Administracinė byla Nr. A-702-552/2021
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00158-2018-2
Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl administracinių sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2018 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. (10.16) R3-5328 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2007 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-02-23 sprendimo Nr. (10.16)R3-5328“ ; 2) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d. laikotarpį įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai (toliau – ir pareigūnų ir karių pensija) skirti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius be pagrindo į pareigūnų ir karių pensijai gauti reikalingą tarnybos laiką neįskaitė 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d. laikotarpio, kai jis dirbo vairuotoju Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje. Pareiškėjas paaiškino, kad 1988 m. balandžio 25 d. pradėjo dirbti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) Šakių miesto profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje vairuotoju ir šiose pareigose dirbo iki priešgaisrinės tarnybos reorganizavimo (sukarinimo), t. y. iki 1997 m. birželio 5 d. Reorganizavus Šakiuose veikusią priešgaisrinę tarnybą, pareiškėjas 1997 m. rugpjūčio 6 d. vėl buvo priimtas dirbti vairuotoju Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių miesto sukarintoje priešgaisrinėje dalyje, jam buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. Šiose pareigose pareiškėjas ištarnavo iki 2007 m. sausio 19 d., kai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymu Nr. TE-2 buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Pareiškėjas tvirtino, kad nors keitėsi priešgaisrinės įstaigos, kurioje jis dirbo, pavadinimas, juridinis statusas bei užimamų pareigų pavadinimai, tačiau jo atliekamos funkcijos išliko tos pačios. Pabrėžė, kad profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė dėl priežasčių, kurias sąlygojo valstybės finansinė padėtis, t. y. nepriklausė nuo pareiškėjo valios. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimai, kuriais į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti buvo neįskaitytas 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d. laikotarpis, priimti formaliai laikantis teisės aktų, nesivadovaujant suformuota teismine praktika, todėl yra neteisėti ir naikintini.
3. Atsakovai VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV, pateikę iš esmės analogiškus argumentus ir motyvus, remdamiesi tų pačių teisės normų aiškinimu, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovai nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių dėl pareigūnų ir karių pensijos apskaičiavimo. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir pridėtus dokumentus, 2018 m. sausio 25 d. raštu Nr. (10.16E)R3-2669 kreipėsi į Turto valdymo ir ūkio departamentą prie VRM ir prašė pateikti dokumentus, galinčius patikslinti pareiškėjo tarnybos laikotarpius. VSDFV Utenos skyrius, 2018 m. vasario 2 d. gavęs tarnybos apskaitos duomenis, kuriuose buvo nurodyti pareiškėjo tarnybos ir tarnybos laikui prilyginami laikotarpiai, bei kitus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo vidaus reikalų sistemoje ištarnautas laikas yra 18 metų 3 mėnesiai ir 7 dienos, o 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 6 d. laikotarpis tarnybos apskaitos lape nebuvo nurodytas. VSDFV Utenos skyrius padarė išvadą, kad Turto valdymo ir ūkio departamentas prie VRM nenustatė teisinio pagrindo prilyginti pareiškėjo darbo laiką nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. tarnybos laikui pareigūnų ir karių pensijai skirti. Atsakovai teigė, kad vidaus reikalų sistemos pareigūnu pareiškėjas buvo paskirtas tik nuo 1997 m. birželio 6 d. Remdamiesi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 6 straipsnio 1 punktu ir 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu, atsakovai nurodė, jog 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d. laikotarpis pagrįstai neįskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti. Atsakovai pažymėjo, kad sprendžiant dėl pareiškėjo tarnybos laiko pareigūnų pensijai skirti, turėjo būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimą Nr. KT1-N1/2017, kuriame konstatuota, jog Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 metų pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Sprendimą ir VSDFV 2018 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2007. Taip pat teismas įpareigojo VSDFV Utenos skyrių, perskaičiuojant K. S. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, į tarnybos laiką įskaityti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d. laikotarpį, pareiškėjo dirbtą vairuotoju Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje.
6. Teismas nustatė, kad VRM 2007 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 11SP-320 K. S. nuo 2007 m. sausio 20 d. neterminuotai buvo paskirta 430,00 Lt (124,54 Eur) pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nurodant, kad pareiškėjo ištarnautas laikas yra 18 metų 3 mėnesiai 7 dienos. VSDFV Utenos skyrius 2018 m. sausio 24 d. gavo pareiškėjo prašymą pateikti duomenis, kaip skaičiuojama jam paskirta ir mokama pareigūnų ir karių pensija, bei informuoti, ar į tarnybos laiką yra įskaityti jo tarnybos 1995–1998 metai. VSDFV Utenos skyrius 2018 m. vasario 23 d. priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjo 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d. darbo laikotarpis į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti neįskaitytas pagrįstai ir teisėtai, pagrindo perskaičiuoti VRM 2007 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 11SP-320 pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių pensijos dydį nėra. Pareiškėjas su 2018 m. kovo 14 d. parengtu prašymu kreipėsi į VSDFV ir prašė panaikinti VSDFV Utenos skyriaus priimtą Sprendimą bei perskaičiuoti VRM 2007 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 11SP-320 paskirtos pareigūnų ir karių pensijos dydį, įskaičiuojant į šiai pensijai skirtą reikalingą tarnybos laiką 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d. laikotarpį. VSDFV, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo 2018 m. kovo 14 d. prašymą, 2018 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2007 VSDFV Utenos skyriaus priimtą Sprendimą paliko nepakeistą.
7. Spręsdamas dėl pareiškėjo tarnybos laiko pareigūnų ir karių pensijai skirti, teismas vertino duomenis, nurodytus Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pateiktuose įsakymuose, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos parengtus ir nustatytoje formoje pateiktus pareiškėjo tarnybos apskaitos duomenis, kitus duomenis. Apibendrinęs byloje esančius duomenis, teismas padarė išvadą, kad, nepriklausomai nuo to, kokį pavadinimą turėjo Šakiuose veikianti priešgaisrinė tarnyba ir kaip teisiškai buvo įforminami pareiškėją ir šią tarnybą siejantys darbo, o vėliau – vidaus tarnybos santykiai, šie santykiai nuo 1988 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. sausio 19 d. turėjo nepertraukiamą pobūdį.
8. Teismas sprendė, kad Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. KT1-N1/2017 išvadoms neprieštaravo nagrinėjamoje byloje Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM ir VRM pateiktų dokumentų duomenys. Pagal VRM sekretoriaus ir vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1995 m. gruodžio 19 d. patvirtintą Etapinę šalies priešgaisrinių padalinių sukarinimo programą, Šakių rajono priešgaisrinę tarnybą prie policijos komisariato buvo planuojama sukarinti tik 1997 metais. Vidaus reikalų sekretoriaus ir vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1996 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 1125 „Etatų klausimais“ buvo nuspręsta Šakių rajono priešgaisrinę tarnybą prie policijos komisariato ir šios tarnybos Šakių miesto priešgaisrinę dalį likviduoti nuo 1997 m. sausio 10 d., o 1996 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 1126 „Etatų klausimais“, įsigaliojusiu nuo 1997 m. sausio 10 d., buvo patvirtinti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM naujai steigiamo padalinio – Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies – etatai. Nurodytas aplinkybes patvirtino ir Priešgaisrinės apsaugos departamentas prie VRM 2018 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. 9.4-2651(3.46) „Dėl informacijos pateikimo“ pateikti duomenys.
9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, liudytojų J. M., A. R. bei R. P. parodymus ir jais remdamasis, padarė išvadą, kad 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d. laikotarpiu pareiškėjas vykdė tos pačios apimties ir to paties pobūdžio vairuotojo pareigas, kaip ir 1988 m. balandžio 25 d. – 1995 m. sausio 1 d laikotarpiu, kuris įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti; nurodytais laikotarpiais pareiškėjo vykdytos vairuotojo darbui priskirtos funkcijos apimtimi ir pobūdžiu nesiskyrė.
10. Remdamasis tuo, kas nurodyta, bei įvertinęs aplinkybę, kad Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos dalies sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, o dėl valstybėje buvusios finansinės padėties, teismas sprendė, kad pareiškėjo faktinis vairuotojo darbo laikas Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., kai pareiškėjo atliekamas darbas niekuo nesiskyrė nuo jo 1988 m. balandžio 25 d. – 1995 m. sausio 1 d. laikotarpiu vykdytų vairuotojo pareigų, nepagrįstai buvo neįskaičiuotas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti. Teismas vertino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo atliktos vairuotojo darbinės funkcijos, kurios, kaip ir nuo 1997 m. birželio 4 d. vykdyta tarnyba tokio pat pavadinimo pareigose Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalyje bei kituose reformuotuose padaliniuose tapačias pareigas ėjusių, pareigūnais jau paskirtų, asmenų vykdoma tarnyba, buvo reikalinga Lietuvos valstybei ir buvo skirta užtikrinti Lietuvos valstybės piliečių saugumą ir kitus interesus priešgaisrinės apsaugos, gelbėjimo bei kitose srityje.
11. Darydamas aukščiau nurodytas išvadas, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, pateiktais išaiškinimais. Teismas padarė išvadą, kad bylos iš esmės yra tapačios ir niekuo nesiskiria, ir sprendė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, suformuluotos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo teisės normų aiškinimo taisyklės yra reikšmingos ir taikomos pagal pareiškėjo skundą nagrinėjamoje administracinėje byloje.
12. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taikomą teisinį reguliavimą bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais teisės taikymo išaiškinimais, teismas sprendė, kad VSDFV Utenos skyriaus Sprendimas, kuriuo atsisakyta į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti įskaičiuoti pareiškėjo darbo vairuotoju Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje laiką nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., bei VSDFV 2018 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2007 yra nepagrįsti.
13. Pagal Pensijų įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, pareigūnų ir karių valstybines pensijas skiria ir moka VSDFV įgaliota Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga, todėl panaikinus skundžiamus administracinius sprendimus dėl paskirtos pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimo, VSDFV Utenos skyrius turės pareigą nustatyta tvarka įvykdyti jam priskirtą funkciją ir iš naujo išnagrinėti 2018 m. sausio 24 d. gautą pareiškėjo prašymą. Teismas nusprendė VSDFV Utenos skyrių įpareigoti, perskaičiuojant pareiškėjui mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti įskaityti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d. laikotarpį.
III.
14. Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
15. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovas nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:
15.1. Pareiškėjas 2007 m. sausio 23 d. pasirašytinai buvo supažindintas su apskaičiuotu jo tarnybos stažu ir į stažą įskaitytais laikotarpiais, tačiau priimto Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 11SP-320, kuriame nustatytas ištarnautas laikas – 18 metai 3 mėnesiai 7 dienos, neginčijo (galėjo būti skundžiamas vidaus reikalų ministrui). Todėl šis sprendimas yra galiojantis ir juo paskirta pareigūnų pensija pareiškėjui mokama daugiau kaip vienuolika metų.
15.2. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog pareiškėjas, kaip vairuotojas, vykdė tos pačios apimties ir to paties pobūdžio vairuotojo pareigas tiek profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos dalyje, tiek ir po 1995 m. sausio 1 d. iki Šakių rajono Priešgaisrinės tarnybos sukarinimo, visiškai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime Nr. KT1-NI/2017 nustatytas aplinkybes, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik į bylą iškviestų liudytojų paaiškinimais, nepagrįstai sutapatino priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų vykdytas pareigas ir neteisingai nusprendė, kad pareiškėjas faktiškai nuo 1988 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. sausio 19 d. dirbo statutinio pareigūno darbą, todėl ginčo laikotarpis, t. y. nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., turi būti įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai gauti. Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime yra išaiškinęs, kad valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas.
15.3. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, kuri, VSDFV nuomone, teisines pasekmes sukelia tik šioje byloje dalyvaujančioms proceso šalims ir negali būti vertinama kaip teisminis precedentas nagrinėjamos bylos atžvilgiu. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti prilygindamas darbo pagal darbo sutartį laiką po 1995 m. sausio 1 d., išdirbtą profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, iš esmės neteisėtai atliko įstatymų leidėjo funkciją.
16. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo VSDFV apeliacinį skundą atmesti.
17. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ne tik vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje apibrėžtais įrodymais, kurie buvo surinkti ir pateikti sprendžiant administracinę bylą, bet taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, todėl atsakovo aiškinimas apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas yra klaidingas ir nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, VSDFV klaidingai vadovaujasi savo nuomone, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimti sprendimai administracinėse bylose vieniems proceso dalyviams gali būti taikomi, o kitiems analogiškose bylose, gali būti netaikomi. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 nagrinėjo tas pačias ir to pačio laikotarpio aplinkybes, dėl kurių buvo paduotas pareiškėjo skundas.
18. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į atsakovo VSDFV apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. VSDFV Utenos skyrius nurodo palaikantis atsakovo VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovų atsisakymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaičiuoti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d. laikotarpį, pareiškėjo dirbtą vairuotoju Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Utenos skyriaus Sprendimu ir VSDFV 2018 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2007, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti šiuos sprendimus bei įpareigoti VSDFV Utenos skyrių 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d. laikotarpį įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad ginčijamas laikotarpis nepagrįstai neįtrauktas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, pareiškėjo skundą tenkino.
21. Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įtraukė ginčijamą laikotarpį, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.
22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekia, jog į jo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti būtų įskaičiuotas visas faktinis darbo laikas Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje, t. y. į tarnybos laiką įtraukiant ir laikotarpį pareiškėjui dirbant vairuotoju 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d.
24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas vyr. vairuotoju Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinėje dalyje buvo priimtas nuo 1988 m. balandžio 25 d., remiantis šios priešgaisrinės dalies viršininko 1988 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 9 darbo sutarties pagrindu ir šioje darbovietėje dirbo iki 1992 m. balandžio 15 d. Šakių miesto profesionaliajai priešgaisrinei daliai tapus Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrine dalimi, pareiškėjas toliau dirbo vairuotoju ir iš nurodytos priešgaisrinės dalies buvo atleistas 1997 m. birželio 5 d., remiantis 1997 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 28TE pagal Darbo įstatymų kodekso 29 straipsnio 1 punktą (dėl įmonės likvidavimo). Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 15TE pareiškėjas nuo 1997 m. birželio 6 d. buvo priimtas dirbti į vairuotojo pareigas dviejų mėnesių išbandymo laikotarpiui, o nuo 1997 m. rugpjūčio 6 d. buvo paskirtas į vairuotojo pareigas, pareiškėjui suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. Pareiškėjas, turintis puskarininkio laipsnį, iš vidaus tarnybos budinčios pamainos ugniagesio-gelbėtojo pareigų buvo atleistas 2007 m. sausio 19 d., remiantis Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2007 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. TE-2. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 11SP-320 K. S. nuo 2007 m. sausio 20 d. neterminuotai buvo paskirta 430,00 Lt (124,54 Eur) pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nurodant, kad pareiškėjo ištarnautas laikas yra 18 metų 3 mėnesiai 7 dienos.
25. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021), skirtoje Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto aiškinimui ir laikotarpių po 1995 m. sausio 1 d. įskaitymui į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, pasisakoma, jog Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime išaiškino, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto teisiniu reguliavimu apibrėžiant tarnybos laiką, būtiną pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, laikytasi iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, kylančio reikalavimo įstatymu nustatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją sieti būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei ir, naudojantis įstatymų leidėjo diskrecija, šiam laikui prilyginti tam tikrus kitus su tarnyba susijusius laikotarpius, buvo įgyvendintas valstybės prisiimtas įsipareigojimas į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už tarnybą skirti, įskaityti iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais išdirbtą darbo laiką, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, ir buvo užtikrinti atitinkami asmenų teisėti lūkesčiai. Konstitucinis Teismas nurodė, jog valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Pažymėta ir tai, kad priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenis, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus priešgaisrinės apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, apklausęs specialistus, nustatė, jog 1995 m. sausio 1 d. yra Pensijų įstatymo įsigaliojimo data, kuri nėra susijusi su profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių pertvarka (jos pabaiga).
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs ir dėl kitokio Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, reglamentuojančio laikotarpį, prilyginamą tarnybos laikui pensijai skirti, aiškinimo ir taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019, 2020 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020 buvo laikomasi pozicijos, kad ir vėlesniais laikotarpiais, t. y. po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose pagal darbo sutartis dirbę asmenys vertinami kaip esantys toje pačioje padėtyje su asmenimis, tarnavusiais minėtose pareigose iki 1995 m. sausio 1 d., ir tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami ne tik laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., bet ir laikotarpiai, buvę ir po 1995 m. sausio 1 d. Tokia išvada būdavo padaroma atsižvelgiant į tai, kad priešgaisrinės apsaugos įstaigos buvo reorganizuotos ir sukarintos skirtingu laiku ir ši aplinkybė visiškai nepriklausė nuo pareigūnų valios, nors visą laikotarpį pareiškėjai faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą, o vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo iki 1995 m. sausio 1 d. vykdytos tarnybos. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime tenkindamas pareiškėjo skundą , būtent vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017.
27. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai turi būti kuriami, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).
28. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
29. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Administracinėje byloje Nr.A-667-1062/2021 išplėstinė teisėjų kolegija suteikė naują aiškią administracinių teismų praktikos kryptį vertinant situacijas dėl pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą nustatomo laikotarpio, prilyginamo tarnybos laikui pensijai skirti, įskaitymo į tarnybos laiką pensijai skirti. Šioje byloje teisėjų kolegija nemato pagrindo nesivadovauti administracinėje byloje Nr.A-667-1062/2021 suformuotomis taisyklėmis, nes tai yra naujausias teismo precedentas analogiškoje byloje, priimtas išplėstinės teisėjų kolegijos ir skirtas teismų praktikos šioje srityje suvienodinimui. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nesiremia administracinėse bylose Nr. A-2211-602/2017, Nr. A-3890-552/2019 ir Nr. eA-591-602/2020 suformuotais precedentais.
30. Vadovaudamasi Konstitucinio Teismo doktrina valstybinių pensijų klausimais ir Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, bei administracinių bylų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, jog VSDFV Utenos skyrius, atsisakydamas įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai pareiškėjas pagal darbo sutartį toliau dirbo priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, tinkamai taikė Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjo darbo laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. nebuvo pagrindo įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, byloje nėra nustatyta ypatingų aplinkybių, dėl kurių toks sprendimas būtų nepagrįstas. Dėl to šiuo aspektu skundžiamų VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimų nėra pagrindo laikyti nepagrįstais ar neteisėtais.
31. Nurodytų argumentų pagrindu konstatavus, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. (10.16) R3-5328 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ir darbo ministerijos 2018 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2007 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-02-23 sprendimo Nr. (10.16)R3-5328“ byloje ginčijama apimtimi yra teisėti ir pagrįsti, yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs tenkinti pareiškėjo skundą, netinkamai išaiškino byloje taikytiną Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
32. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas yra atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą
Pareiškėjo K. S. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.