Byla Nr. 15/2011
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl lietuvos respublikos MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO ĮSTATYMO nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2014 m. vasario 3 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2013 m. sausio 22 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 15/2011 pagal pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-14/2011) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija), 16 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jose įtvirtinta finansų ministro teisė nustatyti delspinigių dydį ir apskaičiavimo tvarką, neprieštaravo (-auja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostata, pagal kurią delspinigiai už pavėluotai sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas buvo skaičiuojami pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą, taikomą už pavėluotą mokesčių mokėjimą, ir 16 straipsnio 1 dalies (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostata, pagal kurią minėtų delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, suteikė finansų ministrui diskreciją savo nuožiūra, be jokių ribojimų, rodiklių ar kriterijų nustatyti delspinigių dydį.
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs, pasak pareiškėjo, analogišką bylą dėl finansų ministro įgaliojimų nustatyti delspinigių dydį, 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime pripažino, kad inter alia Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydį vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Konstitucijai.
Atsižvelgiant į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, atskleidžiančias konstitucinio imperatyvo tik įstatymu nustatyti mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus turinį, ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį būtinumą užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą, minėtos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija), 16 straipsnio 1 dalies (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatos galėjo (gali) prieštarauti Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario Mečislovo Zasčiurinsko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija), 16 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) ginčijamu aspektu neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
Kadangi pagal Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 13 straipsnio 19 punktą valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimui taikomos šio įstatymo nuostatos, finansų ministras, nustatydamas už pavėluotai sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėtinų delspinigių dydį ir jo apskaičiavimą, turėtų vadovautis ir Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, konkrečiai – Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsniu. Šiame straipsnyje yra įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaudamasis finansų ministras nustato delspinigių už pavėluotai sumokėtus mokesčius, tarp jų ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydį.
Tai patvirtina ir susiformavusi minėtų delspinigių dydžio nustatymo praktika, nes finansų ministras, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsniu, kiekvieną ketvirtį tvirtina delspinigių dydį, kuris taikomas laiku nesumokėjus šio įstatymo 13 straipsnyje išvardytų mokesčių, taigi ir valstybinio socialinio draudimo įmokų. Finansų ministras nėra priėmęs įsakymų, kuriais būtų atskirai nustatytas delspinigių tik už pavėluotai sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas dydis.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija), 16 straipsnio 1 dalies (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jose įtvirtinta finansų ministro teisė nustatyti delspinigių dydį ir apskaičiavimo tvarką, atitiktį Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
1.1. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo nustatyta: „Už pavėluotai pervestas į valstybinio socialinio draudimo fondą įmokas skaičiuojami delspinigiai pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą, taikomą už pavėluotą mokesčių mokėjimą. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai įmokos turėjo būti sumokėtos arba pervestos, ir baigiami skaičiuoti įmokų sumokėjimo (pervedimo) dieną įskaitytinai.“
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatyta: „Už pavėluotai į Fondą pervestas socialinio draudimo įmokas skaičiuojami delspinigiai. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai socialinio draudimo įmokos turėjo būti sumokėtos, ir baigiami skaičiuoti socialinio draudimo įmokų sumokėjimo dieną įskaitytinai. Delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras.“
Vadinasi, už pavėluotai sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas (kaip ir už kitus laiku nesumokėtus mokesčius) skaičiuojami delspinigiai, kurių dydį nustato finansų ministras. Paminėtina, kad delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydis ir jo apskaičiavimo tvarka nustatoma pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.
1.2. Pažymėtina, jog iš bylos medžiagos ir prašyme išdėstytų argumentų, inter alia jame pacituotų Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo (jame buvo sprendžiama dėl teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatyti delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį) nuostatų, matyti, kad pareiškėjo keliama konstitucingumo problema yra susijusi ne su Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, o su Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, kuriose įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatyti delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius, inter alia valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydį, taikytinomis teismui sprendžiant ginčą dėl šių delspinigių.
1.3. Taigi Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies (1995 m. birželio 28 d., 1998 m. liepos 2 d. redakcijos) tiek, kiek joje buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, taip pat Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsnio tiek, kiek jame įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį šiame straipsnyje nurodytą palūkanų normą padidinti 10 procentinių punktų, atitiktį Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Seimas 1995 m. birželio 28 d. priėmė Mokesčių administravimo įstatymą, pagal Seimo tą pačią dieną priimtą Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo įsigaliojimo“ įsigaliojusį (išskyrus jame nurodytas išimtis) 1995 m. liepos 26 d., kuriame nustatė inter alia mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, mokesčio bei su juo susijusių sumų išieškojimo bei ginčų nagrinėjimo tvarką (1 straipsnis). Mokesčių administravimo įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
2.1. Pažymėtina, kad finansų ministro įgaliojimai nustatyti delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius, inter alia valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydį buvo reguliuojami Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio „Delspinigiai“ 3 dalyje (1995 m. birželio 28 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta: „Delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį ir delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio palūkanų normą, mokamą už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, padidintą iki 10 punktų.“
Seimas 1998 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2, 17, 26, 261, 27, 29, 30, 31, 32, 33, 37, 38, 39, 391, 49, 50, 52, 54, 55, 56, 57, 58 straipsnių papildymo ir pakeitimo bei papildymo 271, 272, 291, 521, 561 straipsniais ir 47, 48 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą, įsigaliojusį 1998 m. liepos 31 d., kurio 16 straipsnio 3 dalimi buvo pakeista Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis (1995 m. birželio 28 d. redakcija). Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta: „Delspinigių bei padidintų delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį ir delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio palūkanų normą, mokamą už Vyriausybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas litais. Delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų, o padidintų delspinigių dydis – iki 15 punktų.“
Taigi Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu buvo tapatus įtvirtintajam Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (1995 m. birželio 28 d. redakcija). Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalį (1995 m. birželio 28 d., 1998 m. liepos 2 d. redakcijos) delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius, inter alia valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydis finansų ministro buvo nustatomas atsižvelgiant į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio palūkanų normą, mokamą už valstybės (Vyriausybės) ne ilgiau kaip vieniems metams išleistas obligacijas (litais), ir padidinant ją iki 10 punktų. Vadinasi, finansų ministras turėjo įgaliojimus savo nuožiūra, bet neviršydamas nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą atitinkamą palūkanų normą.
2.2. Seimas 2001 m. birželio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, pagal 41 straipsnio 1 dalį įsigaliojusį (su joje nurodytomis išimtimis) 2001 m. rugsėjo 1 d., kurio 26 straipsnio 3 dalimi buvo pakeista Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija). Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) buvo nustatyta: „Delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį ir delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį. Delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų.“
Taigi Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu buvo tapatus įtvirtintajam Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (1995 m. birželio 28 d., 1998 m. liepos 2 d. redakcijos).
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime pripažino, jog Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis (2001 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime taip pat konstatavo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis (2001 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2.3. Seimas 2004 m. balandžio 13 d. priėmė Mokesčių administravimo įstatymą, pagal 166 straipsnio 1 dalį (su joje nurodyta išimtimi) įsigaliojusį nuo Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje dienos (2004 m. gegužės 1 d.), kurio 170 straipsniu iki tol galiojęs Mokesčių administravimo įstatymas (1995 m. birželio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pripažintas netekusiu galios.
Pažymėtina, jog Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 96 straipsnio „Delspinigiai“ 1 dalyje nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami inter alia už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą mokestį. Taip pat pažymėtina, kad delspinigių dydžio ir jo apskaičiavimo tvarkos nustatymas reguliuojamas inter alia Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsnyje „Delspinigių dydis“, kuriame nustatyta: „Delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Delspinigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų.“ Šis teisinis reguliavimas vėliau nebuvo keičiamas ir (arba) papildomas.
Taigi pagal Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsnį delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius, inter alia valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydis finansų ministro nustatomas atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį ir padidinant jį 10 procentinių punktų; finansų ministras, atsižvelgdamas į nurodytus kriterijus, turi 10 procentinių punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą.
3. Sprendžiant, ar Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis (1995 m. birželio 28 d., 1998 m. liepos 2 d. redakcijos) tiek, kiek joje buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius, inter alia valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydį savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime pripažino, kad Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis (2001 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3.1. Paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime pažymėjo, kad pasirinkęs tokį teisinio reguliavimo būdą, kai delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku dydžiai priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų rodiklių ir gali kisti, įstatymų leidėjas įstatymu privalo nustatyti ne tik subjektą (valstybės instituciją, pareigūną), kuris turi įgaliojimus konstatuoti minėtus rodiklius, nuo kurių pagal įstatymą priklauso toks delspinigių dydis, ir pagal šiuos rodiklius nustatyti tokių delspinigių dydžius, bet ir įstatyme nurodyti kriterijus, kuriais, nustatydamas tuos delspinigių dydžius, minėtas subjektas turi vadovautis.
Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad nei Mokesčių administravimo įstatyme (2001 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nei kituose įstatymuose nebuvo nustatyta kriterijų, kuriais, atsižvelgdamas į Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nurodytą palūkanų normą ir nustatydamas delspinigių už ne laiku sumokėtus mokesčius dydžius, finansų ministras turi vadovautis; vadinasi, finansų ministras turėjo ne tik įgaliojimus nustatydamas delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydį padidinti minėtą palūkanų normą, bet ir įgaliojimus vien savo nuožiūra, bet neviršydamas nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų šią palūkanų normą padidinti.
3.2. Minėta, kad Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (1995 m. birželio 28 d., 1998 m. liepos 2 d. redakcijos) įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu buvo tapatus įtvirtintajam Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija): joje nustatyta, kad finansų ministras delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius, inter alia valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydį nustato atitinkamą palūkanų normą padidindamas savo nuožiūra, bet neviršydamas nustatytos 10 punktų ribos.
Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. lapkričio 9 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), todėl Konstitucinio Teismo teisinė pozicija, išdėstyta 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime, turi precedento reikšmę.
Remiantis argumentais, kuriais remdamasis Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime konstatavo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis (2001 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis (1995 m. birželio 28 d., 1998 m. liepos 2 d. redakcijos) tiek, kiek joje buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą.
4. Sprendžiant, ar Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsnis tiek, kiek jame įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius, inter alia valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydį šiame straipsnyje nurodytą palūkanų normą padidinti 10 procentinių punktų, neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, šiame straipsnyje įtvirtinta, kad delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius, inter alia valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydį nustato finansų ministras, praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį padidindamas 10 procentinių punktų.
4.1. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime, kuriame inter alia citavo ir Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsnį, pažymėjo, kad įstatymu nustatydamas atitinkamas poveikio už mokestinių prievolių nevykdymą priemones, inter alia delspinigius už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku, įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją; antai įstatymų leidėjas gali pasirinkti, ar nustatyti tam tikrų delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku absoliučius dydžius, ar įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nustatytų delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku dydžiai priklausytų nuo tam tikrų rodiklių ir galėtų kisti.
Taip pat, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime pažymėjo, kad pasirinkęs tokį teisinio reguliavimo būdą, kai delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku dydžiai priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų rodiklių ir gali kisti, įstatymų leidėjas įstatymu privalo nustatyti ne tik subjektą (valstybės instituciją, pareigūną), kuris turi įgaliojimus konstatuoti minėtus rodiklius, nuo kurių pagal įstatymą priklauso toks delspinigių dydis, ir pagal šiuos rodiklius nustatyti tokių delspinigių dydžius, bet ir įstatyme nurodyti kriterijus, kuriais minėtas subjektas turi vadovautis nustatydamas tuos delspinigių dydžius.
4.2. Pažymėtina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsnį, nustatydamas delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius, inter alia valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydį, finansų ministras turi vadovautis šiame straipsnyje nurodytais aiškiais kriterijais, t. y. šių delspinigių dydį finansų ministras nustato praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį padidindamas 10 procentinių punktų.
Taigi konstatuotina, kad Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, nustatydamas delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius, inter alia valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydį, finansų ministras turi vadovautis šiame straipsnyje nurodytais minėtais kriterijais, nesudaromos prielaidos jam savo nuožiūra spręsti, kiek punktų padidinti atitinkamą palūkanų normą, vadinasi, nėra argumentų vertinti, kad tokiu teisiniu reguliavimu kaip nors būtų paneigiamos kurios nors Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, inter alia būtų pažeisti iš Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto, 127 straipsnio 3 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsnis tiek, kiek jame įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį šiame straipsnyje nurodytą palūkanų normą padidinti 10 procentinių punktų, neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis (1995 m. birželio 28 d. redakcija, Žin., 1995, Nr. 61-1525; 1998 m. liepos 2 d. redakcija, Žin., 1998, Nr. 68-1978) tiek, kiek joje buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 63-2243) 99 straipsnis tiek, kiek jame įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį šiame straipsnyje nurodytą palūkanų normą padidinti 10 procentinių punktų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.