Administracinė byla Nr. eA-2402-629/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01272-2018-6
Procesinio sprendimo kategorija 26
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Informacinės visuomenės plėtros komiteto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Komitetas, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2018 m. kovo 14 d. nurodymą Nr. 2R-1866(2.13.) (toliau – ir Nurodymas), pripažįstant, kad pareiškėjo siųsti pranešimai nėra tiesioginės rinkodaros pranešimai.
2. Pareiškėjas paaiškino, jog 2017 m. gruodžio 4 d. elektroniniu paštu fiziniam asmeniui (toliau – ir Gavėjas) išsiuntė pranešimą (toliau – ir Pranešimas), kuriuo buvo siūloma naudotis Nacionaline elektroninių pranešimų ir elektroninių dokumentų pristatymo fiziniams ir juridiniams asmenims, naudojant pašto tinklą, informacine sistema (toliau – ir E. pristatymo sistema), o apie šią paslaugą, t. y. būsimą gyventojų informavimą, buvo skelbiama viešai (internete). Pranešimas buvo išsiųstas atsižvelgiant į tai, kad Gavėjas, sukurdamas savo naudotojo profilį, pažymėjo, jog sutinka gauti pranešimus elektroniniu paštu. Gavėjas 2017 m. gruodžio 11 d. ir 2017 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į pareiškėją, o gavęs jo atsakymą, 2018 m. sausio 14 d. pateikė skundą Inspekcijai. Inspekcija Nurodyme konstatavo, kad Pranešimas buvo susijęs su tiesiogine rinkodara. Pareiškėjo nuomone, valstybės institucijos siūlomas produktas negalėjo būti traktuojamas kaip komercinė paslauga ir tiesioginės rinkodaros požymių neatitiko. Komitetas su Nurodyme padarytomis išvadomis nesutiko, kadangi institucijų baudimas už siunčiamus įvairius pranešimus, laikant juos tiesioginės rinkodaros pranešimais, stipriai apribotų institucijų veiklą. Pareiškėjas pabrėžė, jog paslaugos paprastai yra teikiamos už užmokestį, tačiau šio ypatumo valstybės vykdomoje veikloje nėra, kadangi valstybė ją atlieka kaip savo pareigą, o ne ekonominiais sumetimais. Remdamasis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ. 2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2709 redakcija) 12 straipsniu, pareiškėjas nurodė, jog Komitetas nėra verslo subjektas, jis negali ir nevykdo komercinės veiklos, kuri turėtų būti atlygintina.
4. Atsakovas nurodė, kad jis įvertino visus skundo nagrinėjimo metu surinktus paaiškinimus, pateiktus įrodymus ir išvadas padarė remdamasis ADTAĮ 2 straipsnio 13 dalimi. Inspekcijos teigimu, ginčo pasiūlymai galėtų būti siunčiami tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą, kadangi išlygų dėl tokio pobūdžio pranešimų siuntimo valstybės institucijoms ar organizacijoms Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato. Inspekcija nesutiko, kad siūlantis paslaugas asmuo privalo būti verslo subjektas, kadangi skunde nėra pateikta jokių argumentų, pagrindžiančių šį teiginį, o Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas reglamentuoja tiek administracinių, tiek ir viešųjų paslaugų teikimą. Dėl pareiškėjo argumentų, jog jis pranešimą siuntė vykdydamas savo, kaip valstybės institucijos, pareigą, atsakovas teigė, kad tokios funkcijos ar pareigos pareiškėjui nebuvo nustatytos. Skundo nagrinėjimo metu, išnagrinėjus Gavėjo naudotojo profilio duomenis, buvo nustatyta, kad Gavėjas, registruodamasis ir pažymėdamas langelį „Gauti pranešimus elektroniniu paštu“, pageidavo gauti informaciją apie interneto tinklalapyje www.epaslaugos.lt užsakytų viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo eigą ir sutiko, jog jo nurodytu elektroninio pašto adresu būtų siunčiama informacija apie jo užsakytas paslaugas. Gavėjo sutikimas gauti informaciją apie teikiamas neužsakytas paslaugas nebuvo gautas. Atsakovo vertinimu, dėl to pareiškėjas negalėjo siųsti pranešimo nei kaip tiesioginės rinkodaros pasiūlymo, nei kaip informacijos, susijusios su www.epaslaugos.lt interneto tinklalapiu.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Inspekcija neteisingai interpretavo tiesioginės rinkodaros sąvoką, kadangi Komitetas nesiūlė naudotis mokamomis paslaugomis, ir kad valstybės institucijos siūlomas produktas negali būti traktuojamas kaip komercinė paslauga. Teismas pritarė Inspekcijos pozicijai, kad nei 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje Nr. 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva Nr. 95/46/EB), nei ADTAĮ, nei apibrėžiant tiesioginę rinkodarą žodynuose ir terminų bankuose nenustatyta, kad asmenims siūlomos paslaugos būtinai turi būti mokamos, taip pat šie teisės aktai nenustato skirtumo tarp privataus ir viešojo sektoriaus paslaugų. Teismas, be kita ko, rėmėsi Direktyvos Nr. 95/46/EB 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės (toliau – ir Darbo grupė) nuomone Nr. 5/2004 dėl nepageidaujamų tiesioginės rinkodaros pranešimų pagal Direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnį.
7. Remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 ir 18 dalyse įtvirtintoms administracinių ir viešųjų paslaugų sąvokomis, teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginį, kad tik verslo subjektas gali teikti paslaugas, kadangi valstybės institucijos taip pat teikia paslaugas (tiek mokamas, tiek nemokamas).
8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 4 d. pranešimą Gavėjui siuntė ne dėl Valstybės informacinių išteklių sąveikumo platformos (toliau – ir VIISP) paslaugų, o siūlydamas pareiškėjui naudotis E. pristatymo sistemos paslaugomis. Teismas sprendė, kad, įvertinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 914 patvirtintuose Nacionalinės elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinės sistemos nuostatuose (toliau – ir E. pristatymo sistemos nuostatai) įtvirtintas Komiteto pareigas (funkcijas), šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, jog Komitetas, išsiuntęs Pranešimą Gavėjui, vykdė savo, kaip valstybės institucijos, pareigą.
9. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Inspekcija, klaidingai aiškindama tiesioginės rinkodaros sąvoką, sudaro prielaidas bet kokiai valstybės institucijai taikyti sankcijas už jos siunčiamus įvairius pranešimus ir apriboti institucijų veiklą, teismas pažymėjo, kad šiuo aspektu yra aktuali Inspekcijos viešoji konsultacija, kurioje nurodyta, jog Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir ERĮ) 69 straipsnio 1 dalies tikslas yra apsaugoti asmenis nuo nepagrįsto trukdymo naudojant elektroninių ryšių paslaugas; atsižvelgiant į tai, pranešimų, kuriuose siūloma pasinaudoti visuomenei skirtomis mokamomis ar nemokamomis paslaugomis, siuntimas trumposiomis SMS žinutėmis, elektroninio pašto pranešimu laikomas tiesiogine rinkodara; dėl tokio pobūdžio pranešimų siuntimo šiuo metu Lietuvos Respublikos įstatymuose nedaroma išlygų nei nevyriausybinėms organizacijoms, nei valstybės įstaigoms ir institucijoms; minėti pasiūlymai galėtų būti siunčiami tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą, kaip to reikalauja Elektroninių ryšių įstatymas. Teismas pažymėjo, kad asmens duomenų tvarkymas turėtų būti grindžiamas bent vienu iš ADTAĮ 5 ar kitame straipsnyje įtvirtintu asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijumi.
10. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad ADTAĮ 2 straipsnio 13 dalyje nėra įtvirtinta, kad asmenims siūlomos paslaugos turi būti mokamos, bei įvertinęs Pranešimo turinį, t. y. kad jame siūloma naudotis E. pristatymo sistema, kaip elektronine alternatyva įprastinėms pašto paslaugoms, nurodomi E. pristatymo sistemos privalumai, teismas pritarė Inspekcijos išvadai, jog Komitetas, siųsdamas Gavėjui Pranešimą, vykdė tiesioginę rinkodarą, kaip ji apibrėžta ADTAĮ 2 straipsnio 13 dalyje.
III.
11. Pareiškėjas Informacinės visuomenės plėtros komitetas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
12. Apeliacinis skundas, be pareiškėjo skunde nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas nepagrįstai rėmėsi Darbo grupės nuomone Nr. 5/2004 dėl nepageidaujamų tiesioginės rinkodaros pranešimų pagal Direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnį (toliau – ir Nuomonė). Pagal Direktyvos Nr. 95/46/EB 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Darbo grupė atlieka tik patariamąją funkciją, todėl Nuomonė yra neprivaloma. Tiesioginės rinkodaros sąvoka nėra apibrėžta nei Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. liepos 12 d. direktyvoje 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (toliau – ir Direktyva Nr. 2002/58/EB) nei Direktyvoje Nr. 95/46/EB, o yra apibrėžta ADTAĮ (2 str. 13 d.). Darbo grupė nėra įgaliota aiškinti nacionalinių teisės aktų.
12.2. Teismas atsakovo interneto tinklalapyje pateiktą Inspekcijos nuomonę traktavo kaip oficialų teisės aiškinimą ir jo nekvestionavo, nors atsakovui jokiais teisės aktais nėra suteikti įgaliojimai aiškinti teisės aktus. Be to, atsakovo interneto tinklalapyje skelbiamame Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo komentare dėl tiesioginės rinkodaros sąvokos yra nurodyta, kad ADTAĮ apibrėžimas neapima veiklos, netiesiogiai susijusios su prekių ar paslaugų pasiūla arba rinkodaros priemonėmis nekomerciniais tikslais.
12.3. Teismas netinkamai interpretavo Oksfordo žodyne nustatytą „direct marketing“ (liet. tiesioginė rinkodara) sąvokos aiškinimą („The business of selling products or services directly to the public, e. g. by mail order or telephone selling, rather than through retailers“ (liet. produktų ar paslaugų pardavimas tiesiogiai visuomenei), nes šiame sąvokos aiškinime nurodoma, kad tiesioginės rinkodaros būtinoji sąlyga yra prekės ar paslaugos pardavimas.
12.4. Aiškinant paslaugos sąvoką ADTAĮ 2 straipsnio 13 dalies kontekste, būtina remtis ir prekės sąvokos aiškinimu. Lietuvos Respublikos terminų banke (http://www.vlkk.lt/terminu-bankas) yra nurodyta, kad tai daiktas, siūlomas parduoti arba parduodamas vartotojui. Todėl akivaizdu, kad šiuo atveju tiek siūlant paslaugas, tiek prekes turi egzistuoti atlygintinumo požymis.
12.5. Teismas neatsižvelgė į Komiteto argumentus, kad būtina įvertinti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo normose įtvirtintas prekės ir paslaugos sąvokas, taip pat nevertino Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 7 ir 11 dalyse įtvirtintų paslaugos ir prekės sąvokų.
12.6. Į viešųjų paslaugų sampratą patenka pašto paslaugos, kurios padeda šalies integracijos procesams. Elektroninių dėžučių adresų elektroniniams pranešimams ir elektroniniams dokumentams siųsti ir gauti per E. pristatymo sistemą tikslas – veiksmingai, panaudojant informacines ryšio technologijas, sukurti patogias, lengvai pasiekiamas ir naudingas elektroninių pranešimų ir elektroninių dokumentų pristatymo fiziniams ir juridiniams asmenims elektronines paslaugas, kurios skirtos siųsti e. siuntas tarp valstybės institucijų, tarp juridinių ar fizinių asmenų ir valstybės institucijų. Traktuoti, kad e. pristatymo paslauga yra nelygiavertė tradicinėms pašto paslaugoms, būtų klaidinga, nes Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gegužės 9 d.) 112 straipsnyje buvo nustatyta, kad elektroninė siunta turi tokią pat teisinę ir įrodomąją galią, kaip ir registruotoji pašto siunta. Tokios pat nuostatos dabar yra įtvirtintos 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 910/2014 dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje, kuriuo panaikinama Direktyva 1999/93/EB.
13. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
14. Atsakovas, be jo atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Byloje nėra ginčo dėl to, ar E. pristatymo sistema yra viešoji paslauga, taip pat dėl to, ar joje teikiamos paslaugos yra lygiavertės tradicinėms pašto paslaugoms. Nepriklausomai nuo to, kokios konkrečiai yra E. pristatymo sistemoje teikiamos paslaugos, nagrinėjamu atveju Gavėjui pareiškėjo siųstas Pranešimas, atsižvelgiant į jo turinį ir vadovaujantis ADTAĮ 2 straipsnio 13 dalimi, yra laikytinas tiesioginės rinkodaros pranešimu. Vertinant, ar konkretus pasiūlymas naudotis paslauga laikytinas tiesioginės rinkodaros pasiūlymu, skirtumas tarp privataus ir viešojo sektoriaus pasiūlymų negali būti daromas vien tuo pagrindu, jog konkrečią paslaugą siūlo valstybinė institucija.
14.2. Direktyvos Nr. 95/46/EB konstatuojamosios dalies 30 punkte yra pateiktas rinkodaros tikslų aprašymas. Direktyvos Nr. 95/46/EB 30 straipsnio 1 dalies a punktas nustato, kad Darbo grupė nagrinėja bet kurį klausimą, iškilusį taikant nacionalines nuostatas, priimtas pagal šią direktyvą, siekdama padėti vienodai taikyti šias priemones. Darbo grupė gali savo iniciatyva siūlyti rekomendacijas visais klausimais, susijusiais su asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis Bendrijoje (30 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, taikant nacionalinius teisės aktus turi būti atsižvelgiama ne tik į Direktyvą, bet ir į Darbo grupės nuomones.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2018 m. kovo 14 d. nurodymo Nr. 2R-1866(2.13.) „Dėl asmens duomenų tvarkymo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Skundžiamu Nurodymu Inspekcija pripažino, kad pareiškėjas pažeidė ERĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. elektroninių ryšių paslaugas tiesioginei rinkodarai naudojo neturėdamas išankstinio abonento sutikimo, ir nurodė pareiškėjui užtikrinti, kad elektroninių ryšių paslaugos tiesioginei rinkodarai būtų naudojamos tik gavus išankstinį abonento sutikimą, bei kad siunčiant asmenims elektroninio pašto pranešimus būtų nurodomas galiojantis adresas, kuriuo gavėjas galėtų pareikalauti nutraukti tokios informacijos siuntimą. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog pareiškėjo siųstas pranešimas negali būti laikomas tiesioginės rinkodaros vykdymu; be to, Gavėjas buvo davęs sutikimą pranešimams gauti.
17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Nors pareiškėjas tvirtina, kad valstybės institucijos siūlomas produktas negali būti traktuojamas kaip komercinė paslauga ir tiesioginės rinkodaros požymių neatitinka, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju vykdė tiesioginę rinkodarą.
19. ERĮ 69 straipsnyje reglamentuojamas tiesioginės rinkodaros vykdymas, be kita ko, siunčiant elektroninio pašto pranešimus (ERĮ 69 str. 1 d.), o to paties įstatymo 3 straipsnio 85 dalyje nurodyta, kad jo devintajame skirsnyje vartojamos sąvokos, neapibrėžtos šiame įstatyme, suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos ADTAĮ. Pagal ADTAĮ 2 straipsnio 13 dalį tiesioginė rinkodara yra veikla, skirta paštu, telefonu arba kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoje įstatymo nuostatoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nėra daroma skirtis nei tarp paslaugų teikėjų (t. y. viešų arba privačių subjektų), nei tarp pačių siūlomų paslaugų, priklausomai nuo jų pobūdžio (t. y. viešųjų arba komercinių). Be to, pažymėtina, kad nei Direktyva Nr. 95/46/EB, kurią Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje įgyvendina ir su kuria turi būti suderinamas ADTAĮ, nei Direktyva Nr. 2002/58/EB, kurią įgyvendina ERĮ, tiesioginės rinkodaros apibrėžimo nepateikia. Vis dėlto, tiesioginės rinkodaros sąvoka tam tikra apimtimi yra aiškinama kituose šaltiniuose, iš kurių paminėtina, pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė ir jos nuomonė Nr. 5/2004 dėl nepageidaujamų tiesioginės rinkodaros pranešimų pagal Direktyvos Nr. 2002/58/EB 13 straipsnį. Nors pareiškėjas kvestionuoja teismo teisę remtis Darbo grupės Nuomone ir nurodo, kad ši nėra įgaliota aiškinti nacionalinių teisės aktų, teisėjų kolegija pažymi, kad nacionalinės teisės nuostatos turi neprieštarauti Europos Sąjungos teisės nuostatoms, a fortiori (juo labiau) – nacionalinėje teisėje įgyvendinamoms direktyvoms, todėl jų aiškinimas turi būti suderinamas su direktyvų numatytu reguliavimu bei tikslais. Direktyvos Nr. 95/46/EB 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Darbo grupė turi patariamąjį statusą, o 30 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, kad Darbo grupė nagrinėja bet kurį klausimą, iškilusį taikant nacionalines nuostatas, priimtas pagal šią direktyvą, siekdama padėti vienodai taikyti šias priemones; Direktyvos Nr. 2002/58/EB preambulės 48 konstatuojamoje dalyje bei 15 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad taikant šią direktyvą gali būti atsižvelgiama į Darbo grupės nuomones. Nors tai savaime nereiškia, jog teismas visais atvejais privalo vadovautis Darbo grupės nuomone, tačiau, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, nekliudo teismui į ją atsižvelgti. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad net tais atvejais, kai teismas nagrinėja nacionalinio pobūdžio santykį, kuriam Europos Sąjungos teisės nuostatos nėra taikomos tiesiogiai, jis vis tiek kaip doktrininiais teisės šaltiniais turėtų vadovautis ir aktualiomis Europos Sąjungos teisės nuostatomis bei jas aiškinančia praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-290/2012; 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-858/2017; 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017; 2018 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-143-624/2018).
20. Minėtoje Nuomonėje Darbo grupė pažymi, kad atsižvelgiant į Direktyvos Nr. 95/46/EB preambulės 30 konstatuojamąją dalį, be kita ko, nustatančią, kad valstybės narės gali nurodyti, kokiomis sąlygomis asmens duomenys gali būti atskleisti trečiajai šaliai, kai prekiauja prekybos įmonės arba labdaringos organizacijos, kitos asociacijos ar fondai, pavyzdžiui, politinės pakraipos organizacijos, Direktyvos Nr. 2002/58/EB 13 straipsnis, reglamentuojantis neužsakytų pranešimų naudojimą, apima bet kokią pardavimų skatinimo formą, įskaitant tiesioginę rinkodarą, vykdomą labdaros fondų ar politinių organizacijų. Ten pat nurodoma, jog platus tiesioginės rinkodaros apibrėžimas yra taikomas ir Europos tiesioginio marketingo asociacijų federacijos (Federation of European Direct Marketing Associations, FEDMA) praktikos kodekse, kuriame tiesiogine rinkodara laikomi pranešimai bet kokiomis priemonėmis (įskaitant, bet neapsiribojant, inter alia elektroniniu paštu) apie bet kokią reklamos ar rinkodaros medžiagą, kurie yra siunčiami paties rinkodaros vykdytojo ar jo vardu ir yra nukreipti į atitinkamus asmenis. Kad išimtis vykdant tiesioginę rinkodarą nedaroma nei nevyriausybinėms organizacijoms, nei valstybės įstaigoms ar institucijoms, minima ir Inspekcijos viešojoje konsultacijoje, rėmimąsi kuria kvestionuoja pareiškėjas. Vis dėlto, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas išvis negalėjo remtis Inspekcijos konsultacija, pateikta dar iki ginčo kilimo, yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas rėmėsi ja tik kaip vienu iš argumentų sprendimui pagrįsti; be to, Inspekcija savo kompetencijos ribose teikia teisines konsultacijas duomenų apsaugos teisinio reguliavimo aspektais ir nors tokios konsultacijos bei jose išdėstyta nuomonė negali saistyti teismo, šis savo nuožiūra gali spręsti, ar konkrečioje Inspekcijos konsultacijoje esanti informacija yra reikšminga sprendžiant dėl tam tikros normos aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo pateikiama Oksfordo žodyno sąvokos interpretacija neįpareigoja teismo ja remtis, kaip ir nėra vienintelis galimas pateiktos sąvokos aiškinimo variantas, kadangi pačioje sąvokoje nėra išskirtas komerciškumo aspektas kaip būtinoji sąlyga tam tikrą veiksmą laikyti tiesioginės rinkodaros vykdymu.
21. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) administracinę paslaugą apibrėžia kaip viešojo administravimo subjekto veiksmus, apimančius leidimų, licencijų ar dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimą, asmenų deklaracijų priėmimą ir tvarkymą, asmenų konsultavimą viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimą asmenims, administracinės procedūros vykdymą (VAĮ 2 str. 17 d.), o viešąją paslaugą apibrėžia kaip valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veiklą teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas; jas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali teikti ir kiti asmenys (VAĮ 2 str. 18 d.). Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, nepagrįsta būtų teigti, jog paslaugos teikėjo prigimtis lemia teikiamos paslaugos priskyrimą tokiai paslaugai, kuri patenka į tiesioginės rinkodaros apibrėžimą, juo labiau, kai ta pati paslauga pagal teisinį reguliavimą gali būti teikiama tiek valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų, tiek ir kitų asmenų.
22. Vis dėlto, netgi pareiškėjo veiksmus pripažįstant buvusius tiesioginės rinkodaros vykdymu, reikia nustatyti, ar tai padaryta pažeidžiant tokiai veiklai taikomus reikalavimus. Kaip jau minėta anksčiau, tiesioginė rinkodara elektroniniu paštu gali būti vykdoma tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą (ERĮ 69 str. 1 d.), o asmuo, kuris teikdamas paslaugas ar parduodamas prekes ADTAĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis gauna iš savo klientų elektroninio pašto kontaktinius duomenis, gali naudoti šiuos kontaktinius duomenis savo paties panašių prekių ar paslaugų rinkodarai, jei klientams yra suteikiama aiški, nemokama ir lengvai įgyvendinama galimybė nesutikti arba atsisakyti tokio kontaktinių duomenų naudojimo pirmiau nurodytais tikslais, kai šie duomenys yra renkami ir, jei klientas iš pradžių neprieštaravo dėl tokio duomenų naudojimo, siunčiant kiekvieną žinutę (ERĮ 69 str. 2 d.). Pabrėžtina, kad Gavėjas, užsiregistruodamas portale www.epaslaugos.lt, pažymėjo varnelę sutikdamas gauti pranešimus elektroniniu paštu, ir dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra.
23. Pagal ADTAĮ 2 straipsnio 12 punktą sutikimas yra savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo, jog šiuo atveju buvo tvarkomi ypatingiesiems asmens duomenims nepriskirtini asmens duomenys, nėra. Pagal Direktyvą Nr. 2002/58/EB sutikimas suprantamas taip pat, kaip Direktyvoje Nr. 95/46/EB (Direktyvos 2002/58/EB 2 str. f p.), o pastarojoje duomenų subjekto sutikimas reiškia bet kurį savanoriškai ir žinomai duotą konkretų duomenų subjekto pareiškimą, kuriuo duomenų subjektas nurodo savo sutikimą, kad būtų tvarkomi su juo susiję duomenys (Direktyvos Nr. 95/46/EB 2 str. h p.). Be to, Direktyvos Nr. 2002/58/EB preambulės 17 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad sutikimas gali būti duotas bet kuriuo tinkamu būdu, specialiu ir pakankamai informatyviu, leidžiančiu naudotojui laisvai išreikšti savo valią, įskaitant ir atitinkamame interneto tinklavietės langelyje dedamą varnelę. Taigi, pati Gavėjo valios išraiškos forma neprieštarauja jai keliamiems teisiniams reikalavimams. Vis dėlto, norint įvertinti, ar sutikimas buvo duotas konkrečiai pareiškėjo siųstos informacijos atžvilgiu, reikia atsižvelgti į visus duomenų subjekto duodamo sutikimo elementus. Lietuvos vyriausiojo teismo praktikoje jau yra pažymėta, kad duomenų subjekto valios pareiškimas susideda iš kelių elementų: jis yra duodamas savo noru (duomenų subjektas gali pasirinkti, o nesutikimo atveju nekyla apgaulės, bauginimo, prievartos ar reikšmingų neigiamų padarinių grėsmė), duodamas žinomai (pagrįstas informacija) ir yra konkretus (suprantamas, duomenų tvarkymo aprėptis ir padariniai aiškiai ir tiksliai nurodyti) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-408-858/2016). Analogiški vertinimo kriterijai yra nurodyti ir Darbo grupės nuomonėje Nr. 5/2011 dėl sąvokos „sutikimas“ apibrėžties.
24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, suponuojančių, jog Gavėjas, užsiregistruodamas sistemoje bei sutikdamas gauti pranešimus elektroniniu paštu, tokį sutikimą davė ne savo noru ar nepagrįsdamas tokio sutikimo svetainėje esančia ir jam prieinama informacija. Vertindama tai, ar Gavėjo sutikimas buvo konkretus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką konkretumas reiškia, kad sutikimas turi būti susijęs būtent su atitinkamu duomenų tvarkymu ir negali būti kildinamas iš valios pareiškimo, kurio dalykas skiriasi (Teisingumo Teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimas byloje Planet49 GmbH, C-673/17, 58 p.). Iš byloje esančių duomenų galima spręsti, jog portalo www.epaslaugos.lt naudotojui prieinamoje informacijoje yra aiškiai nurodyta bei atskirta, kokia ir kokiais būdais informacija jam teikiama esant konkrečiam naudotojo sutikimui. Prie „Naudotojo duomenų“ skilties esanti grafa „Naudotojas atsisako pateikti kontaktinius duomenis ir nenori būti papildomai informuotas apie paslaugų teikimo eigą“ yra susijusi su informacija, išplaukiančia iš fakto, jog naudotojas portale užsako konkrečią paslaugą, taigi, esant naudotojo sutikimui, jam pateikiama su ta paslauga ir jos teikimu susijusi informacija. Tuo tarpu antrosios skilties „Nustatymai“ grafose išskiriami trys būdai pranešimams gauti: portale, elektroniniu paštu ir mobiliojoje programėlėje, tačiau pateikta informacija neleidžia spręsti, jog jie yra susiję su užsakytomis paslaugomis (t. y. priešingai nei expressis verbis nurodymas dėl paslaugų teikimo eigos prie „Naudotojo duomenų“ skilties, „Nustatymų“ skiltyje informacijos, jog siųstini pranešimai susiję su užsakytos paslaugos teikimu, nėra). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju toks tinklalapio sistemos išdėstymas atskirose skiltyse ir pristatymas naudotojui reiškia ne ką kita, kaip sudarytą galimybę išreikšti sutikimą gauti pranešimus, susijusius su užsakytomis paslaugomis (pažymint arba nepažymint varnelės skiltyje „Naudotojo duomenys“), ir pranešimus, susijusius su pačiu portalu www.epaslaugos.lt (pažymint varnelę skiltyje „Nustatymai“).
25. Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 29 d. įsakymu T-308 patvirtintose portalo „epaslaugos.lt“ paslaugų teikimo sąlygose nurodyta, kad portalas yra internete adresu www.epaslaugos.lt arba naudojantis mobiliąja aplikacija ePaslaugos.lt pasiekiama VIISP funkcinė dalis, kurioje centralizuotai pasiekiamos viešojo administravimo subjektų teikiamos elektroninės paslaugos. Atsižvelgiant į tai, kad portalas yra vienas iš VIISP funkcinių komponentų, dėmesys atkreiptinas į Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. T-139 „Dėl valstybės informacinių išteklių sąveikumo platformos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintus nuostatus. Pagal juos per portalą www.epaslaugos.lt yra prieinami kiti VIISP funkciniai elementai, vienas kurių yra prisijungimo prie e. pristatymo paslaugos inicijavimas (VIISP nuostatų 31.1.2.8 p.). Be to, elektroninių dėžučių adresų elektroniniams pranešimams ir elektroniniams dokumentams siųsti ir gauti sukūrimo inicijavimas VIISP paslaugų gavėjams ir elektroninių paslaugų gavėjams, naudojant pašto tinklą, yra nurodytas kaip viena pagrindinių VIISP funkcijų (VIISP nuostatų 7.10 p.). Įvertinusi tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad su E.pristatymo sistema susijęs pranešimas ir jame buvusi informacija šios konkrečios bylos aplinkybėmis buvo susijusi su portalu ir jo naudojimu, o Gavėjas buvo išreiškęs sutikimą gauti tokią informaciją (t. y. susijusią ne tik su jo konkrečiai užsakytomis paslaugomis, bet ir su pačiu portalu), pažymėdamas varnelę pačiame portale.
26. Atsižvelgdama į sprendime apžvelgtus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, todėl netinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai pareiškėjo skundą dėl skundžiamo atsakovo priimto Nurodymo panaikinimo atmetė. Teisėjų kolegija, tenkindama pareiškėjo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. kovo 14 d. nurodymą Nr. 2R-1866(2.13.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo Informacinės visuomenės plėtros komiteto apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. kovo 14 d. nurodymą Nr. 2R-1866(2.13.).
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė