Administracinė byla Nr. eA-1613-629/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00001-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondo ir D. F. (D. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondo ir D. F. (D. F.) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondas (toliau – ir Fondas) ir D. F. (D. F.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – ir atsakovas, VSAT Vilniaus rinktinė) 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą „Atsisakyti leisti atvykti kertant sieną“ Nr. 148-322, bei priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
1.1. Pareiškėjai paaiškino, jog Fondo veikla siekiama teikti paramą užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių ir laisvių pažeidimo atvejais, palaikyti ryšius su tėvynainiais, remti nevyriausybinių organizacijų veiklą, teikti teisinę pagalbą. Vienas iš būdų šiems tikslams pasiekti – organizuoti renginius, rengti konferencijas, simpoziumus. (duomenys neskelbtini) tėvynainių koordinacijos taryba Lietuvoje (Vilniuje) 2016 m. gruodžio 17 d. organizavo konferenciją tema „Kartų tęstinumas kaip svarbus kultūrinio istorinio paveldo išsaugojimo rodiklis“. Į šią konferenciją buvo pakviesti atvykti Fondo atstovai. Fondas delegavo organizacijos veikloje dalyvaujantį D. F. vykti į organizuojamą konferenciją. Turėdamas visus būtinus kelionės dokumentus (Šengeno vizą), 2016 m. gruodžio 16 d. D. F. atvyko į Vilnių, Vilniaus oro uostą, kur atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą atsisakyti leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, nenurodant tokio sprendimo motyvų.
1.2. Pareiškėjų nuomone, priėmus skundžiamą sprendimą, buvo pažeistos ne tik D. F., kaip piliečio, teisės ir teisėti interesai, tačiau ir Fondo, kuriame jis dirba, interesai, kadangi būtent šią organizaciją atstovauti ir buvo deleguotas, t. y. Fondas (jo atstovai) prarado galimybę dalyvauti Vilniuje organizuotoje konferencijoje.
1.3. Pareiškėjų teigimu, skundžiamame sprendime nėra nurodytas konkretus teisės aktas (įstatymo straipsnis, dalis / nutarimo punktas ir t. t.), kurio pažeidimas lėmė, jog būtų priimtas sprendimas neįleisti D. F. į Lietuvos Respubliką, sprendime tik nurodyta, jog atsisakoma jam / jai leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), kadangi yra laikomas keliančiu grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams. Atsižvelgiant į sprendimo turinį bei kriterijus / reikalavimus, kurie taikomi individualiam teisės aktui, šiuo atveju skundžiamame sprendime nėra nurodomi ir konkretūs motyvai, argumentai, kuriais vadovaudamasis atsakovas padarė išvadą, jog D. F. yra laikomas keliančiu grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių viešajai tvarkai, vidaus saugumui. D. F. taip pat nėra žinoma, kad dėl jo būtų priimtas sprendimas, pripažįstant, jog jis kelia grėsmę vienai ar kelioms Europos Sąjungos valstybėms, jų saugumui. Iš skundžiamo sprendimo taip pat nėra aišku, kokiais įrodymais vadovaujantis buvo padaryta išvada, kad D. F., vykdamas į Lietuvos Respubliką, turėjo kokių nors kitokių (nei dalyvauti konferencijoje) tikslų, jog jis ketina kokiu nors būdu kelti grėsmę Lietuvos valstybės ar Europos Sąjungos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Dalyvavimas konferencijose, seminaruose numatytas Fondo įstatuose. Konferencija buvo rengiama tik vieną dieną, t. y. 2016 m. gruodžio 16 d., nebuvo ir nėra priimtas Lietuvos kompetentingos institucijos sprendimas, kurio pagrindu būtų galima konstatuoti, jog rengiama konferencija yra draudžiama, prieštarauja Lietuvos Respublikos galiojantiems teisės aktams. Nėra aišku, kokiais būdais, kokiais konkrečiais veiksmais dalyvavimas konferencijoje galėtų būti vertinamas kaip grėsmė Lietuvos ar Europos Sąjungos viešajai tvarkai, vidaus saugumui ar visuomenės sveikatai. Sprendimo priėmimo metu nebuvo jokių įrodymų, galinčių pagrįsti jame nurodytą atsisakymo leisti atvykti priežastį.
