Administracinė byla Nr. A-2679-624/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00147-2017-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. J. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 614,02 Eur turtinę ir 5 000 Eur neturtinę žalą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN jis dirbo VĮ „Mūsų amatai“. Iš jo gaunamo darbo užmokesčio kiekvieną mėnesį į pataisos įstaigoje sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą buvo atskaitoma 25 procentai bendros darbo užmokesčio sumos bei 5 procentai į jo neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį. Pareiškėjas įsitikinęs, kad iš jo darbo užmokesčio atliktos 25 procentų dydžio išskaitos į socialinės paramos nuteistiesiems fondą yra neteisėtos, nes valstybė įsipareigojusi išlaikyti visus nuteistuosius, o ne juos išnaudoti. Iš darbo užmokesčio pareiškėjas išlaiko Vilniaus PN administraciją ir kitus nuteistuosius, kuriems mokamos socialinės išmokos ir pašalpos. Tokie veiksmai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą draudimą išnaudoti kalinamus asmenis. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN su prašymu, kad jam grąžintų uždirbto atlyginimo dalį (25 procentus), kuri buvo išskaičiuota į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, tačiau Vilniaus PN atsisakė tai padaryti, nes teisės aktai nenumato minėtų išskaitų grąžinimo į laisvę išeinantiems nuteistiesiems. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 132 straipsnyje nustatytos dvi nuteistojo paleidimui į laisvę skirtos santaupų kaupimo formos – socialinės paramos nuteistiesiems fondas ir neliečiama asmeninės nuteistojo sąskaitos dalis. Todėl paleidžiant pareiškėją iš pataisos įstaigos, Vilniaus PN administracija turėjo jam grąžinti visus pinigus, sumokėtus į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, ir visą pareiškėjo neliečiamojoje asmeninėje sąskaitoje sukauptą sumą. Vilniaus PN grubiai pažeidę teisės aktus, nusavino pareiškėjo uždarbį, stipriai apribojo jo galimybes sėkmingai integruotis į visuomenę ir įsigyti būtiniausių daiktų. Dėl išvardintų priežasčių pareiškėjui atlygintina neišmokėtos darbo užmokesčio sumos dydžio (614,02 Eur) turtinė ir neturtinė (5000 Eur) žala.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad BVK 132 straipsnio nuostatos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 nutarimu Nr. 475 patvirtintas Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) nenumato išskaitų į socialinės paramos nuteistiesiems fondą grąžinimo. Nustatytą pareigą – į laisvę išeinantiems nuteistiesiems išmokėti jų neliečiamose sąskaitose sukauptas lėšas – Vilniaus PN įvykdė ir išmokėjo pareiškėjui 246,07 Eur. Periodinės išskaitos iš nuteistųjų darbo užmokesčio lieka socialinės paramos nuteistiesiems fonde ir naudojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, Vilniaus PN administracija jokiais veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti žalos atlyginimo pareiškėjui klausimo.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmėtė.
6. Teismas sprendė, kad byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, viešoji (valstybės) atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (VPN) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
7. Teismas nustatė, kad išleidžiant pareiškėją iš laisvės atėmimo įstaigos, jam buvo išmokėta visa neliečiamojoje sąskaitoje sukaupta suma – 240,07 Eur (pastaba: kasos išlaidų orderyje Nr. 18/090 (b. l. 21) nurodyta, kad pareiškėjui 2016 m. gegužės 31 d. buvo išmokėta 246, 07 Eur). Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, BVK ir Apraše įtvirtintą teisinį reguliavimą, sprendė, kad Vilniaus PN administracija, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, pagrįstai pareiškėjui išmokėjo tik visas neliečiamojoje jo sąskaitoje sukauptas lėšas. Teismas akcentavo, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Aprašo nuostatos nenustato, jog periodinės išskaitos į socialinės paramos nuteistiesiems fondą būtų grąžinamos nuteistiesiems išeinant į laisvę.
III.
9. Pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 37), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 614,02 Eur turtinę žalą, kurią sudaro 25 proc. dydžio nuo pareiškėjo gauto užmokesčio periodiniai atskaitymai į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, ir 5 000 Eur neturtinę žalą.
10. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus ir nepagrįstai sprendė, kad juose nenustatyta galimybė grąžinti lėšų, atskaitytų į socialinės paramos nuteistiesiems fondą.
11. Pareiškėjas pabrėžė, kad Europos įkalinimo taisyklėse rekomenduojama kalinių darbo atlyginimo sistemoje numatyti galimybę dalį pajamų laikinai nusavinti, siekiant sukurti santaupų fondą, šios santaupos turėtų būti grąžinamos paleidimo į laisvę metu. Pareiškėjas įsitikinęs, kad BVK 132 straipsnyje nurodytos išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio rūšys – nagrinėjamu atveju 25 procentų dydžio atskaitymai į socialinės paramos nuteistiesiems fondą ir 5 procentų dydžio išskaitos į neliečiamą asmeninės sąskaitos dalį – yra santaupų kaupimo formos, kurios abi skirtos nuteistojo paleidimui į laisvę ir turėjo būti išmokėtos pareiškėjui.
12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime (b. l. 40–41) prašo pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas V. J. kildina iš Vilniaus PN, kaip teigiama, neteisėtų veiksmų, kuriais pareiškėjui nebuvo sumokėta visa jam priklausanti darbo užmokesčio dalis paleidžiant pareiškėją iš pataisos įstaigos.
14. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Vilniaus PN, pareiškėjui išeinant į laisvę, išmokėjęs visas neliečiamojoje jo sąskaitoje sukauptas lėšas, tačiau negrąžinęs periodinių darbo užmokesčio išskaitų į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Paduotame apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas teigia, kad BVK 132 straipsnio 1–2 dalyse nurodytos išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio dvi rūšys skirtos nuteistojo santaupoms, kurios visos turi būti jam išmokėtos paleidimo į laisvę metu.
15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str. 2 d.) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
17. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.
18. Kaip matyti iš pareiškėjo procesinių dokumentų turinio ir byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. kovo mėn. buvo paskirtas dirbti pagalbiniu darbininku. Kiekvieną mėnesį iš pareiškėjo darbo užmokesčio buvo daromos išskaitos: 25 proc. – į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, 5 proc. – į neliečiamąją sąskaitos dalį (b. l. 4–6). Pareiškėjas nekelia ginčo dėl jo darbo užmokesčio ar išskaitų: pareiškėjo teigimu, abi BVK 132 straipsnyje nurodytos išskaitos (25 proc. į socialinės paramos nuteistiesiems fondą ir 5 proc. į neliečiamąją sąskaitos dalį) yra skirtos nuteistojo santaupoms ir privalo būti grąžinamos paleidimo iš pataisos įstaigos metu.
19. BVK (akto redakcija, galiojusi pareiškėjo darbo Vilniaus PN laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. liepos 1 d. ) nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai, kurių paskirtis – nustatyti tokią bausmės vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis, nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (BVK 1 str. 1 ir 2 d.). Santykius, susijusius nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonių taikymu, reglamentuoja BVK ir jo numatytais atvejais valstybės institucijos priimti teisės aktai bausmių vykdymo klausimais, kurie nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką (BVK 2 str. 1 ir 2 d.). Darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonių (BVK 111 str.). Nuteistųjų darbas yra esminis nuteistųjų laisvės atėmimu resocializacijos elementas ir turi didelę reikšmę jų pataisos procese (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1956/2012). Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (BVK 125 str. 1 d.). Taigi, nuteistųjų darbo, kaip pataisos priemonės, pagrindinis tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1396/2011), todėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų norminių teisės aktų, susijusių su darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, t. y. reglamentavimo, kuriam taikomi asociacijos laisvės, laisvės pasirinkti darbą ir kt. principai, nuostatos nuteistųjų darbui taikytinos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymų nustatytais atvejais.
20. Nuteistųjų darbo apmokėjimą reglamentuojančio BVK 131 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tiek iki 2015 m. rugsėjo 1 d., tiek šiuo metu galiojančios redakcijos BVK 132 straipsnio, reglamentuojančio išskaitas iš nuteistųjų darbo užmokesčio, 1 dalis, be kita ko, nustato, kad iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose atskaitoma 25 proc. bendros darbo užmokesčio sumos. Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų išskaitų, iš bendros darbo užmokesčio sumos, išskyrus atviras kolonijas, atskaitomi penki procentai į nuteistojo neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį, kurios naudoti nuteistasis neturi teisės. Ypatingais atvejais bausmės atlikimo metu pataisos įstaigos direktoriaus leidimu nuteistasis gali panaudoti pinigus, turimus neliečiamojoje asmeninės sąskaitos dalyje. Likusi šioje sąskaitoje pinigų suma nuteistajam išduodama tik paleidimo iš pataisos įstaigos metu (BVK 132 str. 2 d.).
21. Socialinės paramos nuteistiesiems fondo laisvės atėmimo vietose sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarką nustato Aprašas (2009 m. gegužės 13 d. nutarimo Nr. 450 redakcija). Šio aprašo 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti: vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą; vienkartines iki vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas paleidžiamiems iš laisvės atėmimo vietų nuteistiesiems, asmeninėje sąskaitoje turintiems mažiau kaip vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą; vienkartines iki vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas mirus suimtojo ar nuteistojo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimajam giminaičiui, įvykus gaivalinei nelaimei, padariusiai didelę turtinę žalą suimtajam ar nuteistajam, jo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimiesiems giminaičiams; iki 0,8 bazinės socialinės išmokos dydžio mėnesines pašalpas suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie mokosi bendrojo lavinimo, profesinėse mokyklose ar aukštosiose mokyklose; paramą medikamentams, vadovėliams, kitoms mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms, taip pat kitoms priemonėms, gerinančioms suimtųjų ir nuteistųjų socialines ar buitines sąlygas, įsigyti, jeigu atitinkamame fonde (Socialinės paramos suimtiesiems fonde ar Socialinės paramos nuteistiesiems fonde) lieka lėšų, išmokėjus šiame apraše nurodytas pašalpas (Aprašo 7.1–7.5 p.)
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad vienintelė paleidimo iš pataisos įstaigos metu nuteistajam privalomų grąžinti lėšų dalis, kurią pataisos įstaigos administracija privalo išmokėti nuteistajam jo paleidimo į laisvę metu, yra numatyta BVK 132 straipsnio 2 dalyje, t. y. periodinės 5 proc. išskaitos iš nuteistojo darbo užmokesčio, kurios atskaitomos į neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį. Nei BVK, nei kiti teisės aktai nenustato pareigos grąžinti BVK 132 straipsnio 1 dalies pagrindu išskaitytos darbo užmokesčio dalies nuteistajam jo paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl to, kad be išmokėtų lėšų, Vilniaus PN jam turėjo išmokėti ir 25 proc. darbo užmokesčio, kurie periodiškai buvo išskaitomi į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, yra teisiškai nepagrįsti.
23. Kaip matyti iš socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšų panaudojimo tvarkos, šios lėšos gali būti skiriamos jokių pajamų negaunantiems, nepasiturintiems, besimokantiems nuteistiesiems ar susiklosčius išskirtinei gyvenimo situacijai, tačiau tai nėra konkretaus nuteistojo nepanaudoto darbo užmokesčio kaupimo ar taupymo forma. Pažymėtina, kad, kaip minėta, nuteistųjų darbo, kaip pataisos priemonės, pagrindinis tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, o solidarumo principu, kuriuo, kaip matyti iš socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšų panaudojimo tvarkos, iš esmės grindžiamas išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose darymas, yra grindžiamos ir visuomenės, į kurią siekiama paruošti integruoti nuteistuosius, priemonės (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistema), kurių konstitucingumas nekelia abejonių, taip pat nėra pagrindo manyti, kad BVK nuostatos, pagal kurias iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose atskaitoma 25 proc. bendros darbo užmokesčio sumos, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2280-624/2017) ar tarptautinės sutarties nuostatoms.
24. Atsižvelgdama į aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija