Administracinė byla Nr. A-104-822/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04935-2016-3
Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas J. B. (J. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – VSDFV Utenos skyrius) 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (101260)Š34-33; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)1-6870; 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui ir ją mokėti; 3) priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1.1. Pareiškėjas nurodė, kad 1997 m. liepos 22 d. buvo atleistas iš vidaus reikalų sistemos dėl drausmės pažeidimo, nors sirgo lėtine liga, buvo pripažintas nedarbingu nuo 1994 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. gruodžio mėnesio. Pareiškėjas dėl neteisėto atleidimo su skundais kreipėsi 2015 m. lapkričio 4 d. į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, 2015 m. lapkričio 12 d. į Policijos departamentą, 2015 m. gruodžio 30 d. ir 2016 m. vasario 28 d. į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, kur jam būdavo atsakyta, kad jis buvo atleistas pagrįstai.
1.2. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją su prašymu, nurodydamas, kad buvo atleistas nedarbingumo metu ir jam nėra skiriama pareigūnų ir karių pensija. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2016 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 1D-3031(57) atsisakė skirti pareigūnų ir karių pensiją bei nepripažino, kad pareiškėjas buvo atleistas neteisėtai.
1.3. Pareiškėjas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, kuris 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (101260)Š34-33 atsisakė skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas skundė minėtą sprendimą VSDFV, kuri 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)1-6870 skundą atmetė. Pareiškėjo nuomone, priimti sprendimai nepagrįsti teisės aktų nuostatomis, neaiškūs, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) nuostatos aiškinamos plečiamai. Atsakovai nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2003 m. lapkričio 27 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose suformuota praktika dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, kai pareigūnai iš tarnybos išėję anksčiau, nei sukako teisės aktuose nustatytas išleidimo į atsargą amžius, turi turėti teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pagal Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje.
1.4. Pareiškėjo manymu, jis atitiko įstatyme nustatytas sąlygas valstybinei pareigūnų ir karių pensijai gauti. Pareiškėjas, išėjęs iš vidaus reikalų sistemos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, turėjo teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką sistemoje (ne mažiau nei 5 metus) ir sukakus išėjimo į atsargą amžių – 45 ar 50 metus. Pareiškėjo įsitikinimo atsakovai, priimdami sprendimus, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, nepagrįstai neįtraukė į tarnybos stažą pusės mokymosi laikotarpio aukštojoje mokymo institucijoje, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl priimtus sprendimus vertino kaip neteisėtus ir nepagrįstus.
1.5. Dėl VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV veiksmų, neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų, pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, nes dėl šių sprendimų patyrė lėšų trūkumą, turėjo kreiptis į teisininkus, bylinėtis teismuose, turėjo išlaidų, patyrė nervinę įtampą, dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jo sveikata. Patirtą neturtinę žalą vertino 1 000 Eur.
2. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.
2.1. VSDFV Utenos skyrius nurodė, kad pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas 1997 m. liepos 22 d. už drausmės pažeidimą. Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną galiojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, kurio 3 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės) pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ar prokuratūros sistemų, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių). Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų sistemos ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų sistemoje 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių).
2.2. Atsakovas nurodė, jog Šalčininkų rajono policijos komisariato 1997 m. liepos 21 d. įsakyme Nr. 29 TE „Dėl tarnybos eigos“ nurodyta, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas dėl jo paties kaltės (už drausmės pažeidimą). Pareiškėjo ištarnautas laikas atleidimo dieną buvo 16 metų 6 mėnesiai ir 22 dienos, dėl ko jis neatitiko minėtų įstatymo nuostatų. 2016 m. birželio 1 d. VSDFV Utenos skyriuje buvo gautas pareiškėjo 2016 m. gegužės 23 d. prašymas „Dėl skyrimo išankstinės pareigūnų ir karių pensijos“, prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus pateikti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5 ir 6 punktuose nurodyti dokumentai. VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugpjūčio 22 d. gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštą Nr. 10-S-173879, 2016 m. rugsėjo 13 d. gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštą Nr. 10-S-192700 (3.55-10) su pareiškėjo dokumentais, kurie reikalingi pareigūnų ir karių pensijai skirti. Išnagrinėjęs gautą medžiagą, VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą Nr. (10.126) Š34-33 „Dėl atsisakymo J. B. (J. B.) skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo pašalintas dėl jo kaltės ir nebuvo ištarnavęs 20 metų. Dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus reikalų sistemos asmenims, po kurių atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kurie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių, pareigūnų pensija gali būti skiriama tik tada, kai jų tarnybos laikas pensijai skirti yra ne mažesnis kaip 20 metų. Pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra mažesnis nei 20 metų (sąlygą, kad po atleidimo iš tarnybos dienos būtų praėję 3 metai pareiškėjas atitinka). Pensijos byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad iš tarnybos pareiškėjas buvo atleistas už drausmės pažeidimą, t. y. dėl pareiškėjo kaltės.
3. Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.
3.1. VSDFV atsiliepime nurodė, jog VSDFV Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (10126)Š34-33 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti J. B. (J. B.) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje jis buvo pašalintas dėl jo paties kaltės ir nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 20 metų.
3.2. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6870 konstatavo skundžiamo VSDFV Utenos skyriaus sprendimo teisingumą ir teisėtai ir pagrįstai atsisakė jį naikinti.
3.3. VSDF nurodė, jog atsakovams nesuteikta teisė spręsti dėl pareigūnų atleidimo iš pareigų teisėtumo. Duomenys pareiškėjo pateiktuose dokumentuose patvirtino tai, kad J. B. (J. B.) iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje 1997 m. liepos 22 d. buvo atleistas už drausmės pažeidimą (t. y. dėl jo paties kaltės), duomenų, patvirtinančių atleidimo neteisėtumą, nėra. Pareiškėjo pensijos byloje esančiame tarnybos lape nurodyta, kad laikotarpiu nuo 1983 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. liepos 30 d. jis buvo TSRS VRM Minsko aukštosios mokyklos klausytojas. Pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 16 d. išduotą tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 10-S-172683 (1.46-10), laikotarpis nuo 1982 m. gruodžio 30 d. iki 1987 m. rugpjūčio 30 d. įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti kaip tarnybos Kauno vykdomojo komiteto Vidaus reikalų valdybos atskiro milicijos diviziono milicininku laikas.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl VSFFV Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (101260)Š34-33, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:
6.1. Pareiškėjas J. B. tarnavo Šalčininkų rajono policijos komisariato viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies policininku ir buvo atleistas iš tarnybos nuo 1997 m. liepos 22 d. pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 5 punktą už drausmės pažeidimą, pareiškėjo ištarnautas laikas 1997 m. liepos 22 d. sudarė 16 metų 6 mėnesius 22 dienas.
6.2. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 23 d. prašymu „Dėl skyrimo išankstinės pareigūnų ir karių pensijos“ kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių. Į šį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. birželio 7 d. raštu Nr. (10.68)R3-24220, kuriame institucija paaiškino kreipimosi dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo tvarką ir nurodė, kokius dokumentus pareiškėjas turėtų pateikti kreipdamasis dėl tokios pensijos skyrimo.
6.3. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio mėnesį atsakovui VSDFV Utenos skyriui pateikė nustatytos formos prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą, iš kurio matyti, kad iki 1997 m. liepos 22 d. pareiškėjas vidaus tarnybos sistemoje ištarnavo 16 metų 22 mėnesius ir 22 dienas, darbo užmokesčio atestatą (pažymėjimą), karinio bilieto kopijas. Gavęs iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato papildomus dokumentus, reikalingus nagrinėjant pareiškėjo prašymą, atsakovas VSDFV Utenos skyrius priėmė skundžiamą 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (10126)Š34-33, kuriuo nusprendė pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes jis iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo pašalintas dėl jo paties kaltės ir nebuvo ištarnavęs 20 metų.
6.4. Pareiškėjas 2016 m. spalio 26 d. skundu dėl Sprendimo panaikinimo kreipėsi į VSDFV, kuri, išnagrinėjusi skundą, 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)-I-6870 pareiškėjo skundo netenkino, nurodė, kad pareiškėjas neatitinka vienos iš Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų – pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai yra mažesnis nei 20 metų (sąlygą, kad po atleidimo iš tarnybos dienos būtų praėję 3 metai pareiškėjas atitiko), pareiškėjas iš tarnybos atleistas dėl drausmės pažeidimo, t. y. dėl paties kaltės, todėl Sprendimas pagrįstas ir teisėtas.
7. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje – Šalčininkų rajono policijos komisariato viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies policininko pareigų – atleistas 1997 m. liepos 22 d. už drausmės pažeidimą, t. y. dėl paties kaltės. Nors pareiškėjas dėl, jo nuomone, neteisėto atleidimo kreipėsi skundais į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Policijos departamentą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Šalčininkų rajono policijos komisariato įsakymas Nr. 29, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, nustatyta tvarka nenuginčytas ir yra galiojantis. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 16 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 10-S-172683(1.46-10) teismas nustatė, kad iki atleidimo dienos pareiškėjas vidaus reikalų sistemoje ištarnavo 16 metų 6 mėnesius 22 dienas, į šį laikotarpį buvo įskaičiuota tarnyba: armijoje (1980 m. lapkričio 10 d. – 1982 m. lapkričio 10 d.); Kauno vykdomojo komiteto vidaus reikalų valdybos atskiro milicijos diviziono milicininku (1982 m. gruodžio 30 d. – 1987 m. rugpjūčio 30 d.); Šalčininkų r. vykdomojo komiteto vidaus reikalų skyriaus Kovos su tarybinės nuosavybės grobstymu operatyviniu įgaliotiniu (1987 m. rugpjūčio 30 d. – 1991 m. birželio 20 d.), Šalčininkų r. PK Kriminalinės policijos inspektoriumi (1991 m. birželio 20 d. – 1993 m. birželio 10 d.), Šalčininkų r. PK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo grupės jaunesniuoju inspektoriumi (1993 m. birželio 10 d. – 1997 m. gegužės 18 d.), Šalčininkų r. PK viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies policininku (1997 m. gegužės 18 d. – 1997 m. liepos 22 d.). Kadangi pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje dėl paties kaltės 1997 m. liepos 22 d., t. y. iki 2016 m. sausio 1 d. ir iki šios datos buvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 16 metų 6 mėnesius ir 22 dienas, todėl atitiko vieną iš Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų valstybinei pensijai skirti – kad po jo atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai, tačiau neatitiko kitos sąlygos – nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas TSRS Vidaus reikalų ministerijos Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultete mokėsi nuo 1983 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. liepos 30 d. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 16 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 10-S-172683(1.46-10) nustatė, kad šis laikotarpis patenka į pareiškėjui apskaičiuotą tarnybos stažą tarnaujant Kauno vykdomojo komiteto vidaus reikalų valdybos atskiro milicijos diviziono milicininku (1982 m. gruodžio 30 d. – 1987 m. rugpjūčio 30 d.), taigi į pareiškėjo tarnybos stažą įskaičiuotas.
9. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjo manymu jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija turėjo būti skiriama Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Tačiau, teismas pažymėjo, kad šioje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatoje numatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų. Tačiau šis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatoje numatytas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pagrindas pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomas, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos dėl paties kaltės iki 2016 m. sausio 1 d.
10. Teismas konstatavo, kad atsakovas VSDFV Utenos skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, pagrįstai taikė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir Sprendimu teisingai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nustatytų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Sprendimo, 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)1-6870 pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė. Teismas pripažino, kad ginčijami VSDFV Utenos skyriaus Sprendimas ir VSDFV 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. (6.5)1-6870 priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti, kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų nenustatė, todėl sprendė, kad pagrindo panaikinti juos nėra.
11. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinę žalą, teismas pasisakė, kad šiuo atveju nebuvo nustatyti neteisėti atsakovų VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV veiksmai, byloje skundžiami atsakovų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl teismas nenustatęs būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti 1 000 neturtinės žalos atlyginimą atmetė.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą tam pačiam teismui, tik kitaip teismo sudėčiai, nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
12.1. Teismo sprendimas nebuvo pagrįstai ir teisiškai nagrinėjamas administracinėje byloje, nemotyvuotas. Teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė jo esamus rašytinius dokumentus administracinėje byloje, jų neįvertino, netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas dalies pareiškėjo reikalavimų iš viso nenagrinėjo.
12.2. Teismas neįvertino to, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendime nenurodyta, kokio teisės akto pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, taip pat ir VSDFV sprendime.
12.3. Pareiškėjas teigia, kad jis buvo atleistas už drausmės pažeidimą, nors tuo metu sirgo lėtiniu cholecistitu. Pareiškėjas nurodo, jog jis 1995 m. gulėjo stacionarinėje ligoninėje ir niekas nesidomėjo ar jis vis dar serga atleidimo metu, netyrė ar jis tiko darbui, tuo metu kai buvo atleidžiamas. Pareiškėjas kelia klausimą ar buvo galima jį atleisti tuo metu kai jis sirgo. Pareiškėjas akcentavo, kad teismas netyrė aplinkybės, kad jis buvo atleistas netinkamai ir jo atleidimo aktas yra negaliojantis.
12.4. Pareiškėjas ginčija byloje esančių dokumentų, dėl kurių nekėlė ginčo byloje, teisėtumą. Dėsto savo nuomonę dėl Lietuvos nepriklausomybės ir kitų su byloje keltu ginču nesusijusių aplinkybių.
12.5. Pareiškėjas pažymi, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį skiriama pensija iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 25 metus) ir sukakusiems teisės aktuose nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžių). Todėl mano, kad jam išėjus iš vidaus reikalų sistemos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, jis turėjo teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką toje sistemoje ir sukakus išėjimo iš tarnybos metu nustatytą išleidimo į atsargą amžių – 45 ar 50 metų.
12.6. Pareiškėjas teigia, kad pareigūno ir kario pensija yra jo nuosavybė, o jam pensijos neskyrimą vertina kaip sankciją už tarnybinį nusižengimą, kas reiškia pakartotinį asmens baudimą, nes jo pašalinimas iš tarnybos jau buvo tarnybinės atsakomybės taikymas. Toks papildomas asmens baudimas negali būti pateisinamas.
13. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad:
13.1. Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (10.126) Š34-33 „Dėl atsisakymo J. B. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ atsisakė skirti apeliantui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, kaip neatitinkančiam vienos iš šioje dalyje nustatytos sąlygos šiai pensijai paskirti, t. y. dėl to, kad apelianto tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai yra mažesnis nei 20 metų (sąlyga, kad po atleidimo iš tarnybos dienos būtų praėję 3 metai apeliantas atitinka).
13.2. Nei VSDFV, nei jo teritoriniams skyriams nesuteikta teisė spręsti dėl pareigūnų atleidimo iš pareigų teisėtumo, o duomenys apelianto pateiktuose dokumentuose patvirtina, kad apeliantas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje 1997 m. liepos 22 d. buvo atleistas už drausmės pažeidimą (t. y. dėl jo paties kaltės) ir kad duomenų, patvirtinančių atleidimo neteisėtumą, nėra.
13.3. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija, atsižvelgiant į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, yra viena iš valstybinių pensijų rūšių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
13.4. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes Utenos skyrius įvertinęs pateiktus duomenis apie apelianto tarnybą vidaus reikalų sistemoje, teisėtai ir pagrįstai, remdamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis, atsisakė skirti apeliantui pensiją. Taigi Utenos skyrius veikė taip, kai pagal teisės norminius aktus privalėjo veikti. Tiek Utenos skyriaus, tiek VSDFV sprendimai, iš kurių apeliantas kildina savo neva patirtą žalą, laikytini teisėtais. Šiuo atveju nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl, nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda.
13.5. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas ir todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
13.6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
13.7. Atsakovas vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatomis pasisakė, jog pareigūnams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų sistemos, pensija gali būti skiriama tik tada, kai jie iki 2016 m. sausio 1 d. yra ištarnavę 20 ir daugiau metų ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių). Ištarnavus mažiau kaip 20 metų, bet ne mažiau kaip 5 metus, teisė į pensiją sukakus įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) įgyjama, jei pareigūnas išėjo, o ne buvo pašalintas, iš tarnybos (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
13.8. Iš J. B. skunduose nurodytų argumentų VSDF nustatė, kad pareiškėjas ginčija, jo nuomone, neteisėtą atleidimą iš tarnybos. Pareiškėjas nesutinka, kad buvo atleistas iš vidaus reikalų sistemos dėl jo paties kaltės, ir įrodinėja, kad atleidimo metu sirgo, todėl turėjo būti atleistas iš tarnybos dėl sveikatos. VSDFV pažymi, jog nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė spręsti dėl pareigūnų atleidimo iš pareigų teisėtumo, o duomenys pareiškėjo pateiktuose dokumentuose patvirtina, kad pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje 1997 m. liepos 22 d. buvo atleistas už drausmės pažeidimą (t. y. dėl jo paties kaltės) ir kad duomenų, patvirtinančių atleidimo neteisėtumą, nėra.
13.9. Atsakovas konstatavo, kad apelianto skundžiamas ir prašomas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir procesinės teisės normas, tinkamai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes ir rašytinius įrodymus, proceso šalių paaiškinimus, todėl apeliacinio skundo argumentais naikinti teisėtą ir pagrįstą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą administracinėje byloje ir perduoti šią bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš naujo nagrinėti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas. Administracinėje byloje kilo ginčas dėl VSFFV Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (101260)Š34-33, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjui neskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nes jis iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo pašalintas dėl jo paties kaltės ir nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 20 metų.
15. Pareiškėjas J. B. tarnavo Šalčininkų rajono policijos komisariato viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies policininku ir buvo atleistas iš tarnybos nuo 1997 m. liepos 22 d. pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 5 punktą už drausmės pažeidimą, pareiškėjo ištarnautas laikas 1997 m. liepos 22 d. sudarė 16 metų 6 mėnesius 22 dienas.
16. Pareiškėjas 2016 m. atsakovui VSDFV Utenos skyriui pateikė nustatytos formos prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą.
17. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje (2015 m. birželio 25 d. Įstatymo Nr. XII-1864 redakcija) numatyta, kad pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).
18. Pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje – Šalčininkų rajono policijos komisariato viešosios policijos patrulinės tarnybos grandies policininko pareigų – atleistas 1997 m. liepos 22 d. už drausmės pažeidimą, t. y. dėl paties kaltės, o Šalčininkų rajono policijos komisariato įsakymas Nr. 29, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, nustatyta tvarka nenuginčytas ir yra galiojantis. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamos bylos dalykas nėra ir negali būti pareiškėjo atleidimo iš policininko pareigų teisėtumas, dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pareiškėjas neteisėtai buvo atleistas už drausmės pažeidimą 1997 metais, nors tuo metu sirgo lėtiniu cholecistitu, nebus vertinami.
19. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 16 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 10-S-172683(1.46-10) (b. l. 98-99) pagrindu nustatyta, kad iki atleidimo dienos pareiškėjas vidaus reikalų sistemoje ištarnavo 16 metų 6 mėnesius 22 dienas. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje dėl paties kaltės 1997 m. liepos 22 d., o iki 2016 m. sausio 1 d. ir iki šios datos buvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 16 metų 6 mėnesius ir 22 dienas. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos valstybinei pensijai gauti – nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų, nors ir atitiko vieną iš Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų – kad po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai. Minėtas neatitikimas Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos valstybinei pensijai gauti – nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų – ir užkerta pareiškėjui kelią gauti valstybinę pensiją.
20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, kad iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje; ir mano, kad atitinka įstatymo reikalavimus pensijai gauti; teigia, kad turėjo teisėtą lūkestį, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką sistemoje (ne mažiau nei 5 metus) ir sukakus išėjimo į atsargą amžių – 45 ar 50 metų. Pažymėtina, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nustatė kai kurias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygas: apibrėžė, už kokią tarnybą įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka skiriama ir mokama ši valstybinė pensija.
21. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto, skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (inter alia 2007 m. spalio 22 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai). Įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kada valstybinė pensija asmeniui neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms), taip pat kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama (inter alia 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai). Taip pat pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinį reguliavimą; tačiau ši diskrecija yra saistoma Konstitucijos (2016 m. birželio 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai); įstatymu nustačius tokią valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei (2013 m. vasario 22 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai). Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai).
22. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš pareiškėjo skundo turinio spręstina, kad pareiškėjas mano, jog jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija turėjo būti skiriama Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Minėtas Įstatyme numatytas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pagrindas pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas, nes pareiškėjas atleistas iš tarnybos dėl paties kaltės iki 2016 m. sausio 1 d. ir nagrinėjamu atveju byloje nustatyta faktinė aplinkybė nėra paneigta.
23. Darytina išvada, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, pagrįstai taikė Įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir sprendimu teisingai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nustatytų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Ginčijami sprendimai priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti, kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų nenustatyta, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.
24. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo J. B. (J. B.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.