Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
dĖL lIETUVOS rESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2017 M. VASARIO 1 D. nUTARIMO nR. 88 „DĖL VANDENŲ SRITIES PLĖTROS 2017–2023 METŲ PROGRAMOS PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO
2018 m. spalio 17 d. Nr. 1047
Vilnius
Pakeisti Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. vasario 1 d. nutarimu Nr. 88 „Dėl Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos patvirtinimo“:
1. Pakeisti 64 punktą ir jį išdėstyti taip:
„64. Strategijoje nustatytą tikslo pasiekimo rodiklį – viešai tiekiamo geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumas 95 procentams šalies gyventojų – pasiekė nedaug geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų (toliau – įmonės). Lietuvoje 2015 metais centralizuotai tiekiamą geriamąjį vandenį naudojo 80 procentų gyventojų, 72 procentų gyventojų nuotekos buvo surenkamos centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis. Nors sukurta reikiama infrastruktūra ir gyventojai turėjo galimybę gauti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas, gyventojų, gaunančių šias paslaugas, labai nepadaugėjo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros duomenimis, vertinant 2004–2006 ir 2007–2013 metų programas, iki 2015 metų balandžio nuotekų surinkimo tinklų naudotojų padaugėjo 170 970 gyventojų, o geriamojo vandens tiekimo tinklų naudotojų – 122 970 gyventojų (centralizuotais nuotekų surinkimo tinklais ir geriamojo vandens tiekimo tinklais naudojosi atitinkamai apie 5,7 procento ir 4 procentais daugiau gyventojų). Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas gaunančių gyventojų skaičius regionuose labai skiriasi. Šiuos netolygumus lemia vandens tiekimo įmonių skirtingas pajėgumas plėsti infrastruktūrą, skirtingas gyventojų tankis, pragyvenimo lygis, didelė prisijungimo prie centralizuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklų kaina, kai infrastruktūra nenutiesta iki gyventojo sklypo ribos, didelės geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos. 2007–2013 metų ES finansinės paramos laikotarpiu daugiausia dėmesio skirta miestų, kuriuose gyvena daugiau kaip 2 000 gyventojų, vandentvarkos infrastruktūros plėtrai ir renovavimui. Šiuo metu būtina užtikrinti reikiamos infrastruktūros įrengimą gyvenamosiose vietovėse, turinčiose daugiau kaip 2 000 gyventojų. Taip pat reikia spręsti vandens paslaugų teikimą gyvenamosiose vietovėse, turinčiose 200–2 000 gyventojų. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad tokio dydžio gyvenamosios vietovės turi savo specifiką – jos retai apgyvendintos, nutolusios viena nuo kitos ar didesnių miestų, jose nėra reikiamos infrastruktūros arba ji jau sugriuvusi ir nerenovuotina. Todėl planuojant infrastruktūros plėtrą visų pirma reikėtų įvertinti ne centralizuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklų statybos, bet atskirųjų sistemų įrengimo galimybes (kelių mažų miestelių ir (ar) kaimų prijungimas prie bendrų vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklų, vandens gręžinių ar nuotekų valymo įrenginių statyba grupei namų).“
2. Pakeisti 80.1 papunktį ir jį išdėstyti taip:
„80.1. Pirmasis ketvirtojo tikslo uždavinys – plėtoti ir renovuoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo infrastruktūrą.
ES investicijų, skirtų vandentvarkos sektoriui, prioritetas – gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 2 000 gyventojų. ES lėšos taip pat bus investuojamos į paslaugų plėtrą ir gyvenamosiose vietovėse, turinčiose 200–2 000 gyventojų.
2007–2013 metų ES finansinės paramos laikotarpiu daugiausia dėmesio skirta miestų, kuriuose gyvena daugiau kaip 2 000 gyventojų, vandentvarkos infrastruktūros plėtrai ir renovavimui. Šiuo metu toliau būtina užtikrinti reikiamos infrastruktūros įrengimą gyvenamosiose vietovėse, turinčiose daugiau kaip 2 000 gyventojų. Taip pat reikia spręsti vandens paslaugų teikimą gyvenamosiose vietovėse, turinčiose 200–2 000 gyventojų. Todėl ES investicijų, skirtų vandentvarkos sektoriui, panaudojimo prioritetas – gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 2 000 gyventojų. ES lėšos taip pat bus investuojamos į geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų plėtrą gyvenamosiose vietovėse, turinčiose 200–2 000 gyventojų. Svarbu atnaujinti pasenusią nusidėvėjusią infrastruktūrą, siekiant užtikrinti paslaugų nepertraukiamumą ir mažinti vandens netektis infrastruktūroje. Planuojant vandentvarkos infrastruktūros plėtrą, būtina svarstyti visas technines alternatyvas ir pasirinkti investicijų, eksploatavimo ir aplinkos apsaugos požiūriu tinkamiausią sprendimą, susijusį su geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimu.“