Administracinė byla Nr. eA-1064-492/2018
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00213-2016-2
Procesinio sprendimo kategorija 21.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda, panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Utenos AVPK) viršininko 2016 m balandžio 25 d. įsakymą Nr. 89-TE-163 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo viršilai L. V.“ (toliau – ir Įsakymas).
2. Pareiškėjo nuomone, tarnybinė nuobauda – pastaba jam buvo skirta nepagrįstai, nes jis jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė. Įsakymas yra priimtas vadovaujantis Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato viršininko 2016 m. balandžio 1 d. patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 89-IS-15 (toliau – ir Išvada). Pareiškėjo teigimu, Įsakyme nėra nurodyta, už kokį tarnybinį nusižengimą jis yra baudžiamas, pateikiama tik nuoroda į Išvadą. Išvadoje tarnybinis nusižengimas konstatuotas netinkamai bei nepagrįstai, kadangi pareiškėjas, atlikdamas tarnybines pareigas naktį iš 2016 m. sausio 29 d. į 2016 m. sausio 30 d. bei vykdydamas nustatytą tarnybos užduotį, siekė patikrinti įtarimus sukėlusio asmens tapatybę, todėl gatvėje tikrinamą D. S. įsodino į tarnybinį automobilį ir pristatė į policijos komisariatą. Išvadoje pateikiamas jo veiksmų vertinimas yra neobjektyvus, padarytas neįvertinus policijos, kaip universalios teisėsaugos institucijos, uždavinių ir pareiškėjui, kaip konkrečiam pareigūnui, formuluojamų pareigų. Išvados motyvai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir 23 straipsnio 5 punktui. Pareiškėjas tvirtino turėjęs teisę ir pareigą sustabdyti nakties metu, neapšviestoje gatvėje einantį įtartinos išvaizdos asmenį, patikrinti jo dokumentus, o esant poreikiui – nustatyti jo tapatybę. Tarnybinio patikrinimo metu faktinės aplinkybės, jog asmens identifikavimas yra įmanomas tik esant pakankamam apšvietimui, taip pat konkrečios situacijos aplinkybės (tamsus paros metas, neapšviesta gatvė, veidą slepiantis ir bendravimo vengiantis asmuo, netoli įvykio vietos esantis policijos komisariatas) nebuvo įvertintos, taip pat nebuvo vertinama, kaip turėtų būti tikrinama asmens tapatybė, ar buvo pakankamos sąlygos įvertinti asmens tapatybę tarnybiniame automobilyje. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Išvadoje nebuvo nustatyta, jog jis turėjo pareigą visus automobiliniu vaizdo registratoriumi daromus įrašus perkelti į tarnybinį kompiuterį, be to, jis tinkamai atliko pareigą įrašyti situacijos aplinkybes vaizdo registratoriumi ir diktofonu, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad vaizdo ir garso duomenų pareiškėjas neįrašė, ir dėl to padarė tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo teigimu, pastebėjus įtartiną asmenį ir nurodžius jam sėstis į tarnybinį automobilį, neįvyko jokių svarbių aplinkybių, kurioms atkurti reikalingas vaizdo registratoriaus įrašas, todėl jokio pažeidimo jis nepadarė. Be to, aptariamos situacijos metu galiojo nauja Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Policijos generalinio komisaro 2016 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-80 (toliau – ir Registro duomenų tvarkymo taisyklės), redakcija, todėl pareiškėjo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti taikant prieš tai galiojusią šių taisyklių redakciją.
3. Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas paaiškino, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariate (toliau – ir Ignalinos r. PK) gavus D. S. prašymą dėl galbūt netinkamų Ignalinos r. PK pareigūnų veiksmų jį sulaikant ir patraukiant administracinėn atsakomybėn. Nustatyta, kad pareiškėjas, pristatydamas D. S. į policijos komisariatą, neteisėtai apribojo jo laisvę, tokiu būdu nesilaikydamas pareiškėjo pareigybinės instrukcijos 4 ir 6.7 punktų reikalavimų, Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte policijos pareigūnui nustatytų teisių. Tarnybinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neužtikrino pokalbio su pristatomu asmeniu įrašymo, tuo pažeisdamas Utenos AVPK viršininko 2013 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. 89-V-513 11.2 papunkčio reikalavimus; pareiškėjas pažeidė ir Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 (toliau – ir Veiklos instrukcija), 20.9 papunkčio reikalavimus. Atlikus tarnybinį patikrinimą, konstatuota, jog D. S. teisės pažeidimo nepadarė, todėl pareiškėjo veiksmai, šį asmenį patraukiant administracinėn atsakomybėn ir pristatant į Ignalinos r. PK, yra neteisėti.
II.
5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendime pareiškėjo L. V. skundą atmetė.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėjui Utenos AVPK 2016 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 89-TE-163, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu bei remiantis Ignalinos r. PK 2016 m. balandžio 1 d. patikrinimo išvada Nr. 89-IS-15, buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba dėl to, kad pareiškėjas nesilaikė Utenos AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 8-V-787 patvirtintos Ignalinos r. PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 4 punkto – „Pareigybė reikalinga vykdyti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą“ ir 6.7. punkto – „Būti susipažinusiam su Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais policijos veiklą <...>“ reikalavimų; pažeidė Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte policijos pareigūnui nustatytas teises – įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos ar kitų institucijų tarnybines patalpas tik asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką <...>; Utenos AVPK viršininko 2013 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. 89-V-513 11.2 papunktyje policijos pareigūnui nustatytą pareigą užtikrinti, kad, bendraujant su asmenimis ir vykdant pagrindinius policijos uždavinius, garso įrašymo įrenginys būtų visada įjungtas ir garso įrašymo įranga galėtų įrašyti pareigūnų pokalbius su tikrinamaisiais asmenimis; taip pat Veiklos instrukcijos 20.9 papunkčio reikalavimus, kurie numato draudimą policijos patruliui įsodinti į tarnybinę transporto priemonę kitus asmenis, išskyrus atvejus, kai tai būtina (visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, <...>, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas); bei nesilaikė Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 patvirtintų Registro duomenų tvarkymo taisyklių 41.2 papunkčio, pagal kurį „PPV, kuriame yra įdiegta būtina įranga, pareigūnai, vykdydami tarnybines funkcijas ir atsižvelgdami į tuo metu atliekamas funkcijas, privalo nedelsdami nustatyti (manipuliatoriumi) PPV veiklos statusą“ reikalavimų.
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl, sprendžiant jo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn pagrįstumo klausimą, taikytinas Vidaus tarnybos statutas, taip pat vadovautinasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka (toliau – ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka). Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, teismų praktikoje laikoma tokio akto motyvuojamąja dalimi.
8. Teismas nustatė, kad D. S. 2016 m. vasario 18 d. kreipėsi į Ignalinos r. PK viršininką dėl galbūt netinkamo Ignalinos r. PK pareigūnų pareigų vykdymo. D. S. prašyme nurodė, kad jis, 2016 m. sausio 29 d. atvykęs aplankyti tėvų, gyvenančių Ignalinos m., 2016 m. sausio 30 d. apie 1 val. 00 min. eidamas iš jo tėvams priklausančios pirties, esančios (duomenys neskelbtini), į tėvų namus (duomenys neskelbtini), buvo sustabdytas policijos pareigūno ir, nurodęs policijos pareigūno prašomą informaciją, susijusią su jo asmens tapatybės nustatymu, nepagrįstai buvo sulaikytas bei nuvežtas į policijos komisariatą, kur jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad eidamas tamsiu paros metu su savimi neturėjo šviesą atspindinčių elementų. Atsižvelgdamas į šį prašymą, Ignalinos r. PK viršininkas 2016 m. vasario 22 d. pavedė Ignalinos r. PK Viešosios tvarkos ir eismo poskyrio viršininkui atlikti tarnybinį patikrinimą dėl galbūt netinkamo Ignalinos r. PK pareigūnų pareigų vykdymo. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2016 m. sausio 30 d. D. S. sulaikė ir į policijos komisariatą pristatė bei administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 59-AN-49916563-16/43 surašė pareiškėjas.
9. 2016 m. kovo 4 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas Nr. 89-PR1-31, kuriame pareiškėjas buvo informuotas apie galbūt jo padarytą tarnybinį nusižengimą bei įpareigotas pateikti paaiškinimą dėl pranešime nurodyto nusižengimo iki 2016 m. kovo 8 d. Pareiškėjas 2016 m. kovo 8 d., 15 d. ir 28 d. pateikė tarnybinius pranešimus.
10. 2016 m. balandžio 1 d. Išvadoje nustatyta, kad nuo 2016 m. sausio 29 d. 19 val. 00 min. iki 2016 m. sausio 30 d. 7 val. 00 min. pareiškėjas ir policijos pareigūnas A. D. dirbo tarnybiniame automobilyje. Pagal Ignalinos r. PK Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patrulių būrio vado K. L. patvirtintą Ignalinos r. PK pajėgų išdėstymo planą, pareiškėjui ir A. D. buvo nurodyta dirbti pagal tarnybos užduotį, be kita ko, patruliuojant Ignalinos mieste tikrinti daugiabučių namų kiemus, stebėti nuošalesnėse gatvėse daugiabučių namų, gyvenamųjų namų kiemus, atkreipti dėmesį į tai, ar nėra įtartinai pradarytų namo langų, ar butų viduje nesišviečiama prožektoriais. Patruliuojant Ignalinos m. (duomenys neskelbtini), 2016 m. sausio 30 d. apie 1 val. 25 min. pareiškėjas pastebėjo įtartinai atrodantį pėsčiųjų perėja einantį vyriškį – D. S., todėl pareiškėjas nusprendė patikrinti minėto asmens tapatybę, jį pristatęs į Ignalinos r. PK tarnybines patalpas, kuriose sulaikytas asmuo buvo laikomas 1 val. 19 min. Per šį laikotarpį pareiškėjas nustatė minėto asmens tapatybę, padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą su administraciniu nurodymu, asmenį nufotografavo ir nuotraukas įkėlė į Administracinių teisės pažeidimų registrą, asmenį nuvežė iki jo nurodytos vietos. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas neteisėtai apribojo D. S. laisvę, pristatydamas jį į policijos tarnybines patalpas, kadangi tik policijos komisariate pareiškėjas pastebėjo, jog D. S. gatve ėjo neturėdamas šviesą atspindinčių elementų, nors D. S. sulaikymo (duomenys neskelbtini) gatvėje metu nurodė, kad asmens pristatymo priežastis yra asmens tapatybės nustatymas, dėl to pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 4 ir 6.7 punktų reikalavimus, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1. papunkčio reikalavimus, Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas policijos pareigūnų pareigas ir 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte suteiktus įgaliojimus.
11. Išvadoje taip pat nurodyta, kad, pareiškėjui išlipus iš tarnybinio automobilio ir gatvėje
4 min. bendraujant su D. S., nebuvo daromas pokalbio garso įrašas, nes garso įrašymo įranga (diktofonas) buvo pas tarnybinio automobilio priekinėje keleivio vietoje sėdintį A. D.. Nustatant asmens tapatybės duomenis ir įforminant pažeidimą, pareigūnams tarnybinėse patalpose bendraujant su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu, yra padaryti ir išsaugoti du atskiri failai su pokalbių įrašais. Bendra pokalbių trukmė yra apie 30 min., todėl sprendžiama, kad bendraujant su D. S., apie 4 min. gatvėje, taip pat tarnybiniame automobilyje, kol asmuo buvo vežamas į Ignalinos r. PK bei 49 min. policijos komisariato tarnybinėse patalpose, nebuvo daromas pokalbių įrašas, tuo pažeidžiant Tarnybos eigos garso įrašymo ir įrašų saugojimo Utenos AVPK tvarkos, patvirtintos Utenos AVPK viršininko 2013 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 89-V-513 (toliau – ir Garso įrašymo tvarka), 11.2 papunkčio reikalavimą, taip pat Veiklos instrukcijos 20.9 papunktį.
12. Išvadoje pažymėta ir tai, kad tarnybinio automobilio, kuriame patruliavo pareiškėjas, telemetrinė įranga nuo 1 val. 25 min. iki 2 val. 49 min. buvo nustatyta statusu „Laisvas“, todėl tokiais veiksmais pareiškėjas nesilaikė Registro duomenų tvarkymo taisyklių (2015 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 5-V-932 redakcija) 42.1 papunkčio reikalavimų ir tų pačių taisyklių 5 priede numatytų telemetrinės įrangos statusų reikšmių naudojimo reikalavimų, tokiu būdu pažeisdamas telemetrinės įrangos naudojimo tvarką.
13. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyti pareiškėjo veiksmai buvo įvertinti kaip tarnybinis nusižengimas, dėl ko priimtas sprendimas jam skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.
14. Teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo išvadą, kad pareiškėjas, vykdydamas tarnybines pareigas, turi pareigą teisės aktuose nustatyta tvarka patikrinti įtartinai besielgiantį asmenį. Nagrinėjamu atveju Išvadoje aptariami du Utenos AVPK policijos pareigūnų praktikoje taikomi būdai, vienas iš jų – duomenų tikslinimas įvykio (situacijos) vietoje kreipiantis į Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnus; kitas – naudojantis tarnybiniame automobilyje įrengta kompiuterine įranga prisijungiant prie policijos informacinės sistemos registrų, taip pat ir kitų registrų duomenų. Išvadoje pažymėta, kad pareiškėjas turėjo teisę naudotis policijos informacinės sistemos registrų, t. y. „Polis II“, „Policijos informacine sistema mobiliems įrenginiams“ ir kitų registrų, kurių pagalba gali būti nustatyta asmens tapatybė, duomenimis. Šios aplinkybės pareiškėjas neneigė. Be to, nenustatyta, jog, pareiškėjui vykdant tarnybines pareigas ir siekiant nustatyti asmens tapatybę, buvo susiklosčiusios nuo jo valios nepriklausiusios aplinkybės, dėl kurių jis įtarimų sukėlusio asmens tapatybės negalėjo patikrinti jo sulaikymo vietoje. Tarnybinį patikrinimą atlikęs Ignalinos r. PK Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininkas nenustatė, kad pareiškėjas, prieš sulaikydamas D. S. ir jį pristatydamas į Ignalinos r. PK areštinę, būtų bandęs Ignalinos mieste, (duomenys neskelbtini) sankryžoje, nustatyti tikrinamojo tapatybę, kreipdamasis į Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnus ar pasinaudodamas tarnybiniame automobilyje esančia kompiuterine įranga, prisijungiant prie policijos informacinės sistemos registrų duomenų. Nors 2016 m. kovo 8 d. tarnybiniame pranešime pareiškėjas nurodė, kad tarnybiniame automobilyje kompiuterinė įranga dėl ryšio problemų neveikė, atliekant tarnybinį patikrinimą nustatyta, kad pareiškėjo tarnybos metu (t. y. nuo 2016 m. sausio 29 d. 19 val. iki 2016 m. sausio 30 d. 7 val.) pranešimų apie kompiuterinės įrangos gedimus iš Ignalinos r. PK negauta. Nustatyti duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo įtarimų sukėlusio asmens tapatybę nustatyti pirmiausiai patikrinimo vietoje, tarnybiniame automobilyje įdiegta kompiuterine įranga prisijungiant prie policijos informacinės sistemos registrų arba kreipiantis į Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnus. Atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo nustatyta, kad, siekiant patvirtinti D. S. tapatybę, jis būtų konfliktiškai bendravęs ar būtų elgęsis tokiu būdu, kaip Veiklos instrukcijos 21.1. papunktyje apibrėžiamas įtarimus galintis sukelianti asmuo, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų nustatęs Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintus pagrindus, kuriems esant policijos pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisinį pagrindą sulaikyti asmenį t. y. įtarimas, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas arba nusikalstama veika. Esminėmis aplinkybėmis, turėjusiomis įtakos pareiškėjo sprendimui sulaikyti D. S. ir pristatyti jį į policijos komisariatą, pareiškėjas 2016 m. kovo 8 d. ir 15 d. tarnybiniuose pranešimuose bei 2016 m. spalio 20 d. teismo posėdyje įvardijo asmens įtartiną elgesį, kadangi, prašomas prisistatyti, jis nenurodė savo pavardės, be to, įtarimų sukėlusį D. S. pareiškėjas teigė matęs pirmą kartą, jis buvo sportiško kūno sudėjimo, nurodydamas judėjimo maršrutą, ėjo darydamas apylanką. Atsižvelgdamas į teisės aktuose policijos pareigūnams keliamus reikalavimus, nustatytas teises bei jų įgyvendinimo teisinius pagrindus, teismas sprendė, jog pareiškėjas neįvardijo esminių teisinių pagrindų, nustatytų Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriems esant asmens sulaikymas yra galimas ir laikytinas pagrįstu, t. y. nenurodė, jog turėjo pagrįstų įtarimų, kad D. S. padarė administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką.
15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Išvadoje užfiksuota, jog tik po to, kai pareiškėjas pristatė D. S. į Ignalinos r. PK patalpas, jis pastebėjo, kad sulaikytas asmuo neturėjo šviesą atspindinčių elementų, todėl, eidamas gatve tamsiu paros metu ir neturėdamas atšvaito ar kito šviesą atspindinčio elemento, pažeidė Kelių eismo taisyklių 41 punkto reikalavimą, dėl ko pareiškėjas surašė Administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 59-AN-49916563-16/43 ir administracinį nutarimą. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad Ignalinos r. PK 2016 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 59NT-52429681-16 nuspręsta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi D. S. inkriminuotas Kelių eismo taisyklių 41 punkto reikalavimas nebuvo įrodytas, o pagal situacijos faktines aplinkybes turėjo būti vadovaujamasi ne Kelių eismo taisyklių 41 punktu, o 42 punktu, kuriame numatytas rekomendacinio pobūdžio reikalavimas pėstiesiems, tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, einantiems į kitą važiuojamosios dalies pusę turėti atšvaitą ar kitą šviesą atspindintį elementą. Teismas pabrėžė, kad, sulaikant asmenį, yra apribojama jo laisvė, todėl neteisėtu sulaikymu yra pažeidžiama ne viena teisinė vertybė. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas nenustatė, kad pareiškėjo pasirinktas veikimo būdas – asmens sulaikymas, jį pristatant į policijos komisariatą, – nagrinėjamu atveju buvo būtina, proporcinga ir adekvati priemonė policijos pareigūnui suteiktai teisei – nustatyti (patikrinti) asmens tapatybę – įgyvendinti, todėl atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 4 ir 6.7 punktų reikalavimus, Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte suteiktas teises.
16. Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjui, paskirtam policijos patrulio vyresniuoju, siekiant nustatyti pėsčiojo asmens tapatybę ir su šiuo asmeniu bendraujant gatvėje, taip pat tarnybiniame automobilyje, kol jis buvo vežamas į policijos komisariatą, bei asmenį pristačius į policijos komisariatą, 49 min. policijos komisariato tarnybinėse patalpose garso pokalbio įrašas nebuvo daromas. 2016 m. spalio 20 d. teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad diktofonu garso įrašas nebuvo daromas, diktofoną įjungė kartu su pareiškėju ekipaže dirbęs policijos pareigūnas A. D. policijos komisariate. Todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog jis tinkamai atliko pareigą įrašyti garso duomenis diktofonu.
17. Tarnybinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad tarnybinio automobilio, kuriame patruliavo pareiškėjas, telemetrinė įranga nuo 1 val. 25 min. iki 2 val. 49 min. buvo nustatyta statusu „Laisvas“. Pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad mygtuko „Užimtas“ nepaspaudė, nors tarnybiniame pranešime teigė priešingai. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad pareiškėjas aplaidžiai vykdė jam nustatytą pareigą, tokiu būdu (neveikimu) pažeidė Registro duomenų tvarkymo taisyklių (2015 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 5-V-932 redakcija) 42.1 papunktyje policijos pareigūnui nustatytą reikalavimą vykdant tarnybines funkcijas ir atsižvelgiant į tuo metu atliekamas funkcijas nedelsiant nustatyti (manipuliatoriumi) policijos pajėgų vieneto veiklos statusą. Pareiškėjas skunde teigė, kad aptariamos situacijos metu galiojo nauja Registro duomenų tvarkymo taisyklių redakcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-80. Šio įsakymo 4 dalyje numatyta, kad įsakymas įsigalioja nuo 2016 m. sausio 29 d. Tačiau, vadovaudamasis Teisės aktų registro duomenimis ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, teismas priėjo išvadą, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. 5-V-80 buvo paskelbtas 2016 m. vasario 2 d., įsigaliojo 2016 m. vasario 3 d., todėl pastaroji Registro duomenų tvarkymo taisyklių redakcija nagrinėjamam ginčui netaikytina. Taigi, atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nesilaikė Registro duomenų tvarkymo taisyklių (2015 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 5-V-932 redakcija) 42.1 papunkčio.
18. Teismas nusprendė, jog tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis yra priimtas ginčijamas sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui, buvo atliktas visapusiškai ir objektyviai, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytos tvarkos ir nustatytų pagrindinių procedūrų, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, tarnybinio tyrimo išvadoje motyvuotai, pakankamai aiškiai nurodant, kurie pareiškėjo veiksmai buvo neteisėti, adekvačiai ir pakankamai išdėstant motyvus. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas.
III.
19. Pareiškėjas L. V. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m balandžio 25 d. įsakymu Nr. 89-TE-163 jam skirtą tarnybinę nuobaudą.
20. Pareiškėjas pakartoja, kad Įsakyme nėra nurodyta, už kokius tarnybinius nusižengimus skiriama nuobauda, o tik pateikiama nuoroda į Išvadą. Išvadoje neaptariama, pavyzdžiui, išimtys, kai policijos pareigūnams leidžiama įsodinti asmenį į automobilį, galimybė į policijos patalpas pristatyti ne tik asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą, bet ir asmenis, kurie yra įtariami padarius tokį pažeidimą. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė pareiškėjo nekaltinantis Vieningos pajėgų valdymo sistemos (toliau – ir VPVS) naudojimo pažeidimais, bet teismas atsisakė prijungti įrodymus, patvirtinančius, kad VPVS veikla periodiškai sutrinka ir jos duomenys, kuriais grindžiamas vienas iš galbūt padarytų pažeidimų, nėra patikimi. Pareiškėjo nuomone, tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas šališkai, o Išvada yra nepagrįsta, priimta darant grubius procedūrinius pažeidimus, pavyzdžiui, tyrimo metu nebuvo apklaustas A. D., tuo pažeidžiant pareiškėjo teisę į objektyvų tarnybinį patikrinimą. Teismo posėdžio metu A. D. patvirtino pareiškėjo teiginius dėl D. S. atsisakymo prisistatyti, dėl garso įrašo darymo vaizdo registratoriumi ir kt. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad A. D. tyrimo metu nebuvo apklaustas, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė ir į objektyvų teisminį procesą. Be to, pareiškėjui susidarė įspūdis, kad teismas bylos nagrinėjimo metu mėgino paaiškinti, pagrįsti atsakovo sprendimą, o ne nustatyti objektyvią tiesą. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, jog, paspaudus mygtuką ant automobilyje esančio prietaiso, patruliuojantis pareigūnas neturi galimybės įsitikinti, ar signalas pateko į VPVS ir patrulio statusas pasikeitė.
21. Pareiškėjas tvirtina, jog tai, kad D. S. atsisakė prisistatyti, buvo papildoma aplinkybė, lėmusi tai, jog pareiškėjas jį palaikė įtartinu asmeniu, kurį privalėjo patikrinti, tai konstatuota ir teismo sprendime. Teismas neįvertino aplinkybės, kad asmens tapatybę patikrinti automobilyje esančiu kompiuteriu arba susisiekus su Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojais įmanoma tik turint konkrečius asmens duomenis – vardą ir pavardę. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo teisės šį asmenį pristatyti į policijos patalpas. Be to, pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai vartoja terminą „sulaikymas“, jį susiedamas su įtarimu padarius nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą. Policijos veiklos įstatymas numato galimybę policijos pareigūnui sulaikyti ir pristatyti ir asmenį, įtariamą pažeidimo padarymu (22 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjo vertinimu, D. S. turėjo požymius, kurie rodo jį esant įtartinu, bet automobilyje nebuvo galimybės nustatyti jo tapatybę, t. y. nebuvo duomenų, kuriuos būtų galima patvirtinti, o silpnas apšvietimas galėjo klaidinti. Teismas neįsigilino ir į tai, kad tarnybinio patikrinimo metu atsakovas vienareikšmiškai laikė, jog D. S. teiginiai yra „teisingesni“ nei pareiškėjo, ir, matydamas prieštaravimus tarp D. S. bei pareiškėjo paaiškinimų, neapklausė A. D..
22. Pareiškėjas teigia, kad tarnybiniame automobilyje veikia garso ir vaizdo įrašymo įranga (vaizdo registratorius), ji veikia automatiškai. Teismas plečiamai aiškino Garso įrašymo tvarkos 11.2 papunktį. Šioje teisės normoje nėra nurodyta, koks konkrečiai garso įrašymo įrenginys turi būti naudojamas. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad garso įrašas buvo daromas iš esmės visą tarnybos laiką – vaizdo registratoriumi automobilyje (greta jo), o tarnybinėse patalpose – diktofonu. Pareiškėjas mano įvykdęs pareigą įrašyti pokalbius su pažeidėju. Šios aplinkybės buvo nustatytos ir Išvadoje, bet pažymėta, kad vaizdo registratoriumi užfiksuoti įrašai nėra saugomi, nes tam nėra techninių galimybių. Taigi, įrašų negalima išsaugoti dėl techninių problemų (didelės duomenų apimties), todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Garso įrašymo tvarką. Tokia teismo išvada yra abstrakti, neatitinka realių pareigūno galimybių tinkamai vykdyti tarnybą ir apsiginti. Kadangi protokolo D. S. surašymo metu konfliktų neįvyko, o jis tik klausinėjo, ką jis padarė, kodėl buvo pristatytas ir pan., kas yra gan įprasta pažeidėjams, pareiškėjui nebuvo jokio pagrindo manyti, kad jam vėliau bus pareikšti kokie nors kaltinimai ir objektyviai tiesai nustatyti turėtų būti padaryta įrašo (jo dalies) kopija. Pareiškėjas neturi techninių galimybių daryti visų įrašų kopijas, todėl pažeidimas šiuo aspektu negali būti nustatytas.
23. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiais ir teismo išvadomis, susijusiais su statuso „Užimta“ nenustatymu (manipuliatoriaus mygtuko nepaspaudimu). Pareiškėjas teismo prašė prie bylos prijungti įrodymus, patvirtinančius, kad VPVS veikia nestabiliai, t. y. į centrinę VPVS perduoda netikslią informaciją. Išvadoje pažeidimai, susiję su manipuliatoriaus naudojimu, yra grindžiami vien VPVS užfiksuotais duomenimis. Pareiškėjas teismo taip pat prašė išreikalauti iš Informatikos ir ryšių departamento jų turimus nurodytus policijos patrulių garso įrašus, kuriuose užfiksuoti VPVS sutrikimai, bet teismas šių prašymų netenkino. VPVS automatiškai nefiksuoja sutrikimų. Teismas netinkamai interpretavo pareiškėjo teiginius, konstatuodamas, jog pareiškėjas pripažino, kad mygtuko nepaspaudė. Pareiškėjo nuomone, šiame kontekste reikėtų įvertinti ir pareiškėjo motyvus padaryti tokį pažeidimą. Pareiškėjas tvirtinta neturėjęs jokio tikslo nuslėpti tikrąjį patrulio ekipažo statusą, o tai, kad D. S. buvo pristatytas į policijos komisariatą, galima matyti iš automobilio maršruto (gatvėje sustojama, po kelių akimirkų pajudama link policijos komisariato ir sustojama prie policijos komisariato), D. S. pristatymas buvo užfiksuotas žurnale, jo asmens duomenys patikrinti informacinėse sistemose, jam surašytas protokolas. Taigi, pareiškėjas neturėjo jokio motyvo tiesiogine tyčia padaryti tokį pažeidimą. Kita vertus, pareiškėjas nekeičia savo pozicijos, jog jis manipuliatoriaus mygtuką paspaudė, t. y. pakeitė statusą į „Užimta“.
24. Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą apžvelgia bylos aplinkybes, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas pabrėžia, kad, pagal Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnį, policijos pareigūnas gali (turi) tikrinti asmenų tapatybes, tačiau tam jis negali asmenį pristatyti į policijos komisariatą. D. S. pristatymas į policijos komisariatą nebuvo pagrįstas siekiu surašyti teisės pažeidimo protokolą, o ir pats pareiškėjas patvirtino, jog minėtas asmuo į policijos komisariatą buvo pristatytas būtent asmenybės nustatymui. Tik po to, siekdamas pateisinti asmens pristatymą, jau būnant policijos komisariato patalpose, pareiškėjas surašė teisės pažeidimo protokolą, tačiau ši administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta. Teismo posėdžio metu buvo aptarti veiksmai, kurių pareiškėjas galėjo imtis asmeniui atsisakant prisistatyti: 1) patikrinti asmens dokumentus ir kuprinę; 2) pranešti Operatyvaus valdymo skyriui apie asmenį, kuris nesako savo pavardės, ir poreikį tokį asmenį pristatyti į policijos komisariatą asmens tapatybei nustatyti. Pareiškėjas nė viena iš šių galimybių nepasinaudojo.
26. Atsakovas pažymi, kad Garso įrašymo tvarkoje yra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas policijos pareigūnams fiksuoti garsą, išskyrus atvejus, kuomet reikalinga pagalba asmenims arba atsiranda techninių kliūčių (gedimų); apie kliūtis, dėl kurių garso įrašymas negali būti daromas, privalo būti nedelsiant pranešta Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriui. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pripažino, kad jis neturėjo diktofono (jį turėjo A. D., dėl kurio kaltės įrašas nebuvo padarytas). Tačiau būtent pareiškėjas buvo policijos patrulio vyresnysis, todėl jam priskirtina daugiau pareigų ir didesnė atsakomybė. Utenos AVPK atstovas N. P., dirbantis Ignalinos r. PK, teigė, kad praktikoje visi patruliai naudoja įvairią techniką įrašams pasidaryti ir šiuos įrašus saugo, kadangi dažnai įvykių metu žmonės skundžiasi. Nagrinėjamu atveju garso įrašas nuo įvykio pradžios nebuvo daromas, garso įrašas nepradėtas daryti ir iškart atvykus į policijos komisariatą, todėl kyla abejonių dėl įvykio eigos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Utenos AVPK viršininko 2016 m balandžio 25 d. įsakymo Nr. 89-TE-163, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.
27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo pretenzijų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar bylos duomenys patvirtina, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo skirta pagrįstai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas neįrodė egzistuojant esminius teisinius pagrindus, įtvirtintus Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriems esant asmens sulaikymas yra galimas, t. y. pagrįstus įtarimus, jog D. S. padarė administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką; kad pareiškėjas neįrodė, jog asmens sulaikymas, jį pristatant į policijos komisariatą, nagrinėjamu atveju buvo būtina, proporcinga ir adekvati priemonė policijos pareigūnui suteiktai teisei – nustatyti (patikrinti) asmens tapatybę – įgyvendinti; kad pareiškėjo teiginiai, jog jis tinkamai atliko pareigą įrašyti garso duomenis diktofonu, yra nepagrįsti. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad jis mygtuko „Užimtas“ nepaspaudė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo argumentus, kad Įsakyme yra tik nuoroda į Išvadą, tvirtina, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo padaryti procedūriniai pažeidimai (pvz., neapklaustas A. D.), jog pareiškėjas turėjo teisę D. S. pristatyti į policijos komisariatą, jog įvykio garso įrašas buvo daromas, tačiau nėra techninių galimybių jį išsaugoti ilgesniam laikui, jog pareiškėjas paspaudė manipuliatoriaus mygtuką (nustatė statusą „Užimta“), bet tai nebuvo užfiksuota dėl sistemos sutrikimų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl galimų Įsakymo turinio trūkumų ir tarnybinio patikrinimo tyrimo procedūrinių pažeidimų, dėl pagrindo D. S. pristatyti į policijos komisariatą egzistavimo, dėl pareigos įrašyti garso duomenis tinkamo įvykdymo ir dėl patrulio statuso nustatymo (pakeitimo) manipuliatoriumi.
28. Vidaus tarnybos statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkoje. Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos 3 punkte nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – šio statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus, surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstant nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus ir pateikiant teisinį tikrinamo pareigūno veikos įvertinimą (Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos 7–26 p.). Taigi sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymas. Tarnybinio patikrinimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės. Šios aplinkybės yra išdėstomos tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri laikytina sudėtine sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą dalimi, todėl tokiame sprendime įstaigos vadovas neprivalo pakartoti tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjo pozicija, jog Įsakymas nėra tinkamai motyvuotas, nes jame pateikiama tik nuoroda į Išvadą, yra nepagrįsta.
29. Pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu galbūt padarytus procedūrinius pažeidimus iš esmės sieja su aplinkybe, kad nebuvo apklaustas įvykio metu kartu su juo buvęs policininkas
A. D.. Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos 21.2 papunktyje yra įtvirtinta tikrintojo teisė apklausti su tikrinama veika susijusius pareigūnus ir kitus asmenis. Iš Išvados matyti, kad pareiškėjo tarnybinis patikrinimas vyko vertinant techninėmis priemonėmis (tarp jų – diktofonu, manipuliatoriumi) užfiksuotas įvykio aplinkybes, pareiškėjo ir D. S. paaiškinimus. Pareiškėjas poreikį apklausti A. D. siejo su galimybe įrodyti savo teiginius, kurie skyrėsi nuo D. S. paaiškinimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. D. apklausa tarnybinio patikrinimo metu galbūt būtų galėjusi padėti atskleisti tam tikras naujas ginčui reikšmingas aplinkybes. Tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo ir A. D. tarpusavio ryšius (jie dirba kartu, pareiškėjas už A. D. yra viršesnis), bei tai, kad jie patruliavo kartu ginčo įvykio metu, kyla pagrįstų abejonių dėl A. D. nešališkumo šiuo atveju, be to, teismo posėdžio metu A. D. jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo ištirtos ir nurodytos Išvadoje, nepateikė. Dėl pastarųjų priežasčių nepasinaudojimas galimybe tarnybinio patikrinimo metu apklausti A. D. nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, dėl kurio toks patikrinimas galėjo būti atliktas neteisingai ar pažeidžiant pareiškėjo teises.
30. Dėl pagrindo D. S. pristatyti į policijos komisariatą (laikinai naudojamas patalpas) teisėjų kolegija akcentuoja, kad asmens teisė į laisvę yra ginama inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (20 straipsnis) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip šiais atvejais ir pagal įstatymo nustatytą tvarką: a) kai jis teisėtai sulaikomas, remiantis kompetentingo teismo sprendimu; b) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas už tai, kad neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti kokio nors įstatymo numatyto įsipareigojimo vykdymą; c) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį padaręs; d) kai sulaikomas nepilnametis pagal teisėtą potvarkį jo auklėjimo priežiūros tikslais arba jo teisėto suėmimo tikslais dėl to, kad jis būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui; e) kai asmenys teisėtai sulaikomi, siekiant užkirsti kelią infekcinėms ligoms plisti, arba kai sulaikomi psichiškai nesveiki asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos; f) kai žmogus teisėtai suimamas ar sulaikomas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, ar kai imamasi veiksmų jį deportuoti ar išduoti kitai valstybei. Teisė į laisvę Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme reiškia fizinę laisvę. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti, kad laisvė niekam nebūtų atimta savavališkai (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą byloje Creangă prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 29226/03).
31. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog siekiant nustatyti, ar asmens teisė į laisvę buvo atimta, būtina vertinti konkrečią situaciją ir atsižvelgti į daug aplinkybių, tokių kaip sulaikymo pobūdis, trukmė, poveikis, taikomos priemonės vykdymo būdas. Skirtumas tarp laisvės apribojimo ir laisvės atėmimo pasireiškia per laipsnį ar intensyvumą, o ne per esmę ar turinį. Konvencijos 5 straipsnis gali apimti ir laisvės atėmimą, kai jis truko net labai trumpai (pvz.,
2010 m. sausio 12 d. sprendime byloje Gillan ir Quinton prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo
Nr. 4158/05) – iki 30 minučių, sustabdžius apieškoti; 2011 m. lapkričio 28 d. sprendime byloje Shimovolos prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30194/09) – 45 minutės, pristatant į policijos komisariatą su tikslu užkirsti kelią administracinio nusižengimo ar nusikalstamos veikos padarymui / apieškoti).
32. Asmens sulaikymas Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b punkto atveju suponuoja, jog mažų mažiausiai yra tam tikras neišpildytas įsipareigojimas sulaikyto asmens atžvilgiu ir sulaikymas yra būtinas siekiant užtikrinti tokio įsipareigojimo įvykdymą, o ne siekiant tą asmenį nubausti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą byloje Čamans ir Timofejeva prieš Latviją (pareiškimo Nr. 42906/12). Tačiau toks neišpildytas įsipareigojimas neturėtų būti aiškinamas plačiai. Toks įsipareigojimas turi būti aiškus ir konkretus, o areštas ar sulaikymas turi būti iš tiesų būtinas siekiant įsipareigojimo įvykdymo. Vertinant, ar laisvės atėmimas buvo pagrįstas, turi būti užtikrinta pusiausvyra tarp ginčo įsipareigojimo reikšmės demokratinėje visuomenėje ir teisės į laisvę svarbos. Užtikrinant šią pusiausvyrą, būtina atsižvelgti į įsipareigojimo pobūdį ir tikslą, sulaikomo asmens savybes, konkrečias aplinkybes, privedusias iki asmens sulaikymo, yra sulaikymo trukmę (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą byloje Stefanov prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 65755/01).
33. Bendrosios pareigūnų teisės yra įtvirtintos Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos ar kitų institucijų tarnybines patalpas asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, sulaikytų asmenų apžiūrai ar kratai, jų turimų daiktų patikrinimui atlikti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti.
34. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas turėjo pagrindą sustabdyti D. S. ir nustatyti jo tapatybę. Pagrindinis pažeidimas, dėl kurio pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda, yra tai, jog jis D. S. pristatė į policijos komisariatą, tam neturėdamas teisėto pagrindo. Pareiškėjas savo teisę D. S. pristatyti į policijos komisariatą grindžia Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintomis pareigūno teisėmis. Byloje nekeliamas klausimas dėl D. S. pristatymo į policijos komisariatą kitais teisės aktuose įtvirtintais pagrindais. Taigi, siekiant išsiaiškinti, ar atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas šiuo aspektu pažeidė teisės aktų reikalavimus, yra būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) asmuo, kuris buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos tarnybines patalpas, padarė administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką arba yra (tuo metu buvo) įtariamas jų padarymu; 2) asmuo buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos tarnybines patalpas siekiant nustatyti jo tapatybę, atlikti apžiūrą ar kratą, jo turimų daiktų patikrinimą, surašyti protokolą, aktą, pranešimą arba atlikti kitus įstatymų nustatytus veiksmus.
35. D. S. 2016 m. vasario 18 d. prašyme (I t., b. l. 30) nurodė, kad, 2016 m. sausio 30 d. apie 1 val. grįžtant iš pirties (duomenys neskelbtini) gatvėje į tėvų namus (duomenys neskelbtini) gatvėje, jį sustabdė policijos pareigūnai ir ėmė klausinėti, kas jis toks, iš kur eina, pas ką buvo ir t. t. Jis policijos pareigūnams prisistatė, t. y. pasakė savo vardą ir pavardę, taip pat nurodė einantis namo. Kadangi jis nepasakė, pas ką buvo, pareigūnai jam ėmė grasinti, jog jis bus sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą asmenybės nustatymui. Kadangi D. S. neįvardijo asmenų, pas kuriuos lankėsi, jam nurodyta sėsti į policijos automobilį, jis buvo nuvežtas į komisariatą. Jis paaiškino manęs, jog jį sulaikė dėl to, kad jis nepakluso policijos pareigūnams, t. y. nepasakė kitų asmenų pavardžių, tačiau tik gerokai vėliau, pildant protokolą policijos komisariate, jam buvo paaiškinta, kad jis neturėjo šviesą atspindinčių elementų. Jo nuomone, už tokį menką pažeidimą nėra būtina asmenį pristatyti į policijos komisariatą, tai laikytina orumo pažeminimu. D. S. prašė išsiaiškinti, ar policijos pareigūnai tinkamai vykdė savo pareigas, ir ar, pristatydami jį į policijos komisariatą, neviršijo savo įgaliojimų.
36. Pareiškėjas 2016 m. kovo 8 d. tarnybiniame pranešime (I t., b. l. 37–41) teigė, kad patruliuodamas naktį iš 2016 m. sausio 29 d. į 2016 m. sausio 30 d. jis pamatė asmenį, kurį laikė įtartinu, todėl jį sustabdė ir paprašė prisistatyti. Buvo akivaizdu, kad asmuo neblaivus (nuo jo sklido alkoholio kvapas, jis kalbėjo nerišliai). Asmuo atsisakė nurodyti savo vardą ir pavardę, nurodė asmens tapatybę patvirtinančio dokumento neturintis, einantis iš gimtadienio (duomenys neskelbtini) kaime į namus (duomenys neskelbtini) gatvėje. Pareiškėjui kilo įtarimų dėl asmens pasirinkto maršruto, todėl jis pasiteiravo, pas kokius asmenis sustabdytas asmuo lankėsi, bet asmuo atsisakė įvardyti asmenį, pas kurį lankėsi. Asmuo vengė prisistatyti, todėl pareiškėjui kilo papildomų įtarimų, jog šis asmuo galbūt yra ieškomas. Kadangi asmuo neatsakė į jo klausimus, pareiškėjo nuomone, jis galbūt pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnį (<...> policijos <...> pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas <...>). Asmuo buvo aukštas, sportiškas ir kėlė įtarimų, jei buvo padaręs ką nors neteisėto, galėjo bet kuriuo momentu pabėgti nenustačius jo tapatybės, todėl nutarta jį nuvežti į Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų buveinę, kurioje esančia sale laikinai naudojosi Ignalinos r. PK. Prieš įvykį pareiškėjas bandė prisijungti su kompiuteriu, esančiu tarnybiniame automobilyje, bet jame nebuvo ryšio, todėl negalėjo prisijungti prie duomenų bazės ir joje nustatyti pareiškėjo asmenybę. Galiausiai asmuo pasakė savo vardą – D., bet nenurodė kitų duomenų, todėl buvo nuvežtas į salę Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų buveinėje. Važiuojant pareiškėjas nuspaudė manipuliatoriaus mygtuką, pakeitė statusą į „Užimtas“. Atvykus į salę, pareiškėjas asmenį apžiūrėjo ir pamatė, kad ant jo nėra šviesą atspindinčių elementų. Tik po 15 minučių klausinėjimo asmuo pasakė savo pavardę, kitus anketinius duomenis. D. S. buvo patikrintas alkoholio matuokliu, jam buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis (1,07 prom.). D. S. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl Kelių eismo taisyklių 41 punkto pažeidimo. Atlikus kitus procedūrinius veiksmus, asmuo buvo nuvežtas iki jo pageidaujamos vietos. Pareiškėjas pažymėjo, kad D. S. klaidingai suprato jo vykimo į salę Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų buveinėje priežastį: jis minėtoje salėje buvo ne dėl pažeidimo, o dėl jo asmenybės nustatymo ir kompiuterio techninės būklės.
37. Pareiškėjas 2016 m. kovo 15 d. tarnybiniame pranešime (I t., b. l. 42–43) teigė, kad jis D. S. pristatė į salę ne tik dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, o visų pirma dėl įtarimo, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiklą. D. S. nepasakė savo vardo ir pavardės, galbūt todėl, kad buvo ieškomas, arba anksčiau padarė teisės pažeidimą ir nenorėjo būti užfiksuotas šioje vietoje. Pareiškėjas D. S. tapatybės negalėjo nustatyti vietoje, nes neveikė kompiuteris, o be nuotraukos pareiškėjas negalėjo nustatyti, ar tai tikrai tas asmuo.
38. Pareiškėjas 2016 m. kovo 28 d. tarnybiniame pranešime (I t., b. l. 29–30) pakartojo, kad, nematydamas asmens nuotraukos, jis negali nustatyti asmens tapatybės, o asmens tapatybė buvo reikalinga ir protokolo surašymui, patrulyje tuo metu tinkamai neveikė kompiuteris, nebuvo mobiliojo ryšio. Pareiškėjas žino porą atvejų, kai protokolai buvo surašyti ne tiems asmenims, nes pareigūnai nematė teisės pažeidėjų nuotraukų. Pareiškėjo nuomone, nustatyti tapatybę per
Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyrių būtų užtrukę ilgiau nei nuvažiuoti į laikinąsias patalpas, be to, Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyrius nebūtų galėjęs pareiškėjui atsiųsti nuotrauką.
39. D. S. surašytame 2016 m. sausio 30 d. administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 59AN-49916563-16/43 (I t., b. l. 48–49) nurodyta, kad jis padarė Kelių eismo taisyklių 41 punkto pažeidimą – tamsiu paros metu ėjo per gatvę, neturėjo jokio šviesą atspindinčio elemento ar žibinto. Protokole D. S. teigė, kad, sustabdytas policijos pareigūno, jis nebuvo informuotas apie šį pažeidimą, o buvo pristatytas į policijos komisariatą asmens tapatybei nustatyti.
40. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jis negalėjo D. S. tapatybę nustatyti pasinaudodamas tarnybiniame automobilyje esančiu kompiuteriu, nes automobilyje veikiantis mobiliojo interneto ryšys buvo nestabilus, strigo, o įvykis įvyko netoli policijos komisariato naudojamų patalpų, be to, buvo sudėtinga nustatyti asmens tapatybę neapšviestoje gatvėje, asmens identifikavimas yra įmanomas tik esant pakankamam apšvietimui. Pareiškėjas tokios pozicijos laikėsi ir teismo posėdžio metu.
41. Teismui buvo pateikti du garso įrašai, padaryti D. S. jau atvežus į policijos komisariatą. Iš jų akivaizdu, kad garso įrašas komisariate buvo pradėtas daryti ne iškart atvykus į komisariatą. Pirmasis garso įrašas prasideda nuo to, kad policininkai (manytina, kad tarp jų – pareiškėjas) D. S. aiškina, kodėl jį laikė įtartinu (be kita ko, kad nepasakė savo pavardės, neiškart atsakė į klausimus), po to nusprendžia patikrinti jo girtumą (galbūt padarytas pažeidimas – buvimas neblaiviu viešoje vietoje). D. S. policininkui nurodo, jog jis pasakė savo vardą, pavardę, iš kur eina. Policininkas sutinka, kad šie atsakymai buvo pateikti, bet pažymi, jog D. S. neatsakė, iš kieno eina. Policininkas teigė norintis įsitikinti, ar jis nemeluoja. Po pauzės D. S. paklausiama, kur jo atšvaitai. Toliau aiškinamasi dėl D. S. teiginių, kad jo striukė turi atspindinčius elementus, jis informuojamas apie padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą. D. S. nurodo, kad nesupranta, kodėl buvo atvežtas į komisariatą, kodėl dėl atšvaitų jo nebuvo klausiama prie perėjos. Antrajame garso įraše užfiksuotas administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas, paaiškinimai D. S. apie padarytą pažeidimą, supažindinimas su protokolu ir kt. Antrasis įrašas baigiasi tuo, kad policininkai pasiūlo D. S. pavėžėti.
42. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog D. S. ir pareiškėjo versijos apie ginčo įvykį iš esmės skiriasi: D. S. prašyme teigia policijos pareigūnams prisistatęs, kai buvo sustabdytas, o į policijos komisariatą buvo nuvežtas todėl, kad nenurodė asmenų, su kuriais anksčiau buvo; pareiškėjas tarnybiniuose pranešimuose ir teisminio ginčo metu tvirtina, kad D. S. sustabdytas pasakė tik savo vardą, o kitus duomenis nurodė tik atvežtas į laikinai policijos komisariato naudojamas patalpas (salę Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų buveinėje). Kaip teisingai pastebėta Išvadoje (I t., b. l. 16–28), kadangi tarnybiniame automobilyje esančia vaizdo ir garso fiksavimo įranga nėra padarytas įrašas (nežinoma, ar toks garso įrašas išvis nebuvo padarytas, ar tik neišsaugotas), neįmanoma visiškai išsklaidyti abejonių dėl pareigūnų ir D. S. pokalbio esmės, asmens pristatymo į policijos tarnybines patalpas pagrįstumo ir teisėtumo. A. D. paaiškinimai, iš dalies patvirtinantys pareiškėjo nurodomas aplinkybes (teismo posėdyje apklaustas A. D. teigė ne viską atsimenantis), savaime nelaikytini įrodančiais pareiškėjo teiginius, kadangi, atsižvelgiant į pareiškėjo ir A. D. tarpusavio ryšius (jie dirba kartu, pareiškėjas už A. D. yra viršesnis), bei tai, kad jie patruliavo kartu ginčo įvykio metu, kelia abejonių dėl A. D. nešališkumo. Tačiau teismui pateiktas pareiškėjo ir D. S. pokalbio komisariate fragmentas (pirmasis garso įrašas) patvirtina, kad
D. S. iki pradedant daryti šį įrašą jau buvo nurodęs savo tapatybės duomenis. Įraše užfiksuoti teiginiai sutampa su D. S. prašyme nurodytomis aplinkybėmis, jog jis pareigūnams prisistatė sustabdymo metu, o į komisariatą buvo nuvežtas todėl, kad nenurodė asmenų, iš kurių ėjo, tapatybių. Akcentuotina, kad pareiga užtikrinti, jog būtų daromas garso įrašas, kuris būtų galėjęs išsklaidyti abejones dėl ginčo įvykio aplinkybių (t. y. kad D. S. tik komisariate nurodė savo tapatybę), teko būtent pareiškėjui kaip patrulio vyresniajam, todėl būtent jam tenka neigiamos šios pareigos neįvykdymo pasekmės.
43. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei D. S. iš tiesų sustabdymo metu nenurodė savo pavardės ir kitų prašytų duomenų, būtinų jo asmens tapatybei nustatyti, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog jis nusprendė D. S. į policijos komisariatą nuvežti tam turėdamas teisėtą pagrindą. Pareiškėjas siekį nustatyti D. S. tapatybę siejo su įtarimu, kad pastarasis galbūt padarė administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, tačiau šie jo teiginiai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, juose neįvardijami jokie konkretūs galbūt padaryti neteisėti veiksmai ar įtarimai. Nors D. S. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, iš garso įrašo akivaizdu, jog šis pažeidimas buvo išsiaiškintas tik jau atvykus į komisariatą. Dar daugiau, atvykus į komisariatą, D. S. atžvilgiu pirmiausiai buvo bandoma nustatyti kitą teisės pažeidimą – buvimą neblaiviu viešoje vietoje (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 178 str. numatyta administracinė atsakomybė už girto asmens pasirodymą viešosiose vietose, įžeidžiant žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę). Nors pareiškėjas pirmajame (2016 m. kovo 8 d.) tarnybiniame pranešime atkreipė dėmesį į tai, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnyje yra įtvirtinta administracinė atsakomybė už policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, apie šį administracinį teisės pažeidimą garso įrašuose nėra užsimenama,
D. S. administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl tokio pažeidimo nebuvo surašytas, todėl tokie pareiškėjo teiginiai vertintini tik kaip gynybinė jo pozicija, nepripažįstant, kad D. S. sustabdymo ir atvežimo į policijos tarnybines patalpas metu pareiškėjas jo atvežimą į policijos tarnybines patalpas grindė būtent tokio pažeidimo padarymu. Taigi, D. S. jo atvežimo į policijos tarnybines patalpas nebuvo asmuo, kuris padarė administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką arba yra (tuo metu buvo) įtariamas jų padarymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo tikslai, kurių siekdamas jis D. S. atvežė į policijos tarnybines patalpas, t. y. nustačius jo tapatybę išsiaiškinti, ar jis nėra padaręs kokio nors teisės pažeidimo arba dėl ko nors kieno nors ieškomas, nėra suderinami su Policijos veiklos įstatymo 1 dalies 2 punkte įtvirtintomis bendrosiomis pareigūnų teisėmis.
44. Pareiškėjas savo sprendimą D. S. atvežti į policijos tarnybines patalpas taip pat aiškino techninėmis kliūtimis: dėl ryšio trukdžių atsirado kliūtys su informacinėmis sistemomis dirbti iš tarnybinio automobilio, gatvėje nebuvo pakankamo apšvietimo. Išvadoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Ignalinos r. PK pareigūnų registruotų įrašų apie kompiuterinės įrangos gedimus 2016 m. sausio 29 d. ir 30 d. nebuvo; bandymo metu (2016 m. kovo 4 d.) įvykio vietoje patikrinus nešiojamojo kompiuterio, kurį įvykio metu turėjo pareiškėjas, veikimą, tinklo ryšys buvo geras, prisijungti prie registrų pavyko. Kaip minėta, įrašai, kurie galbūt buvo daromi vaizdo registratoriumi tarnybiniame automobilyje, neišliko. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas D. S. tapatybės negalėjo nustatyti įvykio vietoje, pasinaudodamas tarnybiniame automobilyje turimu kompiuteriu. Pareiškėjas tarnybiniuose pranešimuose aplinkybių, susijusių su netinkamu gatvės apšvietimu, nenurodė, o savo teoriją, jog dėl nepakankamo apšvietimo nebūtų buvę galima palyginti D. S. išvaizdą su registre esančia nuotrauka (nors tuo pačiu tvirtino, kad D. S. ginčo įvykio vietoje savo pavardės nenurodė, todėl apskritai nebuvo duomenų, su kuriais būtų galima palyginti; dėl mobiliojo interneto trikdžių nebuvo galima vietoje prisijungti prie registro ir gauti anketinius duomenis, nuotrauką), pirmą kartą iškėlė tik skunde teismui, todėl šie jo teiginiai yra atmestini. Tarnybinio patikrinimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas būtų siekęs nustatyti D. S. tapatybę, pasinaudodamas Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnų pagalba. Pareiškėjo teiginiai, kad asmens tapatybę nustatyti policijos tarnybinėse patalpose būtų greičiau, kad tam yra būtina turėti asmens nuotrauką, laikytini subjektyvia pareiškėjo nuomone. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai Ignalinos r. PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vadas K. L. ir Utenos AVPK Vidaus tyrimų grupės vyriausiasis tyrėjas M. M., įvertinę susidariusią situaciją, tvirtino, kad pareiškėjui nebuvo pagrindo, siekiant nustatyti D. S. tapatybę, jį pristatyti į policijos tarnybines patalpas, asmens tapatybė gali būti patvirtinama ne tik pagal nuotrauką, bet ir užduodant klausimus pagal registre esančius duomenis. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis neturėjo techninių galimybių sustabdyto asmens (D. S.) asmens tapatybę nustatyti vietoje, laikytini nepagrįstais. Pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis, atsižvelgiant į byloje įrodytas ginčo įvykio aplinkybes, vertintinas kaip neadekvatus susidariusiai situacijai, neproporcingai ribojantis D. S. teisę į laisvę. Taigi, Išvadoje pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas nesilaikė Pareigybinės instrukcijos 4 ir 6.7 punktų reikalavimų, viršydamas savo įgaliojimus, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas policijos pareigūnui suteiktas teises.
45. Garso įrašymo tvarkos (I t., b. l. 71–73) 2.5 papunktyje įtvirtinta, kad pareigūnas, atsakingas už tarnybinės eigos vaizdo ir garso įrašymą – policijos patruliui vadovaujantis vyresnysis pareigūnas, kurį skiria patrulių pamainos tarnybą organizuojantis pareigūnas; taip pat pareigūnas, tikrinantis sustabdytos transporto priemonės, vairuotojo ar krovinio dokumentus. Pagal Garso įrašymo tvarkos 4 punktą, už tarnybos eigos vaizdo ir garso įrašo perkėlimą į kompiuterinę laikmeną darbo dienomis ir valandomis atsakingas padalinio, kuriame vykdomas tarnybos eigos vaizdo ir garso įrašymas, vadovas, o ne darbo valandomis, savaitgaliais ir švenčių dienomis – Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus pamainos pareigūnai, Utenos AVPK policijos komisariatų operatyvinių grupių vyresnieji pareigūnai. Šios tvarkos 11.2 papunktyje nurodyta, kad pareigūnas, atsakingas už tarnybos eigos garso įrašymą, turi užtikrinti, kad bendraujant su asmenimis ir vykdant pagrindinius policijos uždavinius, išskyrus atvejus, kai teikiama neatidėliotina pagalba asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ir panašių veiksnių, garso įrašymo įrenginys visada būtų įjungtas ir garso įrašymo įranga galėtų įrašyti pareigūnų pokalbius su tikrinamais asmenimis. Nagrinėjamu atveju Išvadoje nustatyta, kad tarnybiniame automobilyje esančia vaizdo ir garso fiksavimo įranga padaryto įrašo nėra (jis arba nebuvo daromas, arba nebuvo išsaugotas), o garso įrašas diktofonu buvo pradėtas daryti ne iškart atvykus į komisariatą. Pagal sistemos duomenis, gatvėje pareiškėjas su D. S. bendravo apie 4 minutes, pažeidimo įforminimas policijos tarnybinėse patalpose užtruko 1 val. 19 min., tačiau bendra abiejų įrašų, padarytų diktofonu, trukmė – apie 30 min. Taigi, nėra garso įrašo, kai pareiškėjas su D. S. apie 4 min. bendravo gatvėje, taip pat tarnybiniame automobilyje (vežant į policijos tarnybines patalpas) bei 49 min. policijos tarnybinėse patalpose. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino (nepaneigė pareiškėjo teiginių), kad diktofonai yra išduodami ne visiems policijos pareigūnams (šiuo atveju diktofoną turėjo tik A. D.), pareiškėjo teiginiai, kad pokalbis gatvėje ir tarnybiniame automobilyje buvo užfiksuotas tarnybiniame automobilyje esančiu vaizdo registratoriumi, nebuvo paneigti, o teisės aktai aiškiai ir tiesiogiai neįtvirtina pareigos būtent pareiškėjui atlikti tarnybos eigos vaizdo ir garso įrašo perkėlimą į kompiuterinę laikmeną (teismo posėdžio metu atsakovo atstovas ir liudytojai tokią pareiškėjo pareigą grindė loginiais argumentais, kad pareigūnas, paskirtas vykdyti tarnybos eigos vaizdo ir garso įrašo perkėlimą į kompiuterinę laikmeną, negalėjo to padaryti, jei pareiškėjas jam įrašo neperdavė), todėl šioje dalyje pažeidimo konstatavimas pareiškėjo atžvilgiu galbūt buvo nepagrįstas. Tačiau pareiškėjas nepaneigė, kad dalį laiko policijos tarnybinėse patalpose garso įrašas nebuvo daromas ir būtent jam teko pareiga užtikrinti, jog toks garso įrašas būtų daromas. Todėl Išvadoje pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Garso įrašymo tvarkos 11.2 papunktį.
46. Registro duomenų tvarkymo taisyklių 42.1 papunktyje įtvirtinta, kad policijos pajėgų vieneto (PPV), kuriame yra įdiegta būtina įranga, pareigūnai, vykdydami tarnybines funkcijas ir atsižvelgdami į tuo metu atliekamas funkcijas, privalo nedelsdami nustatyti (manipuliatoriumi) policijos pajėgų vieneto statusą. Pareiškėjas, atsakydamas į Išvados teiginius, jog jis ginčo įvykio metu patrulio statuso nepakeitė į „Užimta“, tvirtina, kad jis manipuliatoriaus mygtuką paspaudė, bet sistema to neužfiksavo dėl sutrikimų. Pareiškėjas tokios pozicijos nuosekliai laikėsi visą teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpį, todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad pareiškėjo pripažino manipuliatoriaus mygtuko nepaspaudęs, yra nepagrįsti. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovui nepavyko paneigti pareiškėjo teiginių apie sistemos gedimus, o liudytojai patvirtino, kad tokių gedimų būna, tarp pagrindinių gedimų nurodydami tai, jog patrulio statusas kartais klaidingai nurodomas kaip „Laisvas“. Taip pat nebuvo paneigti pareiškėjo teiginiai, kad patrulis apie atitinkamus sistemos gedimus, tarp jų – neužfiksuotą pasikeitusį statusą, šių gedimų metu nežino, todėl negali informuoti atsakingų asmenų apie atsiradusį gedimą. Todėl konstatuotina, kad Išvadoje nustatytas Registro duomenų tvarkymo taisyklių pažeidimas šiuo atveju nėra pakankamai įrodytas.
47. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors byloje nėra pakankamų įrodymų, patvirtinančių Išvadoje konstatuotą Registro duomenų tvarkymo taisyklių 42.1 papunkčio nuostatų pažeidimą, kiti pažeidimai, dėl kurių pareiškėjas kelia ginčą – dėl nepagrįsto D. S. pristatymo į policijos tarnybines patalpas ir dėl netinkamo pareigos įrašyti garso duomenis įvykdymo – buvo nustatyti pagrįstai. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba nėra per griežta, atsižvelgiant į jo padarytų pažeidimų pobūdį ir mastą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo panaikinti ginčijamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors pirmosios instancijos teismas, nors iš dalies netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl policijos pajėgų vieneto statuso fiksavimo, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija