Administracinė byla Nr. A-2409-629/2018
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00588-2017-7
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas) 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) nuo 2015 m. gruodžio 20 d. iki 2016 m. spalio 17 d. netinkamomis kalinimo sąlygomis, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų (kameros apleistos ir neremontuotos, ant sienų pelėsis, grybelis), kamerose buvo apstu tarakonų, blakių ir pelių, atsakovas nesirūpino nei dezinfekcija, nei deratizacija ar dezinsekcija. Tualetas buvo tupimas ir neizoliuotas, kameroje nuolat dvokė.
3. Pareiškėjas nurodė, jog yra neįgalus, ne kartą kreipėsi į administraciją, kad jam būtų paskirtas dietinis maitinimas, tačiau atsakovas prašymus ignoravo, taip pat prašė perkelti į kamerą, kurioje būtų specialus neįgaliesiems pritaikytas tualetas, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjas manė, kad jam kaip neįgaliam asmeniui atsakovas turėjo užtikrinti ne mažesnį kaip
5 kv. m kameros plotą.
4. Pasak pareiškėjo, pasivaikščiojimo kiemeliai yra apleisti, sienos išgriuvusios, nubyrėjusiu tinku, pilni šiukšlių, pasivaikščioti buvo vedama tik 1 valandai.
5. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija.
6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
7. Šiaulių TI, atkreipdamas dėmesį į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktą, nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,39 iki 8,48 kv. m ploto, o tai leidžia daryti išvadą, kad tik dvi pareiškėjo laikymo dienas kameroje Nr. 26 jam teko nežymiai mažesnis kameros plotas nei nustatyta norma.
8. Šiaulių TI pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016 m. liepos 15 d. atliko kameros Nr. 30 patikrinimą, kurio metu nustatė, kad oro temperatūra, dirbtinė apšvieta ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, pelėsio nematyti. Kitos kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams, be to, pats pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas. Šiaulių TI gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).
9. Atsakovo atstovas nurodė, kad gyvenamos kameros yra aprūpintos baldais, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau. Dezinfekcija, deratizacija ir dezinsekcija Šiaulių TI vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kameroje. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas pažeidimų dėl įstaigoje atliekamos dezinfekcijos, deratizacijos ir dezinsekcijos nenustatė.
10. Šiaulių TI pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Šiaulių TI vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog pasivaikščiojimo trukmė yra per trumpa, neturi jokio teisinio pagrindo.
11. Dėl pareiškėjo maitinimo atsakovo atstovas nurodė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys, turintys sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į medicinines indikacijas, gali būti maitinami pagal specialius valgiaraščius, tačiau šiuo klausimu būtinos kalinimo įstaigos sveikatos priežiūros tarnybos išvados. Pareiškėjui dietinis maitinimas jam būnant Šiaulių TI nebuvo skirtas, nes nei įstaigos sveikatos specialistų, nei Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojų nebuvo rekomenduotas.
12. Šiaulių TI tvirtino, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
13. Atsakovo atstovas prašė, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
14. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjo A. N. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
15. Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į Įsakymo 1.3.1 punktą, nustatantį, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
16. Teismas iš byloje esančios 2017 m. gegužės 13 d. pažymos Nr. 60/09-18408 nustatė, kad pareiškėjas A. N. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki
2016 m. spalio 17 d., iš viso 260 dienų, skirtingose gyvenamosiose kamerose (Nr. 13, 18, 26, 42, 30, 106) su dar 1–5 asmenimis, kur jam teko nuo 3,17 iki 8,48 kv. m ploto. Įvertinęs kamerų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad 256 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 1 dieną (2015 m. gruodžio 29 d.) pareiškėjui teko mažiau, negu 3,6 kv. m, o 3 dienas (2015 m. gruodžio 30 d., 2016 m. sausio 29 d. ir
2016 m. sausio 30 d.) pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 3,39 iki 4,24 kv. m). Teismas pažymėjo, kad iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šias dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, nes atsakovas pateikė duomenis tik apie kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl 2017 m. gegužės 13 d. pažymos duomenis vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 4 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus minimaliam kamerų plotui, ir toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti nepatogumus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
17. Spręsdamas dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimo, teismas pažymėjo, kad Įsakyme nėra nurodyta, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas bei atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką šiuo aspektu.
18. Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kamerose, kurių plotas be sanitarinio mazgo ploto sudarė nuo 13,95 iki 21,53 kv. m, kai jose buvo laikomi daugiausia 4–6 asmenys, teko daugiau kaip 3 kv. m. Kamerų plotas be sanitarinio mazgo ir be baldų buvo nuo 7,81 iki 15,56 kv. m, taigi teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir pareiškėjas dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
19. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentų dėl sąlygų kamerose (apleistos ir neremontuotos, ant sienų pelėsis, grybelis) pagrįstumą, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas atsiliepime pasisakė tik dėl kameros Nr. 30 patikrinimo rezultatų, į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matyti, kad
2016 m. liepos 15 d. patikrinimo metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas įvertino skunduose minimus faktus dėl higienos normos pažeidimų Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, tarp jų ir kameroje Nr. 30, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo
2016 m. birželio 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d., ir kameroje Nr. 42, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. birželio 20 d. Teismas nustatė, kad patikrinimo aktai patvirtina, jog kamerose Nr. 30 ir 42 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, kameros vėdinamos per langus, pelėsio šiose kamerose nenustatyta. Byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. ir 2016 m. atliktų darbų suvestinės patvirtina, kad
2015 m. spalio mėn. buvo suremontuota kamera Nr. 18, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo
2015 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d., o 2015 m. lapkričio mėn. – kamera Nr. 13, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. Kameroje Nr. 18 buvo atliktas grindų plytelių klijavimas, kosmetinis remontas, tupyklos demontavimas ir naujo klozeto bei pertvarų įrengimas, lango grotų pagaminimas ir nudažymas, kameroje Nr. 13 – tupyklos demontavimas ir naujo klozeto bei kabinos įrengimas. Tiek kameroje Nr. 18, tiek kameroje Nr. 13 pareiškėjas buvo laikomas po remonto, todėl teismas sprendė, kad pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas neremontuotose kamerose Nr. 18 ir Nr. 13. Teismas nustatė, kad iš pateiktų suvestinių taip pat matyti, kad kitos pareiškėjo laikymo kameros
(Nr. 26, 42, 30 ir 106) nei 2015 m., nei 2016 m. nebuvo remontuojamos, o tai patvirtina pareiškėjo teiginį dėl jo laikymo neremontuotose kamerose.
20. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl visų kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės, ir konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 39 punkto reikalavimų, išskyrus kameras Nr. 30 ir 42, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
21. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų (tualetas tupimas ir neizoliuotas, jautėsi nemalonus kvapas, nebuvo atskiros ventiliacijos), teismas atkreipė dėmesį, jog HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja, tam tikros nuostatos dėl jo įrengimo yra įtvirtintos 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5. papunktyje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės, tik Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. ir 2016 m. atliktų darbų suvestinės patvirtina, kad 2015 m. spalio, lapkričio mėn. kamerose Nr. 18 ir Nr. 13 atlikti tupyklos demontavimo, naujo klozeto, pertvarų ir kabinos įrengimo darbai. Atsižvelgęs į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir įvertinęs, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, teismas pripažino, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik 1,5 aukščio pertvara, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.
22. Teismas, atsižvelgęs į suimtųjų (nuteistųjų) teisę pasivaikščioti gryname ore reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, vertino atsakovo atsiliepime ir kartu su juo į bylą pateiktus duomenis. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 24 d. atlikto patikrinimo medžiagos nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose akivaizdžios netvarkos, t. y. primėtytų šiukšlių, nėra, kiemeliai valomi, nešamos susidariusios buitinės atliekos, kiekviename kiemelyje yra šiukšliadėžės. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, kad jis turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas patikrinimo metu higienos normos pažeidimų pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatė, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir teigti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų apie kamerose esančius parazitus ir graužikus, teismas atsižvelgė į HN 134:2015 20 punktą, į tai, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. liepos 15 d. ir 2016 m. spalio 5 d. patikrinimų metu nustatyta, jog kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnyba registruoja laikomų asmenų nusiskundimus dėl kenkėjų, atlikti profilaktikos ir naikinimo darbai registruojami kenkėjų kontrolės stebėjimų, darbų atlikimo žurnale, padarė išvadą, kad byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad įstaigos administracija nesiėmė priemonių parazitų ir graužikų naikinimui, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo kamerose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ir dezinsekcija jo prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.
24. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio
5 dalį, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus
2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles ir įvertinęs 2017 m. birželio 7 d. Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybos pažymos Nr. 76/10-518 duomenis bei įrašus iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog gydantis gydytojas pareiškėjui būtų paskyręs dietinį maitinimą, todėl sprendė, kad pareiškėjo pretenzijos dėl dietinio maitinimo nepagrįstos.
25. Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius išgyvenimus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą anksčiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus, tam tikrą laikotarpį (4 dienas) pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, nustatyti pažeidimai dėl sanitarinio mazgo įrengimo sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Teismas pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, jokių duomenų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.
26. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 300 Eur.
III.
27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.
28. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-963-756/2017; 2017 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-1076-756/2017) ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas, jog visas 4 dienas (1+3) pareiškėjo teisė į minimalųjį gyvenamąjį plotą kameroje buvo pažeista, pareiškėjo naudai vertindamas Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. gegužės 13 d. pažymos
Nr. 60/09-18408 duomenis, netinkamai apskaičiavo pažeidimo dienų skaičių.
29. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas A. N. jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose nei įstaigos direktoriui, nei Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nebuvo pateikęs, todėl mano, kad teismo išvada, nurodant, jog atsakovas nepaneigė visų pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl visų kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės, ir konstatuojant, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis
HN 134:2015 reikalavimų, nesant jokių tiesioginių įrodymų, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pasak atsakovo, aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šių pažeidimų nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.
30. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti valstybinės institucijos paaiškinimais dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nes iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad sanitariniai mazgai įstaigoje įrengti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017; 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje. byloje Nr. A-567-662/2016 ir kt.).
31. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, kurios prilyginamos kankinimui, nustatytas pažeidimas truko pakankamai neilgą laiką, buvo (minėtos aplinkybės mažina pareiškėjo nurodomų patirtų nepatogumų ir išgyvenimų apimtį), bei nenustatyta tiesioginių duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė itin didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kad tai būtų pakankamas pagrindas priteisti neturtinę žalą, kuri yra įvertinta pinigais.
32. Atsakovas taip pat prašo teismo sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Atsakovo nuomone, konstatavus, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjui galbūt teko nežymiai mažesnis gyvenamasis plotas, nei nustatyta norma, tik dvi pilnas dienas, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.
33. Pareiškėjas A. N. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą patenkinti bei priteisti iš atsakovo 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
34. Pareiškėjo teigimu, teismas konstatavo, kad pareiškėjas 256 dienas praleido neremontuotose ir apleistose kamerose, neužtikrinant privatumo ir kt., be to, jam teko mažesnis plotas nei nustatytas teisės aktuose, todėl mano, kad jo teisės buvo pažeistos, ir jam turėtų būti priteista visa jo skunde prašoma neturtinė žala.
35. Pareiškėjas mano, kad Šiaulių TI teismui nepateikė visų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas būklę patvirtinančių įrodymų, siekdamas nuslėpti kitus pažeidimus.
36. Nurodo, kad Šiaulių TI melagingai teigia, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesiskundė, ir pažymi, kad pareiškėjui buvo grasinama nuobaudomis.
k o n s t a t u o j a:
IV.
38. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 20 d. iki 2016 m. spalio 17 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.
39. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
40. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas, jog visas 4 dienas (1+3) pareiškėjo teisė į minimalųjį gyvenamąjį plotą kameroje buvo pažeista, netinkamai apskaičiavo pažeidimo dienų skaičių. Taip pat, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti valstybinės institucijos paaiškinimais dėl tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, užtikrinant pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą bei padarė nepagrįstą išvadą dėl visų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, prastos būklės. Nenustatyta, kad būtų buvę sąmoningai siekiama pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nenustatyta, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas patyrė itin didelius nepatogumus, sunkius dvasinius išgyvenimus, kad būtų pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
41. Teisėjų kolegija, vertindama šios Nutarties 28 punkte nurodytus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124„Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip
3,6 kv. m.
42. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju vadovaujamasi atsakovo pateikta
2017 m. gegužės 13 d. pažyma Nr. 60/09-18408 (b. l. 35–41). Šioje pažymoje yra tiksliai nurodyta, kokiose ir kokio ploto kamerose, kokiu laikotarpiu ir keli asmenys tos dienos ryte (7.30 val.) ir vakare (19.30 val.) buvo laikomi, tačiau iš šios pažymos negalima nustatyti, kiek tiksliai laiko pareiškėjas buvo laikomas 3 dienas (2015 m. gruodžio 30 d., 2016 m. sausio 29 d. ir 2016 m. sausio 30 d.) nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nes nurodytu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 3,39 iki 4,24 kv. m). Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai
2017 m. gegužės 13 d. pažymos duomenis vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 4 dienas (dėl 2015 m. gruodžio 29 d. ginčo nekilo) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus minimaliam kamerų plotui, ir toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti nepatogumus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
43. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT
1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo
Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo
Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
44. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007,
2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2016 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2018 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018 ir kt.).
45. Atsižvelgusi į Nutarties 43-44 punktuose nurodytus argumentus, vertindama apeliacinio skundo argumentus, išdėstytus Nutarties 29-30 punktuose, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tam tikrais laikotarpiais galėjo neatitikti higienos normų reikalavimų, jose galėjo tvyroti blogas kvapas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu (Nutarties 19, 21 p.). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.
46. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 4 dienas teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose, pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu (iš viso 257 dienas, b. l. 44–52) nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų, susijusių su jo privatumu naudojantis tualetu, jam teko kęsti nemalonų kvapą, sklindantį iš tualeto (Nutarties 19–21 p.), atitinkamai nagrinėjamu aspektu buvo konstatuoti atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, taip pat į tai, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar detalizuotų paaiškinimų, patvirtinančių būtent dėl nustatytų pažeidimų atsiradusią neturtinę žalą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat į pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes šiuo aspektu (Nutarties 25-26 p.).
47. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
48. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija