Civilinė byla Nr. e3K-3-335-469/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24173-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2; 2.6.9.2;
3.3.1.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Groward Group“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Groward Group“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Senukai“, uždaroji akcinė bendrovė „Sumeda“, uždaroji akcinė bendrovė „Transmėja“, dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl turto gavimą be pagrindo, prievolių įskaitymą, įrodinėjimo procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančių teisės normų ir jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos nuostatų taikymo.
3. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. spalio 19 d. šalys sudarė žaliavos pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir sutartis), pagal kurią atsakovė iš ieškovės įsigijo 23 840 kg ekologiškų grūdų už 5721,60 Eur. Po kurio laiko atsakovės atstovas pareiškė žodinę pretenziją dėl netinkamos kokybės ekologiškų grūdų, nes juose buvo rasta neleistinų medžiagų. Atsakovei pareikalavus, ieškovė 2016 m. lapkričio 21 d. grąžino už grūdus sumokėtus pinigus. Ieškovė, siekdama išsiaiškinti, ar tikrai parduoti grūdai buvo užteršti pesticidais, kreipėsi į VšĮ „Ekoagros“ dėl grūdų ekologinės gamybos patikrinimo, o 2017 m. rugpjūčio 8 d. buvo gautas atsakymas, kad pesticidų likučių grūduose nebuvo rasta. Tai, kad grūduose galėjo atsirasti neleistinų medžiagų transportavimo metu, patvirtina ir krovinio svorio neatitikimai, nurodyti byloje esančiuose dokumentuose. Atsakovė iš ieškovės įsigijo 23 840 kg grūdų, tačiau CMR važtaraštyje nurodoma, kad krovinio svoris yra 24 500 kg. Atsakovei pateiktoje sąskaitoje, kurią išrašė bendrovė „Eurovo S. r. l.“, vėl buvo nurodyta, kad atsakovei grąžinama 23 840 kg grūdų. Minėti neatitikimai leidžia daryti išvadą, kad, be ieškovės parduotų grūdų, krovinyje galėjo atsirasti ir kitų grūdų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Teismas nustatė, kad šalys pagal 2016 m. spalio 19 d. sutartį susitarė dėl pašarinių ekologiškų kviečių pirkimo ir pardavimo. Pagal sutarties 3.4 punktą šalys susitarė, kad galutinis žaliavos kiekis ir kokybė bus nustatyti iškrovimo vietoje. Ieškovė krovinį supakavo į didmaišius. Atsakovė priėmė produkciją iš ieškovės sutartyje nurodytu adresu: Juodsodės k., Telšių r., ir sumokėjo ieškovei už produkciją sutartą 5721,60 Eur sumą. Kviečiai buvo gabenami į Italiją – tai patvirtina byloje esantys važtaraščiai ir krovinio dokumentai. Ieškovė krovinio dokumentuose pasirašė, kad transporto priemonė atitinka ekologiškų produktų gabenimo reikalavimus, be to, pagal sutarties 6.6 punktą ieškovei buvo žinoma, kad atsakovė parduos produkciją tretiesiems asmenims.
6. 2016 m. lapkričio 10 d. bendrovė „Eurovo S. r. l.“ atsakovei pareiškė pretenziją, kurioje nurodė, kad 2016 m. spalio 25 d. atvežtuose kviečiuose buvo nustatytas „etoksikino“ užkratas. 2016 m. lapkričio 21 d. bendrovė „Eurovo S. r. l.“ grąžino atsakovei krovinį – 23 840 kg kviečių, nurodydama, kad prekė neatitinka reikalavimų. Atsakovė ieškovei 2016 m. lapkričio 21 d. surašė pretenziją, kurioje nurodė, kad pirkėjas kviečių nepriėmė dėl netinkamos kokybės, ir paprašė atlyginti nuostolius – 2865,20 Eur (plius PVM, iš viso – 3466,89 Eur) transportavimo išlaidas. Atsakovė ieškovei 2016 m. lapkričio 21 d. išrašė 3466,89 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė neigė gavusi atsakovės pretenziją, tačiau šios neginčijo ir jos atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad apie susidariusią situaciją dėl grūduose rastų neleistinų medžiagų bei produkcijos grąžinimo ieškovė buvo informuota žodžiu. 2016 m. lapkričio 21 d. ieškovė atsakovei pervedė 5721,60 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „grąžinimas“.
7. Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 24 d. Perrūšiavimo aktas patvirtina, jog atsakovė iš ieškovės įsigytą produkciją, kuri neatitiko kokybės reikalavimų, perrūšiavo į neekologišką, produkcija bendrovės veikloje buvo sunaudota kaip neekologiška. Atsakovė tą pačią dieną išrašė ieškovei 3107,87 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą dėl pašarinių kviečių pirkimo ir pardavimo. Jokių duomenų, kad ieškovė su kviečių pardavimu kaip pašarinių už mažesnę kainą nesutiko, byloje nėra. Priešingai, ieškovė neginčijo, kad minėtą sąskaitą faktūrą yra įtraukusi į savo ūkio buhalterinę apskaitą.
8. Teismas nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu ieškovė paprašė atsakovės pateikti papildomą informaciją (dokumentus), susijusius su 23 840 kg ekologiškų grūdų pardavimu. Atsižvelgdama į atsakovės atsakymą, kad visi šalių sutartiniai santykiai, susiję su grūdų pirkimu, yra pasibaigę, ieškovė pateikė galutinę pretenziją atsakovei, prašydama grąžinti 5721,60 Eur sumą, kaip be pagrindo įgytą turtą.
9. Teismas pažymėjo, kad, atsakovei patyrus nuostolių, o ieškovei pardavus produkciją mažesne kaina, abi šalys įgijo šiuos priešpriešinius reikalavimus: atsakovė turėjo reikalavimo teisę į 3466,89 Eur sumą dėl nuostolių atlyginimo, o ieškovė sutarė su atsakove dėl produkcijos pardavimo už 3107,84 Eur sumą, todėl įgijo reikalavimo teisę į 3107,84 Eur kainą. Atsakovė atliko įskaitymą, taip sumažindama 3466,89 Eur sumą dėl nuostolių atlyginimo prekių pirkimo kaina, t. y. 3107,84 Eur.
10. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius rašytinius įrodymus, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovė ieškovės pervestą 5721,60 Eur sumą gavo nesant jokio teisinio pagrindo. Esminė pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą sąlyga yra prašomo išreikalauti turto įgijimo teisinio pagrindo nebuvimas, t. y. negalimumas pateisinti daikto ar pinigų gavimo nei įstatymu, nei sandoriu. Duomenų, kad ieškovė įstatymų nustatytais terminais ir tvarka ginčijo produkcijos kokybę, nėra.
11. Iš ieškovės pateikto rašto, tyrimo paketo „PSP8G“ tiriamų medžiagų sąrašo, laboratorinių tyrimų 2017 m. rugpjūčio 8 d. ataskaitos teismas nustatė, kad ieškovė perdavė 2016 m. spalio 19 d. užplombuotą vasarinių kviečių mėginį VšĮ „Ekoagros“, mėginys buvo tirtas „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbH“ Vokietijoje, Hamburge, kuri yra akredituota Vokietijos akreditavimo įstaigos „DAkkS“, ir jokių pesticidų nebuvo aptikta. Ieškovė teigė, kad jos parduoti grūdai buvo tinkamos kokybės, o jei Italiją pasiekė jau neatitinkantys reikalavimų, jie galėjo būti užkrėsti pervežimo metu. Tačiau tokie ieškovės teiginiai nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Atsakovė priėmė produkciją iš ieškovės sutartyje nurodytu pakrovimo adresu. Ekologiškų prekių krovinio Nr. 2015-2015-546 dokumentus pasirašė ir ieškovė, nurodydama, kad patvirtina, jog transporto priemonė atitinka ekologiškų produktų gabenimo reikalavimus, kad transporto priemonė yra paruošta tinkamai tam, jog neužterštų ekologiškų produktų ir šie nesusimaišytų su neekologiškais produktais.
12. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog grūdai galėjo būti ir buvo užkrėsti pesticidais vežimo metu. UAB „Senukai“ pateikė pažymą, iš kurios matyti, kad bendrovei priklausančiu automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su tentine puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo gabenami plastikiniai vamzdžiai maršrutu Kaunas–Mažeikiai, o grįžtant iš Mažeikių į Kauną Telšių r., Kautanavoje, buvo pakrautas krovinys – ekologiški kviečiai ir šis krovinys buvo atvežtas į krovinių terminalą Karmėlavoje, Pievų g. 1, bei perduotas UAB Aviacijos paslaugų centrui. Šią krovinio vietą žodžiu nurodė UAB „Transmėja“, su kuria buvo sudaryta sutartis –minėto krovinio pervežimo užsakymas.
13. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ūkis buvo tikrinamas, byloje pateikti protokolai, t. y. 2017 m. birželio 19 d. Ekologinės gamybos tikrinimo protokolas bei 2017 m. liepos 27 d. Papildomo tikrinimo protokolas. Iš šio protokolo matyti, kad išvalyti grūdai buvo supilti į didmaišius, tačiau grūdų valymą atliko trečioji šalis ir nėra pateikti dokumentai, įrodantys subrangovo vykdomos veiklos sertifikatą. Teismas padarė išvadą, kad nėra įstatyme įtvirtintų sąlygų konstatuoti atsakovę be pagrindo įgijus turtą.
14. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 4 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino; priteisė ieškovei iš atsakovės 5721,60 Eur be pagrindo įgytų lėšų ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
15. Teisėjų kolegija nutarė priimti ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus, kurie, ieškovės teigimu, patvirtina aplinkybes, jog jai nebuvo pateikta 2016 m. lapkričio 24 d. sąskaita. Tai paneigia atsakovės argumentus, kad šalys susitarė žaliavą pirkti ir parduoti mažesne kaina. Teisėjų kolegija nurodė, kad šie ieškovės įrodymai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui, tačiau jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Be to, atsakovė su pateiktais naujais įrodymais yra susipažinusi, dėl jų pasisakė atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl teisėjų kolegija laikė, kad naujų įrodymų pateikimas ir jų priėmimas atsakovės ir kitų proceso dalyvių interesų nepažeis.
16. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog 2016 m. lapkričio 21 d. pretenzija, 2016 m. lapkričio 21 d. 3466,89 Eur sumos PVM sąskaita faktūra, 2016 m. lapkričio 24 d. 3107,84 Eur sumos sąskaita faktūra buvo įteiktos ieškovei, sąskaitų ieškovė nėra pasirašiusi, siuntimo dokumentų taip pat nepateikta.
17. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės atstovas 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu kreipėsi į atsakovę, kad ši pateiktų dokumentus, įrodančius netinkamą ekologiškų grūdų kokybę, tačiau atsakovė 2017 m. spalio 9 d. elektroniniu laišku ieškovės atstovui atsisakė išduoti bet kokius dokumentus, nurodydama, kad visi sutartiniai santykiai su ieškove yra pasibaigę, o ieškovei visi duomenys buvo pateikti laiku.
18. Byloje nustatyta, kad krovinys galutinį gavėją pasiekė būdamas netinkamos kokybės, duomenų, jog jis buvo sugadintas transportavimo metu, nėra, todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčo dėl žaliavos netinkamos kokybės byloje nėra. VšĮ „Ekoagros“ 2017 m. birželio 19 d. Ekologinės gamybos tikrinimo protokole nurodyta, kad 2016 m. lapkričio 24 d. buvo išrašyta sąskaita dėl 23,70 t kviečių pardavimo pagal PVM sąskaitą faktūrą GRN Nr. 2793, taip pat nurodyta ir 2017 m. liepos 27 d. Papildomo patikrinimo protokole, tačiau patikrinimo aktuose nurodytos sąskaitos faktūros nėra. Byloje esančios sąskaitos, kuriomis atsakovė grindžia atlikto įskaitymo faktą, ir patikrinimo aktuose nurodytos sąskaitos numeriai nesutampa. 2016 m. lapkričio 24 d. sąskaitoje faktūroje įrašyta, kad ieškovei už 23,70 kg pašarinių kviečių buvo sumokėta 3107,84 Eur suma. Be to, minėtoje sąskaitoje nurodytas sutarties numeris (20161122/NM01) nesutampa su šalių pasirašytos sutarties numeriu. Jokių kitokių šalių pasirašytų sutarčių byloje nėra. 2016 m. spalio 25 d. sąskaitoje perkamos žaliavos kiekis buvo 23 840 kg už 5721,60 Eur sumą, o 2016 m. lapkričio 24 d. sąskaitoje nurodytas žaliavos kiekis – 23 700 kg.
19. Ieškovė tai, kad su ja nebuvo derintos jokios sąlygos dėl mažesnės kainos, grindžia kartu su apeliaciniu skundu pateiktais rašytiniais įrodymais, kuriuos teisėjų kolegija nutarė pridėti prie nagrinėjamos bylos. Iš ieškovės pateiktos 2016 m. spalio – 2017 m. gegužės mėnesių Pinigų, pirkimo–pardavimo žurnalo kopijos už matyti, kad šiame žurnale neužfiksuota, jog ieškovė būtų gavusi iš atsakovės pinigus 2016 m. lapkričio 24 d. ar vėliau. Žurnale yra užfiksuota, kad 2016 m. lapkričio 10 d. už grūdus iš atsakovės buvo gautos 5721,60 Eur pajamos, o 2016 m. lapkričio 21 d. atsakovei ta pati suma grąžinta.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ieškovės argumentus, kad šalys galėjo tartis dėl grūdų realizavimo, tačiau byloje nėra įrodymų, kokia kaina sutarta, ar ji liko ta pati, ar buvo sumažinta. Patikrinimo aktuose minimoje 2016 m. lapkričio 24 d. sąskaitoje faktūroje GRN Nr. 2793 nurodytas tik parduotų grūdų kiekis – 23,70 t, tačiau kaina nėra nurodyta. Byloje esant prieštaringiems įrodymams, sąskaitų faktūrų numerių nesutapimams, žaliavos kiekio skirtumui, daryti išvadą, kad šalys buvo susitarusios pirkti ir parduoti produkciją už mažesnę kainą, nėra jokio pagrindo. Bylos medžiaga patvirtina, kad žaliavą atsakovė sunaudojo, pinigus už žaliavą iš ieškovės gavo. Šios aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė yra nepagrįstai praturtėjusi ieškovės sąskaita.
21. Atsakovė teigia, kad ji turėjo teisę reikalauti iš ieškovės atlyginti 3466,89 Eur nuostolius, kuriuos sudarė 2150 Eur transporto išlaidos ir 715,20 Eur negautos pajamos, o ieškovė turėjo reikalavimą į 3017,84 Eur, todėl atsakovė atliko vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir paaiškėjo, kad ieškovė netgi liko atsakovei skolinga jos patirtų nuostolių atlyginimą. Šalys 2016 m. spalio 19 d. žaliavos pirkimo–pardavimo sutarties 4.9 punkte susitarė, kad pirkėjui pateiktos žaliavos, neatitinkančios deklaruojamos pardavėjo žaliavos kokybės, nurodytos sutartyje, gali būti grąžinamos pardavėjui ir jis privalo atlyginti visas transportavimo ir kitas susijusias išlaidas bei visą žalą, susijusią su negautomis pajamomis ir kitomis papildomomis išlaidomis, per 10 dienų nuo žaliavų grąžinimo pardavėjui dienos ir (ar) pateikto reikalavimo atlyginti patirtus visus nuostolius. Atsakovė nuostolių dydį įrodinėja savo pačios surašyta 2016 m. lapkričio 21 d. pretenzija ir tos pačios dienos PVM sąskaita faktūra Nr. AGRR00 8529. Šiuos dokumentus pasirašė tik atsakovė, byloje nėra jokių duomenų, kad ji minėtą pretenziją bei sąskaitą faktūrą išsiuntė ieškovei.
22. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad sąskaitoje nurodytos tik transporto išlaidos, kurių suma 2865,20 Eur be PVM, o pretenzijoje kaip tos pačios sumos nuostoliai nurodyta transporto išlaidos (2150 Eur) ir negautos pajamos (715,20 Eur), už kurias PVM negali būti skaičiuojamas. Byloje yra trečiojo asmens UAB „Intranslita“ pranešimas, jog už atsakovei suteiktas transportavimo paslaugas 2016 m. lapkričio 24 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurioje suteiktų paslaugų suma yra 1700,06 Eur su PVM ir ši sąskaita yra apmokėta. Kitų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė už transporto paslaugas sumokėjo 2150 Eur, byloje nėra. Ieškovei pagal sutartį žaliava nebuvo grąžinta, žaliavą sunaudojo atsakovė.
23. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė su atsakove dėl žaliavos pirkimo ir pardavimo mažesne kaina atskirai, kaip tai nustatyta šalių pasirašytoje sutartyje, susitarusios nebuvo, netinkamos kokybės žaliavos atsakovė ieškovei negrąžino, pretenzija dėl nuostolių atlyginimo nebuvo pareikšta, nuostolių dydis neįrodytas, ieškovė gautus pinigus už parduotą žaliavą grąžino atsakovei, todėl padarė išvadą, kad atsakovė yra nepagrįstai praturtėjusi ieškovės sąskaita, nes ieškovė grąžino atsakovei visą sumą be jokio pagrindo. Todėl yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio nuostatas ir priteisti iš atsakovės ieškovei 5721,60 Eur kaip be pagrindo gautas lėšas. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
24. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Groward Group“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Kauno apygardos teismas neteisingai taikė CK 6.237 ir 6.241 straipsnius. Teismas nustatė, kad atsakovė iš ieškovės įgijo turtą nepagrįstai, nors sutiko ir laikė įrodyta, jog ieškovės patiekta produkcija buvo netinkamos kokybės. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad atsakovė neturėjo pagrindo įgyti turtą (gauti nuostolių atlyginimą pagal pretenziją ir jį įskaityti). Kauno apygardos teismas tokią išvadą motyvavo tuo, kad nebuvo rašytinio šalių susitarimo dėl produkcijos pirkimo mažesne kaina (nors tame pačiame teismo sprendime buvo nustatyta, kad šalys bendravo žodžiu dėl produkcijos realizacijos; VšĮ „Ekoagros“ protokoluose pasisakyta, kad produkcija realizuota mažesne kaina, kaip neekologiška; atsakovė išrašė PVM sąskaitas faktūras, šios įtrauktos į apskaitą ir t. t.). Be to, teismas nurodė, kad rašytinė pretenzija dėl nuostolių atlyginimo nebuvo pareikšta (nors tame pačiame teismo sprendime nustatyta, kad nėra ginčo, jog pretenzija buvo pareikšta žodžiu ir iškart po jos gavimo ieškovė atliko pavedimą atsakovei). Teismas nepagrįstai siaurai aiškino CK 6.237 straipsnį. Teismas laikė, kad turtas gali būti įgytas teisėtai tik tokiu atveju, kai šalys sudaro sutartį rašytine forma ir yra pateikta rašytinė pretenzija. Nei šalių pasirašyta sutartis, nei CK pirkimo–pardavimo santykius reguliuojančios normos nenustato, kad rašytinės formos nesilaikymas daro susitarimą dėl prekės kainos sumažinimo negaliojantį. Taip pat Lietuvos teisės aktai nenustato, kad pretenzija kitai šaliai turi būti pateikta būtent raštu. Kauno apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimo instituto taikymui įtakos turi ir CK 6.241 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią nelaikoma, kad turtą asmuo įgijo be pagrindo, netgi tada, kai jis gautas iš asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmens, kuris, neprivalėdamas prievolės vykdyti, ją įvykdė ir tai atitiko geros moralės nuostatas. Kauno apygardos teismo aiškinimas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo instituto taikymo pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tokiu atveju būtent ieškovė nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita.
24.2. Kauno apygardos teismas savo sprendime pažymėjo, kad atsakovė neįrodė nuostolių, kurie atsirado ieškovei pateikus netinkamos kokybės produkciją, ir tai taip pat laikė pagrindu tenkinti ieškovės ieškinį dėl nepagrįstai įgyto turto grąžinimo. Teisinio pagrindo buvimo įrodymas, kuris yra privalomas atsakovei, kai ieškovė gina savo teises, taikydama be pagrindo įgyto turto institutą, neturėtų būti painiojamas su reikalavimu įrodyti nuostolius, kaip tai suprantama taikant civilinę arba sutartinę teisinę atsakomybę. Tokio pobūdžio bylose kaip ši nėra pareigos įrodyti konkrečių nuostolių dydžio, jų fakto, bet yra pareiga įrodyti, kad atsakovė turėjo teisę gauti jų atlyginimą. Atsakovė kaip tik šioje byloje ir įrodė, kad, esant netinkamai produkcijos kokybei, ji turėjo teisę į atsiradusių nuostolių atlyginimą. Su tuo sutinkama ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje teigiama, kad atsakovas, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009). Teismas visiškai nepagrįstai laikė, kad atsakovė neįrodė teisėto pagrindo gauti nuostolių atlyginimą, ir, remdamasis šia aplinkybe, negalėjo motyvuoti savo sprendimo tenkinti ieškovės reikalavimą pripažinti, jog turtą atsakovė įgijo be teisėto pagrindo.
24.3. Tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai. Pažymėtina, kad kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad nors kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklės, tačiau tai turi būti daroma tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Šioje byloje, priešingai, nustatyti faktai, įrodantys, kad ieškovė galėjo ginti savo teises ir kitais gynybos būdais: ieškovė neginčijo įskaitymo, kuriuo atsakovė įskaitė ieškovės nuostolius su suma, mokėtina už produkciją sumažinta kaina (t. y. atsakovė padarė įskaitymą ir apie tai informavo kitą šalį); ieškovė neginčijo produkcijos kainos mažinimo, kuris įformintas PVM sąskaitoje faktūroje, ir produkcijos pardavimo mažesne kaina, nors aplinkybė, kad produkcija parduota atsakovei, buvo akivaizdi iš VšĮ „Ekoagros“ tikrinimų protokolų; ieškovė neginčijo produkcijos perklasifikavimo iš ekologiškos į neekologišką; ieškovė, pervedusi piniginę sumą atsakovei, nereikalavo grąžinti produkcijos. Akivaizdu, kad ieškovė byloje galėjo taikyti kitus prievolinius ir daiktinius teisių gynybos būdus, o ne be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutą. Teismas visiškai nesiaiškino, ar ieškovė neturėjo savo teisių ginti kitomis įstatyme nurodytomis priemonėmis, nors tai ir yra laikoma privaloma be pagrindo įgyto grąžinimo instituto taikymo sąlyga.
24.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principą. Kasacinio teismo praktikoje formuluojama, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto gavimo atsakovas turi būti pajėgus įrodyti konkretaus teisinio pagrindo įgyti turtą buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018; ir kt.). Teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovei atsiradę nuostoliai yra neįrodyti. Be to, teismas supainiojo, kas turi būti įrodinėjama – patys nuostoliai ar teisinis pagrindas gauti tokių nuostolių atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai prie bylos pridėjo įrodymus, susijusius su PVM sąskaita faktūra, dėl produkcijos realizavimo mažesne kaina (apie kuriuos galėjo pasisakyti ir prašyti pridėti pirmosios instancijos teisme). Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad įrodymai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui. Nepaisydamas to, kad šie įrodymai yra susiję su produkcijos realizavimu, teismas, iškėlęs šį klausimą, nesiekė išsiaiškinti bylos esmės (nors šie klausimai net nebuvo kelti pirmosios instancijos teisme) ir pats tokių įrodymų nereikalavo bei negrąžino spręsti šio klausimo pirmosios instancijos teismui.
25. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Byloje nustatyta, kad atsakovė praturtėjo dėl ieškovės veiksmų. Ieškovė negalėjo savo pažeistų teisių ginti kitais teisių gynimo būdais (pvz., pagrindo reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo nebuvo ar reikalauti grąžinti produkciją, nes ji buvo sunaudota atsakovės veikloje), todėl turėjo pagrindą reikšti ieškinį atsakovei dėl nepagrįsto praturtėjimo, o tai atitinka kasacinio teismo ir teisės doktrinoje suformuluotas nepagrįsto praturtėjimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016; 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; kt.). Neatsižvelgdamas į tai, kad tarp ginčo šalių faktiškai buvo susiklostę teisiniai santykiai (sudaryta sutartis), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė be pagrindo grąžino turtą (lėšas), kadangi kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklės, be to, atsakovė neįrodė, jog buvo susitarta dėl žaliavos pardavimo mažesne kaina ar kad apskritai buvo tartasi dėl jos pardavimo.
25.2. Atsakovė tik sau palankiai interpretuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino CK 6.237 straipsnio aiškinimą ir, anot atsakovės, teismas laiko, kad turtas gali būti laikomas įgytu su teisiniu pagrindu tik tokiu atveju, kai šalys sudaro sutartį rašytine forma ir yra pateikta rašytinė pretenzija. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pretenzija nebuvo pareikšta, neišaiškino, kad ji privalo būti rašytinės formos, kaip teigia atsakovė, o tik tinkamai taikė civilinio proceso taisykles, nustatančias įrodinėjimo naštos paskirstymą bei įrodymų vertinimą.
25.3. Atsakovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog be pagrindo įgyto turto grąžinimo instituto taikymui turi įtakos ir CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta išimtis – turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas. Ši teisės norma neturi nieko bendra su tuo, kaip ją aiškina ir interpretuoja atsakovė. Teisės doktrinoje nurodoma, kad CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas taikytinas, kai įvykdyta prigimtinė prievolė (pvz., tėvai teikė išlaikymą savo pilnamečiams vaikams, kurių pagal įstatymą jie nebeprivalėjo išlaikyti, išlaikymas teikiamas posūniui ar podukrai, pilnamečiams broliui ar seseriai, ir pan.).
25.4. Atsakovė, tinkamai neinformuodama ieškovės apie savo ketinimus sunaudoti žaliavą bei vienašališkai nustačiusi neva naują žaliavos kainą ir iš karto sunaudodama žaliavą, prisiėmė riziką, kad ieškovė pasiliks teisę reikalauti grąžinti žaliavą. Taigi atsakovė negali remtis sutarties 4.9 punktu, nes ji negrąžino žaliavos ieškovei. Be to, atsakovė teigė, kad ieškovė dar liko skolinga dalį nuostolių sumos, kai atsakovė įvykdė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tačiau jokios pretenzijos ar reikalavimo ieškovė dėl tos likusios nuostolių sumos nėra gavusi, todėl neaišku, kodėl atsakovė, kaip ji pati teigia, turėdama reikalavimo teisę, šia nepasinaudojo ir nereikalavo iš ieškovės atlyginti likusios dalies. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė vertindamas esamų įrodymų visumą, o nuostolių faktas bei dydis iš esmės susijęs su CK 6.237 straipsnio taikymui reikalingu teisinio pagrindo buvimu ar nebuvimu. Teisinis pagrindas įgyti tam tikrą reikalavimo teisę gali būti skirtingas, todėl, įrodinėjant vieno ar kito teisinio pagrindo reikalavimo teisės egzistavimą, reikia įrodinėti skirtingus dalykus (pvz., kai skolininkas, grąžinęs skolą, nori išsireikalauti skolą CK 6.237 straipsnio pagrindu, kreditorius turėtų pateikti skolą patvirtinančius dokumentus, kurie iš esmės pagrįstų skolos egzistavimą). Šiuo atveju atsakovė, įrodinėdama, kad turėjo teisinį pagrindą reikalauti nuostolių atlyginimo, turėjo įrodyti, kad ji faktiškai patyrė konkretaus dydžio nuostolius, tačiau tokių įrodymų atsakovė nepateikė.
25.5. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra prievolės pabaigos pagrindas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai atsakovas ginasi nuo ieškovo pareikšto reikalavimo įvykdyti prievolę, teigdamas, kad ši prievolė pasibaigė įskaitymu, jis turi procesinę pareigą įrodyti, kad įskaitymas įvyko, t. y. kad buvo pagrindas atlikti įskaitymą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), kad laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2011). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad atsakovė ne tik nepagrindė, jog turėjo reikalavimo teisę į ieškovę, bet ir nepagrindė, kad įskaitymas buvo atliktas laikantis įstatyme nustatytų sąlygų. Atsakovė visiškai nepagrįstai ir iškraipydama apeliacinės instancijos teismo sprendimą savo skunde teigia, neva apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovė yra atlikusi sumažintos produkcijos kainos ir nuostolių įskaitymą, kuris yra nenuginčytas ir galiojantis. Taigi atsakovė sau palankia linkme iškraipo skundžiamo teismo sprendimo turinį.
25.6. Atsakovė nurodo, kad ieškovė neginčijo produkcijos kainos mažinimo, įforminto PVM sąskaitoje faktūroje, ir produkcijos pardavimo mažesne kaina. Apie šias aplinkybes ieškovė sužinojo tik gavusi atsiliepimą į ieškinį, todėl jų ginčyti neturėjo galimybės. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo yra subsidiarus teisių gynimo būdas, taikomas tada, kai kiti civilinių teisių (sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės) gynybos būdai negalimi arba neduoda norimo rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018). Taigi visi atsakovės išvardyti teisių gynimo būdai būtų buvę neveiksmingi. Todėl atsakovės argumentas, kad ieškovė savo pažeistas teises galėjo ginti kitais prievoliniais ir daiktiniais teisių gynybos būdais, o ne be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutu, yra nepagrįstas.
25.7. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad atsakovė nepateikė aiškių duomenų (įrodymų), kad: a) buvo tinkamai įvykdytas įskaitymas, b) buvo sudarytas susitarimas dėl žaliavos pardavimo mažesne kaina, c) ieškovei buvo pateikta pretenzija dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovė pateikė tik prieštaraujančius vienas kitam (nesutampančius) įrodymus, todėl laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai nustatė, kad, esant byloje prieštaringiems įrodymams, sąskaitų faktūrų numerių nesutapimams, žaliavos kiekio skirtumui, padaryti išvadą, kad šalys buvo susitarusios parduoti produkciją už mažesnę kainą, nėra jokio pagrindo.
25.8. Atsakovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose turėjo galimybę pateikti savo atsikirtimus (paaiškinimus) bei įrodymus (pvz., apie pretenzijos išsiuntimą ieškovei), tačiau to nepadarė. Taigi atsakovės argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principus, nepagrįstas.
25.9. Apeliacinės instancijos teismas, prie bylą pridėdamas naujus įrodymus, nurodė, kad nors ieškovės kartu su skundu pateikti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, po skundžiamo sprendimo priėmimo. Be to, atsakovė su pateiktais naujais įrodymais yra susipažinusi, dėl jų pasisakė atsiliepime į apeliacinį skundą. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2018 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų
26. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl turto gavimą be pagrindo, prievolių įskaitymą ir įrodinėjimą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančių teisės normų taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl nurodytų teisės institutų yra pakankamai išplėtota ir nuosekli, naujų teisės klausimų byloje nekyla. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, pasisako dėl turto gavimą be pagrindo, prievolių įskaitymą bei įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo tinkamumo apeliacinės instancijos teismo sprendime, neperžengdama kasacinio skundo ribų (CPK 347 straipsnio 1, 2 dalys, 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl nuostolių įskaitymo
27. Įskaitymas – vienas iš įstatyme įtvirtintų prievolės pasibaigimo būdų (CK 6.130 straipsnio 1 dalis).
28. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 32 punktas).
30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
31. Dėl teismo, nagrinėjančio ginčą dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu, pareigų kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas. Dėl juridinio asmens veiklos teisinio reglamentavimo įskaitymo, kaip ir kitų sandorių, sudarymas turi būti pagrįstas rašytiniais įrodymais, jų vertinimas turi būti paremtas nuoseklia visų įrodymų analize ir atitikti CPK normų bei teismų praktikos suformuluotas bendrąsias įrodinėjimo taisykles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
32. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, atsakovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimo į ieškinį pagrindu. Kaip teisingai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo ieškovė, atsakovė, teigdama, kad prievolė sumokėti ieškovei už nupirktus grūdus pasibaigė nuostolių atlyginimo prievolės įskaitymu, turi įrodyti tiek aptartas įskaitymo sąlygas, tiek įskaitymo atlikimo – pranešimo apie įskaitymą – faktą.
33. Šiame kontekste teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad kokiu nors būdu iki civilinės bylos iškėlimo teisme ieškovei pranešė, jog įskaito priešpriešinius piniginius reikalavimus, t. y. kad įskaitymas įvyko. Pranešimo apie įskaitymą fakto nenustatė bylą nagrinėję teismai, dėl šios skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies atsakovė kasaciniame skunde argumentų nepateikia. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad prievolių įskaitymo sandoris byloje nenustatytas.
34. Antra, atsakovė, teigdama, kad įvyko nuostolių atlyginimo prievolės įskaitymas, turi įrodyti konkrečios prievolės faktą (nutarties 29 punktas). Apeliacinės instancijos teismas sprendime konstatavo, kad nuostolių atlyginimo prievolės atsakovė neįrodė (skundžiamo sprendimo 41, 42 punktai). Atsakovė kasaciniame skunde nepateikia argumentų dėl tokios apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstumo, nesiremia proceso teisės normomis dėl įrodymų vertinimo, tačiau teigia, kad ginče dėl nepagrįsto praturtėjimo jai pakanka įrodyti, jog turi teisę į nuostolių atlyginimą, bet ne pačią nuostolių atlyginimo prievolę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie atsakovės argumentai neturi teisinio pagrindo, todėl yra atmetami.
35. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti atsakovės atsikirtimai, jog prievolė sumokėti ieškovei už gautus grūdus pasibaigė nuostolių prievolės įskaitymu.
Dėl turto gavimo be pagrindo
36. Ieškovė teisiniu ieškinio reikalavimų pagrindu nurodo turto gavimo be pagrindo instituto nuostatas. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis; pagal CK 6.237 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje nurodytus atvejus.
37. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019 20 punktą).
38. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).
39. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Kasacinis teismas dėl minėto CK instituto taikymo galimybės, kai šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo; taip pat jei atlyginta neegzistuojanti žala arba atlyginta daugiau, nei patirta, ji atlyginta nesant teisinio pagrindo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019 16, 17 punktus).
40. Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio (pagal pareigas), vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2011; kt.). Teismas dėl ieškovo nurodytų faktinių reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo aplinkybių sprendžia, ar nėra pagrindo jas kvalifikuoti kaip daikto išreikalavimą iš neteisėto valdymo, reikalavimą įvykdyti prievolę, sutartinę prievolę, žalos atlyginimą ar kitą konkretų daiktinės, prievolių ar kitu teisiniu pagrindu reiškiamą reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-695/2019, 26 punktas).
41. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą).
42. Nagrinėjamoje byloje atsakovė neneigė ieškovės teisės gauti lėšas už parduotus grūdus, tačiau atsikirsdama į ieškinį teigė, kad pradinė sutartis dėl ekologiškų grūdų pirkimo ir pardavimo buvo nutraukta paaiškėjus, kad grūdai neatitinka kokybės reikalavimų ir dėl to juos atsisakius pirkti atsakovės kontrahentui. Atsakovė teigė, kad su ieškove sudarė naują sutartį dėl grūdų pardavimo už mažesnę – 3107,87 Eur kainą, tačiau jos prievolė sumokėti sutartą kainą pasibaigė įskaičius priešpriešinę ieškovės prievolę atlyginti dėl netinkamo pradinės sutarties vykdymo patirtus nuostolius.
43. Kaip konstatuota šioje nutartyje, atsakovė neįrodė, kad jos prievolė sumokėti ieškovei už sunaudotus komercinėje veikloje grūdus pasibaigė nuostolių įskaitymu. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pagrįstai ieškovei priteista pradine sutartimi šalių sutarta ekologiškų grūdų kaina – 5721,60 Eur.
44. Šiame kontekste visų pirma pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino įrodyta aplinkybę, jog ieškovės pateikti grūdai neatitiko pradine sutartimi sutartų kokybės reikalavimų, t. y. nebuvo ekologiški. Ieškovė šios teismų konstatuotos aplinkybės neginčija. Pagal įstatymą kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi faktas, kad ieškovė patiekė neatitinkančius sutartų kokybės reikalavimų grūdus, laikytinas galutinai nustatytu byloje.
45. Antra, nors atskirai nebuvo tirta ir įrodinėta aplinkybė, kad ekologiški grūdai yra brangesni už tokių kokybės reikalavimų neatitinkančius grūdus, teisėjų kolegija vertina, kad ši aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina visuotinai žinoma ir neįrodinėtina (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė, jog su ieškove buvo sudaryta nauja pirkimo–pardavimo sutartis už mažesnę – 3107,87 Eur – kainą. Atsakovė su tokiu sprendimu nesutinka, tačiau konkrečių argumentų, grindžiamų proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimu bei byloje esančių įrodymų turinio analize, nepateikia. Atsakovė tik nurodo, kad pats apeliacinės instancijos teismas pripažino šalis bendravus žodžiu, VšĮ „Ekoagros“ protokoluose pasisakyta, kad produkcija realizuota mažesne kaina, atsakovė yra išrašiusi PVM sąskaitas faktūras už neekologiškos produkcijos pirkimą, šios sąskaitos faktūros yra įtrauktos į apskaitą ir t. t. (kasacinio skundo 14 punktas). Įvertinusi kasacinio skundo argumentus dėl šios ginčo dalies, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie nepakankami, jog būtų nuginčyta apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvada dėl naujos grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fakto nepripažinimo.
47. Konstatavus, kad naujos pirkimo–pardavimo sutarties faktas neįrodytas, ieškovės reikalavimai turi būti vertinami turto gavimo be pagrindo instituto normų pagrindu. Neginčytina, kad atsakovė gavo turtinę naudą, nes iš ieškovės gautus grūdus sunaudojo komercinėje veikloje. Kaip nurodyta anksčiau, pagrįsta manyti, kad ekologiškiems grūdams keliamų reikalavimų neatitinkantys grūdai yra pigesni už tokius reikalavimus atitinkančius grūdus. Atsakovė pateikė įrodymus dėl grūdų, kaip neekologiškų, realizavimo mažesne kaina ir teigė, kad grūdai buvo verti 3107,87 Eur. Kadangi ieškovė kitokių tikrosios grūdų kainos įrodymų nepateikė, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė ieškovės sąskaita gavo 3107,87 Eur turtinę naudą be teisinio pagrindo ir šią sumą turi grąžinti ieškovei.
48. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovės kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas, pripažinus ieškovę pažeidus pirkimo–pardavimo sutartį ir pateikus kokybės reikalavimų neatitinkančius grūdus, priteisti ekologiškų grūdų kainą sukuria situaciją, kurioje be teisinio pagrindo iš dalies praturtėja pati ieškovė, todėl šiuo aspektu negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme
49. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 26 punktas).
50. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019, 51 punktas).
51. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus, paneigiančius atsakovės argumentus, jog šalys susitarė grūdus pirkti ir parduoti mažesne kaina. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nors ieškovės kartu su skundu pateikti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau šiuo atveju jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, po skundžiamo sprendimo priėmimo. Be to, atsakovė su pateiktais naujais įrodymais buvo susipažinusi, dėl jų pasisakė atsiliepime į apeliacinį skundą. Todėl teismas sprendė, kad naujų įrodymų pateikimas ir jų pridėjimas prie bylos atsakovės ir kitų proceso dalyvių interesų nepažeis, dėl to ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai buvo pridėti prie bylos.
52. Atsakovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog aptariami įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nepagrįstai juos pridėjo prie bylos.
53. Pirmiausia teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, pridėdamas prie bylos naujus įrodymus, pažeidė nurodytas teismų praktikos nuostatas, apibrėžiančias apeliacinės instancijos teismo diskreciją. Be to, aptartos šioje nutartyje aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad, nepriėmus pateiktų naujų įrodymų, būtų buvęs priimtas kitoks sprendimas dėl ginčo esmės.
Dėl bylos procesinės baigties
54. Visumos aptartų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad skundžiamas sprendimas turi būti pakeistas, sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistą sumą iki byloje nustatytos parduotų grūdų tikrosios vertės – 3107,87 Eur. Atitinkamai perskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
55. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
56. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 5721,60 Eur žalos atlyginimą, o priteista 3107,87 Eur, taigi ieškinys patenkintas 54,32 proc.
57. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 129 Eur žyminio mokesčio. Ieškinį tenkinus 54,32 proc., ieškovei iš atsakovės priteistina 70,07 Eur žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme.
58. Ieškovė pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą priteisti j ai 2346,50 Eur advokato išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos) 5, 8.2, 8.3, 8.16, 8.17, 8.18, 8.19 punktus, nustatė, kad advokato padėjėjo ieškovei suteiktų paslaugų kaina neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių kainų, todėl prašymas priteisti 1983,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų yra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovei advokatas atstovavo tik viename teismo posėdyje (2018 m. rugsėjo 13 d.), be to, pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali suma yra 89,52 Eur, todėl prašomų priteistų bylinėjimosi išlaidų 363 Eur sumą sumažino iki 89,52 Eur ir iš viso iš atsakovės ieškovei priteisė 2073,02 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Vadovaujantis apeliacinės instancijos teismo apskaičiavimu dėl ieškovės išlaidų teisinei pagalbai, ieškovei iš atsakovės priteistinas 1126,06 Eur (2073,02 Eur x 54,32 proc. = 1126,06 Eur) bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai atlyginimas pirmosios instancijos teisme.
59. Atsakovė pirmosios instancijos teisme turėjo 157,35 Eur vertimo išlaidų. Atsakovei iš ieškovės priteistinas 71,88 Eur (157,35 Eur x 45,68 proc. = 71,88 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmosios instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
60. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 129 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Ieškovei iš atsakovės priteistinas 70,07 Eur (129 Eur x 54,32 proc. = 70,07 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
61. Atsakovė duomenų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme duomenų nepateikė.
62. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą kasaciniame teisme ieškovė patyrė 847 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų 8.14 punkte nurodyto dydžio, todėl, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dydį, ieškovei iš atsakovės priteistinas 460,09 Eur (847 Eur x 54,32 proc. = 460,09 Eur) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
63. Pateikdama kasacinį skundą, atsakovė sumokėjo 129 Eur žyminio mokesčio. Atsakovei iš ieškovės priteistinas 58,93 Eur (129 Eur x 45,68 proc. = 58,93 Eur) žyminio mokesčio išlaidų atlyginimas kasaciniame teisme.
64. Atlikus šalių viena kitai mokėtinų sumų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistinas 1595,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei kasaciniame teisme, atlyginimas.
65. Pirmosios instancijos teismas patyrė 13,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 17,24 Eur tokių išlaidų. Minėtų išlaidų atlyginimas priteisiamas šiomis dalimis: iš ieškovės – 13,97 Eur (30,59 Eur x 45,68 proc. = 13,97 Eur), o iš atsakovės – 16,62 Eur (30,59 Eur x 54,32 proc. = 16,62 Eur) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą pakeisti.
Ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti ieškovei D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Groward Group“ (j. a. k. 302764932) 3107, 87 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą septynis Eur 87 ct) be pagrindo įgytų lėšų, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1595,48 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt penkis Eur 48 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Groward Group“ (j. a. k. 302764932) 16,62 Eur (šešiolika Eur 62 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti valstybei iš ieškovės D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,97 Eur (trylika Eur 97 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.