Administracinė byla Nr. A-1377-629/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02355-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo
2017 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas L. S. su skundu (b. l. 4–5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. Kauno TI buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. kameros buvo perpildytos, jose pareiškėjui teko mažesnis plotas nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nemigą, fizinius skausmus. Remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK) prašė priteisti jam 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9 –13) prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo kalinamas nuo
2012 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. liepos 4 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki
2015 m. rugpjūčio 20 d. Atsakovas pripažino, jog atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji laikomi mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto sąlygomis, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui. Atsakovas pažymėjo, kad nuteistiesiems ir suimtiesiems suteikiama teisė pasivaikščioti, naudotis sporto įranga, biblioteka, teniso stalu, taip pat pareiškėjas galėjo kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistus ir visomis minėtomis priemonėmis kompensuoti kalinimo sąlygų sukeliamus nepatogumus. Pareiškėjas nenurodė, kokių priemonių ėmėsi, kad pašalintų neigiamą kameros perpildymo įtaką jo fizinei ir psichinei sveikatai. Duomenų apie pareiškėjui sukeltą žalą, nėra. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas klaidingai nurodė, jog visą laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. gyveno kamerų tipo patalpose, kadangi nuo 2013 m. liepos 5 d. jis buvo paskirtas į ūkio aptarnavimo būrį dirbti tvarkytoju ir gyveno minėto būrio gyvenamosiose patalpose, kurios rakinamos tik nuo 23.00 val. Tuo tarpu likusią dienos dalį pareiškėjas galėjo laisvai judėti būrio teritorijoje. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu
(b. l. 76–78) pareiškėjo L. S. skundą atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą nuo 2012 m. lapkričio 19 d., į teismą kreipėsi 2016 m. lapkričio 17 d., todėl atsižvelgęs į atsakovo prašymą, teismas daliai pareiškėjo reikalavimo pritaikė ieškinio senaties terminą ir ginčą nagrinėjo nuo 2013 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d.
7. Nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismas nustatė, jog nuo 2013 m. liepos 5 d. pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, į ūkio aptarnavimo būrį dirbti tvarkytoju, o iš šių pareigų buvo atleistas 2015 m. rugpjūčio 19 d. (b. l. 11, 22–24). Atsakovas nurodė, kad šiuo laikotarpiu gyveno ūkio aptarnavimo būrio gyvenamosiose patalpose, o ne kamerų tipo patalpose, todėl dienos metu galėjo laisvai judėti būrio teritorijoje. Į kamerų tipo patalpas pareiškėjas buvo perkeltas tik 2015 m. rugpjūčio 18 d., kai buvo atleistas iš tvarkytojo pareigų (b. l. 11). Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo jais abejoti. Teismas konstatavo, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 336, kurios plotas – 16,13 kv. m, kartu su kitu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 8,07 kv. m ploto (b. l. 21). Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, jog teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrintas.
III.
9. Pareiškėjas teigia, jog teismas, pritaikydamas senaties terminą, neatsižvelgė į EŽTT praktiką, pagal kurią nustačius Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, senaties terminas netaikomas. Pareiškėjas nurodo, kad jis neturi teisinio išsilavinimo, todėl taip vėlai kreipėsi į teismą. Taip pat, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nors nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d. jis buvo priskirtas paprastai grupei, tačiau bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
konstatuoja:
IV.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki
2015 m. rugpjūčio 21 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.
13. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje
(ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
14. Dėl Nutarties 9 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97)).
15. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78),
1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant
(1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-2694-442/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-37-822/2018,
2018 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).
16. Atsižvelgus į Nutarties 14-15 punktus, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.
17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, kad jo laikymo Kauno TI sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016, 2017 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-492-146/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017,
2018 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3421-438/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-165-1062/2018).
18. Įvertinusi Nutarties 17 punkte nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
19. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo
Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo
Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
20. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2016 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2018 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018 ir kt.).
21. Atsižvelgusi į Nutarties 19-20 punktuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrintas ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Kauno TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.
22. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija