LIETUVOS RESPUBLIKOS

REGLAMENTUOJAMŲ PROFESINIŲ KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMO ĮSTATYMO NR. X-1478 PAKEITIMO

ĮSTATYMAS

 

2015 m. gruodžio 22 d. Nr. XII-2233

Vilnius

 

 

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo Nr. X-1478 nauja redakcija

Pakeisti Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymą Nr. X-1478 ir jį išdėstyti taip:

 

Lietuvos Respublikos
Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo
ĮSTATYMAS

 

I DALIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1. Šis įstatymas nustato Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, Europos ekonominės erdvės valstybių piliečių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečių (toliau – valstybių narių piliečiai) profesinės kvalifikacijos, įgytos Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, pripažinimo principus ir procedūras, administracinį bendradarbiavimą, taisykles dėl teisės iš dalies užsiimti reglamentuojama profesija ir kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje atliktos profesinės praktikos pripažinimo, suteikia garantijas asmenims, įgijusiems profesinę kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje, dirbti pagal tą pačią reglamentuojamą profesiją arba verstis laisvąja profesija (toliau – dirbti pagal reglamentuojamą profesiją) Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams.

2. Šis įstatymas nustato pagrindinio rengimo medicinos gydytojų ir gydytojų specialistų (toliau – medicinos gydytojai), bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, vaistininkų, akušerių ir architektų būtiniausius rengimo reikalavimus Lietuvos Respublikoje.

3. Šis įstatymas nesudaro kliūčių Lietuvos Respublikai kitų teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti valstybių narių piliečių, trečiųjų valstybių piliečių už Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybių ir Šveicarijos Konfederacijos ribų ir trečiųjų valstybių piliečių, įgijusių profesinę kvalifikaciją Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, įgytą profesinę kvalifikaciją. Pripažįstant profesinę kvalifikaciją, visais atvejais turi būti laikomasi būtiniausių atitinkamų profesijų rengimo reikalavimų.

4. Šio įstatymo nuostatos yra suderintos su šio įstatymo 6 priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais.

 

2 straipsnis. Įstatymo taikymo sritis

1. Šis įstatymas taikomas reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo teisiniams santykiams tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji Lietuvos Respublikos įstatymai, priimti įgyvendinant kitus negu šio įstatymo 6 priede nurodytus Europos Sąjungos teisės aktus, tiesiogiai susijusius su profesinių kvalifikacijų pripažinimu.

2. Šis įstatymas taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.

3. Šis įstatymas taikomas visiems valstybių narių piliečiams, atlikusiems profesinę praktiką ne kilmės valstybėje narėje.

4. Šis įstatymas taip pat taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems verstis laisvosiomis profesijomis.

5. Šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai reglamentuojamos profesinės kvalifikacijos pripažinimą tiesiogiai reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai.

6. Šis įstatymas nereglamentuoja sprendimų dėl kvalifikacijos pripažinimo kitose valstybėse narėse. Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta valstybėje narėje, kurioje ją įgijo, arba valstybėje narėje, kurioje profesinė kvalifikacija jiems buvo pripažinta, negali tokio pripažinimo naudoti, siekdami įgyti savo valstybėje narėje teisių, kitokių negu tos, kurios pripažįstamos įgijus kvalifikaciją toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai pateikiama įrodymų, kad kitoje valstybėje narėje įgyta papildoma profesinė kvalifikacija.

7. Šio įstatymo nuostatos netaikomos notarams.

 

3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principas – principas, kai profesinė kvalifikacija automatiškai pripažįstama asmeniui, turinčiam nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus atitinkantį išsilavinimą, garantuojantį reikiamą kvalifikaciją.

2Bendrasis profesinio pasirengimo testas (toliau – bendrasis pasirengimo testas) – tam tikrą profesinę kvalifikaciją turintiems asmenims skirtas standartizuotas profesinio tinkamumo testas, naudojamas visose susitarusiose dėl tokio testo sudarymo valstybėse narėse.

3Bendrieji profesinio pasirengimo pagrindai (toliau – bendrieji pasirengimo pagrindai) – visoms dėl profesinio pasirengimo pagrindų susitarusioms valstybėms narėms bendras būtiniausių žinių, įgūdžių ir kompetencijų rinkinys, būtinas siekiant dirbti pagal tam tikrą profesiją.

4Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos kreditas (toliau – ECTS kreditas) – Europos aukštojo mokslo erdvėje naudojamas Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) vienetas.

5. Europos profesinė kortelė – elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad asmuo įvykdė visas sąlygas, būtinas norint laikinai ir kartais teikti paslaugas priimančiojoje valstybėje narėje, arba kad profesinė kvalifikacija būtų pripažinta siekiant įsisteigti priimančiojoje valstybėje narėje.

6. Formalios kvalifikacijos įrodymas – kompetentingos institucijos išduotas diplomas, pažymėjimas ar kitas dokumentas, kuriais patvirtinama, kad įgyta profesinė kvalifikacija ar paprastai valstybėse narėse sėkmingai baigtas profesinio rengimo kursas, arba trečiosios valstybės institucijos išduotas diplomas, pažymėjimas ar kitas dokumentas, pripažįstami valstybės narės, jeigu jo turėtojas valstybėje narėje turi tam tikros profesijos trejų metų patirtį ir ta patirtis joje pripažįstama.

7. Juridinio asmens vadovas – asmuo, kuris yra:

1) juridinio asmens ar jo filialo vadovas arba

2) juridinio asmens savininką pavaduojantis asmuo, juridinio asmens ar jo filialo vadovo pavaduotojas, įgaliotas atlikti pavaduojamojo įmonės savininko ar vadovo funkcijas ir atsakingas už pavestų funkcijų vykdymą, arba

3) vadovas, kai jo pareigos yra komercinio ir (arba) techninio pobūdžio ir kai jis atsakingas už vieną ar daugiau juridinio asmens padalinių.

8. Kilmės valstybė narė – Lietuvos Respublika, kita valstybė narė, kuriose įgyta profesinė kvalifikacija arba kuriose leidžiama minėtos kvalifikacijos turėtojui dirbti pagal profesiją, arba kuriose jis yra teisėtai įsisteigęs ir kuriose gali būti išduodama Europos profesinė kortelė.

9. Kompetentinga institucija – Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės narės institucija ar įstaiga, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos išduoti ar priimti formalios kvalifikacijos įrodymus ir kitus dokumentus arba informaciją, taip pat gauti šiame įstatyme nustatytus prašymus ir priimti sprendimus dėl šių prašymų arba jų kompetencijai priskirtais profesinių kvalifikacijų ar profesinės praktikos pripažinimo klausimais.

10. Laisvoji profesija – profesija, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys asmenys verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesijos atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei.

11. Mokymasis visą gyvenimą – bendrasis ugdymas, profesinis rengimas, visą gyvenimą trunkantis neformalusis švietimas ir savišvieta, kuriais tobulinamos žinios, įgūdžiai ir kompetencija, įskaitant ir profesinės etikos žinias.

12Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo
taryba
– profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriaus patariamoji institucija, sprendžianti strateginius profesinių kvalifikacijų pripažinimo klausimus.

13. Priimančioji valstybė narė – Lietuvos Respublika ar kita valstybė narė, kurioje asmuo siekia įsisteigti arba laikinai ir kartais teikti paslaugas ir kurioje gali būti išduodama Europos profesinė kortelė.

14Profesinė kvalifikacija – kvalifikacija, kurią patvirtina formalios kvalifikacijos įrodymas, šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kompetenciją patvirtinantis dokumentas ir (arba) profesinė patirtis.

15. Profesinė patirtis – asmens faktiškas ir teisėtas darbas pagal tam tikrą profesiją arba užsiėmimas profesine veikla visą darbo laiką arba jam prilygstantį ne visą darbo laiką valstybėje narėje.

16. Profesinė praktika – siekiant įgyti teisę dirbti pagal tam tikrą profesiją būtina prižiūrima profesinė praktika, atliekama rengimo, kurį baigus išduodamas diplomas, metu arba po jo, įskaitant atvejus, nurodytus šio įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje.

17. Profesinės adaptacijos laikotarpis – praktikos laikotarpis, per kurį asmuo užsiima reglamentuojama profesine veikla Lietuvos Respublikoje ir yra prižiūrimas atsakomybę prisiėmusio kvalifikuoto tos profesijos atstovo. Profesinės adaptacijos laikotarpiu leidžiama papildomai mokytis.

18Profesinio tinkamumo testas – Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų atliekamas asmens profesinių žinių, įgūdžių ir kompetencijų patikrinimas siekiant įvertinti jo gebėjimą dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje.

19. Profesinis vardas – vardas, suteikiamas asmeniui, turinčiam tam tikrą kvalifikaciją, ir naudojamas profesinėje veikloje arba narystei profesinėje organizacijoje pažymėti. Kai kurių profesinių vardų įgijimas reglamentuojamas papildomai.

20. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetas – iš valstybių narių atstovų sudarytas komitetas, kuriam vadovauja Europos Komisijos atstovas ir kuris pateikia nuomonę Europos Komisijai strateginiais profesinių kvalifikacijų pripažinimo klausimais.

21. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos paskirtas valstybės tarnautojas, prižiūrintis, kad būtų tinkamai įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos.

22. Reglamentuojama profesija – profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos rūšių grupė, kuriomis užsiimant (arba užsiimant vienu iš jos būdų) pagal teisės aktus tiesiogiai ar netiesiogiai reikalaujama turėti tam tikrą profesinę kvalifikaciją. Užsiėmimo būdu laikomas ir profesinio vardo, kurį naudoti pagal įstatymus ir kitus teisės aktus leidžiama tik turintiems tam tikrą profesinę kvalifikaciją, naudojimas, taip pat buvimas šio įstatymo 1 priede išvardytų asociacijų arba organizacijų nariu.

23. Reglamentuojamas profesinis rengimas (toliau – reglamentuojamas rengimas) – specialus rengimas dirbti pagal tam tikrą profesiją, susidedantis iš kurso (kursų) ir prireikus papildomojo profesinio rengimo, stažuotės ar profesinės praktikos. Papildomojo profesinio rengimo, stažuotės ar profesinės praktikos struktūra ir lygis nustatomi atitinkamos valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų arba kontroliuojami ar tvirtinami tuo tikslu paskirtos institucijos.

24. Svarbios bendrojo intereso priežastys – bendrojo intereso priežastys, kurias svarbiomis pripažįsta Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

25. Valstybė narė – Europos Sąjungos valstybė narė, Europos ekonominės erdvės valstybė (Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija) arba Šveicarijos Konfederacija.

26. Vidaus rinkos informacinė sistema (toliau – IMI) – Europos Komisijos sukurta elektroninė priemonė, kurios paskirtis – sudaryti palankesnes sąlygas valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio ir šių institucijų ir Europos Komisijos administraciniam bendradarbiavimui.

 

4 straipsnis. Pripažinimo rezultatai

1. Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai pripažinus profesinę kvalifikaciją, asmuo turi teisę dirbti Lietuvos Respublikoje pagal tą pačią reglamentuojamą profesiją, kurios kvalifikaciją jis laikomas turinčiu kilmės valstybėje narėje.

2. Asmuo gali dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai.

3. Reglamentuojama profesija, pagal kurią asmuo siekia dirbti Lietuvos Respublikoje, yra ta pati, kurios kvalifikaciją jis laikomas turinčiu kilmės valstybėje narėje, jeigu apimama veikla yra panaši.

4. Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, teisė iš dalies užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje suteikiama laikantis šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų.

5. Šio įstatymo 1 priede nurodytos asociacijos ir organizacijos suteikia savo nariams formalios kvalifikacijos įrodymus ir užtikrina, kad jų nariai laikytųsi jų nustatytų profesinės veiklos taisyklių, ir suteikia jiems teisę naudotis profesiniu vardu ar skiriamuoju prievardžiu arba naudotis tą formalią kvalifikaciją atitinkančiu statusu.

 

5 straipsnis. Europos profesinė kortelė

1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išduoda Europos profesinę kortelę profesinę kvalifikaciją turintiems asmenims (jų prašymu), siekiantiems įsisteigti ar laikinai ir kartais teikti paslaugas pagal šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalį Lietuvos Respublikoje.

2. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išduoda Europos profesinę kortelę profesinę kvalifikaciją turintiems asmenims (jų prašymu), siekiantiems laikinai ir kartais teikti paslaugas kitose valstybėse narėse, išskyrus šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalį.

3. Kai profesinę kvalifikaciją turintis asmuo ketina įsisteigti kitoje valstybėje narėje ar teikti paslaugas laikinai ir kartais pagal šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalį, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos atlieka visus parengiamuosius darbus, susijusius su IMI sukurta atskira pareiškėjo byla (IMI byla), kaip numatyta šio straipsnio 4 dalyje. Šiuo atveju Europos profesinę kortelę išduoda priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija.

4. Europos profesinės kortelės išdavimo ir IMI bylos sukūrimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė skiria kompetentingas institucijas IMI byloms tvarkyti ir Europos profesinėms kortelėms išduoti.

6. Asmuo, turintis atitinkamą profesinę kvalifikaciją ir siekiantis profesinės kvalifikacijos pripažinimo arba laikinai ir kartais teikti paslaugas, gali pasirinkti – pateikti paraišką išduoti Europos profesinę kortelę ar pasinaudoti šio įstatymo II ir III dalyse numatytomis procedūromis.

7. Europos profesinė kortelė, kai asmuo siekia laikinai ir kartais teikti paslaugas, prilygsta šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytai deklaracijai.

8. Asmeniui, siekiančiam įsisteigti Lietuvos Respublikoje ir turinčiam Europos profesinę kortelę, savaime nėra suteikiama teisė užsiimti atitinkama reglamentuojama profesija, jeigu jai Lietuvos Respublikoje yra taikomi registracijos reikalavimai ar kitos kontrolės procedūros.

9. Tuo atveju, kai profesinę kvalifikaciją turintis asmuo ketina įsisteigti ar laikinai ir kartais teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje ir kai minėta profesija Lietuvos Respublikoje nėra reglamentuojama, IMI bylą tvarko Lietuvos Respublikos pagalbos centras.

 

6 straipsnis. Teisė iš dalies užsiimti profesine veikla

1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos suteikia teisę iš dalies užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos:

1) specialistas yra kvalifikuotas ir atitinka kitus reikalavimus, kad galėtų kilmės valstybėje narėje užsiimti ta profesine veikla, kuria siekia iš dalies užsiimti Lietuvos Respublikoje;

2) esami skirtumai tarp teisėtai vykdomos profesinės veiklos kilmės valstybėje narėje ir Lietuvos Respublikoje reglamentuojamos profesijos yra tokie dideli, kad kompensacinių priemonių taikymas asmeniui reikštų reikalavimą pabaigti visą Lietuvos Respublikoje reikalaujamą mokymo ar studijų programą, siekiant užsiimti reglamentuojama profesija Lietuvos Respublikoje be apribojimų;

3) profesinė veikla gali būti objektyviai atskirta nuo kitos veiklos, priskiriamos Lietuvos Respublikos reglamentuojamai profesijai.

2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, taikydama šios straipsnio 1 dalies 3 punktą, atsižvelgia į tai, ar asmuo profesine veikla gali užsiimti autonomiškai kilmės valstybėje narėje.

3. Prašymas iš dalies užsiimti profesine veikla gali būti atmestas, jeigu tokį atmetimą pateisina svarbios bendrojo intereso priežastys, susijusios su visuomenės sveikata ar paslaugų gavėjų saugumu, ir tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti, ir neviršijama tai, kas yra būtina tam tikslui įgyvendinti.

4. Paraiškos siekiant įsisteigti Lietuvos Respublikoje nagrinėjamos pagal šio įstatymo III dalies I ir V skyrių nuostatas.

5. Paraiškos siekiant laikinai ir kartais teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, kai tokia profesinė veikla daro poveikį visuomenės sveikatai ar saugai, nagrinėjamos pagal šio įstatymo II dalies nuostatas.

6. Nukrypstant nuo šio įstatymo 9 straipsnio 15 dalies ir 52 straipsnio 1 dalies nuostatų, kai suteikiama teisė užsiimti profesine veikla iš dalies Lietuvos Respublikoje, ta veikla turi būti vykdoma naudojant kilmės valstybėje narėje įgytą profesinį vardą.

7. Šio straipsnio 6 dalyje nurodytas profesinis vardas turi būti naudojamas kilmės valstybės narės kalba.

8. Asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija suteikė teisę užsiimti profesine veikla iš dalies, paslaugų gavėjams turi aiškiai nurodyti savo profesinės veiklos sritį.

9. Šis straipsnis netaikomas asmenims, kurių profesinė kvalifikacija pripažįstama vadovaujantis automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principu pagal šio įstatymo III dalies II, III ir IV skyrius.

 

II DALIS

KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS, KAI SIEKIAMA TEIKTI PASLAUGAS LAIKINAI IR KARTAIS

 

7 straipsnis. Laisvo paslaugų teikimo principas

1. Nepažeidžiant šio įstatymo 8 ir 9 straipsnių, paslaugos teikėjui neribojama laisvė dirbti pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje, jeigu paslaugos teikėjas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje (toliau – įsisteigimo valstybė narė).

2. Šio įstatymo II dalies nuostatos taikomos tik tada, kai paslaugos teikėjas atvyksta į Lietuvos Respublikos teritoriją laikinai ir kartais dirbti pagal tam tikrą profesiją.

3. Paslaugų teikimą laikinai ir kartais kiekvienu konkrečiu atveju kompetentingos institucijos įvertina pagal paslaugų teikimo trukmę, dažnumą, reguliarumą ir tęstinumą.

4. Jeigu paslaugos teikėjas atvyksta į Lietuvos Respublikos teritoriją ir jis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, jam neribojama laisvė dirbti pagal tą pačią profesiją, pagal kurią jis dirbo valstybėje narėje ar keliose valstybėse narėse ne trumpiau kaip vienus metus per pastaruosius dešimt metų, jeigu profesija įsisteigimo valstybėje narėje nereglamentuojama. Dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytos deklaracijos, kuri pateikiama kompetentingai institucijai, siekiant laikinai ir kartais teikti paslaugas, pateikimo dienos. Vienų metų profesinės patirties reikalavimas netaikomas, kai profesija arba jos rengimas reglamentuojami įsisteigimo valstybėje narėje.

5. Paslaugos teikėjams, atvykusiems į Lietuvos Respublikos teritoriją, taikomos profesinę kvalifikaciją reglamentuojančios profesinio, norminio ar administracinio pobūdžio taisyklės (pavyzdžiui, dėl profesijos apibrėžties, profesinių vardų naudojimo, rimto profesinio aplaidumo, tiesiogiai ir konkrečiai susijusio su vartotojų teisių apsauga ir sauga, taip pat drausminės atsakomybės), tokios pačios kaip ir asmenims, nuolat dirbantiems pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje.

 

 

8 straipsnis. Laisvo paslaugų teikimo išimtys

Teisėtą įsisteigimą kitoje valstybėje narėje įrodęs paslaugos teikėjas atleidžiamas nuo:

1) narystės arba registracijos profesinėje organizacijoje ar institucijoje, jeigu tai privaloma asmenims, siekiantiems dirbti pagal tą pačią profesiją Lietuvos Respublikoje. Kompetentinga institucija pagal šio įstatymo 7 straipsnio 5 dalį tam tikroms profesijoms ar jų grupėms gali nustatyti automatinės laikinosios registracijos arba asocijuotos (pro forma) narystės tokioje profesinėje organizacijoje ar institucijoje reikalavimus. Tokios registracijos ar narystės reikalavimas negali vilkinti ar kitaip apsunkinti paslaugų teikimo ir sudaryti jokių papildomų išlaidų paslaugos teikėjui. Kompetentinga institucija nusiunčia atitinkamai profesinei organizacijai šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytos deklaracijos ir, kai taikytina, šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytos atnaujintos deklaracijos kopiją, jeigu profesijos susijusios su visuomenės sveikata ir sauga, kaip nurodyta šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje, arba jų kvalifikacijos įrodymai automatiškai pripažįstami pagal šio įstatymo III dalies III skyrių, šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų kopijas, ir tai sudaro automatinę laikinąją registraciją ar asocijuotą (pro forma) narystę;

2) registracijos socialinio draudimo institucijoje atsiskaitymams su draudiku tvarkyti dėl veiklos draudžiamų asmenų naudai. Paslaugos teikėjas turi iš anksto arba, kai būtina, suteikęs paslaugas, nedelsdamas pranešti šiame punkte nurodytai institucijai apie paslaugas, kurias jis ketina suteikti ar suteikė.

 

9 straipsnis. Išankstinė deklaracija, jeigu paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą

1. Kai paslaugos teikėjas pirmą kartą iš valstybės narės persikelia į Lietuvos Respublikos teritoriją teikti paslaugų, jis iš anksto pateikia kompetentingai institucijai rašytinę deklaraciją, kurioje nurodomi duomenys apie bet kokį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones.

2. Paslaugos teikėjo deklaracija atnaujinama kartą per metus, jeigu paslaugos teikėjas per tuos metus ketina teikti paslaugas laikinai ir kartais.

3. Paslaugos teikėjas gali pateikti deklaraciją bet kokiu būdu. Deklaracijos formą tvirtina kompetentinga institucija, suderinusi su profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių paskyrusia institucija.

4. Pradedant teikti paslaugas arba jeigu iš esmės pasikeičia anksčiau dokumentais patvirtintos aplinkybės, kartu su deklaracija turi būti pateikti tokie dokumentai:

1) paslaugos teikėjo pilietybės įrodymas;

2) pažyma, patvirtinanti, kad jos turėtojas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje užsiimti atitinkama veikla ir jam net laikinai nėra uždrausta užsiimti savo veikla;

3) profesinės kvalifikacijos įrodymai;

4) bet kokie dokumentai, įrodantys, kad paslaugos teikėjas užsiėmė tam tikra veikla ne trumpiau kaip vienus metus per pastaruosius dešimt metų, jeigu profesija arba jos rengimas yra nereglamentuojami įsisteigimo valstybėje narėje. Dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytos deklaracijos pateikimo kompetentingai institucijai dienos;

5) apsaugos srities, sveikatos sektoriaus profesijų ir profesijų, susijusių su nepilnamečių asmenų ugdymu, įskaitant vaikų priežiūrą, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo sritį, atstovams – pažyma, patvirtinanti, kad nebuvo nei trumpalaikį, nei ilgalaikį laikotarpį uždrausta dirbti pagal atitinkamą profesiją, ar kompetentingos institucijos ar įstaigos išduodama pažyma, patvirtinanti, kad asmuo nebuvo teistas už nusikalstamą veiką, kai tai privaloma Lietuvos Respublikos piliečiams;

6) profesijų, galinčių daryti poveikį pacientų saugumui, atstovams – Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos nustatytos formos deklaracija apie paslaugos teikėjo lietuvių kalbos, kurią reikia mokėti dirbant pagal atitinkamą profesiją Lietuvos Respublikoje, mokėjimą;

7) asmenims, užsiimantiems šio įstatymo 17 straipsnyje nurodyta veikla, jeigu ji reglamentuojama Lietuvos Respublikoje ir apie ją profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius informavo Europos Komisiją, paslaugų teikėjo buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos arba kitos įstaigos išduota pažyma apie tos veiklos pobūdį ir trukmę.

5. Pagal šio straipsnio 1 dalį paslaugos teikėjo pateikta deklaracija suteikia jam teisę teikti paslaugas arba vykdyti atitinkamą veiklą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

6. Paslauga Lietuvos Respublikoje teikiama naudojant įsisteigimo valstybės narės profesinį vardą, jeigu toks profesinis vardas toje valstybėje narėje suteikiamas atitinkamai profesinei veiklai, taip, kad nebūtų painiojama su Lietuvos Respublikos suteiktu profesiniu vardu.

7. Profesinis vardas nurodomas įsisteigimo valstybės narės oficialia kalba arba viena iš jos oficialių kalbų. Jeigu įsisteigimo valstybėje narėje tokio profesinio vardo nėra, paslaugos teikėjas nurodo savo formalią kvalifikaciją įsisteigimo valstybės narės kalba. Taikant išimtį, šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytais atvejais paslauga gali būti teikiama naudojant Lietuvos Respublikos suteiktą profesinį vardą.

8. Jeigu paslaugos teikiamos pirmą kartą, kai reglamentuojama profesija susijusi su visuomenės sveikata ar sauga ir nėra automatiškai pripažįstama pagal šio įstatymo III dalies II, III, IV skyrius, kompetentinga institucija gali patikrinti paslaugos teikėjo profesinę kvalifikaciją, iki jam pradeda teikti paslaugas. Toks išankstinis patikrinimas reikalingas tik tada, kai jo tikslas – išvengti galimos didelės žalos paslaugos gavėjo sveikatai ar saugai dėl paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos trūkumo. Patikrinimo mastas negali būti didesnis, negu būtina šioje dalyje nurodytam tikslui pasiekti.

9. Ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo dienos, kai yra šio straipsnio 8 dalyje numatytos sąlygos, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija praneša paslaugos teikėjui apie priimtą sprendimą:

1) netikrinti profesinės kvalifikacijos;

2) tikrinti profesinę kvalifikaciją:

a) patikrinus reikalauti, kad asmuo atliktų profesinio tinkamumo testą, arba

b) leisti teikti paslaugas.

10. Kai yra kliūčių, dėl kurių gali būti vėluojama priimti vieną iš šio straipsnio 9 dalyje nurodytų sprendimų, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo dienos apie vėlavimo priežastį praneša paslaugos teikėjui. Kliūtys turi būti pašalintos per vieną mėnesį nuo šioje dalyje nurodyto pranešimo gavimo dienos, o sprendimas priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius po to, kai yra pašalintos kliūtys.

11. Jeigu kompetentinga institucija nustato esminį skirtumą tarp paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos ir Lietuvos Respublikoje nustatytų rengimo reikalavimų ir to skirtumo negali kompensuoti kompetentingos institucijos tuo tikslu oficialiai patvirtinta paslaugos teikėjo profesinė patirtis arba visą gyvenimą trunkančio mokymosi metu įgytos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos, o dėl šio skirtumo gali būti padaryta žalos visuomenės sveikatai ar saugai, paslaugos teikėjui suteikiama galimybė įrodyti profesinio tinkamumo testu, kaip nurodyta šio straipsnio 9 dalies 2 punkto a papunktyje, kad jis įgijo trūkstamų žinių, įgūdžių ar kompetencijų. Tuo remdamasi Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija priima sprendimą leisti arba neleisti teikti paslaugas.

12. Paslaugą galima pradėti teikti per vieną mėnesį nuo šio straipsnio 9 dalies 1 punkte ir 2 punkto b papunktyje nurodytų sprendimų priėmimo dienos.

13. Jeigu Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nepriima sprendimo arba nepraneša apie kliūtis, dėl kurių šio sprendimo priėmimas atidedamas šio straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatytais terminais, paslaugą galima pradėti teikti.

14. Šio straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodyti sprendimai gali būti skundžiami Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo apeliacinei komisijai (toliau – Apeliacinė komisija) ir administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

15. Kai kvalifikacija patikrinama pagal šio straipsnio 8–11 dalių nuostatas, paslauga teikiama naudojant Lietuvos Respublikos suteiktą profesinį vardą.

 

10 straipsnis. Administracinis bendradarbiavimas

1. Kai yra pagrįstų abejonių, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali prašyti įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų suteikti bet kokią informaciją apie paslaugos teikėjo įsisteigimo teisėtumą ir veiklos tinkamumą, taip pat ir dėl kokių nors profesinio pobūdžio drausminių ar baudžiamųjų sankcijų nebuvimo.

2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nusprendusi patikrinti paslaugų teikėjo profesinę kvalifikaciją, gali prašyti įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų pateikti informaciją apie paslaugos teikėjo baigtus rengimo kursus tiek, kiek tai reikalinga siekiant įvertinti esminius skirtumus, galinčius padaryti žalos visuomenės sveikatai ar saugai.

3. Valstybės narės kompetentingos institucijos prašymu Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją teikia pagal šio įstatymo 58 straipsnio nuostatas.

4. Tuo atveju, kai profesija nėra reglamentuojama Lietuvos Respublikoje, informaciją, nurodytą šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, teikia šio įstatymo 62 straipsnyje nurodytas Lietuvos Respublikos pagalbos centras.

5. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos turi užtikrinti, kad kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms būtų pateikta visa informacija, būtina paslaugos gavėjo skundams apie paslaugos teikėją tinkamai išnagrinėti. Paslaugos gavėjams turi būti pranešama apie skundo nagrinėjimo baigtį.

 

11 straipsnis. Paslaugos gavėjams suteiktina informacija

Tais atvejais, kai paslauga teikiama naudojant įsisteigimo valstybės narės suteiktą profesinį vardą arba naudojantis paslaugos teikėjo kvalifikacija, kompetentinga institucija gali reikalauti, kad paslaugos teikėjas suteiktų paslaugos gavėjui tokią informaciją:

1) registro, kuriame jis įregistruotas, pavadinimą, jo registracijos numerį arba lygiavertes tame registre nurodytas tapatumo nustatymo priemones, jeigu paslaugos teikėjas yra įregistruotas komerciniame registre ar panašiame viešajame registre;

2) institucijos, įgaliotos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti tokį leidimą, pavadinimą ir adresą, jeigu veiklai vykdyti įsisteigimo valstybėje narėje būtinas leidimas;

3) profesinę asociaciją ar panašią instituciją, kurioje įregistruotas paslaugos teikėjas;

4) profesinį vardą arba, jeigu tokio neturi, paslaugos teikėjo formalią kvalifikaciją ir valstybę narę, kurioje ji buvo suteikta;

5) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojo kodą, jeigu paslaugos teikėjas užsiima veikla, kuri apmokestinama PVM;

6) duomenis apie bet kokį profesinį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones.

 

III DALIS

KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS, KAI SIEKIAMA ĮSISTEIGTI

 

I SKYRIUS

BENDROJI FORMALIOS KVALIFIKACIJOS ĮRODYMŲ PRIPAŽINIMO SISTEMA

 

12 straipsnis. Bendrosios formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo sistemos taikymo sritis

Šio skyriaus nuostatos taikomos visoms reglamentuojamoms profesijoms, išskyrus nurodytas šio įstatymo III dalies II ir III skyriuose, kai asmuo dėl specifinių ir išskirtinių priežasčių neatitinka šiuose skyriuose nustatytų reikalavimų:

1) šio įstatymo 2 priede nurodytai veiklai, kai atvykęs asmuo neatitinka šio įstatymo 17 straipsnyje nustatytų reikalavimų;

2) kai atvykę pagrindinį rengimą baigę medicinos gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, gydytojai odontologai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, vaistininkai ir architektai neatitinka šio įstatymo 21, 25, 31, 35, 37, 41 ir 47 straipsniuose nurodytos faktiškos ir teisėtos profesinės praktikos reikalavimų;

3) kai atvykę architektai turi formalios kvalifikacijos įrodymą, nenurodytą šio įstatymo 3 priedo 3.7 papunktyje;

4) nepažeidžiant šio įstatymo 18 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, 21 ir 25 straipsnių, kai atvykę medicinos gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, gydytojai odontologai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, vaistininkai ir architektai, turintys formalios kvalifikacijos įrodymą, turi būti baigę rengimą, leidžiantį įgyti šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.2.2, 3.3.2, 3.4.2, 3.5.2, 3.6.2 ir 3.7.1 papunkčiuose nurodytą profesinį vardą, ir tik atitinkamai profesinei kvalifikacijai pripažinti;

5) kai atvykę bendrosios praktikos slaugytojai ir slaugytojai specialistai, kurie turi specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą ir yra baigę rengimą, leidžiantį įgyti šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą profesinį vardą, siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, jeigu atitinkama profesine veikla turi teisę užsiimti slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo;

6) kai atvykę slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo, siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, jeigu atitinkama profesine veikla turi teisę užsiimti bendrosios praktikos slaugytojai, slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo arba turintys slaugytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą, kurie yra baigę rengimą, leidžiantį įgyti šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą profesinį vardą;

7) kai atvykę asmenys turi trečiosios valstybės institucijos išduotą diplomą, pažymėjimą ar kitą dokumentą, pripažintus valstybės narės, ir jeigu jo turėtojas valstybėje narėje turi tam tikros profesijos trejų metų patirtį ir ta patirtis joje pripažinta.

 

13 straipsnis. Kvalifikacijos lygiai

1. Pripažįstant profesinę kvalifikaciją pagal šio įstatymo 15 straipsnio ir šio įstatymo 16 straipsnio 16 dalies nuostatas, skiriami penki kvalifikacijos lygiai.

2. Pirmojo lygio kvalifikaciją įrodo kompetenciją patvirtinantis dokumentas, išduotas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos vadovaujantis tos valstybės narės teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant:

1) į rengimo kursą, kuris nėra pažymėjimui ar diplomui, nurodytiems šio straipsnio 3, 4, 5, 6 dalyse, gauti reikalingos programos dalis, į specialų egzaminą be išankstinio pasirengimo arba darbą pagal atitinkamą profesiją valstybėje narėje trejus metus iš eilės visą darbo laiką ar jam prilygstantį ne visą darbo laiką per pastaruosius dešimt metų, arba

2) į pradinį, pagrindinį arba vidurinį išsilavinimą, patvirtinantį, kad jo turėtojas įgijo bendrųjų žinių.

3. Antrojo lygio kvalifikaciją įrodo pažymėjimas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas toks vidurinio ugdymo kursas:

1) bendrojo pobūdžio, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, išskyrus nurodytus šio straipsnio 4 dalyje, ir (arba) papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika arba

2) techninio ar profesinio pobūdžio, jeigu reikia, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, nurodytu šios dalies 1 punkte, ir (arba) papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika.

4. Trečiojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas:

1) kursas (išskyrus nurodytą šio straipsnio 5 ir 6 dalyse), kuris trunka ne trumpiau kaip vienus metus arba yra lygiavertės trukmės ne nuolatinės studijų formos ir kuriam paprastai numatyti stojimo reikalavimai, sėkmingai baigtas vidurinio ugdymo kursas, būtinas stojant į universitetą ar aukštojo mokslo instituciją, arba baigtas lygiavertis antrosios pakopos vidurinis mokslas, taip pat profesinio rengimo kursas, kuris gali būti privalomas papildomai, arba

2) reglamentuojamas rengimas arba reglamentuojamų profesijų atveju – specialios struktūros rengimas, kai įgyjama aukštesnio lygio, negu šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kvalifikacija, prilygstanti pagal šio straipsnio 4 dalies 1 punktą užbaigtam rengimo lygiui, jeigu toks rengimas suteikia panašų profesinį lygį ir įgūdžius palyginamo lygio pareigoms ir funkcijoms, su sąlyga, kad su diplomu pateikiamas kilmės valstybės narės išduotas sertifikatas.

5. Ketvirtojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad įgijus vidurinį išsilavinimą sėkmingai baigtos bent trejų metų ir ne ilgesnės kaip ketverių metų arba, jeigu studijos ištęstinės, lygiavertės trukmės, kuri papildomai gali būti išreikšta atitinkamu ECTS kreditų skaičiumi, studijos universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, arba kitoje lygiavertėje įstaigoje, ir prireikus įrodantis, kad asmuo sėkmingai užbaigė profesinį rengimą, kurio papildomai reikalaujama kartu su kursu po vidurinio išsilavinimo.

6. Penktojo lygio kvalifikaciją įrodo diplomas, patvirtinantis, kad įgijus vidurinį išsilavinimą sėkmingai baigtos bent ketverių metų arba, jeigu studijos ištęstinės, lygiavertės trukmės, kuri papildomai gali būti išreikšta atitinkamu ECTS kreditų skaičiumi, studijos universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, arba kitoje lygiavertėje įstaigoje, ir prireikus įrodantis, kad asmuo sėkmingai užbaigė profesinį rengimą, kurio papildomai reikalaujama kartu su kursu po vidurinio išsilavinimo.

 

14 straipsnis. Vienodas kvalifikacijų traktavimas

1. Valstybės narės kompetentingos institucijos išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas ar jų rinkinys, patvirtinantis, kad valstybėje narėje sėkmingai studijuojant nuolatine ar ištęstine forma pagal formaliojo švietimo ar kitokias programas baigtas rengimas, kurį ta valstybė narė pripažįsta kaip lygiavertį ir suteikiantį turėtojui tas pačias teises pradėti dirbti, dirbti arba rengtis dirbti pagal profesiją, yra laikomas formalios kvalifikacijos, kurios kvalifikacijos lygį reglamentuoja šio įstatymo 13 straipsnis, įrodymu. Lietuvos Respublikoje atitinkamas kvalifikacijos lygis turi būti suprantamas taip pat kaip ir kitose valstybėse narėse.

2. Profesinė kvalifikacija, nors ir neatitinkanti kilmės valstybėje narėje galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų dėl darbo pagal profesiją, tačiau suteikianti turėtojui įgytas teises pagal šio straipsnio nuostatas, turi būti vienodai traktuojama ir Lietuvos Respublikoje tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip išdėstyta šio straipsnio 1 dalyje.

3. Lietuvos Respublika, vadovaudamasi šio įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, turi įskaityti ankstesnį formalųjį išsilavinimą kaip atitinkantį naująjį išsilavinimo lygį, jeigu kilmės valstybė narė padidina išsilavinimo, kuris būtinas siekiant pradėti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, lygį ir jeigu asmuo, įgijęs išsilavinimą, kuris neatitinka naujų kvalifikacijos reikalavimų, naudojasi įgytomis teisėmis.

 

15 straipsnis. Pripažinimo reikalavimai

1. Jeigu įgyti reglamentuojamą profesiją ar dirbti pagal ją Lietuvos Respublikoje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija savo nustatyta tvarka tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos Lietuvos Respublikos piliečiams, leidžia dirbti pagal tą profesiją asmenims, turintiems kompetenciją patvirtinančius dokumentus ar šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus, kurių kita valstybė narė reikalauja siekiant įgyti teisę dirbti pagal tą profesiją ar dirbti pagal ją.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti tokias sąlygas:

1) turi būti išduoti valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos pagal tos valstybės narės teisės aktų nuostatas;

2) jais turi būti patvirtinama, kad kvalifikacijos turėtojas buvo parengtas dirbti pagal atitinkamą profesiją.

3. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta teisė dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ir leidimas vykdyti profesinę veiklą taip pat suteikiami asmenims, kurie per pastaruosius dešimt metų vienus metus ar jam prilygstantį ne visą darbo laiką dirbo pagal tą profesiją kitoje valstybėje narėje, kuri tos profesijos nereglamentuoja, kai asmuo turi vieną ar daugiau kompetenciją patvirtinančių dokumentų arba formalios kvalifikacijos įrodymų. Dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo prašymo pripažinti profesinę kvalifikaciją pateikimo kompetentingai institucijai dienos.

4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti sąlygas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje.

5. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas vienų metų profesinės patirties reikalavimas netaikomas, jeigu asmens turimas formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtas reglamentuojamas rengimas.

6. Lietuvos Respublika pripažįsta kilmės valstybės narės pagal šio įstatymo 13 straipsnį patvirtintą lygį, taip pat pažymėjimą, kuriuo kilmės valstybė narė patvirtina, kad reglamentuojamas rengimas arba šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytas specialios struktūros rengimas atitinka šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytą lygį.

7. Nukrypdama nuo šio straipsnio 1–5 dalių ir šio įstatymo 16 straipsnio, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali nesuteikti teisės dirbti pagal konkrečią profesiją ar neleisti vykdyti profesinės veiklos asmenims, turintiems kompetencijos pažymėjimą, priskirtą šio įstatymo 13 straipsnio 2 daliai, kai profesinė kvalifikacija, reikalaujama siekiant dirbti pagal tą profesiją Lietuvos Respublikoje, yra nurodyta šio įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje.

 

16 straipsnis. Kompensacinės priemonės

1. Kompetentinga institucija, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinusi aplinkybes, gali reikalauti, kad asmuo baigtų ne ilgesnį kaip trejų metų profesinės adaptacijos laikotarpį arba atliktų profesinio tinkamumo testą, jeigu:

1) jo baigtas rengimas apima iš esmės skirtingus dalykus negu tie, kurie nurodyti formalios kvalifikacijos įrodyme, kurio reikalauja Lietuvos Respublika;

2) reglamentuojama profesija Lietuvos Respublikoje apima vieną ar daugiau reglamentuojamos profesinės veiklos rūšių, kurių neturi atitinkama profesija asmens kilmės valstybėje narėje, ir dėl to reikalaujama baigti rengimą, kuris apima iš esmės skirtingus dalykus negu tie, kurie nurodyti asmens kompetenciją patvirtinančiame dokumente ar formalios kvalifikacijos įrodyme.

2. Taikant šio straipsnio 1 ir 11 dalis, iš esmės kitokie skirtingi dalykai – tai dalykai, kurių įgytos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos yra būtini siekiant dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje ir kuriais atvykusio asmens rengimas iš esmės skiriasi savo turiniu nuo reikalaujamo rengimo Lietuvos Respublikoje.

3. Jeigu kompetentinga institucija pasinaudoja šio straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe, ji turi pasiūlyti asmeniui pasirinkti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą.

4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustačiusi, kad atitinkamai profesijai negali būti taikoma šio straipsnio 3 dalyje nurodyta galimybė asmeniui pasirinkti profesinės adaptacijos laikotarpį ar profesinio tinkamumo testą, informuoja profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių, kuris, gavęs tokią informaciją iš kompetentingos institucijos, informuoja kitas valstybes nares ir Europos Komisiją ir pateikia leidžiančios nukrypti nuostatos pagrindimą.

5. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos negali taikyti numatytos kompensacinės priemonės, jeigu Europos Komisija įgyvendinimo akte nustato, kad šio straipsnio 4 dalyje nurodyta nukrypti leidžianti nuostata yra netinkama arba ji neatitinka Europos Sąjungos teisės. Jei Europos Komisija nepateikia atsakymo per tris mėnesius nuo visos būtinos informacijos gavimo dienos, gali būti taikoma nukrypti leidžianti nuostata.

6. Jeigu dirbant pagal reglamentuojamą profesiją reikia gerai išmanyti Lietuvos Respublikos teisę, o konsultavimas ir (arba) pagalba Lietuvos Respublikos teisės klausimais yra esminis ir pastovus tos profesinės veiklos ypatumas, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nukrypdama nuo šio straipsnio 3 dalyje numatyto principo, gali numatyti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą.

7. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali numatyti arba profesinės adaptacijos laikotarpį, arba profesinio tinkamumo testą šio įstatymo 12 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, 12 straipsnio 4 punkte nurodytu atveju – medicinos gydytojams ir gydytojams odontologams, 12 straipsnio 6 punkte nurodytu atveju – kai atvykęs asmuo siekia pripažinimo Lietuvos Respublikoje, kurioje atitinkama profesine veikla užsiima bendrosios praktikos slaugytojai arba slaugytojai specialistai, turintys specialisto, baigusio rengimą, po kurio suteikiami šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje išvardyti profesiniai vardai, formalios kvalifikacijos įrodymą. Šios dalies nuostatos taikomos ir šio įstatymo 12 straipsnio 7 punkte nurodytiems asmenims.

8. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 punkte nurodytais atvejais Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos gali reikalauti arba profesinės adaptacijos laikotarpio, arba atlikti profesinio tinkamumo testą, jeigu atvykęs asmuo užsiima profesine veikla savarankiškai arba kaip juridinio asmens vadovas ir todėl reikia išmanyti ir taikyti atitinkamos srities nacionalinės teisės aktus, jeigu tai privaloma Lietuvos Respublikos piliečiams, siekiantiems užsiimti tokia veikla.

9. Nukrypdama nuo šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos asmens teisės pasirinkti kompensacinę priemonę, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali reikalauti užbaigti profesinės adaptacijos laikotarpį arba atlikti profesinio tinkamumo testą šiais atvejais:

1) šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą profesinę kvalifikaciją turintis asmuo teikia paraišką dėl jo profesinės kvalifikacijos pripažinimo, kai reikalaujama profesinė kvalifikacija Lietuvos Respublikoje priskiriama šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodytam lygiui, arba

2) šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodytą profesinę kvalifikaciją turintis asmuo teikia paraišką dėl jo profesinės kvalifikacijos pripažinimo, kai reikalaujama profesinė kvalifikacija Lietuvos Respublikoje priskiriama šio įstatymo 13 straipsnio 5 arba 6 dalyje nurodytiems lygiams.

10. Jeigu šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą profesinę kvalifikaciją turintis asmuo teikia paraišką dėl jo profesinės kvalifikacijos pripažinimo, kai reikalaujama profesinė kvalifikacija Lietuvos Respublikoje priskiriama šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodytam lygiui, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali taikyti abi kompensacines priemones, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje.

11. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, prieš pareikalaudama iš asmens baigti profesinės adaptacijos laikotarpį arba atlikti profesinio tinkamumo testą, turi teisės aktų nustatyta tvarka patikrinti, ar bet kurioje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje per profesinę patirtį arba visą gyvenimą trunkantį mokymąsi įgytos ir tuo tikslu oficialiai atitinkamos įstaigos patvirtintos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos gali visiškai arba iš dalies kompensuoti šio straipsnio 2 dalyje apibrėžtus iš esmės skirtingus dalykus.

12. Kompetentingos institucijos profesinio tinkamumo testui atlikti parengia dalykų, kurių trūksta, sąrašą, kuris sudaromas lyginant Lietuvos Respublikoje reikalaujamą ir asmens įgytą rengimą, patvirtintą asmens turimu diplomu ar kitu formalios kvalifikacijos įrodymu.

13. Profesinio tinkamumo testas turi būti rengiamas atsižvelgiant į tai, kad asmuo yra kvalifikuotas specialistas kilmės valstybėje narėje arba toje valstybėje narėje, iš kurios jis yra atvykęs.

14. Profesinio tinkamumo testas turi apimti dalykus, kurie pasirenkami iš šio straipsnio 12 dalyje nurodyto sąrašo ir kuriuos būtina išmanyti siekiant dirbti pagal atitinkamą reglamentuojamą profesiją ar užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje.

15. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, naudodama profesinio tinkamumo testą, gali tikrinti Lietuvos Respublikoje atitinkamoms veiklos rūšims taikomų profesinių taisyklių išmanymą.

16. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas sprendimas dėl šio straipsnio 1 dalyje numatytų kompensacinių priemonių taikymo turi būti tinkamai pagrįstas, pateikiant asmeniui šią informaciją:

1) Lietuvos Respublikoje reikalaujamą profesinės kvalifikacijos lygį ir asmens turimą profesinės kvalifikacijos lygį pagal šio įstatymo 13 straipsnyje nustatytus lygius;

2) apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytus esminius skirtumus, taip pat priežastis, kodėl tų skirtumų negalima kompensuoti žiniomis, įgūdžiais ir kompetencijomis, įgytais per profesinę patirtį arba mokymąsi visą gyvenimą, kuriuos oficialiai tuo tikslu patvirtina atitinkama įstaiga.

17. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos užtikrina, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytą profesinio tinkamumo testą asmuo galėtų laikyti ne vėliau kaip per šešis mėnesius po pirminio sprendimo taikyti jam šią kompensacinę priemonę.

18. Profesinio tinkamumo testo taikymo, laikymo ir vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija.

19. Profesinės adaptacijos laikotarpio ir jo vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija.

20. Prižiūrimą praktiką atliekančio ir profesinio tinkamumo testui pasirengti pageidaujančio asmens teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, socialines garantijas ir lengvatas reglamentuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisės aktai.

 

II SKYRIUS

PROFESINĖS PATIRTIES PRIPAŽINIMAS

 

17 straipsnis. Profesinės patirties reikalavimai

1. Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama užsiimti viena iš šio įstatymo 2 priede išvardytų veiklos rūšių turint bendrųjų, komercinių ar profesinių žinių ir gebėjimų, tai Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ankstesnis užsiėmimas ta veikla kitoje valstybėje narėje kaip pakankamas tokių žinių ir gebėjimų įrodymas. Veikla turėjo būti užsiimama pagal šio straipsnio reikalavimus.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija išduoda reikiamus dokumentus apie profesinę patirtį ir jos trukmę asmenims, išvykstantiems užsiimti reglamentuojama profesine veikla, nustatyta šio straipsnio 3, 6 ir 8 dalyse, valstybėse narėse.

3. Šio įstatymo 2 priedo I sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

1) šešerius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas arba

2) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo įrodo, kad anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip trejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą, arba

3) ketverius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip dvejų metų trukmės atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą, arba

4) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį ne trumpiau kaip penkerius metus, arba

5) vadovaujančias pareigas einant penkerius metus iš eilės, iš kurių bent trejus metus asmuo vykdė technines užduotis ir buvo atsakingas už bent vieną juridinio asmens padalinį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip trejų metų trukmės atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą.

4. Šio straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

5. Šio straipsnio 3 dalies 5 punktas netaikomas ISIC (Tarptautinis standartinis ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius) nomenklatūros Ex 855 grupės veiklos rūšiai – kirpykloms.

6. Šio įstatymo 2 priedo II sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

1) penkerius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas arba

2) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo įrodo, kad jis anksčiau baigė bent trejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą, arba

3) ketverius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad jis anksčiau baigė bent dvejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos pripažintą kaip tinkamą, arba

4) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį ne trumpiau kaip penkerius metus, arba

5) penkerius metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad jis anksčiau baigė bent trejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą, arba

6) šešerius metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad jis anksčiau baigė bent dvejų metų atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą.

7. Šio straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

8. Šio įstatymo 2 priedo III sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

1) trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas arba

2) dvejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą, arba

3) dvejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar einant juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį bent trejus metus, arba

4) trejus metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jeigu asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė atitinkamos veiklos mokymo kursą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip tinkamą.

9. Šio straipsnio 8 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytais atvejais veikla neturi būti baigta anksčiau kaip prieš dešimt metų, iki asmuo pateikia prašymą šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

 

III SKYRIUS

KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS REMIANTIS BŪTINIAUSIŲ RENGIMO

REIKALAVIMŲ DERINIMU

 

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

 

18 straipsnis. Automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principas

1. Kompetentingos institucijos (jų nustatyta tvarka) pripažįsta tokius formalios kvalifikacijos įrodymus, išvardytus atitinkamai šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.6.2 ir 3.7.1 papunkčiuose ir suteikiančius galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, vaistininko ir architekto profesine veikla. Formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti būtiniausius rengimo reikalavimus, nurodytus atitinkamai šio įstatymo 22, 23, 29, 32, 33, 36, 42 ir 44 straipsniuose. Toks įrodymas Lietuvos Respublikoje laikomas tokiu pačiu kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus išduoda valstybių narių kompetentingos institucijos, o prireikus kartu išduodami ir atitinkami šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.6.2 ir 3.7.1 papunkčiuose išvardyti pažymėjimai.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 21, 25, 31, 35, 37 ir 47 straipsniuose.

4. Kompetentinga institucija pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, nurodytą šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje, reikalingą siekiant užsiimti šeimos medicinos praktika, valstybių narių piliečiams išduotą kitos valstybės narės, taikydama šio įstatymo 26 straipsnyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus. Šios dalies nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 28 straipsnyje.

5. Kompetentinga institucija pripažįsta akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės narės, išvardytos šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje, ir kuris atitinka šio įstatymo 38 straipsnyje nurodytus būtiniausius rengimo reikalavimus ir šio įstatymo 39 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą Lietuvos Respublikos teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas. Šios dalies nuostata neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms šio įstatymo 21 ir 41 straipsniuose.

6. Architekto formalios kvalifikacijos įrodymas, nurodytas šio įstatymo 3 priedo 3.7.1 papunktyje, automatiškai pripažįstamas pagal šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, įrodo, kad baigtas rengimas, kuris prasidėjo ne anksčiau kaip šio įstatymo 3 priedo 3.7.1 papunktyje nurodytais atskaitos akademiniais metais.

7. Kompetentingos institucijos leidžia užsiimti medicinos gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių ir vaistininkų profesine veikla ir ją vykdyti su sąlyga, jeigu asmuo turi šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.4, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2, 3.6.2 papunkčiuose nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, patvirtinantį, kad atitinkamas asmuo rengimo metu įgijo žinių, įgūdžių ir kompetencijų, nurodytų šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, 29 straipsnio 6 ir 7 dalyse, 32 straipsnio 3 dalyje, 36 straipsnio 3 dalyje, 38 straipsnio 4 dalyje, 42 straipsnio 4 dalyje, kuriose reglamentuojamas šių specialistų rengimas.

 

19 straipsnis. Pranešimo (notifikavimo) procedūra

1. Lietuvos Respublika praneša (notifikuoja) Europos Komisijai apie savo priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus dėl formalios kvalifikacijos įrodymų išdavimo šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytoms profesijoms.

2. Lietuvos Respublika taip pat praneša (notifikuoja) kitoms valstybėms narėms dėl šio skyriaus 8 skirsnyje nurodytų formalios kvalifikacijos įrodymų.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskiria institucijas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytoms funkcijoms atlikti.

4. Į šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą įtraukiama informacija apie studijų programų trukmę ir turinį.

5. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pranešimas perduodamas per IMI.

 

20 straipsnis. Bendrosios rengimo nuostatos

1. Atsižvelgdama į šio įstatymo 22, 23, 26, 29, 32, 33, 36, 38, 42 ir 44 straipsniuose nurodytą rengimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali teisės aktuose numatyti nenuoseklųjį rengimą pagal nustatytus reikalavimus. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos užtikrina, kad bendra tokio rengimo trukmė, lygis ir kokybė būtų ne prastesni už rengimo pagal nuolatinę studijų formą.

2. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, skatindamos tęstinį profesinį tobulinimąsi ir vadovaudamosi Lietuvos Respublikos teisės aktais, užtikrina, kad asmenys, kurių profesinėms kvalifikacijoms taikomas šio įstatymo III dalies III skyrius, galėtų atnaujinti savo žinias, įgūdžius ir kompetencijas, siekdami užsitikrinti savo praktikos saugumą ir efektyvumą ir neatsilikti nuo profesijos raidos.

 

21 straipsnis. Įgytos teisės

1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, nepažeisdamos specifinių atitinkamų profesijų įgytų teisių, kai valstybių narių formalios kvalifikacijos įrodymai, suteikiantys galimybę užsiimti profesine veikla, neatitinka visų šio įstatymo 22, 23, 29, 32, 33, 36, 38 ir 42 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, pripažįsta kaip pakankamą formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu jis patvirtina, kad sėkmingai baigtas rengimas, prasidėjęs iki šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2 ir 3.6.2 papunkčiuose nurodytų atskaitos datų.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais privaloma kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu pateikti pažymėjimą apie profesinę patirtį, patvirtinantį, kad jo turėtojas faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos formalios kvalifikacijos įrodymui, suteikiančiam galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesine veikla, gautam buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, neatitinkančiam visų būtiniausių šio įstatymo 22, 23, 29, 32, 33, 36, 38 ir 42 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, jeigu toks įrodymas patvirtina, kad sėkmingai baigtas:

1) pagrindinio rengimo medicinos gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, pagrindinio rengimo gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko rengimas, prasidėjęs iki 1990 m. spalio 3 d.;

2) gydytojo specialisto rengimas, prasidėjęs iki 1992 m. balandžio 3 d.

4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia jo turėtojui teisę užsiimti profesine veikla visoje Vokietijos teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2 ir 3.6.2 papunkčiuose nurodytų kompetentingų Vokietijos institucijų išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas.

5. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje, ir architekto profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 46 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nepažeisdama šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatų, pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, išduotą buvusioje Čekoslovakijoje, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti iki 1993 m. sausio 1 d. Čekijoje ir Slovakijoje, kai jų kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 4 priedo 4 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.

6. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos buvusioje Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungoje išduotą įrodymą, kuris suteikia galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti:

1) Estijoje – iki 1991 m. rugpjūčio 20 d.;

2) Latvijoje – iki 1991 m. rugpjūčio 21 d.;

3) Lietuvoje – iki 1990 m. kovo 11 d.

7. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje, ir architekto profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 46 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu šio straipsnio 6 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų valstybių narių kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks įrodymas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 4 priedo 4 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.

8. Buvusios Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos išduotų veterinarijos gydytojų formalios kvalifikacijos įrodymų atveju arba kai šie specialistai Estijoje pradėti rengti iki 1991 m. rugpjūčio 20 d., kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu turi būti pateikiamas Estijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas apie profesinę patirtį, nurodantis, kad tokie asmenys faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jos teritorijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

9. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio profesinėmis veiklomis, vaistininko profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje, ir architekto profesine veikla, nurodyta šio įstatymo 46 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta valstybių narių piliečių formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, gydytojo odontologo specialisto, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, išduotą buvusioje Jugoslavijoje, arba jeigu šie specialistai pradėti rengti Slovėnijoje iki 1991 m. birželio 25 d., kai minėtos valstybės narės kompetentingos institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o dėl architektų – kaip šio įstatymo 4 priedo 4 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.

10. Šio straipsnio 5, 7, 9 dalyse nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas turi būti pateikiamas kartu su tų pačių kompetentingų institucijų išduotu pažymėjimu, nurodančiu, kad tokie asmenys faktiškai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

11. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija valstybės narės piliečiams, kurių medicinos gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas neatitinka tai valstybei narei šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2 ir 3.6.2 papunkčiuose nurodytų pavadinimų, kaip pakankamą pripažįsta tų valstybių narių išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą, su kuriuo pateikiamas kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

12. Šio straipsnio 11 dalyje minimas pažymėjimas turi nurodyti, kad formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina sėkmingai baigtą rengimą, atitinkamai pagal šio įstatymo 22, 23, 26, 29, 32, 33, 36, 38 ir 42 straipsniuose nustatytus reikalavimus, ir jį išdavusi valstybė narė traktuoja jį taip pat kaip kvalifikaciją, kurios pavadinimai nurodyti šio įstatymo 3 priedo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2 ir 3.6.2 papunkčiuose.

13. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nepripažįsta Bulgarijos felčerių (фелдшер) profesinės kvalifikacijos, įgytos iki 1999 m. gruodžio 31 d. Bulgarijoje, ir dirbusiųjų 2000 m. sausio 1 d. pagal šią profesiją pagal Bulgarijos socialinės apsaugos sistemą kaip medicinos gydytojų ar bendrosios praktikos slaugytojų profesinės kvalifikacijos pagal šio įstatymo nuostatas.

 

 

ANTRASIS SKIRSNIS

MEDICINOS GYDYTOJAI

 

22 straipsnis. Pagrindinis medicinos gydytojų rengimas

1. Į pagrindines medicinos gydytojų studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiančius galimybę studijuoti universitete.

2. Pagrindinį medicinos gydytojų rengimą sudaro ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais, ir šį rengimą turi sudaryti ne mažiau kaip 5 500 valandų teorinio ir praktinio medicinos gydytojų rengimo, kurį vykdo arba prižiūri universitetas. Asmenų, kurie pradėjo studijas iki 1972 m. sausio 1 d., šioje dalyje nurodytą rengimą gali sudaryti šešių mėnesių praktinis rengimas pagal nuolatinę studijų formą universitete, prižiūrint kompetentingai institucijai.

3. Asmuo, baigęs pagrindinį medicinos gydytojų rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:

1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama medicina, žinių ir gerai suprasti mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo principus, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;

2) pakankamai išmanyti sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, funkcijas ir elgseną, taip pat ryšius tarp asmens sveikatos būklės ir jo fizinės bei socialinės aplinkos;

3) pakankamai žinių apie klinikinės medicinos disciplinas ir jų praktinį panaudojimą, būti visapusiškai susipažinęs su psichikos ir somatinio pobūdžio ligomis, profilaktika, diagnostika bei gydymu ir žmonių reprodukcija;

4) atitinkamą klinikinę patirtį ligoninėse, esant tinkamai priežiūrai.

 

 

23 straipsnis. Gydytojų specialistų rengimas

1. Į gydytojų specialistų studijas leidžiama priimti asmenis, baigusius šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindinį medicinos gydytojų rengimą, kurio metu rengiamas asmuo įgijo atitinkamų pagrindinių medicinos žinių, ir turinčius dokumentą, patvirtinantį jo baigimą.

2. Gydytojų specialistų rengimą sudaro teorinis ir praktinis rengimas universitete arba medicinos mokomojoje ligoninėje, arba sveikatos priežiūros įstaigoje, kurią tokiam rengimui patvirtina kompetentinga institucija.

3. Gydytojų specialistų studijų programų trukmė turi būti ne trumpesnė, negu nurodyta šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje.

4. Gydytojų specialistų rengimą turi prižiūrėti kompetentingos institucijos. Į gydytojų specialistų rengimą įeina rengiamo gydytojo specialisto asmeninis dalyvavimas atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybė už suteiktas paslaugas.

5. Gydytojai specialistai turi būti rengiami pagal nuolatinę studijų formą specializuotose įstaigose, kurias pripažįsta kompetentingos institucijos. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos įstaigos padalinys, kuriame rengiami gydytojai specialistai, turi dalyvauti visų rūšių medicinos veikloje, įskaitant darbą pagal iškvietimą (budėjimą), o visa rengiamo specialisto profesinė veikla nustatyta tvarka turi būti skirta mokytis praktiškai ir teoriškai visą darbo savaitę ir visus metus. Už tokį darbą turi būti tinkamai atlyginama.

6. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali leisti iš dalies netaikyti reikalavimo baigti tam tikras gydytojų specialistų studijų programas, nurodytas šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje, kiekvieną atvejį įvertinusi atskirai, su sąlyga, kad ta studijų programos dalis buvo užbaigta pagal kitą gydytojų specialistų studijų programą, nurodytą šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje, kurią užbaigęs tas asmuo jau įgijo profesinę kvalifikaciją toje valstybėje narėje. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, priimdama atitinkamus teisės aktus, užtikrina, kad taikoma išimtis sudarytų ne daugiau kaip pusę gydytojų specialistų studijų programos būtiniausios trukmės.

7. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, taikydama šio straipsnio 6 dalį, turi pranešti Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie atitinkamus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus teisės aktus ir tokios dalinės išimties taikymo priežastis.

8. Gydytojus specialistus rengiančios institucijos išduoda gydytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 3 priedo 3.1.1 papunktyje nurodytas pagrindinių medicinos studijų formalios kvalifikacijos įrodymas.

 

 

24 straipsnis. Gydytojų specialistų studijų programų pavadinimai

Šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytas gydytojų specialistų formalios kvalifikacijos įrodymas – tai toks įrodymas, kurį suteikia šio įstatymo 3 priedo 3.1.2 papunktyje nurodytos kompetentingos institucijos baigus atitinkamo pavadinimo gydytojų specialistų studijų programą, nurodytą šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje.

 

25 straipsnis. Gydytojų specialistų įgytos teisės

1. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija reikalauja, kad atvykstantys kitų valstybių narių gydytojai specialistai, kurių nenuoseklias studijas reglamentavo nuo 1975 m. birželio 20 d. galiojusios įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos ir kurie jas pradėjo ne vėliau kaip 1983 m. gruodžio 31 d., kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu turėtų pažymėjimą, patvirtinantį, kad veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla bent trejus metus iš eilės per penkerius metus iki to pažymėjimo išdavimo.

2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojų specialistų kvalifikaciją, suteiktą Ispanijoje gydytojams, baigusiems gydytojų specialistų rengimą iki 1995 m. sausio 1 d., net jeigu tas rengimas neatitinka šio įstatymo 23 straipsnyje numatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, jeigu kvalifikacija patvirtinama Ispanijos kompetentingų institucijų išduotu pažymėjimu, įrodančiu, kad atitinkamas asmuo išlaikė specialios profesinės kompetencijos egzaminą, surengtą pagal išskirtines priemones dėl pripažinimo, numatytas Karališkuoju dekretu 1497/99, siekiant nustatyti, ar atitinkamas asmuo turi žinių ir įgūdžių, palyginamų su gydytojų, turinčių gydytojo specialisto kvalifikaciją, apibrėžtą Ispanijai šio įstatymo 3 priedo 3.1.2 ir 3.1.3 papunkčiuose, žiniomis ir įgūdžiais.

3. Jeigu Lietuvos Respublika pripažįsta netekusiomis galios savo įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas dėl gydytojo specialisto, nurodyto šio įstatymo 3 priedo 3.1.2 ir 3.1.3 papunkčiuose, formalios kvalifikacijos įrodymo išdavimo ir patvirtina priemones, susijusias su Lietuvos Respublikos piliečių įgytomis teisėmis, ji turi suteikti kitų valstybių narių piliečiams teisę pasinaudoti tomis priemonėmis, jeigu toks formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas iki datos, kai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nutraukė tokių atitinkamos kvalifikacijos įrodymų išdavimą. Šioje dalyje minimų nuostatų pripažinimo netekusiomis galios datos turi būti nurodytos šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje.

4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojų specialistų kvalifikacijas, suteiktas Italijoje ir nurodytas šio įstatymo 3 priedo 3.1.2 ir 3.1.3 papunkčiuose, gydytojams, kurie specialistų rengimą pradėjo po 1983 m. gruodžio 31 d. ir iki 1991 m. sausio 1 d., nepaisant to, kad atitinkamas rengimas neatitinka visų šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, jeigu kartu su kvalifikacija pateikiamas Italijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad atitinkamas gydytojas bent septynerius metus iš eilės per dešimt metų iki pažymėjo išdavimo dienos Italijoje faktiškai ir teisėtai vykdė atitinkamos tos pačios srities medicinos specialisto profesinę veiklą.

 

26 straipsnis. Šeimos gydytojų rengimas

1. Į šeimos gydytojų studijas leidžiama priimti asmenis, baigusius šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindinį medicinos gydytojų rengimą, kurio metu rengiamas asmuo įgijo atitinkamų pagrindinių medicinos žinių, ir gavus dokumentą, patvirtinantį jo baigimą.

2. Šeimos gydytojų studijos, kurias baigus suteikiamas formalios kvalifikacijos įrodymas, išduotas iki 2006 m. sausio 1 d., turi trukti ne trumpiau kaip dvejus metus pagal nuolatinę studijų formą. Jeigu formalios kvalifikacijos įrodymas išduotas po šioje dalyje nurodytos datos, šeimos gydytojų studijos turi trukti ne trumpiau kaip trejus metus pagal nuolatinę studijų formą.

3. Kai į šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytą rengimą įeina praktinis rengimas, kuris vykdomas kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje šeimos medicinos paslaugas arba kurioje vykdoma nustatyta šeimos medicinos praktikos dalis, arba centre, kuriame medicinos gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, tokio praktinio rengimo trukmė, ne ilgesnė kaip vieni metai, gali būti įtraukta į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą studijų trukmę, kai to rengimo pažymėjimai išduodami ne anksčiau kaip nuo 2006 m. sausio 1 d.

4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta galimybė turi būti suteikiama tik valstybių narių, kuriose šeimos gydytojų rengimas truko dvejus metus nuo 2001 m. sausio 1 d., piliečiams.

5. Šeimos gydytojai rengiami pagal nuolatinę studijų formą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms. Daugiau rengimo laiko turi būti skiriama praktikai, o mažiau – teorijai.

6. Šeimos gydytojų praktinis rengimas turi trukti ne trumpiau negu šešis mėnesius kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje atitinkamas paslaugas, arba ne trumpiau negu šešis mėnesius kaip patvirtintos šeimos medicinos praktikos dalis įstaigoje, kurioje medicinos gydytojai teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Prie praktinio rengimo turi prisidėti kitos sveikatos priežiūros institucijos ar struktūros, susijusios su šeimos medicina.

7. Nepažeidžiant minimalios praktinio rengimo trukmės, nustatytos šio straipsnio 6 dalyje, reikalavimo, ne ilgiau kaip šešis mėnesius praktinis rengimas gali vykti ir kitose patvirtintose institucijose ar sveikatos priežiūros struktūrose, susijusiose su šeimos medicina. Būtina, kad tokio rengimo metu rengiamasis dalyvautų medicinos gydytojų, su kuriais jis dirba, profesinėje veikloje ir dalytųsi su ja susijusią atsakomybę.

8. Kompetentinga institucija išduoda šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą tik tokiu atveju, jeigu turimas šio įstatymo 3 priedo 3.1.1 papunktyje nurodytas pagrindinio medicinos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.

9. Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą medicinos gydytojui, kuris nebaigė šiame straipsnyje numatyto rengimo, tačiau pabaigė kitokį papildomą rengimą, kurį patvirtina kompetentingos institucijos išduotas šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas.

10. Kompetentinga institucija negali išduoti šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo, jeigu asmuo neturi žinių, kurių privaloma įgyti per šiame straipsnyje numatytą rengimą.

11. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustato, ar asmens papildomas rengimas ir jau įgyta profesinė patirtis gali pakeisti šiame straipsnyje numatytą šeimos gydytojų rengimą.

12. Kompetentinga institucija gali išduoti šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą tik tuo atveju, jeigu asmuo turi bent šešių mėnesių šeimos medicinos praktikos arba patirties įstaigoje, kurioje medicinos gydytojai teikia šio straipsnio 5–7 dalyse nurodytas pirminės sveikatos priežiūros paslaugas.

 

27 straipsnis. Šeimos gydytojų profesinė veikla

1. Lietuvos Respublikoje remiantis nuostatomis dėl įgytų teisių asmenims leidžiama užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą tik tuo atveju, jeigu turimas šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.

2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija netaiko šio straipsnio 1 dalies nuostatų asmenims, kurie iki 2008 m. balandžio 24 d. pradėjo mokytis pagal specialią šeimos medicinos studijų programą.

 

28 straipsnis. Šeimos gydytojų įgytos teisės

1. Lietuvos Respublikoje suteikiama teisė užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą ir neturint šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo visiems medicinos gydytojams, kurie turi šią teisę nuo šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodytos atskaitos datos pagal nuostatas, taikomas gydytojo profesijai, leidžiančias užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo profesine veikla asmenims, kurie tuo metu buvo įsisteigę Lietuvos Respublikos teritorijoje, vadovaudamiesi šio įstatymo 18 arba 21 straipsnio nuostatomis.

2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, gavusi prašymą, išduoda pažymėjimą, patvirtinantį turėtojo, kuris naudojasi įgytomis teisėmis, nustatytomis šio straipsnio 1 dalyje, teisę užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą ir neturint šio įstatymo 3 priedo 3.1.4 papunktyje nurodyto šeimos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymo.

3. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams kitų valstybių narių. Minėti pažymėjimai laikomi tokiais pačiais kaip ir Lietuvos Respublikoje išduodami formalios kvalifikacijos įrodymai, kurie leidžia užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemą.

 

TREČIASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGYTOJAI

 

29 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas

1. Į bendrosios praktikos slaugytojų studijas leidžiama priimti:

1) asmenis, turinčius bendrąjį dvylikos metų ugdymą, patvirtintą diplomu, pažymėjimu ar kitu valstybės kompetentingų institucijų ar įstaigų įrodymu arba pažymėjimu, patvirtinančiu, kad sėkmingai išlaikyti lygiaverčiai egzaminai, suteikiantys galimybę pradėti studijas universitete ar jam lygiaverte pripažintoje aukštojo mokslo institucijoje, arba

2) asmenis, turinčius bendrąjį, ne trumpesnį kaip dešimties metų ugdymą, patvirtintą diplomu, pažymėjimu ar kitu valstybės narės kompetentingų institucijų ar įstaigų išduotu įrodymu arba pažymėjimu, patvirtinančiu, kad sėkmingai išlaikyti lygiaverčiai egzaminai, suteikiantys galimybę pradėti mokytis profesinėje mokykloje, rengiančioje slaugytojus, arba pradėti mokytis pagal slaugos profesinio rengimo programą.

2. Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas vykdomas pagal nuolatinę studijų formą ir pagal šio įstatymo 3 priedo 3.2.1 papunktyje nurodytą bendrosios praktikos slaugytojų studijų ar mokymo programą.

3. Bendrosios praktikos slaugytojų rengimą sudaro ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurias sudaro ne mažiau kaip 4 600 valandų teorinio ir klinikinio rengimo. Teorinio rengimo trukmė turi sudaryti ne mažiau kaip vieną trečdalį, o klinikinio rengimo – ne mažiau kaip pusę šioje dalyje numatytos minimalios rengimo trukmės. Kompetentinga institucija gali taikyti dalines išimtis asmenims, įgijusiems dalį rengimo lygiaverčiuose kursuose. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija užtikrina, kad slaugytojus rengiančios mokymo įstaigos būtų atsakingos už teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą per visą studijų programos laiką.

4. Teorinio rengimo metu rengiami slaugytojai įgyja profesinių žinių, įgūdžių ir kompetencijų, kurių reikalaujama pagal šio straipsnio 6 ir 7 dalis. Rengimą vykdo slaugos dėstytojai ir kiti kompetentingi asmenys universitetuose, aukštojo mokslo institucijose, pripažintose lygiavertėmis universitetams, arba profesinėse mokyklose, rengiančiose slaugytojus, ar pagal slaugos profesinio rengimo programas.

5. Klinikinio rengimo metu rengiami slaugytojai kaip komandos nariai, turintys tiesioginių kontaktų su sveikais arba sergančiais asmenimis ir (arba) bendruomene, kurie, remdamiesi įgytomis žiniomis, įgūdžiais ir kompetencijomis, mokosi organizuoti, atlikti ir vertinti reikiamą visavertį slaugymą. Rengiami slaugytojai išmoksta ne tik dirbti komandoje, bet ir vadovauti jai, organizuoti visą slaugos procesą, įskaitant sveikatos priežiūros mokymą asmenims ir mažoms grupėms sveikatos priežiūros institucijoje arba bendruomenėje. Šis rengimas vyksta ligoninėse ir kitose sveikatos priežiūros institucijose bei bendruomenėje, bendradarbiaujant su kitais kvalifikuotais slaugytojais ir jiems padedant, o atsakingi už jį yra slaugos dėstytojai. Prie rengimo gali prisidėti ir kitas kvalifikuotas personalas. Rengiami slaugytojai dalyvauja atitinkamo padalinio jų rengimo kryptį atitinkančioje veikloje ir taip išmoksta prisiimti atsakomybę, susijusią su slaugos praktika.

6. Asmuo, baigęs bendrosios praktikos slaugytojų rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:

1) išsamių mokslų, kuriais grindžiama bendroji slauga, žinių ir pakankamą supratimą apie sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologines funkcijas ir elgseną, taip pat ryšį tarp asmens sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės aplinkos;

2) žinių apie profesijos pobūdį bei etiką ir bendruosius sveikatos priežiūros bei slaugos principus;

3) pakankamą klinikinę patirtį (parenkamą pagal jos mokomąją vertę ir įgyjamą prižiūrint kvalifikuotam slaugos personalui tose mokymo bazėse, kuriose kvalifikuoto personalo skaičius ir įranga atitinka paciento slaugymo reikalavimus);

4) gebėjimą dalyvauti praktiškai rengiant sveikatos priežiūros personalą ir darbo su tokiu personalu patirtį;

5) darbo su kitais sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojais patirtį.

7. Pateikiamas bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad specialistas, nesvarbu, ar jo rengimas vyko universitetuose, ar aukštojo mokslo institucijose, pripažintose lygiavertėse universitetams, ar profesinėse mokyklose, rengiančiose slaugytojus, arba pagal slaugos profesinio rengimo programas, turi turėti bent šias kompetencijas:

1) naudodamasis turimomis teorinėmis ir klinikinėmis žiniomis, savarankiškai nustatyti reikiamą slaugą ir planuoti, organizuoti ir vykdyti pacientų slaugą bei, remdamasis žiniomis ir įgūdžiais, įgytais pagal šio straipsnio 6 dalies 1, 2 ir 3 punktus, gerinti savo profesinę praktiką;

2) naudodamasis žiniomis ir įgūdžiais, įgytais pagal šio straipsnio 6 dalies 4 ir 5 punktus, efektyviai dirbti kartu su sveikatos priežiūros ir kitais specialistais, įskaitant dalyvavimą praktiniame sveikatos priežiūros specialistų rengime;

3) naudodamasis žiniomis ir įgūdžiais, įgytais pagal šio straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus, skatinti asmenų, šeimų ir asmenų grupių sveiką gyvenseną ir rūpinimąsi savo sveikata;

4) mokėti savarankiškai gaivinti žmogų ir teikti pirmąją medicinos pagalbą gyvybei pavojingų būklių atvejais;

5) savarankiškai pagal kompetenciją teikti patarimus, nurodymus ir pagalbą asmenims, kuriems reikalingas slaugymas, ir mokyti juos prižiūrinčius asmenis;

6) savarankiškai užtikrinti slaugos kokybę ir gebėti ją įvertinti;

7) visapusiškai bendrauti profesiniais klausimais ir bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais;

8) gebėti analizuoti teikiamo slaugymo kokybę, siekdamas gerinti savo kaip bendrosios praktikos slaugytojo profesinę praktiką.

 

30 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų profesinė veikla

Bendrosios praktikos slaugytojų profesine veikla gali užsiimti asmenys, turintys šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą.

 

31 straipsnis. Bendrosios praktikos slaugytojų įgytos teisės

1. Taikant bendrąsias įgytų teisių taisykles bendrosios praktikos slaugytojams, šio įstatymo 21 straipsnyje nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.

2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta slaugos formalios kvalifikacijos įrodymą, kuris:

1) buvo išduotas Lenkijoje slaugytojams, kurie anksčiau nei 2004 m. gegužės 1 d. baigė rengimą, neatitinkantį šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir

2) yra patvirtintas bakalauro diplomu, kuris buvo gautas pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą:

a) 2004 m. balandžio 20 d. Akto, kuriuo iš dalies keičiamas „Aktas „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų“ dalinio pakeitimo“, 11 straipsnyje (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija, 2007 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 176, 1237 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų“ (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija, ir 2010 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 65, 420 pozicija) arba

b) 2011 m. liepos 15 d. Įstatymo „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų“ 52 straipsnio 3 dalyje (2011 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 174, 1039 pozicija) ir 2012 m. birželio 14 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos vidurinius arba aukštesniuosius mokymus, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių aukštojo mokymo kursų reikalavimų“ (2012 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys, 770 pozicija), siekiant patikrinti, ar atitinkamo slaugytojo žinios ir kompetencijos prilygsta slaugytojų, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai išvardyta šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje, žinioms ir kompetencijoms.

3. Rumunijos bendrosios praktikos slaugytojų kvalifikacijai taikomos tik šio straipsnio 4 dalies nuostatos dėl įgytų teisių.

4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija kaip pakankamą įrodymą pripažįsta valstybių narių piliečių, kurie dalyvavo bendrosios praktikos slaugytojų rengimuose Rumunijoje ir kurių rengimas neatitinka šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, toliau nurodytus bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymus, su sąlyga, kad kartu su tuo įrodymu pateikiamas pažymėjimas, kuriame nurodyta, jog tos valstybės narės piliečiai bent trejus metus iš eilės per penkerius metus iki tokio pažymėjimo išdavimo dienos faktiškai ir teisėtai užsiėmė bendrosios praktikos slaugytojo veikla Rumunijoje, įskaitant visiškos atsakomybės už pacientų slaugymo veiklos planavimą, organizavimą ir vykdymą prisiėmimą:

1) „Certificat de competențe profesionale de asistent medical generalist“ su lavinimo po vidurinės mokyklos, kuris įgytas școală postliceală, pažymėjimu, patvirtinant, kad rengimas prasidėjo iki 2007 m. sausio 1 d.;

2) „Diplomă de absolvire de asistent medical generalist“ su trumpalaikėmis aukštojo mokslo studijomis, patvirtinant, kad rengimas prasidėjo iki 2003 m. spalio 1 d.;

3) „Diplomă de licență de asistent medical generalist“ su ilgalaikėmis aukštojo mokslo studijomis, patvirtinant, kad rengimas prasidėjo iki 2003 m. spalio 1 d.

 

KETVIRTASIS SKIRSNIS

GYDYTOJAI ODONTOLOGAI

 

32 straipsnis. Pagrindinis gydytojų odontologų rengimas

1. Į pagrindines gydytojų odontologų studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.

2. Pagrindinį gydytojų odontologų rengimą sudaro ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės nuolatinės formos studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurias sudaro ne mažiau kaip 5 000 valandų teorinio ir praktinio rengimo, apimančio bent šio įstatymo 3 priedo 3.3.1 papunktyje nurodytą studijų programą, universitete ar aukštojo mokslo institucijoje, vykdančioje lygiavertes studijas arba prižiūrimoje universiteto.

3. Asmuo, baigęs pagrindinį gydytojų odontologų rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:

1) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama odontologija, žinių ir gerai suprasti mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;

2) pakankamai suprasti sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologiją ir elgseną, taip pat fizinės ir socialinės aplinkos įtaką asmens sveikatos būklei tiek, kiek šie veiksniai veikia odontologiją;

3) pakankamai žinių apie dantų, burnos, žandikaulių ir su jais susijusių audinių, tiek sveikų, tiek nesveikų, sandarą bei funkcijas ir jų ryšį su bendra paciento sveikatos būkle ir fizine bei socialine gerove;

4) pakankamai klinikinių disciplinų ir metodikos žinių, leidžiančių gydytojui odontologui visapusiškai susipažinti su dantų, burnos, žandikaulių ir su jais susijusių audinių anomalijomis, pakitimais ir ligomis, su profilaktine, diagnostine ir terapine odontologija;

5) atitinkamą klinikinę patirtį esant tinkamai priežiūrai.

4. Pagrindinis gydytojų odontologų rengimas turi suteikti jiems įgūdžių, būtinų visiems veiksmams atlikti, įskaitant dantų, burnos, žandikaulių ir kitų audinių anomalijų ir ligų profilaktiką, diagnostiką ir gydymą.

 

 

33 straipsnis. Gydytojų odontologų specialistų rengimas

1. Į gydytojų odontologų specialistų studijas priimami asmenys, baigę šio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindinį gydytojų odontologų rengimą arba turintys šio įstatymo 21 ir 35 straipsniuose nurodytus dokumentus.

2. Gydytojų odontologų specialistų rengimą sudaro teorinis ir praktinis rengimas universiteto centre, gydymo mokymo ir tyrimų centre arba kompetentingos institucijos patvirtintoje sveikatos priežiūros įstaigoje.

3. Gydytojų odontologų specialistų rengimo pagal nuolatinę studijų formą trukmė turi būti ne trumpesnė kaip treji metai ir jas turi prižiūrėti kompetentingos institucijos ar įstaigos. Į gydytojų odontologų specialistų rengimą įeina rengiamo gydytojo odontologo asmeninis dalyvavimas atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybė už suteiktas paslaugas.

4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija išduoda gydytojo odontologo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą asmenims, turintiems šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą pagrindinio gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.

 

34 straipsnis. Gydytojų odontologų profesinė veikla

1. Asmenys, turintys šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, gali užsiimti gydytojų odontologų profesine veikla, apibrėžta šio straipsnio 3 dalyje.

2. Gydytojo odontologo profesija turi būti grindžiama šio įstatymo 32 straipsnyje nurodytu gydytojų odontologų rengimu ir tai yra savita profesija, kuri skiriasi nuo kitų bendrojo pobūdžio ar specializuotų medicinos profesijų. Siekiant užsiimti gydytojo odontologo profesine veikla, būtina turėti šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą. Tokio formalios kvalifikacijos įrodymo turėtojai prilyginami tiems, kuriems taikomas šio įstatymo 21 ar 35 straipsnis.

3. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į normines profesinės etikos nuostatas ir taisykles, šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytas atskaitos datas, užtikrina, kad gydytojai odontologai paprastai galėtų užsiimti dantų, burnos, žandikaulių ir gretimų audinių anomalijų ir ligų profilaktika, diagnozavimu ir gydymu.

 

35 straipsnis. Gydytojų odontologų įgytos teisės

1. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, siedama su gydytojų odontologų profesine veikla pagal šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą kvalifikaciją, pripažįsta gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Austrijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje asmenims, kurie pradėjo medicininį rengimą ne vėliau kaip minėtame priede atitinkamai valstybei narei nurodytą atskaitos datą, jeigu turimas tos valstybės narės kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pažymėjimas turi patvirtinti, kad laikomasi tokių reikalavimų:

1) atitinkami asmenys veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiėmė toje valstybėje šio įstatymo 34 straipsnyje nurodyta veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo;

2) tiems asmenims leista užsiimti minėta veikla tomis pačiomis sąlygomis kaip ir šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje tai valstybei narei išvardytų formalios kvalifikacijos įrodymų turėtojams.

3. Iš asmenų, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje, sėkmingai baigusių bent trejų metų studijas, kurios atitinkamos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtintos kaip lygiavertės šio įstatymo 32 straipsnyje nurodytam rengimui, nereikalaujama šio straipsnio 2 dalies 1 punkte minimos trejų metų praktinio darbo patirties.

4. Buvusioje Čekoslovakijoje įgytos formalios kvalifikacijos įrodymas pripažįstamas taip pat kaip ir Čekijos ir Slovakijos formalios kvalifikacijos įrodymas ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios nustatytos šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse.

5. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Italijoje asmenims, kurie pradėjo universitetines medicinos studijas po 1980 m. sausio 28 d. ir ne vėliau kaip 1984 m. gruodžio 31 d., jeigu kartu pateikiamas Italijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

6. Šio straipsnio 5 dalyje nurodytas pažymėjimas turi patvirtinti, kad laikomasi tokių reikalavimų:

1) atitinkami asmenys išlaikė profesinio tinkamumo testą, organizuotą Italijos kompetentingų institucijų, siekiant nustatyti, ar tų asmenų žinių ir įgūdžių lygis toks pat kaip asmenų, turinčių šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje Italijai nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

2) atitinkami asmenys veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiėmė Italijoje šio įstatymo 34 straipsnyje nurodyta veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo;

3) atitinkamiems asmenims leista užsiimti šio įstatymo 34 straipsnyje nurodyta veikla arba jeigu veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiima ja tomis pačiomis sąlygomis kaip ir šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje Italijai išvardytų formalios kvalifikacijos įrodymų turėtojai.

7. Iš asmenų, nurodytų šio straipsnio 5 dalyje, sėkmingai baigusių bent trejų metų studijas, kurios atitinkamos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtintos kaip lygiavertės šio įstatymo 32 straipsnyje nurodytam rengimui, nereikalaujama šio straipsnio 2 dalies 1 punkte minimos trejų metų praktinio darbo patirties.

8. Asmenys, kurie pradėjo universitetines medicinos studijas po 1984 m. gruodžio 31 d., traktuojami taip pat kaip šio straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse nurodyti asmenys, jeigu šio straipsnio 7 dalyje minimos trejų metų studijos prasidėjo iki 1994 m. gruodžio 31 d.

9. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojų odontologų formalios kvalifikacijos įrodymus pagal šio įstatymo 18 straipsnį, jeigu asmuo studijas pradėjo iki 2016 m. sausio 18 d.

10. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Ispanijoje specialistams, kurie pradėjo universitetines medicinos studijas nuo 1986 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d., jeigu kartu pateikiamas Ispanijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

11. Šio straipsnio 10 dalyje nurodytas pažymėjimas patvirtina, kad įvykdytos šios sąlygos:

1) asmuo sėkmingai užbaigė ne trumpesnes kaip trejų metų studijas ir Ispanijos kompetentingos institucijos išduotu pažymėjimu pripažino, kad jos lygiavertės šio įstatymo 32 straipsnyje nurodytam rengimui;

2) asmuo veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiėmė Ispanijoje šio įstatymo 34 straipsnyje nurodyta veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo;

3) asmuo gali užsiimti šio įstatymo 34 straipsnyje nurodyta veikla arba jis veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiima ja tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje Ispanijai išvardytų formalios kvalifikacijos įrodymų turėtojai.

 

PENKTASIS SKIRSNIS

VETERINARIJOS GYDYTOJAI

 

36 straipsnis. Veterinarijos gydytojų rengimas

1. Veterinarijos gydytojų rengimą sudaro nuolatinės studijų formos ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos, kurios papildomai gali būti išreikštos lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurios apima bent šio įstatymo 3 priedo 3.4.1 papunktyje nurodytą programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomos lygiavertės studijos arba kurią prižiūri universitetas.

2. Į veterinarijos gydytojų studijas leidžiama priimti asmenis, turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.

3. Veterinarijos gydytojų rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgijo:

1) pakankamai mokslo, kuriuo grindžiama veterinarijos gydytojo veikla, žinių ir žinių apie su ta veikla susijusią Europos Sąjungos teisę;

2) pakankamai žinių apie gyvūnų sandarą, funkcijas, elgseną ir fiziologinius poreikius, gyvulininkystę, įskaitant bendrus įgūdžius ir kompetencijas, kurie reikalingi gyvūnų šėrimui, gerovei, reprodukcijai ir higienai užtikrinti;

3) klinikinių, epidemiologinių ir analitinių įgūdžių ir kompetencijų, kurių reikia gyvūnų (pavienių arba grupių) ligų prevencijai, diagnostikai ir gydymui, įskaitant anesteziją, aseptinę chirurgiją ir nugaišinimą, taip pat specialių žinių apie zoonozes;

4) pakankamai profilaktinės medicinos žinių, su tuo susijusių įgūdžių ir kompetencijų, įskaitant kompetencijas, susijusias su tyrimais ir atestavimu;

5) pakankamai žinių apie pašarų ir gyvūninių maisto produktų gamybos ir pateikimo  rinkai higieną ir technologiją, šios srities gerąją praktiką ir gali ją paaiškinti;

6) žinių, įgūdžių ir kompetencijų, reikalingų veterinariniams vaistiniams preparatams atsakingai ir pagrįstai naudoti, siekiant gydyti gyvūnus ir užtikrinti maisto grandinės saugumą ir aplinkos apsaugą.

 

37 straipsnis. Veterinarijos gydytojų įgytos teisės

Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nepažeisdama šio įstatymo 21 straipsnio 6, 7 ir 8 dalių, vertindama valstybių narių piliečius, kurių veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba kurių rengimas prasidėjo Estijoje iki 2004 m. gegužės 1 d., pripažįsta tokį veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu kartu su juo pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla Estijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

 

ŠEŠTASIS SKIRSNIS

AKUŠERIAI

 

38 straipsnis. Akušerių rengimas

1. Akušerių rengimui taikomi šie minimalūs reikalavimai:

1) specialų akušerių rengimą turi sudaryti ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės teorinės ir praktinės studijos pagal nuolatinę studijų formą (I būdas), kurios turi apimti bent šio įstatymo 3 priedo 3.5.1 papunktyje nurodytą studijų ar mokymo programą, arba

2) aštuoniolikos mėnesių trukmės specialus akušerių rengimas pagal nuolatinę studijų formą (II būdas) turi apimti bent šio įstatymo 3 priedo 3.5.1 papunktyje nurodytą mokymo programą ir kuris neatitinka bendrosios praktikos slaugytojų rengimo, nurodyto šio įstatymo 29 straipsnyje.

2. Akušerius rengiančios institucijos yra atsakingos už teorinio ir praktinio rengimo koordinavimą visą akušerių rengimo programos laiką.

3. Į akušerių studijas leidžiama priimti asmenis, įvykdžiusius vieną iš šių sąlygų:

1) įgytas ne mažiau kaip dvylikos metų bendrasis ugdymas arba turimas pažymėjimas, kuriuo patvirtinamas sėkmingas lygiaverčio lygio egzaminų išlaikymas siekiant įstoti į akušerių mokyklą pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą I būdą;

2) turimas 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodyto bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą II būdą.

4. Asmuo, baigęs akušerių rengimą, privalo turėti tokių žinių ir įgūdžių:

1) išsamių mokslų, kuriais grindžiama akušerio veikla, visų pirma akušerijos ir ginekologijos, žinių;

2) pakankamai profesinės etikos ir su atitinkamos profesijos vykdymu susijusių žinių, numatytų teisės aktuose;

3) pakankamai bendrųjų medicinos žinių (apie biologines funkcijas, anatomiją ir psichologiją) ir farmakologijos žinių akušerijos ir naujagimių srityje, taip pat žinių apie ryšį tarp sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės žmogaus aplinkos ir jo elgsenos;

4) pakankamą klinikinę patirtį, įgytą kompetentingos institucijos patvirtintose institucijose, kuri leistų akušeriui nepriklausomai ir prisiimant visą atsakomybę, kiek tai yra būtina, išskyrus patologines padėtis, teikti priežiūrą iki gimdymo, priimti gimdymą ir teikti priežiūrą po jo patvirtintose įstaigose, taip pat stebėti gimdymą ir gimimą, teikti priežiūrą po gimdymo, atlikti naujagimių gaivinimą, kol laukiama medicinos gydytojo;

5) pakankamą supratimą apie sveikatos priežiūros personalo rengimą ir darbo su juo patirtį.

 

39 straipsnis. Akušerių formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo tvarka

1. Šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodyti akušerių formalios kvalifikacijos įrodymai automatiškai pripažįstami pagal šio įstatymo 18 straipsnį.

2. Akušerių formalios kvalifikacijos įrodymas automatiškai pripažįstamas, jeigu asmuo atitinka tokius kriterijus:

1) baigė nuolatinės studijų formos ne trumpesnį kaip trejų metų trukmės akušerių rengimą, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais ir kurį sudaro ne mažiau kaip 4 600 valandų teorinio ir praktinio rengimo, kuriame tiesioginė klinikinė praktika sudaro bent trečdalį;

2) baigė nuolatinės studijų formos ne trumpesnį kaip dvejų metų arba 3 600 valandų trukmės akušerių rengimą, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, ir jį leidžiama pradėti turint šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą bendrosios praktikos slaugytojų formalios kvalifikacijos įrodymą;

3) baigė nuolatinės studijų formos ne trumpesnį kaip 18 mėnesių arba 3 000 valandų trukmės akušerių rengimą, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, ir jį leidžiama pradėti turint šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą ir vienų metų profesinę praktiką, kurią patvirtina pažymėjimas, išduotas vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies nuostatomis.

3. Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą pažymėjimą išduoda kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos. Pažymėjimas patvirtina, kad jo turėtojas, įgijęs formalią akušerio kvalifikaciją, atitinkamą laikotarpį tinkamai užsiėmė akušerio veikla kompetentingos institucijos patvirtintoje ligoninėje arba sveikatos priežiūros įstaigoje.

 

40 straipsnis. Akušerių profesinė veikla

1. Šio skyriaus nuostatos taikomos akušerių veiklai, nustatytai Lietuvos Respublikos slaugos ir akušerijos įstatyme, nepažeidžiant šio straipsnio 2 dalies ir vykdomai pagal šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodytus profesinius vardus.

2. Lietuvos Respublikoje akušeriai gali užsiimti bent šia veikla:

1) teikti patikimą informaciją ir patarimus dėl šeimos planavimo;

2) nustatyti nėštumą ir stebėti normalaus nėštumo eigą, atlikdami būtinus tokios būklės tyrimus;

3) paskirti tyrimus, būtinus siekiant kuo anksčiau diagnozuoti rizikingą nėštumą, ir patarti šiuo klausimu;

4) teikti patarimus dėl pasirengimo motinystei ir tėvystei programų ir visapusiškai padėti gimdyti, įskaitant patarimus dėl higienos ir mitybos;

5) rūpintis gimdyve, jai padėti ir stebėti vaisiaus būklę gimdoje reikiamomis klinikinėmis ir techninėmis priemonėmis;

6) priimti savaiminį gimdymą, įskaitant reikiamą epiziotomiją, o skubiais atvejais – gimdymą sėdmenine pirmeiga;

7) atpažinti motinos ar kūdikio sveikatai grėsmingus požymius, dėl kurių būtina kreiptis į medicinos gydytoją, ir prireikus jam padėti; imtis reikiamų skubių priemonių nesant medicinos gydytojo, visų pirma ranka pašalinti placentą ir ranka patikrinti gimdą;

8) ištirti ir prižiūrėti naujagimį; iškilus poreikiui, imantis visos būtinos iniciatyvos, o prireikus – nedelsdami gaivinti;

9) rūpintis motina ir ją stebėti laikotarpiu po gimdymo, patarti visais būtinais klausimais dėl kūdikio priežiūros, kad būtų galima sudaryti geriausias sąlygas naujagimiui vystytis;

10) atlikti medicinos gydytojų paskirtą gydymą;

11) rengti būtinas rašytines ataskaitas.

 

41 straipsnis. Akušerių įgytos teisės

1. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta kaip pakankamą valstybės narės piliečių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, tos valstybės narės išduotą iki šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodytos atskaitos datos, pateikiamą kartu su pažymėjimu, patvirtinančiu, kad šie piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip dvejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo, tuo atveju, jeigu akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas atitinka visus šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytus akušerių būtiniausius rengimo reikalavimus, tačiau pagal šio įstatymo 39 straipsnį nepripažįstamas, jeigu kartu nepateikiamas šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas profesinės praktikos pažymėjimas.

2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija automatiškai pripažįsta akušerių formalios kvalifikacijos įrodymą, jeigu jį turintis asmuo pradėjo rengimą iki 2016 m. sausio 18 d. ir priėmimo sąlyga į jį pagal akušerių rengimo I būdą taip, kaip nurodyta šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte, buvo dešimt metų bendrasis išsilavinimas ar jam lygiavertis, arba užbaigtas bendrosios praktikos slaugytojo rengimas, kuris patvirtintas formalios kvalifikacijos įrodymu, kaip nurodyta 3 priedo 3.2.2 papunktyje, prieš pradedant akušerių rengimą pagal II būdą, kaip nurodyta šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

3. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai taikomi valstybių narių piliečiams, kurių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtas rengimas buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, atitinkantis visus šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytus akušerių būtiniausius rengimo reikalavimus, jeigu pagal šio įstatymo 39 straipsnį formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis, kad rengimas buvo pradėtas iki 1990 m. spalio 3 d., nepripažįstamas, išskyrus atvejus, kai kartu pateikiamas šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas profesinės praktikos pažymėjimas.

4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta akušerių formalios kvalifikacijos įrodymus, kurie:

1) išduoti Lenkijoje akušeriams, kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. baigė rengimą, neatitinkantį šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir

2) patvirtinti „bakalauro“ diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą:

a) 2004 m. balandžio 20 d. Akto, kuriuo iš dalies keičiamas „Aktas „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų“ dalinio pakeitimo“, 11 straipsnyje (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija, ir 2007 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 176, 1237 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų“ (2004 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija, ir 2010 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 65, 420 pozicija), arba

b) 2011 m. liepos 15 d. Įstatymo „Dėl slaugytojo ir akušerio profesijų“ 53 straipsnio 3 dalyje (2011 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 174, 1039 pozicija) ir 2012 m. birželio 14 d. Sveikatos apsaugos ministro reglamente „Dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai – matura) ir baigusių medicinos vidurinę mokyklą arba aukštesniąją mokyklą, kurioje mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių aukštojo mokslo studijų reikalavimų“ (2012 m. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys, 770 pozicija), siekiant patikrinti, ar atitinkamo akušerio žinios ir kompetencijos prilygsta akušerių, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai išvardyta šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje, žinioms ir kompetencijoms.

5. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta Rumunijos akušerių profesinę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, kurie neatitinka šio įstatymo 38 straipsnyje numatytų akušerių būtiniausių rengimo reikalavimų, kaip tinkamą įrodymą užsiimti akušerių veikla, jeigu prie jų pridedamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tie valstybių narių piliečiai iš tiesų ir teisėtai vertėsi šia veikla Rumunijoje bent penkerius metus iš eilės per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo. Formalią akušerijos-ginekologijos slaugytojų (asistent medical obstetrică-ginecologie) kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai turi būti išduoti Rumunijoje iki 2007 m. sausio 1 d. Rumunijos akušerių profesinėms kvalifikacijoms taikomos tik šioje dalyje numatytos nuostatos dėl įgytų teisių.

 

SEPTINTASIS SKIRSNIS

VAISTININKAI

 

42 straipsnis. Vaistininkų rengimas

1. Į vaistininkų studijas leidžiama priimti asmenis, tik turinčius diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę stoti į universitetą ar lygiavertes studijas vykdančią aukštojo mokslo instituciją.

2. Vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas turi patvirtinti, kad baigtas bent penkerių metų trukmės vaistininkų rengimas, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, apimantis šiuos minimalius reikalavimus:

1) ketverių metų trukmės teorinį ir praktinį rengimą pagal nuolatinę studijų formą universitete ar lygiavertėje aukštojo mokslo institucijoje arba prižiūrint universitetui;

2) po teorinio ir praktinio rengimo ar jo metu atliktą šešių mėnesių profesinę praktiką visuomenės vaistinėje arba ligoninės vaistinėje, prižiūrint farmacinės veiklos vadovui.

3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas rengimas turi apimti bent šio įstatymo 3 priedo 3.6.1 papunktyje nurodytą studijų programą.

4. Asmuo, baigęs vaistininkų rengimą, privalo turėti pakankamai žinių ir įgūdžių apie:

1) vaistinius preparatus ir jiems gaminti naudojamas medžiagas;

2) vaistinių preparatų gamybos technologiją ir fizinius, cheminius, biologinius ir mikrobiologinius vaistinių preparatų tyrimus;

3) metabolizmą, vaistinių preparatų ir toksinių medžiagų poveikį organizmui ir vaistinių preparatų vartojimą;

4) mokslinius duomenis apie vaistinius preparatus, kurie leidžia suteikti teisingą informaciją apie vaistinius preparatus;

5) teisinius ir kitus reikalavimus, kuriuos reikia išmanyti siekiant užsiimti farmacine veikla.

 

43 straipsnis. Vaistininkų profesinė veikla

1. Asmenys, turintys šio įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, gali užsiimti vaistininko profesine veikla bet kurioje valstybėje narėje.

2. Lietuvos Respublikoje asmenys, turintys universiteto ar pripažintos lygiaverte aukštosios mokyklos vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymą, atitinkantį šio įstatymo 42 straipsnio nuostatas, gali užsiimti bent toliau išvardyta veikla, prireikus taikant papildomos profesinės patirties reikalavimą:

1) vaistinių preparatų farmacinės formos gamyba;

2) vaistinių preparatų gamyba ir tyrimais;

3) vaistinių preparatų tyrimais jų tyrimo laboratorijoje;

4) vaistinių preparatų laikymu, saugojimu ir tiekimu vykdant didmeninį platinimą;

5) reikalingos kokybės saugių ir veiksmingų vaistinių preparatų įsigijimu, gamyba, tyrimais, laikymu, pardavimu (išdavimu) visuomenės vaistinėse;

6) reikiamos kokybės saugių ir veiksmingų vaistinių preparatų gamyba, tyrimais, laikymu ir išdavimu ligoninės vaistinėse;

7) informacijos ir patarimų apie vaistinius preparatus teikimu, įskaitant informaciją apie tinkamą jų naudojimą;

8) pranešimų apie nepageidaujamas reakcijas į farmacijos produktus teikimu kompetentingoms institucijoms;

9) individualia pagalba pacientams, kuriems paskirtas gydymas vaistiniais preparatais;

10) pagalba rengiant vietines ir nacionalines visuomenės sveikatos kampanijas.

3. Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama užsiimti viena iš vaistininko veiklos rūšių tik kartu su šio įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodytu formalios kvalifikacijos įrodymu turint atitinkamą papildomą profesinę patirtį, tai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta kaip pakankamą kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad atitinkamas asmuo užsiėmė šia veikla kilmės valstybėje narėje tokį laikotarpį, kurio reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai.

4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas pripažinimas netaikomas dvejų metų profesinės patirties laikotarpiui, kurio Liuksemburgo Didžioji Hercogystė reikalauja suteikiant valstybinę visuomenės vaistinės koncesiją.

 

AŠTUNTASIS SKIRSNIS

ARCHITEKTAI

 

44 straipsnis. Architektų rengimas

1. Architektų rengimą turi sudaryti:

1) ne trumpesnės kaip penkerių metų studijos pagal nuolatinę studijų formą universitete arba lygiavertėje mokymo institucijoje, kurios užbaigiamos sėkmingai išlaikius universitetinio lygio egzaminus; arba

2) ne trumpesnės kaip ketverių metų studijos pagal nuolatinę studijų formą universitete arba lygiavertėje mokymo institucijoje, kurios užbaigiamos sėkmingai išlaikius universitetinio lygio egzaminus ir pateikus pažymėjimą, patvirtinantį, kad atlikta dvejų metų profesinė praktika pagal šio straipsnio 4 dalį.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų studijų programos pagrindinė dalis turi būti architektūra. Studijose turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp teorinių ir praktinių architektūrinio rengimo aspektų ir užtikrinta, kad asmuo įgytų tokių žinių, įgūdžių ir kompetencijų:

1) gebėjimą kurti architektūros projektus, kurie atitiktų ir estetinius, ir techninius reikalavimus;

2) pakankamai žinių apie architektūros istoriją ir teoriją, artimas meno šakas, technologijas ir humanitarinius mokslus;

3) žinių apie vaizduojamąjį meną ir jo įtaką architektūros projekto kokybei;

4) pakankamai žinių apie miestų projektavimą, planavimą ir įgūdžius, reikalingus planavimo procese;

5) supratimą apie santykį tarp žmonių ir pastatų, tarp pastatų ir jų aplinkos, apie poreikį suderinti pastatus ir erdvę tarp jų su žmonių poreikiais ir masteliu;

6) supratimą apie architekto profesiją ir architekto vaidmenį visuomenėje, ypač rengiant aprašus, kuriuose atsižvelgiama į socialinius veiksnius;

7) tyrimo ir projekto aprašų rengimo metodikos supratimą;

8) supratimą apie konstrukcijų projektavimą, konstrukcines ir inžinerines problemas, susijusias su pastatų projektavimu;

9) pakankamai žinių apie fizines problemas, technologijas ir pastatų funkcijas, kad būtų užtikrintas jų vidaus patogumas ir jie būtų apsaugoti nuo klimato poveikio pagal tvaraus vystymosi principus;

10) būtinus projektavimo įgūdžius, kad galėtų patenkinti pastato naudotojo reikalavimus atsižvelgdamas į kainos ir statybos normų nustatytus apribojimus;

11) pakankamai žinių apie pramonę, struktūras, taisykles ir procedūras, reikalingas tam, kad projektų koncepcijos taptų pastatais, o planai būtų įtraukti į bendrąjį planavimą.

3. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta akademinių studijų trukmė metais gali būti papildomai išreikšta lygiaverčiais ECTS kreditais.

4. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta profesinė praktika atliekama tik užbaigus pirmuosius trejus studijų metus. Bent vienų metų trukmės profesinė praktika turi būti grindžiama žiniomis, įgūdžiais ir kompetencijomis, įgytais šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų studijų metu. Tuo tikslu profesinė praktika atliekama prižiūrint Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos įgaliotam asmeniui ar įstaigai. Tokia praktika gali būti atliekama bet kurioje valstybėje narėje. Profesinę praktiką vertina Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija.

5. Asmeniui, baigusiam šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas ketverių metų trukmės universitetines studijas Lietuvos Respublikoje, suteikiamas architektūros bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Tuo atveju šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytas automatinio pripažinimo principas taikomas šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka atlikus profesinę praktiką.

 

 

45 straipsnis. Architektų rengimo reikalavimų taikymo išimtys

Nukrypstant nuo šio įstatymo 44 straipsnio, 18 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas ir šis rengimas: rengimas pagal socialinio skatinimo schemas arba nenuosekliosios studijos universitete pagal šio įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, patvirtintas architektūros egzaminu, kurį išlaikęs asmuo dirbo architektūros srityje ne trumpiau kaip septynerius metus prižiūrimas architekto ar architektų biuro. Egzaminas turi būti universitetinio lygio ir lygiavertis šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytam galutiniam egzaminui.

 

 

46 straipsnis. Architektų profesinė veikla

1. Taikant šį įstatymą, architekto profesinė veikla – tai reguliariai vykdoma veikla pagal architekto profesinį vardą.

2. Valstybės narės piliečiai, kuriems leista naudotis tuo profesiniu vardu pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, leidžiančius valstybės narės kompetentingai institucijai suteikti tą profesinį vardą valstybės narės piliečiams, ypač išsiskiriantiems pasiekimais architektūros srityje, laikomi atitinkančiais reikalavimus, keliamus siekiant užsiimti architekto profesine veikla pagal architekto profesinį vardą. Atitinkamų asmenų veiklos architektūrinį pobūdį turi patvirtinti jų kilmės valstybės narės suteiktas atestatas.

 

 

47 straipsnis. Architektų įgytos teisės

1. Kad valstybių narių piliečiai Lietuvos Respublikoje galėtų užsiimti architekto profesine veikla, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pripažįsta šio įstatymo 4 priedo 4 punkte nurodytą architekto formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą kitų valstybių narių ir patvirtinantį, kad baigtos architektų studijos, prasidėjusios ne vėliau kaip tame priede nurodytais atskaitos akademiniais metais, net jeigu jis neatitinka šio įstatymo 44 straipsnyje nustatytų architektų būtiniausių rengimo reikalavimų, ir, siedama su galimybe užsiimti architekto profesine veikla, tokį formalios kvalifikacijos įrodymą prilygina jos pačios išduodamam architekto formalios kvalifikacijos įrodymui.

2. Esant šio straipsnio 1 dalies aplinkybėms, pripažįstami Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų išduoti pažymėjimai, patvirtinantys, kad Vokietijos Demokratinės Respublikos kompetentingų institucijų ne anksčiau kaip 1945 m. gegužės
8 d. išduoti formalios kvalifikacijos įrodymai yra lygiaverčiai šio įstatymo 4 priede išvardytiems įrodymams.

3. Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma į šio įstatymo 3 priedo 3.7.1 papunktyje nurodytą sąrašą įtraukto architekto formalios kvalifikacijos įrodymui, kai rengimas prasidėjo iki 2016 m. sausio 18 d.

4. Kad asmuo galėtų užsiimti architekto profesine veikla, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pripažįsta toliau nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus ir pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams valstybių narių, kurios pradėjo taikyti architektų veiklą reglamentuojančias taisykles nuo tokių datų:

1) Austrija, Suomija ir Švedija nuo 1995 m. sausio 1 d.;

2) Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija nuo 2004 m. gegužės 1 d.;

3) Bulgarija ir Rumunija nuo 2007 m. sausio 1 d.;

4) Kroatija nuo 2013 m. liepos 1 d.

5) kitos valstybės narės nuo 1987 m. rugpjūčio 5 d.

5. Šio straipsnio 1–3 dalyse minimi pažymėjimai turi patvirtinti, kad jų turėtojui ne ilgiau negu nurodytą terminą leista naudotis architekto profesiniu vardu ir kad jis pagal tas taisykles teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

6. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija šioje dalyje nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus Lietuvos teritorijoje pripažįsta kaip savo pačios išduodamus formalios kvalifikacijos įrodymus, suteikiančius teisę pradėti ir vykdyti architekto profesinę veiklą: įrodymus, kad baigtas nuo 1985 m. rugpjūčio 5 d. buvęs rengimas, pradėtas iki 2014 m. sausio 17 d., suteiktas Vokietijos Federacinės Respublikos profesinio rengimo mokyklose („Fachhochschulen“) per trejų metų laikotarpį, atitinkantis šio įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir suteikiantis teisę užsiimti šio įstatymo 46 straipsnyje nurodyta veikla toje valstybėje narėje pagal „architekto“ profesiją, jeigu po rengimo buvo ketverių metų profesinės patirties Vokietijos Federacinėje Respublikoje laikotarpis, patvirtintas pažymėjimu, kurį išdavė profesinė asociacija, į kurios sąrašą įrašytas architektas, pageidaujantis pasinaudoti šio įstatymo nuostatomis.

 

 

 

 

IV SKYRIUS

PRIPAŽINIMAS, REMIANTIS BENDRAISIAIS PASIRENGIMO PAGRINDAIS IR BENDRAISIAIS PASIRENGIMO TESTAIS

 

48 straipsnis. Bendrieji pasirengimo pagrindai

1. Asmenims, pateikusiems įrodymą apie bendraisiais pasirengimo pagrindais įgytą profesinę kvalifikaciją ir siekiantiems dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje, suteikiama teisė dirbti pagal minėtą profesiją jos teritorijoje tomis pačiomis sąlygomis kaip ir asmenims, kuriems ji išduoda formalios kvalifikacijos įrodymą.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti bendrieji pasirengimo pagrindai turi atitikti šias sąlygas:

1) sudaro galimybių, kad kuo daugiau specialistų galėtų judėti iš vienos valstybės narės į kitą;

2) profesija, kuriai jie taikomi, arba tokios profesijos rengimas jau yra reglamentuojami bent trečdalyje valstybių narių;

3) bendrą žinių, įgūdžių ir kompetencijų rinkinį sudaro bent trečdalio valstybių narių švietimo ir specialistų rengimo sistemose reikalaujamos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos. Žinios, įgūdžiai ir kompetencijos valstybėse narėse gali būti įgyjami kaip bendrojo rengimo dalis universitete ar aukštojo mokslo institucijoje ar kaip profesinio mokymo kursų dalis;

4) būti grindžiami Lietuvos kvalifikacijų sandaros lygiais, kurie, vadovaujantis Europos kvalifikacijų sandara, apibrėžti Lietuvos kvalifikacijų sandaros apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės;

5) atitinkama profesija nėra įtraukta į kitus bendruosius pasirengimo pagrindus ir nėra pripažįstama pagal automatinį profesinės kvalifikacijos pripažinimo principą vadovaujantis šio įstatymo III dalies III skyriumi;

6) buvo sudaryti vykdant atitinkamą procedūrą, dalyvaujant valstybių narių, kuriose profesija nėra reglamentuojama, atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams;

7) juos taikant, bet kurios valstybės narės piliečiai gali siekti profesinės kvalifikacijos, atitinkančios šių pagrindų reikalavimus, prieš tai nereikalaujant, kad jie taptų profesinės organizacijos nariais ar joje prisiregistruotų.

3. Pasiūlymus dėl bendrųjų pasirengimo pagrindų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, Europos Komisijai gali teikti Lietuvos Respublikos profesinės organizacijos, kompetentingos institucijos kartu su Europos Sąjungos lygio profesinėmis organizacijomis, kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis ir profesinėmis organizacijomis, jeigu bendras šių kompetentingų institucijų ar profesinių organizacijų atstovaujamas valstybių narių skaičius yra ne mažiau kaip trečdalis.

4. Lietuvos Respublika gali neprisijungti prie bendrųjų pasirengimo pagrindų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų:

1) Lietuvos Respublikoje nėra švietimo institucijų, kurios vykdytų tokį atitinkamos profesijos rengimą;

2) bendrųjų pasirengimo pagrindų taikymas darytų neigiamą poveikį Lietuvos Respublikos švietimo sistemos organizavimui;

3) yra esminių skirtumų tarp bendrųjų pasirengimo pagrindų ir Lietuvos Respublikoje reikalaujamo rengimo ir tie skirtumai kelia didelę riziką viešajai politikai, viešajam saugumui, visuomenės sveikatai ar paslaugų gavėjų saugai arba aplinkos apsaugai.

5. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per šešis mėnesius nuo Europos Komisijos priimtų deleguotųjų aktų dėl bendrųjų pasirengimo pagrindų nustatymo įsigaliojimo dienos Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms praneša apie:

1) profesines kvalifikacijas ir, kai taikoma, profesinius vardus, kurie atitinka bendruosius pasirengimo pagrindus, arba

2) šio straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties taikymą, pateikdamas pagrindimą, kurios sąlygos atitiko. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per tris mėnesius nuo prašymo pateikti papildomą paaiškinimą Europos Komisijai gavimo dienos turi šį paaiškinimą pateikti, kai paaiškinimas, kad yra įvykdyta viena iš sąlygų, nurodytų šio straipsnio 4 dalyje, buvo netinkamas arba nepakankamas.

6. Šis straipsnis taip pat taikomas tam tikros profesijos specializacijoms su sąlyga, kad tokios specializacijos įgijimas susijęs su profesine veikla, kuri ar teisė kuria užsiimti valstybėse narėse yra reglamentuojamos, kai tokia profesija, bet ne jos specializacija, jau automatiškai pripažįstama pagal šio įstatymo III dalies III skyrių.

 

 

49 straipsnis. Bendrieji pasirengimo testai

1. Asmeniui, išlaikiusiam bendrąjį pasirengimo testą ir turinčiam atitinkamą profesinę kvalifikaciją, yra suteikiama teisė užsiimti profesine veikla bet kurioje dalyvaujančioje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios yra taikomos asmenims, įgijusiems toje valstybėje narėje profesinę kvalifikaciją.

2. Bendrasis pasirengimo testas turi atitikti šias sąlygas:

1) sudaro galimybių, kad kuo daugiau specialistų galėtų judėti iš vienos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės narės į kitą;

2) profesija, kuriai taikomas bendrasis pasirengimo testas, arba jos rengimas yra reglamentuojami bent trečdalyje valstybių narių;

3) bendrasis pasirengimo testas sudarytas pagal atitinkamą procedūrą, dalyvaujant valstybių narių, kuriose profesija nėra reglamentuojama, atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams;

4) jį gali laikyti visų valstybių narių piliečiai ir dalyvauti praktiškai organizuojant tokius testus valstybėse narėse nereikalaujant, kad prieš tai jie taptų profesinės organizacijos nariais ar būtų joje prisiregistravę.

3. Pasiūlymus dėl bendrųjų pasirengimo testų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, Europos Komisijai gali teikti Lietuvos Respublikos profesinės organizacijos, kompetentingos institucijos kartu su Europos Sąjungos lygio profesinėmis organizacijomis, kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis ir profesinėmis organizacijomis, jeigu bendras šių kompetentingų institucijų ar profesinių organizacijų atstovaujamas valstybių narių skaičius yra ne mažiau kaip trečdalis.

4. Lietuvos Respublika gali neprisijungti prie bendrųjų pasirengimo testų, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų:

1) Lietuvos Respublikoje atitinkama profesija nereglamentuojama;

2) bendrojo rengimo testo turinys nepakankamai sumažina didelę riziką visuomenės sveikatai ar paslaugų gavėjų saugai, kuri užtikrinama Lietuvos Respublikoje;

3) bendrojo pasirengimo testo turinys suteiktų daug mažiau patrauklias galimybes dirbti pagal atitinkamą profesiją, palyginti su reikalavimais Lietuvos Respublikoje.

5. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per šešis mėnesius nuo Europos Komisijos priimtų deleguotųjų aktų dėl bendrųjų pasirengimo testų turinio ir organizavimo sąlygų įsigaliojimo dienos Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms praneša apie:

1) savo pajėgumus rengti tokius testus arba

2) šio straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties taikymą, pateikdamas pagrindimą, kurios sąlygos atitiko. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius per tris mėnesius nuo prašymo pateikti papildomą paaiškinimą Europos Komisijai gavimo dienos turi šį paaiškinimą pateikti, kai paaiškinimas, kad yra įvykdyta viena iš sąlygų, nurodytų šio straipsnio 4 dalyje, buvo netinkamas arba nepakankamas.

 

 

 

 

 

V SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS DĖL ĮSISTEIGIMO

 

50 straipsnis. Dokumentai ir formalumai

1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, priimančios sprendimus dėl prašymų leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją pagal šio įstatymo III dalį, gali reikalauti šio įstatymo 5 priede išvardytų dokumentų.

2. Šio įstatymo 5 priedo 1 punkto d, e ir f papunkčiuose nurodyti dokumentai turi būti institucijų išduoti ne anksčiau kaip prieš tris mėnesius iki jų pateikimo dienos.

3. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos užtikrina jų gaunamos informacijos, susijusios su reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimu, konfidencialumą.

4. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, gali reikalauti iš valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti toje valstybėje narėje išduotų pažymėjimų ir formalios kvalifikacijos įrodymų autentiškumą, o kai taikytina, – ir patvirtinti, ar asmuo, siejant su šio įstatymo III dalies III skyriuje nurodytomis profesijomis, atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nustatytus atitinkamai šio įstatymo 22, 23, 26, 29, 32, 33, 36, 38, 42 ir 44 straipsniuose.

5. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, turi teisę pasiteirauti kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, ar šio įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje apibrėžtas formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos ir susijęs su rengimu, visiškai ar iš dalies įgytu kitos valstybės narės teritorijoje teisėtai įsteigtoje institucijoje:

1) ar rengiančioje institucijoje rengimas buvo oficialiai patvirtintas švietimo įstaigos, įsikūrusios kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;

2) ar išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas yra tas pats, kuris būtų išduotas, jeigu visas rengimas būtų vykęs kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;

3) ar formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia tas pačias profesines teises kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės teritorijoje.

6. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, turinti pagrįstų abejonių, gali reikalauti kitos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti, kad asmeniui nėra laikinai ar visam laikui sustabdyta teisė dirbti pagal profesiją dėl sunkaus profesinio nusižengimo ar teistumo dėl padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su bet kokia to asmens profesine veikla.

7. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos su kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis šiame straipsnyje nurodyta informacija keičiasi per IMI.

8. Jeigu Lietuvos Respublikoje reikalaujama, kad, siekdami dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, Lietuvos Respublikos piliečiai duotų priesaiką, ir kai tos priesaikos tekstas negali būti taikomas kitų valstybių narių piliečiams, kompetentinga institucija užtikrina, kad atitinkamiems asmenims galėtų būti taikomas atitinkamas lygiavertis tekstas.

 

51 straipsnis. Profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūra

1. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija patvirtina paraiškos gavimą per vieną mėnesį nuo jos gavimo dienos ir praneša asmeniui apie bet kokį trūkstamą dokumentą.

2. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija turi priimti tinkamai pagrįstą sprendimą kuo greičiau ir ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dienos, kurią buvo pateiktas visas asmens dokumentų rinkinys. Šio įstatymo III dalies I ir II skyriuose nurodytais atvejais šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau nei vieną mėnesį.

3. Sprendimas dėl asmens profesinės kvalifikacijos pripažinimo arba jo nebuvimas gali būti skundžiami Apeliacinei komisijai ir administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

 

52 straipsnis. Profesinių vardų naudojimas

1. Jeigu Lietuvos Respublikoje su viena iš atitinkamos profesijos veiklos rūšių susijusio profesinio vardo naudojimas reglamentuojamas, kitų valstybių narių piliečiai, kuriems leidžiama dirbti pagal reglamentuojamą profesiją pagal šio įstatymo III dalies nuostatas, naudoja Lietuvos Respublikos profesinį vardą, kuris atitinka tą profesiją toje valstybėje narėje, ir bet kokias su juo susijusias santrumpas.

2. Jeigu atitinkamą profesiją, reglamentuojamą Lietuvos Respublikoje, reglamentuoja ir šio įstatymo 1 priede nurodyta asociacija ar organizacija, tai valstybių narių piliečiams neleidžiama naudoti tos asociacijos ar organizacijos suteikto profesinio vardo arba jo santrumpos, nebent pateikiama įrodymų, kad jie yra minėtos asociacijos ar organizacijos nariai.

3. Jeigu narystė asociacijoje ir organizacijoje suteikiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali to reikalauti iš profesinę kvalifikaciją turinčių kitų valstybių piliečių tik pagal šio įstatymo nuostatas.

4. Lietuvos Respublika nesuteikia teisės naudoti profesinį vardą profesinių kvalifikacijų turėtojams, jeigu profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius neatliko pareigos pranešti Europos Komisijai ir kitoms valstybėms narėms vadovaujantis šio įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 11 punktu.

 

 

IV DALIS

TAISYKLĖS SIEKIANT DIRBTI PAGAL REGLAMENTUOJAMĄ PROFESIJĄ IR UŽSIIMTI PROFESINE VEIKLA

 

53 straipsnis. Taikymo sritis

Šios dalies nuostatos taikomos tiek asmenims, siekiantiems įsisteigti, tiek teikiantiems paslaugas, kaip apibrėžta šio įstatymo II ir III dalyse.

 

54 straipsnis. Lietuvių kalbos mokėjimas

1. Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta, turi mokėti lietuvių kalbą tiek, kiek tai būtina siekiant dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ar užsiimti profesine veikla Lietuvos Respublikoje.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos asmenims mokėti lietuvių kalbą įvykdymo kontrolę atlieka Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos arba ji gali būti vykdoma joms prižiūrint.

3. Lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos.

4. Šio straipsnio 2 dalyje numatytas lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas gali būti atliekamas, jeigu profesija, kuria ketina užsiimti asmuo, daro poveikį pacientų saugumui. Lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas gali būti atliekamas ir ketinant dirbti pagal kitas profesijas, kai kyla pagrįstų abejonių dėl asmens tinkamo kalbos mokėjimo norint dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ar laikinai ir kartais teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje.

5. Asmens lietuvių kalbos mokėjimas gali būti tikrinamas tik išdavus Europos profesinę kortelę pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį arba atitinkamai pripažinus jo profesinę kvalifikaciją.

6. Asmens lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas turi būti proporcingas veiklai, kuria asmuo ketina užsiimti Lietuvos Respublikoje.

7. Asmens lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimo rezultatai gali būti skundžiami teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

 

55 straipsnis. Mokslo vardų naudojimas

1. Lietuvos Respublikos institucijos, nepažeisdamos šio įstatymo 9 ir 52 straipsnių, užtikrina suinteresuotų asmenų teisę naudoti mokslo vardus, suteiktus kilmės valstybėje narėje. Mokslo vardai gali būti nurodomi sutrumpinta forma kilmės valstybės narės kalba.

2. Jeigu kilmės valstybės narės mokslo vardas Lietuvos Respublikoje gali būti painiojamas su vardu, kuriam reikia papildomo rengimo, kurio asmuo neturi, turi būti naudojamas kilmės valstybės narės mokslo vardas Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

 

56 straipsnis. Sveikatos draudimo fondų suteikiamas patvirtinimas

Nepažeisdama šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 4 dalių, 8 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nereikalauja iš asmenų, įgijusių profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, sveikatos draudimo fondų patvirtinimo. Šiame straipsnyje nustatytas reikalavimas taikomas ir asmenims, turintiems kitose valstybėse narėse įgytą gydytojo ir gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.

 

57 straipsnis. Profesinės praktikos pripažinimas

1. Jeigu Lietuvos Respublikoje leidžiama dirbti pagal reglamentuojamą profesiją tik baigus profesinę praktiką, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, nagrinėdama prašymą leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, pripažįsta kitoje valstybėje narėje atliktą profesinę praktiką su sąlyga, kad tokia praktika atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytas taisykles, ir atsižvelgia į asmens trečiojoje valstybėje atliktą profesinę praktiką.

2. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos teisės aktuose gali nustatyti pagrįstą profesinės praktikos dalies, kurią galima atlikti užsienyje, trukmės apribojimą ir priima taisykles dėl profesinės praktikos, kuri atliekama kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, organizavimo ir pripažinimo, įskaitant profesinės praktikos vadovo vaidmenį.

3. Šio straipsnio 1 dalyje numatytos profesinės praktikos pripažinimas nekeičia Lietuvos Respublikoje nustatytų reikalavimų tam, kad būtų suteikta teisė dirbti pagal reglamentuojamą profesiją.

 

V DALIS

ADMINISTRACINIS BENDRADARBIAVIMAS

 

58 straipsnis. Kompetentingos institucijos

1. Lietuvos Respublikos ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos glaudžiai bendradarbiauja, teikia abipusę pagalbą ir užtikrina informacijos, kuria keičiasi, konfidencialumą.

2. Lietuvos Respublikos ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos keičiasi informacija apie drausmines nuobaudas, baudžiamąsias sankcijas arba kitas aplinkybes, kurios gali turėti pasekmių šio įstatymo nustatytai veiklai.

3. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, bendradarbiaudamos ir keisdamosi informacija su kilmės valstybių narių kompetentingomis institucijomis, vadovaujasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis.

4. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos nagrinėja aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, tikrumą ir priima sprendimus dėl tyrimų, kuriuos reikia atlikti, pobūdžio ir masto. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos praneša kitai valstybei narei apie padarytas išvadas jos nustatyta tvarka.

5. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, vadovaudamosi šio straipsnio 1–4 dalių nuostatomis, keisdamosi informacija naudojasi IMI.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskiria kompetentingas institucijas. Įstatymų nustatytais atvejais kompetentingomis institucijomis gali būti skiriamos reglamentuojamų profesijų savivaldą įgyvendinančios asociacijos.

 

59 straipsnis. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija paskiria profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių ir praneša apie tai Europos Komisijai, taip pat kitoms valstybėms narėms.

2. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius:

1) koordinuoja Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų veiklą įgyvendinant šio įstatymo nuostatas;

2) renka informaciją, kuri reikalinga šio įstatymo nuostatoms įgyvendinti;

3) praneša kitoms valstybėms narėms ir Europos Komisijai apie Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas ir reglamentuojamų profesijų savivaldą įgyvendinančias asociacijas, nurodytas šio įstatymo 58 straipsnio 6 dalyje;

4) dalyvauja Europos Komisijos Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komiteto veikloje;

5) nagrinėja pasiūlymus dėl bendrųjų profesinio pasirengimo pagrindų ir bendrųjų profesinio pasirengimo testų, kurie numatyti šio įstatymo 48 ir 49 straipsniuose;

6) keičiasi informacija ir geriausia praktika, siekdamas Lietuvos Respublikoje optimizuoti tęstinį kvalifikacijos tobulinimą asmenims, kurių turimoms profesinėms kvalifikacijoms taikomas šio įstatymo III dalies III skyrius;

7) keičiasi informacija ir geriausios praktikos pavyzdžiais taikant šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytas kompensacines priemones;

8) teikia prašymus Europos Komisijos Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetui dėl atsiradusių sunkumų konkrečioje srityje taikant šio įstatymo nuostatas;

9) sudaro reglamentuojamų profesijų sąrašą; jį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija;

10) informuoja Europos Komisiją apie Lietuvos Respublikoje reglamentuojamų profesijų, reglamentuojamo rengimo ir šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyto specialios struktūros rengimo sąrašų pakeitimus;

11) informuoja Europos Komisiją apie Lietuvos Respublikos asociacijas ir organizacijas, kurioms Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka suteikti įgaliojimai, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje;

12) inicijuoja įvairių klausimų dėl reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo sprendimą;

13) pagal kompetenciją užtikrina vienodą šio įstatymo nuostatų taikymą.

3. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius turi teisę gauti informaciją iš Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų ar reglamentuojamų profesijų savivaldą įgyvendinančių asociacijų, nurodytų šio įstatymo 58 straipsnio 6 dalyje, ir 62 straipsnyje nurodyto Lietuvos Respublikos pagalbos centro šio straipsnio 2 dalyje numatytoms pareigoms atlikti.

4. Profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius kartu su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis:

1) tikrina, ar reikalavimai, kurie taikomi pagal Lietuvos Respublikos teisinę sistemą, kuriais konkrečios profesinės kvalifikacijos turėtojui apribojama teisė pradėti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją arba užsiimti ta profesine veikla, įskaitant naudojimąsi profesiniu vardu ir veiklos pagal tokį profesinį vardą vykdymą (toliau šiame straipsnyje – reikalavimai), yra suderinami su toliau išvardytais principais:

a) neturi būti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai diskriminuojantys dėl pilietybės ar gyvenamosios vietos;

b) turi būti pagrįsti svarbiomis bendrojo intereso priežastimis;

c) turi būti tinkami siekiant įgyvendinti nustatytą tikslą ir jais neturi būti reikalaujama daugiau, nei būtina tam tikslui pasiekti;

2) kas dveji metai pateikia Europos Komisijai profesinių kvalifikacijų pripažinimo sistemos taikymo ataskaitą ir priimtų sprendimų statistinę suvestinę bei pagrindinių šio įstatymo taikymo problemų sąrašą;

3) per šešis mėnesius nuo šios dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų priėmimo dienos pateikia Europos Komisijai informaciją apie juos ir nurodo priežastis, kodėl tokie reikalavimai atitinka šios dalies 1 punkte nurodytus principus;

4) kas dvejus metus Europos Komisijai pateikia ataskaitą apie panaikintus arba mažiau ribojančius šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus;

5) teikia informaciją Europos Komisijai apie šio įstatymo nuostatų įgyvendinimą.

5. Nuo 2016 m. sausio 18 d. į šio straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytą priimtų sprendimų statistinę suvestinę įtraukiama išsami informacija apie sprendimų, priimtų pagal šį įstatymą, skaičių ir tipus, įskaitant kompetentingų institucijų pagal šio įstatymo 6 straipsnį priimtų sprendimų dėl teisės iš dalies užsiimti profesine veikla tipus, ir pagrindinių problemų, kylančių taikant šį įstatymą, apibūdinimas.

 

 

60 straipsnis. Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba

1. Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba (toliau – Taryba) padeda šio įstatymo 59 straipsnyje nurodytam profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriui įgyvendinti profesinių kvalifikacijų pripažinimo politikos kryptis.

2. Taryba sudaroma iš kompetentingų institucijų, profesinių asociacijų ir darbdavių atstovų. Tarybos sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

 

 

61 straipsnis. Įspėjimo sistema

1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos informuoja visas kitų valstybių narių kompetentingas institucijas apie asmenį, kurio galimybes Lietuvos Respublikoje užsiimti šio straipsnio 2 dalyje išvardytomis profesinėmis veiklomis Lietuvos Respublikos institucijos ar teismai apribojo arba visiškai ar iš dalies uždraudė (net jeigu tai būtų laikinai).

2. Įspėjimas išsiunčiamas apie asmenis, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, ir užsiimančius šiomis profesinėmis veiklomis:

1) pagrindinio rengimo medicinos gydytojo ir šeimos gydytojo, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.1.1 ir 3.1.4 papunkčiuose nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

2) gydytojo specialisto, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.1.3 papunktyje nurodytą kvalifikaciją;

3) bendrosios praktikos slaugytojo, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.2.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

4) gydytojo odontologo, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.3.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

5) gydytojo odontologo specialisto, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.3.3 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

6) veterinarijos gydytojo, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.4.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

7) akušerio, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.5.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

8) vaistininko, turinčio šio įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

9) asmens, turinčio šio įstatymo 5 priedo 2 punkte nurodytą pažymėjimą, įrodantį, kad jis užbaigė rengimą, kuris atitinka šio įstatymo 22, 23, 29, 32, 33, 36, 38 ar 42 straipsniuose nurodytus būtiniausius reikalavimus, tačiau kuris prasidėjo anksčiau nei šio įstatymo 3 priedo 3.1.3, 3.1.4, 3.2.2, 3.3.2, 3.3.3, 3.4.2, 3.5.2, 3.6.2 papunkčiuose nurodytų kvalifikacijų įgijimo atskaitos datos;

10) asmens, turinčio pažymėjimą apie įgytas teises, kaip nurodyta šio įstatymo 21, 25, 27, 31, 35, 41 straipsniuose;

11) kitų asmenų, užsiimančių veikla, darančia poveikį pacientų saugumui, kai jie dirba Lietuvos Respublikoje pagal reglamentuojamą profesiją;

12) asmenų, užsiimančių veikla, susijusia su nepilnamečių asmenų ugdymu, įskaitant vaikų priežiūrą ir ikimokyklinį bei priešmokyklinį ugdymą, kai asmuo dirba Lietuvos Respublikoje pagal reglamentuojamą profesiją.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskiria kompetentingas institucijas pateikti kitoms valstybėms narėms šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją ir ją tvarkyti.

4. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos naudojasi Lietuvos Respublikos registruose ir informacinėse sistemose tvarkoma informacija apie paskirtus draudimus asmenims, užsiimantiems veikla, nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, ir šią informaciją pateikia kitoms valstybėms narėms.

5. Įspėjimo sistemos organizavimo tvarką ir informacijos, nurodytos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, tvarkymo procedūras nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

6. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją per IMI turi išsiųsti ne vėliau kaip per tris dienas nuo sprendimo, kuriuo apribojamos atitinkamo asmens galimybės visiškai arba iš dalies užsiimti profesine veikla arba užsiimti tokia veikla jam uždraudžiama, priėmimo datos.

7. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, siųsdamos įspėjimą apie asmenis, kuriems apribotos galimybės arba uždrausta užsiimti šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis profesinėmis veiklomis, pateikia tik šiuos duomenis:

1) asmens tapatybę;

2) atitinkamos profesijos pavadinimą;

3) informaciją apie sprendimą dėl atitinkamos veiklos apribojimo arba draudimo priėmusią Lietuvos Respublikos instituciją arba teismą;

4) informaciją apie atitinkamos veiklos apribojimo arba draudimo taikymo sritį;

5) informaciją apie atitinkamos veiklos apribojimo arba draudimo taikymo laikotarpį.

8. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija ne vėliau kaip per tris dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per IMI informuoja visų kitų valstybių narių kompetentingas institucijas apie asmenų, kurie pateikė prašymą dėl kvalifikacijos pripažinimo pagal šio įstatymo nuostatas ir kurie, kaip pripažinta vėlesniais teismų sprendimais, tokiomis aplinkybėmis naudojosi suklastotais dokumentais, patvirtinančiais jų profesinę kvalifikaciją, tapatybę.

9. Nustojus galioti šio straipsnio 1 dalyje nurodytam atitinkamos veiklos draudimui arba apribojimui, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija per IMI apie tai nedelsdama, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną informuoja visų valstybių narių kompetentingas institucijas. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, pateikusi informaciją pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat informuoja ir apie veiklos draudimo ar apribojimo galiojimo pabaigos datą, ir apie bet kokį vėlesnį tos datos pakeitimą.

10. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, siųsdamos įspėjimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, apie asmenis kitoms valstybėms narėms, tuo pačiu metu turi informuoti tuos asmenis apie jų teisę apskųsti sprendimą, jį pakeisti ir gauti patirtos žalos atlyginimą.

11. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, siųsdamos įspėjimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, privalo nurodyti, kad asmuo, apie kurį yra siunčiamas įspėjimas, gali inicijuoti procesą dėl neteisingo įspėjimo apskundimo.

12. Duomenys apie įspėjimus IMI gali būti tvarkomi įspėjimų galiojimo laikotarpiu.

13. Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija per tris dienas nuo sprendimo panaikinti įspėjimą priėmimo arba nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto apribojimo ar draudimo galiojimo pabaigos dienos ištrina įspėjimą IMI.

 

 

 

62 straipsnis. Lietuvos Respublikos pagalbos centras

1. Lietuvos Respublikos pagalbos centro (toliau – Pagalbos centras) funkcijas atlieka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

2. Pagalbos centras:

1) teikia piliečiams ir kitų valstybių narių pagalbos centrams pagalbą dėl šiame įstatyme numatytų profesinių kvalifikacijų pripažinimo, įskaitant informaciją apie profesijas ir darbą pagal jas, socialinę apsaugą reglamentuojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus ir, kai taikytina, profesinės etikos taisykles;

2) padeda piliečiams įgyvendinti šiuo įstatymu jiems suteiktas teises, jeigu reikia, bendradarbiaudamas su kilmės ar priimančiosios valstybės narės pagalbos centru, kompetentingomis institucijomis ir kontaktiniais centrais;

3) atlieka kompetentingos institucijos funkcijas IMI byloms tvarkyti ir Europos profesinėms kortelėms išduoti, kai profesija, pagal kurią asmuo siekia įsisteigti ar laikinai ir kartais teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje, yra nereglamentuojama Lietuvos Respublikoje.

3. Pagalbos centras bendradarbiauja su kiekviena kilmės arba priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija ar pagalbos centru ir prireikus jų prašymu teikia jiems visą atitinkamą informaciją, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis.

4. Pagalbos centras Europos Komisijos prašymu informuoja apie paklausimų, susijusių su sprendžiamais klausimais, rezultatus per du mėnesius nuo jų gavimo dienos.

 

 

63 straipsnis. Lietuvos Respublikos kontaktinis centras

1. Lietuvos Respublikos kontaktinis centras (toliau – Kontaktinis centras), įsteigtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo nuostatomis, užtikrina, kad jo portale būtų prieinama ir reguliariai atnaujinama ši informacija:

1) Lietuvos Respublikoje reglamentuojamų profesijų sąrašas, taip pat už kiekvieną reglamentuojamą profesiją atsakingos kompetentingos institucijos ir visų valstybių narių pagalbos centrų kontaktiniai duomenys;

2) profesijų, kurioms gali būti išduota Europos profesinė kortelė, sąrašas, Europos profesinės kortelės veikimas, įskaitant visus asmenų mokėtinus mokesčius, ir Europos profesinę kortelę išduodančios kompetentingos institucijos;

3) visų profesijų, kurioms Lietuvos Respublikoje yra taikomas šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalis, sąrašas;

4) Lietuvos Respublikoje reglamentuojamo rengimo ir šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyto specialios struktūros rengimo sąrašas;

5) Lietuvos Respublikos reglamentuojamoms profesijoms taikomi šio įstatymo 9, 50, 51 ir 54 straipsniuose nurodyti reikalavimai ir procedūros, įskaitant visus susijusius Lietuvos Respublikos piliečių mokėtinus mokesčius ir Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms pateiktinus dokumentus;

6) informacija, kaip, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, apskųsti pagal šį įstatymą priimtus Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų sprendimus.

2. Kontaktinis centras užtikrina, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija ir pagalba būtų teikiama naudotojams aiškiu ir suprantamu būdu, kad ji būtų lengvai prieinama nuotoliniu būdu ir elektroninėmis priemonėmis ir būtų nuolat atnaujinama. Esant galimybei, šio straipsnio 1 dalyje numatytą informaciją teikia kitomis oficialiosiomis Europos Sąjungos kalbomis.

3. Kontaktinis centras užtikrina, kad į kiekvieną kontaktiniam centrui adresuotą prašymą pateikti informaciją būtų atsakyta ne vėliau kaip per penkias darbo dienas.

4. Kontaktinis centras bendradarbiauja su kitų valstybių narių kontaktiniais centrais ir su Europos Komisija šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalių įgyvendinimo tikslais.

5. Kontaktinio centro veikla šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms funkcijoms atlikti yra finansuojama iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir (ar) kitų lėšų.

 

64 straipsnis. Apeliacinė komisija

1. Šio įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje ir 51 straipsnio 3 dalyje nurodytos Apeliacinės komisijos personalinę sudėtį tvirtina ir asmenų skundų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

2. Apeliacinė komisija sudaroma iš profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatoriaus, Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Studijų kokybės vertinimo centro atstovų – iš viso ne mažiau kaip iš 11 narių.

3. Apeliacinė komisija atlieka šias funkcijas:

1) nagrinėja asmenų skundus dėl Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų priimtų sprendimų, susijusių su kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimu, ir dėl šio įstatymo 9 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytų sprendimų;

2) pagal kompetenciją teikia informaciją apie savo priimtus sprendimus.

4. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimą dėl asmens profesinės kvalifikacijos pripažinimo, priimtą išnagrinėjus asmens prašymą pripažinti jo kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją, Apeliacinei komisijai gali skųsti asmuo, nesutinkantis su Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimu nepripažinti jo kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos. Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nustatytu laiku sprendimo dėl asmens prašymo pripažinti jo kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją nepriima, asmuo dėl pažeistos teisės gali pateikti skundą Apeliacinei komisijai.

5. Asmuo, nesutinkantis su šio įstatymo 9 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytu Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimu, priimtu išnagrinėjus deklaraciją dėl leidimo laikinai ir kartais teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, gali jį skųsti Apeliacinei komisijai.

6. Šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti skundai paduodami per 14 darbo dienų nuo skundžiamo sprendimo priėmimo arba termino išnagrinėti asmens prašymą pripažinti jo kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją pabaigos dienos.

7. Apeliacinei komisijai pateiktas skundas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas per vieną mėnesį nuo skundo gavimo dienos.

8. Apeliacinė komisija motyvuotu sprendimu atsisako nagrinėti asmens skundą, jeigu:

1) praleistas skundo padavimo terminas ir asmuo neprašo jo atnaujinti;

2) jau buvo priimtas vienas iš šio straipsnio 9 dalyje nurodytų sprendimų dėl to paties asmens, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

9. Apeliacinė komisija, išnagrinėjusi skundą, priima vieną iš šių motyvuotų sprendimų:

1) palikti galioti Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtą sprendimą nepripažinti kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos ar šio įstatymo 9 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytą sprendimą ir asmens skundą atmesti;

2) įpareigoti Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją atlikti pakartotinį kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos vertinimą;

3) įpareigoti Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją pakartotinai vertinti profesinę kvalifikaciją, kai paslaugos teikiamos laikinai ir kartais.

10. Asmuo, nesutinkantis su Apeliacinės komisijos sprendimu, gali jį skųsti administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

 

 

65 straipsnis. Procedūrų atlikimas elektroninėmis priemonėmis

1. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos ir Kontaktinis centras užtikrina, kad visi reikalavimai, procedūros ir formalumai, susiję su šiame įstatyme nustatytais dalykais, būtų įvykdomi nuotoliniu būdu ir elektroninėmis priemonėmis, ir naudoja technines priemones, leidžiančias tvarkyti dokumentus su apibrėžtų formatų saugiais elektroniniais parašais teisės aktų nustatyta tvarka.

2. Gavus dokumentus šio straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu ir esant būtinybei ar jeigu kyla pagrįstų abejonių, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos gali prašyti pateikti patvirtintas dokumentų kopijas.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalys netaikomos profesinės adaptacijos laikotarpio įvykdymui ar profesinio tinkamumo testo atlikimui.

4. Atliekant šio straipsnio 1 dalyje numatytas procedūras Lietuvos Respublikoje gali būti priimamas saugus elektroninis parašas, atitinkantis Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ir sukurtas saugia parašo formavimo įranga bei patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu.

5Šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje ir 51 straipsnyje nustatytų procedūrinių laikotarpių pradžia yra asmens paraiškos arba bet kokio trūkstamo dokumento pateikimo Kontaktiniam centrui arba tiesiogiai atitinkamai Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai data.

6. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos prašymas pateikti patvirtintas dokumentų kopijas, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, nelaikomas prašymu pateikti trūkstamus dokumentus.

 

 

 


 

Lietuvos Respublikos

reglamentuojamų profesinių

kvalifikacijų pripažinimo įstatymo

1 priedas

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 5 DALIES SĄLYGAS ATITINKANČIŲ PROFESINIŲ ASOCIACIJŲ ARBA ORGANIZACIJŲ SĄRAŠAS

 

AIRIJA

 

1. Airijos privilegijuotų apskaitininkų institutas (taikoma tik sąskaitų audito veiklai).

2. Airijos atestuotų valstybės apskaitininkų institutas (taikoma tik sąskaitų audito veiklai).

3. Atestuotų apskaitininkų asociacija (taikoma tik sąskaitų audito veiklai).

4. Airijos inžinierių institucija.

5. Airijos planavimo institutas.

6. Jungtinės Karalystės asociacijos ir organizacijos, kurių nariais yra ir Airijos piliečiai:

1) Anglijos ir Velso privilegijuotų apskaitininkų institutas;

2) Škotijos privilegijuotų apskaitininkų institutas;

3) Aktuarų institutas;

4) Aktuarų fakultetas;

5) Vadybos apskaitininkų privilegijuotasis institutas;

6) Diplomuotų sekretorių ir administratorių institutas;

7) Karališkasis miestų planavimo institutas;

8) Karališkoji diplomuotų ekspertų institucija;

9) Privilegijuotasis statybos institutas.

 

 

JUNGTINĖ KARALYSTĖ

 

1. Anglijos ir Velso privilegijuotų apskaitininkų institutas.

2. Škotijos privilegijuotų apskaitininkų institutas.

3. Airijos privilegijuotų apskaitininkų institutas.

4. Atestuotų apskaitininkų privilegijuotoji asociacija.

5. Nuostolių nustatymo ekspertų privilegijuotasis institutas.

6. Vadybos apskaitininkų privilegijuotasis institutas.

7. Diplomuotų sekretorių ir administratorių institutas.

8. Privilegijuotasis draudimo institutas.

9. Aktuarų institutas.

10. Aktuarų fakultetas.

11. Privilegijuotasis bankininkų institutas.

12. Škotijos bankininkų institutas.

13. Karališkoji diplomuotų ekspertų institucija.

14. Karališkasis miestų planavimo institutas.

15. Privilegijuotoji fizioterapijos draugija.

16. Karališkoji chemijos draugija.

17. Britų psichologijos draugija.

18. Bibliotekų asociacija.

19. Diplomuotų miškininkų institutas.

20. Privilegijuotasis statybos institutas.

21. Inžinerijos taryba.

22. Energetikos institutas.

23. Statybinės inžinerijos institucija.

24. Inžinierių statybininkų institucija.

25. Kasybos inžinierių institucija.

26. Kasybos ir metalurgijos institucija.

27. Inžinierių elektrikų institucija.

28. Dujų inžinierių institucija.

29. Inžinierių mechanikų institucija.

30. Chemijos inžinierių institucija.

31. Gamybos inžinierių institucija.

32. Jūrų inžinierių institucija.

33. Karališkoji karinių laivų architektų institucija.

34. Karališkoji aeronautikos draugija.

35. Metalų institutas.

36. Privilegijuotoji pastatų tinklų inžinierių institucija.

37. Matavimų ir kontrolės institutas.

38. Britų kompiuterių draugija.

 

 


 

Lietuvos Respublikos

reglamentuojamų profesinių

kvalifikacijų pripažinimo įstatymo

2 priedas

 

VEIKLA, SUSIJUSI SU LIETUVOS RESPUBLIKOS REGLAMENTUOJAMŲ PROFESINIŲ KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMO ĮSTATYMO 17 STRAIPSNYJE NURODYTOMIS PROFESINĖS PATIRTIES KATEGORIJOMIS

 

I sąrašas

 

Pagrindinės grupės, apibūdintos Direktyva 64/427/EEB su pakeitimais, padarytais Direktyvomis 69/77/EEB, 68/366/EEB ir 82/489/EEB

 

1

Direktyva 64/427/EEB

(Liberalizavimo direktyva 64/429/EEB)

NICE nomenklatūra (atitinka ISIC pagrindines grupes 23–40)

 

Pagrindinė grupė

 

23   tekstilės pramonė

232 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas vilnoniams audiniams austi skirtomis mašinomis

233 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas medvilniniams audiniams austi skirtomis mašinomis

234 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas šilkiniams audiniams austi skirtomis mašinomis

235 tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas lininiams audiniams ir audiniams iš kanapių austi skirtomis mašinomis

236 kitų tekstilės pluoštų gamyba (džiutas, tvirti plaušai ir pan.), virvės

237 megztų ir nertų gaminių gamyba

238 tekstilės apdaila

239 kitų tekstilės gaminių gamyba

 

Pagrindinė grupė

24   avalynės, drabužių ir patalynės gamyba

241 mašininė avalynės gamyba (išskyrus gamybą iš gumos ir veltinio)

242 rankų darbo avalynės gamyba ir taisymas

243 drabužių (išskyrus kailinius) gamyba

244 čiužinių ir patalynės gamyba

245 odos ir kailių pramonė

 

Pagrindinė grupė

25   medienos ir kamščių pramonė, išskyrus baldų gamybą

251 medienos pjovimas ir pramoninis paruošimas

252 pusgaminių iš medienos gamyba

253 medinių statybinių komponentų, įskaitant medžiagą grindims, serijinė gamyba

254 medinių dėžių gamyba

255 kitų medinių gaminių (išskyrus baldus) gamyba

259 dirbinių iš šiaudelių, kamščiamedžio žievės, pintinių gaminių, dirbinių iš karklo vytelių ir rotango gamyba; šepečių gamyba

 

Pagrindinė grupė

26   260 medinių baldų gamyba

 

Pagrindinė grupė

27   popieriaus ir popieriaus dirbinių pramonė

271 medienos, popieriaus ir kartono pramonė

272 popieriaus ir kartono perdirbimas ir dirbinių iš medienos gamyba

 

Pagrindinė grupė

28   280 spausdinimas, leidyba ir giminingos pramonės šakos

 

Pagrindinė grupė

29   odos pramonė

291 odų rauginimas ir odos galutinis apdorojimas

292 odos dirbinių gamyba

 

Ex pagrindinė grupė

30   guminių ir plastikinių dirbinių pramonė, gaminiai iš dirbtinio pluošto ir krakmolo

301 gumos ir asbesto perdirbimas

302 plastiko perdirbimas

303 dirbtinio pluošto gamyba

 

Ex pagrindinė grupė

31   chemijos pramonė

311 cheminių medžiagų gamyba ir tolesnis tokių medžiagų perdirbimas

312 cheminių produktų, skirtų daugiausia pramoniniams ir žemės ūkio tikslams (įskaitant augalinės arba gyvulinės kilmės riebalų ir aliejų, patenkančių į ISIC klasifikacijos 312 grupę, gamybą), specializuota gamyba

313 cheminių produktų, daugiausia skirtų namų ūkiui arba raštinei (išskyrus vaistinių ir farmacijos produktų gamybą (ex ISIC klasifikacijos 319 grupė), gamyba

 

Pagrindinė grupė

32   320 naftos pramonė

 

Pagrindinė grupė

33   nemetalinių mineralinių produktų pramonė

331 gaminių iš statybinio molio gamyba

332 stiklo ir stiklo dirbinių gamyba

333 keramikos dirbinių, įskaitant ugniai atsparius gaminius, gamyba

334 cemento, kalkių ir gipso gamyba

335 statybinių medžiagų iš betono, cemento ir gipso gamyba

339 akmens darbai ir kitų nemetalinių mineralinių dirbinių gamyba

 

Pagrindinė grupė

34   juodųjų ir ne juodųjų metalų gamyba ir pirminė transformacija

341 geležies ir plieno gamyba (kaip nustatyta Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartyje, įskaitant bendras su plieno ir kokso darbais susijusias įmones)

342 plieno vamzdžių gamyba

343 vielos valcavimas, šaltasis valcavimas, šaltasis siaurų juostų valcavimas, šaltasis formavimas

344 ne juodųjų metalų gamyba ir pirminė transformacija

345 ne juodųjų metalų gamyba ir pirminė transformacija

 

Pagrindinė grupė

35   metalo dirbinių (išskyrus mašinas ir transporto įrenginius) gamyba

351 kalimas, sunkusis štampavimas ir sunkusis presavimas

352 antrinė transformacija ir paviršiaus apdirbimas

353 metalinės struktūros

354 boilerių gamyba, pramoninės tuščiavidurės įrangos gamyba

355 instrumentų, įrankių ir gatavų metalo dirbinių gamyba (išskyrus elektrinius įrenginius)

359 pagalbiniai mechaniniai mašinų statybos darbai

 

Pagrindinė grupė

36   kitų, ne elektrinių, mašinų gamyba

361 žemės ūkio mašinų ir traktorių gamyba

362 raštinės mašinų gamyba

363 metalinių ir kitų mašininių įrenginių bei vidaus įrenginių ir prietaisų šiems ir kitiems jėgos įrenginiams gamyba

364 tekstilės pramonės mašinų ir jų priedų gamyba, siuvimo mašinų gamyba

365 mašinų ir įrenginių maisto gamybos ir gėrimų pramonei, chemijos pramonei bei susijusioms pramonės šakoms gamyba

366 mašinų ir įrenginių kasykloms, geležies ir plieno liejimo darbams bei statybos pramonei gamyba, mechaninio valdymo įrenginių gamyba

367 perdavimo prietaisų gamyba

368 mašinų, skirtų kitiems specifiniams pramoniniams tikslams, gamyba

369 kitų, ne elektros, mašinų ir įrenginių gamyba

 

Pagrindinė grupė

37   elektros įrenginių pramonė

371 elektros laidų ir kabelių gamyba

372   elektros variklių, generatorių ir transformatorių, elektros srovės paskirstymo aparatūros ir kitų panašių įrenginių, skirtų elektros energijai tiekti, gamyba

373 elektros įrenginių, skirtų tiesioginiam komerciniam naudojimui, gamyba

374 telekomunikacijos įrangos, skaitiklių, kitų matavimo prietaisų ir elektromedicininės įrangos gamyba

375 elektroninės įrangos, radijo ir televizijos imtuvų audioaparatūros gamyba

376 elektros prietaisų, skirtų naudoti namų ūkyje, gamyba

377 lempų ir apšvietimo įrenginių gamyba

378 galvaninių baterijų ir akumuliatorių gamyba

379 specialistų atliekamas elektros įrenginių taisymas, surinkimas ir instaliavimas

 

Ex pagrindinė grupė

38   transporto priemonių gamyba

383 automobilių ir jų dalių gamyba

384 automobilių, motociklų ir dviračių remontas

385 motociklų, dviračių ir jų dalių gamyba

389 niekur kitur nepriskirtų transporto įrenginių gamyba

 

Pagrindinė grupė

39   įvairiarūšės pramonės šakos

391 tiksliųjų įrankių ir matavimo bei tikrinimo instrumentų gamyba

392 medicinai skirtų chirurginių įrankių ir įrenginių bei ortopedinių prietaisų (išskyrus ortopedinę avalynę) gamyba

393 fotografavimo ir optinių įrenginių gamyba

394 rankinių ir kitų laikrodžių gamyba ir remontas

395 juvelyrinių dirbinių ir tauriųjų metalų gamyba

396 muzikos instrumentų gamyba ir remontas

397 žaidimų, žaislų, gaminių, skirtų sportui ir atletikai, gamyba

399 kitos pramonės šakos

 

Pagrindinė grupė

40 statyba

400 statyba (nespecializuota), demontavimas

401 pastatų statyba (gyvenamųjų namų arba pan.)

402 civilinė statyba; tiltų statyba, kelių, geležinkelių ir pan. tiesimas

403 instaliacijos darbai

404 apdailos ir baigiamieji darbai

 

2

Direktyva 68/366/EEB

(Liberalizavimo direktyva 68/365/EEB)

NICE nomenklatūra

 

Pagrindinė grupė

20A  200 gyvulinių ir augalinių riebalų bei aliejaus gamyba

20B  maisto produktų gamyba (išskyrus gėrimų gamybą)

201 mėsos gamyba, paruošimas ir konservavimas

202 pieno produktų gamyba

203 vaisių ir daržovių perdirbimas ir konservavimas

204 žuvies ir kitų jūros produktų perdirbimas ir konservavimas

205 grūdų malimo produktų gamyba

206 konditerijos kepinių, įskaitant džiūvėsėlius ir sausainius, gamyba

207 cukraus gamyba

208 kakavos, šokolado ir cukraus saldumynų gamyba

209 kitų, niekur nepriskirtų, maisto produktų gamyba

 

Pagrindinė grupė

21 gėrimų gamyba

211 etilo alkoholio gamyba iš fermentuotų medžiagų, mielių ir spirito

212 vyno ir kitų nesalyklinių alkoholinių gėrimų gamyba

213 alaus ir salyklo gamyba

214 gaiviųjų ir angliarūgštės prisotintų gėrimų gamyba

ex 30 gumos gaminių, plastikinių medžiagų, dirbtinio bei sintetinio plaušo ir krakmolo produktų gamyba

304 krakmolo produktų gamyba

 

 

3

Direktyva 82/489/EEB

ISIC nomenklatūra

 

Ex 855

kirpyklos (išskyrus pedikiūrininkų veiklą ir kosmetologų mokyklas)

 

II sąrašas

 

Direktyvų 75/368/EEB, 75/369/EEB ir 82/470/EEB pagrindinės grupės

 

1

Direktyva 75/368/EEB (5 straipsnio 1 dalyje minėtos veiklos rūšys)

ISIC nomenklatūra

 

Ex 04

žuvininkystė

 

043 vidaus vandenų žuvininkystė

 

Ex 38

transporto įrangos gamyba

 

381 laivų statyba ir remontas

382 geležinkelio įrangos gamyba

386 orlaivių (ir erdvėlaivių įrangos) gamyba

 

Ex 71

su transportu susijusi veikla ir kita veikla, išskyrus transportą, skirstoma į šias grupes:

ex 711 miegamųjų vagonų ir vagonų-restoranų priežiūra; geležinkelio parko priežiūra remonto depuose; vagonų valymas

ex 712 miesto, priemiestinio ir tarpmiestinio keleivių transporto parko priežiūra

ex 713 kito keleivinio sausumos transporto (pvz., automobiliai, turistiniai tarpmiestiniai autobusai, taksi automobiliai) priežiūra

ex 714 pagalbinių transporto paslaugų sričių (pvz., keliai, tuneliai ir mokamo važiavimo tiltai, prekių sandėliai, automobilių stovėjimo aikštelės, autobusų ir tramvajų parkai) eksploatavimas ir priežiūra

ex 716 veiklos, susijusios su vidaus vandenų transportu (pvz., vandens kelių, uostų ir kitų vidaus vandenų transporto įrenginių eksploatavimas ir priežiūra; vilkimo ir locmano paslaugos, plūdurų įrengimas, laivų pakrovimas ir iškrovimas ir kitos panašios veiklos, pvz., laivų gelbėjimas, buksyravimas ir elingų eksploatacija)

 

73

ryšiai: pašto paslaugos ir telekomunikacijos

 

Ex 85

asmeninės paslaugos

 

854 skalbyklos ir skalbimo paslaugos, sausasis cheminis valymas ir dažymas

ex 856 fotografijos studijos: portretinė ir komercinė fotografija, išskyrus nuotraukas leidybai

ex 859 niekur kitur nepriskirtos asmeninės paslaugos (tik pastatų priežiūra ir valymas arba aprūpinimas laikina buveine)

 

2

Direktyva 75/369/EEB (6 straipsnis: jeigu veiklos rūšis laikoma pramoninio arba smulkiojo amato pobūdžio)

ISIC nomenklatūra

 

Šios kilnojamosios veiklos rūšys:

a) prekių pirkimas ir pardavimas:

– verčiantis išvažiuojamojo prekybininko, gatvės prekiautojo ar prekiautojo išnešiojamosiomis prekėmis veikla (ex ISIC 612 grupė),

– dengtose turgavietėse, neturinčiose nuolatinės stacionarios įrangos, ir po atviru dangumi esančiose turgavietėse;

b) veiklos rūšys, kurioms taikomos jau patvirtintos nacionalinės priemonės, aiškiai atmetančios vertimąsi tokių rūšių kilnojamąja veikla ar nemininčios jo.

 

3

Direktyva 82/470/EEB (6 straipsnio 1 ir 3 dalys)

ISIC nomenklatūros 718 ir 720 grupės

 

Veiklos rūšys, kurias konkrečiai sudaro:

– pavienių ar grupinių dalykų (transporto, maitinimo, apgyvendinimo, ekskursijų ir pan.) organizavimas, siūlymas parduoti ar pardavimas tiesiogiai ar pagal užsakymą kelionėje ar laikinai apsistojus, nepaisant kelionės motyvų (2 straipsnio B punkto a papunktis),

– tarpininkavimo veikla tarp įvairių transporto rūšių tiekėjų ir asmenų, persiunčiančių arba gaunančių prekes ir atliekančių įvairias kitas susijusias veiklos rūšis:

aa) savininkų vardu sudarant sutartis su transporto rangovais;

bb) pasirenkant savininkams pelningiausią transportavimo būdą, įmonę ir maršrutą;

cc) tvarkant transporto panaudojimo techninius aspektus (pvz., įpakavimą, reikalingą transportuoti) ir atliekant įvairius darbus, būdingus transportui (pvz., užtikrinant ledo tiekimą vagonams-šaldytuvams);

dd) užbaigiant su transportu susijusius formalumus, pvz., kelionės sąskaitų projektų parengimas; surenkant ir išskirstant krovinius;

ee) koordinuojant įvairias transportavimo stadijas, užtikrinant tranzitą, perkrovimą ir kitas galutines operacijas;

ff) tvarkant krovinius ir vežėjus bei transporto priemones prekes persiunčiantiems arba jas gaunantiems asmenims:

– transporto išlaidų ir detalių sąskaitų patikrinimo įvertinimas,

– tam tikrų laikinų arba nuolatinių priemonių (derinamų su uosto vadovybe, dirbančiais laivuose smulkių prekių pardavėjais ir pan.) priėmimas laivo savininko ar jūrų transporto vežėjo vardu arba dėl jo

(2 straipsnio A punkto a, b ir d papunkčiuose išvardytos veiklos rūšys).

 

III sąrašas

 

Direktyvos 64/222/EEB, 68/364/EEB, 68/368/EEB, 75/368/EEB, 75/369/EEB, 70/523/EEB ir 82/470/EEB

 

1

Direktyva 64/222/EEB

(Liberalizavimo direktyvos 64/223/EEB ir 64/224/EEB)

 

1. Asmenų, turinčių savarankišką didmeninės prekybos verslą, išskyrus didmeninę prekybą vaistais ir vaistiniais preparatais, nuodingosiomis bei patogeninėmis medžiagomis ir anglimis, veikla (ex 611 grupė).

2. Profesionali tarpininko, kuris yra vieno ar kelių asmenų įgaliotas ir kuriam pavesta derėtis ar sudaryti komercinius sandorius tų asmenų vardu, veikla.

3. Profesionali tarpininko, kuris, neturėdamas nurodymo nuolat tai daryti, suveda asmenis, norinčius sudaryti abipusę tiesioginę sutartį, arba tvarko jų komercinius sandorius, arba padeda juos įgyvendinti, veikla.

4. Profesionali tarpininko, kuris sudaro komercinius sandorius su kitais savo vardu, veikla.

5. Profesionali tarpininko, kuris kitų vardu dalyvauja didmeninės prekybos aukcionuose, veikla.

6. Profesionali tarpininko, užsiimančio išnešiojamąja prekyba, veikla.

7. Profesionalią veiklą vykdančio vienoje ar keliose pramonės, prekybos ar smulkiojo verslo įmonėse įdarbinto tarpininko paslaugų teikimas.

 

2

Direktyva 68/364/EEB

(Liberalizavimo direktyva 68/363/EEB)

 

Ex ISIC 612 grupė: mažmeninė prekyba

 

012

žemės ūkio technikos nuoma

640

nekilnojamasis turtas, turto nuoma

713

automobilių, vežimų ir arklių nuoma

718

keleivinių ir krovininių vagonų nuoma

839

technikos nuoma komercinėms įmonėms

841

kino teatro bilietų pardavimas ir kino filmų nuoma

842

teatro bilietų pardavimas ir teatro įrangos nuoma

843

valčių, dviračių, įgūdžius formuojančių žaidimų automatų,

veikiančių su monetomis, nuoma

853

kambarių su baldais nuoma

854

išskalbtos patalynės nuoma

859

drabužių nuoma

 

3

Direktyva 68/368/EEB

(Liberalizavimo direktyva 68/367/EEB)

ISIC nomenklatūra

 

ISIC ex pagrindinė 85 grupė

1. Restoranai, kavinės, užeigos ir kitos vietos, kuriose geriama ir valgoma (ISIC 852 grupė).

2. Viešbučiai, namai, kuriuose nuomojami kambariai, stovyklos ir kitos apgyvendinimo vietos (ISIC 853 grupė).

 

4

Direktyva 75/368/EEB (7 straipsnis)

Visos Direktyvos 75/368/EEB priede išvardytos veiklos rūšys, išskyrus šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje išvardytas veiklos rūšis (šio priedo II sąrašo 1 punktas)

ISIC nomenklatūra

 

Ex 62

bankai ir kitos finansų įstaigos

 

ex 620 patentų pirkimo ir licencijavimo bendrovės

 

Ex 71

transportas

 

ex 713 keleivinis transportas, išskyrus vežimą automobiliais

ex 719 skystų angliavandenilių ir kitų skystų cheminių produktų gabenimas vamzdynais

 

Ex 82

bendruomenei teikiamos paslaugos

 

827 bibliotekos, muziejai, botanikos ir zoologijos sodai

 

Ex 84

poilsio organizavimo paslaugos

 

843 niekur nepriskirtos poilsio ir pasilinksminimo paslaugos:

– sporto veikla (sporto aikštelės, organizaciniai sporto renginiai ir kt.), išskyrus sporto instruktorių veiklą,

– lenktynės (lenktyninių žirgų arklidės, lenktynių aikštės, hipodromai ir kt.),

– kita poilsio ir pasilinksminimo veikla (cirkai, pramogų parkai ir kitos pramogos).

 

 

Ex 85

asmeninės paslaugos

 

ex 851 namų ūkio paslaugos

ex 855 grožio salonai ir manikiūrininko paslaugos, išskyrus pedikiūrininkų ir profesionalių kosmetologų bei kirpėjų rengimo mokyklų paslaugas

ex 859 niekur kitur nepriskirtos asmeninės paslaugos, išskyrus sportą ir viduriniojo medicinos personalo masažuotojų ir kalnų vedlių paslaugas, skirstomos į šias grupes:

– dezinfekcija ir kova su kenkėjais,

– drabužių nuoma ir sandėliavimo įranga,

– vedybų biurų ir panašios paslaugos,

– astrologija, ateities spėjimas ir panašios paslaugos,

– sanitarijos paslaugos ir susijusi veikla,

– laidojimo paslaugos ir kapinių priežiūra,

– kurjerių ir vertėjų gidų paslaugos.

 

5

Direktyva 75/369/EEB (5 straipsnis)

 

Šios kilnojamosios veiklos rūšys:

a) prekių pirkimas ir pardavimas:

– verčiantis išvažiuojamojo prekybininko, gatvės prekiautojo ar prekiautojo išnešiojamosiomis prekėmis veikla (ex ISIC 612 grupė),

– dengtose turgavietėse, neturinčiose nuolatinės stacionarios įrangos, ir po atviru dangumi esančiose turgavietėse;

b) veiklos rūšys, kurioms taikomos jau patvirtintos nacionalinės priemonės, aiškiai atmetančios vertimąsi tokių rūšių kilnojamąja veikla ar nemininčios jo.

 

6

Direktyva 70/523/EEB

Asmenų, turinčių savarankišką didmeninės prekybos anglimis verslą, ir tarpininkų prekybos anglimis versle veikla (ex 6112 grupė, ISIC nomenklatūra)

 

7

Direktyva 82/470/EEB (6 straipsnio 2 dalis)

 

(2 straipsnio A punkto c ir e papunkčiuose, B punkto b papunktyje ir C bei D punktuose išvardytos veiklos rūšys)

 

Šios veiklos rūšys ypač turi apimti:

– geležinkelių transporto arba vagonų, skirtų žmonėms arba prekėms pervežti, nuomą,

– tarpininkavimo veiklą parduodant, perkant ar nuomojant laivus,

– emigrantų pervežimo sutarčių sudarymą bei tvarkymą ir derybas dėl tokių sutarčių,

– visų depozitoriaus vardu atiduotų saugoti daiktų ir prekių, tikrinamų arba netikrinamų muitinėje, saugomų specializuotuose arba bendros paskirties sandėliuose, baldų saugyklose, šaldyklose, pašarams skirtose vietose ir pan., atsiėmimą,

– prekių čekių už saugomus daiktus arba prekes perdavimą jų depozitoriams,

– laikinai saugomų naminių gyvulių, belaukiant jų pardavimo arba pakeliui į pardavimo vietą arba iš jos, aprūpinimą laikymo užtvarais, pašaru ir pardavimo žiedais,

– motorinių transporto priemonių patikrinimą arba techninį įvertinimą,

– prekių matavimą, svėrimą ir įvertinimą.

 

 

Lietuvos Respublikos

reglamentuojamų profesinių

kvalifikacijų pripažinimo įstatymo

3 priedas

 

 

PRIPAŽINIMAS REMIANTIS BŪTINIAUSIŲ RENGIMO REIKALAVIMŲ DERINIMU

 

3.1. MEDICINOS GYDYTOJAS

 

3.1.1. Pagrindinių medicinos studijų formalios kvalifikacijos įrodymai

 

Lentelė. Pagrindinių medicinos studijų formalios kvalifikacijos įrodymų pavadinimai

 

Eil. Nr.

Valstybė

Formalios kvalifikacijos

įrodymas

Kvalifikaciją suteikianti

institucija

Kvalifikacijos

pažymėjimas

Atskaitos data

1.

Belgija /

België /

Belgique / Belgien

Diploma van arts / Diplôme de docteur en médecine

– Les universités / De universiteiten

– Le Jury compétent d'enseignement de la Communauté française / De bevoegde Examencommissie van de Vlaamse Gemeenschap

 

1976 m. gruodžio

20 d.

2.

Bulgarija /

България

Диплома за висше образование на образователно-квалификационна степен „магистър“ по „Медицина“ и професионална квалификация „Магистър-лекар“

Медицински факултет във Висше медицинско училище (Медицински университет, Висш медицински институт в Република България)

 

2007 m. sausio 1 d.

3.

Čekijos Respublika / 

Česká republika

Diplom o ukončení studia ve studijním programu všeobecné lékařství (doktor medicíny, MUDr.)

Lékářská fakulta univerzity v

České republice

Vysvědčení o státní rigorózní zkoušce

2004 m. gegužės 1 d.

4.

Danija / 

Danmark

Bevis for bestået lægevidenska- belig embedseksamen

Medicinsk universitetsfakultet

– Autorisation som læge, udstedt af Sundhedsstyrelsen og

– Tilladelse til selvstændigt virke som læge (dokumentation for gennemført praktisk uddannelse), udstedt af Sundhedsstyrelsen

1976 m. gruodžio

20 d.

5.

Vokietija / 

Deutschland

– Zeugnis über die Ärztliche Prüfung

– Zeugnis über die Ärztliche Staatsprüfung und Zeugnis über die Vorbereitungszeit als Medizinalassistent, soweit diese nach den deutschen Rechtsvorschriften noch für den Abschluss der ärztlichen Ausbildung vorgesehen war

Zuständige Behörden

 

1976 m. gruodžio 

20 d.

6.

Estija / Eesti

Diplom arstiteaduse õppekava läbimise kohta

Tartu Ülikool

 

2004 m.

gegužės 1 d.

7.

Graikija / Ελλάς

Πτυχίo Iατρικής

– Iατρική Σχoλή Παvεπιστηµίoυ,

– ΣχoλήΕπιστηµώv   Υγείας, Τµήµα Iατρικής Παvεπιστηµίoυ

 

1981 m. sausio 1 d.

8.

Ispanija / España

Título de Licenciado en Medicina y Cirugía

– Ministerio de Educación y Cultura

– El rector de una Universidad

 

1986 m. sausio 1 d.

9.

Prancūzija / 

France

Diplôme d'État de docteur en médecine

Universités

 

1976 m. gruodžio

20 d.

10.

Kroatija / 

Hrvatska

Diploma „doktor medicine / doktorica medicine“

Medicinski fakulteti sveučilišta u Republici Hrvatskoj

 

2013 m. liepos 1 d.

11.

Airija / Ireland

Primary qualification

Competent examining body

Certificate of experience

1976 m. gruodžio

20 d.

12.

Italija / Italia

Diploma di laurea in medicina e chirurgia

Università

Diploma di abilitazione all'esercizio della medicina e chirurgia

1976 m. gruodžio

20 d.

13.

Kipras / Κύπρος

Πιστοποιητικό Εγγραφής Ιατρού

Ιατρικό Συµβούλιο

 

2004 m. gegužės 1 d.

14.

Latvija

ārsta diploms

Universitātes tipa augstskola

 

2004 m. gegužės 1 d.

15.

Lietuva

Aukštojo mokslo diplomas, nurodantis suteiktą gydytojo kvalifikaciją

Universitetas

Internatūros pažymėjimas, nurodantis suteiktą medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją

2004 m. gegužės 1 d.

16.

Liuksemburgas / Luxembourg

Diplôme d'État de docteur en médecine, chirurgie et accouche- ments

Jury d'examen d'État

Certificat de stage

1976 m. gruodžio

20 d.

17.

Vengrija / 

Magyarország

Általános orvos oklevél (doctor medicinae universae, röv.: dr. med. univ.)

Egyetem

 

2004 m. gegužės 1 d.

18.

Malta

Lawrja ta' Tabib tal-Medi- ċina u
l-Kirurġija

 

Universita´ ta' Malta

 

Ċertifikat ta' reġistrazzjoni

maħruġ mill-Kunsill Mediku

2004 m. gegužės 1 d.

19.

Nyderlandai / 

Nederland

Getuigschrift van met goed gevolg afgelegd artsexamen

Faculteit Geneeskunde

 

1976 m. gruodžio

20 d.

20.

Austrija / 

Österreich

1. Urkunde über die Verleihung des akademischen Grades Doktor der gesamten Heil- kunde (bzw. Doctor medicinae universae, Dr. med. univ.)

 

2. Diplom über die spezifische Ausbildung zum Arzt für Allgemeinmedizin bzw. Facharztdiplom

1. Medizinische Fakultät einer Universität

 

 

 

 

2. Österreichische Ärztekammer

 

1994 m. sausio 1 d.

21.

Lenkija / Polska

Dyplom ukończenia studiów wyższych na kierunku lekarskim z tytułem „lekarza“

1. Akademia Medyczna

2. Uniwersytet Medyczny

3. Collegium Medicum Uniwersytetu Jagiellońskiego

Lekarski Egzamin Państwowy

2004 m. gegužės 1 d.

22.

Portugalija / 

Portugal

Carta de Curso de licenciatura em medicina

Universidades

Diploma comprovativo da conclusão do internato geral emitido pelo Ministério da Saúde

1986 m. sausio 1 d.

23.

Rumunija / 

România

Diplomă de licenţă de doctor medic

Universităţi

 

2007 m. sausio 1 d.

24.

Slovėnija / 

Slovenija

Diploma, s katero se podeljuje strokovni naslov „doktor medicine / doktorica medicine“

Univerza

 

2004 m. gegužės 1 d.

25.

Slovakija / 

Slovensko

Vysokoškolský diplom o udelení akademického titulu „doktor medicíny“ („MUDr.“)

Vysoká škola

 

2004 m. gegužės 1 d.

26.

Suomija / 

Suomi / Finland

Lääketieteen   lisensiaatin tutkinto / Medicine licentiatexamen

– Helsingin yliopisto / Helsingfors universitet

– Kuopion yliopisto

– Oulun yliopisto

– Tampereen yliopisto

– Turun yliopisto

Todistus lääkärin perusterveydenhuollon lisäkoulutuksesta/ Examenbevis om tilläggsutbildning 

för läkare inom primärvården

1994 m. sausio 1 d.

27.

Švedija / 

Sverige

Läkarexamen

Universitet

Bevis om praktisk utbildning som utfärdas av Socialstyrelsen

1994 m. sausio 1 d.

28.

Jungtinė Karalystė / 

United

Kingdom

Primary qualification

Competent examining body

Certificate of experience

1976 m. gruodžio

20 d.

 

3.1.2. Gydytojų specialistų formalios kvalifikacijos įrodymai

 

Lentelė. Gydytojų specialistų formalios kvalifikacijos įrodymų pavadinimai

 

Eil.

Nr.

 

Valstybė

 

Formalios kvalifikacijos įrodymas

Kvalifikaciją suteikianti institucija

Atskaitos data

1.

Belgija / 

België / 

Belgique / Belgien

Bijzondere beroepstitel van geneesheer-specialist / Titre professionnel particulier de médecin spécialiste

Minister bevoegd voor Volksgezondheid / Ministre de la Santé publique

1976 m. gruodžio

20 d.

2.

Bulgarija / 

България

Свидетелство за призната специалност

Медицински университет, Висш медицински институт или Военномедицинска академия

2007 m.

sausio 1 d.

3.

Čekijos Respublika / 

Česká republika

Diplom o specializaci

Ministerstvo zdravotnictví

2004 m.

gegužės 

1 d.

4.

Danija / 

Danmark

Bevis for tilladelse til at betegne sig som speciallæge

Sundhedsstyrelsen

1976 m. gruodžio

20 d.

5.

Vokietija / 

Deutschland

Fachärztliche Anerkennung

Landesärztekammer

1976 m. gruodžio

20 d.

6.

Estija / Eesti

Residentuuri lõputunnistus eriarstiabi erialal

Tartu Ülikool

2004 m. gegužės 

1 d.

7.

Graikija / 

Ελλάς

Τίτλoς Iατρικής Ειδικότητας

1. Νoµαρχιακή Αυτoδιoίκηση

2. Νoµαρχία

1981 m.

sausio 1 d.

8.

Ispanija / 

España

Título de Especialista

Ministerio de Educación y Cultura

1986 m.

sausio 1 d.

9.

Prancūzija / 

France

1. Certificat d'études spéciales de médecine

2. Attestation de médecin spécialiste qualifié

3. Certificat d'études spéciales de médecine

4. Diplôme d'études spécialisées ou spécialisation complémentaire qualifiante de médecine

1. Universités

 

2. Conseil de l'Ordre des médecins

3. Universités

 

4. Universités

1976 m. gruodžio

20 d.

10.

Kroatija / 

Hrvatska

Diploma o specijalističkom usavršavanju

Ministarstvo nadležno za zdravstvo

2013 m. liepos 1 d.

11.

Airija / 

Ireland

Certificate of Specialist doctor

Competent authority

1976 m.

gruodžio

20 d.

12.

Italija / Italia

Diploma di medico specialista

Università

1976 m. gruodžio

20 d.

13.

Kipras / 

Κύπρος

Πιστοποιητικό Αναγνώρισης Ειδικότητας

Ιατρικό Συµβούλιο

2004 m.

gegužės 

1 d.

14.

Latvija

„Sertifikāts“ – kompetentu iestāžu izsniegts dokuments, kas apliecina, ka persona ir nokārtojusi sertifikācijas eksāmenu specialitātē

Latvijas Ārstu biedrība

Latvijas Ārstniecības personu profesionālo organizāciju savienība

2004 m.

gegužės 

1 d.

15.

Lietuva

Rezidentūros pažymėjimas, 

nurodantis suteiktą gydytojo specialisto profesinę kvalifikaciją

Universitetas

2004 m. gegužės 

1 d.

16.

Liuksemburgas / Luxembourg

Certificat de médecin spécialiste

Ministre de la Santé publique

1976 m. gruodžio

20 d.

17.

Vengrija / 

Magyarország

Szakorvosi bizonyítvány

Az Egészségügyi, Szociális és Családügyi Minisztérium illetékes testülete

2004 m.

gegužės 

1 d.

18.

Malta

Ċertifikat ta' Speċjalista Mediku

 

Kumitat ta' Approvazzjoni dwar Speċjalisti

2004 m.

gegužės 

1 d.

19.

Nyderlandai / 

Nederland

Bewijs van inschrijving in een

Specialistenregister

– Medisch Specialisten Registratie Commissie

(MSRC) van de Koninklijke Nederlandsche

Maatschappij tot Bevordering der Geneeskunst

 

– Sociaal-Geneeskundigen Registratie Commissie van de Koninklijke Nederlandsche Maatschappij tot Bevordering der Geneeskunst

1976 m. gruodžio

20 d.

20.

Austrija / 

Österreich

Facharztdiplom

Österreichische Ärztekammer

1994 m. sausio 1 d.

21.

Lenkija / 

Polska

Dyplom uzyskania tytułu specjalisty

Centrum Egzaminów Medycznych

2004 m. gegužės 

1 d.

22.

Portugalija / 

Portugal

1. Grau de assistente

2. Titulo de especialista

1. Ministério da Saúde

2. Ordem dos Médicos

1986 m. sausio 1 d.

23.

Rumunija / 

România

Certificat de medic specialist

Ministerul Sănătăţii Publici

2007 m. sausio 1 d.

24.

Slovėnija / 

Slovenija

Potrdilo o opravljenem specialističnem izpitu

1. Ministrstvo za zdravje

2. Zdravniška zbornica Slovenije

2004 m. gegužės 

1 d.

25.

Slovakija / 

Slovensko

Diplom o špecializácii

Slovenská zdravotnícka univerzita

2004 m. gegužės 

1 d.

26.

Suomija / 

Suomi / 

Finland

Erikoislääkärin tutkinto / Specialläkarexamen

1. Helsingin yliopisto /

Helsingfors universitet

2. Kuopion yliopisto

3. Oulun yliopisto

4. Tampereen yliopisto

5. Turun yliopisto

1994 m.

sausio 1 d.

27.

Švedija / 

Sverige

Bevis om specialkompetens som läkare, utfärdat av Socialstyrelsen

Socialstyrelsen

1994 m.

sausio 1 d.

28.

Jungtinė Karalystė / 

United

Kingdom

Certificate of Completion of specialist training

Competent authority

1976 m. gruodžio

20 d.

 

 

 

 

3.1.3. Gydytojų specialistų studijų programų pavadinimai

 

1 lentelė. Anesteziologijos ir Bendrosios chirurgijos studijų programų pavadinimai

 

Eil.

Nr.

Valstybė

Anesteziologija

Minimali studijų trukmė –

3 metai

Bendroji chirurgija

Minimali studijų trukmė – 5 metai

Pavadinimas

 

Pavadinimas

1.

Belgija / België / 

Belgique / Belgien

Anesthésie-réanimation /

Anesthesie reanimatie

Chirurgie / Heelkunde

2.

Bulgarija / 

България

Анестезиология и интензивно лечение

Хирургия

3.

Čekijos Respublika / 

Česká republika

Anesteziologie a resuscitace

Chirurgie

4.

Danija / Danmark

Anæstesiologi

Kirurgi elsler kirurgiske sygdomme

5.

Vokietija / 

Deutschland

Anästhesiologie

(Allgemeine) Chirurgie

6.

Estija / Eesti

Anestesioloogia

Üldkirurgia

7.

Graikija / Ελλάς

Αvαισθησιoλoγία

Χειρoυργική

8.

Ispanija / España

 

 

Anestesiología y Reanimación

Cirugía general y del aparato digestivo

9.

Prancūzija / France

Anesthésiologie-Réanimation chirurgicale

Chirurgie générale

10.

Kroatija / Hrvatska

Anesteziologija, reanimatologija i intenzivna medicina

Opća kirurgija

11.

Airija / Ireland

Anaesthesia

General surgery

12.

Italija / Italia

Anestesia e rianimazione

Chirurgia generale

13.

Kipras / Κύπρος

Αναισθησιολογία

Γενική Χειρουργική

14.

Latvija

Anestezioloģija un

reanimatoloģija

Ķirurģija

15.

Lietuva

Anesteziologija reanimatologija

Chirurgija

16.

Liuksemburgas / Luxembourg

Anesthésie-réanimation

Chirurgie générale

17.

Vengrija / 

Magyarország

Aneszteziológia és intenzív

terápia

Sebészet

18.

Malta

Anesteżija u Kura Intensiva

Kirurġija Ġenerali

19.

Nyderlandai / 

Nederland

Anesthesiologie

Heelkunde

20.

Austrija / 

Österreich

Anästhesiologie und Intensivmedizin

Chirurgie

21.

Lenkija / Polska

Anestezjologia i intensywna

terapia

Chirurgia ogólna

22.

Portugalija / 

Portugal

Anestesiologia

Cirurgia geral

23.

Rumunija / 

România

Anestezie şi terapie intensivă

Chirurgie generală

24.

Slovėnija / 

Slovenija

Anesteziologija, reanimatologija in perioperativna intenzivna medicina

Splošna kirurgija

25.

Slovakija / 

Slovensko

Anestéziológia a intenzívna medicína

Chirurgia

26.

Suomija / Suomi / 

Finland

Anestesiologia ja tehohoito / Anestesiologi och intensivvård

Yleiskirurgia / Allmän kirurgi

27.

Švedija / Sverige

Anestesi och intensivvård

Kirurgi

28.

Jungtinė Karalystė / 

United Kingdom

Anaesthetics

General surgery

 

2 lentelė. Neurochirurgijos, Akušerijos ir ginekologijos studijų programų pavadinimai

 

Eil. Nr.

Valstybė

 

Neurochirurgija

Minimali studijų trukmė –

5 metai

 

Akušerija ir ginekologija

Minimali studijų trukmė – 4 metai

 

 

Pavadinimas

 

Pavadinimas

1.

Belgija / België /

Belgique / Belgien

Neurochirurgie

Gynécologie – obstétrique / Gynaecologie en verloskunde

2.

Bulgarija / 

България

Неврохирургия

Акушерство, гинекология и репродуктивна медицина

3.

Čekijos Respublika / 

Česká republika

Neurochirurgie

Gynekologie a porodnictví

4.

Danija / Danmark

Neurokirurgi eller kirurgiske nervesygdomme

Gynækologi og obstetrik eller kvindesygdomme og fødselshjælp

5.

Vokietija / 

Deutschland

Neurochirurgie

Frauenheilkunde und Geburtshilfe

6.

Estija / Eesti

Neurokirurgia

Sünnitusabi ja günekoloogia

7.

Graikija / Ελλάς

Νευρoχειρoυργική

Μαιευτική-Γυvαικoλoγία

8.

Ispanija / España

Neurocirugía

Obstetricia y ginecología

9.

Prancūzija / France

Neurochirurgie

Gynécologie – obstétrique

10.

Kroatija / Hrvatska

Neurokirurgija

Ginekologija i opstetricija

11.

Airija / Ireland

Neurosurgery

Obstetrics and gynaecology

12.

Italija / Italia

Neurochirurgia

Ginecologia e ostetricia

13.

Kipras / Κύπρος

Νευροχειρουργική

Μαιευτική – Γυναικολογία

14.

Latvija

Neiroķirurģija

Ginekoloģija un dzemdniecība

15.

Lietuva

Neurochirurgija

Akušerija ir ginekologija

16.

Liuksemburgas / 

Luxembourg

Neurochirurgie

Gynécologie – obstétrique

17.

Vengrija / 

Magyarország

Idegsebészet

Szülészet-nőgyógyászat

18.

Malta

Newrokirurġija

Ostetriċja u Ġinekoloġija

19.

Nyderlandai / 

Nederland

Neurochirurgie

Verloskunde en gynaecologie

20.

Austrija / Österreich

Neurochirurgie

Frauenheilkunde und Geburtshilfe

21.

Lenkija / Polska

Neurochirurgia

Położnictwo i ginekologia

22.

Portugalija / 

Portugal

Neurocirurgia

Ginecologia e obstetricia

23.

Rumunija / 

România

Neurochirurgie

Obstetrică-ginecologie

24.

Slovėnija / 

Slovenija

Nevrokirurgija

Ginekologija in porodništvo

25.

Slovakija / 

Slovensko

Neurochirurgia

Gynekológia a pôrodníctvo

26.

Suomija / Suomi / 

Finland

Neurokirurgia /

Neurokirurgi

Naistentaudit ja synnytykset / Kvinnosjukdomar och förlossningar

27.

Švedija / Sverige

Neurokirurgi

Obstetrik och gynekologi

28.

Jungtinė Karalystė /

United Kingdom

Neurosurgery

Obstetrics and gynaecology

 

 

 

 

 

 

 

3 lentelė. Vidaus ligų ir Oftalmologijos studijų programų pavadinimai

 

Eil.

Nr.

Valstybė

 

Vidaus ligos

Minimali studijų trukmė –

5 metai

 

Oftalmologija

Minimali studijų trukmė –

3 metai

 

Pavadinimas

 

Pavadinimas

1.

Belgija / België / 

Belgique / Belgien

Médecine interne / Inwendige geneeskunde

Ophtalmologie / Oftalmologie

2.

Bulgarija / 

България

Вътрешни болести

Очни болести

3.

Čekijos Respublika / 

Česká republika

Vnitřní lékařství

Oftalmologie

4.

Danija / Danmark

Intern medicin

Oftalmologi eller øjensygdomme

5.

Vokietija / 

Deutschland

Innere Medizin

Augenheilkunde

6.

Estija / Eesti

Sisehaigused

Oftalmoloogia

7.

Graikija / Ελλάς

Παθoλoγία

Οφθαλµoλoγία

8.

Ispanija / España

Medicina interna

Oftalmología

9.

Prancūzija / France

Médecine interne

Ophtalmologie

10.

Kroatija / Hrvatska

Opća interna medicina

Oftalmologija i optometrija

11.

Airija / Ireland

General medicine

Ophthalmic surgery

12.

Italija / Italia

Medicina interna

Oftalmologia

13.

Kipras / Κύπρος

Παθoλoγία

Οφθαλµολογία

14.

Latvija

Internā medicīna

Oftalmoloģija

15.

Lietuva

Vidaus ligos

Oftalmologija

16.

Liuksemburgas / 

Luxembourg

Médecine interne

Ophtalmologie

17.

Vengrija / 

Magyarország

Belgyógyászat

Szemészet

18.

Malta

Mediċina Interna

Oftalmoloġija

19.

Nyderlandai / 

Nederland

Interne geneeskunde

Oogheelkunde

20.

Austrija / Österreich

Innere Medizin

Augenheilkunde und Optometrie

21.

Lenkija / Polska

Choroby wewnętrzne

Okulistyka

22.

Portugalija / 

Portugal

Medicina interna

Oftalmologia

23.

Rumunija / 

România

Medicină internă

Oftalmologie

24.

Slovėnija / 

Slovenija

Interna medicina

Oftalmologija

25.

Slovakija / 

Slovensko

Vnútorné lekárstvo

Oftalmológia

26.

Suomija / Suomi / 

Finland

Sisätaudit / Inre medicin

Silmätaudit / Ögonsjukdomar

27.

Švedija / Sverige

Internmedicin

Ögonsjukdomar (oftalmologi)

28.

Jungtinė Karalystė / 

United Kingdom

General (internal) medicine

Ophthalmology

 

4 lentelė. Otorinolaringologijos ir Vaikų ligų studijų programų pavadinimai

 

Eil.

Nr.

Valstybė

 

Otorinolaringologija

Minimali studijų trukmė –

3 metai

Vaikų ligos

Minimali studijų trukmė – 4 metai

 

Pavadinimas

 

Pavadinimas

1.

Belgija / België /

Belgique / Belgien

Oto-rhinolaryngologie /

Otorhinolaryngologie

Pédiatrie / Pediatrie

2.

Bulgarija / 

България

Ушно-носно-гърлени болести

Детски болести

3.

Čekijos Respublika / 

Česká republika

Otorinolaryngologie

Dětské lékařství

4.

Danija / Danmark

Oto-rhino-laryngologi eller øre-næse-halssygdomme

Pædiatri eller sygdomme hos børn

5.

Vokietija / 

Deutschland

Hals-Nasen-Ohrenheilkunde

Kinder- und Jugendmedizin

6.

Estija / Eesti

Otorinolarüngoloogia

Pediaatria

7.

Graikija / Ελλάς

Ωτoριvoλαρυγγoλoγία

Παιδιατρική

8.

Ispanija / España

Otorrinolaringología

Pediatría y sus áreas específicas

9.

Prancūzija / France

Oto-rhino-laryngologie

Pédiatrie

10.

Kroatija / Hrvatska

Otorinolaringologija

Pedijatrija

11.

Airija / Ireland

Otolaryngology

Paediatrics

12.

Italija / Italia

Otorinolaringoiatria

Pédiatria

13.

Kipras / Κύπρος

Ωτορινολαρυγγολογία

Παιδιατρική

14.

Latvija

Otolaringoloģija

Pediatrija

15.

Lietuva

Otorinolaringologija

Vaikų ligos

16.

Liuksemburgas / 

Luxembourg

Oto-rhino-laryngologie

Pédiatrie

17.

Vengrija / 

Magyarország

Fül-orr-gégegyógyászat

Csecsemő- és gyermekgyógyászat

18.

Malta

Otorinolaringoloġija

Pedjatrija

19.

Nyderlandai / 

Nederland

Keel-, neus- en oorheelkunde

Kindergeneeskunde

20.

Austrija / Österreich

Hals-, Nasen- und Ohrenkrankheiten

Kinder- und Jugendheilkunde

21.

Lenkija / Polska

Otorynolaryngologia

Pediatria

22.

Portugalija / 

Portugal

Otorrinolaringologia

Pediatria

23.

Rumunija / 

România

Otorinolaringologie

Pediatrie

24.

Slovėnija / 

Slovenija

Otorinolaringológija

Pediatrija

25.

Slovakija / 

Slovensko

Otorinolaryngológia

Pediatria

26.

Suomija / Suomi /

Finland

Korva-, nenä- ja kurkkutaudit / Öron-, näs- och halssjukdomar

Lastentaudit / Barnsjukdomar

27.

Švedija / Sverige

Öron-, näs- och halssjukdomar (oto-rhino-laryngologi)

Barn- och ungdomsmedicin

28.

Jungtinė Karalystė / 

United Kingdom

Otolaryngology

Paediatrics

 

5 lentelė. Pulmonologijos ir Urologijos studijų programų pavadinimai

 

Eil. Nr.

Valstybė

 

Pulmonologija

Minimali studijų trukmė –

4 metai

Urologija

Minimali studijų trukmė – 5 metai

 

 

Pavadinimas

 

Pavadinimas

1.

Belgija / België / 

Belgique / Belgien

Pneumologie

Urologie

2.

Bulgarija / 

България

Пневмология и фтизиатрия

Урология

3.

Čekijos Respublika / 

Česká republika

Tuberkulóza a respirační nemoci

Urologie

4.

Danija / Danmark

Medicinske lungesygdomme

Urologi eller urinvejenes kirurgiske sygdomme

5.

Vokietija / 

Deutschland

Pneumologie

Urologie

6.

Estija / Eesti

Pulmonoloogia

Uroloogia

7.

Graikija / Ελλάς

Φυµατιoλoγία – Πvευµovoλoγία

Ουρoλoγία

8.

Ispanija / España

Neumología

Urología

9.

Prancūzija / France

Pneumologie

Urologie

10.

Kroatija / Hrvatska

Pulmologija

Urologija

11.

Airija / Ireland

Respiratory medicine

Urology

12.

Italija / Italia

Malattie dell'apparato respiratorio

Urologia

13.

Kipras / Κύπρος

Πνευµονολογία – Φυµατιολογία

Ουρολογία

14.

Latvija

Ftiziopneimonoloģija

Uroloģija

15.

Lietuva

Pulmonologija

Urologija

16.

Liuksemburgas / Luxembourg

Pneumologie

Urologie

17.

Vengrija / Magyarország

Tüdőgyógyászat

Urológia

18.

Malta

Mediċina Respiratorja

Uroloġija

19.

Nyderlandai / Nederland

Longziekten en tuberculose

Urologie

20.

Austrija / Österreich

Lungenkrankheiten

Urologie

21.

Lenkija / Polska

Choroby płuc

Urologia

22.

Portugalija / Portugal

Pneumologia

Urologia

23.

Rumunija /

România

Pneumologie

Urologie

24.

Slovėnija / Slovenija

Pnevmologija

Urologija

25.

Slovakija / Slovensko

Pneumológia a ftizeológia

Urológia

26.

Suomija / Suomi / Finland

Keuhkosairaudet ja allergologia / Lungsjukdomar och allergologi

Urologia / Urologi

27.

Švedija / Sverige

Lungsjukdomar (pneumologi)

Urologi

28.

Jungtinė Karalystė /

United Kingdom

Respiratory medicine

Urology

 

 

6 lentelė. Ortopedijos ir Pataloginės anatomijos studijų programų pavadinimai

 

Eil.

Nr.

Valstybė

 

Ortopedija

Minimali studijų trukmė –

5 metai

 

Patologinė anatomija

Minimali studijų trukmė – 4 metai

 

Pavadinimas

 

Pavadinimas

1.

Belgija / Belgija / België / 

Belgique / Belgien

Chirurgie orthopédique /

Orthopedische heelkunde

Anatomie pathologique / Pathologische anatomie

2.

Bulgarija / 

България

Ортопедия и травматология

Обща и клинична патология

3.

Čekijos Respublika / 

Česká republika

Ortopedie

Patologická anatomie

4.

Danija / Danmark

Ortopædisk kirurgi

Patologisk anatomi eller vævs- og celleundersøgelser

5.

Vokietija / 

Deutschland

Orthopädie (und Unfallchirurgie)

Pathologie

6.

Estija / Eesti

Ortopeedia

Patoloogia

7.

Graikija / Ελλάς

Ορθoπεδική

Παθoλoγική Αvατoµική

8.

Ispanija / España

Cirugía ortopédica y traumatología

Anatomía patológica

9.

Prancūzija / France

Chirurgie orthopédique et traumatologie

Anatomie et cytologie pathologiques

10.

Kroatija / Hrvatska

Ortopedija i traumatologija

Patologija

11.

Airija / Ireland

Trauma and orthopaedic surgery

Histopathology

12.

Italija / Italia

Ortopedia e traumatologia

Anatomia patologica

13.

Kipras / Κύπρος

Ορθοπεδική

Παθολογοανατοµία – Ιστολογία

14.

Latvija

Traumatoloģija un ortopēdija

Patoloģija

15.

Lietuva

Ortopedija traumatologija

Patologija

16.

Liuksemburgas / 

Luxembourg

Orthopédie

Anatomie pathologique

17.

Vengrija / 

Magyarország

Ortopédia

Patológia

18.

Malta

Kirurġija Ortopedika

Istopatoloġija

19.

Nyderlandai / 

Nederland

Orthopedie

Pathologie

20.

Austrija / Österreich

Orthopädie und Orthopädische Chirurgie

Pathologie

21.

Lenkija / Polska

Ortopedia i traumatologia narządu ruchu

Patomorfologia

22.

Portugalija / 

Portugal

Ortopedia

Anatomia patologica

23.

Rumunija / 

România

Ortopedie şi traumatologie

Anatomie patologică

24.

Slovėnija / 

Slovenija

Ortopedska kirurgija

Anatomska patologija in citopatologija

25.

Slovakija / 

Slovensko

Ortopédia

Patologická anatómia

26.

Suomija / Suomi / 

Finland

Ortopedia ja traumatologia /

Ortopedi och traumatologi

Patologia / Patologi

27.

Švedija / Sverige

Ortopedi

Klinisk patologi

28.

Jungtinė Karalystė / 

United Kingdom

Trauma and orthopaedic surgery

Histopathology

 

 

7 lentelė. Neurologijos ir Psichiatrijos studijų programų pavadinimai

 

Eil. Nr.

Valstybė

 

Neurologija

Minimali studijų trukmė –

4 metai

 

Psichiatrija

Minimali studijų trukmė – 4 metai

Pavadinimas

Pavadinimas

1.

Belgija / België / 

Belgique / Belgien

Neurologie

Psychiatrie de l'adulte /

Volwassen psychiatrie

2.

Bulgarija / 

България

Нервни болести

Психиатрия

3.

Čekijos Respublika / 

Česká republika

Neurologie

Psychiatrie

4.

Danija / Danmark

Neurologi eller medicinske nervesygdomme

Psykiatri

5.

Vokietija / 

Deutschland

Neurologie

Psychiatrie und Psychotherapie

6.

Estija / Eesti

Neuroloogia

Psühhiaatria

7.

Graikija / Ελλάς

Νευρoλoγία

Ψυχιατρική

8.

Ispanija / España

Neurología

Psiquiatría

9.

Prancūzija / France

Neurologie

Psychiatrie

10.

Kroatija / Hrvatska

Neurologija

Psihijatrija

11.

Airija / Ireland

Neurology