1.4. Pareiškėjai pažymėjo, jog D. F. nėra gavęs jokios informacijos, jokio procesinio sprendimo, kuriame būtų konstatuota, kad jis dėl konkrečių argumentų, motyvų negali atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, kirsti sieną, kaip numatyta Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio surašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 12 punkte. Nors Taisyklių 12 punkto nuostatos numato situaciją, kai sprendimas nėra siunčiamas užsieniečiui, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau net ir esant pagrįstam sprendimui dėl uždraudimo D. F. atvykti į Lietuvos Respubliką, skundžiamame sprendime tokia faktinė aplinkybė nėra nurodyta. Todėl sprendimas dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką uždraudimo D. F. nėra priimtas, arba apie priimtą sprendimą jis nėra tinkamai informuotas. Šiuo atveju tik atsakovui yra žinomas faktinis / teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Taigi D. F. nežino ir dėl objektyvių priežasčių negali žinoti, kokiais teisiniais ir faktiniais pagrindais buvo priimtas sprendimas. Tai tiesiogiai suvaržo jo teisę į gynybą. Net ir esant sprendimui, kuriuo pagrindu buvo uždrausta D. F. atvykti į Lietuvos Respublikų, net ir esant informacijai, jog priimto sprendimo turinyje esanti informacija sudaro valstybės paslaptį, todėl neskelbtina, būtina atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką (2006 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Güner Çorum prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 59739/00), 2006 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Aksoy (Eroğlu) prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 59741/00), 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Meral prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 33446/02), 2009 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Miran prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 43980/04), 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03), pagal kurią administraciniai aktai (sprendimai) negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, jeigu asmuo, dėl kurio yra priimtas konkretus sprendimas, neturėjo / neturi realios galimybės susipažinti su duomenimis, lemiančiais institucijų sprendimus. Atsižvelgus į tai, vertintina, kad skundžiamu sprendimu, jame nurodyta argumentacija nepagrindė (nenurodė teisinio / faktinio pagrindo), kad D. F. dalyvavimas konferencijoje kels ar gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
1.5. Taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1728/2013), sprendžiant šį ginčą, skundžiamas sprendimas turi būti vertintinas ne politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tačiau turi būti įvertinta, ar, priimant sprendimą, nebuvo pažeisti galiojantys įstatymai, ar sprendimas atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus.
2. Atsakovas VSAT Vilniaus rinktinė atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Nurodė, kad kadangi D. F. į Užsieniečių registrą Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento prašymu buvo įrašytas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką Nr. (15/5-9)4U-1147, t. y. skundžiamos teisinės pasekmės šioje byloje kilo iš Valstybės saugumo departamento, Migracijos departamento bei VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnų veiksmų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 37 straipsniu, byloje atsakovais įtrauktini Valstybės saugumo departamentas, Migracijos departamentas ir Vilniaus rinktinė, kurie atstovautų Lietuvos valstybę.
2.2. Pažymėjo, jog, atsižvelgus į tai, kad asmens (D. F.) anketiniai duomenys sutapo, draudimo atvykti data sutapo su jo atvykimo data ir šis asmuo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą Lietuvoje, VSAT Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos pareigūnai priėmė sprendimą neįleisti minėto užsieniečio atvykti į Lietuvos Respubliką.
2.3. Teigė, jog priimdami sprendimą atsisakyti leisti atvykti kertant sieną pareigūnai vadovavosi 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų atvykimo sąlygų bei 14 straipsnyje nustatytų atsisakymo atvykti sąlygų reikalavimų. Vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 3, 4, 5 dalių, Taisyklių 4, 5 punktų nuostatomis, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro ir tvarko Migracijos departamentas, kuris taip pat priima sprendimus uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. VSAT Vilniaus rinktinė teisės aktų nustatyta tvarka besąlygiškai privalo vykdyti Migracijos departamento priimtus sprendimus ir nedisponuoja informacija, kokia informacijos apimtimi vadovaujantis ši institucija priima sprendimus neįleisti užsieniečių.
2.4. Pažymėjo, kad pareigūnai, vadovaudamiesi Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau – ir VSATIS) bei VSATIS duomenų saugos nuostatų, patvirtintų tarnybos vado 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-507, (toliau – ir Nuostatai) 4.1, 26 punktų, Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies „d“ punkto nuostatomis, pasinaudodami VSATIS duomenų baze, nustatė, kad D. F. yra įtrauktas į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą bei priėmė sprendimą neįleisti jo į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 8 str. 2 d.). Taigi šiuo atveju skundžiamą sprendimą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, t. y. VSAT Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkarda, atsižvelgdama į Užsieniečių registro duomenis, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus ir vadovaudamasi Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 1, 2 dalimis, Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalimis, taip pat į Užsieniečių registre įvestą informaciją, teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą. Taip pat sprendimo turinys ir forma atitinka Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatyto standartinio blanko turinį ir formą. Sprendime yra nurodyta aiški atsisakymo priežastis, t. y. kad į nacionalinį registrą yra įtrauktas įspėjimas atsisakyti leisti D. F. atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl sprendimas yra motyvuotas ir atitinka Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus, o kadangi sprendimas dėl neįleidimo įsigalioja nedelsiant, D. F. teisėtai tą pačią dieną, t. y. 2016 m. gruodžio 16 d., buvo neįleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją. Kadangi skundžiamas atsisakymas leisti atvykti kertant sieną yra Migracijos departamento sprendimo, priimto 2016 m. gruodžio 16 d. Nr. (15/5-9)4U-1147 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką teisinė pasekmė, todėl jis negali būti panaikintas.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
4. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių, Taisyklių 4, 5, 16–171 punktų nuostatomis, pažymėjo, jog nors Taisyklėse nustatyta speciali prašymo išbraukti duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo procedūra, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šia procedūra būtų pasinaudojęs.
5. Taip pat teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 7, 20 straipsnių, VSAT vado 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-116 patvirtintų Sienos kontrolės nuostatų 239–240 punktų, Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio nuostatomis, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnai, vykdydami savo pareigas, patikrino, ar pareiškėjas D. F. nėra įtrauktas į Užsieniečių, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, ieškomų asmenų ar kitus sąrašus. Teisės aktų nustatyta tvarka patikrinus pilietį pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą, Užsieniečių registrą, šioje duomenų bazėje nepageidaujamų asmenų sąraše atitinkamuose laukeliuose buvo nurodytas šio piliečio vardas ir pavardė, gimimo data, uždraudimo atvykti data nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m.
6. Dėl sprendimo motyvų teismas pažymėjo, kad, priešingai, nei nurodo pareiškėjai, jame neturi būti detaliai išdėstyta uždraudimo atvykti priežastis, nes ginčijamas sprendimas yra iš esmės vykdomojo pobūdžio, o jo pagrindas yra Migracijos departamento sprendimas uždrausti atvykti. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad ginčijamo sprendimo forma yra nustatyta Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje. Taigi, šiame vykdomojo pobūdžio sprendime ir neturi būti atkartotos Migracijos departamento nustatytos aplinkybės ir motyvai, dėl kurių pareiškėjui uždrausta atvykti. Esminiai tokio sprendimo teisėtumo elementai yra priimtas atsakingos institucijos (Migracijos departamento) sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (atsakovo matomas iš Migracijos departamento įvestų duomenų nacionaliniame sąraše) ir nacionaliniame sąraše esantis asmuo, dėl kurio šis sprendimas yra vykdomas.
III.
8. Pareiškėjai Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondas ir D. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pareiškėjai skunde nekvestionavo atsakovo funkcijas reglamentuojančių teisės aktų, taip pat neginčijo fakto, kad atsakovo atstovai (pareigūnai) neturėjo teisės priimti skundžiamą sprendimą, tik atkreipė dėmesį į tai, jog iš priimto atsakovo sprendimo jiems nebuvo žinomas nei teisinis, nei faktinis pagrindas neleisti atvykti į Lietuvos Respubliką. Šį faktą patvirtino ir pats atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjų skundą, tačiau atsakovo nurodytos VSATIS duomenų bazės duomenimis disponuoja tik atsakovas.
8.2. Nepaisant to, kad Šengeno sienų kodekse yra numatytas standartinis blankas, Šengeno sienų kodeksas nedraudžia nurodyti papildomus duomenis / informaciją. Tai, jog atsakovas tik užpildė Šengeno sienų kodekse patvirtintą blanką, negali būti vertinama kaip atsakovo sprendimo pagrįstumą patvirtinantis motyvas. Pareiškėjai neteigė, kad atsakovas savo sprendime turėjo atkartoti Migracijos departamento sprendimo įtraukti pareiškėją D. F. į nepageidaujamų asmenų sąrašą motyvus, tačiau atkreipė dėmesį, jog atsakovas nenurodė teisinio pagrindo – institucijos, kuri priėmė sprendimą įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašą, sprendimo datos, numerio.
8.3. Net jei atsakovo sprendimas ir yra tik vykdomojo pobūdžio, ar užsienietis, atvykęs į Lietuvos Respubliką, gali tai turėti (žinoti) ir kad teisinis tokio administracinio akto pagrindas yra kitos institucijos priimtas sprendimas. Būtent dėl to, kad pareiškėjams nebuvo ir iki šiol nėra žinomas Migracijos departamento sprendimo turinys, jo motyvai, nebuvo pateiktas ir prašymas Migracijos departamentui dėl pareiškėjo D. F. išbraukimo iš nepageidaujamų asmenų sąrašo. Apie Migracijos departamento sprendimą pareiškėjai sužinojo iš atsakovo atsiliepimo į pareiškėjų skundą šioje byloje. Pirmosios instancijos teismo pareiškėjai prašė išreikalauti Migracijos departamento sprendimą, tačiau teismas atsisakė tenkinti šį prašymą, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjų skunde išdėstyti reikalavimai nėra susiję su minėtu Migracijos departamento sprendimu, nors galutiniame sprendime teismas pripažino, kad Migracijos departamento sprendimas yra skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo pagrindas.
8.4. Vadovaujantis Taisyklių 9, 12 punktų nuostatomis, D. F. nėra gavęs jokios informacijos, jokio procesinio sprendimo, kuriame būtų konstatuota, kad jis dėl konkrečių argumentų, motyvų negali atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, kirsti sieną. Su Migracijos departamento sprendimu D. F. nebuvo supažindintas ir tuo metu, kai atsakovas priėmė sprendimą atsisakyti leisti atvykti į Lietuvos Respubliką.
8.5. Nepaisant to, kad pagal Įstatymo nuostatas sprendimą dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas, tačiau pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį sprendimą neįsileisti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, todėl būtent atsakovui kyla pareiga priimti motyvuotą, pagrįstą faktiniais duomenimis, teisiniu reglamentavimu sprendimą, iš kurio būtų aiškūs argumentai, motyvai ir būtų neužkirsta asmeniui teisė į gynybą. Šiuo atveju pripažinus, kad atsakovo sprendime nėra nurodytas teisinis ir faktinis sprendimo pagrindas, vertintina, kad pareiškėjas D. F. neturėjo duomenų, informacijos apie dėl jo priimtus sprendimus, taigi buvo užkirsta galimybė pareiškėjams teikti skundus / prašymus dėl priimtų sprendimų.
8.6. Pareiškėjų argumentai dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtinto teisingos bylos nagrinėjimo principo pažeidimo pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinti, apsiribota formaliu atsakovo funkcijas apibrėžiančių administracinių aktų įvardijimu. Teismas taip pat nevertino ir aplinkybės, kad šiuo konkrečiu ginčo atveju nebuvo atliktos visos privalomos procedūros, siekiant supažindinti pareiškėją D. F. su priimtu Migracijos departamento sprendimu, dėl ko nebuvo realių galimybių įgyvendinti įstatymų leidėjo numatytos galimybės teikti skundus / prašymus dėl priimtų sprendimų.
8.7. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė fakto, kad pareiškėjams nebuvo žinomas teisinis / faktinis atsakovo priimto sprendimo pagrindas, o tai sudaro prielaidas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimui konstatuoti (Konvencijos 6 str.). EŽTT jurisprudencija (2006 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Güner Çorum prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 59739/00), 2006 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Aksoy (Eroğlu) prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 59741/00), 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Meral prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 33446/02), 2009 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Miran prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 43980/04), 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) patvirtina, kad administraciniai aktai (sprendimai) negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, jeigu asmuo, dėl kurio yra priimtas konkretus sprendimas, neturėjo / neturi realios galimybės susipažinti su duomenimis, lemiančiais institucijų sprendimus. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino esminių faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į EŽTT suformuotą jurisprudenciją dėl asmens teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6 str.), kas lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.
9. Atsakovas VSAT Vilniaus rinktinė atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
9.1. Apeliaciniame skunde iš esmės klaidingai interpretuojamos teisės aktų nuostatos bei kartojami pirmosios instancijos teismui skunde bei teisminio nagrinėjimo metu išsakyti teiginiai.
9.2. Vadovaujantis Taisyklių 4, 21 punktų nuostatomis, nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas D. F. būtų pateikęs prašymą pateikti nacionalinio sąrašo duomenis apie jį. 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) 42 straipsnio 2 punkto c) papunktis nustato, jog pagal nacionalinę teisę leidžiama riboti teisę gauti informaciją, pirmiausia nacionalinio saugumo, gynybos, visuomenės saugumo ir baudžiamųjų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir persekiojimo tikslais.
k o n s t a t u o j a:
IV.
10. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės – sprendimo, kuriuo atsisakyta leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant sieną (duomenys neskelbtini) piliečiui pareiškėjui D. F. (D. F.), teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų (D. F. ir Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondo) skundą, pripažino, kad D. F. į Lietuvos Respubliką buvo neleista atvykti pagrįstai, patikrinus jį pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą, Užsieniečių registrą ir nustačius, kad D. F. yra įtrauktas į Užsieniečių, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą.
12. Pareiškėjų apeliacinio skundo, kaip ir skundo pirmosios instancijos teismui, esminis argumentas yra tas, jog skundžiamame atsakovo sprendime nėra nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, t. y. Migracijos departamento sprendimas, kuriuo D. F. įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą, ir su kuriuo pareiškėjai nebuvo supažindinti.
13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas.
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatomis, užsieniečio neįleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygos nustatomos vadovaujantis Šengeno sienų kodeksu, o sprendimą neįleisti užsieniečio į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, įleisdami užsienietį į Lietuvos Respubliką, turi nustatyti, ar jis atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas sąlygas ir ar nėra priežasčių, nustatytų Šengeno sienų kodekse, dėl kurių užsienietis turi būti neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 9 str. 2 d.).
15. Valstybės sienos apsaugos tarnybos statusą, funkcijas, struktūrą, tarnybos organizavimo pagrindus, finansavimą, pareigūnų teises ir pareigas reglamentuojančiame teisės akte nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paskirtis, be kita ko, yra įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir jos kirtimo kontrolę (Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 2 str. 1 d.). Pagrindinės VSAT funkcijos, be kita ko, yra laikantis Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatų, atlikti asmenų ir transporto priemonių, kertančių valstybės sieną, kontrolę (Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 5 str. 1 d. 2 p.). Atlikdama asmenų ir transporto priemonių pasienio kontrolę, VSAT, be kita ko, tikrina asmenų bei transporto priemonių dokumentus, daro juose reikiamas žymas, tikrina nustatytose įskaitose, duomenų bazėse ir kituose informacijos šaltiniuose duomenis apie kertančius valstybės sieną asmenis bei transporto priemones, išsiaiškina atvykstančių užsieniečių vykimo tikslą, kelionės pobūdį, tikrina, ar atvykstantys užsieniečiai turi pakankamai lėšų pragyventi buvimo Lietuvos Respublikoje metu, ar atitinka kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus įleidimo į Lietuvos Respubliką reikalavimus (Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 str. 1 d. 1, 2, 3 p.). VSAT pareigūnai, pagal savo pareigas ir kompetenciją įgyvendindami VSAT funkcijas pasienio juostoje, valstybės sienos apsaugos zonoje, pasienio ruože, pasienio kontrolės punktuose, saugomuose objektuose ir teritorijose, teritorinėje jūroje ir pasienio vidaus vandenyse, teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę, be kita ko, tikrinti reikalingus asmenų, transporto priemonių dokumentus, apžiūrėti transporto priemones, o vietose, kur nėra muitinės įstaigų, tikrinti krovinių dokumentus (Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 20 str. 1 p.).
16. Vadovaujantis sienos stebėjimo ir patikrinimų kertant valstybės sieną planavimą, organizavimą ir vykdymą VSAT ir jos struktūriniuose padaliniuose, organizuojančiuose ir įgyvendinančiuose tarnybos funkcijas priskirtoje pasienio ruožo, teritorinės jūros dalyje, jūrų, oro uoste ar kitoje nustatytoje teritorijoje, reglamentuojančių Sienos kontrolės nuostatų, patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-116, (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. rugsėjo 20 d.) 240.13. punktu, pasienio tikrinimo posto pamainos vyresnysis, vykdydamas jam pavestą tarnybinę užduotį, be kita ko, privalo trečiosios šalies piliečiui, kuriam Šengeno sienų kodekso nustatyta tvarka neleidžiama atvykti į valstybių narių teritoriją, surašyti atsisakymą leisti atvykti kertant sieną, užtikrinti, kad jis sugrįžtų į valstybę, iš kurios atvyko, o asmuo, neišleistas iš Lietuvos Respublikos, vyktų atgal į Lietuvos Respubliką.
17. Ginčui aktualaus Šengeno sienų kodekso 8 straipsnio 3 dalyje a) punkte vi) papunktyje nustatyta, jog atvykstant trečiųjų šalių piliečiai sienos apsaugos pareigūnų nuodugniai patikrinami, ar atitinka 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas atvykimą reglamentuojančias sąlygas (t. y. turi galiojantį kelionės dokumentą, su kuriuo jo turėtojui leidžiama kirsti sieną, galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 (25), išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą, pagrindžia numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų, nėra asmenys, dėl kurių į SIS (Šengeno informacinę sistemą) yra įtrauktas įspėjimas neįsileisti bei nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, pirmiausia – dėl jų valstybių narių duomenų bazėse nėra įtrauktas įspėjimas neįsileisti dėl išvardintų priežasčių), be kita ko, išsamiai patikrinant, ar atitinkamas trečiosios šalies pilietis, jo transporto priemonė ir daiktai, kuriuos jis vežasi, nesutrikdys nei vienos iš valstybių narių viešosios tvarkos, vidaus saugumo, visuomenės sveikatos ar tarptautinių santykių (toks patikrinimas apima tiesioginį duomenų bei įspėjimų apie asmenis ir, jei būtina, objektus, nurodytus SIS bei nacionalinėse duomenų rinkmenose, patikrinimą, ir veiksmą, kuris, jei reikia, turi būti atliekamas įspėjimo atveju).
18. Vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 14 straipsniu, reglamentuojančiu atsisakymą leisti atvykti, trečiosios šalies piliečiui, kuris, be kita ko, neatitinka visų minėtų Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų atvykimo sąlygų, neleidžiama atvykti į valstybių narių teritorijas (14 str. 1 d.). Atsisakyti leisti atvykti galima tik motyvuotu sprendimu, kuriame nurodomos aiškios atsisakymo priežastys; sprendimą priima pagal nacionalinę teisę įgaliota institucija, o jis įsigalioja nedelsiant. Motyvuotas sprendimas, kuriame nurodomos tikslios atsisakymo priežastys, pateikiamas V priedo B dalyje nustatytame standartiniame blanke, kurį užpildo institucija, pagal nacionalinę teisę įgaliota priimti sprendimą atsisakyti leisti atvykti. Užpildytas standartinis blankas perduodamas atitinkamam trečiosios šalies piliečiui, kuris tame blanke patvirtina sprendimo neleisti atvykti gavimo faktą (14 str. 2 d.). Asmenys, kuriems buvo atsisakyta leisti atvykti, turi teisę apskųsti sprendimą; skundai nagrinėjami pagal nacionalinę teisę; skundo padavimas nesustabdo sprendimo atsisakyti leisti atvykti galios (14 str. 3 d.).
19. Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, matyti, kad atsakovas – Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinė – vadovaudamasis minėtais teisės aktais jam suteiktais įgaliojimais atlikti asmenų ir transporto priemonių, kertančių valstybės sieną, kontrolę, taip pat ir įleisti / neįleisti užsieniečius į Lietuvos Respubliką, priėmė skundžiamą 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą atsisakyti leisti atvykti pareiškėjui D. F. į Lietuvos Respubliką kertant sieną, užpildydamas Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatytą standartinį blanką, kuriame nurodė atsisakymo D. F. leisti atvykti į Lietuvos Respubliką priežastį, t. y. I) punktą, kuriuo asmuo yra informuojamas, jog yra laikomas keliančiu grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams. Kaip teigia atsakovas atsiliepime bei matyti iš bylos medžiagos (I t., b. l. 76, 77), ginčijamą sprendimą jis priėmė patikrinęs įrašus VSATIS / Užsieniečių registro duomenų bazėje, kurios nepageidaujamų asmenų sąrašo atitinkamuose laukeliuose buvo nurodyti pareiškėjo D. F. asmens duomenys (vardas, pavardė, gimimo data, gimimo ir gyvenamosios vietos, asmens dokumento duomenys), uždraudimo atvykti pagrindas (užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje grėstų valstybės saugumui arba viešajai tvarkai), uždraudimo atvykti sprendimą priėmusi institucija (Migracijos departamentas) ir sprendimo priėmimo data bei numeris (2016 m. gruodžio 16 d. Nr. (15/5-9)4U-1147) uždraudimo atvykti terminas (nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. gruodžio 16 d.).
20. Taigi, įvertinus nustatytas faktines bylos aplinkybes bei aptartą teisinį reguliavimą, akivaizdu, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė valstybės sienos kontrolę ir užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, sprendimą priėmė atsižvelgęs į specialiose duomenų bazėse ir informacijos šaltiniuose pateiktus duomenis apie kertančius valstybės sieną asmenis (t. y. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo duomenis), nurodydamas sprendimo priėmimo priežastis, motyvus (pareiškėjas yra laikomas keliančiu grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams) bei laikydamasis tokio sprendimo formos ir turinio reikalavimų (sprendimas pateiktas Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatytame standartiniame blanke, užpildant atitinkamas vietas ir įrašant reikiamus duomenis), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. F. į Lietuvos Respubliką buvo neleista atvykti pagrįstai, skundžiamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
21. Atsakydama į pareiškėjų argumentus, susijusius su skundžiamo sprendimo motyvacijos stoka, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareigos motyvuoti priimtus sprendimus kontekste akcentuojama ir būtinybė atsižvelgti į specialius aktus, vertinant individualaus administracinio akto atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniui. Pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, iš VAĮ 8 straipsnio ir jo preambulės („Individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai“) matyti, kad jame yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos visų pirma individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Tačiau individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, pavyzdžiui, nuosavybės teisių atkūrimas, valstybės tarnyba, mokesčiai ir kt. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A438-1116/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010; taip pat 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3775/2011). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymas, t. y. konstatavimas, kad administracinis sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis, turi būti taikomas kartu su atitinkamą sritį, kurioje veikia viešojo administravimo subjektas, reglamentuojančiomis normomis. Be to, minėta bendro pobūdžio teisės norma, įpareigojanti viešojo administravimo subjektus veikti pagal teisės aktų reikalavimus ir priimti motyvuotus sprendimus, turi būti taikoma atsižvelgiant į tai, kokia administracinė paslauga teikiama ar kokio pobūdžio administracinis sprendimas yra priimamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-2248/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, turi būti atsižvelgiama ir į faktinių aplinkybių ir atitinkamus ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų kontekstą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-199-552/2015).
22. Kadangi šios nutarties 20 punkte konstatuotas atsakovo veiksmų, priimant skundžiamą VSAT Vilniaus rinktinės 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą, teisėtumas ir pagrįstumas, vertintina ir tai, kad skundžiamas sprendimas, be kita ko, atsižvelgus į specialiuosius ginčo teisinius santykius reguliuojančius teisės aktus, atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, t. y. sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės (atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant sieną) pakankamai motyvuotas, sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka, jis pasirašytas jį priėmusio pareigūno. Vertinant pareiškėjų veiksmus nagrinėjamu atveju jiems apskundus VSAT Vilniaus rinktinės
2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą teismui, akivaizdu, kad šio sprendimo turinys neapribojo jų teisės skųsti tokį aktą ir neapsunkino tokio akto teisminės kontrolės. Skundžiamu sprendimu nebuvo paneigta pareiškėjų teisė žinoti teisei priešingos veikos ribas, neapribota teisė į teisminę gynybą, bei ginčui persikėlus į teismą iš pareiškėjų nebuvo atimta galimybė suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Tokiu būdu atmestini ir pareiškėjų argumentai dėl to, kad jiems nežinant teisinio / faktinio atsakovo priimto sprendimo pagrindo buvo pažeista pareiškėjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6 str.).
23. Pasisakydama dėl Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-1147, kuriuo pareiškėjui D. F. buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėjų kolegija pažymi, kad šis sprendimas iš esmės yra asmens (šiuo atveju pareiškėjo) įtraukimo į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, (arba nepageidaujamų asmenų) nacionalinį sąrašą ir Užsieniečių registro duomenų bazę pagrindas (Taisyklių 2, 5 p.). Nepaisant to, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nurodė, jog skundžiamas atsisakymas leisti atvykti kertant sieną yra Migracijos departamento
2016 m. gruodžio 16 d. priimto sprendimo Nr. (15/5-9)4U-1147 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką teisinė pasekmė, tačiau jis yra ir savarankiškas sprendimas, kitos, t. y. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio surašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėse nustatytos procedūros, dalis. Taigi, kol Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. (15/5-9)4U-1147 nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, jis galioja bei yra pagrindas įrašyti atitinkamus duomenis apie pareiškėją D. F. į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą bei kaupti juos Užsieniečių registro duomenų bazėje, kurios informacija ir buvo pagrindas priimti šioje byloje skundžiamą atsakovo VSAT Vilniaus rinktinės sprendimą atsisakyti leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant sieną pareiškėjui D. F..
24. Nors pareiškėjai teigia, kad su minėtu Migracijos departamento sprendimu nebuvo supažindinti, nebuvo atliktos visos privalomos supažindinimo procedūros, tokiu būdu užkirsta galimybė pareiškėjams teikti skundus / prašymus dėl priimtų sprendimų bei pažeistas Konvencijos 6 straipsnis, tačiau šie argumentai nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, kadangi susiję su minėto Migracijos departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimu, kuris šiuo atveju nėra sprendžiamas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjų prašymą išreikalauti Migracijos departamento sprendimą, pareiškėjų skunde išdėstyti reikalavimai nėra susiję su minėtu Migracijos departamento sprendimu ir jis šioje byloje nėra skundžiamas. Net jei, kaip teigia pareiškėjai, apie minėtą Migracijos departamento sprendimą jie sužinojo tik šioje byloje iš atsakovo atsiliepimo, pirmosios instancijos teismo atsisakymas išreikalauti šį sprendimą bei pirmosios instancijos teismo sprendimas nepaneigė pareiškėjų teisės, sužinojus apie minėtą Migracijos departamento sprendimą, patiems kreiptis į Migracijos departamentą ir prašyti pateikti minėtą sprendimą, taip pat tiek teisės skųsti šį Migracijos departamento sprendimą Įstatymo X Skyriuje nustatyta tvarka, tiek teisės prašyti Migracijos departamento išbraukti duomenis apie pareiškėją D. F. iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vadovaujantis Taisyklių 16–171 punktuose nustatyta procedūra, juo labiau, kad pareiškėjams šioje byloje atstovauja kvalifikuotas atstovas – advokatas. Kaip matyti, pareiškėjai minėtomis teisėmis nepasinaudojo. Taigi, Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-1147 teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas, todėl visi su tuo susiję pareiškėjų argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir šioje byloje nevertinami.
25. Pridurdama teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į pareiškėjo – Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondo – suinteresuotumą šioje byloje. Įstatymo 136 ir 138 straipsniai, reglamentuojantys sprendimo apskundimo teisę ir skundo padavimo terminus, nustato, kad sprendimai, priimti pagal šį Įstatymą, gali būti skundžiami šio Įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Taigi, aptartos Įstatymo nuostatos teisę paduoti skundą dėl pagal šį Įstatymą priimto sprendimo suteikia užsieniečiui.
26. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009).
27. Kadangi Skundžiamas VSAT Vilniaus rinktinės 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. 148-322 yra priimtas dėl D. F., jokių tiesioginių materialinių teisinių pasekmių Fondui nesukelia. Skunde ir apeliaciniame skunde taip pat nėra iš esmės nurodyta argumentų, kurie pagrįstų, kad ginčijamas VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas sukelia pasekmes Fondo teisėms ir teisėtiems interesams. Taigi, nėra pagrindo vertinti, kad Fondas turi materialinį teisinį suinteresuotumą šioje administracinėje byloje, todėl šiuo atveju ir šiuo aspektu pareiškėjo Fondo skundas dėl VSAT Vilniaus rinktinės 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 148-322 „Atsisakymas leisti atvykti kertant sieną“ panaikinimo atmestas pagrįstai.
28. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondo ir D. F. (D. F.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė