Administracinė byla Nr. eA-330-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00508-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.8; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Ignalina agrar“ ir A. S. I. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, A. S. I., atstovaujamai įstatyminio atstovo S. I., uždarajai akcinei bendrovei „Ignalina agrar“, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. dėl sprendimo panaikinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.      Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2011 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 39S-142 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas);

2) pripažinti negaliojančia 2011 m. birželio 28 d. žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4641, patvirtintą Kauno miesto 22-ojo notarų biuro notarės Z. R., sudarytą tarp A. S. I., atstovaujamos įgalioto asmens V. K., ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ignalina agrar“, atstovaujamos įgalioto asmens V. L.;

3) išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn šiuos žemės sklypus:

- žemės sklypą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Ignalinos r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Ignalinos r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Ignalinos r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

4) taikyti restituciją ir priteisti iš A. S. I. 209 975,96 Eur (725 005 Lt), kuriuos ji gavo pagal 2011 m. birželio 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 4641) UAB „Ignalina agrar“ naudai.

2.      Pareiškėjas nurodė, kad Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-323-671/2010 buvo nustatytas A. S. I. įvaikinimo juridinis faktas, t. y., kad ji 1933 m. buvo faktiškai įvaikinta J. M., mirusio (duomenys neskelbtini), ir iki 1940 m. liepos 22 d. Šiaulių apskrityje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), valdžiusio 82 ha žemės. Teismas taip pat atnaujino praleistą terminą paduoti pareiškimą dėl nuosavybės teisių į įtėvio žemę atstatymo. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyrius 2010 m. kovo 17 d. patvirtino pažymą Nr. 4803 dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodyta, kad A. S. I. pagal pateiktus dokumentus turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. M. iki nacionalizacijos valdytą 82 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Akmenės rajone. A. S. I. prašyme nurodė pageidaujanti atkurti nuosavybės teises į 82 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems žemės ir miško sklypus Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini). Parengta ir patvirtinta Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2010 m. kovo 18 d. išvada Nr. 3268 buvo persiųsta į Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių. A. S. I. įgaliotas asmuo V. K. kreipėsi į Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės ir miškų sklypų suteikimo pagal 2010 m. kovo 18 d. išvadą Nr. 3268, todėl NŽT 2011 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 39S-142 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I., į jai tenkančią turto dalį – 44,05 ha žemės, 37,95 ha miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turtą. Remiantis ginčijamu NŽT sprendimu, jai neatlygintinai buvo perduoti žemės sklypai, kurie 2011 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 4641 parduoti UAB „Ignalina agrar“.

3.      Akmenės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos procesą ir 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-36-922/2015 panaikino Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 15 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-232-672/2010, atmesdamas A. S. I. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo. Teismas byloje konstatavo, kad A. S. I. įvaikinimo faktas paneigtas byloje surinktais įrodymais ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytais duomenimis.

4.      Taigi, nuosavybės teisės A. S. I. atkurtos nesant giminystės ryšį su turto savininku patvirtinančių duomenų, t. y. nepagrįstai ir neteisėtai, todėl ginčijamas NŽT sprendimas pripažintinas negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio pagrindu. Ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) imperatyvias normas, joms prieštarauja, todėl yra niekinis ir negalioja. Panaikinus ginčijamą administracinį aktą, turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t. y. A. S. I., nebūdama teisėta žemės sklypų savininkė, jų negalėjo parduoti UAB „Ignalina agrar“, todėl žemė turėtų būti grąžinama valstybės dispozicijon vindikacijos būdu.

5.      Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje keliems asmenims yra pateikti įtarimai padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.

6.      Atsakovė A. S. I., atstovaujama įstatyminio atstovo S. I., atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7.      Nurodė, kad kitų asmenų teisė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių, o tai lemia išvadą, kad visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Tuo tarpu S. I. nėra žinoma, ar A. S. I. buvo įvaikinta J. M. ir buvo įgijusi teisę atstatyti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko, t. y. J. M., iki nacionalizacijos valdytą 82 ha žemės plotą. A. S. I. jau ilgą laiką serga psichinėmis ligomis ir ambulatoriškai gydosi. Taigi, 2009–2010 m. laikotarpiu, kai buvo sprendžiami klausimai dėl juridinio fakto nustatymo ir nuosavybės teisių į žemę atstatymo, ji galbūt jau sirgo psichine liga. Be to, A. S. I. gyveno viena, S. I. gyveno atskirai, todėl jam nėra žinoma nei apie A. S. I. įvaikinimo juridinio fakto nustatymo, nei apie nuosavybės teisių į žemę atstatymo aplinkybes, tačiau jis mano, kad kažkas pasinaudojo jo motinos neįgalumu, dėl to, kad ji nesuprato savo atliekamų veiksmų reikšmės. Nurodė, kad A. S. I., pasirašydama įgaliojimą, kitus dokumentus, dalyvaudama teismo posėdyje, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, tačiau ieškovas, pasirinkdamas civilinių teisių gynimo būdą, reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais šiuo pagrindu nepareiškė. Jokių pinigų, kiek S. I. žinoma, jo motina neturėjo ir nėra gavusi.

8.      Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą su juo sutiko ir prašė jį tenkinti.

9.      NŽT nurodė, kad, įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir išnagrinėjus bylos faktines aplinkybes, manytina, jog pažymoje Nr. 4803 ir išvadoje Nr. 3268, remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 40-9-00062-1 nustatytomis aplinkybėmis, yra pateikti neteisingi duomenys. Tuo tarpu pagal parengtą pažymą ir išvadą buvo atkurtos nuosavybės teisės A. S. I.. Taigi, pažymėjo, kad neprieštarauja, jog būtų panaikintas ginčijamas NŽT sprendimas ir šio sprendimo pagrindu susiklostę kiti teisiniai santykiai, kurie susikūrė po sprendimo priėmimo.

10.    Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11.    Nurodė, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio pareiškimo pateikimo administraciniam teismui terminą. Paaiškino, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-00062-11 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų klastojimo, sukčiavimo ir piktnaudžiavimo tarnyba yra atliekamas jau nuo 2011 m., o pareiškimas dėl viešojo intereso gynimo teismui pateiktas tik 2016 m. Manė, kad minėtą ikiteisminį tyrimą kontroliavusiam prokurorui informacija apie neteisėtai atkurtas nuosavybės teises ir pažeistą viešąjį interesą vėliausiai turėjo tapti žinoma 2014 m. rugpjūčio 29 d., kai buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių dokumentų suklastojimo faktą. Teigė, kad pareiškėjas neteisėtai pareiškimo padavimo termino pradžią skaičiuoja nuo Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi jis kur kas anksčiau gavo pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, todėl pareiškimas teismui turėjo būti pateiktas anksčiau.

12.    UAB „Ignalina agrar“ nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad, panaikinus ginčijamą NŽT sprendimą, turėtų būti panaikintas šio akto pagrindu sudarytas žemės sklypų perleidimo sandoris, grąžinant juos valstybės nuosavybėn, kadangi bendrovė yra sąžiningas įgijėjas, ji už nurodytus žemės sklypus sumokėjo net 3 kartus didesnę kainą nei VĮ Registrų centro buvo nustatyta vidutinė rinkos vertė, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie aplinkybes, dėl kurių sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu. Šiuo aspektu akcentavo, kad pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo galėjo būti išreikalautas tik jei savininkas tą daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie teismo nuosprendžiu konstatuotą nusikaltimo faktą. Šiuo atveju žemės sklypų savininkas – valstybė – nekilnojamuosius daiktus prarado ne dėl kitų asmenų galbūt padaryto nusikaltimo, o dėl nusikaltimo, prie kurio padarymo galbūt prisidėjo ir savininko vardu veikęs valstybės tarnautojas.

13.    Atsakovas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, pripažinus ginčijamą administracinį aktą prieštaraujančiu imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, žemės sklypų išreikalavimas iš tolimesnio įgijėjo, t. y. iš UAB „Ignalina agrar“, dėl jo sąžiningumo būtų neproporcingas ir negalimas. Teismas turėtų taikyti restituciją pinigais iš pagal administracinį aktą turtą gavusio asmens. Šiame kontekste atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos generalinės prokuratūros pozicija analogiškose bylose yra nenuosekli, todėl atsakovui nesuprantama, kodėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį bei įpareigoti UAB „Ignalina agrar“ grąžinti valstybei sąžiningai įgytus žemės sklypus. Pabrėžė, kad tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, todėl valstybės įgaliotiems pareigūnams netinkamai ir net galbūt nusikalstamai įgyvendinant šią valstybės pareigą neturi nukentėti sąžiningų trečiųjų asmenų interesai ir teisėti lūkesčiai. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės vardu ir interesais dalyvavo ne vienas valstybės įgaliotas pareigūnas, kurie turėjo pareigą tikrinti ir vertinti pretendentės atkurti nuosavybės teises pateiktus dokumentus. Be to, pritaikius restituciją, atsakovo UAB „Ignalina agrar“ padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, nes atsakovas netektų sąžiningai įgytų žemės sklypų, neatgautų sumokėtų už žemės sklypus 209 975,96 Eur ir netektų galimybės pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo kaltiems asmenims.

II.

14.    Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino. Teismas panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 39S-142 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I.“; pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2011 m. birželio 28 d. žemės sklypų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4641, patvirtintą Kauno miesto 22-ojo notarų biuro notarės Z. R., sudarytą tarp A. S. I., atstovaujamos įgalioto asmens V. K., ir uždarosios akcinės bendrovės „Ignalina agrar“; išreikalavo turtą iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo – grąžino Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn šiuos žemės sklypus: - žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Ignalinos r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); - žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Ignalinos r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); - žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Ignalinos r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); taikė restituciją ir priteisė iš A. S. I. UAB „Ignalina agrar“ naudai 209 975,96 Eur (725 005 Lt).

15.    Remdamasis proceso dalyvių atstovų paaiškinimais ir administracinėje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

15.1.  A. S. I. 2009 m. gruodžio 15 d. pateikė Akmenės rajono apylinkės teismui pareiškimą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji 1933 m. buvo įvaikinta J. M., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), ir iki 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrityje valdžiusio 82 ha žemės; taip pat prašė atnaujinti jai praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti Žemėtvarkos skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į įtėvio valdytą minėtą žemės sklypą. Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-323-672/2010, buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad (duomenys neskelbtini) miręs J. M. buvo A. S. I. įtėvis ir jis iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 82 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Akmenės r. Teismo sprendimu A. S. I. taip pat buvo atnaujintas praleistas terminas prašymui atkurti nuosavybės teisę į jos mirusiam įtėviui J. M. priklausiusį žemės sklypą pateikti institucijai, sprendžiančiai žemės nuosavybės atstatymo klausimus. Iš šio teismo sprendimo matyti, kad jį priimant, be liudytojų parodymų ir kitų rašytinių įrodymų, buvo vadovaujamasi (duomenys neskelbtini) parapijos 2009 m. spalio 9 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad J. M., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) parapijoje, (duomenys neskelbtini), buvo pakrikštytas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bažnyčioje, mirė (duomenys neskelbtini), palaidotas (duomenys neskelbtini) kapinėse, palaidojo dukra A. S. I..

15.2.  2010 m. kovo 8 d. A. S. I. vardu buvo pateiktas prašymas atkurti nuosavybę į 82 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir parengti išvadą dėl suteikimo neatlygintinai nuosavybėn Ignalinos raj., (duomenys neskelbtini) Dėl šio ir kitų dokumentų atkuriant nuosavybės teises suklastojimo Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – ir Telšių AVPK) atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00062-11.

15.3.  Šiaulių apskrities viršininko administracijos Akmenės rajono žemėtvarkos skyrius 2010 m. kovo 17 d. parengė pažymą Nr. 4803 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad A. S. I. pagal pateiktus dokumentus turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. M. iki nacionalizacijos valdytą 82 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Akmenės rajone.

15.4.  Šiaulių apskrities viršininko administracija 2010 m. kovo 18 d. parengė išvadą Nr. 3268, jog buvęs savininkas J. M. Šiaulių apskr. Akmenės raj., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdė 82 ha žemės, o A. S. I. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 44,05 ha žemės ir 37,95 ha miško.

15.5.  2010 m. kovo 18 d. A. S. I. įgaliojo V. K. atstovauti jos interesus tvarkant nuosavybės teisės į turėtą žemę, žemės atkūrimo dokumentus pagal šią išvadą.

15.6.  NŽT 2011 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 39S-142 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į pilietei A. S. I. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 44,05 žemės ir 37,95 ha miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam: 59,70 ha žemės sklype Nr. 3022-1, esančiame Ignalinos r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 7,52 ha miško ir 92,48 ha žemės tenkančias dalis 100 ha žemės sklype Nr. 3022-2, esančiame Ignalinos r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 15,00 ha žemės sklypą Nr. 3022-3, esantį Ignalinos r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šis nekilnojamasis turtas A. S. I. vardu buvo įregistruotas VĮ Registrų centre.

15.7.  2011 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi minėtas nekilnojamasis turtas, į kurį ginčijamu sprendimu A. S. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo parduotas UAB „Ignalina agrar“. Sudarant sutartį A. S. I. atstovavo V. K..

15.8.  Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1147-636/2015 A. S. I. pripažinta neveiksnia. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3633-636/2015 neveiksnios A. S. I. globėju ir turto administratoriumi paskirtas jos sūnus S. I..

15.9.  Gindamas viešąjį interesą, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2015 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į Akmenės rajono apylinkės teismą, prašydamas atnaujinti procesą Akmenės rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-323-672/2010 pagal A. S. I. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo.

15.10.  Akmenės rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-36-922/2015 panaikino Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-232-672/2010, ir atmetė A. S. I. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad ji 1933 m. buvo faktiškai įvaikinta J. M., iki 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrityje valdžiusio 82 ha žemės, šeimoje, ir praleisto termino atnaujinimo.

15.11.  Pagal į bylą 2016 m. gegužės 5 d. raštu pateiktą informaciją, Telšių AVPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00062-11 dėl piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo ir sukčiavimo įgyjant didelės vertės turtą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad grupė asmenų 2009–2011 m., klastodami Lietuvos Respublikos piliečių įvairius dokumentus, piktnaudžiaudami tarnyba bei sukčiaudami, neteisėtai įgijo pastarųjų asmenų nuosavybės teises į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą ir tokiu būdu veikdami neteisėtai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Ikiteisminis tyrimas atliekamas devyniuose epizoduose dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo, įskaitant ir neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą A. S. I.. Minėtas ikiteisminis tyrimas iki administracinės bylos išnagrinėjimo nėra baigtas, procesinis sprendimas nepriimtas, nors įtarimai yra pareikšti.

16.     Visų pirma, pasisakydamas dėl skundo padavimo termino, teismas nurodė, kad termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis, yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų numatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato priemones, kurių prokuroras gali imtis esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), taip rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar ginant šį interesą yra pagrindas kreiptis į teismą. Administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog, prokurorui kreipiantis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) numatytas skundo (prašymo) padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai prokuroras surenka pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą.

17.     Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminį tyrimą atliekantis Telšių AVPK 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. 86-S-11782 kreipėsi į (duomenys neskelbtini) parapiją, prašydamas informuoti, ar (duomenys neskelbtini) bažnyčios krikšto metrikų knygoje yra įrašas apie tai, kad (duomenys neskelbtini) bažnyčioje (duomenys neskelbtini) buvo pakrikštytas J. M., taip pat pateikti duomenis, kurių pagrindu 2009 m. spalio 9 d. išduotoje pažymoje nurodyta, kad minėtas asmuo mirė (duomenys neskelbtini), palaidotas (duomenys neskelbtini) kapinėse, kad jį palaidojo dukra A. S. I., kaip vienintelė turto paveldėtoja. 2014 m. rugpjūčio 26 d. raštu (duomenys neskelbtini) parapijos klebonas nurodė, kad prašomų išrašų iš gimimo ir mirties knygų apie J. M. gimimą ir mirtį pateikti negali, kadangi šių metrikų knygų nėra ir nėra duomenų apie jų sunaikinimą. Šis raštas Telšių AVPK buvo gautas 2014 m. rugpjūčio 29 d.

18.     Tačiau teismas nesutiko su UAB „Ignalina agrar“ pozicija, kad pareiškėjui informacija apie neteisėtai atkurtas nuosavybės teises, taigi ir viešojo intereso pažeidimą, tapo žinoma ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-00062-11 kontroliuojančiam prokurorui 2014 m. rugpjūčio 29 d. gavus duomenis, patvirtinančius dokumento suklastojimo faktą. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, jog ginčijamas sprendimas dėl nuosavybės teisių A. S. I. atkūrimo buvo priimtas remiantis 2010 m. kovo 17 d. pažyma Nr. 4803 ir 2010 m. kovo 18 d. išvada Nr. 3268, kurioms parengti pagrindas buvo būtent įsiteisėjęs Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-232-672/2010, nes kitokie giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingoms institucijoms nebuvo teikiami, t. y. tik šiuo sprendimu buvo nustatytas A. S. I. giminystės ryšys su buvusiu žemės savininku J. M.. Esant įsiteisėjusiam ir nustatyta tvarka nepanaikintam teismo sprendimui, kuriuo buvo nustatytas A. S. I. įvaikinimo faktas ir faktas apie buvusio žemės savininko J. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, negalėjo kreiptis į teismą, ginčydamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes neturėjo tam pagrindo. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti duomenys apie dokumento – (duomenys neskelbtini) parapijos 2009 m. spalio 9 d. išduotos pažymos, kuria, kaip vienu iš įrodymų, teismas vadovavosi priimdamas sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, galimą suklastojimą, dar nereiškia, kad minėtas teismo sprendimas buvo netekęs galios. Teismas taip pat pabrėžė, kad ikiteisminio tyrimo metu sprendžiant klausimą dėl galimo 2009 m. spalio 9 d. pažymos suklastojimo nebuvo apsiribota vien 2014 m. rugpjūčio 26 d. (duomenys neskelbtini) parapijos raštu, nes duomenys apie A. S. I. tremtį, tėvus, galimą jos įvaikinimą, J. M. gimimo, santuokos, mirties datas ir šeimos sudėtį, apie perduotas saugoti (duomenys neskelbtini) parapijos metrikų knygas papildomai buvo renkami ikiteisminį tyrimą atliekančiai institucijai kreipiantis į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Lietuvos ypatingąjį archyvą, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių, analizuojant A. S. I. parodymus, jos duotus Akmenės rajono apylinkės teismui nagrinėjant civilines bylas Nr. 2-516-61/2010 ir Nr. 2-523-61/2010.

19.     Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju termino kreiptis į teismą pradžia yra Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo, kuriuo buvo panaikintas šio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimas ir A. S. I. pareiškimas atmestas, įsiteisėjimo diena, t. y. 2016 m. sausio 15 d. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad šiuo atveju pareiškėjas pareiškimą teismui pateikė 2016 m. vasario 4 d., teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas pareiškimo padavimo teismui termino nepraleido.

20.     Spręsdamas dėl ginčijamo NŽT sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, jog nuosavybės teisės į šio Įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, be kita ko, atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai; piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio Įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms; piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

21.     Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Akmenės rajono apylinkės teismui 2015 m. gruodžio 15 d. priėmus sprendimą, kuriuo panaikintas šio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimas dėl A. S. I. įvaikinimo fakto ir fakto, kad jos įtėvis nuosavybės teise valdė 82 ha žemės, nustatymo, ir jos pareiškimas atmestas pilna apimtimi, akivaizdu, jog A. S. I. ir buvusio žemės savininko J. M. jokie giminystės ryšiai nesiejo. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad nuosavybės teisės A. S. I. buvo atkurtos nesant giminystės ryšius su mirusiu turto savininku patvirtinančių dokumentų, pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, nes jame pateiktas sąrašas asmenų, kuriems šio įstatymo nustatyta tvarka atkuriamos nuosavybės teisės, yra baigtinis. Tai reiškia, kad asmenys, kurie nebuvo mirusio žemės savininko sutuoktiniai, tėvai (įtėviai) ar vaikai (įvaikiai), neturi teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas NŽT 2011 m. birželio 23 d. sprendimas, kuriuo A. S. I. atkurtos nuosavybės teisės į J. M. turėtą žemę, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintinas.

22.     Dėl turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir su tuo susijusių teisinių padarinių teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pripažinus, jog administracinis teisės aktas – NŽT 2011 m. birželio 23 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. S. I. – prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra naikinamas, taikytina CK 1.80 straipsnio 1 dalis, nustatanti, jog imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Teismas akcentavo, kad vien tik administracinių aktų panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso.

23.     Atsižvelgęs į tai, kad panaikinus ginčijamą NŽT 2011 m. birželio 23 d. sprendimą, kuriuo neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės A. S. I., ji nelaikytina ginčo žemės sklypų savininke, teismas nurodė, jog ji atitinkamai negalėjo jų parduoti UAB „Ignalina agrar“, todėl 2011 m. birželio 28 d. žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartis, kuria A. S. I. minėtus žemės sklypus pardavė UAB „Ignalina agrar“, pripažintina negaliojančia ab initio (nuo jo sudarymo momento).

24.     Teismas pabrėžė, kad panaikinus žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorį, UAB „Ignalina agrar“ nelaikytina jų savininke, o panaikinus NŽT 2011 m. birželio 23 d. sprendimą, jų savininke nelaikytina ir A. S. I.. Taigi, remdamasis CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypai grąžintini Lietuvos valstybei.

25.     Teismas taip pat akcentavo, kad CK 1.80 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas. Pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalį, turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Remiantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

26.     Nurodytų nuostatų kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas UAB „Ignalina agrar“ sąžiningumo jai įgyjant ginčo žemės sklypus neginčija, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, nes nustatyta, jog žemės sklypai buvo perleisti atlygintinai, pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta notariškai, atsakovei A. S. I. perleidimo metu jie priklausė nuosavybės teise, todėl UAB „Ignalina agrar“, įgydama žemės sklypus, nežinojo ir negalėjo žinoti ar numanyti apie aplinkybes, susijusias su galimu administracinio akto prieštaravimu imperatyvioms Atkūrimo įstatymo nuostatoms, dėl kurių sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu. Tačiau pareiškėjas, prašydamas išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus, remiasi tuo, kad nekilnojamasis daiktas – žemės sklypai, į kuriuos A. S. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo prarastas dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Tuo tarpu UAB „Ignalina agrar“ nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie kitų asmenų padarytą nusikalstamą veiką, nes nėra tai konstatuojančio teismo nuosprendžio, todėl nėra pagrindo taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas ir įgytus žemės sklypus iš sąžiningo įgijėjo grąžinti valstybės nuosavybėn.

27.     Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų; nusikaltimo fakto nustatymas negali būti laikomas nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, kadangi teismo sprendimu joks asmuo neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui (rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007). Taigi, nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens.

28.     Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad šioje byloje 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi buvo nutarta administracinę bylą sustabdyti iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 40-9-062-11, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartimi minėta nutartis buvo panaikinta, konstatavus, kad ikiteisminis tyrimas ir jo pabaiga šiuo atveju patvirtintų tik konkrečių asmenų kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, kas neleidžia daryti išvados, jog ikiteisminio tyrimo metu nustatyti faktai turės esminės teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui ir dėl to negalima nagrinėti šios administracinės bylos, nes byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad nuosavybės teisės A. S. I. buvo atkurtos suklastotų dokumentų bei melagingų liudijimų pagrindu. Be to, teismas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-062-11 dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo A. S. I. ir kitiems asmenims, kuomet klastojant dokumentus, piktnaudžiaujant tarnyba ir sukčiaujant buvo neteisėtai įgytos šių asmenų teisės į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą ir neteisėtai įgytas didelės vertės svetimas turtas, yra pradėtas 2011 m. ir iki šiol, t. y. per penkerius metus, nėra baigtas, tačiau yra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių nusikalstamos veikos padarymą atkuriant A. S. I. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą.

29.     Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad teismui nustatant atsakovės įvaikinimo faktą buvo pateiktas suklastotas dokumentas – (duomenys neskelbtini) parapijos 2009 m. spalio 9 d. pažyma. Iš teismui Telšių AVPK 2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 86-S-18961 pateiktos informacijos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu taip pat nustatyta, kad buvo suklastota ne tik minėta tariamai 2009 m. spalio 9 d. išduota pažyma, pateikta Akmenės rajono apylinkės teismui su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bet ir 2010 m. kovo 8 d. prašymas dėl buvusio savininko J. M. žemės gražinimo, užpildytas A. S. I. vardu, bei jos vardu užpildytas 2010 m. kovo 8 d. prašymas atkurti nuosavybės teises į 82 ha žemės sklypą, kurie buvo pateikti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui.

30.     Taigi, teismas nurodė, kad minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog net ir nesant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso tvarka priimto teismo nuosprendžio, yra pagrindas konstatuoti, kad atkuriant nuosavybės teises A. S. I., kiti asmenys yra padarę nusikalstamą veiką, kas yra pagrindas taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas, pripažįstant, jog valstybė nekilnojamąjį turtą, t. y. tris žemės sklypus, prarado dėl kitų asmenų padarytų nusikaltimų, nors ir neįvardijant tokias nusikalstamas veikas padariusių asmenų.

31.     Nors nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos arba ją taikyti sumokant ekvivalentą pinigais, taip pat nėra pagrindo pripažinti, jog egzistuoja aplinkybės, numatytos CK 6.146 straipsnyje, dėl kurių restitucija negalėtų būti atlikta natūra. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra nustatyta jokių valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo, turėjusių įtakos priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių A. S. I. atkūrimo, todėl valstybė neturi prisiimti su restitucijos taikymu susijusių neigiamų padarinių, neišreikalaujant iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo ir negrąžinant valstybės nuosavybėn negaliojančiu pripažinto sandorio pagrindu perleistų žemės sklypų. Teismo vertinimu, UAB „Ignalina agrar“ nurodytos aplinkybės, kad pritaikius restituciją jos padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, nes ji netektų sąžiningai įgytų žemės sklypų, taip pat neatgautų už juos sumokėtos ženklios pinigų sumos (atsižvelgiant į A. S. I. amžių ir sveikatos būklę, bei tai, kad ji neturi jokio nekilnojamojo turto ir galbūt nėra gavusi pinigų už parduotus žemės sklypus), laikytinos nepakankamomis tam, kad UAB „Ignalina agrar“ atžvilgiu nebūtų taikomos bendrosios restitucijos taikymą reglamentuojančios įstatymo nuostatos, o taikoma išimtis iš įstatymo, nes, be kita ko, nėra nustatyta jokių duomenų apie tai, kaip ir kokia apimtimi pagerėtų kitų iš restitucijos šalių, ypač valstybės, padėtis. Taigi, teismas sprendė, kad pripažinus žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, yra pagrindas išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ pagal šį sandorį įgytus žemės sklypus iš neteisėto valdymo, juos grąžinant valstybės nuosavybėn bei priteisiant iš A. S. I. 209 975,96 Eur (725 005 Lt), kuriuos ji gavo pagal pirkimo–pardavimo sutartį, UAB „Ignalina agrar“ naudai.

32.     Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai tenkintini visiškai: NŽT 2011 m. birželio 23 d. sprendimas naikintinas, 2011 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento; iš atsakovo UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo išreikalautini ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypai, kuriuos ji įgijo pagal 2011 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį; iš atsakovės A. S. I. UAB „Ignalina agrar“ naudai priteistina 209 975,96 Eur (725 005 Lt), kuriuos ji gavo pagal 2011 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

III.

33.    Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – administracinę bylą nutraukti, pripažinus, kad pareiškimas buvo pateiktas praleidus senaties terminą; nustačius, kad pareiškėjas pareiškimą pateikė nepraleidęs procesinių terminų, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė taikyti restituciją natūra – įpareigojo UAB „Ignalina agrar“ grąžinti valstybės nuosavybėn tris žemės sklypus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinti ir priimti naują sprendimą – taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant iš atsakovės A. S. I. piniginę kompensaciją Lietuvos valstybei.

34.    Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepraleido senaties termino kreiptis į teismą, nes neįvertino visų svarbių aplinkybių šio termino pradžios nustatymui: ikiteisminio tyrimo eigos, pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą, ir prokurorės veiksmų, taip pat neatsižvelgė į teisinių santykių stabilumo užtikrinimo principą. Šiuo aspektu atsakovas pakartoja savo atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo šiuos argumentus:

34.1.  Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pakankamų duomenų apie pažeistą viešąjį interesą surinkimo datą laikė Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo įsiteisėjimo datą, t. y. 2016 m. sausio 15 d., kadangi minėtu sprendimu buvo tik formaliai konstatuota, kad A. S. I. nesieja giminystės ryšiai su buvusiu žemės sklypų savininku J. M., nors šis faktas buvo nustatytas kur kas anksčiau kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų pagrindu. Tuo tarpu faktas apie neteisėtai atkurtas nuosavybės teises į žemės sklypus ir tokiu būdu pažeistą viešąjį interesą ikiteisminį tyrimą kontroliavusiam prokurorui, atsakovo manymu, vėliausiai tapo žinomas 2014 m. rugpjūčio 29 d. (gavus paskutinę Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą).

34.2.  Teismas nepagrįstai iškėlė prokurorą, ginantį viešąjį interesą, privačių asmenų atžvilgiu ir paneigė teisinių santykių stabilumo užtikrinimo principą. Šiame kontekste atsakovas akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, turi teisę atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras, nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.

34.3.  Pareiškėjo pozicija nagrinėjamoje byloje yra nenuosekli ir kiekvienu atveju ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakankamumas yra aiškinamas skirtingai: viena vertus, pareiškėjui pakanka vien ikiteisminio tyrimo metu nustatytų duomenų, jog administracinėje byloje būtų konstatuotas nusikaltimo faktas ir tuo pagrindu taikoma restitucija natūra sąžiningo įgijėjo atžvilgiu, tačiau to paties ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų nepakako, kad būtų įsitikinta viešojo intereso pažeidimu ir laiku, nepraleidžiant senaties termino, kreiptasi į teismą dėl jo gynimo. Vadinasi, tų pačių ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktų pakanka, kad būtų ribojamos asmens konstitucinės teisės į nuosavybę, tačiau nepakanka, kad būtų tinkamai pasinaudota procesinėmis teisėmis.

34.4.  Vertinant, ar nebuvo praleistas terminas prokurorui kreipiantis į teismą, svarbu atsižvelgti ne tik į tą momentą, kada prokurorui tapo žinoma apie viešojo intereso gynimo būtinybę konkrečiu atveju, bet ir į institucijos, kurios prašymu prokuroras ėmėsi viešojo intereso gynimo, veiksmus, operatyvumą ginant savo pažeistas teises. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, apskritai nevertino aplinkybių, kada pareiškėjas gavo informaciją (pvz., tarnybinį pranešimą) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, ar kiti valstybės pareigūnai tinkamai ir laiku atliko savo funkcijas, kad pareiškimas dėl viešo intereso gynimo būtų pateiktas kuo anksčiau, ar prokurorė, gavusi tarnybinį pranešimą, iš karto ėmėsi reikiamų veiksmų viešojo intereso gynimui, ar atliko pakartotinį informacijos rinkimą.

35.     Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl restitucijos būdo ir tvirtina, kad teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių galėtų būti pakeistas restitucijos taikymo būdas arba ji iš viso netaikoma. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į reikšmingas nagrinėjamos bylos aplinkybes, tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių ypatumus, todėl ginčijamu teismo sprendimu nebuvo įgyvendintas teisingumas, kaip pagrindinis bylos nagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo tikslas. Be to, teismas, taikydamas restituciją natūra sąžiningo žemės sklypų įgijėjo (UAB „Ignalina agrar“) atžvilgiu, nepaisė to, kad byloje nėra nustatytas nusikaltimo faktas, kaip būtinoji CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo sąlyga, nevertino valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų neteisėto administracinio akto priėmimo procese, neatsižvelgė į sąžiningo įgijėjo teisėtus lūkesčius, neišlaikė viešųjų ir privačių interesų pusiausvyros, todėl atsakovo UAB „Ignalina agrar“ atžvilgiu taikė neproporcingas teisines priemones. Atsakovas mano, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma restitucija pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens. Savo poziciją šiuo klausimu atsakovas grindžia tais pačiais motyvais, kuriuos buvo išdėstęs savo atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas šiuos argumentus:

35.1.  Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi ir atsakovo UAB „Ignalina agrar“ atžvilgiu taikydamas restituciją natūra, laikė, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakanka patvirtinti nusikalstamos veikos padarymą atkuriant atsakovei A. S. I. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nors nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie teismo nuosprendžiu konstatuotą nusikaltimo faktą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, savarankiškai nustatė ir konstatavo nusikalstamos veikos faktą dar nebaigus ikiteisminio tyrimo ir apskritai neturint teisės aktais priskirto rūšinio teismingumo nagrinėti baudžiamąsias bylas. Tuo tarpu, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimu, atsakovas teigia, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymas yra galimas tik baudžiamojo proceso tvarka konstatavus nusikaltimo faktą.

35.2.  Nors pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog tiek nuosavybės teisių atkūrimo procese, tiek žemės sklypų perleidimo procese dalyvavo mažiausiai 5 institucijos, veikiančios valstybės vardu ir interesais bei turinčios pareigą užtikrinti šių procedūrų teisėtumą, o iš ikiteisminio tyrimo metu nustatytų duomenų matyti, kad nusikaltimą kartu su kitais asmenimis galbūt padarė valstybės tarnautojas, atsakingas už skundžiamo administracinio akto priėmimą. Taigi, atsakovo manymu, valstybė taip pat turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

35.3.  Nors viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas dispozityvumo principas, tačiau jis ribojamas viešojo ir individualių interesų derinimu. Šiuo aspektu, remdamasis Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimu dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, atsakovas pabrėžia, jog pagal Konstituciją turi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo.

36.    Atsakovė A. S. I. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

37.    Atsakovė mano, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja įstatymų reikalavimams, yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas visapusiškai ir objektyviai neištyrus bei neįvertinus nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, neatskleidus bylos esmės, netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas bei nukrypus nuo teismų praktikos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

37.1.  Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas nesilaikė CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatų, kadangi, taikydamas restituciją, negrąžino šalių į ankstesnę padėtį, nepažeidžiant šalių teisėtų interesų pusiausvyros, nes atsakovė A. S. I. pagal 2011 m. birželio 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 4641) negavo sandoryje nurodytų pinigų, dėl ko teismo įpareigojimas ją grąžinti UAB „Ignalina Agrar“ 209 975,96 Eur (725 005 Lt), kuriuos ji tariamai gavo pagal minėtą sutartį, yra neteisėtas. Atsakovė pabrėžia, kad CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitų asmenų nusikalstamų veiksmų rezultate įgytą turtą, gindamas valstybės civilines teises, įpareigojo grąžinti atsakovę A. S. I., o tai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

37.2.  Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo, turėjusių įtakos priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių, A. S. I. atkūrimo, todėl valstybė neturi prisiimti su restitucijos taikymu susijusių neigiamų padarinių, prieštarauja byloje esantiems duomenims: baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-062-11 kaltinami, be kita ko, pareikšti Šiaulių apskrities administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) E. P.. Ši aplinkybė patvirtina, kad priimant sprendimus tiesiogiai nusikalstamai veikė valstybinės institucijos vadovas, todėl valstybė taip pat yra tiesiogiai susijusi su atsiradusiais padariniais, o tai turi esminę įtaką restitucijos klausimo sprendimui.

38.    Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimuose į atsakovų A. S. I. ir UAB „Ignalina agrar“ apeliacinius skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

39.    Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Pažymi, kad atsakovas UAB „Ignalina agrar“ apeliaciniame skunde nepateikė objektyviai pagrįstų motyvų, kodėl termino kreiptis į teismą eiga turėtų būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai tebegaliojo šioje byloje ginčijamo administracinio akto priėmimą sąlygojęs faktorius – Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuris iki jo panaikinimo momento, t. y. 2015 m. gruodžio 15 d., buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, be kita ko, analizavo ir vertino byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su sandorio pripažinimo negaliojančiu sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas neprivalėjo, t. y. neturėjo įstatyminės pareigos, nustatinėti aplinkybes dėl pinigų už parduotus žemės sklypus gavimo (negavimo). Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl duomenų, patvirtinančių nusikalstamos veikos padarymą atkuriant A. S. I. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, pakankamumo, yra teisėta ir pagrįsta.

40.    Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į atsakovų A. S. I. ir UAB „Ignalina agrar“ apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad su apeliaciniais skundais nesutinka, ir pažymi, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė turėjo galimybę įrodyti, kad pinigų už parduotus žemės sklypus ji nėra gavusi, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti. Be to, teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nenustatė pagrindo netaikyti restitucijos.

41.    Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ 2018 m. kovo 21 d. pateikė teismui prašymą sustabdyti administracinę bylą Nr. eA-330-1062/2018 iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 40-9-062-11.

42.    2018 m. balandžio 20 d. UAB „Ignalina agrar“ taip pat pateikė prašymą administracinę bylą Nr. eA-330-1062/2018 nagrinėti žodinio proceso tvarka.

43.    UAB „Ignalina agrar“ 2018 m. birželio 13 d. pateikė prašymą sustabdyti administracinės bylos Nr. eA-330-1062/2018 nagrinėjimą iki įsiteisėjusiu teismo sprendimu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose bus išnagrinėta susijusi baudžiamoji byla Nr. 1-339-409/2018.

44.    Pagal gyventojų registro duomenis (duomenys neskelbtini) atsakovė A. S. I. mirė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 9 d. gavo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštą, iš kurio matyti, kad po A. S. I. mirties palikimo priėmimo faktų nenustatyta.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

45.    Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT 2011 m. birželio 23 d. sprendimo, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovei A. S. I., ir jo pagrindu sudarytų sandorių teisėtumo bei šių sandorių objektu buvusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl kitų asmenų padarytų nusikalstamų veiksmų, grąžinimo valstybei, Generalinei prokuratūrai ginant viešąjį interesą.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

46.    Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ pateikė prašymą administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

47.    Nagrinėjamu atveju atsakovas UAB „Ignalina agrar“ savo prašymą motyvavo, teigdamas, kad, mirus atsakovei A. S. I., pasikeitė faktinių aplinkybių sudėtis nagrinėjamoje byloje, tikslinga išklausyti platesnius atsakovo paaiškinimus, be to, nagrinėjant bylą turi būti atsižvelgiama į aktualiausią teismų praktiką, kurią atsakovas nurodė savo pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose.

48.    Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad, mirus atsakovei A. S. I., pasikeitė nagrinėjamoje byloje aktualių faktinių aplinkybių sudėtis. Skundžiamo teismo sprendimo peržiūrėjimui apeliacine tvarka aktualios aplinkybės, buvusios nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir sandorio dėl žemės sudarymo metu, nepasikeitė.

49.    ABTĮ 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analizuoja nacionalinių, Europos Sąjungos ir tarptautinių teismų praktiką, kitus teisės šaltinius, o Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis nurodytomis teisės normomis, atsižvelgia į aktualiausią teismų praktiką analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, šiai pareigai įgyvendinti nėra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, be to, atsakovas pažymėjo, kad aktualiausią teismų praktiką nurodė savo pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose. Visus svarbius bylai argumentus ir paaiškinimus atsakovas taip pat turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka.

50.    Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl pateiktas atsakovo prašymas netenkinamas ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl sąlygų vindikacijai taikyti

51.    Generalinė prokuratūra nurodė, kad nors procesas baudžiamojoje byloje nebaigtas, tačiau faktai patvirtina, jog nuosavybės teisės A. S. I. buvo atkurtos suklastotų dokumentų bei melagingų liudijimų pagrindu, t. y. šį turtą valstybė prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo ir jis turi būti grąžintas, vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi (I t., b. l. 9). Vilniaus apygardos administracinis teismas savo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendime pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo A. S. I. ir kitiems asmenims, kuomet klastojant dokumentus, piktnaudžiaujant tarnyba ir sukčiaujant buvo neteisėtai įgytos šių asmenų teisės, yra pradėtas 2011 m. ir surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių nusikalstamos veikos padarymą, atkuriant A. S. I. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia spręstinas klausimas dėl galimybės taikyti vindikaciją ginant ginčo žemės sklypų savininkės (valstybės) teises.

52.    Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypus valstybė prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų – suklastotų dokumentų pateikimo ir žinomai melagingų faktų nurodymo teismui. Šie veiksmai lėmė neteisingai nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, kurio pagrindu atsakovė A. S. I. buvo laikoma turinčia teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Suklaidinta neteisingų duomenų, valstybė neatlygintinai perdavė nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus A. S. I., t. y. asmeniui, neturėjusiam teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

53.    Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas, taikydamas vindikaciją, neatsižvelgė į reikšmingas nagrinėjamos bylos aplinkybes, tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių ypatumus, neatsižvelgė į sąžiningo įgijėjo teisėtus lūkesčius, neišlaikė viešųjų ir privačių interesų pusiausvyros, todėl taikė neproporcingas teisines priemones ir byloje neįgyvendino teisingumo.

54.    Civiliniame kodekse įtvirtinta ribota vindikacija, t. y. savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo tik esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Tokios sąlygos išdėstytos CK 4.96 straipsnyje. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytos kilnojamojo daikto vindikacijos taisyklės; 2 dalyje – nekilnojamojo daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo sąlygos; 3 dalyje – neatlygintinai perleisto kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto išreikalavimo teisė.

55.    Teisės doktrinoje aiškinant vindikaciją išskirtini šie jos bruožai:

55.1.  Vindikacinis ieškinys yra ieškinys dėl priteisimo, reiškiamas, kai savininkas praranda valdymo teisę, t. y. kai jis nebevaldo daikto ir šis atsiduria pas kitą asmenį.

55.2.  Vindikacinio reikalavimo objektas gali būti tik pagal individualius požymius apibūdinami daiktai (arba jų dalys), kurie pareiškiant ieškinį egzistuoja natūra.

55.3.  Vindikacinio ieškinio faktinį pagrindą sudaro kelios grupės aplinkybių: aplinkybės, pagrindžiančios ieškovo turimą ginčijamo daikto nuosavybės ar valdymo teisę; daikto valdymo teisės praradimą ir praradimo aplinkybes liudijantys faktai; aplinkybės, kurioms esant daiktą pradėjo valdyti atsakovas; aplinkybės, patvirtinančios, kad atsakovas ginčijamą daiktą valdo neteisėtai; aplinkybės, patvirtinančios, kad daiktas yra natūra; aplinkybės, rodančios, kad šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai.

55.4.  Teisę pareikšti vindikacinį ieškinį pagal CK 4.95 straipsnį turi faktiškai nevaldantis daikto savininkas ar teisėtas jo valdytojas (fizinis, juridinis asmuo). Vindikacinis ieškinys nekilnojamojo daikto atveju gali būti reiškiamas tik kai savininkas praranda ir faktinio, ir teisinio valdymo galimybę, t. y. viešame registre kaip daikto savininkas nurodomas kitas asmuo.

55.5.  Tinkamas atsakovas pagal vindikacinį ieškinį yra asmuo, kuris neteisėtai valdo svetimą daiktą, t. y. faktiškai turi jį. Neteisėtu valdytoju pripažįstamas ne tik asmuo, kuris pats neteisėtai užvaldė daiktą, pavyzdžiui, pavogė, pasisavino jį radęs ir panašiai, bet ir asmuo, kuris jį įsigijo iš kito asmens, neturinčio teisės jį parduoti. Pavyzdžiui, asmuo, nusipirkęs vogtą daiktą apie vagystės faktą nieko nežinodamas, bus laikomas neteisėtu valdytoju. Tokiu valdytoju pripažįstamas ir asmuo, kuris iš pradžių daiktą valdė teisėtu pagrindu, tačiau vėliau tas pagrindas išnyko. Valdymo neteisėtumas yra objektyvus faktas ir jo buvimas ar nebuvimas nepriklauso nuo asmens kaltės (Valentinas Mikelėnas. Vindikacija ir jos taikymas. Justitia, 2005, Nr. 1 (55), p. 4).

56.    Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką civilinėse bylose vindikacijos taikymo klausimu, iš esmės laikosi pirmiau nurodyto aiškinimo.

57.    Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017, 18 punktas). Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247-916/2018, 23 punktas).

58.    Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Kita vertus, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja. Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą. Tai, kad turi būti ginamos savininko, praradusio savo turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisės, nereiškia, kad neturi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Reikalavimas ginti tokio asmens teises kyla iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio asmeniui padarytos žalos atlyginimo principo. Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

59.    Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl nuosavybės išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo, yra ne kartą nurodęs, kad bet koks naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik atliekamas teisėtai ir turėti teisėtą tikslą, bet ir atitikti proporcingumo principo reikalavimą užtikrinti teisingą visuomenės bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyrą, nes toks teisingos pusiausvyros siekis būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka pernelyg didelė asmeninė našta (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 49 punktą).

60.    Lietuvos bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai formuodami savo praktiką atsižvelgia į šios nutarties 57–59 punktuose nurodytas taisykles ir principus, inter alia siekiama užtikrinti proporcingumo, teisėtų lūkesčių principų, sąžiningų įgijėjų ir savininko interesų pusiausvyros laikymąsi. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017, kurioje formuojama naujausia teismų praktika analogiškose bylose, pažymėjo, kad esant CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytos ribotos vindikacijos pagrindams, atsižvelgiant į nurodytą Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją bei siekiant sąžiningų įgijėjų ir savininko interesų pusiausvyros, spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą nebus pernelyg suvaržytos sąžiningų įgijėjų teisės ir ar nebus pažeisti jų teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes (nurodytos nutarties 23 punktas). Šių nuostatų laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-404-415/2018, 95 punktas).

61.    Turto įgijėjo sąžiningumą ar nesąžiningumą lemiančios aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienoje byloje nustatomos individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, teisinių santykių šalių padėtį, elgesį ir kt. Sprendžiant dėl turto įgijėjo sąžiningumo visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-168/2007; 2007 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2013; ir kt.).

62.    Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, kai kyla nuosavybės neliečiamumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų konkurencija, kiekvienoje konkrečioje byloje būtina vertinti pirmiau išvardytas reikšmingas faktines aplinkybes, kurios sudaro sąlygas nustatyti tinkamą saugotinų vertybių pusiausvyrą.

63.    Proporcingumo principas gali būti pažeistas išreikalavus daiktą iš sąžiningo įgijėjo, kuris dėjo pastangas, siekdamas įsigyti turtą skaidriai, laikydamasis teisės normų nuostatų, suderinęs aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. Tačiau, kai iš įvertintų duomenų viseto matyti, kad įgijėjas, jį atstovaujantys asmenys, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius ir veiksmus, turėjo suprasti, kad sandorio sąlygos nėra skaidrios, kad galimas sandorio neteisėtumas, bet pasirinko veikti neskaidriai, ypač jei tokių veiksmų epizodų yra ne vienas, tokiomis aplinkybėmis daikto įgijėjas gali būti nelaikomas atitinkančiu sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus. Nustačius įgijėjo neatitiktį sąžiningo įgijėjo standartui, tai reikštų, kad jis, įgydamas turtą nesąžiningai, pats prisiėmė neigiamų padarinių naštos riziką, todėl tokiu atveju daikto išreikalavimas jam nebus neproporcinga našta.

64.    CK 4.96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą (tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį) visais atvejais. Ši taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai dėl daikto perleidimo sudarytas atlygintinas sandoris, tačiau faktiškai įgijėjas už perleistą daiktą neatsiskaitė. Daikto perleidimo faktinis neatlygintinumas reikštų, kad išreikalavus faktiškai neatlygintinai įgytą turtą iš įgijėjo, jis nepatirs nuostolių ir jam neteks neproporcinga vindikacijos padarinių našta.

65.    Nagrinėjamoje byloje esančioje ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad už perleidžiamus žemės sklypus atsiskaityta prieš sutarties pasirašymą (I t., b. l. 100). Atsakovės A. S. I. atstovui tvirtinant, kad su ja pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį faktiškai nebuvo atsiskaityta, pirmosios instancijos teismas šios byloje esminę reikšmę vindikacijos galimumui turinčios faktinės aplinkybės nevertino ir nenustatė, ar žemės sklypų perleidimo sandoris faktiškai buvo atlygintinas. Ikiteisminio tyrimo duomenimis, V. K. teigė, kad už būsimą A. S. I. atkurtų nuosavybės teisių į žemės sklypus perleidimą sumokėjo 790 000 litų (228 800 eurų) grynais ne šių teisių turėtojai, bet A. P. (žr. Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-339-409/2018, Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO), vėliau V. K. veikė A. S. I. vardu sudarant žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. didelės pinigų sumos buvo mokamos už sklypus jų dar nesuformavus ir ne teisių į sklypus savininkui, bet kitam asmeniui. Šių ginčo žemės sklypų įsigijimo aplinkybių visetas nagrinėjamoje byloje turi būti įvertintas įsigijimo skaidrumo ir sąžiningumo aspektu.

66.    Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir kitų žemės sklypo įsigijimo aplinkybių, kurios gali būti reikšmingos, užtikrinant proporcingumo principo laikymąsi. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad UAB „Ignalina agrar“, atstovaujama įgalioto asmens V. L., įsigijo sklypus iš A. S. I., atstovaujamos V. K., jau kitą dieną po sklypų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Administracinėje byloje nevertinta, ar tokio greito sandorio dėl didelės apimties ir vertės nekilnojamojo turto sudarymas laikytinas nepriekaištingu sąžiningumo aspektu, ar toks sandoris nelemia įmonės pareigos rūpestingiau pasidomėti įgyjamu turtu, ar bylos duomenys nepatvirtina įmonės, jos atstovų, akcininkų, darbuotojų ir nusikalstamus veiksmus atlikusių asmenų ryšių ir koordinuotų veiksmų, kurie galėjo lemti žinojimą arba turėjimą žinoti apie turto neteisėtą kilmę ir kt. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-24-244/2018, nustatyta, kad aplinkybėmis, panašiomis į nagrinėjamoje byloje nustatytas, suklastojus dokumentus, atkuriant tariamai turėtas nuosavybės teises, buvo neteisėtai įgyti ir realizuoti didelės vertės valstybės žemės sklypai. Šios neteisėtai įgytos žemės pirkimo–pardavimo sutarties šalys buvo kitos nei nagrinėjamoje byloje, tačiau jas atstovavo tie patys asmenys: pardavėją V. M. – V. K., o UAB „ML forest“ – V. L.. Kaip ir nagrinėjamoje byloje, žemės sklypų pirkėja (UAB „ML forest“) nepateikė jokių įrodymų, kada ir kokiu būdu buvo atsiskaityta su pardavėju už perkamus ginčo žemės sklypus. V. K. parodė, kad dirbo UAB „ML forest“ vadybininku, t. y. atstovaudamas pardavėją, jis turėjo glaudžius ryšius su pirkėju, jis taip pat teigė, kad šios bendrovės jam pervesti pinigai buvo skirti kitiems sklypams įsigyti (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-24-244/2018, Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO).

67.    Iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad UAB „Ignalina agrar“, įsigijusi ginčo žemės sklypus, pati jų pagal paskirtį nenaudojo – iškart po įgijimo sklypai išnuomoti ir subnuomoti kitiems asmenims, įmonėje dirba 1 darbuotojas. Pirmosios instancijos teismas turi įvertinti, ar UAB „Ignalina agrar“ buvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, skubiai įsigydama ginčo sklypus, ypač atsižvelgiant į tai, kad UAB „Ignalina agrar“ veiklos rūšis pagal Juridinių asmenų registro duomenis yra žemės ūkio veikla (žemės sklypų įsijimas), t. y. ji turi pakankamai patirties šiais klausimais.

68.    Atsižvelgiant į šios nutarties 63–67 punktuose išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turi vertinti, ar daikto įgijėjas gali būti nelaikomas atitinkančiu sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus, o išreikalavus faktiškai neatlygintinai įgytą turtą iš atsakovo jam teks neproporcinga / proporcinga vindikacijos padarinių našta.

69.    Pažymėtina, kad nėra pagrindo kalbėti apie valstybės klaidą, kai nusikalstami veiksmai prieš valstybę (nagrinėjamu atveju – teisme pateikus suklastotus dokumentus, kurių pagrindu teismas neteisingai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą) iš esmės atėmė galimybes valstybei patikrinti (nustatyti) prašymo atkurti nuosavybės teises neteisėtumą, kas ir lėmė valstybei nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų praradimą.

70.    Atsižvelgiant į pirmiau minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų jurisprudenciją, daiktui išreikalauti iš įgijėjo nepakanka nustatyti, kad išreikalautino daikto savininkas neteko jo dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Būtina nustatyti ir įvertinti proporcingumo principo laikymuisi svarbias aplinkybes. Dėl to daikto perleidimo atlygintinumas ir įgijėjo sąžiningumas bei nuo jų priklausantis vindikacijos padarinių naštos proporcingumas yra esminės aplinkybės, kurių išsamiai neįvertinus, bylos dėl vindikacijos esmė lieka neatskleista.

71.    Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta duomenų, jog A. S. I. ir kiti asmenys veikė kartu, neteisėtai įgydami dokumentus, tariamai patvirtinančius jų teises į žemės sklypus, juos užvaldydami ir realizuodami. Tokiu atveju yra pagrindas jų neteisėtus veiksmus vertinti kaip bendrus ir šiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo reikalauti solidariai iš visų tokius neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų, o ne tik iš A. S. I. (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Kadangi taikant restituciją, ji nukreipiama tik į asmenį, kuriam perleistas daiktas formaliai priklausė, dažni atvejai, kai šiam asmeniui turto neturint, neįmanoma realiai įvykdyti restituciją ir kompensuoti nuostolius patyrusiam asmeniui. Dėl to, siekiant, kad daikto netekęs asmuo (daikto savininkas ar įgijėjas) turėtų realią galimybę išieškoti nuostolių atlyginimą, kai egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos, gali būti reikalaujama žalos atlyginimo iš visų prie jos padarymo prisidėjusių asmenų solidariai, padidinant realaus nuostolių atlyginimo tikimybę. Galimybė taikyti solidarią atsakomybę bent vienam žalą padariusiam asmeniui turint turto, būtų papildoma priemonė, sudaranti sąlygas proporcingumo principui įgyvendinti.

Dėl nusikaltimo konstatavimo taikant vindikaciją CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais

72.    Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ apeliaciniame skunde nesutinka su CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymu, teigdamas, kad šios teisės normos taikymas yra galimas tik teismui konstatavus nusikaltimo faktą išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje.

73.    CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

74.    Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime tyrė CK 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai klausimą, inter alia ta apimtimi, kuria valstybei leidžiama iš sąžiningo įgijėjo susigrąžinti nekilnojamąjį turtą, prarastą dėl valstybės tarnautojo padaryto nusikaltimo, ir padarė išvadą, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

75.    Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „nusikaltimas“, įsigaliojus 2000 m. redakcijos Baudžiamajam kodeksui, apima abi nusikalstamos veikos formas: ir nusikaltimus, ir baudžiamuosius nusižengimus. BK 11 straipsnio 1 dalyje ir 12 straipsnyje nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas apibrėžiami kaip pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), tačiau už nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė, o už baudžiamąjį nusižengimą – bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.

76.    Aiškinant minėtą Civilinio kodekso normą – 4.96 straipsnio 2 dalį – reikia vadovautis šio kodekso normų aiškinimo principais, nustatytais CK 1.9 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodyta, kad siekiant užtikrinti Civilinio kodekso vientisumą ir atskirų struktūrinių dalių suderinamumą taikant jo normas, jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei struktūrą (1 dalis); nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į šio kodekso ir aiškinamos normos tikslus bei uždavinius (3 dalis).

77.    Aiškinama norma yra CK ketvirtosios knygos penktojo skyriaus „Nuosavybės teisė“ penktajame skirsnyje „Savininko teisių apsauga ir gynimas“, CK 4.96 straipsnyje „Daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo“. Iš nurodytų teisės institutų ir CK 4.96 straipsnio 2 dalies struktūros bei turinio akivaizdu, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalies paskirtis – reglamentuoti pažeistų savininko nuosavybės teisių gynimą, todėl šioje dalyje vartojamos sąvokos aiškintinos atsižvelgiant į šią paskirtį ir įvertinant, kokią įtaką tam tikra sąvoka turi būtent savininko teisių gynimui. Atitinkamai teisės normoje vartojamos sąvokos negali būti aiškinamos taip, kad sudarytų kliūtis normos paskirčiai įgyvendinti.

78.    CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta vindikacijos taikymo galimybė vieninteliu atveju, kai savininkas reikalaujamą grąžinti daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, t. y. veikimo pavojingiausiu visuomenei būdu. Toks daikto praradimo būdas sprendžiant dėl galimybės jį grąžinti savininkui yra reikšmingas ir dėl to, kad patvirtina savininko valios laisvai nuspręsti dėl disponavimo daiktu suvaržymą, kurio nebuvus jis daikto savo valia nebūtų perleidęs. Prie tokio suvaržymo priskirtina apgaulė, panaudota prieš savininką, kad paveikti jį įtikinant perleisti daiktą. Kadangi CK 4.96 straipsnio 2 dalies paskirtis – savininko daiktinių teisių gynyba, tai daikto įgijimo nusikalstamu būdu aplinkybė svarbi vertinant savininko pareigą tinkamai rūpintis jam priklausančiu daiktu, imtis protingų priemonių jam apsaugoti. Nustačius, kad savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų padarytos nusikalstamos veikos, paprastai jam negalima perkelti atsakomybės dėl daikto praradimo, priešingai nei savininko aplaidumo ir nerūpestingumo atvejais. Būtent tokios daikto praradimo aplinkybės – kitiems asmenims nusikalstamai, t. y. grubiausiu būdu, pažeidžiant teisės normas – daro daikto praradimą išskirtinį iš kitų, todėl šiuo atveju daikto savininkas turi išskirtines teises į savo daiktinių teisių gynimą. Dėl to byloje sprendžiant vindikacijos klausimą ir nustačius, jog daiktą savininkas prarado dėl veikos, kuri pagal baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymui nėra svarbu, ar nustatytas tokią veiką padaręs asmuo, ar jis yra tinkamas subjektas baudžiamajai atsakomybei taikyti už padarytą veiką, ar baudžiamojoje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ar baudžiamoji byla sustabdyta, o svarbu, kad pakankamai patikimai nustatytos aplinkybės, kuriomis savininkas prarado savo daiktą – grubiai pažeidžiant jo teisę laisva valia disponuoti daiktu. Aiškinimas, kad tik teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą dėl nusikaltimo, lėmusio daikto praradimą, būtų galima remtis nusikaltimo padarymo faktu byloje dėl vindikacijos taikymo, prieštarautų CK 4.96 straipsnio 2 dalies paskirčiai – apginti savininko teises. Taip aiškinant, tais atvejais, kai yra pakankamai duomenų, patvirtinančių nusikalstamos veikos padarymą (pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos; yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą atitinkamą veiką kvalifikuoti kaip atitinkančią tam tikro nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius; nėra duomenų, keliančių abejonių dėl tokios veikos padarymo fakto; ir kt.), tačiau baudžiamosios bylos išnagrinėjimas teisme negalimas (pvz., nenustačius tokią veiką padariusio asmens), CK 4.96 straipsnio 2 dalis taptų neveiksminga, o iš savininko būtų atimta iš esmės vienintelė galimybė atgauti daiktą, prarastą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo.

79.    Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytą kvalifikuojantį požymį – padaryto nusikaltimo faktą – nebūtina konstatuoti teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu. Kasacinis teismas pažymėjo, kad baudžiamojo proceso įstatymuose nustatyta pakankamai objektyvių pagrindų, kuriems esant baudžiamasis procesas apskritai negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, nors nusikaltimas ir buvo padarytas (pvz., kaltininkui mirus; suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; nusikaltimą padarius asmeniui, turinčiam imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos; asmeniui iki pavojingos veikos padarymo dar neturėjus tokio amžiaus, kuriam suėjus pagal įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė, ir kt.; Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnis). Be to, galimi objektyvūs pagrindai, dėl kurių ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje negali būti baigtas, pavyzdžiui, jei nežinia, kur yra kaltinamasis, jeigu kaltinamasis suserga psichine ar kita sunkia liga, jeigu nenustatomas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, jeigu iš užsienio valstybės neišduodamas kaltinamasis ir pan. Esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis požymis – padaryto nusikaltimo faktas – gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui. Pripažinus, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis požymis turi būti konstatuotas tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, ir esant objektyviems, nutartyje nurodytiems pagrindams, dėl kurių ikiteisminis tyrimas ar jo pabaigimas negalimi ir dėl to nenustatomas ar neįvardijamas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, reikštų, kad esant šiems pagrindams savininkas niekada negalėtų apginti savo nuosavybės teisių civilinio proceso tvarka ir išsireikalauti turtą, prarastą be savo valios. Taigi nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007). Pirmiau nurodytos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir nagrinėjamose administracinėse bylose, t. y., aiškinant CK 4.96 straipsnio 2 dalį, kvalifikuojančiu požymiu laikytinos nusikalstamos veikos, kurias galima konstatuoti administracinio ar civilinio proceso metu.

80.    Spręsdamas dėl pagrindų sustabdyti bylos nagrinėjimą ar ją nagrinėti iš esmės, kai neišnagrinėta su aktualiu klausimu susijusi baudžiamoji byla, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šį klausimą teismas turi vertinti kiekvienu atveju pagal konkrečias bylos aplinkybes. Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas negali būti pagrindu sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal Civilinio proceso kodekso 163 straipsnį, nustatantį privalomąjį bylos sustabdymą, tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, priimti procesiniai sprendimai gali būti rašytiniai įrodymai civilinėje byloje, todėl atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo atlikimas gali būti pagrindas sustabdyti civilinę bylą pagal Civilinio proceso kodekso 164 straipsnio 4 punktą, kai bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014).

81.    Civilinio proceso kodekso 164 straipsnio 4 punkte nustatytas fakultatyvusis bylos sustabdymo pagrindas – kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina – identiškas nurodytam ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Taigi teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, kiekvienu atveju pagal konkrečias bylos aplinkybes turi spręsti dėl poreikio sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus išspręsta byla, nagrinėjama baudžiamąja tvarka.

82.    Nagrinėjamoje byloje aktualios nusikalstamos veikos konstatuotos kompetentingų institucijų baudžiamojo proceso tvarka, todėl, byloje nesant duomenų, paneigiančių nustatytą aplinkybę, kad dėl šių pagal įstatymą baudžiamų veikų valstybė prarado savo turtą, nėra pagrindo jomis nesiremti kaip reikšmingomis sprendžiant ginčą dėl daikto grąžinimo savininkui.

83.    Kita vertus, baudžiamojoje byloje gali būti nustatytos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nagrinėjamoje administracinėje byloje kylančius klausimus dėl ginčo sklypų įsigijimo aplinkybių vertinimo ir vindikacijos taikymo atveju – įgijėjui tenkančios naštos proporcingumo.

84.    Nagrinėjamos bylos atveju atsižvelgtina ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 40-9-062-11 ir baudžiamosios bylos Nr. 1-339-409/2018 duomenys yra prieinami Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO.

85.    Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija atmeta apelianto 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. birželio 13 d. prašymus sustabdyti administracinę bylą Nr. eA-330-1062/2018 iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 40-9-062-11 (baudžiamoji byla Nr. 1-339-409/2018).

Dėl termino kreiptis į teismą

86.    Dėl atsakovo keliamo klausimo dėl termino kreiptis į teismą skaičiavimo pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas kreiptis į teismą su skundu dėl sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-404-415/2018, 108 punktas).

87.    Nagrinėjamu atveju reikšmingos aplinkybės, lėmusios prokuroro sprendimą imtis ginti viešąjį interesą teismo tvarka, paaiškėjo tik 2016 m. sausio 15 d. įsiteisėjus Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimui, kuriuo buvo panaikintas Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 15 d. sprendimas ir atmestas A. S. I. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Iki tol, tik atnaujinus procesą civilinėje byloje, užbaigtoje Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 15 d. sprendimu, šis sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dar nebuvo panaikintas, todėl, galiojant tokiam sprendimui, nebūtų buvę pakankamo pagrindo teigti, kad A. S. I. į konkrečius žemės sklypus pretendavo nepagrįstai, kartu nebūtų pakankamai pagrįstas pareiškėjo vindikacinis ieškinys. Pareiškėjas su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2016 m. vasario 4 d., todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog 30 dienų terminas prašymui paduoti nėra praleistas.

88.    Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų jurisprudencijoje suformuotą nuostatą, jog nuosavybės teisių suvaržymas, įskaitant vindikaciją, galimas tik kiekvienu atveju įvertinus daikto netenkančiam asmeniui tenkančios naštos proporcingumą, dėl to, byloje neįvertinus pirmiau nurodytų esminę reikšmę turinčių aplinkybių, bylos dėl vindikacijos taikymo esmė liko neatskleista, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, išskyrus jo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 39S-142 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I.“, dėl kurio panaikinimo pagrįstumo byloje ginčas nekilo.

89.    Minėta, kad pagal gyventojų registro duomenis (duomenys neskelbtini) atsakovė A. S. I. mirė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 9 d. gavo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštą, iš kurio matyti, kad po A. S. I. mirties palikimas nepriimtas, ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nepradės paveldėjimo procedūros, kadangi jokio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nėra registruota mirusiosios vardu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis procesas pagal A. S. I. apeliacinį skundą nutrauktinas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, kartu privalo išspręsti ir A. S. I. procesinių teisių perėmimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 2 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį procesą pagal A. S. I. apeliacinį skundą nutraukti.

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ignalina agrar“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 39S-142 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I.“, palikti nepakeistą.

Kitą sprendimo dalį panaikinti ir bylą dėl šios dalies grąžinti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                               Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė