Administracinė byla Nr. eA-275-968/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03642-2016-7
Procesinio sprendimo kategorija 12.5.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. K. dėl turto arešto akto panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. rugpjūčio 4 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1671 (toliau – Arešto aktas).
2. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu aktu VMI areštavo ne trečiajam suinteresuotajam asmeniui R. K., o jai priklausantį automobilį BMW X5 (toliau – ir automobilis), kurį ji iš trečiojo suinteresuotojo asmens nusipirko pagal tipinę Valstybinės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ parengtą 2016 m. liepos 29 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios pasirašymo metu automobilis jai ir buvo perduotas. Kadangi Sutartyje buvo nurodyta, kad naujam transporto priemonės savininkui transporto priemonę privalu perregistruoti per 10 dienų, pareiškėja dėl automobilio perregistravimo jo įsigijimo dieną nesikreipė. Juo labiau, kad automobilį buvo sudėtinga transportuoti, nes jis pirkimo metu buvo nevažiuojantis – su variklio defektu, kaip ir nurodyta Sutartyje. Automobilio perregistravimo procedūrą pareiškėja ketino atlikti vėliau, kai jis bus sutaisytas. Aplinkybė, kad ji neįregistravo automobilio viešajame registre savo vardu ir tokiu būdu neišviešino savo teisių į jį, nepaneigia jos nuosavybės teisės. Arešto aktas ir jo pagrindu pritaikytas areštas naikintini, nes pareiškėja nėra susijusi su jame nurodytu turto arešto pagrindu – galimu įsiskolinimu. Šis įsiskolinimas trečiojo suinteresuoto asmens, todėl jai nekyla pareiga savo turtu užtikrinti svetimos prievolės įvykdymą.
3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro 2016 m. liepos 31 d. išrašas patvirtina, kad automobilis 2016 m. liepos 29 d. priklausė skolininkui – R. K.. VMI neneigė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.49 straipsnyje numatytos nuosavybės teisės įgijimo momento pagal priėmimo-perdavimo aktą galimybės, tačiau pabrėžė, kad tokiu atveju viešajame registre neregistruotas sandoris galioja ir teises bei pareigas sukuria tik sandorio šalims (šiuo atveju – pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui). Surašant Arešto aktą viešajame registre buvo nurodyta, kad areštuojama transporto priemonė priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui. Nors pareiškėja nurodė, kad ji nėra niekaip susijusi su trečiojo suinteresuoto asmens įsiskolinimais, tačiau faktas, kad tiek pareiškėja, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris viešajame registre nurodytas kaip automobilio savininkas, nesiėmė jokių priemonių tinkamai pagal visas teisės aktų nuostatas pakeisti nuosavybės registraciją, leidžia suabejoti minėtais pareiškėjos teiginiais. Pareiškėja pateikė Sutartį, tačiau nepateikė duomenų, kad ši Sutartis faktiškai būtų įvykdyta, trūksta mokėjimo pavedimo dėl apmokėjimo, patvirtinančio, kad Sutartis įvykdyta, automobilio registravimo liudijimo, privalomų transporto priemonės techninės apžiūros dokumentų, transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (poliso) ar kitų dokumentų, įrodančių, kad po Sutarties sudarymo faktinis automobilio valdytojas yra pareiškėja.
4. Trečiasis suinteresuotasis asmuo R. K. atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą patenkinti kaip pagrįstą. Nurodė, kad dar 2016 m. liepos 29 d. sudarytos Sutarties pagrindu automobilį pardavė pareiškėjai ir nuo to laiko jis nebėra automobilio savininku, todėl automobilis negalėjo būti areštuotas kaip jam priklausantis turtas.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, kaip nepagrįstus vertino atsakovo argumentus, kad dėl automobilio neįregistravimo pareiškėja negali sandorio fakto panaudoti prieš trečiuosius asmenis, tarp jų – ir VMI. Nurodė, kad Sutarties sudarymo faktą patvirtina tik vienintelis byloje esantis įrodymas – joje esanti data, pagal kurią ši Sutartis buvo sudaryta 2016 m. liepos 29 d., o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų buvusius šalių ikisutartinius santykius, derybas dėl Sutarties sudarymo, automobilio remonto atlikimą, transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės apdraudimą, privalomosios transporto priemonės techninės apžiūros atlikimą, ar kitokių įrodymų, kurie pagrįstų buvusius ikisutartinius santykius, faktinį Sutarties sudarymą ar faktinį ginčo automobilio valdymą. Teismas sprendė, kad, nesant kitų įrodymų, pateikta Sutartis nepatvirtina, jog ji buvo sudaryta 2016 m. liepos 29 d., pabrėžė, kad pareigą pateikti paminėtus įrodymus turėjo pareiškėja, tačiau ji šios pareigos neįgyvendino, nors teisminio proceso metu buvo atstovaujama profesionalaus atstovo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Sutartis buvo sudaryta 2016 m. liepos 29 d., todėl Arešto aktas yra teisėtas, jo naikinti pareiškėjos nurodytais motyvais nėra pagrindo.
III.
7. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
8. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė skundo ribas ir nagrinėjo ne tą klausimą, dėl kurio buvo paduotas skundas. Teismas išsprendė išimtinai bendrosios kompetencijos teismams priskirtiną klausimą – faktiškai panaikino Sutartį, nuspręsdamas, kad ja įformintas automobilio pirkimo-pardavimo sandoris nelaikomas sudarytu, kadangi be Sutarties nėra jokių kitų įrodymų, kad ši Sutartis realiai buvo sudaryta ir įvykdyta. Tačiau Sutartis nėra nuginčyta teisės aktų nustatyta tvarka, ji yra galiojanti, nė viena iš šalių nereikalavo pripažinti Sutartį negaliojančia, todėl teismas turėjo konstatuoti, jog automobilio savininke pagal Sutartį laikytina pareiškėja. Nesant teismo sprendimo, kuriuo Sutartis būtų pripažinta negaliojančia, ji sukelia teisines pasekmes. Galiojanti Sutartis patvirtina faktą, kad Arešto akto surašymo dieną automobilio savininke jau buvo pareiškėja, todėl teismas nepagrįstai šio Arešto akto nepanaikino.
9. Pareiškėja pažymi, kad teismas taip pat padarė klaidingą išvadą, jog daugiau nėra jokių įrodymų, kad Sutartis buvo sudaryta joje nurodytą dieną. Tiek skunde, tiek bylos nagrinėjimo žodiniame teismo posėdyje metu pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėja automobilį iš R. K. nusipirko 2016 m. liepos 29 d., naudodama tipinę VĮ „Regitra“ parengtą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Automobilis pareiškėjai buvo perduotas Sutarties pasirašymo metu. Automobilio perregistravimo procedūrą pareiškėja ketino atlikti vėliau, kai automobilis bus sutaisytas. Dėl automobilio defektų nebuvo atliekama techninė apžiūra, jis nebuvo pakartotinai draudžiamas, todėl teismas nepagrįstai pripažino techninės apžiūros neatlikimą ir draudimo poliso neturėjimą aplinkybėmis, suteikiančiomis pagrindą abejoti sandorio realumu.
10. Pareiškėja pabrėžia, kad teismas neįvertino, jog pagal CK nuostatas, taip pat kitus galiojančius teisės aktus daikto įregistravimas viešajame registre atlieka tik išviešinimo funkciją, tačiau su registravimo momentu negali būti siejamas nuosavybės teisių perėjimas. Nuosavybės teisė į daiktą pereina teisės aktuose ar sutartyje nurodytu metu. Šiuo atveju nuosavybės teisė į automobilį pareiškėjai parėjo 2016 m. liepos 29 d., kai buvo sudaryta Sutartis ir jos pagrindu automobilis buvo perduotas pareiškėjai. Ta aplinkybė, jog ji neįregistravo automobilio viešajame registre savo vardu ir tokiu būdu neišviešino savo teisių į jį, nereiškia ir jokiu būdu nepaneigia pareiškėjos nuosavybės teisės į automobilį.
11. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. VMI nuomone, teismas tinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, taikė ir aiškino proceso teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl 2016 m. rugpjūčio 4 d. Arešto akto, kuriuo VMI areštavo trečiojo suinteresuoto asmens R. K. vardu registruotą automobilį BMW X5, kuris, pasak pareiškėjos, 2016 m. liepos 29 d. sudarytos Sutarties pagrindu nuo šios Sutarties sudarymo dienos nuosavybės teise priklausė jai, teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas Arešto aktas yra teisėtas, nes pareiškėja neįrodė fakto, jog Sutartis buvo sudaryta 2016 m. liepos 29 d. Pareiškėja apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė į ginčo automobilį perėjo 2016 m. liepos 29 d., kai buvo sudaryta Sutartis ir automobilis buvo perduotas pareiškėjai, o aplinkybė, kad pareiškėja šio automobilio savo vardu neįregistravo viešajame registre ir tokiu būdu neišviešino savo teisių į jį, nereiškia ir jokiu būdu nepaneigia pareiškėjos nuosavybės teisės į šį automobilį. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, peržengė skundo ribas, faktiškai panaikino Sutartį ir taip išsprendė išimtinai bendrosios kompetencijos teismams priskirtiną klausimą, nors nei viena iš ginčo šalių neprašė Sutarties pripažinti negaliojančia.
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
15. Iš Arešto akto turinio matyti, kad: šiuo aktu mokesčio mokėtojo R. K. turtas areštuotas remiantis Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (36.9)FRO682-439; arešto mastas – 18 964,07 Eur; arešto dienai automobilio vertė buvo 9 000 Eur; VMI ginčo automobilį areštavo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 101 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad VMI turėjo teisinį ir faktinį pagrindą areštuoti trečiojo suinteresuoto asmens turtą 18 964,07 Eur sumai (būtent tokio dydžio papildoma gyventojų pajamų mokesčio suma, delspinigiai ir bauda R. K. paskaičiuota Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. liepos 11 d. sprendimu), ir kad Arešto akto priėmimo dienai ginčo automobilis buvo registruotas trečiojo suinteresuoto asmens vardu (tai patvirtina byloje esantis aktualus VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašas).
16. MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų; mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti. Nurodytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu MAĮ 103 straipsnio 1 dalyje (joje nustatyta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą), nagrinėjamai administracinei bylai aktualiu aspektu, pabrėžtina, kad, esant MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sąlygoms, šiuo pagrindu gali būti areštuojamas tik toks „mokesčių mokėtojo turtas“, kuris sprendimo dėl jo arešto priėmimo metu nuosavybės teise priklauso mokesčių mokėtojui. Vadinasi, sprendžiant dėl skundžiamo Arešto akto teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi tai, kam šio akto priėmimo momentu priklausė nuosavybės teisės į areštuotą turtą (automobilį), ar mokesčių mokėtojui R. K., kuriam šis Arešto aktas skirtas, ar pareiškėjai, kuri, kaip matyti iš bylos medžiagos, su Arešto akte nurodyta mokestine prievole nėra susijusi.
17. LAT, aiškindamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės į daiktus atsiradimą bei daiktų, daiktinių teisių, jų suvaržymų ir juridinių faktų registravimą (t. y. CK 1.75 str. 1, 2 d., 4.49 str. 1 d., 4.50 str. 1 d., 4.253 str., 4.254 str. 1 p., Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 32 d., 25 str. 2 d. ir 27 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 patvirtintų Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų 3, 4 p.) ir su tuo susijusią kasacinio teismo praktiką, yra konstatavęs, kad: įstatymas nenustato privalomos motorinių transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarties teisinės registracijos; transporto priemonės savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu; automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o automobilio perdavimas šios sutarties pagrindu yra jo įgijimo nuosavybėn momentas; viešo registro duomenys <...> nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos; viešo registro informacija apie transporto priemonės savininką paneigiama teismo sprendimu (žr. LAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018, 24–31 p.). Šie LAT išaiškinimai mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir nagrinėjamoje byloje.
18. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog pareiškėja negali sandorio fakto panaudoti prieš trečiuosius asmenis, tame tarpe atsakovą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nagrinėjamoje administracinėje byloje pateikė nepakankamai įrodymų, jog Sutartis buvo sudaryta 2016 m. liepos 29 d.
19. Byloje nėra ginčo dėl to, jog Lietuvoje transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorius įforminti tokios formos ir turinio sutartimis, kaip pateiktoji į bylą, buvo (yra) įprasta praktika. Apie Sutarties sudarymo faktą patvirtina tiek pačios į bylą pateiktos Sutarties turinys, tiek ją sudarę kontrahentai – pareiškėja (pirkėja) ir trečiasis suinteresuotas asmuo (pardavėjas), kurie procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu aiškiai patvirtino, kad Sutartį sudarė 2016 m. liepos 29 d., ir pakankamai detaliai nurodė su tuo susijusias aplinkybes. Sutarties sudarymo fakto ir galimybės tokiomis sutartimis, kaip sudarytoji, perleisti nuosavybės teisę į automobilį nei savo procesiniuose dokumentuose, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nekvestionavo ir atsakovas VMI. Byloje nėra jokių duomenų, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas) nagrinėjamu atveju būtų pasinaudojęs suteiktais įgaliojimais pagal savo kompetenciją pareikšti ieškinį bendros kompetencijos teismui dėl sandorio (šiuo atveju – Sutarties) ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu (MAĮ 33 str. 17 p.).
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – individualaus administracinio akto (t. y. Arešto akto) teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas, todėl šios nutarties 19 punkte nustatytų aplinkybių, jas vertinant šios nutarties 17 punkte nurodyto teisinio reguliavimo ir LAT praktikos kontekste, pakanka konstatuoti, jog Arešto akto priėmimo momentu nuosavybės teisės į areštuotą turtą (automobilį) priklausė pareiškėjai, kuri, kaip matyti iš bylos medžiagos, su Arešto akte nurodyta mokestine prievole nėra susijusi. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl Sutarties ar jos dalies pripažinimo negaliojančia, nes tokio pobūdžio bylos priskirtos ne administraciniams, o bendrosios kompetencijos teismams (CK 1.78 str., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 25 str., ABTĮ 18 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje iš esmės nepagrįstai vertino, ar yra pagrindas Sutartimi įformintą automobilio pirkimo-pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu, ir konstatavęs, kad pareiškėja neįrodė fakto, jog Sutartis buvo sudaryta 2016 m. liepos 29 d., pripažino, kad Arešto aktas yra teisėtas ir pagrįstas.
21. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VMI priimtas Arešto aktas, kuriuo areštuotas šio akto priėmimo metu mokesčių mokėtojui (trečiajam suinteresuotam asmeniui) nuosavybės teise nebepriklausęs turtas, priimtas pažeidžiant MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti Arešto aktą, netinkamai aiškino teisinį reguliavimą ir vertino byloje nustatytas aplinkybes. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas yra tenkinamas – skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas, o VMI Arešto aktas naikinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos A. K. skundą tenkinti.
Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 4 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1671 panaikinti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Stasys Gagys
Rytis Krasauskas
Ramutė Ruškytė