Administracinė byla Nr. TA-359-789/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03804-2019-0
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. S. (H. S.) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. (H. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas H. S. (H. S.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (juridinio asmens Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) teises ir pareigas po reorganizavimo perėmė Vilniaus PN).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. sausio 8 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis ir jo orumą žeminančiomis sąlygomis, t. y. buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, atskirtoje ne aukštesne nei 1,5 m sienele su užuolaida. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė kasdien pasivaikščioti po 1,5 val., tačiau, pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygos išaiškinimą, suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke arba už kameros ribų. Be to, Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens ir nesudaroma galimybė nusiprausti duše kartą per savaitę. Dėl netinkamos ventiliacijos kamerose buvo drėgna, puvo čiužiniai, veisėsi parazitai ir rūdijo metalinės lovos. Taip pat kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, natūrali šviesa silpnai pateko į patalpas, o elektrinis apšvietimas neatitiko reikalavimų (šviesa buvo labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą). Naktinio apšvietimo nebuvo galima išjungti, lemputės degė visą parą. Pareiškėjas pažymėjo, jog
Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas. Jis daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl kalinimo sąlygų, tačiau niekas nepasikeitė, įvairiais būdais ir metodais buvo bandoma jį įbauginti bei palaužti. Dėl minėtų pažeidimų jis patyrė depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą, kitus neigiamus išgyvenimus.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais vienam asmeniui gyvenamojoje kameroje tenkantis plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, skaičiuojant vienam asmeniui turintį tekti plotą, nėra reikalavimo atimti baldų užimamą plotą.
5. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2013 m. jos įrengtos gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
6. Įstaigos kamerose įrengti langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K įrengtas dirbtinis naktinis ir naktinis apšvietimas, kuris atitinka visus keliamus reikalavimus.
7. Įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, tai atitinka higienos reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m, plotis – 1,2 m. Dušuose buvo nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems ir nuteistiesiems visada buvo galimybė prausti visą kūną šiltu vandeniu naudojantis dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną valomos naudojant dezinfekcijos priemones.
8. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 8 punkte išaiškinta, kad pakanka 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore. 8 val. per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo H. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
11. Teismas, įvertinęs Vilniaus PN pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TK-K buvo laikomas 148 paras. Atsižvelgęs į duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, plotą, išskaičiavęs iš jo sanitarinio mazgo plotą, teismas sprendė, jog pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto.
12. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, teismas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitu asmeniu. Teismas nustatė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo, kadangi jis visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko jis buvo laikomas su kitais suimtaisiais, tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu. Net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, teismo vertinimu, jo privatumas buvo pažeidžiamas, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida nuo įėjimo nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu 148 paras buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintos jo teisės į privatumą.
13. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė buvusius higienos reikalavimų trūkumus, nedetalizavo, kuriose konkrečiai patalpose jie galimai buvo, be to, iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl higienos reikalavimų pažeidimų ir kitų skunde nurodomų pažeidimų.
Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ yra pasirašę paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias UAB „Paslaugų kontrolės tarnyba“ nuolat vykdo vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinfekciją). Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas higienos reikalavimų pažeidimų nenustatė.
14. Pasisakydamas dėl sąlygų nusiprausti duše sudarymo, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, byloje tokių duomenų nėra. Teismas nurodė, kad įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko higienos reikalavimus, o pareiškėjas neneigė, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše.
15. Teismas, neturėdamas pagrindo abejoti, kad pareiškėjui, kaip ir kitiems laikomiems asmenims, buvo sudaryta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, o pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis kreipėsi raštu dėl dalyvavimo tam tikroje programoje, ir nenurodė, kokiose konkrečiose veikose siekė dalyvauti ir jam nebuvo sudaryta galimybė jose dalyvauti, sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl užimtumo trūkumo yra nepagrįsti. Teismas taip pat pažymėjo, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 48 punkte išaiškinta, kad 1 val. per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintas pakankamu.
III.
16. Pareiškėjas H. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
17. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pažymi, kad laikotarpis buvo ilgesnis. Pareiškėjas prašė taikyti europietiškus standartus, t. y. teismas turėjo taikyti 4 kv. m vienam asmeniui tenkantį gyvenamojo ploto standartą, atskaitęs baldų užimamą plotą. Tačiau teismas taikė Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintą 3,6 kv. m ploto normą, įskaitydamas į šį plotą baldų užimamą plotą. Tai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Teismas nemotyvuotai atmetė jo skundo argumentus. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT Canali byloje suformuota praktika.
18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
19. Vilniaus PN pažymi, kad, nors EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose yra nurodoma, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau Lietuvos teisės aktuose tokie standartai nenumatyti. Taip pat teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvo įrengimo aukščio. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2013 m. jos įrengtos gyvenamosiose kamerose
Nr. 252–257, 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
20. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o, nenustačius neteisės veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar kitus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio.
21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėją laikant Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. sausio 8 d., atlyginimo.
24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu 148 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 400 Eur.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nepateikdamas argumentų atmetė jo skundą. Mano, kad jam turėjo būti užtikrintas minimalus 4 kv. m plotas, atėmus baldų užimamą plotą, o priteisiant neturtinės žalos atlyginimą turėjo būti vadovaujamasi EŽTT praktika (nurodoma byla Canali prieš Prancūziją).
26. Apeliacinį skundą taip pat padavė atsakovo atstovas, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio.
27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
28. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
29. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
30. Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto, remiamasi EŽTT praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 40828/12, 29292/12, 69598/12, 40163/13, 6628/13, 70048/13 ir 70065/13); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-421-146/2017 ir kt.).
31. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.
32. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/14)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Sprendžiant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017 ir kt.).
33. Taigi, vertinant pareiškėjui tekusią ploto normą Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų kontekste, visų pirma, nustatytina, ar, iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m, o vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi nacionalinės teisės reikalavimų dėl 3,6 kv. m ploto normos vienam asmeniui užtikrinimo, nustatytina, ar pareiškėjui kameroje teko ne mažiau nei 3,6 kv. m, iš bendro kameros ploto neatėmus kameros įrenginių užimamo ploto.
34. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas, pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
35. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos nacionaline teise, pažymi, kad, pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, susitariančioms valstybėms suteikta vertinimo nuožiūros laisvė, ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72) konstatavo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją (pareiškimų Nr. 12325/89 ir 14992/89)), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)).
36. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1–2 d.). ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).
37. Įvertinusi minėtą Konstitucijoje, Konvencijoje, ABTĮ įtvirtintą reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos nacionaline teise. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi nacionalinės teisės aktuose įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
38. Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją, prašo priteisti jam didesnio dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
39. Pažymėtina, jog EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendime byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) konstatavo, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97)). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį nustato nacionalinis teismas, remdamasis valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.
40. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio, tinkamai ir pagrįstai rėmėsi Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei Lietuvos teismų praktikoje nustatytais kriterijais.
41. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nebuvimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).
42. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas nepateikė šią išvadą paneigiančių duomenų.
43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
44. Dėl įrodinėjimo naštos šio pobūdžio bylose EŽTT akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04) 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03) 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.
45. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius pareiškėjo teisių pažeidimą dėl ginčo laikotarpiu neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, egzistuoja pagrindas spręsti dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A575-836/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, ginamų vertybių turinį, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį) ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, konstatuoja, jog 400 Eur suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo H. S. (H. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė