Administracinė byla Nr. eA-5149-629/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01718-2018-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. I. (R. Z. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. I. (R. Z. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. Z. I. (R. Z. I.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-71 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog prieglobsčio prašymą grindžia tuo, kad jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), vyksta karinis konfliktas, dėl ko kyla grėsmė jo sveikatai bei gyvybei, į jo gyvenamąją vietą ateina (duomenys neskelbtini) armija ir atlieka smurtinius veiksmus, tardymus dėl jo priskyrimo (duomenys neskelbtini) žvalgybai (seneliai buvo (duomenys neskelbtini) piliečiai), taip pat (duomenys neskelbtini) vertė prievarta prisijungti prie jų, jį kankina baimė būti uždarytam į kalėjimą vien dėl to, kad jo seneliai (duomenys neskelbtini), baimė grįžti į savo kilmės šalį, kadangi bus sulaikomas ir pasodintas į kalėjimą dėl nelegalaus išvykimo.
1.2. Pareiškėjas nurodė, kad pasakojimo dalis dėl (duomenys neskelbtini) verbavimo ir vertimo jėga jungtis prie jų atsakovo atmesta dėl pasakojimo nenuoseklumo bei kaip prieštaraujanti kilmės valstybės informacijai, nurodant, kad pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, dažniausiai verbavimas atliekamas per valstybines mokyklas bei (duomenys neskelbtini), tačiau dėl savanorių kiekio naudoti prievartos nėra tikslinga, ir toliau nevertinta. Tačiau pareiškėjas pateikė detalų ir išsamų pasakojimą apie vykdomas vaikinų ir vyrų paieškas, siekiant užverbuoti ir įtraukti juos į teroristinių grupuočių kovas. Aplinkybės, jog pareiškėjas negalėjo nurodyti grupuotės pavadinimo, turėjo būti įvertinta pateiktų paaiškinimų kontekste. Pareiškėjo turimos žinios yra ribotos, kadangi ne kartą apklausos metu nurodė, jog neturi jokio išsilavinimo, profesijos neįgijęs, toliau savo gyvenamosios vietos nėra išvykęs (namie neturi nei elektros, nei televizijos), todėl jo žinių stoka dėl esamų (duomenys neskelbtini) teroristinių grupuočių nereiškia jo nepatikimumo. Pareiškėjas įsitikinęs tuo, kad jo brolis S. A. apklausų metu nurodė, jog buvo kankintas (duomenys neskelbtini) narių, kankinimo metu jam buvo sužeista koja (apklausos metu pareiškėjo brolis netgi parodė valstybės tarnautojai dešinę pėdą ir dalį kojos bei ant jos likusį randą nuo deginimo). Pareiškėjas negali nurodyti, kodėl šie parodymai nebuvo užfiksuoti brolio apklausos protokole. Vadovaujantis tuo bei paties atsakovo pateikta 2016 m. spalio 6 d. pažyma Nr. RU-15/6-6-12 „Apie „(duomenys neskelbtini)“ judėjimą, (duomenys neskelbtini) musulmonų persekiojimą, savižudžių mirtininkų verbavimą“ (toliau – ir Pažyma 1), pareiškėjo pasakojimo dalis, nesant esminių prieštaravimų tarp duotų jo ir jo šeimos narių parodymų, bei esant surinktai kilmės valstybės informacijai, jog (duomenys neskelbtini) nariai iš tiesų naudoja prievartą ir grobia asmenis, ypač pažeidžiamus (pvz., našlaičius), pareiškėjo pasakojimo daliai dėl vykdomų teroristinių grupuočių verbavimo ir vertimo jėga prisijungti prie šių grupuočių bei jaunų berniukų / vyrų grobimo turėjo būti vertintina jo naudai (taikoma abejonės privilegija). Tokiu būdu buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, neužtikrinant objektyvaus pateiktų įrodymų vertinimo (Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 115.2 p.).
1.3. Pareiškėjo teigimu, jo pasakojimo dalis dėl to, jog (duomenys neskelbtini) armija dažnai sulaikydavo pareiškėją ir kaltindavo darbu žvalgybai, terorizmu bei smurtaudavo, dėl nenuoseklumo bei neva esančio prieštaravimo kilmės valstybės informacijai (nerasta informacijos apie armijos padalinių darbą su (duomenys neskelbtini) dirbančiais (duomenys neskelbtini) žvalgais), atsakovo taip pat atmesta ir toliau nevertinta. Tačiau nagrinėjamu atveju vėlgi pareiškėjo žinios yra ribotos dėl turimo išsilavinimo ir aplinkos, kurioje užaugo. Atsakovui apklausų metu pateikė informaciją, kuri jam buvo žinoma, o tai, kad negebėjo nurodyti, kokio armijos dalinio karininkai jį prievarta paimdavo, nereiškia, jog jo pasakojimas nenuoseklus (apibūdino uniformas). Pasisakant dėl pareiškėjo brolio S. A. parodymų, nurodoma, kad prieš S. A. (duomenys neskelbtini) armija jokių veiksmų nepanaudojo, nes tuo metu, kai kankino jo brolį (pareiškėją), jis spėjo pasislėpti, todėl valstybės tarnautojams neklausus apie brolio (pareiškėjo) patirtus kankinimus nepateikė jokios informacijos. Vadovaujantis atsakovo pateikta 2018 m. balandžio 17 d. pažyma Nr. PAK-15/6-11 „Apie (duomenys neskelbtini) valdžios elgesį su grąžinamasi į šalį asmenimis“ (toliau – ir Pažyma 2), matyti, kad pareiškėjo duoti parodymai neprieštarauja jo šeimos nario duotiems parodymams, ir neprieštarauja surinktai kilmės valstybės informacijai apie valstybės pareigūnų bei pajėgų vykdomus kankinimus, todėl šiai pasakojimo daliai taip pat privalėjo būti taikoma abejonės privilegija.
1.4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo baimė, jog jam gresia pasodinimas į kalėjimą vien dėl to, kad jo seneliai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, atsižvelgiant į tai, kad jo pilietybė – (duomenys neskelbtini) pilietis ir tautybė – (duomenys neskelbtini), atmesta kaip nepagrįsta. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui tvirtinant, kad vien dėl savo šaknų jam gresia pavojus patirti persekiojimą ir esant viešai prieinamai informacijai dėl nuolatinio konflikto tarp (duomenys neskelbtini), jo įsitikinimu, prieš atmesdamas tikimybę, jog pareiškėjas bus persekiojamas dėl to, kad jo seneliai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, atsakovas turėjo, kaip yra nurodyta Tvarkos aprašo 167 ir 168 punktuose, surinkti informaciją, ar iš tiesų pareiškėjui nekyla grėsmė patirti persekiojimo bei diskriminacinius veiksmus vien dėl siejimo su (duomenys neskelbtini).
1.5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas patvirtino, jog prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nurodęs, kad gyveno (duomenys neskelbtini) regiono pasienio zonoje, kurioje, vadovaujantis kilmės valstybės informacija, vyksta intensyvūs susišaudymai, kurių metu žūsta civiliai ir kareiviai, pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo dėl savo gyvybės, sveikatos ir saugumo, nes jo gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas. Pasienio ruože susišaudymai vyksta nuolat ir dažnai pareikalauja civilių gyvybių. Pasak atsakovo, šie veiksmai yra lokalizuoti ir neplinta į patį (duomenys neskelbtini) regioną. Incidentai tarp (duomenys neskelbtini) kariuomenių fiksuojami tik palei kontrolės liniją. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas gyvena pasienio zonoje, o ši teritorija yra ir šiuo metu vykstančių karinių veiksmų zonoje, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) numatytus kriterijus bei naujausią kilmės valstybės informaciją, atsakovas konstatavo, kad konfliktas pareiškėjo gyvenamoje vietovėje pasiekė beatodairiško smurto lygį, tačiau, atsakovo teigimu, pareiškėjui galima pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva ir apsigyventi kitoje (duomenys neskelbtini) vietovėje ar kitame (duomenys neskelbtini) regione, kur nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl papildoma apsauga jam nesuteikiama. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju pagal atsakovo surinktą informaciją nėra užtikrinamos normalios sąlygos tinkamai integruotis kitoje (duomenys neskelbtini) regiono vietoje, todėl pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva iš esmės nėra objektyvių galimybių. Apklausų metu nebuvo išsiaiškinta, ar pareiškėjas turi finansinių galimybių išsinuomoti būstą (nurodyta, kad nėra pakankamo kiekio aprūpinti viduje persikėlusius asmenis būstu) ar duoti kyšį, siekiant gauti elementarią medicininę pagalbą (nurodyta, kad kyšis yra būtinas, jog galėtų užsiregistruoti gauti pagalbą), ar apskritai turi pažįstamų kitoje vietoje negu jo gyvenamoje vietovėje, ar paliktų savo senelį ir seserį vardan persikėlimo į saugesnę (duomenys neskelbtini) regiono dalį, ar paprasčiausiai grįžtų į (duomenys neskelbtini) kaimą ir rizikuotų savo gyvybe, siekdamas padėti savo šeimai. Atsakovui puikiai žinoma, jog pareiškėjas neturi jokio išsilavinimo, neturintis profesijos, net nemoka rašyti, pasižymi žinių stoka dėl objektyvių galimybių neturėjimo gauti išsilavinimą bei informaciją (nepriteklius, neturėjo teisės į mokslą, toliau savo kaimo nebuvo išvykęs, tik į šalia esančias gyvenvietes). Be to, persikeliant į kitą vietą gyventi, privaloma rodyti savo tapatybę patvirtinančius duomenis ir aplinkiniai, matydami, kad asmuo yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, nenori ir dažnai atsisako net išnuomoti būstą ar kitaip padėti. Taigi atsakovas neužtikrino objektyvaus įrodymų vertinimo reikalavimo ir pareigos bendradarbiauti su prieglobsčio prašytoju, siekdamas išaiškinti, ar pareiškėjui yra būtina papildoma apsauga bei pareigos įvertinti, ar pareiškėjas turi galimybes pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (Tvarkos aprašo 96 p., 116.3 p., 99.1 p.).
1.6. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesilaikė nustatytų procedūrų, užtikrinančių objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju nurodyti pažeidimai yra esminiai, lėmę nemotyvuoto sprendimo priėmimą. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Migracijos departamentas, tinkamai neišsiaiškinęs, ar pareiškėjas turi realią galimybę pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, ar nėra papildomų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti suteikiama papildoma apsauga, priėmė nepagrįstą sprendimą panaikinti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, todėl turi būti įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo bylą ir priimti sprendimą iš naujo.
2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Nurodė, kad ginčijamu sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad jis buvo jėga verčiamas prisidėti prie teroristinių organizacijų, veikiančių (duomenys neskelbtini) regione, bei apie (duomenys neskelbtini) armijos naudojamus neteisėtus veiksmus prieš jį buvo nenuoseklus, nedetalus, prieštaravo jo šeimos nario (brolio) pateiktai informacijai bei kilmės šalies informacijai, todėl šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nebuvo laikomos nustatytais faktais. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste, nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės šalyje jis bus įkalintas vien dėl to, jog jo seneliai – (duomenys neskelbtini). Įvertinus surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę bei paties pareiškėjo pasakojimą apie išvykimą iš (duomenys neskelbtini), nustatyta pagrįsta tikimybė, kad grįžtant jis gali būti sulaikytas (duomenys neskelbtini) oro uoste, tačiau, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, nenustatyta grėsmė, jog jis patirs neteisėtus veiksmus ar ilgalaikę, nuolatinę, sistemingą žalą, sukeliančią pragaištingus, žalingus padarinius tiek, kad įprastinis gyvenimas taptų netoleruotinas. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad jam gresiantis sulaikymas ir galbūt paskirta bausmė už neteisėtą išvykimą neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo ir nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statusą. Įvertinus pareiškėjo teiginius, esą jo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas, šios aplinkybės buvo patvirtintos ir laikomos nustatytais faktais, tačiau nepaisant to, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus yra visiškai pagrįsta, buvo konstatuota, kad ši grėsmė nėra individualizuota bei nesiejama su Konvencinėmis priežastimis (t. y. rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais), todėl nesudaro pagrindo pripažinti asmenį pabėgėliu.
2.2. Taip pat atsakovas nurodė, jog ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė (t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose), tačiau įvertinus surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini), konstatuota, kad išsiuntus pareiškėją į jo gyvenamąją vietovę (duomenys neskelbtini) provincijoje, (duomenys neskelbtini), grėstų pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 116.3 punktu, buvo vertinama, ar pareiškėjas gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, bei nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) didžiuosiuose miestuose asmenys turi galimybę įsikurti bei rasti darbą. Atsižvelgus į individualias pareiškėjo savybes, nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad jam kiltų individuali grėsmė būti persekiojamam vidinio persikėlimo atveju, o įsikūrimas kitoje (duomenys neskelbtini) vietoje jam būtų per didelė našta. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, jog pareiškėjas gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva ir apsigyventi kitoje (duomenys neskelbtini) vietovėje arba kitame (duomenys neskelbtini) regione, kur nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl jam nesuteiktina papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.
2.3. Atsakovo teigimu, savo teiginius pareiškėjas skunde grindžia iš konteksto ištrauktais Pažymos 1 sakiniais apie (duomenys neskelbtini) veiklą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) provincijose. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas vadovavosi informacija apie situaciją vietovėje, apie kurią pasakojo pats pareiškėjas, o būtent – apie (duomenys neskelbtini) provinciją, kuri nėra tapati nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas laikosi principingos pozicijos, kad pareiškėjo pasakojimo apie įvykius konkrečioje vietovėje vertinimas, vadovaujantis informacija, aktualia būtent tai vietovei, nepažeidžia įrodymų vertinimo taisyklių bei, priešingai negu teigia pareiškėjas, kaip tik užtikrina objektyvų informacijos vertinimą. Jokių argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo įsitikinimą, jog situacija (duomenys neskelbtini) turėtų būti vertinama vadovaujantis informacija apie (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), skunde nepateikta. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina jo pasakojimą, yra nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
2.4. Atsakovas pažymėjo, jog nors pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) teroristinės grupuotės vertė jį ir kitus berniukus, jaunus vaikinus jungtis prie jų ir dirbti jiems, eiti kariauti, todėl jis turėdavo slapstytis, tačiau informacijos apie tai, kad vyriausybei priešiškos ar teroristinės organizacijos verstų jėga prisidėti jaunus vyrus prie jų kovos nebuvo rasta. Teroristinės organizacijos verbuoja jaunuolius, ypač vaikus, dažnai per valstybines mokyklas bei (duomenys neskelbtini) (religinės islamo mokyklos). Vadovaujantis Pažyma 1 visi ekspertai, su kuriais buvo kalbėta apie priverstinį verbavimą (duomenys neskelbtini), vieningai tvirtino, kad niekada negirdėjo apie tokią praktiką ir pavadino tai „propaganda“. Todėl įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pasakojimo apie vertimą jungtis prie (duomenys neskelbtini) patikimumo. Pareiškėjas nurodė, kad teroristai į jų kaimą ateidavo, paimdavo vaikus, tačiau negalėjo nurodyti, koks teroristinės grupuotės pavadinimas (kaimo gyventojai „juos vadino (duomenys neskelbtini)“), vieną kartą nurodęs, jog (duomenys neskelbtini) jį buvo paėmę, dirbo jiems, kitą kartą paklausus, kiek kartų (duomenys neskelbtini) buvo jį paėmę, nurodė, kad kai jie ateidavo, vyresnieji šeimos nariai jį paslėpdavo ir sakydavo, jog jo nėra, t. y. nurodė, kad jo nebuvo paėmę, o paklausus apie kilusį prieštaravimą, atsakė, kad jis nesakė, jog dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) buvo paėmę tik jo brolį, tačiau jis kelyje pabėgo nuo jų. Pats pareiškėjo brolis S. A. teigė niekada su teroristais nebuvęs susitikęs. Taigi Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas apie teroristų persekiojimą kilmės šalyje yra nenuoseklus, nedetalus, prieštarauja jo šeimos nario (brolio) pateiktai informacijai bei nepatvirtintas kilmės šalies informacijos, todėl šis pareiškėjo pasakojimas yra labiau netikėtinas negu tikėtinas, o jo nurodytos aplinkybės, susijusios su teroristų tariamu persekiojimu kilmės šalyje, nelaikytinos nustatytais faktais.
2.5. Taip pat dėl pareiškėjo teiginių, jog (duomenys neskelbtini) armija daug kartų jį sulaikydavo, kaltindavo darbu (duomenys neskelbtini) žvalgybai, terorizmu, smurtaudavo, atsakovas nurodė, kad nerasta informacijos apie armijos padalinių darbą su (duomenys neskelbtini) dirbančiais (duomenys neskelbtini) žvalgais. Apskritai nerasta informacijos, kad būtų identifikuoti (duomenys neskelbtini) piliečiai, žvalgę (duomenys neskelbtini), išskyrus vieną didelio atgarsio ir tyrimo (kaip teigia (duomenys neskelbtini) armijos atstovai) sulaukusį atvejį (duomenys neskelbtini) administruojamo (duomenys neskelbtini) teritorijoje 2013 m. Tačiau informacijos apie (duomenys neskelbtini) piliečius, žvalgiusius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečius, žvalgiusius (duomenys neskelbtini) naudai (duomenys neskelbtini), galima rasti nemažai. Pareiškėjas nurodė, kad jį ir jo brolį (duomenys neskelbtini) armija kankindavo, mušdavo, abu su broliu turi ant kojų sužeidimų (randų), abu būdavo klausinėjami, ar jie yra (duomenys neskelbtini) žvalgai. Pareiškėjas apsiribodavo bendrais teiginiais, negalėjo nurodyti, nei kada pirmą kartą, nei kada paskutinį kartą, nei kiek kartųjį armija buvo paėmusi, taip pat nežinojo, kokio armijos dalinio karininkai jį paimdavo, nurodyti kitų detalių. Pareiškėjo brolis nepateikė jokios informacijos, kad jį armija būtų kankinusi, jog turi randų, likusių po armijos sumušimų ar pan., priešingai, jis nurodė, kad (duomenys neskelbtini) armija atvykdavo į kaimą ir sakydavo, jog „čia labai pavojinga gyventi“, „vykite kažkur į kitą vietą gyventi“, t. y. armija būdavo geranoriška jiems. Nei prieglobsčio prašyme, nei pirminės apklausos metu pareiškėjas nenurodė jokios informacijos apie tai, kad prieš jį smurtaudavo armija, pateikė informaciją tik apie nestabilią karinę padėtį šalyje ir teroristų išpuolius, o 2018 m. kovo 8 d. apklausos metu daugiausia informacijos jau buvo pateikta apie armijos smurtą. Taigi Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) armijos veiksmus prieš jį yra nenuoseklus, prieštarauja jo šeimos nario (brolio) pateiktai informacijai bei nepatvirtintas kilmės šalies informacijos, todėl šis pareiškėjo pasakojimas yra labiau netikėtinas negu tikėtinas, o jo nurodytos aplinkybės, susijusios su kariškių persekiojimu kilmės šalyje, nelaikytinos nustatytais faktais.
2.6. Atsakovo teigimu, tyrimo metu nebuvo rasta jokios objektyvios informacijos, patvirtinančios pareiškėjo baimės būti uždarytam visam gyvenimui į kalėjimą dėl to, kad jo seneliai yra (duomenys neskelbtini), pagrįstumą. Priešingai, vadovaujantis kilmės šalies informacija, nors tarp (duomenys neskelbtini) vyksta tarptautiniai ginčai, tačiau iš daugumos (duomenys neskelbtini) migrantų, emigruojančių į tolimąsias, turtingąsias šalis (pvz., JAV, Kanadą, Jungtinę Karalystę), nemaža jų dalis (2015 m. – 2 mln.) emigruoja į (duomenys neskelbtini) – tai yra antra šalis, į kurią emigruoja (duomenys neskelbtini) gyventojai po pirmą vietą užimančių Jungtinių Arabų Emyratų (2015 m. – 3,5 mln.). Pareiškėjas yra pilnateisis (duomenys neskelbtini) pilietis, kurio teises gina (duomenys neskelbtini) įstatymai, todėl, atsižvelgdamas į kilmės šalies informaciją, Migracijos departamentas nenustatė pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjas kilmės valstybėje būtų „uždarytas į kalėjimą“ vien dėl to, kad jo seneliai yra (duomenys neskelbtini).
2.7. Atsakovas nurodė, jog, vertinant vidinio persikėlimo alternatyvą, buvo vadovaujamasi EŽTT 2007 m. sausio 11 d. sprendime byloje Salah Sheekh prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 1948/04) (141 p.) ir 2011 m. birželio 28 d. sprendime byloje Sufi ir Elmi prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 8319/07 ir 11449/07) pateiktais išaiškinimais, kad turi būti vertinama, ar asmuo galės gyventi normalų gyvenimą jo kilmės valstybės kontekste. Šiuo aspektu pareiškėjas, grįsdamas savo teiginius, neatsižvelgė į visą surinktą kilmės valstybės informaciją bei interpretavo ją neatsižvelgdamas į bendrą padėtį (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentui vertinant pareiškėjo galimybes grįžti į (duomenys neskelbtini) ir įsikurti, buvo vertinama tai, kad jis nėra priskiriamas prie pažeidžiamų asmenų (tokių, kaip vienišos moterys, vaikai, neįgalūs asmenys, kurie dažnai negauna jiems būtinos pagalbos, o vaikams ne visada užtikrinama teisė į mokslą), jis yra sveikas, jaunas bei darbingo amžiaus, o (duomenys neskelbtini) didžiuosiuose miestuose nesunku įsikurti, gauti darbą bei išsinuomoti būstą, be to, vadovaujantis surinkta kilmės valstybės informacija, jis turi galimybę užsiregistruoti kaip viduje persikėlęs asmuo, o registracija jam suteiktų teisę gauti valstybės paramą (vienkartinės išmokos, medicininė pagalba, vanduo, maistas ir pan.), o šios aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti, kad kilmės valstybės kontekste jis galės susikurti normalų gyvenimą. Nors pareiškėjas teigia, jog jo išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) gali lemti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau nepateikė jokios naujos kilmės valstybės informacijos, kuri tai pagrįstų, be to, vadovaujantis EŽTT praktika (2017 m. birželio 20 d. sprendimas byloje M. O. prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 41282/16), bendra žmogaus teisių padėtis, net jei ji yra itin prasta, per se (pats savaime) neužkerta kelio asmens išsiuntimui į kilmės valstybę. Migracijos departamento manymu, pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, yra nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
2.8. Atsakovas pažymėjo, jog prieglobsčio teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (pareiškėjo teigimu, nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę, jam nekiltų jokie neigiami padariniai), nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Nustatant, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, nei pareiškėjo praeities įvykiai, nei kilmės valstybės informacija nepagrindė pareiškėjo baimės patirti persekiojimą pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo nurodęs kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Migracijos departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią išvadą paneigtų (detalūs motyvai, kodėl pareiškėjui nesuteikta papildoma apsauga, pateikti Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2018 m. gegužės 2 d. išvadoje Nr. (15/6-10) 13PR-71RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio status ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas).
2.9. Papildomai pažymėjo, kad atmesdamas pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos, Migracijos departamentas neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai (2017 m. birželio 20 d. sprendimas byloje M. O. prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 41282/16).
2.10. Atsakovo nuomone, Migracijos departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
4. Teismas dėl pabėgėlio statuso, vadovaudamasis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies, Tvarkos aprašo 116 punkto nuostatomis, administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017 ir kt.), įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, Migracijos departamento surinktą medžiagą apie kilmės valstybę, Išvados argumentus ir skundžiamo sprendimo motyvus, padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog jo pasakojimas buvo detalus, aiškus ir nuoseklus, bei jo įsitikinimas, kad jo pasakojimas neprieštarauja jo brolio duotiems parodymams, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad pareiškėjo paaiškinimai apie (duomenys neskelbtini) armijos smurtinius veiksmus prieš jį dėl jo galimo darbo (duomenys neskelbtini) žvalgybai bei paaiškinimai apie (duomenys neskelbtini) teroristinės grupuotės vertimą prisijungti prie jos pareiškėjo gyvenamajame kaime yra neišsamūs ir nenuoseklūs, neparemti jokiais konkrečiais faktiniais duomenimis. Kaip matyti iš pareiškėjo apklausos, į daugelį klausimų pareiškėjas tiesiog neturėdavo atsakymų. Skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas nėra pakankamai išsilavinęs, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės sprendžiant, ar jis pateikė pakankamą faktinių duomenų visumą, kurios pagrindu būtų galima daryti pagrįstas išvadas apie nurodytų aplinkybių pagrįstumą ir realumą. Kaip matyti iš apklausos protokolo, Migracijos departamentas pareiškėjui iš esmės sudarė tinkamas sąlygas išsamiai pateikti savo argumentus ir įrodymus apie aplinkybes, jo manymu, sudarančias pagrindą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, t. y. apklausos metu pareiškėjui buvo užduodami klausimai, siūloma patikslinti pateiktą informaciją, papildyti pateiktus paaiškinimus. Tačiau, kaip minėta, pareiškėjas, tiek teikdamas savo paaiškinimus, tiek atsakydamas į Migracijos departamento darbuotojo klausimus, teismo vertinimu, apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais apie tai, kaip jis buvo vežamas (duomenys neskelbtini) armijos ir laikomas kalėjime keletą dienų ir iš jo paleidžiamas. Pareiškėjas pats apklausos metu pripažino, kad jis nė karto nebuvo sugautas (duomenys neskelbtini) teroristinės grupuotės, vadinasi, grėsmė dėl pareiškėjo prijungimo prie jos nėra pakankamai individualizuota. Nors pareiškėjas detaliai nurodė, kaip jį kankindavo (duomenys neskelbtini) armija, tačiau, kaip teisingai pastebėjo Migracijos departamentas, pareiškėjas nė karto negalėjo patikslinti, nei kada pirmą kartą, nei kada paskutinį kartą, nei kiek kartų (duomenys neskelbtini) armija jį buvo paėmusi ir pan. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas tik apklausos metu iš esmės savo pasakojimą grindė (duomenys neskelbtini) armijos smurtiniais veiksmais, tačiau apie juos pirminės apklausos metu nebuvo pasisakęs nė karto. Be to, pareiškėjas nei prašymo vertinimo metu, nei ginčo teisminio nagrinėjimo metu nepateikė jokių konkrečių duomenų, rašytinių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jo paaiškinimus dėl smurtinių veiksmų prieš jį (medicininių išrašų, nuotraukų, kuriose būtų matomi jam padaryti sužalojimai ir pan.). Pareiškėjo pasakojimo apie (duomenys neskelbtini) armijos ir (duomenys neskelbtini) teroristinės grupuotės veiksmus nepatvirtina ir Migracijos departamento surinkta informacija apie kilmės valstybę. Be to, kaip matyti iš Migracijos departamento pateiktų rašytinių duomenų, pareiškėjo ir jo brolio pasakojimai nesutapo, todėl vien pareiškėjo subjektyvus teigimas, kad yra priešingai, nėra pakankama priežastis kvestionuoti Migracijos departamento padarytas išvadas, paremtas pačių apklaustųjų parodymais. Todėl atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) armijos smurtinius veiksmus bei teroristų persekiojimą kilmės valstybėje yra nenuoseklus, nedetalus, prieštaraujantis šeimos nario pateiktai informacijai bei, kaip minėta, kilmės valstybės informacijai. Teismas nenustatė pagrindų, dėl ko Migracijos departamentas nustatytų faktinių aplinkybių kontekste turėjo taikyti pareiškėjui abejonės privilegijos principą.
5. Dėl pareiškėjo teiginių, jog Migracijos departamentas turėjo visų pirmą surinkti informaciją ir įvertinti, ar iš tiesų pareiškėjui nekyla grėsmė patirti persekiojimo bei diskriminacinius veiksmus vien dėl jo siejimo su (duomenys neskelbtini) Respublika, teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 167, 168 punktų nuostatomis, pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės laikosi pozicijos, kad Pažymoje 1 ir Pažymoje 2, kuriomis vadovaujasi ir pats pareiškėjas savo skunde teismui, nebuvo surinkta duomenų, todėl Migracijos departamentas neatliko Tvarkos apraše įtvirtino tinkamo įvertinimo, ar pareiškėjo kilmės valstybėje vykdomas asmenų persekiojimas dėl jų siejimo su (duomenys neskelbtini), tačiau su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina. Įvertinęs Išvadą ir aptartas Pažymas, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas rinko duomenis apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog iš pareiškėjo pateiktų duomenų ir atsakovo surinktos informacijos nenustatyta, kad pareiškėjas būtų uždaromas į kalėjimą vien dėl to, jog jo seneliai buvo (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, vien tai, kad Migracijos departamentas nepriėmė atskiros pažymos šiuo nagrinėjamu klausimu, negali pagrįsti pareiškėjo argumentų, jog atsakovas neatliko tinkamo įrodymų vertinimo. Priešingai, rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad Migracijos departamentas, vertindamas prašymą, laikėsi Tvarkos aprašo nustatytos tvarkos, ir, teismo vertinimu, surinko pakankamai informacijos ir padarė pagrįstas išvadas.
6. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo baimė grįžti į (duomenys neskelbtini) yra paremta tik subjektyvaus pobūdžio įsitikinimais, kurių nepakanka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytai pagrįstos baimės sąlygai konstatuoti, todėl pabėgėlio statusas jam nesuteiktas pagrįstai.
7. Dėl papildomos apsaugos teismas, vadovaudamasis Įstatymo 87 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimas Meki Elgafaji ir Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie, C-465/07 pateiktais išaiškinimais, pažymėjo, jog kadangi pareiškėjas nenurodė kitų jo kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, išskyrus tas, kurios buvo nagrinėtos, vertinant jo prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo nurodytą baimę grįžti į kilmės šalį, skundžiamame sprendime konstatavo, kad nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, be to, pareiškėjas gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva ir apsigyventi kitoje (duomenys neskelbtini) regiono arba (duomenys neskelbtini) vietovėje, kurioje nevyksta ginkluotas konfliktas, taip pat nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad su pareiškėju bus netinkamai elgiamasi per jo kelionę, atvykus į paskirties vietą ir joje įsikuriant, persikėlęs asmuo galės gyventi normalų gyvenimą kilmės valstybės kontekste. Įvertinęs bylos rašytinę medžiagą, teismo posėdyje išdėstytus pareiškėjo, jo ir atsakovo atstovių paaiškinimus, teismo sprendime jau išdėstytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog nenustačius pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai ir žiaurus elgesys, jam negali būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taip pat ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais.
8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Migracijos departamentas atliko netinkamą vertinimą dėl pareiškėjo vidinio persikėlimo alternatyvos įgyvendinimo, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje vyksta kariniai veiksmai, tačiau tuo pačiu Migracijos departamento surinktos informacijos pagrindu galima daryti pagrįstą išvadą, jog kariniai veiksmai vyksta lokalizuotai, t. y. tik (duomenys neskelbtini) pasienio regione. Šios aplinkybės nėra nuginčytos, priešingai, patvirtintos rašytiniais įrodymais, todėl pareiškėjo teismo posėdyje pateiktas paaiškinimas, kad kariniai konfliktai vyksta visame (duomenys neskelbtini), dėl ko jis negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, vertintas kaip nepagrįstas, todėl atmestas.
9. Teismas pažymėjo, jog kadangi buvo nustatyta, kad kariniai veiksmai pareiškėjo kilmės valstybėje vyksta tik konkrečioje teritorijoje ((duomenys neskelbtini) pasienio regione), atsakovo surinkti duomenys tik patvirtina, jog yra galimybė apsigyventi kituose regionuose ir pareiškėjas gali ja pasinaudoti. Vien tai, jog Migracijos departamentas kaip faktą konstatavo karinį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini), dar nereiškia per se papildomos apsaugos suteikimo. Kaip nustatyta Tvarkos apraše (116.5 p.), Migracijos departamentas tokiu atveju turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas gali pasinaudoti, be kita ko, vidinio persikėlimo alternatyva, ką atsakovas ir įvertino bei padarė tam tikras išvadas. Nors pareiškėjas skunde nurodo, ką konkrečiai, jo nuomone, Migracijos departamentas turėjo įvertinti, siekdamas konstatuoti, kad pareiškėjas gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, tačiau, teismo vertinimu, jo pateikti argumentai nesudaro individualaus pobūdžio aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, jog vidinio persikėlimo atveju galintys kilti sunkumai būtų tokio pobūdžio, kad paneigtų vidinio persikėlimo alternatyvos galimybę. Priešingai, atsakovo surinkti įrodymai patvirtina, kad galimybė pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva yra reali. Ekonominio pobūdžio argumentai apie sunkesnes vidinio persikėlimo galimybes šiuo konkrečiu atveju negali būti pagrindu suteikti papildomą apsaugą. Pats pareiškėjas, teismo posėdyje atsakydamas į teismo klausimus apie vidinio persikėlimo alternatyvos įgyvendinimą, nurodė, kad net nebandė keltis į kitą vietą, nežinojo, kokios yra būsto nuomos kainos, nors, prieš išvykdamas iš savo kaimo, turėjo 5 000 Eur, kuriuos sumokėjo vedliui. Toks pareiškėjo elgesys vertintinas kritiškai, o jo teiginiai, kad karinis konfliktas vyksta visoje šalyje, tik patvirtina, jog pareiškėjas savo baimę ir negalėjimą grįžti į kilmės valstybę grindžia subjektyvia nuomone apie susidariusią situaciją, bendro pobūdžio argumentais, o ne individualizuota baime ir objektyviais duomenimis.
10. Dėl procedūrinių pažeidimų teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005, 2011 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2519/2011 ir kt.), Tvarkos aprašo 189, 192, 192.1–192.5. 193 punktų nuostatomis, pažymėjo, jog pareiškėjas teismo posėdžio nurodė, kad Migracijos departamentas apklausų metu jam neužtikrino tinkamo vertimo. Teismo prašomas patikslinti nurodytą aplinkybę, teismo posėdyje pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su netinkamu vertimu, apie tai taip pat nebuvo nurodęs ir teismui teiktame skunde. Susipažinęs su rašytine bylos medžiaga, teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Migracijos departamentą su prašymais pakeisti vertėją, ar kad būtų skundęsis dėl netinkamo vertimo. Priešingai, iš rašytinės medžiagos matyti, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo prašymą, laikėsi aptartų Tvarkos aprašo nuostatų ir jų nepažeidė. Todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti neteisėtus Migracijos departamento veiksmus, kuriais būtų pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei skundžiamo sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
III.
12. Pareiškėjas R. Z. I. (R. Z. I.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išimtinai vadovavosi atsakovo pozicija ir motyvais. Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, matydamas akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, kas galbūt lėmė nepagrįsto atsakovo sprendimo priėmimą, privalėjo panaikinti Migracijos departamento sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo. Pareiškėjo įsitikinimu yra akivaizdu, kad jis atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus.
13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais, sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Atsakovo teigimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. (15/6-10)12PR-71 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
16. Departamentas atsisakė suteikti pareiškėjui, (duomenys neskelbtini) piliečiui R. Z. I., prieglobstį Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis tuo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
17. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija)
1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 88 straipsnio
(2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojui prieglobstis nesuteikiamas, jeigu nustatoma, kad jis savo kilmės valstybės teritorijos dalyje nepatirtų visiškai pagrįstos persekiojimo baimės ar realaus šio įstatymo
87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus. Pagal Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalį, papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;
3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl be atodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
18. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės grindžia dviem aspektais: aplinkybe, kad jo kilmės regione (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas, ir teiginiu, jog teroristinės grupuotės šiame regione grobia jaunuolius ir vyrus bei verčia juos žudyti.
19. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir
87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl atsakovo sprendimo nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. eA-2557-624/2017). Šiuo atveju pareiškėjo paaiškinimai apie vertimą prisijungti prie teroristinių grupuočių kaime, kuriame jis gyveno kilmės valstybėje, bei (duomenys neskelbtini) armijos naudojamus neteisėtus veiksmus prieš jį yra neišsamūs ir nenuoseklūs, prieštarauja jo šeimos nario – brolio – pateiktai informacijai. Pažymėtina, kad atsakovas pareiškėjui sudarė sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie aplinkybes, jo manymu, sudarančias pagrindą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje (apklausos metu uždavinėjo jam klausimus, siūlė tikslinti, papildyti jo nurodytus paaiškinimus). Tačiau pareiškėjas tiek teikdamas savo paaiškinimus, tiek atsakydamas į Departamento darbuotojo klausimus, apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais apie neįvardintų teroristinių grupuočių vykdomus asmenų grobimus, bet neindividualizavo būtent jam kylančios grėsmės. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų, rašytinių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti tokius jo paaiškinimus. Be to, šių pareiškėjo teiginių nepatvirtina ir atsakovo surinkta informacija apie kilmės valstybę.
21. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir tuo aspektu, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą. Nagrinėjamu klausimu aktualus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimo Meki Elgafaji ir Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie, C-465/07 43 punktas, kuriame teismas išaiškino, kad „<...> sprendžiant, ar papildomos apsaugos prašytojo asmeniui ar jo gyvybei iš tikrųjų kyla pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę, neturi būti reikalaujama, kad jis pateiktų įrodymus, jog pavojus jam kyla dėl konkrečiai su jo situacija susijusių priežasčių; tokia grėsmė išimtinai gali būti pripažinta įrodyta, kai, papildomos apsaugos prašymą nagrinėjančios kompetentingos nacionalinės institucijos arba valstybės narės teismų, į kuriuos kreiptasi dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, vertinimu, vykstantį ginkluotą konfliktą apibūdinantis aklo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę <...>“ .
22. Šiuo atveju Departamentas, atlikęs tyrimą, surinko informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) ir regiono, kuriame jis gyveno ((duomenys neskelbtini) regiono), padėtį. Atitinkamai, nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) vyksta kariniai veiksmai. Tačiau šie kariniai veiksmai vyksta lokalizuotai, t. y. tik (duomenys neskelbtini) pasienio regione.
23. Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (originali redakcija) patvirtintas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas. Pagal Tvarkos aprašo 2.12 papunktį, vidinio persikėlimo alternatyva – galimybė prieglobsčio prašytojui persikelti į kitą gyvenamąją vietą savo kilmės valstybės teritorijoje, kurioje jis nepatirtų visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas arba realaus įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus arba turėtų galimybę naudotis valstybės, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kaip ji apibrėžta įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 2 dalyje, kai valstybė ar tokia grupė ar organizacija nori ir gali suteikti tokią apsaugą, o prieglobsčio prašytojas turi galimybę ja pasinaudoti, į tą valstybės teritorijos dalį jis gali saugiai ir teisėtai atvykti, taip pat pagrįstai manoma, kad jis joje įsikurs. Pagal Tvarkos aprašo 116.5 papunktį, atlikdamas Tvarkos aprašo 115 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, vadovaudamasis inter alia
(be kita ko) įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais, turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas, kuris atitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, gali pasinaudoti Tvarkos aprašo 116.2 papunktyje nurodytų apsaugos teikėjų veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kaip ji apibrėžta įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 2 dalyje, taip pat – ar jis gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.
24. Nagrinėjamu atveju kariniai veiksmai pareiškėjo kilmės valstybėje vyksta tik konkrečioje teritorijoje, t. y. pasienio (duomenys neskelbtini) regione, o iš atsakovo surinktų duomenų matyti, jog yra galimybė apsigyventi kituose (duomenys neskelbtini) regionuose, taip pat ir (duomenys neskelbtini) regione (toliau nuo pasienio zonos). Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio aplinkybių, kad jo vidinio persikėlimo atveju galintys kilti sunkumai būtų tokio pobūdžio, kad paneigtų vidinio persikėlimo alternatyvos galimybę. Tuo tarpu ekonominio pobūdžio argumentai apie sunkesnes vidinio persikėlimo galimybes negali būti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
25. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir LVAT nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose:2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija