Administracinė byla Nr. TA-277-502/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00440-2019-4
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. vasario 22 d. jis buvo laikomas Marijampolės PN, 2-o lokalinio sektoriaus 5 būryje, 5 gyvenamojoje patalpoje netinkamomis kalinimo sąlygomis. Marijampolės PN administracija neužtikrino pareiškėjo saugumo, patalpino į minėtą gyvenamąją patalpą su nuteistaisiais, su kuriais jis nenorėjo būti. Pareiškėjas, būdamas 5 gyvenamojoje patalpoje, bijojo dėl savo sveikatos ir gyvybės, nes Marijampolės PN nevykdė kasdieninių patikrinimų, patalpoje buvo girtaujama ir tarp nuteistųjų naudojamas fizinis smurtas. Budintys pareigūnai retai užeidavo į 2 lokalinį sektorių, 9–21 val. užeidavo kartą per dvi paras, o 21–23.45 val. – kartą, netikrindavo, ar yra girtų, nors kvapas būdavo. Pareiškėjas teigė, kad girti nuteistieji kabinėdavosi, naudojo fizinį, psichologinį smurtą. Atsakovo atstovas nesiėmė jokių veiksmų pažaboti alkoholizmą, smurtą. Pareiškėjas suprato, kad kyla pavojus jo sveikatai ir saugumui. Atsakovo atstovui neužtikrinus pareiškėjo saugumo, jis jautė baimę, dėl to jo kraujospūdis nebuvo pastovus, jis prakaitavo, pasireiškė nemiga, maisto netoleravimas – pykinimas, skrandžio skausmai – spazmai. 5 gyvenamoji patalpa buvo apie 40 kv. m ploto, joje gyveno 16–18 asmenų, vienam asmeniui tekdavo apie 1,8 kv. m ploto, neįskaitant baldų. Atsakovo atstovas neužtikrino, kad būtų pakankamai sanitarinių įrenginių 100 nuteistųjų asmenų, buvo įrengti 3 unitazai ir 3 pisuarai. Prausykloje buvo praustuvė-lovys ir 7 vandens čiaupai, kur galėjo nusiprausti tik 4 asmenys, nes nepakako vietos prieiti. 2 lokalinio sektoriaus bendrabučio tipo patalpose buvo 3–7 būriai, iš viso apie 360 nuteistųjų, ir 4 sanitariniai mazgai, t. y. 12 unitazų ir 12 pisuarų, tai prilygo pasityčiojimui iš nuteistųjų. Prausykloje duše buvo šaltas vanduo. Nebuvo pakankamai džiovyklų ar atskirų patalpų džiovinimui, todėl drabužius reikėjo džiovinti gyvenamojoje patalpoje, dėl to buvo drėgna ir šalta šaltuoju metų laiku. 2 lokalinio sektoriaus kiemelis buvo apie 380 kv. m ploto, užsiėmimų nebuvo daug, visi norintys į juos nepatekdavo, iš 360 nuteistųjų patekdavo tik 10 ar 15, valandai. Patekti į darbą buvo sudėtinga. Pareiškėjui nemokant padaryti to, ko iš jo reikalaujama, jis buvo pašalintas iš darbo, atsakovo atstovas netarpininkavo dėl priėmimo atgal į darbą. Pareiškėjas negalėjo dirbti ir mokėti priteistų sumų. Marijampolės PN administracija nesirūpino nuteistųjų gerove, integralumu, užsiėmimais, neužtikrino jų saugumo, naudojo psichologinį smurtą, prievartą. Budintys pareigūnai buvo nedraugiški, nemandagūs, kalbėdami su nuteistuoju vartojo necenzūrinius žodžius. Bendrabučio tipo pastate koridoriuose nebuvo sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros. Dėl to nuteistieji vartojo savos gamybos alkoholinius gėrimus, narkotines medžiagas, girti buvo agresyvūs. Laiptinėje buvo 2 priešgaisriniai čiaupai, nebuvo gaisrinių žarnų, antri laiptai ir nuteistųjų laiptinė buvo užrakinti, todėl nelaimės atveju būtų sužalota sveikata ar prarasta gyvybė. Trūko virtuvėlių, elektrinių viryklių, nes 300 nuteistųjų buvo tik 3 virtuvėlės ir 3 elektrinės viryklės. Patalpose buvo parazitų, blakių, tarakonų, pelių, o atsakovo atstovas mažai reagavo į skundus dėl jų. Pareiškėjas teigė dėl išvardintų aplinkybių patyręs daug nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, psichologinę traumą ir prašė priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
4. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. vasario 21 d. buvo laikomas 5 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,80 kv. m, joje buvo iki 16 nuteistųjų. Sanitariniame mazge buvo 3 klozetai, 3 pisuarai, 7 vandens čiaupai. Dušas gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose nėra privalomas, pareiškėjas galėjo kartą per savaitę pasinaudoti dušu pagal grafiką. Marijampolės PN įrengti vadovaujantis teisės normomis, pareiškėjas galėjo naudotis skalbykla, skalbiniai grąžinami išdžiovinti. Nuteistųjų patikrinimai vykdomi 3 kartus per parą, patalpų apėjimai – 7–8 kartus per parą ir nuolat vykdomos kratos. Sanitariniu mazgu ir prausykla galėjo naudotis 5–7 būrių nuteistieji. 5–6 būriai turėjo atskiras virtuvėles, o 4 būrys naudojosi 5–6 būrių virtuvėle. Marijampolės PN yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ dėl parazitų naikinimo, patalpų priežiūrą atlieka ir Marijampolės PN darbuotojai. Pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti užsiėmimuose. Pareiškėjas buvo atleistas iš darbo dėl nesugebėjimo atlikti darbinių užduočių, nėra jokių duomenų, kad jis būtų prašęs dirbti toliau. Pataisos namuose imamasi priešgaisrinės saugos priemonių. Pareiškėjas Marijampolės PN administracijai nepateikė jokių skundų dėl fizinio, psichologinio ar kitokio smurto, patirto iš kitų nuteistųjų ar pareigūnų, į psichologą dėl baimės, kad gali kilti gaisras, nesikreipė. Pareiškėjas nenurodė konkrečių neteisėtų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie jam realiai galėjo sukelti tokias neigiamas pasekmes, kurios būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri galėtų būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių ir būtinojo tiesioginio priežastinio ryšio.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad Marijampolės PN buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą sanitarinių įrenginių kiekį įkalinimo vietoje, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. vasario 22 d. buvo laikomas Marijampolės PN 5 būryje, 5 gyvenamojoje patalpoje, iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas ir kitose gyvenamosiose patalpose: nuo 2017 m. liepos 3 d. iki 2017 m. liepos 10 d. – karantine, nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. – 6 būryje, o 5 būryje, 5 gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas buvo nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. vasario 21 d. Kadangi pareiškėjas skundėsi dėl netinkamų laikymo sąlygų 5 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, o dėl laikymo sąlygų karantine ir 6 būryje nesiskundė, teismas vertino jo skundo argumentus dėl teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. vasario 21 d., t. y. kai pareiškėjas buvo laikomas 5 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje.
8. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sukelto pavojaus jo sveikatai ir gyvybei apgyvendinus jį su nuteistaisiais, su kuriais jis nenorėjo gyventi, aptarė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (nauja redakcija 2017 m. liepos 26 d. įsakymas Nr. V-325) (toliau – ir Instrukcija) nuostatas, susijusias su nuteistųjų saugaus laikymo užtikrinimu. Atsakovo atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės PN administracijai ginčo laikotarpiu nepateikė jokių skundų dėl fizinio, psichologinio ar kitokio smurto, patirto iš kitų nuteistųjų ar pareigūnų. Marijampolės PN Saugumo valdymo skyriaus specialisto 2019 m. kovo 19 d. pažymoje nurodyta, kad Marijampolės PN pagal direktoriaus patvirtintą dienotvarkę yra atliekami nuteistųjų skaičiavimai ir patikrinimai 3 kartus per parą. Pagal priežiūros paros žiniaraščius vykdomi gyvenamųjų patalpų apėjimai, patikrinimai 7–8 kartus per parą, įskaitant ir 5 būrį (t. y. pareiškėjo būrį). Pagal paros žiniaraščius atliekamos planinės ir neplaninės kratos. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių Marijampolės PN nurodytų duomenų teisingumu, kurie paneigia pareiškėjo teiginius, kad budintys pareigūnai retai užeidavo į pareiškėjo gyvenamąją patalpą ir netikrindavo būklės joje. Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 4/07-211 patvirtinto Vaizdo stebėjimo kamerų naudojimo tvarkos 2.1 papunktis nustato, kad vaizdo stebėjimo kameros pataisos namuose įrengiamos taip, kad į stebėjimo lauką nepatektų didesnė nei būtinai reikalinga teritorija (patalpa, patalpos dalis) ar daugiau, nei būtinai reikia asmenų; 2.2 papunktis nustato, kad griežtai draudžiama įdiegti vaizdo stebėjimo kameras patalpose, kurios yra skirtos darbuotojų ar nuteistųjų privačiam naudojimui (tualetai, dušai, persirengimo kambariai, rekreacinės zonos ir t. t.). Tokio vaizdo stebėjimo tikslas yra, be kita ko, pareigūnų, kitų asmenų ir nuteistųjų nusikaltimų, teisės ir drausmės pažeidimų išaiškinimas ir prevencija (tvarkos 1.6 p.). Tai paneigia aplinkybę, kad koridoriuose nebuvo sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovas ėmėsi priemonių, skirtų nuteistųjų elgesio kontrolei jų buvimo vietose, ir nuteistųjų (įskaitant pareiškėją) saugumui užtikrinti.
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nesiskundus Marijampolės PN administracijai dėl, jo teigimu, vykusio kitų nuteistųjų girtavimo, kabinėjimosi prie pareiškėjo, fizinio smurto, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Marijampolės PN administracijai buvo žinoma apie tai, kad kiti nuteistieji netinkamai elgėsi su pareiškėju. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Marijampolės PN veiksmus dėl to, kad ši nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią tokiam kitų nuteistųjų elgesiui.
10. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika nurodė, kad BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos bendrosios nuteistųjų pareigos vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato nuteistųjų galimybės pasirinkti laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje lokalinį sektorių ir kitus paskirstymo įstaigos viduje segmentus (brigadą, būrį, gyvenamąją patalpą), nes tai prieštarautų BVK įtvirtintiems nuteistųjų izoliuoto laikymo ir režimo užtikrinimo tikslams. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nesiskundus dėl netinkamo kitų nuteistųjų elgesio Marijampolės PN administracijai, ir nenurodžius svarbių priežasčių, dėl kurių jis neturėtų būti laikomas 5 gyvenamojoje patalpoje su kitais nuteistaisiais (pareiškėjas skunde teismui ir neteigė, kad jis prašė to pataisos namų administraciją, tik nurodė, kad jis nenorėjo būti su šiais nuteistaisiais), administracijai nebuvo jokio pagrindo nepaskirti ir nelaikyti pareiškėjo minėtoje gyvenamojoje patalpoje su šiais nuteistaisiais. Be to, teismas iš Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos medicininio pažymėjimo, Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus pažymos nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimų, kildinamų iš netinkamų kalinimo sąlygų, nesikreipė. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl saugumo neužtikrinimo.
11. Teismas nustatė, kad bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Marijampolės PN darbuotojai, budintys pareigūnai elgėsi su pareiškėju netinkamai.
12. Teismas nurodė, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1 p.); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 p.). Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 p.).
13. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovo atsiliepime į skundą ir pareiškėjo skunde nurodyti duomenys apie 5 gyvenamosios patalpos plotą ir šioje patalpoje laikytų nuteistųjų skaičių nesutampa. Atsakovo atstovas nurodė, kad šios patalpos plotas buvo 51,80 kv. m, joje gyveno ne daugiau kaip 16 nuteistųjų, o pareiškėjas skunde teigė, kad šios patalpos plotas buvo apie 40 kv. m, joje gyveno 16–18 nuteistųjų. Atsakovo atstovas duomenis apie pareiškėjo gyvenamąją patalpą pateikė atsiliepime, prie atsiliepimo pridėjo priedus – 5 būrio patalpų schemą, Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. kovo 27 d. pažymą, kuriuose esantys duomenys apie 5 gyvenamosios patalpos plotą ir joje buvusių nuteistųjų skaičių atitinka atsiliepime į skundą nurodytus duomenis. Pareiškėjas, nors ir teigė, kad 5 gyvenamoji patalpa buvo apie 40 kv. m ploto, joje gyveno 16–18 nuteistųjų, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovo atstovo nurodytais duomenimis. Todėl teismas vadovavosi atsakovo atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie gyvenamosios patalpos plotą ir joje buvusių nuteistųjų skaičių.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, 5 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,80 kv. m, joje buvo laikoma ne daugiau kaip 16 asmenų, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 3,24 kv. m ploto (51, 80 / 16 = 3,2375 ≈ 3,24). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas gyvenamosiose patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 p.). Pareiškėjas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose neprivalėjo visą dieną būti, galėjo judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla. Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai, tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus ir atmetė pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo.
15. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) 7.4 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktas numato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.7 punkte nurodytą patalpą (sanitarinį ir higienos mazgą) kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Atsakovas pateikė duomenis, kad ginčo laikotarpiu sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis 5, 6 ir 7 būrių nuteistiesiems, šiame sanitariniame mazge buvo įrengti 7 vandens čiaupai (kranai) ir 1 praustuvė, 3 klozetai ir 3 pisuaras, ir minėtuose trijuose būriuose nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. iš viso buvo ne daugiau kaip 154 nuteistieji, o nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 21 d. – ne daugiau kaip 166 nuteistieji.
16. Teismas sprendė, kad 7 vandens čiaupai ir 1 ilga praustuvė atitinka 7 praustuves, kadangi įrengta tiek prausimosi vietų nuteistiesiems ir nuteistieji galėtų jose nusiprausti. Iš schemos matyti, kad sanitarinis mazgas įrengtas atskirai nuo miegamųjų. 5, 6 ir 7 būriui, t. y. trims būriams, buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas, pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai buvo 5 būryje, naudojosi sanitariniu mazgu kartu su kitais dviem būriais. Teismas pripažino, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunkčio reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip numato 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui, kadangi 5, 6 ir 7 būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas. Atsakovas ginčo laikotarpiu taip pat nevykdė Aprūpinimo normų 7.4, 7.6 papunkčių nuostatų, nes pareiškėjas 5 būryje kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu, kadangi 166 žmonėms (įskaitant pareiškėją) teko tik 7 praustuvės, 3 klozetai ir 3 pisuaras, taigi 1 praustuvė teko 22 asmenims (iki 2017 m. gruodžio 31 d.) (154 / 7 = 22) arba 24 asmenims (nuo 2018 m. sausio 1 d.) (166 / 7 = 23,71 ≈ 24), 1 klozetas arba pisuaras teko 26 asmenims (iki 2017 m. gruodžio 31 d.) ((154 / 6 = 25,67 ≈ 26) arba 28 asmenims (166 / 6 = 27,67 ≈ 28). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo sanitarinių įrenginių kiekio ir dėl to patiriamų nepatogumų, laikytini pagrįstais.
17. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atsakovo atstovas nurodė, kad dušas bendrabučio tipo patalpų higienos mazge nėra privalomas, nuteistieji kartą per savaitę gali pasinaudoti dušu pagal patvirtintą grafiką. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (toliau – ir NVSC) būtų teikęs skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų Marijampolės PN. NVSC 2016 m. atlikto patikrinimo metu Marijampolės PN nustatė, kad karštas vanduo yra tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, tai atitinka HN 134:2015 18 punktą, laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, tai atitinka HN 134:2015 44 punktą, ir HN 134:2015 pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, kaip numatyta nurodytuose teisės aktuose. Atsižvelgęs į tai, kad teisinis reglamentavimas nenustato pataisos namų administracijai pareigos tiekti karštą vandenį į prausyklą, į patikrinimo duomenis, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus ir pareiškėjo argumentus atmetė.
18. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, jog Marijampolės PN gyvenamosios patalpos buvo įrengtos vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 punkto reikalavimu, o pareiškėjas neginčija to, kad džiovykla buvo, tačiau mano, kad džiovyklų buvo nepakankamas skaičius. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 papunktį atsakovo atstovas neturėjo pareigos įrengti daugiau nei vieną drabužių ir avalynės džiovyklą, nenustatyta, kokiam nuteistųjų skaičiui naudotis ji turėtų būti įrengta. Nuteistieji galėjo naudotis Marijampolės PN skalbyklos paslaugomis pagal patvirtintą grafiką, skalbiniai jiems buvo grąžinami išdžiovinti. Tai patvirtina NVSC patikrinimo akto duomenys. Todėl teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
19. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato pasivaikščiojimo kiemelių dydžio. Pareiškėjas nesiskundžia tuo, jog dėl pasivaikščiojimo kiemo ploto jis neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore kasdien 3 val., kaip numato BVK 73 straipsnio 1 punktas, 103 straipsnio 1 dalis, ir kad jo teisė pasivaikščioti buvo pažeidžiama. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punktas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore ir nenustato imperatyvaus reikalavimo sumontuoti įrenginius užsiėmimams. Kiti teisės aktai tokių reikalavimų taip pat nenustato. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovo atstovas turėjo pareigą pasivaikščiojimo kieme sumontuoti kokius nors įrenginius užsiėmimams.
20. Teismas iš Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 4/07-104 patvirtinto Nuteistųjų sportinių užsiėmimų, vykstančių sporto aikštyne, grafiko nustatė, kad pareiškėjui pagal grafiką buvo skirtas laikas sportiniams užsiėmimams sporto aikštyne kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį po 2 val. Iš Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos tarnybos vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių vykdymo 2017 m. gegužės 17 d. grafiko Nr. 14/07-2383 matyti, kad kiekvieną savaitės dieną yra numatytas įvairių programų ir pozityvaus užimtumo priemonių vykdymas nuteistiesiems, yra paskirti už tai atsakingi asmenys. Atsakovo atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ patvirtino, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti užsiėmimuose ir didelis norinčių asmenų skaičius neturėjo tam įtakos. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos dalyvauti užsiėmimuose. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 12 d., t. y. iki ginčo laikotarpio, užpildė nesutikimo dalyvauti pataisos programoje formą ir joje įrašė motyvą nedalyvauti – „todėl, kad nenoriu“. Pareiškėjas 2018 m. I ketvirtį, t. y. ginčo laikotarpiu, buvo užsirašęs dalyvauti programoje „Elgesys – Pokalbis – Pasikeitimas“, nuo 2018 m. vasario 9 d. lankė keletą užsiėmimų, toliau programos nelankė. Teismas vertino, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti minėtoje programoje, tačiau jis savo noru joje nedalyvavo. Iš Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 4/07-119 patvirtinto Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafiko matyti, kad pareiškėjui nuo šio įsakymo įsigaliojimo buvo skirtas laikas pabūti bibliotekoje ir skaitykloje kiekvieną sekmadienį po 1,5 val. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovo atstovas visiškai nesirūpino pareiškėjo užsiėmimais ir pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė juose dalyvauti, kad užsiėmimų kiemelyje nebuvo daug.
21. Teismas nustatė, kad valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Marijampolės filialo direktoriaus įsakymu pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į darbą siuvėju mokiniu laikininku nuo 2017 m. lapkričio 20 d. ir buvo atleistas iš pareigų nuo 2018 m. sausio 15 d., atleidimo pagrindas – nesugebėjimas atlikti darbinių užduočių. Pareiškėjas neteigia, kad jis buvo neteisėtai, nepagrįstai atleistas iš darbo minėtu įsakymu, o skundžiasi, kad atsakovo atstovas netarpininkavo, kad pareiškėjas po minėto atleidimo vėl būtų priimtas į darbą, todėl negalėjo dirbti ir sumokėti priteistų iš jo sumų. Atsakovo atstovas teismui raštu paaiškino, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų prašęsis dirbti ir toliau. Teismas vertino, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog atsakovo atstovas netarpininkavo dėl pareiškėjo priėmimo atgal į darbą ir šį pareiškėjo skundo argumentą atmetė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Marijampolės PN išreiškė norą dirbti, tačiau įstaiga jo prašymą ignoravo, todėl teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl to, kad jis nedirbdamas ir negaudamas darbinių pajamų negalėjo mokėti priteistų sumų pagal vykdomuosius raštus, atmetė.
22. Teismas nenustatė pagrindo netikėti Marijampolės PN pateiktais duomenimis apie pataisos įstaigoje įrengtas gaisrinės saugos priemones ir sprendė, kad pareiškėjo saugumu (dėl galbūt kilsiančio gaisro pasekmių) buvo tinkamai pasirūpinta. Pareiškėjas į Marijampolės PN, būrį prižiūrintį specialistą, psichologą dėl baimės, kad gali kilti gaisras, nesikreipė, neteikė jokių prašymų ar skundų. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Nors pareiškėjas skunde teismui ir teigė, kad jis bijo galbūt kilsiančio gaisro pasekmių, tačiau nenurodė, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo kilęs gaisras, kurio metu jo saugumui buvo kilusi grėsmė. Pareiškėjas nepagrindė, kaip buvo pažeistos jo teisės dėl tam tikrų priemonių buvimo ar nebuvimo, ir kaip tai galėjo padaryti įtaką neturtinės žalos atsiradimui.
23. Teismas, įvertinęs Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas, pažymėjo, kad teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti virtuvėlę ir joje įrengti vieną viryklę – ir virtuvėlė, ir elektrinė viryklė įrengiamos tik esant techninėms galimybėms. Nuteistiesiems buvo įrengtos 3 virtuvėlės ir 3 elektrinės viryklės, tačiau pareiškėjas mano, kad jų buvo nepakankamas skaičius. Teismas sprendė, kad įrengiant 5 ir 6 būriui po atskirą virtuvėlę, ir sudarant galimybę šiomis dviem virtuvėlėmis naudotis ir 7 būrio nuteistiesiems, nebuvo pažeistas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 papunkčio reikalavimas, nes pagal jį, virtuvėlė (kiekvienam būriui) įrengiama tik tokiu atveju, jei yra techninės galimybės. Pagal Aprūpinimo normų 2.4 papunktį atsakovo atstovas neturėjo pareigos įrengti virtuvėlėje daugiau nei vieną viryklę. Pareiškėjas gaudavo nemokamą maitinimą Marijampolės PN valgykloje. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl virtuvėlių ir elektrinių viryklių trūkumo.
24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesiskundė dėl kenkėjų buvimo Marijampolės PN administracijai, tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Marijampolės PN yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“ kuri nuolat stebi ir prižiūri Marijampolės PN patalpas, esant poreikiui, atlieka parazitų naikinimą. Patalpas prižiūri ir Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus darbuotojai, kurie pastebėję parazitus nedelsiant apie tai praneša Marijampolės PN direktoriui ir UAB „Dezinfa“ atsakingiems darbuotojams. Marijampolės PN neturi jokių minėto skyriaus darbuotojų ar kitų skyrių pareigūnų-prižiūrėtojų pranešimų apie pastebėtus tarakonus ir kitokius parazitus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad Marijampolės PN yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Todėl teismas nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.
25. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nesiskundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nesant duomenų, kad atsakovo atstovo veiksmai darė įtaką pareiškėjo sveikatai, byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
26. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 28 d. sprendimą ir priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
27. Pareiškėjas nurodo, kad nuteistieji nerašo skundų dėl vėlesnio netinkamo pareigūnų elgesio su besiskundžiančiais asmenimis bei kitų kalinių agresijos. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad kiti nuteistieji vartodavo alkoholį, dėl to jam kildavo pavojus ir nesaugi aplinka, jis patyrė išgyvenimų. Tam teismas gali išsireikalauti duomenis apie tai, kiek iš nuteistųjų buvo paimta alkoholio ir pan. skysčių, kiek buvo sumušta nuteistųjų, o pareigūnai nevykdo patikrinimų dažniau, nei nustatyta.
28. Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo išduodamos higienos priemonės, nes jį artimieji rėmė finansiškai, nors diskriminacija šiuo aspektu neturėtų būti taikoma. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pataisos namuose buvo parazitų, o virtuvėlių ir viryklių buvo įrengta per mažai, nesutinka su atsakovo atstovo nurodytu būriuose buvusių ir virtuvėlėmis besinaudojusiu nuteistųjų skaičiumi. Pareiškėjo nuomone, teismas turi būti aktyvus, sudaryti komisiją ir patikrinti duomenis, o ne pasitikėti atsakovo atstovo rašytiniai paaiškinimais. Pareiškėjo vertinimu, jis patyrė neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta pinigais ir prašo priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
29. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
k o n s t a t u o j a:
IV.
31. Byloje kilo ginčas 10 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. K. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. vasario 22 d.
32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą sanitarinių įrenginių kiekį įkalinimo vietoje, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
33. Pareiškėjas iš esmės laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino dalį bylos aplinkybių, o jo patirti išgyvenimai ir neturtinė žala buvo tokio masto, jog turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
34. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
35. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
36. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
37. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).
38. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, laikydamasis tokio pobūdžio bylose nustatytų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo nusiskundimus dėl jo laikymo sąlygų Marijampolės PN. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl jo nusiskundimų netinkamomis kalinimo sąlygomis.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nepateikė argumentų dėl jo netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis, o šias aplinkybes nurodė tik apeliaciniame skunde. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018; 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2304-1062/2019; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3608-629/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-525/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-47-968/2021 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamos.
40. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo pakankamai aktyvus, išreikalavo papildomus įrodymus iš atsakovo, siekdamas tinkamai įvertinti pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
42. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus nustatė Marijampolės PN neteisėtus veiksmus – atsakovas ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. vasario 21 d.) nevykdė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunkčio reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip numato šių taisyklių 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui, kadangi 5, 6 ir 7 būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas. Atsakovas ginčo laikotarpiu taip pat nevykdė Aprūpinimo normų 7.4, 7.6 papunkčių nuostatų, nes pareiškėjas 5 būryje kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu. T. y. pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčo laikotarpiu ne visuomet atitiko teisės aktų reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
43. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99) ir kt.).
45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
46. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.