuitetas apmokamas vienkartine įmoka iš dalyvio vardu pensijų fonde sukaupto pensijų turto (2 dalis); dalyviui mokėtino pensijų anuiteto dydis apskaičiuojamas ir pensijų anuitetų mokėtojo sprendime dėl pensijų anuiteto mokėjimo nurodomas vadovaujantis pensijų anuitetų mokėtojo patvirtintais pensijų anuitetų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu ir pensijų anuiteto dydžio apskaičiavimo metodika; pensijų anuitetas negali būti mažėjantis (4 dalis). Paminėtina, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį (2020 m. balandžio 21 d. redakcija), pensijų anuitetas – pensijų fondo dalyviui iki gyvos galvos mokama periodinė pensijos išmoka, kurios visa išmokėjimo rizika tenka pensijų anuitetų mokėtojui.
Paminėtina ir tai, kad Pensijų kaupimo įstatymo 33 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 4 dalyje nurodyti pensijų anuitetų mokėtojo tvirtinami pensijų anuitetų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašas ir pensijų anuiteto dydžio apskaičiavimo metodika yra reglamentuojami VSDF direktoriaus 2020 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. V-235 „Dėl Pensijų anuitetų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Pensijų anuitetų skyrimo ir mokėjimo tvarkos apraše ir 2020 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. V-232 „Dėl Pensijų anuiteto dydžio apskaičiavimo metodikos pagal kiekvieną pensijų anuitetų rūšį patvirtinimo“ patvirtintoje Pensijų anuiteto dydžio apskaičiavimo metodikoje pagal kiekvieną pensijų anuitetų rūšį.
14.5. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant šį Pensijų kaupimo įstatyme nustatytą ir su ginčijamu 29 straipsniu (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) susijusį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad vienkartinė pensijų išmoka yra išmokama per vieną kartą, o periodinės pensijų išmokos ir pensijų anuitetai yra periodiškai mokamos išmokos (pensijų anuitetas mokamas iki dalyvio mirties); vienkartinė pensijų išmoka yra nekintanti, periodinių išmokų dydžiai gali kisti, nes sudarius periodinės pensijų išmokos sutartį dalyviui priklausantis pensijų turtas lieka jo asmeninėje pensijos sąskaitoje ir yra valdomas pensijų fondo, o pensijų anuitetų išmokos negali būti mažėjančios.
Pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgiant, be kita ko, į šiuos teisinio reguliavimo dėl pensijų išmokų ypatumus, dalyviui įstatyme įtvirtinta teisė tam tikrais atvejais pasirinkti pensijos išmokos rūšį, nes, kaip minėta, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 5–7 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, dalyvis turi teisę vietoj vienkartinės pensijų išmokos ar periodinių pensijų išmokų įsigyti pensijų anuitetą, taip pat konkrečiai nustatytais atvejais vietoj pensijų anuiteto gauti vienkartinę pensijų išmoką (kai dalyvis pasinaudoja teise iš pensijų kaupimo bendrovės gauti sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 eurą)), o pasirinkęs atidėtąjį pensijų anuitetą – dalį pensijų fonde sukaupto pensijų turto gauti periodinėmis pensijų išmokomis.
15. Kaip minėta, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį, pensijų kaupimas baigiasi, be kita ko, kai dalyvis sukanka senatvės pensijos amžių ir pagal pensijos išmokos sutartį jam išmokama visa pensijų išmoka (1 punktas), kai dalyvis miršta (2 punktas). Aiškinant šį pareiškėjos ginčijamą Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1, 2 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju 28 straipsnio 1, 3 dalyse, 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) ir su juo susijusiuose kituose minėtuose straipsniuose (jų dalyse), pensijų kaupimas pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punktą baigiasi, kai dalyviui, įgijusiam teisę gauti pensijų išmoką iš pensijų fondo, pagal pensijos išmokos sutartį išmokama visa pensijų išmoka, t. y. vienkartinė pensijų išmoka ir periodinės pensijų išmokos, o Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintas pensijų kaupimo pabaigos pagrindas (kai dalyvis miršta) taikytinas visiems dalyviams.
16. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant pareiškėjos ginčijamą (tiek, kiek jos nurodyta) Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje, 5 straipsnyje, 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad:
– pensijų kaupimas – tai dalyvio lėšų ir valstybės biudžeto lėšų už dalyvį mokėjimas ir jų kaupimas pensijų fonde, kurį sudarantis pensijų turtas (už pensijų įmokų lėšas įsigyto turto, įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį, ir investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), suma) yra pensijų fondo dalyvių bendroji dalinė nuosavybė, pensijų kaupimo bendrovės valdoma patikėjimo teisės pagrindais; dalyvio dalis pensijų fondo bendrojoje nuosavybėje nustatoma pagal jo pensijos sąskaitoje įrašytų pensijų fondo vienetų skaičių;
– pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatytas baigtinis pensijų kaupimo pabaigos pagrindų sąrašas, aiškinamą kartu su 2 straipsnyje nustatytu ir su juo susijusiu teisiniu reguliavimu, pensijų kaupimas negali baigtis kitais, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nenustatytais, pagrindais, be kita ko, nenustatytas pagrindas baigti pensijų kaupimą jį nutraukiant dalyvio iniciatyva;
– Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, aiškinamoje kartu su 4 straipsnio 8 dalyje nustatytu ir su ja susijusiu teisiniu reguliavimu, nėra nustatyta dalyvio teisė baigti pensijų kaupimą kitais, nei Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais, pagrindais, be kita ko, nutraukti pensijų kaupimą dalyvio iniciatyva;
– pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 1 dalį, yra tokios dalyviams mokėtinų pensijų išmokų rūšys: pensijų anuitetas, vienkartinė pensijų išmoka ir periodinės pensijų išmokos; šios išmokų rūšys priklauso nuo to, kokio dydžio turtas yra sukauptas dalyvių vardu pensijų fonde, t. y. jeigu jis mažesnis kaip arba lygus 5 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 5 403 eurai), dalyviui mokėtina vienkartinė pensijų išmoka (3 dalis); didesnis kaip 5 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 5 403 eurai), bet mažesnis kaip 10 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 10 807 eurai), – mokėtinos periodinės pensijų išmokos (4 dalis); lygus arba didesnis kaip 10 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 10 807 eurai), bet mažesnis kaip 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 euras), pensijų fonde sukauptas pensijų turtas išmokamas tik jam įsigijus pensijų anuitetą iš pensijų anuitetų mokėtojo (5, 6 dalys); didesnis kaip 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 euras) pensijų fonde sukauptas pensijų turtas išmokamas dalyviui įsigijus pensijų anuitetą arba vienkartine pensijų išmoka, jeigu dalyvis pasinaudoja teise iš pensijų kaupimo bendrovės gauti sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų (5, 6 dalys);
– vienkartinė pensijų išmoka išmokama per vieną kartą, o periodinės pensijų išmokos ir pensijų anuitetai yra periodiškai mokamos išmokos (pensijų anuitetas mokamas iki dalyvio mirties); vienkartinė pensijų išmoka yra nekintanti, o periodinių išmokų dydžiai gali kisti, nes sudarius pensijų išmokos sutartį, pagal kurią dalyviui mokamos periodinės pensijų išmokos, jam priklausantis pensijų turtas lieka jo asmeninėje pensijos sąskaitoje ir yra valdomas pensijų fondo, o pensijų anuitetų išmokos negali būti mažėjančios; pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 5–7 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, dalyvis turi teisę vietoj vienkartinės pensijų išmokos ar periodinių pensijų išmokų įsigyti pensijų anuitetą, taip pat konkrečiai nustatytais atvejais vietoj pensijų anuiteto gauti vienkartinę pensijų išmoką (kai dalyvis pasinaudoja teise iš pensijų kaupimo bendrovės gauti sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 eurą)), o pasirinkęs atidėtąjį pensijų anuitetą – dalį pensijų fonde sukaupto pensijų turto gauti periodinėmis pensijų išmokomis.
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
17. Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tiriama Pensijų kaupimo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį pensijų fondo dalyvis neturi teisės nutraukti pensijų kaupimo kitais, nei nustatyta, pagrindais, o atsižvelgiant į jo vardu pensijų fonde sukauptą pensijų turtą, gali būti mokamos skirtingų rūšių pensijų išmokos, atitiktis atitinkamai Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam proporcingumo principui.
18. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste yra reikšmingos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos aiškinant Konstitucijos 52 straipsnį, pagal kurį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti inter alia senatvės pensiją.
19. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, savo aktuose yra suformulavęs tokias šiai konstitucinės justicijos bylai aktualias senatvės pensijų doktrinos nuostatas (inter alia 2012 m. birželio 29 d., 2020 m. vasario 10 d. nutarimai):
– asmens konstitucinė teisė įstatymų nustatytais atvejais gauti senatvės pensiją yra viena svarbiausių socialinių teisių;
– pagal Konstitucijos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą, padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti senatvės pensijas; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms, kaupimą;
– socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės;
– įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi plačią diskreciją pasirinkti pensijų sistemą; naudodamasis šia diskrecija, įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius Konstitucijos 52 straipsnyje garantuojamų senatvės pensijų sistemos modelius, inter alia grindžiamus senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimu iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų arba būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų kaupimu specialiuose pensijų fonduose ir šių modelių derinimu.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad senatvės pensijų sistemos modelio, grindžiamo inter alia būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų ar jų dalies kaupimu specialiuose pensijų fonduose, pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją tokį pensijos kaupimo modelį pasirinkti atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisydamas kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo.
Paminėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas, taip pat ir pagrįstumo, ir tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų, savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, nebent tas teisinis reguliavimas akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai).
20. Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 10 d. nutarime pažymėta, kad, įgyvendindamas iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančią valstybės pareigą laiduoti asmens teisę gauti senatvės pensiją ir pasirinkęs senatvės pensijų sistemos modelį, grindžiamą inter alia būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų ar jų dalies kaupimu specialiuose pensijų fonduose, įstatymų leidėjas turi įstatyme įtvirtinti dalyvavimo pensijų kaupime pagrindus ir sąlygas. Paisydamas inter alia konstitucinių valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principų, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvų, pagal kuriuos valstybei tenkanti socialinės apsaugos našta paskirstoma visiems visuomenės nariams, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį dalyvavimo pensijų kaupime pagrindų teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos ir paskatos visuomenės nariams patiems pasirūpinti savo gerove dalyvaujant senatvės pensijoms skirtų lėšų ar jų dalies kaupime ir taip prisidėti prie visos visuomenės gerovės.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia iš jos 29 straipsnio kylančių asmenų lygiateisiškumo, nediskriminavimo imperatyvų, ir atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia į valstybės materialines ir finansines galimybes, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuriuo tam tikro amžiaus visuomenės narių grupei būtų suteiktos paskatos kuo anksčiau priimti sprendimą dėl dalyvavimo senatvės pensijoms skirtų lėšų ar jų dalies kaupime tam, kad būtų sudarytos prielaidos sukaupti reikšmingą būsimai senatvės pensijai skirtų lėšų dalį ir užtikrinti darnų visos senatvės pensijų sistemos veikimą (2020 m. vasario 10 d. nutarimas); į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai būtų geri (2012 m. birželio 29 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, jeigu įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę priedermę laiduoti asmens teisę į senatvės pensiją, nustato, jog senatvės pensija ar jos dalis kaupiama specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose, iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies jam kyla pareiga reguliuoti ūkinę veiklą pensijų kaupimo srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (2020 m. vasario 10 d. nutarimas); iš Konstitucijos 46, 52 straipsniuose įtvirtintų imperatyvų jam kyla pareiga reguliuoti šių subjektų ūkinę veiklą taip, kad būtų derinami asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesai: inter alia privalu nustatyti į pensijų fondus pervedamų lėšų administravimo (inter alia jų investavimo) apribojimus, pensijų išmokų mokėjimo sąlygas, kitas būtinas pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos sąlygas (2012 m. birželio 29 d. nutarimas).
21. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja prašo tiek, kiek ji nurodė, ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį inter alia Konstitucijos 23 straipsniui, kuriame įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga.
21.1. Iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas (inter alia 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. spalio 30 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą (inter alia 2008 m. spalio 30 d., 2018 m. gegužės 4 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
21.2. Pagal Konstituciją, kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų; niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu; nuosavybės subjektui, savininkui, yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą (inter alia 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. spalio 30 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
21.3. Pagal Konstituciją, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teisę, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2016 m. birželio 7 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
21.4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2023 m. gruodžio 20 d. nutarimai). Pagal Konstituciją, viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, jei jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2011 m. sausio 31 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
21.5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal jos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (inter alia 2003 m. liepos 4 d., 2012 m. birželio 29 d., 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę piniginę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia civilinėje teisėje (2012 m. vasario 6 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai); nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį (2012 m. birželio 29 d., 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimai).
22. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja prašo tiek, kiek ji nurodė, ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį inter alia Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (1 dalis), kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (2 dalis).
22.1. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šis principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2015 m. vasario 6 d., 2022 m. birželio 17 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas diskriminaciniu (inter alia 1998 m. lapkričio 11 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai).
Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai).
22.2. Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra universalus, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; šis principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.
Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).
Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo teises ribojančias priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).
23. Kaip minėta, pagal Konstituciją, turėdamas plačią diskreciją pasirinkti pensijų sistemą ir pasirinkęs, be kita ko, tokį senatvės pensijų sistemos modelį, kuris grindžiamas inter alia būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų ar jų dalies kaupimu specialiuose pensijų fonduose, įstatymų leidėjas turi įstatyme įtvirtinti dalyvavimo pensijų kaupime pagrindus ir sąlygas, taip pat turi nustatyti pensijų išmokų mokėjimo sąlygas. Taip pat minėta, kad iš Konstitucijos 46, 52 straipsniuose įtvirtintų imperatyvų įstatymų leidėjui kyla pareiga reguliuoti šiuos specialius pensijų fondus administruojančių subjektų ūkinę veiklą taip, kad būtų derinami asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesai; reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, įstatymų leidėjas turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą, paisyti inter alia konstitucinio proporcingumo principo.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pensijų kaupimo specialiuose pensijų fonduose pagrindus ir sąlygas, be kita ko, atvejus, kada baigiasi pensijų kaupimas, taip pat pensijų išmokų sąlygas, turi diskreciją, tačiau tai darydamas jis yra saistomas iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančios valstybės pareigos laiduoti asmens teisę gauti senatvės pensiją, sulaukus senatvės amžiaus, ir užtikrinti darnų visos senatvės pensijų sistemos veikimą, t. y. viešąjį interesą.
Taigi, pensijų kaupimo specialiuose pensijų fonduose teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas konstituciškai svarbiu tikslu – kaupti lėšas specialiuose pensijų fonduose ir jas investuoti tam, kad kaupimo dalyviams būtų mokamos sukauptos senatvės pensijos išmokos. Siekiant šio tikslo, konstituciškai pagrįstu laikytinas toks įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį pensijų kaupimas yra ilgalaikis ir įprastai baigiasi, kai pensijų kaupimo dalyvis sulaukia įstatyme nustatyto amžiaus ir jam išmokamos visos sukauptos senatvės pensijos išmokos arba kai jis miršta.
Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pensijų kaupimo specialiuose pensijų fonduose teisinis reguliavimas, be kita ko, nustatantis pensijų kaupimo pabaigos atvejus, negali būti toks, kad, siekiant konstituciškai svarbaus tikslo užtikrinti, kad dalyviams būtų mokamos sukauptos senatvės pensijos išmokos, būtų neproporcingai apribotos pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės teisės į sukauptą turtą, teisiniu reguliavimu nenumatant jokios galimybės nutraukti pensijų kaupimą dalyvio iniciatyva.
Todėl, paisant Konstitucijos, inter alia iš jos 52, 23 straipsnių, konstitucinio proporcingumo principo kylančių imperatyvų, įstatyme turi būti nustatyti ir kiti pensijų kaupimo specialiuose pensijų fonduose pabaigos atvejai, be kita ko, atvejis, kai pensijų kaupimas nutraukiamas dalyvio iniciatyva, kai yra svarbių priežasčių. Siekiant nepaneigti įstatymų leidėjo pasirinkto senatvės pensijų sistemos modelio esmės ir užtikrinti viešąjį interesą, kad visa senatvės pensijų sistema veiktų darniai, tokie įstatyme nustatyti pensijų kaupimo pabaigos atvejai turi būti išimtiniai, kai iš esmės pasikeičia pensijų kaupimo dalyvio gyvenimo aplinkybės, dėl kurių dalyvavimas kaupime jam tampa itin apsunkintas ar betikslis.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas pareigą nustatyti iš specialiuose pensijų fonduose sukaupto turto mokėtinų pensijų išmokų sąlygas, turi diskreciją nustatyti, kokio pobūdžio (rūšies) pensijų išmokos yra mokėtinos teisę į pensijos išmoką įgijusiam pensijos kaupimo dalyviui, tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, inter alia iš jos 52 straipsnio kylančios teisės į senatvės pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinės piniginės išmokos, esmės, konstitucinių asmens lygiateisiškumo, proporcingumo, protingumo principų.
Pažymėtina, kad įgyvendindamas diskreciją nustatyti iš specialiuose pensijų fonduose sukaupto turto mokėtinų pensijų išmokų rūšis ir nustatęs, kad pensijų kaupimo dalyviams gali būti mokamos skirtingo pobūdžio pensijų išmokos, įstatymų leidėjas privalo nustatyti ir aiškius kriterijus, pagal kuriuos būtų sprendžiama, kokios rūšies pensijų išmokos mokėtinos pensijų kaupimo dalyviams. Pažymėtina ir tai, kad tokie kriterijai gali būti apibrėžiami, be kita ko, pagal tam tikrus socialinius rodiklius, sukaupto pensijų turto dydžius, kurių nustatymo pagrįstumas ir tikslingumas nėra konstitucinės kontrolės dalykas, nebent tas teisinis reguliavimas akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.
III
Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies, 5 straipsnio
atitikties Konstitucijai vertinimas
24. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja prašo ištirti, be kita ko, ar Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam proporcingumo principui neprieštarauja Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalis tiek, kiek joje kaip vienas iš pensijų kaupimo pabaigos būdų nenumatytas pensijų kaupimo nutraukimas, ir 5 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta dalyvio teisė nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime.
25. Pareiškėja savo abejones dėl nurodyto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžia iš esmės tuo, kad, pagal šį teisinį reguliavimą, nesulaukęs senatvės pensijos amžiaus asmuo negali nutraukti dalyvavimo pensijų kaupime jokiomis aplinkybėmis, ir taip viešajam interesui ir privačių investicinių fondų interesams suteikiama pernelyg didelė reikšmė, o individo teisė į nuosavybę apribojama pažeidžiant konstitucinį proporcingumo principą.
26. Sprendžiant dėl Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies tiek, kiek joje kaip vienas iš pensijų kaupimo pabaigos būdų nenumatytas pensijų kaupimo nutraukimas, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam proporcingumo principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą;
– pagal Konstituciją, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teisę, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo;
– pagal Konstituciją, viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, jei jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui;
– konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę piniginę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia civilinėje teisėje); nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį;
– kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, konstitucinis proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti;
– reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo teises ribojančias priemones;
– įstatymų leidėjas, nustatydamas pensijų kaupimo specialiuose pensijų fonduose pagrindus ir sąlygas, be kita ko, atvejus, kada baigiasi pensijų kaupimas, turi diskreciją, tačiau tai darydamas jis yra saistomas iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančios valstybės pareigos laiduoti asmens teisę gauti senatvės pensiją, sulaukus senatvės amžiaus, ir užtikrinti darnų visos senatvės pensijų sistemos veikimą, t. y. viešąjį interesą;
– pensijų kaupimo specialiuose pensijų fonduose teisinis reguliavimas, be kita ko, nustatantis pensijų kaupimo pabaigos atvejus, negali būti toks, kad, siekiant konstituciškai svarbaus tikslo – užtikrinti, kad dalyviams būtų mokamos sukauptos senatvės pensijos išmokos, būtų neproporcingai apribotos pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės teisės į sukauptą turtą, teisiniu reguliavimu nenumatant jokios galimybės nutraukti pensijų kaupimą dalyvio iniciatyva;
– paisant Konstitucijos, inter alia iš jos 52, 23 straipsnių, konstitucinio proporcingumo principo kylančių imperatyvų, įstatyme turi būti nustatyti ir kiti pensijų kaupimo specialiuose pensijų fonduose pabaigos atvejai, be kita ko, atvejis, kai pensijų kaupimas nutraukiamas dalyvio iniciatyva, kai yra svarbių priežasčių; siekiant nepaneigti įstatymų leidėjo pasirinkto senatvės pensijų sistemos modelio esmės ir užtikrinti viešąjį interesą, kad visa senatvės pensijų sistema veiktų darniai, tokie įstatyme nustatyti pensijų kaupimo pabaigos atvejai turi būti išimtiniai, kai iš esmės pasikeičia pensijų kaupimo dalyvio gyvenimo aplinkybės, dėl kurių dalyvavimas kaupime jam tampa itin apsunkintas ar betikslis.
27. Kaip minėta, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta:
„8. Pensijų kaupimas baigiasi, kai:
1) dalyvis sukanka senatvės pensijos amžių ir pagal pensijos išmokos sutartį jam išmokama visa pensijų išmoka;
Taip pat minėta, kad pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatytas baigtinis pensijų kaupimo pabaigos pagrindų sąrašas, aiškinamą kartu su 2 straipsnyje nustatytu ir su juo susijusiu teisiniu reguliavimu, pensijų kaupimas negali baigtis kitais, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nenustatytais, pagrindais, be kita ko, nenustatytas pagrindas baigti pensijų kaupimą jį nutraukiant dalyvio iniciatyva.
27.1. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš Pensijų kaupimo įstatymo Nr. XI-1691 pakeitimo įstatymo travaux préparatoires, šiuo įstatymu įgyvendinama pensijų kaupimo sistemos pertvarka, kuria, siekiant kuo didesniam skaičiui gyventojų užtikrinti efektyvesnį pensijų kaupimą ir didesnes pajamas senatvėje, be kita ko, numatyta, kad pensijų kaupimas turi būti ilgalaikis, kad būtų pasiektas jo tikslas – užtikrinti kuo daugiau pensijų sistemos paskirtį atitinkančių periodiškai mokamų išmokų senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims.
27.2. Taigi, konstatuotina, kad, siekdamas šio tikslo, įstatymų leidėjas pareiškėjos ginčijamoje Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatė baigtinį pensijų kaupimo pabaigos pagrindų sąrašą, pagal kurio 1 punktą, aiškinamą kartu su 28 straipsnio 1, 3 dalimis, pensijų kaupimas baigiasi, kai dalyviui, įgijusiam teisę gauti pensijų išmoką (sukakusiam senatvės amžių arba kai jam atitinkamai paskirta išankstinė (valstybinė) socialinio draudimo senatvės pensija) iš pensijų fondo, pagal pensijos išmokos sutartį išmokama visa pensijų išmoka.
28. Kaip minėta, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje yra nustatyti ir kiti pensijų kaupimo pabaigos pagrindai, tačiau pensijų kaupimas negali baigtis kitais, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nenustatytais, pagrindais, be kita ko, nenustatytas pagrindas baigti pensijų kaupimą jį nutraukiant dalyvio iniciatyva.
28.1. Pažymėtina, kad, jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų leidžiama be jokių apribojimų nutraukti pensijų kaupimą, nesulaukus senatvės pensijos amžiaus arba kito amžiaus, nuo kurio pagal įstatymą įgyjama teisė gauti pensijų išmoką, atsižvelgiant vien tik į dalyvio išreikštą valią nebedalyvauti pensijų kaupime, to nepagrindžiant svarbiomis priežastimis, būtų nukrypta nuo minėto pensijų kaupimo sistemos pertvarkos tikslo – užtikrinti kuo didesniam skaičiui pensijų kaupimo dalyvių didesnes pajamas senatvėje, taip būtų paneigiama įstatymų leidėjo pasirinkto pensijų sistemos modelio pensijas kaupiant specialiuose pensijų fonduose esmė, nebūtų užtikrintas viešasis interesas, kad visa senatvės pensijų sistema veiktų darniai.
Tačiau pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį pensijų kaupimas negali baigtis ir tokiais atvejais, kai nesulaukęs senatvės pensijos amžiaus arba kito amžiaus, nuo kurio pagal įstatymą įgyjama teisė gauti pensijų išmoką, dalyvis įrodo, kad esama svarbių priežasčių nutraukti pensijų kaupimą.
28.2. Pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju 1 straipsnyje, 3 straipsnio 3, 5, 8 dalyse, pensijų kaupimas – tai dalyvio lėšų ir valstybės biudžeto lėšų už dalyvį mokėjimas ir jų kaupimas pensijų fonde, kurį sudarantis pensijų turtas (už pensijų įmokų lėšas įsigyto turto, įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį, ir investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), suma) yra pensijų fondo dalyvių bendroji dalinė nuosavybė, pensijų kaupimo bendrovės valdoma patikėjimo teisės pagrindais; dalyvio dalis pensijų fondo bendrojoje nuosavybėje nustatoma pagal jo pensijos sąskaitoje įrašytų pensijų fondo vienetų skaičių.
Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad pensijų fondą sudarantis turtas yra pensijų fondo dalyvių bendroji dalinė nuosavybė, kurioje nustatoma ir dalyviui priklausanti dalis, tokiu Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį pensijų kaupimas negali baigtis, kai nesulaukęs senatvės pensijos amžiaus arba kito amžiaus, nuo kurio pagal įstatymą įgyjama teisė gauti pensijų išmoką, dalyvis įrodo, kad esama svarbių priežasčių nutraukti pensijų kaupimą, yra varžomos jo nuosavybės teisės. Nėra pagrindo teigti, kad toks absoliutus dalyvio nuosavybės teisių varžymas yra būtinas siekiant konstituciškai svarbaus tikslo – užtikrinti kuo didesniam skaičiui pensijų kaupimo dalyvių didesnes pajamas senatvėje ir kad tokio pensijų kaupimo pabaigos pagrindo – pensijų kaupimo nutraukimo dalyvio iniciatyva dėl svarbių priežasčių, t. y. išimtiniais įstatymų leidėjo nustatytais atvejais, įtvirtinimas Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje pakenktų viešajam interesui, be kita ko, kad visa senatvės pensijų sistema veiktų darniai.
29. Taigi, konstatuotina, kad tokiu Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nenustatyta, kad pensijų kaupimas baigiasi, kai jis nutraukiamas dalyvio iniciatyva dėl svarbių priežasčių, asmens nuosavybės teisės varžomos labiau, negu reikia konstituciškai pagrįstam tikslui – užtikrinti kuo didesniam skaičiui pensijų kaupimo dalyvių didesnes pajamas senatvėje – pasiekti, nesudaroma prielaidų įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes. Taip yra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis, kuriame įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, konstitucinis proporcingumo principas, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.
30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad pensijų kaupimas baigiasi, kai jis nutraukiamas dalyvio iniciatyva dėl svarbių priežasčių, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
31. Sprendžiant dėl Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta pensijų fondo dalyvio teisė nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam proporcingumo principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, aiškinamoje kartu su 4 straipsnio 8 dalyje nustatytu ir su ja susijusiu teisiniu reguliavimu, nėra nustatyta dalyvio teisė baigti pensijų kaupimą kitais, nei Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais, pagrindais, be kita ko, nutraukti pensijų kaupimą dalyvio iniciatyva.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja, abejodama Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio tiek, kiek nurodyta, atitiktimi Konstitucijai, remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir dėl Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties tam pačiam Konstitucijos straipsniui ir principui.
31.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad pensijų kaupimas baigiasi, kai jis nutraukiamas dalyvio iniciatyva dėl svarbių priežasčių, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
31.2. Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta pensijų fondo dalyvio teisė nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime dėl svarbių priežasčių, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta pensijų fondo dalyvio teisė nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime dėl svarbių priežasčių, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
IV
Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu)
atitikties Konstitucijai vertinimas
33. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja prašo ištirti, be kita ko, ar Konstitucijos 23, 29 straipsniams neprieštarauja Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnis (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nustatyta, kad pensijų fondo dalyviams, atsižvelgiant į jų vardu pensijų fonde sukauptą pensijų turtą, gali būti mokamos skirtingų rūšių pensijų išmokos.
34. Abejodama Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, pareiškėja teigia, kad jame nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį dalyviams mokamos skirtingos pensijų išmokos, atsižvelgiant į jų pensijų fonde sukauptą lėšų dydį, pažeidžia konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, nes tarp šių asmenų nėra tokio pobūdžio skirtumų, kurie objektyviai pateisintų tokį diferencijuotą teisinį reguliavimą. Pareiškėja abejoja, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, ar objektyviai pateisinamas ir pensijų kaupimo sistemos tikslus atitinka toks teisinis reguliavimas, pagal kurį, atsižvelgiant vien tik į sukauptų lėšų dydį, tik tam tikriems pensijų fondų dalyviams yra suteikiama teisė gauti vienkartinę pensijų išmoką.
Be to, pasak pareiškėjos, skirtingai negu pensijų anuiteto atveju, periodinės pensijų išmokos mokėjimo rizika tenka dalyviui, nes pensijų kaupimo bendrovė, mokanti periodinę išmoką, jokios rizikos neprisiima. Pareiškėjos nuomone, periodinių pensijų išmokų atveju asmuo atsiduria teisiškai neapibrėžtoje, nepalankioje situacijoje, nes nežino, kiek lėšų bus sukaupta, kokio dydžio išmokas gaus išmokų mokėjimo laikotarpiu, nes išmokos yra nuolat pensijų kaupimo bendrovių perskaičiuojamos atsižvelgiant į investicinę grąžą. Pareiškėja teigia, kad dėl tokio teisinio neapibrėžtumo ir galimybės gauti mažėjančią periodinę pensijų išmoką ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį.
Taigi iš pareiškėjos argumentų matyti, kad ji Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui ginčija tik tuo aspektu, kad, pasak jos, pagal nurodytą Pensijų kaupimo įstatymo straipsnį periodinės pensijų išmokos gali mažėti.
35. Sprendžiant dėl Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nustatyta, kad pensijų fondo dalyviams, atsižvelgiant į jų vardu pensijų fonde sukauptą pensijų turtą, gali būti mokamos skirtingų rūšių pensijų išmokos, atitikties Konstitucijos 23, 29 straipsniams, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą;
– pagal Konstituciją, viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, jei jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui;
– konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę piniginę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia civilinėje teisėje; nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį;
– Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai;
– įstatymų leidėjas, įgyvendindamas pareigą nustatyti iš specialiuose pensijų fonduose sukaupto turto mokėtinų pensijų išmokų sąlygas, turi diskreciją nustatyti, kokio pobūdžio (rūšies) pensijų išmokos yra mokėtinos teisę į pensijos išmoką įgijusiam pensijos kaupimo dalyviui, tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, inter alia iš jos 52 straipsnio kylančios teisės į senatvės pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinės piniginės išmokos, esmės, konstitucinių asmens lygiateisiškumo, proporcingumo, protingumo principų;
– įgyvendindamas diskreciją nustatyti iš specialiuose pensijų fonduose sukaupto turto mokėtinų pensijų išmokų rūšis ir nustatęs, kad pensijų kaupimo dalyviams gali būti mokamos skirtingo pobūdžio pensijų išmokos, įstatymų leidėjas privalo nustatyti ir aiškius kriterijus, pagal kuriuos būtų sprendžiama, kokios rūšies pensijų išmokos mokėtinos pensijų kaupimo dalyviams; tokie kriterijai gali būti apibrėžiami, be kita ko, pagal tam tikrus socialinius rodiklius, sukaupto pensijų turto dydžius, kurių nustatymo pagrįstumas ir tikslingumas nėra konstitucinės kontrolės dalykas, nebent tas teisinis reguliavimas akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.
36. Kaip minėta, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnį (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu), yra tokios dalyviams mokėtinų pensijų išmokų rūšys: pensijų anuitetas, vienkartinė pensijų išmoka ir periodinės pensijų išmokos (1 dalis); šios išmokų rūšys priklauso nuo to, kokio dydžio turtas yra sukauptas dalyvių vardu pensijų fonde, t. y. jeigu jis mažesnis kaip arba lygus 5 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 5 403 eurai), dalyviui mokėtina vienkartinė pensijų išmoka (3 dalis); didesnis kaip 5 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 5 403 eurai), bet mažesnis kaip 10 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 10 807 eurai), – mokėtinos periodinės pensijų išmokos (4 dalis); lygus arba didesnis kaip 10 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 10 807 eurai), bet mažesnis kaip 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 euras) pensijų fonde sukauptas pensijų turtas išmokamas tik jam įsigijus pensijų anuitetą iš pensijų anuitetų mokėtojo (5, 6 dalys); didesnis kaip 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 euras) pensijų fonde sukauptas pensijų turtas išmokamas dalyviui įsigijus pensijų anuitetą arba vienkartine pensijų išmoka, jeigu dalyvis pasinaudoja teise iš pensijų kaupimo bendrovės gauti sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 eurą) (5, 6 dalys).
Minėta ir tai, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatyme nustatytą ir su ginčijamu 29 straipsniu (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) susijusį teisinį reguliavimą, vienkartinė pensijų išmoka išmokama per vieną kartą, o periodinės pensijų išmokos ir pensijų anuitetai yra periodiškai mokamos išmokos (pensijų anuitetas mokamas iki dalyvio mirties); vienkartinė pensijų išmoka yra nekintanti, o periodinių išmokų dydžiai gali kisti, nes sudarius pensijų išmokos sutartį, pagal kurią dalyviui mokamos periodinės pensijų išmokos, jam priklausantis pensijų turtas lieka jo asmeninėje pensijos sąskaitoje ir yra valdomas pensijų fondo, o pensijų anuitetų išmokos negali būti mažėjančios; pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 5–7 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, dalyvis turi teisę vietoj vienkartinės pensijų išmokos ar periodinių pensijų išmokų įsigyti pensijų anuitetą, taip pat konkrečiai nustatytais atvejais vietoj pensijų anuiteto gauti vienkartinę pensijų išmoką (kai dalyvis pasinaudoja teise iš pensijų kaupimo bendrovės gauti sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 eurą)), o pasirinkęs atidėtąjį pensijų anuitetą – dalį pensijų fonde sukaupto pensijų turto gauti periodinėmis pensijų išmokomis.
37. Vertinant, ar Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnis (2020 m. balandžio 21 d. redakcija), kuriame nustatytos dalyviams mokėtinų pensijų išmokų rūšys, t. y. pensijų anuitetas, vienkartinė pensijų išmoka ir periodinės pensijų išmokos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, pažymėtina, kad, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokias pensijų išmokų rūšis, įgyvendino iš Konstitucijos kylančią diskreciją nustatyti, kokio pobūdžio pensijų išmokos yra mokėtinos teisę į pensijos išmoką įgijusiam pensijos kaupimo dalyviui.
Pažymėtina ir tai, kad šios pensijų išmokų rūšys priklauso nuo to, kokio dydžio turtas yra sukauptas dalyvių vardu pensijų fonde. Šie Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 3–6 dalyse nustatyti ir pagal 8 dalį (2022 m. birželio 28 d. redakcija) indeksuojami dalyvių vardu pensijų fonde sukaupto turto dydžiai yra apibrėžti konkrečių sumų (nurodant eurais) intervalais, kurie yra taikomi visiems vienodai atitinkamo dydžio turtą pensijų fonduose savo vardu sukaupusiems dalyviams. Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, nustatė aiškius kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, kokios rūšies pensijų išmokos mokėtinos pensijų kaupimo dalyviams.
Kartu pabrėžtina, kad šių Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 3–6 dalyse įtvirtintų ir pagal 8 dalį (2022 m. birželio 28 d. redakcija) indeksuojamų dalyvių vardu pensijų fonde sukaupto turto dydžių ir jų intervalų, nuo kurių priklauso, kokios rūšies pensijų išmokos mokėtinos dalyviams, nustatymo pagrįstumas ir tikslingumas nėra konstitucinės kontrolės dalykas, nes nėra pagrindo teigti, jog tokiu teisiniu reguliavimu akivaizdžiai paneigtos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės.
38. Kaip minėta, pagal Pensijų kaupimo įstatyme nustatytą ir su ginčijamu 29 straipsniu (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) susijusį teisinį reguliavimą, periodinės pensijų išmokos ir pensijų anuitetai yra periodiškai mokamos išmokos (pensijų anuitetas mokamas iki dalyvio mirties). Tokiomis periodiškai mokamomis išmokomis yra užtikrinama, kad teisę į pensijos išmokas turintys asmenys jas gaus įstatyme nustatytą laikotarpį (pensijų anuiteto atveju iki dalyvio mirties), taip siekiant įgyvendinti minėtą pensijų kaupimo tikslą – užtikrinti kuo daugiau pensijų sistemos paskirtį atitinkančių periodiškai mokamų išmokų senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims.
Taigi, įstatymų leidėjas, Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) ir su juo susijusiuose kituose šio įstatymo straipsniuose nustatydamas tokias pensijų išmokų rūšis kaip pensijų anuitetai ir periodinės pensijų išmokos, ne tik įgyvendino iš Konstitucijos kylančią diskreciją nustatyti pensijų išmokų rūšis, bet ir sudarė prielaidas užtikrinti iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančią teisę į senatvės pensiją, kaip tam tikro dydžio periodines pinigines išmokas.
39. Minėta ir tai, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatyme nustatytą ir su ginčijamu 29 straipsniu (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) susijusį teisinį reguliavimą, vienkartinė pensijų išmoka išmokama per vieną kartą. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnį (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu), vienkartinė pensijų išmoka mokėtina tik tada, kai dalyvių vardu pensijų fonde sukauptas turtas yra mažesnis kaip arba lygus 5 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 5 403 eurai) (3 dalis) arba didesnis kaip 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 euras), jeigu dalyvis pasinaudoja teise iš pensijų kaupimo bendrovės gauti sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią nurodytą sumą (6 dalis).
Taigi, Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 3, 6 dalyse yra įtvirtinti atvejai, kada, atsižvelgiant į jose nustatytus dalyvių vardu pensijų fonde sukaupto turto dydžius, mokėtinos vienkartinės pensijų išmokos. Kaip minėta, pensijų fonde sukauptų turto dydžių ir jų intervalų, nuo kurių priklauso, kokios rūšies pensijų išmokos mokėtinos dalyviams, nustatymo pagrįstumas ir tikslingumas nėra konstitucinės kontrolės dalykas, nes nėra pagrindo teigti, jog tokiu teisiniu reguliavimu akivaizdžiai paneigtos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės.
40. Konstatuotina, kad Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį dalyviams mokėtinos skirtingų rūšių pensijų išmokos nustatomos pagal pensijų fonde sukaupto turto dydžius, kurie yra apibrėžti konkrečių sumų (nurodant eurais) intervalais ir kurie taikomi visiems vienodai atitinkamo dydžio turtą pensijų fonduose savo vardu sukaupusiems dalyviams, yra laikomasi konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo; skirtingas dalyvių, turinčių teisę į vienkartinę pensijų išmoką, periodinę pensijų išmoką arba pensijų anuitetą, atsižvelgiant į jų vardu pensijų fonduose sukauptą turto dydį, traktavimas yra objektyviai pateisinamas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 29 straipsnio kylantys reikalavimai.
41. Vertinant, ar Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnis (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjos, pagal nurodytą Pensijų kaupimo įstatymo straipsnį, periodinės pensijų išmokos gali būti mažėjančios, pažymėtina, kad Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) nėra reguliuojamas periodinių pensijų išmokų dydis ar jų mokėjimo tvarka; tai reguliuojama Pensijų kaupimo įstatymo 32 straipsnyje (su 2020 m. balandžio 21 d. pakeitimu).
41.1. Kaip minėta, pagal su ginčijamu Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsniu (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) susijusį teisinį reguliavimą, nustatytą 32 straipsnyje (su 2020 m. balandžio 21 d. pakeitimu), 33 straipsnyje (2020 m. balandžio 21 d. redakcija), periodinės pensijų išmokos ir pensijų anuitetai yra periodiškai mokamos išmokos (pensijų anuitetas mokamas iki dalyvio mirties); periodinių išmokų dydžiai gali kisti, nes sudarius pensijų išmokos sutartį, pagal kurią dalyviui mokamos periodinės pensijų išmokos, jam priklausantis pensijų turtas lieka jo asmeninėje pensijos sąskaitoje ir yra valdomas pensijų fondo, o pensijų anuitetų išmokos negali būti mažėjančios.
Minėta ir tai, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 7 dalį, dalyvis turi teisę vietoj periodinių pensijų išmokų įsigyti pensijų anuitetą.
41.2. Taigi, nors, pagal sistemiškai aiškinamą Pensijų kaupimo įstatymo 32 straipsnyje (su 2020 m. balandžio 21 d. pakeitimu) nustatytą teisinį reguliavimą, periodinių pensijų išmokų dydžiai gali kisti, taigi ir mažėti, ir didėti, atsižvelgiant į pensijų fondo pensijų turto valdymo, be kita ko, investavimo, rezultatus, dalyvis, siekdamas apsaugoti savo nuosavybės teises, turi teisę vietoj periodinių pensijų išmokų įsigyti pensijų anuitetą, kuris, skirtingai nei periodinės pensijų išmokos, negali mažėti ir yra mokamas iki dalyvio mirties.
41.3. Konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) nustatytu teisiniu reguliavimu, kuriame nėra reglamentuojamas periodinių pensijų išmokų dydis ar jų mokėjimo tvarka, yra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis, kuriame įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga.
42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnis (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nustatyta, kad pensijų fondo dalyviams, atsižvelgiant į jų vardu pensijų fonde sukauptą pensijų turtą, gali būti mokamos skirtingų rūšių pensijų išmokos, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (2018 m. birželio 28 d. redakcija; TAR, 2018-07-05, Nr. 11459) 4 straipsnio 8 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad pensijų kaupimas baigiasi, kai jis nutraukiamas pensijų fondo dalyvio iniciatyva dėl svarbių priežasčių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (2018 m. birželio 28 d. redakcija; TAR, 2018-07-05, Nr. 11459) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta pensijų fondo dalyvio teisė nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime dėl svarbių priežasčių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.