Administracinė byla Nr. A-1790-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00869-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litesko“ su skundu (I t., b. l. 1–27) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. sausio 9 d. nutarimą Nr. O3-7 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas) ir įpareigoti Komisiją, apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukti apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (22,50 tūkst. MWh) bei nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Litesko“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant ir šio įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Litesko“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas.

Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 115.1 punktas (2013 m. birželio 30 d. redakcija) ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis didinamas vartotojų apmokėjimui nepaskirstytu šilumos kiekiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 19 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Taip pat prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostata „Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“ ta apimtimi, kiek ja (1) nėra numatyti jau esamo vartotojams priklausančios karšto vandens apskaitos tvarkingumo įvertinimo kriterijai ir tvarka; (2) nėra įtvirtintas baigtinis „karšto vandens apskaitos sutvarkymo“ kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, ar tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą, sąrašas (t. y. nereglamentuojant, kokios procedūros susijusios su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir per kokį objektyviai tam reikalingą laikotarpį turi būti atliktos, ir kokiomis sąlygomis esant yra pripažįstama, kad tiekėjai įvykdė šią prievolę); (3) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kai dėl tiekėjo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą neįvykdymo nėra tiekėjų kaltės (yra koresponduojančių prievolių nevykdymas iš vartotojų pusės arba sutvarkyti kašto vandens apskaitą neįmanoma dėl kitų, nuo tiekėjų objektyviai nepriklausančių, priežasčių); (4) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams dėl priežasčių, objektyviai nepriklausančių nuo tiekėjų valios, paruošimo ir pateikimo sąnaudos; (5) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (tame tarpe ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas; (6) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams, paruošimo ir pateikimo sąnaudos, tais atvejais, kai nėra suėję teisės aktuose nustatyti objektyviai tam reikalingi tiekėjo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą įvykdymo terminai; neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtinam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsniui ir 46 straipsnio 1 ir 3 dalims.

Skunde teigė, kad Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes buvo priimtas į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiant ne pareiškėjo projekte dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (22,50 tūkst. MWh), o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (22,60 tūkst. MWh). Tokiu būdu perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją Komisija nepagrįstai padidino realizuotą šilumos kiekį (ta dalimi, kurio UAB „Litesko“ neparduos ir dėl to atitinkamų pajamų negaus) ir tokiu būdu 0,04 ct/kWh sumažino ateinančio laikotarpio šilumos energijos kainą, dėl ko 9 000 Lt pareiškėjo sąnaudų šilumos tiekimo veiklai nebus padengta. Pabrėžė, jog visas šilumos kiekis, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams apmokėti, tačiau Komisijos veiksmai, kai padidinamas realizuotas šilumos kiekis (į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukiamas ir vartotojų apmokėjimui nepaskirstytas šilumos kiekis, t. y. tas kiekis, už kurį vartotojai nemoka), prieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio, 2 daliai, 12 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) išaiškinimams. Atkreipė dėmesį, jog LAT ne vienoje nutartyje (pvz., 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 ir kt.) yra išaiškinęs, kad namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai, ir kaip savininkai, o tokia butų savininkų pareiga neatsirastų tik tuo atveju, jeigu būtu įrodyta, kad vandens nuostoliai atsirado ne dėl butų savininkų kaltės ir ne jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose. Pažymėjo, kad šilumos netekčių dalis su karšto vandens cirkuliacija atsiranda dėl Komisijos nustatytų maksimalių „gyvatuko“ normatyvų viršijimo, kurių užtikrinimą atlieka ne pareiškėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, nes šilumos (karšto vandens) tiekėjams draudžiama užsiimti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra (eksploatacija), o šios veiklos vykdytoją turi pasirinkti patys gyventojai. Kadangi šilumos / karšto vandens tiekėjai negali užtikrinti, kad šilumos energijos sąnaudos cirkuliacijai atskirų daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemose neviršytų Komisijos nustatytų normatyvų, šilumos netektys karšto vandens cirkuliacijai susidaro dėl daugiabučių namų gyventojų pasirinktų ir juos atstovaujančių namų valdytojų / jų pasirinktų rangovų (prižiūrėtojų) kaltės, šios netektys susidaro daugiabučių namų gyventojams nuosavybės teise priklausančiose namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose, kas tenkina paminėtose LAT nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai kaip daugiabučio namo bendrasavininkiai. Pabrėžė, jog šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu susidaro dėl objektyvių nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių, nes pareiškėjas tinkamai vykdo karšto vandens tiekėjo pareigas. Nurodė, jog neginčija ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos sutvarkyti karto vandens apskaitą ir ją vykdo, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėju ir objektyviai be jokio pereinamojo laikotarpio iškart užtikrinti visų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių. UAB „Litesko“ nuomone, šios pareigos įvykdymo terminas nėra suėjęs, nes numatyta, jog iki 2018 m. pareiškėjas atliks 225 300 Lt investicijas, toliau nuosekliai tęsdamas visų vartotojų butuose karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema įrengimą. Be to, pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomos nuo 2013 m. birželio 30 d. įsigaliojusios Metodikos 115.1 punkto redakcijos nuostatos, nes tai prieštarauja lex retro non agit principui. Tuo atveju, jei teismas sutiktų su Komisijos pozicija, kad Metodikos 115.1 punkto nuostatos (2013 m. birželio 30 d. redakcija) galėjo būti taikytos UAB „Litesko“ atžvilgiu ir kad šios poįstatyminės nuostatos turėtų būti suprantamos kaip apribojančios šilumos tiekėjo įstatyminę teisę į visų šilumos netekčių kompensavimą, tuomet Metodikos 115.1 punktas ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis padidinamas šilumos netektimis, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams. Metodikos 115.1 punkto reguliavimas, kai realizuotas šilumos kiekis nepagrįstai didinamas šilumos netektimis, kurios vartotojams nėra paskirstomos sąskaitose ir nėra jų apmokamos, t. y. apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiamas ne realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytas šilumos kiekis, o šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kas galutiniame rezultate nustatant šilumos kainas generuoja pareiškėjui nuostolį, nes nepadengiamos pačios Komisijos pripažįstamos pagrįstos jo būtinosios veiklos sąnaudos, neleidžia užtikrinti tinkamo būtinųjų šilumos ir karšto vandens tiekimo sąnaudų susigrąžinimo bei tokiu būdu tiekėjus verčia dirbti nuostolingai. Dėl šių priežasčių, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 115.1 punktas laikytinas prieštaraujančiu EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams bei teisinės valstybės, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Be to, Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jomis nėra numatyta tvarka, kaip patirtos tiekėjų sąnaudos pateikiant daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kuomet dėl tariamo apskaitos nesutvarkymo nėra šilumos ir karšto vandens tiekėjo kaltės. Pareiškėjo įsitikinimu, tai – legislatyvinė omisija. Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja  Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams, CK 4.76 ir 4.82 straipsniams, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalies imperatyvams dėl nuosavybės neliečiamumo (tiekiama šilumos energija nuosavybės teise priklauso šilumos tiekėjui ir negali būti reikalaujama ją tiekti neatlygintinai, t. y. nusavinti teisingai neatlyginant) bei ūkinės veiklos laisvės (draudimo numatyti verslo subjektams pareigą vykdyti veiklą, kuri yra akivaizdžiai nuostolinga, prieštarauja juridinio asmens interesams, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius), dėl vartotojų, kaip nuosavybės bendrasavininkių, atsakomybės už jiems priklausančiuose tinkluose atsirandančius nuostolius, taip pat dėl viso į daugiabučius namus pateikiamo šilumos kiekio (nepriklausomai nuo jo rūšies ar paskirties) išdalinimo / priskyrimo apmokėti, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, draudimo teisės aktais reikalauti neįmanomo, teisinės valstybės principams, taip pat EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams.

Atsakovas Komisija atsiliepime (I t., b. l. 89–100) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad visas šilumos kiekis, įskaitant su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams, pažymėjo, jog UAB „Litesko“ nepagrįstai išskiria vieną įstatymo nuostatą, tokiu būdu nesistemiškai ir klaidingai interpretuodamas teisės normas. ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principinė šilumos, sunaudotos su nepaskirstytu karštu vandeniu, paskirstymo vartotojams nuostata, suponuojanti išvadą, kad teise paskirstyti daugiabučio namo gyventojams šilumą, sunaudotą su nepaskirstytu karštu vandeniu ją priskiriant mokesčiams už karštą vandenį, galima pasinaudoti tik įvykus šios normos dispozicijoje apibrėžtai atidedamajai sąlygai, tai yra karšto vandens tiekėjui įrengus ir / ar pakeitus karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo gyventojų butuose ir tokiu būdu sutvarkius apskaitą. Todėl kol ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatoje nurodytos aplinkybės nėra išpildytos, ši nuostata ir ja suteikiama teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negalima, o susidarančius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau. ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Teisės normose, kuriose įtvirtintas reikalavimas karšto vandens tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėti ir atlikti jų patikrą, nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti minėtą pareigą. Terminai, per kuriuos karšto vandens tiekėjai turi įgyvendinti jiems iš ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos kylančią pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą kiekviename daugiabučiame name, yra apibrėžiami karšto vandens tiekėjų parengtuose ir su savivaldybėmis suderintuose veiklos planuose, atitinkamai toks teisės aktų reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti teisės aktuose numatytus įpareigojimus, tačiau tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir visišką atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju, ir neigiamas pasekmes. Tokiu būdu siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo įstatymuose įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams. Remdamasi EĮ 19 straipsnio 2 dalimi, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 18 dalimi, Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-10, 39 punktu, Komisija paaiškino, kad tik su viršijančiu leistinas apskaitos prietaisų paklaidas nepaskirstytu karštu vandeniu sunaudotas šilumos kiekis negali būti išdalinamas apmokėti, todėl pareiškėjo teiginiai, neva skundžiamu nutarimu nustatytos šilumos kainos dedamosios paneigia sąnaudų susigrąžinimo principą, yra teisiškai klaidingas, nes ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtina nuostata, dėl kurios taikymo yra kilęs šis ginčas, yra speciali teisės norma, kurios realizavimui ir pritaikymui yra keliamos papildomos sąlygos. Taip pat pažymėjo, kad išaiškinimų, susijusių su ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies taikymu, nei Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, nei teismų praktika nėra išplėtojusi, todėl Komisijai tenka pareiga įgyvendinti galiojantį teisinį reguliavimą tokiu būdu, kad užtikrintų optimalią karšto vandens tiekėjų ir vartotojų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Komisijos nuomone, teisės aktų karšto vandens apskaita konkrečiame name gali būti laikoma sutvarkyta tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įrengė teisės aktų reikalavimus atitinkančius bei jam nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus kiekviename konkretaus daugiabučio namo bute ir (ar) kitoje patalpoje. Išimtis iš šios taisyklės galėtų būti atvejai, kai karšto vandens apskaitos prietaisai daugiabučio namo butuose nėra įrengiami ne dėl karšto vandens tiekėjo kaltės, t. y. karšto vandens tiekėjas yra pasiruošęs įvykdyti savo prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą atitinkamame daugiabučiame name ir apie tai raštu informavo vartotojus, tačiau pastarieji sąmoningai nesudaro galimybės šią prievolę įvykdyti. Tuo atveju, kai karšto vandens tiekėjas neįrodo, kad sutvarkė karšto vandens apskaitą, šilumos kainų dedamųjų skaičiavimuose ataskaitinio laikotarpio realizuotu šilumos kiekiu laikant ne ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba užfiksuotą šilumos kiekį, o realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį, nebūtų užtikrintas ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies įgyvendinimas, būtų nepagrįstai padidinta šilumos kaina dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkeliant iš šilumos tiekėjo vartotojams, taip padidinant šilumos kainą ir tuo pažeidžiant šilumos vartotojų interesus. Būtent dėl šios priežasties, apskaičiuojant realizuotos šilumos kiekio pokyčio koeficientą, šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo laikotarpio šilumos kiekis Metodikoje apibrėžiamas kaip šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba. Tuo tarpu pripažinus, kad apskaita sutvarkyta, tai yra nustačius, kad apskaitos prietaisai yra įrengti arba neįrengti, tačiau karšto vandens tiekėjas to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, skirtumo tarp šilumos kiekio, užfiksuoto ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, ir kiekio, paskirstyto sąskaitose vartotojams apmokėjimui, neliktų, ir visas šilumos kiekis, įskaitant karšto vandens netektis, būtų priskirtas apmokėjimui vartotojams. Vadovaujantis ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalimi bei Komisijos rekomenduojamais šilumos paskirstymo metodais, karšto vandens tiekėjas, neįvykdęs ŠŪĮ įtvirtintos prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, prisiima visą šilumos kiekį, viršijantį normatyvų metodikoje įtvirtintus karšto vandens temperatūros palaikymo normatyvus. Į minėtą šilumos kiekį gali pakliūti ne tik su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis, bet taip pat ir šilumos kiekis, suvartotas dėl karšto vandens tiekimo sistemos ypatumų bei pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų prižiūrėtojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nors šių karšto vandens netekčių susidarymo priežastimi gali būti ir trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai ar neveikimas, tokių netekčių paskirstymas šilumos vartotojams prieštarautų imperatyvioms ŠŪĮ nuostatoms, kuriomis grindžiama kainodara šilumos ūkyje, visų pirma reikalavimui šilumos kainas grįsti būtinosiomis sąnaudomis. Komisija pabrėžė, jog nereguliuoja šilumos tiekėjų bei prižiūrėtojų tarpusavio santykių, todėl karšto vandens tiekėjo reikalavimai atlyginti dėl prižiūrėtojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo susidariusius nuostolius galėtų būti keliami ir nagrinėjami teisme pateikus įrodymus dėl prižiūrėtojų civilinės atsakomybės atsiradimo.

Metodikos 115.1 punkte įtvirtintas realizuoto šilumos kiekio, kuris atitinka šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, nustatymo mechanizmas perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias, užtikrina ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai ir teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu (I t., b. l. 152-159) pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apibrėžęs jog ginčas byloje kyla dėl Komisijos šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokyčio dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo skaičiavimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiant šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, teismas pažymėjo, jog remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų.

Teismas rėmėsi EĮ 19 straipsnio 2 galimi, ŠŪĮ 32 straipsnio 2, 6 ir 7 dalimis, nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 1.21-570 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pateikė Komisijai ir Kelmės rajono savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė) Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-322 nustatytų UAB „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos pastoviųjų dedamųjų perskaičiavimo projektą. Savivaldybė per 30 dienų nuo pareiškėjo pateikto projekto nenustatė jam šilumos kainos dedamųjų, kaip tai numatyta ŠŪĮ 32 straipsnio 8 dalyje, todėl darytina išvada, kad atsakovas įgijo teisę vienašališkai nustatyti pareiškėjui laikinas šilumos kainų dedamąsias. Nagrinėjamu atveju Komisija skundžiamu Nutarimu, vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 7 ir 8 dalimi ir Metodika, atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktą šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo projektą bei Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2014 m. sausio 2 d. pažymą Nr. O5-7 (toliau – ir Pažyma), vienašališkai nustatė pareiškėjai šilumos kainos dedamąsias. Pažymėta, kad minėtoje Komisijos Pažymoje, apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtrauktas šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (22,6 tūkst. MWh), todėl Komisijos vienašališkai perskaičiuota šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji nustatyta mažesnė nei buvo nurodyta pareiškėjo projekte, atitinkamai tokiu būdu buvo sumažinta ateinančio laikotarpio šilumos energijos kaina (0,04 ct/kWh), dėl ko ir nesutinka pareiškėjas UAB „Litesko“.

Teismas nurodė, kad nors Nutarimas priimtas jau galiojant naujai Metodikos redakcijai, tačiau Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73, kuriuo Metodika buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija, 2.1 punktas nustato, kad naujos redakcijos Metodika įsigalioja nuo 2014 m. sausio 1 d., o 2.2 punktas įtvirtina reikalavimą, kad šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) ir perskaičiuotų šilumos kainų (kainų dedamųjų) projektams, pateiktiems iki naujos redakcijos Metodikos įsigaliojimo dienos, taikomos Metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, nuostatos. Pažymėta, kad pagal pareiškėjo šilumos kainos pastoviųjų dedamųjų perskaičiavimo projekto atsakovui pateikimo metu galiojusios Metodikos 115.1 punktą (redakcija galiojusi nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientui apskaičiuoti buvo naudojamas šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba.

Teismas rėmėsi ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog UAB „Litesko“ nepateikė į bylą įrodymų, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos UAB „Litesko“ filialui „Kelmės šiluma“ tenkančią dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkelti vartotojams, o pats rinkti tokių duomenų teismas neprivalo. Nesant ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų išimtinių aplinkybių, Komisija, apskaičiuodama realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą, turėjo atsižvelgti į šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kaip to reikalauja Metodikos 115.1 p. (2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. O3-256 redakcija), ir minėtą pareigą atliko tinkamai, taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovas pažeidė lex retro non agit principą ir turėjo nesivadovauti minėtu reglamentavimu.

Teismui nekilo abejonių dėl Metodikos 115.1 punkto atitikties pareiškėjo nurodomiems teisės aktams ir principams, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į LVAT dėl šio nuostatos teisėtumo atmestas.

Pareiškėjui nepateikus pagrįstų argumentų, leidžiančių spręsti, kad šiuo atveju būtent ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje turi būti nustatytas atitinkamas pareiškėjo nurodomas reguliavimas ir teismui nekilus abejonių dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies atitikimo įstatymui, Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismas taip pat atmestas.

Remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl neigiamų ekonominių pasekmių, kurias pareiškėjas gali patirti taikant Metodikos bei Nutarimo nuostatas.

Apibendrinant konstatuota, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai priėmė byloje ginčijamą nutarimą, todėl nėra ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų akto panaikinimo pagrindų, o nenaikinant Nutarimo, nėra pagrindo tenkinti ir antrojo, išvestinio, pareiškėjo skundo reikalavimo.

III.

Pareiškėjas UAB „Litesko“ pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l.162-193), kuriuo prašo panaikinti 2015 m. sausio 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir patenkinti UAB „Litesko“ skundą:

1) sustabdyti bylą ir kreiptis į LVAT su prašymu ištirti, ar Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96 „Dėl šilumos kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos 115.1 punktas (2013 m. birželio 30 d. redakcija) ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis didinamas vartotojų apmokėjimui nepaskirstytu šilumos kiekiu, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams;

2) sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostata „Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“ ta apimtimi, kiek ja: (i) nėra numatyti jau esamo vartotojams priklausančios karšto vandens apskaitos tvarkingumo įvertinimo kriterijai ir tvarka; (ii) nėra įtvirtintas baigtinis „karšto vandens apskaitos sutvarkymo“ kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, ar tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą, sąrašas (t. y. nereglamentuojant, kokios procedūros susijusios su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir per kokį objektyviai tam reikalingą laikotarpį turi būti atliktos, ir kokiomis sąlygomis esant yra pripažįstama, kad tiekėjai įvykdė šią prievolę); (iii) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (tame tarpe ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kai dėl tiekėjo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą neįvykdymo nėra tiekėjų kaltės (yra koresponduojančių prievolių nevykdymas iš vartotojų pusės arba sutvarkyti kašto vandens apskaitą neįmanoma dėl kitų, nuo tiekėjų objektyviai nepriklausančių, priežasčių); (iv) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams dėl priežasčių, objektyviai nepriklausančių nuo tiekėjų valios, paruošimo ir pateikimo sąnaudos; (v) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (tame tarpe ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas; (vi) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams, paruošimo ir pateikimo sąnaudos, tais atvejais, kai nėra suėję teisės aktuose nustatyti objektyviai tam reikalingi tiekėjo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą įvykdymo terminai; neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniui, Konstitucijos preambulėje įtvirtinam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsniui ir 46 straipsnio 1 ir 3 dalims;

3) panaikinti Komisijos 2014 m. sausio 9 d. Nutarimą Nr. O3-7;

4) įpareigoti Komisiją: (i) apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukti apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (22,50 tūkst. MWh); (ii) atsižvelgiant į įpareigojimo (i) punktą, nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Litesko“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant ir iki (ii) punkto įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Litesko“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, nemotyvavo dalies išvadų. Neanalizuodamas eilės pareiškėjo skundo argumentų, teismas išvadą, kad Komisija Nutarimą priėmė teisėtai ir pagrįstai, grindė tuo, kad UAB „Litesko“ nepateikė į bylą įrodymų, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos UAB „Litesko“ filialui „Kelmės šiluma“ tenkančią dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių nuostolių naštą perkelti vartotojams, o pats rinkti tokių duomenų teismas neprivalo. Akcentuoja, jog visas šilumos kiekis (tame tarpe su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai), patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams apmokėjimui, o priimdama Nutarimą, kuriuo šilumos netektys buvo įtrauktos į realizuotos šilumos kiekį, Komisija pažeidė EĮ 19 straipsnio 2 dalį, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalį, 32 straipsnio 2 dalį, CK 4.76 straipsnį, LAT išaiškinimus, VAĮ 3 ir 8 straipsnius. Atsakovas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad šilumos netektys susidarytų ne dėl butų savininkų kaltės ir/ar ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose tinkluose. Šilumos netekčių dalis karšto vandens cirkuliacijai susidaro dėl Komisijos nustatytų normatyvų viršijimo, kurių užtikrinimą atlieka ne karšto vandens tiekėjas. Teismas nepasisakė dėl šilumos netekčių dalies karšto vandens cirkuliacijai susidarymo aplinkybių, nors būtent jos lemia šilumos netekčių priskyrimą vartotojų apmokėjimui. Šilumos netektys karšto vandens cirkuliacijai susidaro dėl daugiabučių namu gyventojų pasirinktų ir juos atstovaujančių namų valdytojų / jų pasirinktų rangovų (prižiūrėtojų) kaltės, šios netektys susidaro daugiabučių namų gyventojams nuosavybės teise priklausančiose namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose. Šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu susidaro dėl objektyvių nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių, tačiau teismas sprendime apskritai nepasisakė dėl šilumos netekčių dalies su nepaskirstytu karštu vandeniu susidarymo aplinkybių, nors būtent jos lemia šilumos netekčių priskyrimą vartotojų apmokėjimui. Šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu negali susidaryti dėl pareiškėjo kaltės dar ir todėl, kad jis tinkamai vykdo karšto vandens tiekėjo pareigas, kurių visų terminas nėra suėjęs, be to, karšto vandens tiekėjo pareigos nėra aiškiai reglamentuotos. Teismas šiuo aspektu nepasisakė.

2) Teismas nepagrįstai atsisakė stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LVAT  dėl Metodikos 115.1 punkto (2013 m. birželio 30 d. redakcija) prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, nemotyvavo dalies savo išvadų. ABTĮ 112 straipsnyje įtvirtinta teismo teisė yra sietina su situacijomis, kai nagrinėjant konkrečią bylą kyla poreikis išaiškinti norminio teisės akto teisėtumo klausimą. Toks poreikis atsiranda tada, kai konkrečioje individualioje byloje, atsižvelgiant į jos teisinių ir faktinių argumentų turinį, matyti, kad teisino prašymas ištirti kai kurių norminio administracinio akto nuostatų teisėtumą būtų naudingas teismui priimant teisingą sprendimą. Ši teismo teisė sietina ir su ABTĮ 81 straipsniu, kuris įtvirtina teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes. Atitinkamai, tais atvejai, kai konkrečioje byloje kyla neaiškumų dėl teisės normos teisėtumo, nėra jokio pagrindo nepasinaudoti ABTĮ 112 straipsnyje įtvirtina teismo teise kreiptis į administracinį teismą dėl teisės normos teisėtumo siekiant priimti objektyvų ir visapusišką sprendimą. Priešingu atveju, esant neaiškumų dėl norminio teisės akto teisėtumo, tačiau šių neaiškumų nešalinant, kiltų rizika, kad teismo sprendimas nebus teisingas ir pažeis kurios nors šalies interesus. Nagrinėjamoje byloje buvo būtina kreiptis į LVAT siekiant išaiškinti nagrinėjamų teisės normų teisėtumo klausimą, nes šios bylos teisinės ir faktinės aplinkybės ir pateikti argumentai kelia pagrįstų abejonių dėl konkrečių normų teisėtumo. Teismo išvados dėl to, jog nagrinėjamoje byloje nėra poreikio kreiptis į LVAT dėl teisės normų teisėtumo išaiškinimo yra nepagrįstos ir nemotyvuotos. Komisijos taikomu būdu suprantamos Metodikos 115.1 punkto nuostatos, ribojančios visos į daugiabučio namo bendrasavininkiams priklausantį namą patiektos šilumos paskirstymą apmokėti vartotojams, prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jomis nėra kompensuojamos visos šilumos tiekėjo patirtos sąnaudos pateikiant daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (tame tarpe su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai), prieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams bei teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo teisės principams.

3) Teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijai, nemotyvavo dalies savo išvadų. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą sietina su situacijomis, kai nagrinėjant konkrečią bylą kyla poreikis išaiškinti įstatymo teisėtumo klausimą. Toks poreikis atsiranda tada, kai konkrečioje individualioje byloje, atsižvelgiant į jos teisinių ir faktinių argumentų turinį, matyti, kad teisino prašymas ištirti kai kurių įstatymo nuostatų teisėtumą būtų naudingas teismui priimant teisingą sprendimą. Ši teismo teisė sietina ir su ABTĮ 81 straipsniu, kuris įtvirtina teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes. Atitinkamai, tais atvejai, kai konkrečioje byloje kyla neaiškumų dėl teisės normos teisėtumo, nėra jokio pagrindo nepasinaudoti ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtina teismo teise kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės normos teisėtumo siekiant priimti objektyvų ir visapusišką sprendimą. Priešingu atveju, esant neaiškumų dėl teisės akto teisėtumo, tačiau šių neaiškumų nešalinant, kiltų rizika, kad teismo sprendimas nebus teisingas ir pažeis kurios nors šalies interesus. Nagrinėjamoje byloje buvo būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant išaiškinti nagrinėjamų teisės normų teisėtumo klausimą, nes šios bylos teisinės ir faktinės aplinkybės ir pateikti argumentai kelia pagrįstų abejonių dėl konkrečių normų teisėtumo, teismo išvados dėl to, jog nagrinėjamoje byloje nėra poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstos ir nemotyvuotos. Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jomis nėra numatyta tvarka kaip patirtos tiekėjų sąnaudos pateikiant daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (tame tarpe su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kuomet dėl tariamo apskaitos nesutvarkymo nėra šilumos ir karšto vandens tiekėjo kaltės (yra koresponduojančių prievolių nevykdymas iš vartotojų pusės). Tai yra legislatyvinė omisija. Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos ta apimtimi, kiek jose nėra aptarti esamo karšto vandens apskaitos tvarkingumo įvertinimo kriterijai; nepateikta apskaitos sutvarkymo sąvoka ir nėra nustatyta, kokiomis sąlygomis esant yra pripažįstama, kad tiekėjai įvykdė savo prievole apskaita sutvarkyti; kokios procedūros susijusios su karšto vandens apskaitos sutvarkymu, ir per kokį objektyviai tam reikalingą laikotarpį turi būti atliktos ir kada apskaita laikoma sutvarkyta; nereglamentuoti klausimai susiję su karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu, kai gyventojai trukdys įrengti karšto vandens tiekėjui priklausančius apskaitos prietaisus, norėdami išvengti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio, ar to atlikti neįmanoma dėl kitų, nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių taip pat yra legislatyvinė omisija, suponuojanti esamos ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams, CK 4.76 ir 4.82 straipsniams, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalies imperatyvams dėl nuosavybės neliečiamumo (tiekiama šilumos energija nuosavybės teise priklauso šilumos tiekėjui ir negali būti reikalaujama ją tiekti neatlygintinai, t. y. nusavinti teisingai neatlyginant) bei ūkinės veiklos laisvės (draudimo numatyti verslo subjektams pareigą vykdyti veiklą, kuri yra akivaizdžiai nuostolinga, prieštarauja juridinio asmens interesams, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius), dėl vartotojų, kaip nuosavybės bendrasavininkių, atsakomybės už jiems priklausančiuose tinkluose atsirandančius nuostolius, taip pat dėl viso į daugiabučius namus pateikiamo šilumos kiekio (nepriklausomai nuo jo rūšies ar paskirties) išdalinimo / priskyrimo apmokėti, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, draudimo teisės aktais reikalauti neįmanomo principams. Pateikia argumentus dėl ŠŪĮ straipsnio 1 dalies prieštaravimo ŠŪĮ, EĮ, CK, Konstitucijos 23 straipsniui ir 46 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės principui ir teisėtų lūkesčių principui.

Atsakovas Komisija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-13), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Dėl argumento, kad visas šilumos kiekis, įskaitant su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams, pažymi, kad lingvistinis ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies aiškinimas suponuoja išvadą, kad šioje nuostatoje įtvirtinta teise galima pasinaudoti tik įvykus šios normos dispozicijoje apibrėžtai atidedamajai sąlygai, t. y. karšto vandens tiekėjui įrengus ir/ar pakeitus karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo gyventojų butuose ir tokiu būdu sutvarkius apskaitą. Kol kitos minėtoje nuostatoje nurodytos aplinkybės nėra išpildytos, ši nuostata ir ja suteikiama teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negalima, o susidarančius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau. Karšto vandens tiekėjas yra laisvas spręsti kaip, kokia apimtimi ir per kokį laikotarpį bus įrengiami karšto vandens apskaitos prietaisai karšto vandens tiekėjo veiklos vykdymo teritorijoje esančiuose daugiabučiuose namuose, tačiau tai nereiškia, jog iki karšto vandens tiekėjų parengtuose ir su savivaldybėmis suderintuose veiklos planuose nustatyto laikotarpio pabaigos karšto vandens tiekėjas negali būti pripažintas neįvykdžiusiu iš ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies kylančios pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą konkrečiame name.

2) Teiginiai, kad Nutarimu nustatytos šilumos kainos dedamosios paneigia sąnaudų susigrąžinimo principą, teisiškai klaidingi, nes ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtina nuostata, yra speciali teisės norma, kurios realizavimui ir pritaikymui įstatymų leidėjo valia yra keliamos papildomos sąlygos.

3) Dėl teiginių, jog ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalis nediferencijuodama prievolių, kurių įvykdymas priklauso tik nuo karšto vandens tiekėjo valios, ir prievolių, kurių įvykdymui būtinas abiejų prievolės šalių bendradarbiavimas, bei prievolių, kurių įvykdymo terminas yra suėjęs, ir kurių vykdymo terminas dar nėra suėjęs, pažymi, kad dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos lakoniškumo ir dėl to praktikoje kylančių jos taikymo problemų Komisija yra išreiškusi pastebėjimus Energetikos ministerijai, tačiau nesulaukė jokių paaiškinimų dėl šių teisės aktų neapibrėžtumų šalinimo būdų ir galimybių. Išaiškinimų, susijusių su ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies taikymu, nėra išplėtojusi ir teismų praktika, todėl Komisijai tenka pareiga įgyvendinti galiojantį teisinį reguliavimą tokiu būdu, kad užtikrintų optimalią karšto vandens tiekėjų ir vartotojų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Komisijos nuomone, karšto vandens apskaita konkrečiame name gali būti laikoma sutvarkyta, jei karšto vandens tiekėjas įrengė teisės aktų reikalavimus atitinkančius bei jam nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus kiekviename konkretaus daugiabučio namo bute ir (ar) kitoje patalpoje, išimtis iš pastarosios taisyklės galėtų būti atvejai, kai karšto vandens apskaitos prietaisai daugiabučio namo butuose nėra įrengiami ne dėl karšto vandens tiekėjo kaltės, t. y. karšto vandens tiekėjas yra pasiruošęs įvykdyti savo prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą atitinkamame daugiabučiame name ir apie tai raštu informavo vartotojus, tačiau pastarieji sąmoningai nesudaro galimybės šią prievolę įvykdyti. Komisijos nuomone, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, nustatyta tvarka konstatavus karšto vandens vartotojo atsisakymą karšto vandens tiekėjo atstovams sudaryti sąlygas įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus jam nuosavybės teise priklausančiame ar kitais teisiniais pagrindais valdomame bute, gali būti laikoma, kad karšto vandens tiekėjas įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Jei karšto vandens tiekėjas neįrodo, kad sutvarkė karšto vandens apskaitą, šilumos kainų dedamųjų skaičiavimuose ataskaitinio laikotarpio realizuotu šilumos kiekiu laikant ne ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba užfiksuotą šilumos kiekį, o realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį, nebūtų užtikrintas Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies įgyvendinimas, būtų nepagrįstai padidinta šilumos kaina dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkeliant iš šilumos tiekėjo vartotojams, taip padidinant šilumos kainą ir tuo pažeidžiant šilumos vartotojų interesus. Tuo tarpu pripažinus, kad apskaita sutvarkyta, t. y. nustačius, kad apskaitos prietaisai yra įrengti arba neįrengti, tačiau karšto vandens tiekėjas to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, skirtumo tarp šilumos kiekio, užfiksuoto ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, ir kiekio, paskirstyto sąskaitose vartotojams apmokėjimui, neliktų, ir visas šilumos kiekis, įskaitant karšto vandens netektis, būtų priskirtas apmokėjimui vartotojams.

4) Dėl argumentų, kad šilumos netektys atsiranda dėl Komisijos nustatytų maksimalių „gyvatuko“ (šilumos karšto vandens temperatūros palaikymui) normatyvų viršijimo bei daugiabučių namų gyventojų pasirinktų ir juos atstovaujančių namų valdytojų/jų pasirinktų rangovų (prižiūrėtojų) kaltės, pažymi, kad nors karšto vandens netekčių susidarymo priežastimi gali būti ir trečiųjų asmenų (šiuo atveju prižiūrėtojų) neteisėti veiksmai ar neveikimas, tokių netekčių paskirstymas šilumos vartotojams prieštarautų imperatyvioms ŠŪĮ nuostatoms. Karšto vandens tiekėjo reikalavimai atlyginti dėl prižiūrėtojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo susidariusius nuostolius galėtų būti keliami ir nagrinėjami teisme pateikus įrodymus dėl prižiūrėtojų civilinės atsakomybės atsiradimo.

5) Dėl Metodikos 115.1 punkto prieštaravimo ŠŪĮ ir prašymo kreiptis į LVAT, pažymi, jog Metodikos 115.1 punkte įtvirtintas realizuoto šilumos kiekio, kuris atitinka šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba, nustatymo mechanizmas perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias, užtikrina ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai ir teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į LVAT nėra. Dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nurodo, kad minėtose teisės normose, buvo ir yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas, tad apeliantas negalėjo tikėtis, kad Komisija, tvirtindama Metodiką ir jos pagrindu – Nutarimą, taikys kriterijus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Apeliantas, būdamas atidus bei pakankamai rūpestingas rinkos dalyvis, privalėjo žinoti minėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, nustatydama realizuoto šilumos kiekio nustatymo principus, taikys kitus kriterijus, nei numatyta teisė aktuose. Kita vertus, EĮ 19 straipsnio 2 dalies bei ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostatos ir Metodika kaip tik sureguliuoja ūkinę veiklą taip, kad būtų padengtos ūkinės veiklos subjekto būtinosios išlaidos bei užtikrinta pelno norma.

6) Bylai aktuali teismų praktika – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-1898/2014; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6769-790/2014 ir 2015 m. sausio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3106-437/2015.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. O3-7 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas prašo Nutarimą panaikinti ir įpareigoti Komisiją, apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukti apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (22,50 tūkst. MWh) bei nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Litesko“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant ir šio įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Litesko“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, mano, jog jis teisėtas ir pagrįstas.

Kaip nustatyta byloje, pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 1.21-570 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pateikė Komisijai ir Kelmės rajono savivaldybei Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-322 nustatytų UAB „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos pastoviųjų dedamųjų perskaičiavimo projektą. Savivaldybė per 30 dienų nuo pareiškėjo pateikto projekto nenustatė šilumos kainos dedamųjų, tad Komisija Nutarimu, vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 7, 8 dalimis ir Metodika, atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktą šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo projektą bei Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2014 m. sausio 2 d. pažymą Nr. O5-7 (Nutarime nurodytas Nr. O5-4 laikytinas rašymo apsirikimu) (toliau – ir Pažyma), vienašališkai nustatė pareiškėjui šilumos kainos dedamąsias.

Pareiškėjas su Nutarimu nesutinka, motyvuodamas tuo, jog visas šilumos kiekis (tame tarpe su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai), patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams apmokėjimui. Tuo tarpu Komisija perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją nepagrįstai padidino realizuotą šilumos kiekį (į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukė ir vartotojų apmokėjimui nepaskirstytą šilumos kiekį, t. y. tą kiekį už kurį vartotojai nemoka) ir taip 0,04 ct/kWh dirbtinai sumažino ateinančio laikotarpio šilumos energijos kainą. Pareiškėjo teigimu, Komisija turėjo įtraukti ne šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba (22,6 tūkst. MWh), o Projekte nurodytą iš tikrųjų realiai vartotojams sąskaitose apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (22,50 tūkst. MWh), nes priešingu atveju 9 000 Lt (0,04 ct/kWh*22,50 tūkst. MWh) Pareiškėjo būtinųjų ir pačios Komisijos įvertintų, kaip pagrįstų, sąnaudų šilumos tiekimo veiklai lieka padengtos.

Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta Komisijos kompetencijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (žr. pvz., administracines bylos Nr. A7-2203/2006, A502-72/2009, A525-1626/2010, A261-740/2014 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nesant ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų išimtinių aplinkybių, Komisija, apskaičiuodama realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą, turėjo atsižvelgti į šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kaip to reikalauja Metodikos 115.1 punktas (2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. O3-256 redakcija), ir minėtą pareigą atliko tinkamai.

Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija), reglamentuojančio šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę, 12 straipsnio 1 dalis (2011 m. spalio 11 d. įstatymo Nr. XI-1613 redakcija) numato, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka šilumos tiekėjas privalo suteikti slaptažodį šilumos vartotojams, kad šie galėtų elektroninių ryšių priemonėmis susipažinti su šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenimis. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

Tačiau, kaip pagrįstai nurodo Komisija, šilumos tiekėjui esant ir karšto vandens tiekėju, visas pastate suvartotas šilumos kiekis gali būti paskirstomas (išdalijamas) vartotojams tik tiekėjui įvykdžius visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name: Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-250 redakcija) nustatyta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas normas. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-250 redakcija) nustatyta, jog kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip.

Taigi, pareiškėjas UAB „Litesko“, kaip šilumos, o tuo pačiu – ir karšto vandens tiekėjas, turi pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Nors šios pareigos vykdymui terminas įstatyme nėra nustatytas, tačiau tik ją įvykdžius atsiranda įstatyme numatytos prielaidos, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl šilumos netekčių dalies karšto vandens cirkuliacijai, susidarančių dėl Komisijos nustatytų normatyvų viršijimo, kurių užtikrinimą atlieka ne karšto vandens tiekėjas, pažymėtina, kad kaip pagrįstai nurodo Komisija, perskaičiuojant šilumos kainų pastoviąsias dedamąsias, vis viena yra taikomos Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir Metodikos 115.1 punkto nuostatos, kadangi daugelyje Komisijos rekomenduojamų taikyti šilumos paskirstymo metodų nustatyta, kad šildymo sezono metu pastato butams ir kitoms patalpoms priskiriamas šilumos kiekis karšto vandens cirkuliacijai yra apskaičiuojamas sumuojant normatyvinius šilumos kiekius karšto vandens temperatūros palaikymui, o nešildymo sezono metu – iš įvade šilumos apskaitos prietaisu išmatuoto šilumos kiekio atimant šilumos kiekį geriamojo vandens pašildymui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog, ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą pripažįsta ir vykdo, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į tai, kad tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėju ir objektyviai be jokio pereinamojo laikotarpio iškart užtikrinti visų minėtų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių. Kitaip sakant, apeliantas nors ir vykdo ŠŪĮ 15 straipsnyje nustatytą karšto vandens tiekėjo pareigą, jos galutinai dar nėra įvykdęs, t. y. nagrinėjamu atveju UAB „Litesko“ nei teigia, nei teikia įrodymus, kad egzistuoja įstatymo nustatytos prielaidos pareiškėjui tenkančią dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkelti vartotojams.

Pažymėtina, kad nors UAB „Litesko“ ir nurodo, jog Kelmės savivaldybės tarybos nustatytas terminas pareiškėjui įrengti karšto vandens apskaitą (2018 m. gruodžio 31 d.), ši aplinkybė nesudaro pagrindo paskirstyti vartotojams su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį: ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos (nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams) taikymas siejamas su tam tikros sąlygos buvimu (jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name), o ne tokios sąlygos neįvykdymu per tam tikrą laiko tarpą.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju karšto vandens apskaita dar nebuvo tinkamai sutvarkyta, t. y. nebuvo ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, Komisija, apskaičiuodama realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą, turėjo atsižvelgti į šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kaip to reikalauja Metodikos 115.1 punktas (2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. O3-256 redakcija), kurio teisėtumas šiuo atveju nekelia abejonių, ir minėtą pareigą atliko tinkamai, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo naikinti skundžiamą aktą bei įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo dalies savo išvadų, neanalizavo eilės pareiškėjo skundo argumentų, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-624/2015, 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1898/2014), įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą, motyvuota bei pagrįstą sprendimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas būtinybę naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą motyvuoja, be kita ko, tuo, kad jis nepagrįstai atsisakė stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos 115.1 punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams bei nemotyvavo dalies savo išvadų.

Šiuo aspektu pastebėtina, jog pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.

Aiškinant šią straipsnio dalį, pirmiausia pažymėtina, kad kreipimasis į administracinį teismą dėl byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Tai reiškia, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje tik bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į bylos šalies argumentus dėl būtinumo ištirti byloje taikytino norminio teisės akto (jo dalies) teisėtumą ir pritaręs šiems ar paties teismo iškeltiems argumentams dėl tokio būtinumo, gali kreiptis į tam tikros pakopos administracinį teismą su prašymu ištirti tokio teisės akto (jo dalies) teisėtumą. Tai taip pat reiškia, kad teismas, nesutikdamas su tokį prašymą pateikusios bylos šalies argumentais, turi teisę jo nepatenkinti. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad bylos šalies prašymas kreiptis į administracinį teismą dėl byloje taikytino teisės akto (jo dalies) tariamo neteisėtumo ABTĮ taikymo požiūriu nelaikytinas savarankišku teismui paduoto skundo reikalavimu, todėl bylą nagrinėjantis teismas neturi pareigos argumentuoti tokio prašymo nepatenkinimą taip, kaip iš jo yra reikalaujama ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje.

Dėl apelianto argumentų, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir dėl to, jog teismas atsisakė stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijai ir įstatymams bei nemotyvavo dalies savo išvadų, atitinkamai pažymėtina, jog tokio pobūdžio prašymai tenkinami tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, jam nekilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nurodyto ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalis neatitikimo įstatymui, Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime šiuo aspektu pateiktiems motyvams. Dėl pareiškėjo teiginių dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikties kitiems įstatymams, taip pat pažymėtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai), nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsėjo 29 d. sprendimas). Jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimas). Pastebėtina, jog pareiškėjo teiginiai, kad dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies ir Metodikos 115.1. punkto nuostatų, jis generuoja nuostolius, yra deklaratyvūs, byloje nėra duomenų, jog dėl realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficiento taikymo pareiškėjo veikla, susijusi su šilumos ūkiu, kurią pareiškėjas vykdo savo valia, yra nuostolinga.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai	Laimutis Alechnavičius
	Artūras Drigotas
	Ramūnas Gadliauskas