Administracinė byla Nr. A-2308-629/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00008-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Kalinimo laikotarpiu kreipėsi į administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine, tačiau sąlygos pasimatyti sudarytos nebuvo. Tokiu būdu pareiškėjui nebuvo leista mėgautis asmeniniu šeiminiu gyvenimu, buvo pažeistos jo konstitucinės teisės.
1.2. Pareiškėjo teigimu, vietoje priklausančių ilgalaikių pasimatymų jam buvo suteikta galimybė pasimatyti su žmona trumpalaikio pasimatymo kambaryje per stiklą. Lukiškių TI-K neproporcingai apribojo pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Tai, jog įstaigoje nėra įrengta ilgalaikiams pasimatymams skirtų patalpų, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą.
1.3. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo atstovo veiksmai draudžiant ir nesudarant galimybių pasimatyti su šeima daugiau nei keturis mėnesius be jokio rimto pagrindo, jį labai kankino. Tai, jog negalėjo artimai bendrauti su žmona, sukėlė jam ilgalaikį sunkiai pakeliamą fizinį ir dvasinį skausmą. Tai padarė didelę moralinę traumą – neturtinę žalą.
1.4. Pareiškėjas savo skundą grindė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika byloje Varnas prieš Lietuvą (2013 m. liepos 9 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 42615/06).
1.5. Pareiškėjas nurodė, jog šiuo atveju buvo pažeistos fundamentalios žmogaus teisės – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta piliečio teisė gyventi teisinėje valstybėje, teisė į šeimos gyvenimą. Pažeisti buvo fundamentalūs teisinės valstybės principai – tarptautinių konvencijų privalomumas ir jose įtvirtinti draudimai žmogų kankinti, žeminti žmogaus orumą. Ypač akcentuotinas pareiškėjo asmens socialinis ir teisinis pažeidžiamumas, priklausomumas nuo kaltininko, nes dėl laisvės atėmimo pareiškėjo galimybės ginti savo teises yra ženkliai apribotos. Tokie atsakovo veiksmai pažeidė ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas teises, bet ir sukėlė pareiškėjui psichologinį šoką, pažeminimo, bejėgiškumo jausmus, iššaukė depresiją. Taigi sąmoningai buvo sugriautas pareiškėjo pasitikėjimas valstybe, sukelti ilgalaikiai, praktiškai nepataisomo pobūdžio, negatyvūs išgyvenimai.
2. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 1 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių, tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpos pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Taip pat ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos negalėjo savarankiškai reglamentuoti tokio ilgalaikio pasimatymo tvarkos, nes tuo būtų pažeistas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 5 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, Probacijos įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Ilgalaikių pasimatymų patalpos Lukiškių TI-K yra įrengtos nuo 2017 m. sausio 1 d.
2.2. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas jo nurodytu ginčo laikotarpiu nuo
2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo nesikreipė. Tokiu būdu, Lukiškių TI-K neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (pagal pareigas).
2.3. Atsakovo teigimu, tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Be to, šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sąlygos.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
4. Teismas pažymėjo, kad suimtųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis numatyta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje, taip pat Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XI skyriuje. Suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. 1 d.). Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 61–72 punktuose. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracijos teisė suteikti pasimatymus suimtiesiems nėra savarankiška, ji priklauso nuo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra suimtojo byla, valios, t. y. leidimas pasimatymui išduodamas tik esant rašytiniam šių asmenų sutikimui. Iš aptarto teisinio reglamentavimo teismas nustatė, kad būtina sąlyga suteikti pareiškėjui pasimatymą, be kita ko, yra ir pareiškėjo kreipimasis į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasimatymo suteikimo. Lukiškių TI-K teismui nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Iš atsakovo atstovo pateikto siunčiamų atsakymų į suimtųjų ir nuteistųjų rašytinius prašymus, skundus, pasiūlymus, adresuotus direktoriui, registro matyti, kad pareiškėjas prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų nepateikė (b. 1. 28). Nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad prašymai Lukiškių TI-K buvo pateikti, tačiau konkrečių tai pagrindžiančių aplinkybių ar įrodymų nepateikė. Pareiškėjas nenurodė, su kokiais asmenimis siekė pasimatyti.
III.
6. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai, tik vieną kartą skirtas 4 valandų trukmės pasimatymas. Dėl to pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau gaudavo neigiamą atsakymą, kadangi nėra sąlygų suteikti pareiškėjui ilgalaikį pasimatymą dviem paroms su žmona. Net ir pakartotinis 4 valandų pasimatymas nebuvo skirtas. Lukiškių TI-K nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas neprašė skirti jam pasimatymus. Kadangi pareiškėjas negali pateikti teismui įrodymų, kad kreipėsi į administraciją, prašydamas skirti jam pasimatymus, teismo prašo išreikalauti šiuos įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nesvarstė visų argumentų, todėl prašo peržiūrėti netinkamą teismo sprendimą.
7. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Šiuo atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas.
7.2. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Taigi šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
7.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nesuteikus ilgalaikių pasimatymų, atlyginimo.
9. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K administracijai nepateikė.
10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas suteikti jam pasimatymus. Kadangi pats pateikti tai patvirtinančių įrodymų negali, prašo teismo išreikalauti juos iš atsakovo.
11. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.
13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
14. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
15. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė visų argumentų, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).
16. Dėl įrodymų pateikimo ir išreikalavimo, kaip minėta, esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą.
17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo pareiškęs reikalavimą išreikalauti iš Lukiškių TI-K informaciją apie suteiktus pasimatymus ir pareiškėjo lankymą, o pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjo skundą, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti ne tik atsiliepimą į pareiškėjo skundą, tačiau ir visą turimą su ginču susijusią medžiagą
(b. l. 5). Atsakovo atstovas kartu su atsiliepimu (bei patikslintu atsiliepimu) pateikė teismui visą su ginču susijusią medžiagą – ne tik duomenis apie pareiškėją (b. l. 13–14), tačiau ir siunčiamų atsakymų į suimtųjų ir nuteistųjų rašytinius prašymus, skundus, pasiūlymus, adresuotus direktoriui, registro išrašą, kuriame registruotų pareiškėjo prašymų suteikti jam pasimatymus nėra (b. l. 28–29). Apeliaciniame skunde prašydamas išsireikalauti iš jo asmens bylos kopijas ar originalus, kuriuose būtų pažymėta, kad pareiškėjas prašė skirti jam pasimatymus, pareiškėjas nenurodo, jog pirmosios instancijos teisme jam buvo apribota teisė teikti tokį prašymą, taip pat nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, vargu, ar atsakovo atstovas objektyviai galėtų pateikti pareiškėjo prašomą informaciją (asmens bylos kopijas ar originalus, kuriuose būtų pažymėta, kad pareiškėjas prašė skirti jam pasimatymus), kadangi, kaip nustatyta byloje, pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai neteikė tokių prašymų, be to, byloje yra pakankamai duomenų šioms reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo prašymas išreikalauti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.
18. Pridurtina, jog pareiškėjas, teigdamas, kad Lukiškių TI-K pateikti duomenys apie registruotus pareiškėjo prašymus yra melagingi, nepagrindė šių savo argumentų. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie yra nuoseklūs, juose pateikti duomenys neprieštaringi, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių duomenų patikimumo atmestini. Netgi vadovaujantis EŽTT praktika, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).
19. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumų ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, ginčo teisiniam santykiui taikytinų materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu, padarytomis išvadomis bei pateiktais motyvais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir jo pateiktus argumentus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, šių motyvų nekartoja. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
20. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija