Administracinė byla Nr. A-2297-629/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01194-2017-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 15 Eur už parą neturtinės žalos atlyginimą nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo.
1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog Lukiškių TI-K kamerose netinkamoje vietoje sumontuotos spintelės, skirtos indams ir maisto daviniui laikyti, t. y. priešais sanitarinį mazgą, kuris atitvertas tik užuolaidomis, o spintelės atvirtos, neuždaromos. Dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo visoje kameroje sklinda bakterijos, taip pat ir ant maisto, o Lukiškių TI-K neišduoda specialių indų maisto daviniui, kurie apsaugotų nuo mikrobų. Kameros vėdinamos natūraliu būdu, per atvirą langą. Į kameros patalpas patenka daug vabzdžių (musės), teršiančių ir maistą. Kartais dėl to paleidžia vidurius. Visa tai pareiškėjui kelia pasišlykštėjimo jausmą maistu. Buvo kreiptasi į direktorių, tačiau iš pareiškėjo buvo pasijuokta. Dėl šių priežasčių pareiškėjui periodiškai sutrinka psichika, jaučia pažeminimą bei nepilnavertiškumo jausmą.
2. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, tačiau konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta. Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles.
2.2. Dėl sanitarinio mazgo pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Tačiau higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Šiuo metu užuolaidos įrengtos 1 korpuso 2, 3, 4 postų kamerose nuo Nr. 1 iki Nr. 75, 6 posto kamerose nuo Nr. 226 A iki Nr. 244, 8, 9, 10, 11 postų kamerose nuo Nr. 104 iki Nr. 200, 12 posto kamerose nuo Nr. 202 iki Nr. 227; 2 korpuso 21 posto kamerose nuo Nr. 356 iki Nr. 370, 22 posto kamerose nuo Nr. 371 iki Nr. 385, 18 posto kamerose nuo Nr. 309 iki Nr. 323, 19 posto kamerose nuo Nr. 324 iki Nr. 338, 20 posto kamerose nuo Nr. 340 iki Nr. 352. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Taip pat postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418–426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.
2.3. Teigė, jog Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
2.4. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai lėmė juos ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
2.5. Pabrėžė, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
4. Teismas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5., 14.6.–14.9. punktų, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, kokiose konkrečiose vietose turi būti įrengti nurodyti baldai taip pat nenustatyta ir spintelės ar lentynos maistui susidėti vieta. Kaip paaiškino atsakovo atstovas, Lukiškių TI-K visose kamerose yra įrengta lentyna maisto produktams laikyti (1 vnt.). Taigi, matyti, kad Lukiškių TI-K laikėsi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų įrengti spintelę ar lentyną maistui susidėti.
5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog kadangi teisės aktai nenumato, kurioje vietoje turi būti tvirtinama lentyna maistui susidėti, teismas negali konstatuoti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus neperkeldamas lentynos į kitą vietą.
6. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo atsiliepime nurodytais teiginiais, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tualete įrengtos užuolaidos, o nuo likusio kameros ploto jis atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, taip pat gyvenamosiose kamerose yra lovos, stalai, kėdės, suolai, o pareiškėjas nepateikė juos paneigiančių įrodymų.
7. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kartais jam sutrikdavo virškinimas dėl, jo manymu, netinkamo maisto laikymo kameroje, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių medicininių dokumentų, patvirtinančių šį pareiškėjo teiginį. Be to, Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2017 m. balandžio 20 d. tarnybiniame pranešime Nr. 24-2381 (b. l. 15) nurodyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K dėl maisto laikymo sąlygų kameroje 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugsėjo 18 d. laikotarpiu nesikreipė.
8. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo atstovas vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl teismui nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.
III.
10. Pareiškėjas A. B. (A. B.) apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė klaidingą sprendimą. Neatkreipė dėmesio į tai, kad nuteistieji / suimtieji taip pat yra žmonės.
10.2. Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojo pateiktame atsakyme buvo nurodyta, jog baldai kamerose išdėstyti vadovaujantis protingumo principu, o teismui pateiktame atsiliepime nurodyta, jog taisyklėse nėra nustatyta, kokiose konkrečiose vietose turi būti įrengti baldai, taip pat nenustatyta ir spintelės ar lentynos maistui susidėti vieta.
10.3. Vadovaujantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, į pareiškėjo, kaip kalinamo asmens, orumą šiuo atveju nebuvo atkreiptas dėmesys.
11. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Šiuo atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas.
11.2. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Taigi šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
11.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėją laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus, jog Lukiškių TI-K kamerose spintelės maisto produktams ir daviniams laikyti pakabintos netinkamoje vietoje – prieš sanitarinį mazgą, kuris atitvertas tik užuolaidomis, ir tai sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu.
14. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
17. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
18. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog nuteistieji / suimtieji taip pat yra žmonės, į pareiškėjo orumą, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).
19. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad atsakovo atstovas (Lukiškių TI-K) vykdė teisės aktų reikalavimus įrengdamas spintelę ar lentyną maistui susidėti ir sanitarinį mazgą kamerose, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, šių motyvų nekartoja.
20. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija