Administracinė byla Nr. A-1394-629/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02076-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2014 m. gegužės mėn. pabaigos jam atliekant bausmę Marijampolės PN, jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, laikomais kitose įkalinimo įstaigose. Laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais jis galėtų susirašinėti (išskyrus šeimos narius), todėl iš jo buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius. Tai jam sukėlė nepatogumų, dvasinių kančių, nepilnavertiškumo ir kitų neigiamų jausmų. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame konstatavo, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalies nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Marijampolės PN, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 91 punktu, nurodė, kad pareiškėjas turėjo teisę siųsti ir siuntė laiškus/vokus su minėtame punkte nurodytais objektais. Tai patvirtina Nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelių ir Nuteistųjų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, siunčiamų valstybės, savivaldybės ir tarptautinėms institucijoms bei visuomeninėms organizacijoms apskaitos žurnalų duomenys.
5. Pataisos namai nurodė, kad neturi jokių duomenų apie pareiškėjo moralinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, galimas kančias ar pažeminimą, kuriuos lėmė susirašinėjimo ribojimas. Pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu dėl ribojamos teisės susirašinėti ir su tuo susijusių problemų į Psichologinę tarnybą nesikreipė.
II.
6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, nesuteikiant jam teisės laikotarpiu nuo
2011 m. vasario mėn. iki 2014 m. gegužės mėn. pabaigos susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, atlyginimo.
8. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas kilusias neigiamas pasekmes dėl nesuteiktos teisės susirašinėti, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo bausmės atlikimo pradžios, t. y. 2011 m. gegužės 19 d. Pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl nesuteiktos teisės susirašinėti į Marijampolės PN administraciją, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad buvo suvaržyta pareiškėjo teisė susipažinti su teisės aktais, gauti iš Marijampolės PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo bausmės atlikimo pradžios 2011 m. gegužės 19 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 12 d.
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, nenurodė ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo, todėl tenkino atsakovo atstovo prašymą ir minėtą pareiškėjo skundo reikalavimą už laikotarpį iki 2013 m. spalio 12 d., pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą, laikė, jog sprendžiant pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, turi būti analizuojamas laikotarpis nuo 2013 m. spalio 12 d. iki 2014 m. gegužės mėn. pabaigos.
11. Teismas rėmėsi BVK 99 straipsnio 2 ir 6 dalimis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 91 punktu ir nustatė, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo leista susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo kitose įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jis siuntė laiškus į kitus pataisos namus ir minėti laiškai jam buvo grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų, pavardžių, giminystės ryšių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus, atlikdamas bausmę Marijampolės PN. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės siųsti laiškus draugams į kitus pataisos namus ar jo pažeistos susirašinėjimo teisės būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog Marijampolės PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų.
12. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo susirašinėjimo apskaitos kortelės ir iš Nuteistųjų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, siunčiamų valstybės ir savivaldybės įstaigoms, tarptautinėms bei visuomeninėms organizacijoms apskaitos žurnalo kopijų matyti, kada ir kam pareiškėjas siuntė ir iš ko gavo laiškus. Taigi pareiškėjui buvo žinoma laiškų siuntimo tvarka, todėl teismas pareiškėjo teiginius apie draudimą siųsti laiškus į kitus pataisos namus atmetė kaip nepagrįstus.
13. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių patirtą neturtinę žalą. Iš Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjas į šią tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti bausmės atlikimo sąlygos, kreipęsis nebuvo.
III.
15. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
16. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą jo skundo reikalavimams. Tokio termino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenustato. Į teismą kreiptis anksčiau negalėjo, nes į lietuvių kalbą nebuvo išversti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, atitinkamai jis anksčiau nežinojo, kokie yra europietiški asmenų kalinimo standartai.
17. Pareiškėjas nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, nes jie nemotyvuoti. Teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, nepasisakė, kodėl atsisako vadovautis EŽTT praktika dėl šio dydžio.
18. Atsakovo atstovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo atstovo poziciją, todėl teikti kitus tikslinančius ar papildomus duomenis netikslinga.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, atliekant jam laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN ir laikotarpiu nuo 2011 m. vasario mėn. iki
2014 m. gegužės mėn. pabaigos nesuteikiant jam teisės susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, atlyginimo.
21. Pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą ir pareiškėjo skundo reikalavimą už laikotarpį iki 2013 m. spalio 12 d., pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, atmetė kaip nepagrįstą, tuo tarpu reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo
2013 m. spalio 12 d. iki 2014 m. gegužės mėn. pabaigos, atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs visų būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.
22. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas. Nurodo, jog nepagrįstai buvo pritaikytas 3 m. ieškinio senaties terminas, nes Konvencija tokio termino nenumato, be to, nebuvo išverstų į lietuvių kalbą EŽTT sprendimų, kurie nustatytų kalinimo sąlygų standartus.
23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo teisėjų kolegija pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (EŽTT didžiosios kolegijos
|2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97)).
25. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78),
1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant
(1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-2694-442/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-37-822/2018,
2018 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).
26. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d.
3 p., taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-671-575/2015, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2017 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1463-575/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).
28. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
29. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008,
2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
30. Dėl pareiškėjo teiginio, esą EŽTT sprendimai, kuriuose yra išaiškinti kalinimo sąlygų standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose nustatytų reikalavimų nesilaikymu. Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Todėl tai, kad, pasak pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, negalėjo objektyviai sukliudyti pareiškėjui kreiptis į teismą dėl kalinimo sąlygų neatitikimo nacionalinės teisės aktų reikalavimams. Be to, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu, su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis susipažino.
31. Pažymėtina, kad Konvencija yra išverstas į lietuvių kalbą ir viešai paskelbtas teisės aktas, be to, Konvencijos 3 straipsnyje garantuotas teises atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos teisės. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadoms, kad pareiškėjui nežinant kokių nors EŽTT nutarimų ir jų vertimų į lietuvių kalbą, jis negalėjo kreiptis į teismą per CK numatytą terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, taip realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys suėmimo vykdymo sąlygas, taip pat Civilinis kodeksas, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, bei ieškinio senaties terminus, skelbiami viešai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016,
2017 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-3421-438/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-165-1062/2018).
32. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2013 m. spalio 12 d.
33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.
34. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija