Administracinė byla Nr. A-2062-662/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01495-2017-2
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už neatitinkančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kurios neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, beveik visą kalinimo laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu, gyvenamojo ploto norma teisės aktų reikalavimus atitiko tik skirtingais laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2016 m. kovo 23 d. (kamera Nr. 104), nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. birželio 29 d. (kamera Nr. 104), nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. (kamera Nr. 104). Kamerų plotą dar labiau mažino esantys baldai, todėl atėmus kamerose buvusių baldų plotą, kameros plotą sudarė 3,58 kv. m. Teigė, kad nuteistųjų skaičius kamerose buvo per didelis, jos buvo perpildytos, sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, nebuvo atitvertas, todėl buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Pareiškėjui nebuvo sudaromos sąlygos drabužių skalbimui ir jų džiovinimui. Pareiškėjo manymu, Lukiškių TI-K tinkamai neatliko remonto ir grybelio pašalinimo darbų, buvo sudaromos antisanitarinės sąlygos. Kamerose buvo drėgna, nebuvo įrengtos papildomos vėdinimo sistemos, žiemos metu buvo šalta, netinkamai vėdinama, o vasaros metu kamerų sienos buvo drėgnos, supelijusios, nuo jų byrėjo tinkas, kilo dulkės. Teigė, kad sienų pelėsis, grybelis ir drėgmė turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas nurodė, jog kamerą turėjo tvarkytis iš savo asmeninių lėšų, pirkti valymo priemones, nes atsakovas atsisakydavo jas suteikti arba jų laukti reikėjo 2–3 savaites. Kamerų palangės buvo aptvertos dviguba metalinių grotų apsauga, todėl neturėjo galimybės išvalyti ant palangių susikaupusių nuorūkų, maisto atliekų ir kitų šiukšlių. Pareiškėjui buvo skirtas pasenęs ir netinkamas naudoti metalinis gultas, dėl to jam skaudėjo nugarą, buvo sunku užmigti. Gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengti evakuaciniai išėjimai, buvo laikomas asbestas. Pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, nebuvo sudaromos sąlygos ugdymui ir užimtumui. Pasivaikščioti gryname ore galėjo tik 1 val., pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas. Pažymėjo, jog pasinaudoti dušu galėjo tik kartą per savaitę, todėl jautėsi nešvarus, neretai išberdavo kūną. Pareiškėjui nebuvo užtikrinama galimybė pasinaudoti asmeninėmis privatumo teisėmis, kadangi nuolatinis buvimas tarp svetimų asmenų žemino jo orumą. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, dėl to tarp nuteistųjų kildavo nuolatiniai konfliktai. Nurodė, jog dėl inventoriaus trūkumo ir per didelio kalinamųjų skaičiaus kamerose, turėjo valgyti ne prie stalo, o pačiame gulte. Dėl nepatogios sėdimos padėties neretai sutrikdavo pareiškėjo virškinimas, skaudėjo galvą. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su Lukiškių TI-K vidaus tvarka. Lukiškių TI-K nebuvo įrengtas aliarmo mygtukas, todėl su pareigūnais susisiekti buvo nepatogu. Pareiškėjo manymu, dėl atsakovo netinkamų veiksmų patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, kankinimą, didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą. Pareiškėjas jautė didelę fobiją, orumo pažeidimą, dvasinį sukrėtimą. Pareiškėjui dažnai skaudėjo galvą, visą parą veikusi dirbtinė šviesa pablogino pareiškėjo regėjimą, o bausmei pasibaigus tapo agresyvus, dirglus.
3. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 108–119).
4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. Pripažino, kad kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitiko teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, administracija stengėsi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, atsiradus galimybei, būtų perkelti į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui buvo skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto buvo atskirtas sienele, ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio.
5. Paaiškino, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nebuvo nustatyta, kad kamerose turėjo būti įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros durų stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negalėjo būti nustatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų elgesio kontrolės. Įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui bei universalus valiklis, tinkantis indams plauti. Karantino kameras valė iš Ūkio brigados paskirtas nuteistasis.
6. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir turimus resursus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikė teisę nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturėjo. Asbestas Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose naudojamas nebuvo. Norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys turėjo išreikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Suimtieji asmenys galėjo dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose, įstaigoje įrengtoje koplyčioje vyko religinio pobūdžio renginiai, buvo organizuojami profesionalų ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai. Įstaigoje veikia biblioteka, taip pat suimtieji vedami į sporto salę, kino salę, dalyvauja ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, vedami pasivaikščioti. Nurodė, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turėjo teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo įrengta ilgalaikių pasimatymų kambarių, kadangi jie įrengti nuo 2017 m. sausio 1 d. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K nebuvo specialiai įrengta kamerų rūkantiems asmenims, tačiau pareigūnai, priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalėjo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsiradusios žalos faktą.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
8. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 111.2 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. (270 dienų). Šiuo laikotarpiu pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo išvykęs laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2016 m. sausio 20 d., nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. kovo 1 d., nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. balandžio 13 d., nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. birželio 17 d., nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. liepos 22 d., iš viso 18 dienų, vadinasi Lukiškių TI-K pareiškėjas praleido 252 dienas. Lukiškių TI-K atsiliepime taip pat nurodė, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 kv. m (b. l. 112).
10. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. buvo mažesnis nei 3,6 kv. m, laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 2 d. iki 2016 m. sausio 17 d., nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2016 m. vasario 24 d., nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. kovo 16 d., nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. balandžio 10 d., nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 27 d., nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. birželio 8 d., nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. birželio 13 d., nuo 2016 m. birželio 18 d. iki 2016 m. birželio 27 d., nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2016 m. liepos 18 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., nuo 2016 m. rugsėjo 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d., iš viso 198 dienas. Likusias 54 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 104, teisės aktų reikalavimus atitiko.
11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, jog Lukiškių TI-K jis nebuvo tinkamai supažindintas su laikymo Lukiškių TI-K tvarka, sąlygomis, teisėmis ir pareigomis, todėl nesuprato kada turėjo baigtis ieškinio senaties terminas, pažymėjo, jog minėtą reikalavimą pareiškėjas grindė bendro pobūdžio teiginiais. Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, suimtojo teisėmis, pareigomis ir draudimais, todėl šį skundo reikalavimą pripažino nepagrįstu.
12. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, kad kamerose buvo drėgna, buvo netinkamas (nepakankamas) vėdinimas, temperatūra, pelėsis, pažeistos sienos, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015) nuostatomis bei pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 104. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 104. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė jam kilusios neturtinės žalos šiuo aspektu.
13. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl valgomo atšalusio maisto, negalėjo būti pripažinta atskiru pažeidimu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, o Lukiškių TI-K savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė skunde pateiktų argumentų dėl netinkamo naudoti gulto (lovos), o iš Lukiškių TI-K byloje pateikto rašto sprendė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl šių pažeidimų nesikreipė, todėl ši pareiškėjo teisė nebuvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, pareiškėjo teisė į privatumą galėjo būti pažeista, todėl Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus šiuo aspektu pripažino. Teismas nurodė, jog byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir / ar džiovinti drabužius ar šią paslaugą būtų atsisakyta teikti, todėl šį pareiškėjo argumentą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas, kameroje Nr. 104, dažnai gyveno vienas. Akcentavo, jog šiurkščių higienos normų pažeidimų nebuvo nustatyta. Kameroje Nr. 104 buvo tiekiamas šaltas vanduo, pareiškėjas Lukiškių TI-K žiemos metu laikomas nebuvo. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti dušu po apsilankymo sporto salėje ar kitais neatidėliotinais atvejais. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad galimybė praustis duše tik vieną kartą per savaitę nagrinėjamu atveju nesudarė pagrindo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo ginčo dėl to, ar pareiškėjui buvo užtikrintas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore, o pareiškėjo teiginys, kad pasivaikščiojimui skirtas laikas buvo nepakankamas, buvo atmestas kaip nepagrįstas. Teismas nurodė, kad teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių dydžio nereglamentavo, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu skundų dėl kiemelio dydžio ir užimtumo stokos Lukiškių TI-K administracijai neteikė, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo pagrindu nenustatė. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, jog buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto keliamą pavojų sveikatai ar duomenų, pagrindžiančių asbesto keliamą pavojų pareiškėjo sveikatai, todėl nustatyti šių pareiškėjo teiginių pagrįstumo teismas neturėjo galimybių. Teismas atmetė ir kitus pareiškėjo argumentus, susijusius su jo laikymu kartu su rūkančiaisiais asmenimis, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu, kadangi pareiškėjas dėl galimų, tokio pobūdžio pažeidimų, į Lukiškių TI-K nesikreipė.
14. Teismo sprendimu buvo pripažinta, kad kitų galimai netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, jog byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus, todėl įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas vertino 1 800 Eur, o Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų netenkino.
III.
15. Atsakovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
16. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.
17. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.
18. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
19. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus, netinkamai įvertino priteistos neturtinės žalos dydį.
20. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui S. V. už kalinimą Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
23. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, 198 dienas buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytą gyvenamųjų patalpų plotą, taip pat konstatavo, kad pareiškėjui kalint vienoje kameroje su kitais asmenimis, galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus, nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.
24. Atsakovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose buvo priteista neturtinė žala ir nebuvo taikytas pripažinimas pažeistai teisei apginti.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas nepasisakė kodėl vienus įrodymus vertino, kitus atmetė. Teigia, kad teismas neteisingai nustatė kameros plotą, neišskaičiavo baldų iš bendro patalpų ploto, neteisingai skaičiavo kalinamųjų skaičių, neteisingai vertino dėl kamerų saugios aplinkos, dušo suteikimo vieną kartą per savaitę, dėl asbesto gaminių naudojimo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, užimtumo nesuteikimo, privačios aplinkos naudojantis sanitariniu mazgu nesuteikimo.
26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo nurodytų reikalavimų dėl nekokybiško maisto, netinkamų gultų, sąlygų nesudarymo skalbti ir / ar džiovinti drabužius, pasivaikščiojimo kiemelių. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo konstatavimui, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas asmens privatumas naudotis sanitariniu mazgu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, aptaria tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.
28. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskaičiavo kameros plotą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog Lukiškių TI-K kameros ploto dydį ginčo laikotarpiu reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (aktuali redakcija nuo 2011 m. sausio 13 d.) (toliau – ir Nuostatos) 1.3 punktas, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi, atmestinas apeliacinio skundo teiginys, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto.
29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aukščiau paminėtos Nuostatos paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Skaičiuojant plotą, į sanitarinį mazgą atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).
30. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
31. Įvertinus pirmosios instancijos teismui atsakovo atsiliepime nurodytus duomenis, galima spręsti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 25 d., t. y. laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 18 d., nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. vasario 25 d., nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 11 d., nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. birželio 14 d., nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2016 m. liepos 19 d., 2016 m. liepos 22 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. buvo laikomas kameroje Nr. 104, kurios plotas 7,38 kv. m. Iš pateiktų duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 104 buvo laikomas vienas arba du asmenys.
32. Nors pareiškėjas teigia, kad nėra galimybės nustatyti kokiu laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas su kitais asmenimis, nes duomenys apie kalinamųjų asmenų skaičių yra pateikiami netikslūs, tačiau nepateikė jokių įrodymų (pavyzdžiui, kartu su juo buvusių asmenų pavardžių ar kt.), paneigiančių atsakovo pateiktus konkrečius duomenis apie pareiškėjo laikymą kameroje Nr. 104. Kadangi atsakovas nurodė konkrečius laikotarpius, kuomet pareiškėjas atvyko ir išvyko iš Lukiškių TI-K, kurioje kameroje buvo laikomas, koks kameros plotas ir kiek asmenų konkrečiu laikotarpiu buvo kameroje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesivadovauti atsakovo Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis.
33. Atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomenis, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 104, kurios plotas 7,38 kv. m, kameroje buvusių asmenų skaičius svyravo nuo vieno iki dviejų, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 3,69 kv. m iki 7,38 kv. m, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėjo išvadą, jog pareiškėjas 198 dienas Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančioje kameroje. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimo ir neturtinės žalos priteisimo.
34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo skaičiuojant jam tekusį kameros plotą tardymo izoliatoriuje išskaičiuoti plotą, tenkantį baldams ir kitiems įrenginiams (ne sanitariniams įrenginiams), vadovaujasi nacionalinės teisės aktais bei minėta EŽTT praktika (byloje Muršić prieš Kroatiją, Grzywaczewski prieš Lenkiją), (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018), ir atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl baldų ir kitų įrenginių išskaičiavimo iš patalpos ploto, kaip nepagrįstus.
35. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad atsakovas nesuteikė galimybės pareiškėjui turėti privačią aplinką, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu bei pripažino Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.
36. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.).
37. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
38. Pagal atsakovo pateiktus duomenis, kuriuos teisėjų kolegija vertina kaip nepaneigtus bei patvirtinančius pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 104 buvo laikomas kartu su kitu asmeniu laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 2 d. iki 2016 m. sausio 17 d. (16 d.), nuo 2016 m. sausio 21 d, iki 2016 m. vasario 24 d. (35 d.), nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. kovo 16 d. (15 d.), nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. (18 d.), nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. (14 d.), nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. birželio 8 d. (37 d.), nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. birželio 13 d. (4 d.), nuo 2016 m. birželio 18 d. iki 2016 m. birželio 27 d. (10 d.), nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2016 m. liepos 18 d. (19 d.), nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. (19 d.), nuo 2016 m. rugsėjo 10 d. iki 2019 m. rugsėjo 20 d. (11 d.), viso 198 dienas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 198 dienas. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kad jam vienam gyvenant kameroje buvo pažeidžiamas privatumas naudotis sanitariniu mazgu (pareiškėjas neteikė duomenų, kad buvo stebimas pašalinių asmenų ar pareigūnų, ar buvo kitos aplinkybės), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui kameroje Nr. 104 gyvenant vienam, buvo pažeista jo teisė į privatumą.
39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl kalinimo aplinkos neužtikrinimo, dėl naudojimosi dušu vieną kartą per savaitę, asbesto buvimo Lukiškių TI-K patalpose, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, tinkamo užimtumo nesuteikimo pareiškėjui, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, vadovavosi ginčui aktualia teismų praktika, išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų bei pateikė teisingas išvadas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, neturi pagrindo pakartotinai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą.
40. Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo aspekto būtina pažymėti, kad teismas įvertina įrodymus ir sprendimą priima pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo ir atsakovo pateiktus įrodymus.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirminė atsakomybė už Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).
42. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
43. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
44. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
45. Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 8 000 Eur, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi subjektinės teisės pažeidimo mastą, kad 198 dienas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 104, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, nebuvo pakankamai užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius išgyvenimus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nenustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui priteista 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama.
47. Atsakant į Lukiškių TI-K apeliacinio skundo argumentus, kad pažeistai teisei apginti pakanka vien pažeidimo pripažinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1163-520/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius pareiškėjo teisių pažeidimą į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais (Konvencijos 8 straipsnis) bei įvertinus pažeidimo mąstą (198 dienos), nagrinėjamu atveju, pareiškėjo atžvilgiu padaryti pažeidimai turi būti atlyginami pinigais.
48. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti keičiamas iš dalies, nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjui tenkančio ploto Lukiškių TI-K kameroje Nr. 104, bei priteisiant neturtinės žalos atlyginimą pinigais dėl pareiškėjo teisių į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, neužtikrinimo.
49. Atsakovas Lukiškių TI-K prašė priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1345-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1299-602/2018 ir kt.), kurioje nurodoma, kad įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimo teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis, todėl kadangi minėti atsakovo nurodyti dokumentai, už kurių parengimą prašoma atlyginti išlaidas, buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, atsakovo nurodyta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka šiuo atveju netaikytina.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir pareiškėjui S. V. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.
| Teisėjai |
Audrius Bakaveckas
Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė
|