Administracinė byla Nr. A662-1143/2014
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03235-2012-1
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Molėtų rajono savivaldybės administracijai, A. V., L. P., R. A., E. J. dėl sprendimo panaikinimo.
n u s t a t ė:
I.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Molėtų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybė) 2011 m. birželio 11 d. raštu kreipėsi į Utenos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Utenos AVMI) dėl buvusio Libertavos dvaro pastatų (gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais) pripažinimo bešeimininkiais ir realizavimo procedūros pradėjimo. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2012 m. lapkričio 28 d. raštu atsisakė kreiptis į teismą dėl buvusio Libertavos dvaro pastatų pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perdavimo valstybei. Pareiškėjas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, KPD) nesutikdamas su VMI raštu kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Pareiškėjas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos skunde (I t., b. l. 1–4, 17–20) prašė:
1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (28.4-08-4)-RNA-47704 „Dėl dvaro sodybos statinių“ (toliau – ir Sprendimas);
2) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pradėti kultūros paveldo objekto – buvusio dvaro sodybos fragmentų Molėtų raj. sav., Libertavos k., Balninkų sen., kuri neturi savininko (ar savininkas nežinomas), apskaitymo procedūrą, vadovaujantis Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 (toliau – ir Taisyklės).
Nurodė, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintinas. VMI Sprendimu atsisakė pradėti dvaro sodybos apskaitymo procedūrą pagal Taisykles motyvuodama, kad dvaro sodyba jau turi savininką – valstybę. Šio teiginio VMI nepagrindė Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) duomenimis. Dvaro sodyba NTR neregistruota, taip pat NTR neregistruotos ir Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į dvaro sodybą, todėl VMI teiginys, kad dvaro sodyba nuosavybės teise priklauso valstybei, nepagrįstas. VMI nuomonė, kad dvaro sodyba priklauso valstybei vien dėl to, kad yra registruota Kultūros vertybių registre (toliau – ir KVR), nepagrįsta nei faktais, nei teisės aktais. Be to, VMI nepateikė jokių faktinių duomenų, kad dvaro sodyba būtų buvusi patikėjimo teise perduota KPD ar kitai valstybės institucijai, todėl nepagrįstas VMI teiginys, kad jau aiškios valstybės institucijos, kurios valdo sodybą. Pareiškėjo nuomone, VMI nenagrinėjo Savivaldybės pateiktų dokumentų ir argumentacijos, kad dvaro sodyba nebuvo perduota savivaldybei, o buvusiam dvaro pastatų ir žemės paveldėtojui T. L. P. išmokėta piniginė kompensacija, apie juos nepasisakyta skundžiamame VMI Sprendime. Pareiškėjo nuomone, VMI atsakymas nepagrįstas nei teisės aktais, nei faktiniais duomenimis, paneigiančiais Savivaldybės pateiktus įrodymus. Dvaro sodyba į KVR įrašyta kaip kompleksinis objektas. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kompleksinis objektas – kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma, todėl VMI turi būti apskaityti visi bešeimininkiai dvaro sodybos pastatai. Pagal Departamento Utenos teritorinio padalinio 2013 m. sausio 2 d. Kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktą Nr. T1 buvusio dvaro pastatuose šiuo metu niekas negyvena. Taisyklėse nustatyta bešeimininkio turto apskaitymo procedūra. VMI, gavusi Savivaldybės pranešimą, neatliko Taisyklėse nustatytų veiksmų. VMI teiginys, kad dvaro pastatai nerealizuotini, taip pat yra nepagrįstas, nenurodyti nei teisės aktai, nei metodika, kuria remiantis padaryta ši prielaida, nei kas ir kada tokį įvertinimą atliko. Pagal Taisyklių 81.1 punktą, turtas nebūtinai turi būti realizuotas, o gali Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu būti perduotas valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise pagal Valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 16 (toliau – ir Valstybės turto perdavimo tvarka).
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą (I t., b. l. 42-46) prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad VMI atsisakė kreiptis į teismą dėl buvusio Libertavos dvaro pastatų pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perdavimo valstybei, nes buvusio Libertavos dvaro pastatai jau turi savininką – valstybę. Be to, šis turtas yra nerealizuotinas, todėl net jei buvusio Libertavos dvaro pastatai neturėtų savininko, pagal Taisyklių 3.2 punkto nuostatas, VMI neapskaito nerealizuotinų statinių. Sprendžiant klausimą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu, svarbu įvertinti duomenis apie daiktą ir jo savininkus. Dvaro sodyba yra įregistruota KVR. Internetinėje svetainėje http://kvr.kpd.lt/heritage/ nurodyta, kad buvusios dvaro sodybos fragmentai Libertavos k., Molėtų r. sav., įrašyti į laikiną apskaitą 1995 m. sausio 31 d. (įrašymo pagrindas yra nutarimas Nr. 413/1641). Atsakovas, vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktika, darė išvadą, kad galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000 ir kt.). Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. birželio 11 d. rašte dėl buvusio Libertavos dvaro pastatų nebuvo pateikta duomenų, kad valstybė yra perleidusi minėtos sodybos statinius, todėl jie liko valstybės nuosavybės objektu ir nėra bešeimininkis turtas, t. y. šio turto savininkas žinomas (CK 4.57 str. 1 d.). Tai, kad nuosavybės teisės neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre, nepatvirtina fakto, kad šie pastatai neturi savininko arba jo savininkas nežinomas. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog aplaidus dokumentų tvarkymas, daiktinių teisių neįregistravimas atitinkamuose registruose, valdytojo nebuvimas negali lemti išvados, kad valstybė prarado nuosavybės teisę į tokį daiktą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/2011). Buvusio dvaro sodybos fragmentai Libertavos k., Molėtų r. sav., į KVR laikiną apskaitą įrašyti 1995 m. sausio 31 d. Pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakciją (1994 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. I-733 redakcija) į Kultūros vertybių registrą negalėjo būti įrašyta nekilnojamojo turto vertybė, kuri neturi savininko ar jos savininkas nežinomas. Be to, šio įstatymo 12 straipsnis reglamentavo, kad jei nekilnojamosios kultūros vertybės yra turtas, kuriam nustatyta valstybinė registracija, Kultūros vertybių apsaugos departamentas turi apie šias vertybes pranešti tokio turto registrų tvarkytojams. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad KVR nėra duomenų apie kultūros paveldo objekto valdytoją, nepatvirtina fakto, kad šie pastatai neturi savininko arba jo savininkas nežinomas. Šios aplinkybės tik rodo, kad minėti pastatai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. VMI nuomone, tai, kad T. L. P. buvo išmokėta kompensacija už 67 ha žemės ir 13 ha miško Balninkų apylinkėje, Libertavos kaime, neįrodo, kad buvusio Libertavos dvaro pastatai neturi savininko ar jo savininkas nežinomas. Skundžiamame VMI Sprendime aiškiai nurodyta, kad buvusio Libertavos dvaro pastatai yra nerealizuotini, todėl jie ir nepriskirtini prie Taisyklių 3.2 punkte minimų statinių, kuriuos gali apskaityti mokesčių inspekcija, kategorijai. Pagal Taisyklių nuostatas, mokesčių inspekcija neapskaito nerealizuotinų (tiek viešojo naudojimo, tiek administracinių, tiek ir gyvenamųjų) statinių. Atsakovo teigimu, mokesčių administratoriui nekilo abejonių, ar buvusio Libertavos dvaro pastatai yra tinkami realizuoti. Tai, kad buvusio Libertavos dvaro pastatai yra blogos būklės, nurodė ir Molėtų rajono savivaldybės administracija 2011 m. birželio 21 d. rašte (I t., b. l. 47-48). Be to, VMI darbuotoja 2011 m. gruodžio 16 d. apžiūrėjo buvusio Libertavos dvaro pastatus nustatė, kad mediniai pastatai yra itin blogos būklės. Šias aplinkybes patvirtina fotonuotraukos, darytos minėtos apžiūros metu. Tokios būklės buvusio Libertavos dvaro pastatas negali būti laikomas tinkamu naudoti pagal savo paskirtį statiniu. Dvaro pastatai buvo ir yra netinkami realizuoti, VMI pagrįstai nesikreipė dėl išvados apie perduotinų statinių tinkamumą eksploatuoti. Be to, aplinkybę, kad buvusio Libertavos dvaro pastatai yra nerealizuotini, patvirtina ir kartu su pareiškėjo skundu pateiktas 2013 m. sausio 2 d. kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktas. Pareiškėjas taip pat žino, kad buvusio Libertavos dvaro pastatų būklė yra avarinė ir tokios būklės pastatai yra nerealizuotini. VMI nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad dvaro pastatai nebūtinai turi būti realizuotini, nes Taisyklių 81.1 punktas nustato galimybę Vyriausybės nutarimu turtą perduoti valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise pagal Valstybės turto perdavimo tvarką. Molėtų rajono savivaldybės administracija 2011 m. birželio 6 d. raštu prašė pradėti gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais pripažinimo bešeimininkiais ir realizavimo procedūrą, t. y. neprašė buvusio Libertavos dvaro pastatų perduoti valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise. VMI atsisakė kreiptis į teismą dėl buvusio Libertavos dvaro pastatų pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perdavimo valstybei, nes buvusio Libertavos dvaro pastatai jau turi savininką – valstybę. VMI neapskaitė buvusio Libertavos dvaro pastatų, todėl pagrįstai neatliko Taisyklių 231.2, 231.3 ir 231.4 punktuose nustatytų veiksmų. VMI Sprendimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių pareiškėjui, todėl jis negali būti laikomas administraciniu aktu, skundžiamu teismine tvarka.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Molėtų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą sutiko su skundu ir prašė skundo reikalavimus tenkinti (I t., b. l. 39–41).
Nurodė, kad buvusio Libertavos dvaro dviejų aukštų medinis gyvenamasis namas (buvę dvaro rūmai) ir ūkiniai pastatai (klėtis iš akmens ir rąstų, medinis tvartas su akmeniniais piliastrais) yra blogos būklės. Žemės sklypas nesuformuotas. Libertavos dvaro sodyba įrašyta į KVR. Libertavos dvaro statiniai negali būti pripažinti nerealizuotinais, nes yra įtraukti į KVR, ir negali būti nugriauti. Juos reikia atstatyti. Tai įmanoma realizavus statinius ir pritraukus privačias lėšas. Į KVR įtraukti statiniai yra saugomi valstybės, vykdoma šių statinių savininkų ir naudotojų veiksmų kontrolė, tačiau statiniai savaime netampa valstybės nuosavybe pagal CK 4.58 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė pradėti minėtų Libertavos dvaro pastatų (gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais), esančių Molėtų r., Balninkų sen., Libertavos k., pripažinimo bešeimininkiais ir realizavimo procedūras. Libertavos dvaro statiniai Savivaldybei šiuo metu nėra reikalingi, lėšų jų atstatymui nėra. Bandyti juos realizuoti tokios būklės, kokia yra dabar, Savivaldybė negalėtų. Perėmusi statinius teismo keliu, inventorizavusi, atlikusi nekilnojamojo turto vertinimą, suformavusi ir įregistravusi žemės sklypą šių statinių naudojimui, per Privatizavimo fondą Savivaldybė galėtų bandyti juos parduoti aukcione. Tai užtruktų ne vienerius metus, o Savivaldybei būtų labai nuostolinga finansiškai, be to, galutinis rezultatas būtų toks pat – privatizavimas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. P. atsiliepime į skundą prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra (II t., b. l. 88).
Nurodė, kad 2006 m. lapkričio 7 d. sutartimi Nr. DP-7256 įsigijo 1,5525 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0251-1572, esantį Libertavos k., Balninkų sen., Molėtų r. sav. 2006 m. lapkričio 10 d. savo nuosavybės teisę įregistravo viešajame nekilnojamojo turto registre. 2009 m. atliko nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastrinius (tiksliuosius) matavimus bei juos taip pat įregistravo viešajame nekilnojamojo turto registre. Nurodė, kad kadastro duomenys patvirtina, jog jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype jokių Libertavos dvaro sodybos statinių ar jų liekanų nėra. Šiuo sklypu naudojasi, jį valdo bei juo disponuoja ir šiuo metu jo nuosavybės teisė į minėtą žemės sklypą nėra apribota ar suvaržyta. Nurodė, kad į netoliese esančias Libertavos dvaro sodybos liekanas nepretenduoja, žemės sklypas po Libertavos dvaro sodybos liekanomis nesuformuotas, o statinių savininkų pasikeitimas ar nepasikeitimas jo nuosavybės teisėms į jam priklausantį žemės sklypą įtakos neturi.
II.
Viliaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (28.4-08-4)-RNA-47704 ir įpareigojo VMI pradėti kultūros paveldo objekto – buvusio Libertavos dvaro Molėtų rajone bešeimininkio turto apskaitymo procedūrą, vadovaujantis norminių aktų nustatyta tvarka.
Pirmosios instancijos teismas nurodė CK 4.57 straipsnio 1 dalį, 4.58 straipsnio 2 dalį, Taisyklių 2 punktą, 3.2 punktą, 4 punktą, CK 4.58 straipsnio 1 dalį ir kitas nuostatas. Pažymėjo, kad statinius, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), šių Taisyklių nustatyta tvarka apskaito CK 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytos institucijos, iš jų mokesčių inspekcija – realizuotinus viešojo naudojimo, administracinius ir gyvenamuosius statinius, savivaldybės institucijos, taip pat Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos valstybės įmonės – nerealizuotinus statinius, kurių naudojimo priežiūra paskirta jų kompetencijai pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktus. Molėtų rajono savivaldybės administracija 2011 m. birželio 21 d. kreipėsi į Utenos AVMI (I t., b. l. 6-7) informuodama, kad Libertavos dvaro statiniai yra blogos būklės, ir prašydama pradėti dvaro statinių pripažinimo bešeimininkiais ir realizavimo procedūrą.
Teismui pateikta medžiaga liudijo, kad Libertavos dvaro pastatais iki nepriklausomybės atkūrimo naudojosi kolūkis (II t., b. l. 97-103). 1994 m. buvo sprendžiamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo buvusiems savininkams klausimas ir Kultūros paveldo inspekcija pritarė pastatų grąžinimui buvusiems savininkams (I t., b. l. 120). 1994 m. birželio 6 d. buvo surašytos Paminklosauginės sąlygos, kurių buvo būtina laikytis atkuriant nuosavybės teises (I t., b. l. 121). 1994 m. liepos 22 d. Molėtų rajono valdybos potvarkiu Nr. 309v buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusiems savininkams į Libertavos dvaro statinius, už kuriuos pretendentams – savininkams buvo išmokėtos piniginės kompensacijos (I t., b. l. 122). KPD apygardos viršininkas 1995 m. sausio 11 d. įpareigojo Molėtų rajono valdytoją patikrinti Libertavos dvaro pastatų eksploatavimą ir pateikti šių pastatų aktų kopijas (I t., b. l. 176). Teismui Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio pateiktas 1995 m. sausio 19 d. surašytas Pastatų eksploatavimo valstybinio patikrinimo aktas Nr. 1 (I t., b. l. 123). Šio akto priede – Eksploatacijos kokybės vertinimas – nurodoma, kad pamatai pradeda irti, laikančios medinės konstrukcijos supuvę, stogai kiauri, apskardinimo nėra, pastatų priežiūra nevykdoma, statinio prižiūrėtojo nėra. Išvadose nurodoma, kad visiškai nevykdomos eksploatavimo tarnybos funkcijos, gresia statinio griūtis (I t., b. l. 124). Kultūros paveldo inspekcijos 1995 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 413 Libertavos dvaras įrašytas į istorijos ir kultūros paminklų apskaitą (I t., b. l. 177-180). 1996 m. rugpjūčio 8 d. komisija apžiūrėjo Libertavos dvaro namą ir nustatė reikalingus atlikti darbus bei surašė Libertavos dvaro gyvenamojo namo defektų sąmatą (I t., b. l. 170). 1996 m. rugpjūčio 9 d. KVRD Utenos teritorinio padalinio vyr. konservatorė J. Ž. išdavė leidimą Molėtų rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriui vykdyti Libertavos buvusio dvaro gyvenamojo namo priešavarinius darbus pagal defektinį aktą, pagal minėtą defektų sąmatą. Leidimas galiojo iki 1997 m. rugpjūčio 9 d. (I t., b. l. 168). 2013 m. balandžio 17 d. Molėtų raj. savivaldybės administracija informavo Kultūros paveldo departamentą, kad pagal minėtą leidimą darbai nebuvo vykdomi (I t., b. l. 167).
KPD Utenos teritorinio padalinio vedėjas 2007 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Molėtų rajono savivaldybę ir atkreipė dėmesį, kad 2007 m. gruodžio 17 d. buvo patikrinta Libertavos dvaro būklė ir nustatyta, kad pastatų būklė blogėja. Buvo prašoma Libertavos dvarą pripažinti bešeimininkiu turtu ir rūpintis jo išsaugojimu. (I t., b. l. 182). Tas pats KPD Utenos teritorinio padalinio vedėjas 2010 m. liepos 27 d. vėl kreipėsi į Molėtų rajono savivaldybę ir dar kartą atkreipė dėmesį į dvaro statinių būklę bei nurodė, kad užfiksuoti tokie dvaro statinių laikančiųjų konstrukcijų pokyčiai, dėl kurių gali būti nebeužtikrintas tolesnis statinių mechaninis atsparumas ir pastovumas. Buvo prašoma šiuos savivaldybei nuosavybės teise priklausančius statinius pripažinti avariniais (I t., b. l. 187). Po kelių mėnesių KPD Utenos teritorinio padalinio vedėjas dar kartą 2010 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į Savivaldybę, prašydamas informuoti, kokių imtasi priemonių, sprendžiant savivaldybei priklausančių dvaro statinių pripažinimo avariniais klausimą (I t., b. l. 188). Po pusmečio tas pats pareigūnas 2011 m. gegužės 17 d. ir vėl prašė Savivaldybės informuoti, kaip sprendžiami savivaldybei priklausančių dvaro statinių pripažinimo avariniais klausimas, prašė tai spręsti (I t., b. l. 189). Molėtų rajono savivaldybės administracija 2011 m. birželio 22 d. atsakė KPD Utenos teritoriniam padaliniui, kad kreipėsi į Utenos AVMI, kad pradėtų Libertavos dvaro statinių pripažinimo bešeimininkiais ir realizavimo procedūrą (I t., b. l. 190). KPD Utenos teritorinis padalinys 2013 m. sausio 2 d. surašė Libertavos dvaro patikrinimo aktą (I t., b. l. 21).
2013 m. balandžio 17 d. VMI apžiūrėjo ir aprašė Libertavos dvaro būklę (II t., b. l. 3-6). Po šios apžiūros VMI 2013 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Molėtų rajono savivaldybės administraciją, prašydama pateikti išvadą, ar buvusio Libertavos dvaro pastatai, esantys Libertavos k, atitinka Statybos įstatymo 4 straipsnyje numatytus esminius statinio reikalavimus, taip pat nurodyti, ar tokios būklės statinius galima naudoti pagal paskirtį ir realizuoti (II t., b. l. 7-9). Iš esmės analogišką prašymą atsakovas VMI pateikė 2013 m. gegužės 24 d. ir teismui, prašydamas paskirti statybos techninę ekspertizę, siekiant išsiaiškinti, ar dvaro pastatai tinkami naudoti pagal paskirtį kaip gyvenamąjį namą, ar esantys pastatai atitinka Statybos įstatymo 4 straipsnyje numatytus esminius statinio reikalavimus (II t., b. l. 10-12). Molėtų rajono savivaldybė 2013 m. gegužės 3 d. atsakė VMI, kad Libertavos dvaro atveju ji nėra nei savininkė, nei naudotoja, ir atsisakė vykdyti 2013 m. balandžio 26 d. VMI prašymą. Atkreipė VMI dėmesį, kad būtina skubiai spręsti dvaro liekanų pripažinimo bešeimininkiu turtu klausimą, nes kultūros vertybės gali būti prarastos – neišsaugotos (II t., b. l. 13-15). KPD 2013 m. rugpjūčio 19 d. informavo teismą, kad buvusio dvaro teritorijoje suformuoti du sklypai, kurie priklauso dviem fiziniams asmenims, tačiau dvaro statiniai į šiuos sklypus nepatenka (II t., b. l. 40-41).
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas negalėjo nurodyti, kas 1995 metais, t. y. tuo metu, kai dvaro pastatai buvo įrašyti į saugotinų objektų registrą, buvo jų savininkas ir teisėtas valdytojas. NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad rūpintis kultūros paveldo objekto išsaugojimu yra valdytojo pareiga. NKPAĮ 2 straipsnio 39 dalyje nurodyta, kad valdytojas – tai kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas. Jau nurodyti bylos dokumentai patvirtina, kad nuo 1994 metų iki 2011 metų Molėtų rajono savivaldybė buvo ginčo statinių faktinė naudotoja ir pripažino savo pareigą jais rūpintis. Nuo 2007 metų savivaldybė nereagavo į KPD institucijų raginimus rūpintis irstančiais savivaldybei priklausančiais dvaro statiniais, o 2011 m. birželio 21 d., atsakydama į KPD reikalavimus rūpintis jai priklausančiais saugomais kultūros objektais, pati kreipėsi į Utenos AVMI (I t., b. l. 6-7) informuodama, kad Libertavos dvaro statiniai yra blogos būklės. Šiame rašte savivaldybė nurodė, kad šiuo metu minėti pastatai savivaldybei nereikalingi. VMI, kaip jau buvo minėta, atsisakė pradėti pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą, iš esmės motyvuodama tuo, kad dvaras turi savininką – valstybę, o kultūros saugomų objektų administravimu turi rūpintis ne VMI, o kitos institucijos, nurodytos NKPAĮ (I t., b. l. 5). KPD, nuolatos laikęsis pozicijos, kad dvaro statiniai yra savivaldybės nuosavybė, šią nuomonę pakeitė, motyvuodamas tuo, kad dvaro statiniai neregistruoti nekilnojamojo turto registre kaip savivaldybės nuosavybė, prašė spręsti dvaro statinių pripažinimo bešeimininkiu turtu klausimus. Atsakovas dėl šios aplinkybės pretenzijų nereiškė, laikėsi nuomonės, kad dvaro statiniai priklauso valstybei.
Pagal Taisyklių 3.2 punktą, daikto pripažinimo bešeimininkiu procesas inicijuojamas, kai asmuo, kuris sužino apie tokio daikto buvimą, šių Taisyklių 4 punkte nustatyta tvarka raštu praneša VMI. Nagrinėjamu atveju apie bešeimininkius dvaro sodybos pastatus VMI pranešė Molėtų rajono savivaldybės administracija (I t., b. l. 6–7). Pagal Taisyklių 231.4 punktą, gavusi šių taisyklių 231.2 ir 231.3 punktuose nurodytus sąrašus (jų pakeitimus), VMI per 10 dienų kreipiasi į savivaldybės vykdomąsias institucijas ir Susisiekimo ministerijos įgaliotą organizaciją dėl statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apžiūros organizavimo ir apskaitos aktų surašymo. Be mokesčių inspekcijos atstovo, statinių apžiūroje taip pat turi dalyvauti savivaldybių vykdomųjų institucijų, Susisiekimo ministerijos įgaliotų organizacijų (statinių, kurių naudojimo priežiūra priskirta jų kompetencijai), regiono aplinkos apsaugos departamento ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (kai apžiūrimi statiniai yra kultūros paveldo objekto (nekilnojamosios kultūros vertybės) teritorijoje ar jo apsaugos zonoje) atstovai. Be to, mokesčių inspekcijos atstovai nustato, ar viešojo naudojimo, administraciniai ir gyvenamieji statiniai realizuotini, ar nerealizuotini. Pagal Taisyklių 24 punktą, mokesčių inspekcijos pareigūnas, nuvykęs į turto buvimo vietą, turi jį apžiūrėti, nustatyti, ar tuo turtu naudojamasi. Apklausęs turto naudotojus (jeigu jie yra), mokesčių inspekcijos pareigūnas privalo sužinoti, ar yra išlikę su turtu susiję dokumentai, ar žinomi buvę turto savininkai, ir nustatyti, ar turtas bus tinkamas parduoti, ar nepraras savo vertės ir kokybės, kol bus saugomas įstatymo nustatytą laiką. Jeigu mokesčių inspekcijos pareigūnas nustato, kad turtas netinkamas parduoti ar jis buvo įgytas (pastatas ir panašiai) nesilaikant įstatymo reikalavimų, tokio mokesčių inspekcijos pareigūnas neapskaito ir turto perėmimo dokumento nesurašo. VMI turto neapskaičius, tokį turtą gali įtraukti į apskaitą kitos CK 4.58 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos.
VMI, gavusi Savivaldybės pranešimą, iki kreipimosi į teismą dienos neatliko minėtose Taisyklėse nurodytų veiksmų, neorganizavo kultūros paveldo objekto apžiūros vietoje, nekvietė į apžiūrą nei KPD, nei Savivaldybės, nei Aplinkos ministerijos, nei kitų Taisyklėse nurodytų institucijų atstovų. Tik teisminio nagrinėjimo metu VMI vyko į vietą, su kitų institucijų atstovais apžiūrėjo ginčo statinius. Apžiūros metu dalyvavusių institucijų atstovų nuomonės dėl statinių būklės buvo prieštaringos. Kaip jau buvo minėta, atsakovas VMI prašė teismo spręsti statybinės ekspertizės skyrimo klausimą statinių būklei nustatyti. Taisyklės nustato, kad vykdant pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą, nustatyti, ar turtas tinkamas parduoti, prireikus organizuoti ekspertizės atlikimą, yra mokesčių inspekcijos funkcijos, kurias ji turi vykdyti savo iniciatyva ir lėšomis, todėl teismui pareikštas prašymas skirti tokią ekspertizę negali būti tenkinamas. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamas skundas, kurio reikalavimas – pripažinti, kad VMI, vykdydama turto pripažinimo bešeimininkiu procedūras, nesilaikė Taisyklių nustatytos tvarkos ir priėmė nemotyvuotą ir neteisingą sprendimą, t. y. prašymas spręsti ginčo turto būklės klausimus, nesusijęs su ginčo dalyku.
Teismas nurodė VAĮ 8 straipsnio 1 dalį. Kaip jau buvo minėta, atsakovas nesilaikė Taisyklių nustatytos tvarkos, nevykdė nustatytos pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūros ir atsisakė tai daryti. Pareiškėjo argumentai laikytini pagrįstais: atsakovo Sprendimas nepagrįstas nustatyta tvarka surinktais įrodymais, nemotyvuotas ir nepagrįstas teisės normomis, todėl prašymas tenkinamas. Atmestas kaip nepagrįstas VMI atsiliepime į skundą nurodytas argumentas, kad VMI Sprendimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių pareiškėjui, todėl jis negali būti laikomas administraciniu aktu, skundžiamu teismine tvarka. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, atsakovas nors tiesiogiai ir nenustatė kokių nors įpareigojimų KPD ar Savivaldybei, tačiau šiuo sprendimu buvo atsisakyta atlikti veiksmus, t. y. atsakovas atsisakė apskaityti minėtus statinius, kreiptis į teismą dėl jų pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų realizavimo procedūrų iniciavimo. Teismo nuomone, tokie atsakovo veiksmai sukelia teisines pasekmes tiek Savivaldybei, tiek KPD, kaip institucijai, saugančiai kultūros vertybes, įregistruotas KVR.
III.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu (II t., b. l. 162-165) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą.
Apeliaciniame skunde išdėsto, jog teismas sprendime nurodė, kad Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. birželio 21 d. rašte, adresuotame Utenos AVMI, buvo pranešta, kad Libertavos dvaro perdavimui Balninkų apylinkės žinion Savivaldybė dar 1993 m. balandžio 29 d. buvo sudariusi komisiją, tačiau komisija nesurašė perdavimo akto, todėl Libertavos dvaro pastatai nebuvo įtraukti į ilgalaikio turto apyrašus. Nagrinėdamas bylą, teismas neįvertino aplinkybės, jog Libertavos dvaro pastatų perdavimo klausimą Savivaldybė sprendė dar prieš 20 metų. Vadinasi, jau tuo metu Savivaldybė disponavo minėtu turtu. Teismui pateiktame atsiliepime į skundą, Savivaldybė nurodė, kad Libertavos dvaro pastatai yra blogos būklės, lėšų jų atstatymui nėra, bandyti juos realizuoti tokios būklės, kokia yra dabar, Savivaldybė negalėtų, todėl šis turtas Savivaldybei nereikalingas. Tokius Savivaldybės motyvus teismas turėjo įvertinti kritiškai, nes sprendžiant iš Savivaldybės argumentų, jei Libertavos dvaras būtų geros būklės, jo nereikėtų atstatinėti, jis būtų jai reikalingas ir Savivaldybė būtų suinteresuota turėti jį savo žinioje. Be to, teismas neįvertino aiškaus prieštaravimo Savivaldybės motyvuose: teigdama, jog realizuoti turtą tokios būklės, kokia yra dabar, Savivaldybė negalėtų, pastaroji teigia, jog tai galėtų atlikti atsakovas, kuris, anot Savivaldybės, nepagrįstai atsisakė pradėti minėto turto pripažinimo bešeimininkiu bei realizavimo procedūras. Tačiau taip teigdama, Savivaldybė teismui nepateikė motyvų, kodėl turtą, kuriuo disponavo Savivaldybė ir kuris po 20 metų tapo jai nereikalingas ir, kaip teigia Savivaldybė, yra nerealizuotinas, turėtų perimti savo žinion atsakovas. Visos minėtos aplinkybės turėjo įtakos nepagrįstam teismo sprendimui.
Teismas sprendime konstatavo, jog Libertavos dvaro pastatais iki nepriklausomybės atkūrimo naudojosi kolūkis, tačiau taip konstatavęs, teismas neišsiaiškino dvaro perdavimo aplinkybių, t. y., kas bei kokiomis sąlygomis dvarą perdavė kolūkiui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvusių kolūkių, kaip naujai įsteigtų žemės ūkio įmonių (bendrovių), turtas buvo privatizuojamas. Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, jog privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šią aplinkybę taip pat konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010, todėl darytina išvada, jog teismas tinkamai neįvertino visų minėtų aplinkybių.
Teismas sprendime nustatė, kad Molėtų rajono valdybos 1994 m. liepos 22 d. potvarkiu Nr. 309v buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusiems savininkams į Libertavos dvaro statinius, už kuriuos savininkams buvo išmokėtos piniginės kompensacijos. Minėtos aplinkybės dar kartą liudija, jog Libertavos dvaras buvo vietos savivaldos institucijos žinioje, kuri spręsdama disponavimo klausimą, buvusiems dvaro savininkams išmokėjo pinigines kompensacijas. Vadinasi, minėto turto savininkai buvo žinomi, tačiau jiems išmokėjus piniginę kompensaciją, dvaras buvo likęs vietos savivaldos institucijos žinioje. Teismas tinkamai neįvertino visų minėtų aplinkybių, kas turėjo įtakos nepagrįstam teismo sprendimui.
Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad 1995 m. sausio 19 d. Pastatų eksploatavimo valstybinio patikrinimo akte Nr. 1 nurodyta, jog jame buvo fiksuojama Libertavos dvaro rūmų, priklausančių Balninkų savivaldybei, būklė, taip pat, kad 1996 m. rugpjūčio 8 d. Libertavos dvaro namą apžiūrėjo ir namo defektų sąmatą surašė vietos savivaldos institucijos atstovai. Be to, dar 1996 m. rugpjūčio 9 d. Savivaldybei buvo išduotas leidimas vykdyti Libertavos dvaro gyvenamojo namo priešavarinius darbus pagal minėtą defektų sąmatą. Todėl darytina išvada, jog Libertavos dvaras buvo vietos savivaldos institucijos žinioje, kuri ėmėsi atitinkamų veiksmų, spręsdama šio turto išlaikymo klausimus. Aplinkybę, jog Libertavos dvaras yra Savivaldybės žinioje, liudija teismo sprendime nurodytas susirašinėjimas tarp KPD Utenos teritorinio padalinio ir Savivaldybės. Minėtame susirašinėjime Savivaldybės buvo prašoma spręsti Libertavos dvaro pripažinimo avariniu turtu klausimą. Tačiau Savivaldybė, kuri buvo minėto turto faktinė naudotoja, nesirūpino jos žinioje esančiu turtu ir kreipėsi į Utenos AVMI, prašydama spręsti minėto turto pripažinimo bešeimininkiu klausimą, nurodydama motyvą, jog šis turtas jai nereikalingas. Tokie Savivaldybės veiksmai neturi teisinio pagrindo, nes Libertavos dvaras nėra ir negali būti pripažintas bešeimininkiu turtu. Dvaro sodyba yra įregistruota KVR. Interneto svetainėje http://kvr.kpd.lt/heritage/ nurodyta, kad buvusios dvaro sodybos fragmentai įrašyti į laikiną apskaitą 1995 m. sausio 31 d. Galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000 ir kt.). Savivaldybės 2011 m. birželio 11 d. rašte dėl Libertavos dvaro pastatų nebuvo pateikta duomenų, kad valstybė yra perleidusi minėtos sodybos statinius, todėl jie liko valstybės nuosavybės objektu ir nėra bešeimininkis turtas. Tai, jog nuosavybės teisės neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre, nepatvirtina fakto, kad šie pastatai neturi savininko arba jų savininkas nežinomas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad aplaidus dokumentų tvarkymas, daiktinių teisių neįregistravimas atitinkamuose registruose, valdytojo nebuvimas negali lemti išvados, jog valstybė prarado nuosavybės teisę į tokį daiktą (2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/2011). Libertavos dvaro savininkė yra ir lieka valstybė, tačiau minėtą valstybės turtą valdo bei juo disponuoja Savivaldybė.
Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas negalėjo nurodyti, kas tuo metu, kai Libertavos dvaro pastatai buvo įrašyti į saugomų objektų registrą, buvo jų savininkas ir valdytojas. Pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakciją (1994 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. I-733 redakcija), į KVR negalėjo būti įrašyta nekilnojamojo turto vertybė, kuri neturi savininko ar jos savininkas nežinomas. Be to, šio įstatymo 12 straipsnis reglamentavo, kad jei nekilnojamosios kultūros vertybės yra turtas, kuriam nustatyta valstybinė registracija, Kultūros vertybių apsaugos departamentas turi apie šias vertybes pranešti tokio turto registrų tvarkytojams. Pareiškėjo teiginiai, kad KVR nėra duomenų apie kultūros paveldo objekto valdytoją, nepatvirtina fakto, kad šie pastatai neturi savininko arba jo savininkas nežinomas. Šios aplinkybės tik nurodo, jog minėti pastatai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Faktas, jog daiktinės teisės neįregistruotos atitinkamuose registruose, valdytojo nebuvimas, negali lemti išvados, jog valstybė prarado nuosavybės teisę į tokį daiktą. Šiuo atveju valstybės nuosavybėn priklausantį turtą valdo Savivaldybė, kuri pagal šiuo metu galiojančio NKPAĮ nuostatas turi būti laikoma kultūros paveldo objekto valdytoju (valdymo teisių turėtoju), kurio pareiga yra rūpintis tokio objekto išsaugojimu.
Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad VMI Sprendimas laikomas sprendimu, skundžiamu teismui, ir su teismo išvada, jog minėtas raštas yra sprendimas, todėl turi būti laikomas individualiu administraciniu aktu, kuriam turi būti taikomi VAĮ 8 straipsnio reikalavimai. Sprendime VMI pateikė atsakymą pareiškėjui ir Savivaldybei, kuriame išdėstė savo poziciją dėl Libertavos dvaro statinių apskaitymo, kaip turto, kuris neturi savininko (ar savininkas nežinomas). Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių nei pareiškėjui, nei Savivaldybei, todėl neturi ir negali būti laikomas sprendimu (administraciniu aktu). Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rašto panaikinimo, 2011 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2312-624/2011 konstatavo, jog Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. vasario 10 d. raštas, kuriame išdėstyta šio viešojo administravimo subjekto pozicija kitam nepavaldžiam administravimo subjektui dėl konfiskuotą turtą realizuoti privalančio asmens, <...> nėra administracinis aktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) prasme, iš esmės jokių teisinių pasekmių nesukėlė, <...> yra informacinio pobūdžio apie atliekamus veiksmus, todėl reikalavimas dėl tokio dokumento panaikinimo nenagrinėtinas teisme (ABTĮ 101 str. 1 p.). Nurodo ABTĮ 5 ir 22 straipsnius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt., VAĮ 2 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I822-21/2009 konstatavo, kad pati centrinio mokesčių administratoriaus patvirtinta atitinkamo sprendimo forma nelaikytina individualiu administraciniu aktu ir dėl šios priežasties jai netaikytini VAĮ 8 straipsnio reikalavimai; tik konkrečiu atveju priimtas sprendimas pagal pastarąją formą gali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, kuriam taikytini minėti reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Sprendimo laikymas administraciniu aktu neturi teisinio pagrindo.
Teismas sprendime išreiškė nuomonę, kad atsakovo veiksmai sukelia teisines pasekmes tiek Savivaldybei, tiek KPD. Pagal ABTĮ 7 straipsnio nuostatas, teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais ir tokiomis sąlygomis, kurios nesudaro galimybių teisėjus veikti iš šalies. ABTĮ reglamentuoja tik teisėjo atskiros nuomonės išdėstymą priimant sprendimą (ABTĮ 85 str.), todėl teismo minėta nuomonė sprendime pareikšta nesilankant administracinio proceso reikalavimų.
Pareiškėjas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 167-173) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo Taisyklių 3.2 punktą ir teigia, jog VMI yra įgaliota kreiptis į teismą dėl bešeimininkio daikto, KPD tokių įgaliojimų neturi, todėl priimti sprendimą, ar turtas realizuotinas, ar ne, ar jį apskaityti, ar atsisakyti jį apskaityti, ar kreiptis į teismą, ar atsisakyti kreiptis į teismą Taisyklės įgalioja VMI, tai yra jos viešojo administravimo įgaliojimai. Mano, kad VMI Sprendimas neabejotinai atitinka individualaus administracinio akto požymius, nes priimtas VMI vykdant viešąjį administravimą pagal Taisyklių suteiktą kompetenciją ir skirtas konkrečiam subjektui. Šis sprendimas sukelia teisines pasekmes ir kitiems subjektams – pagal Taisyklių 3.2 punkto antrąja pastraipą VMI priėmus sprendimą neapskaityti kultūros paveldo objekto, ši pareiga pereina kitoms šioje pastraipoje nurodytoms institucijoms. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį. VMI Sprendimas pažeidžia KPD ir viešąjį interesą išsaugoti kultūros paveldo objektą – dvaro sodybą. Pagal NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalį, valdytojo pareiga yra išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę, o VMI atsisakius vykdyti CK ir Taisyklėmis jai suteiktus įgaliojimus, ši sodyba toliau nyksta, nes nėra perduota valdytojui. Teismo proceso metu buvo patvirtintos faktinės aplinkybės, kad šiuo metu dvaro sodybos pastatuose niekas negyvena ir jais nesinaudoja, dvaro sodybos pastatai NTR neregistruoti, taip pat NTR neregistruotos ir Lietuvos Respublikos ar kitų asmenų nuosavybės ar kitos daiktinės teisės į juos.
Departamento nuomone, VMI Sprendimas nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Pagal VMI Sprendimo priėmimo metu galiojusių Taisyklių 3.2 punktą, daikto pripažinimo bešeimininkiu procesas inicijuojamas, kai asmuo, kuris sužino apie tokio daikto buvimą, šių taisyklių 4 punkte nustatyta tvarka raštu praneša VMI. Šiuo atveju apie bešeimininkius dvaro sodybos pastatus 2011 m. birželio 21 d. raštu Nr. B22-629-( 19.51) „Dėl buvusio Libertavos dvaro pastatų” pranešė Molėtų rajono savivaldybės administracija. Pagal Taisyklių 231.4 punktą, gavusi šių taisyklių 231.2 ir 231.3 punktuose nurodytus sąrašus (jų pakeitimus), VMI per 10 dienų kreipiasi į savivaldybės vykdomąsias institucijas ir Susisiekimo ministerijos įgaliotą organizaciją dėl statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apžiūros organizavimo ir apskaitos aktų surašymo. Apžiūros rezultatams įforminti VMI viršininko 2011 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. VA-61 „Dėl su valstybei perduoto (perduotino) turto perėmimu, apskaitymu, saugojimu, realizavimu, grąžinimu ir pripažinimu atliekomis susijusių dokumentų formų ir jų užpildymo taisyklių patvirtinimo“ buvo patvirtinta turto apžiūros akto forma FR1101 ir nustatyta, jog ši forma turi būti pildoma turto apžiūros bei įvertinimo metu, sprendžiant turto perėmimo klausimus. VMI, gavusi Savivaldybės pranešimą, prieš priimdama Sprendimą, neatliko Taisyklėse nurodytų veiksmų. Tik teismo proceso metu teisėjų kolegijai iškėlus klausimą, kur yra dvaro pastatų apžiūros aktas, VMI suskubo organizuoti dvaro pastatų apžiūrą ir pateikė į bylą 2013 m. balandžio 17 d. turto apžiūros aktą Nr. (28.8-08-4)-330-4397). VMI Sprendimą priėmė 2012 m. lapkričio 28 d., o pačią dvaro sodybą apžiūrėjo, institucijų atstovus į apžiūrą sukvietė ir apžiūros rezultatus teisės aktų nustatyta tvarka įformino tik po penkių mėnesių, t. y. 2013 m. balandžio 17 d. VMI Sprendimo niekaip negalima pavadinti pagrįstu faktinėmis aplinkybėmis.
VMI teigia, kad dvaro sodyba yra Molėtų rajono savivaldybės žinioje, jog Savivaldybė disponuoja šiuo turtu. Tam įrodyti VMI cituoja dokumentus, tačiau nė vieno apeliaciniame skunde paminėto argumento nėra skundžiamame Sprendime, o cituojami dokumentai buvo surinkti tik pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. vėliau, nei buvo priimtas VMI Sprendimas. Jeigu atsakovo motyvai nėra įvardijami pačiame ginčijamame administraciniame sprendime, teisėjų kolegija nevertina apeliaciniame skunde vėliau nurodytų naujų motyvų, kuriais grindžiamas skundžiamas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1775/2013).
VMI Sprendime nurodė, kad dvaro pastatai yra nerealizuotini. Šis teiginys nepagrįstas, Sprendime nenurodyti jokie teisės aktai, metodikos, ekspertizės, kurių pagrindu buvo padaryta ši išvada. Nurodo Taisyklių 76 punktą, 81.1 punktą ir teigia, jog Taisyklės nesieja nekilnojamojo turto realizavimo su jo tinkamumu naudoti, o sieja jo realizavimą su galimybe jį parduoti aukcione ar perduoti patikėjimo teise. Galimybę parduoti turtą lemia ir turto buvimo vieta, galimybė privatizuoti žemę ir kiti veiksniai. Buvusios dvaro sodybos fragmentai Molėtų raj. sav., Libertavos k., Balninkų sen. yra vaizdingoje vietoje ant ežero kranto, apsupti buvusio dvaro parko dalių, valstybinėje žemėje. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktas leidžia privatizuoti kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Todėl pastatus įsigijęs asmuo galėtų privatizuoti namų valdos žemės sklypą. Praktikoje paežerėse realizuojamos ir apgriuvusių pastatų dalys, net vien tik jų pamatai. Pagal Taisyklių 81.1 punktą turto nepardavus, išlieka galimybė jį realizuoti, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima nutarimą dėl šio turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise pagal Valstybės turto perdavimo tvarką. VMI Sprendime išdėstytas sprendimas, jog dvaro sodybos pastatai yra nerealizuotini, buvo nepagrįstas teisės normomis.
Nurodo Taisyklių 4.4, 231.4 punktą ir teigia, jog šios Taisyklių nuostatos įtvirtina, kad nustatyti, įvertinti, ar turtas tinkamas realizuoti ir prireikus organizuoti ekspertizės atlikimą yra VMI funkcijos, kurias VMI turi vykdyti savo lėšomis ir iniciatyva, vykdydama turto apskaitymo procedūras, t. y. viešąjį administravimą. Kaip jau buvo minėta, nei jokio turto vertinimo, nei jokių ekspertizių VMI neatliko, pareigūnai net neapsilankė turto buvimo vietoje, todėl VMI Sprendimas ir šiuo aspektu nepagrįstas nei teisės aktais, nei faktiniais duomenimis.
VMI Sprendime preziumavo, jog dvaro sodybos įrašymas į KVR įrodo, kad dvaro sodybos pastatai yra valstybės nuosavybė. Nurodo NKPAĮ 2 straipsnio 21 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1139/2007, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1444/2010 ir kt., kuriose nurodyta, kad kultūros paveldo objektas, atitinkantis įstatyminius kriterijus, gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybes teise objektas priklauso. Šiuo metu KVR yra registruojami ir valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys kultūros paveldo objektai, ir privatūs kultūros paveldo objektai, ir kultūros paveldo objektai, kurių savininkas ar valdytojas nežinomi, ir kultūros paveldo objektai, nesuformuoti kaip nekilnojamieji daiktai. Departamentas pateikė į bylą KVR išrašą, iš kurio matyti, jog KVR nėra duomenų apie kultūros paveldo objekto valdytoją, todėl VMI nuomonė, kad dvaro sodyba priklauso valstybei vien dėl to, kad yra registruota KVR, nepagrįsta nei faktais, nei teisės aktais. Nurodo Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053, 3 punktą, Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129, 5 punktą ir pažymi, kad daiktinės teisės nėra KVR objektai ir KVR nėra įrašo, kad kultūros paveldo objekto – buvusios dvaro sodybos fragmentų Molėtų raj. sav., Libertavos k., Balninkų sen. savininkas yra valstybė. VMI Sprendimas nebuvo pagrįstas teisės normomis. VMI nepateikė jokių faktinių duomenų, kad dvaro sodyba būtų buvusi patikėjimo teise perduota KPD ar kitai valstybės institucijai, todėl nepagrįstas VMI Sprendimo teiginys, kad jau aiškios valstybės institucijos, kurios valdo sodybą.
Molėtų rajono savivaldybės administracija 2011 m. birželio 11 d. raštu Nr. B32-629-919.51 „Dėl buvusio Libertavos dvaro pastatų“ VMI pateikė duomenis, patvirtinančius, kad dvaro sodyba nebuvo perduota savivaldybei, o buvusiam dvaro pastatų ir žemės paveldėtojui Tadui L. P. 1994 m. rugsėjo 16 d. Molėtų rajono valdybos sprendimu buvo išmokėta piniginė kompensacija, t. y. šiuo metu turtas neturi savininko. VMI nenagrinėjo Molėtų rajono savivaldybės administracijos pateiktų dokumentų ir argumentacijos, apie juos nepasisakyta skundžiamame Sprendime. VMI atsakymas šiuo atžvilgiu nepagrįstas nei teisės aktais, nei faktiniais duomenimis, paneigiančiais Molėtų rajono savivaldybės administracijos pateiktus įrodymus. Atmestinas apeliacinio skundo ir VMI Sprendimo teiginys, kad dvaro sodybos pastatai nepriklauso nė vienai Taisyklėse nurodytai statinių kategorijai. KVR nurodyta, kad dvaro namas yra gyvenamasis namas. Pagal Dvarų paveldo objektų naujos paskirties parinkimo metodinių reikalavimų, patvirtintų KPD direktoriaus 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. Į-224, 5.1 punktą, gyvenamosios paskirties pastatams priskiriami dvaro rūmai, gyvenamieji namai, oficinos, tarnų namai, kumetynai. Dvaro sodyba į KVR įrašyta kaip kompleksinis objektas. Pagal NKPAĮ 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kompleksinis objektas – kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma, todėl VMI turi būti apskaityti visi bešeimininkiai dvaro sodybos pastatai.
Teismo proceso Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu į bylą buvo pateiktos UAB „Lesto“ sąskaitų E. J., gyvenusiai buvusiuose Libertavos dvaro rūmuose, kopijos, iš kurių paaiškėjo, kad 2010 m. kovo mėnesį sąskaitos už elektros energiją buvo apmokėtos. Vadinasi, tuo metu E. J. dar gyveno buvusiuose dvaro rūmuose. Teismo posėdžio metu R. A. paaiškino, kad iki 1975 m. gyveno dvaro teritorijoje, o E. J. buvo R. A. kaimynė, o maždaug prieš tris metus ji išsikraustė. Tarybiniais laikais dvaro patalpose buvo mokykla, o paskui tuose pastatuose kolūkis apgyvendino žmones. Vadinasi, VMI teiginys, kad dvaro pastatai nepriskirtini nei gyvenamųjų namų, nei administracinių pastatų paskirčiai, yra neparemtas faktiniais duomenimis.
VMI viršininko 2011 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. VA-61 „Dėl su valstybei perduoto (perduotino) turto perėmimu, apskaitymu, saugojimu, realizavimu, grąžinimu ir pripažinimu atliekomis susijusių dokumentų formų ir jų užpildymo taisyklių patvirtinimo“ buvo patvirtinta Sprendimo dėl konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto ar kitaip valstybei perduotino turto neapskaitymo FR1104 forma bei jos pildymo taisyklės, kurių 7 punkte įtvirtinta, kad sprendimo dėl konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto ar kitaip valstybei perduotino turto neapskaitymo FRU04 forma turi būti užpildoma, kai turtas yra nerealizuotinas ir į VMI apskaitą neperimamas. VMI Sprendime išdėstytas sprendimas neapskaityti Libertavos dvaro pastatų ir neperimti jų į apskaitą neatitinka VMI viršininko įsakymu nustatytų tokio sprendimo turinio ir formos reikalavimų. Priimant VMI Sprendimą buvo pažeistos ne tik pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, bet ir sprendimo formos bei turinio reikalavimai (VAĮ 2 str. 9 d., 8 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje Nr. A63-994/2008 ir kt.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Molėtų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 162-165) su atsakovo pareikštais reikalavimais nesutinka, mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tokius pat argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-11-28 sprendimo Nr. (28.4-08-4)-RNA-47704, kuriuo VMI atsisakė apskaityti buvusius dvaro rūmus su ūkinės paskirties statiniais, esančiais Libertavos k., Balninkų sen., Molėtų raj. sav, bei įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendime konstatavo, kad atsakovo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimas nepagrįstas nustatyta tvarka surinktais įrodymais, nemotyvuotas ir nepagrįstas teisės normomis, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Kaip matyti iš ginčijamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, jis iš esmės grindžiamas vieninteliu anksčiau nurodytu argumentu. Nors iš atsakovo sprendimo turinio aiškiai matyti, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Molėtų rajono savivaldybės prašymą pradėti gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais pripažinimo bešeimininkiais ir jų realizavimo procedūrą atsisakė tenkinti dėl to, kad buvę dvaro rūmai su ūkinės paskirties statiniais, esančiais Libertavos k., Balninkų sen., Molėtų r., yra įtraukti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, dvarų duomenų bazėje jai suteiktas identifikacinis numeris bei šis turtas turi savininką – valstybę. Reiškia, jog ginčijamu sprendimu pareiškėjui pateikiamas neigiamas atsakymas (išreikšta viešojo administravimo subjekto valia), t. y. atsakovas atsisako pradėti pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą, kadangi jo nuomone, prašomas apskaityti bešeimininkis daiktas (turtas) turi savininką.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad atsakovas nesilaikė Taisyklių nustatytos tvarkos, nevykdė pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūros ... >. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.57 straipsnio 1 dalį, bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintose Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse. Šių Taisyklių 3.2 punkte reglamentuota, kad daikto pripažinimo bešeimininkiu procesą inicijuoja ta savivaldybės ar valstybės institucija ar įstaiga, tas fizinis ar juridinis asmuo (toliau - asmuo), kurių žinioje toks daiktas yra arba kurie sužino apie tokio daikto buvimą. Daikto pripažinimo bešeimininkiu procesas inicijuojamas, kai asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužino apie tokio daikto buvimą, šių Taisyklių 4 punkte nustatyta tvarka raštu praneša mokesčių inspekcijai ar kitai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytai finansų, kontrolės ar savivaldybės institucijai, kurios pareiškimu, teismui paduodamu suėjus vieniems metams nuo tos dienos, kurią bešeimininkis daiktas įtrauktas į jos apskaitą (jeigu įstatymai nenustato ko kita), teismas gali priimti sprendimą perduoti bešeimininkį daiktą valstybei ar savivaldybei (toliau - Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatyta institucija), informuodamas apie bešeimininkio daikto buvimą. Pagal Taisyklių nuostatas, inicijavus pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą, mokesčių inspekcija besąlygiškai privalėtų apskaityti bešeimininkį daiktą (turtą).
Sisteminės, lingvistinės ir loginės minėtų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Taisyklių nuostatų analizės pagrindu darytina išvada, kad bet kokiu atveju bešeimininkiu laikytinas daiktas bei pagrindas inicijuoti pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą yra faktas (sąlyga), jog turtas neturi savininko ar savininkas nežinomas. Sprendžiant kilusį ginčą, vis dėlto pirmiausia būtina nustatyti, ar buvo juridinis pagrindas atitinkamoms institucijoms inicijuoti pripažinimo bešeimininkiu daiktu (turtu) procedūrą. Taigi ginčas iš esmės kilo dėl to, ar anksčiau minėta dvaro sodyba turi savininką (ar savininkai nežinomi), todėl pirmosios instancijos teismas savo sprendime turėjo aiškiai konstatuoti, ar nurodyti statiniai yra bešeimininkis turtas, ar vis dėlto minėti statiniai turi savininką.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Molėtų rajono valdybos 1994 m. liepos 22 d. potvarkio Nr. 309–v „Dėl nuosavybės teisių atsatatymo piliečiams P.-M. V., J. ir P. A., N.“ 3 punktu, Balninkų apylinkės savivaldybės viršaitis R. S. buvo įpareigotas perimti į Balninkų apylinkės savivaldybės balansą buvusio Libertavos dvaro išlikusius pastatus: gyvenamąjį namą, svirną, klojimą, tvartą ir šulinį. Byloje pateiktas 1995 m. sausio 19 d. pastatų eksploatavimo valstybinio patikrinimo aktas Nr. 1, kuriame užfiksuota, kad Libertavos dvaro rūmai (IP 443At), esantis adresu Molėtų raj., Balininkų apyl., Libertavo kaime, priklauso Balninkų savivaldybei (restitutas, S. – viršaitis). Molėtų rajono valdybos 1995 m. spalio 4 d. sprendimas Nr. 36–v „Dėl išmokėtinų piniginių kompensacijų paskaičiavimo aktų patvirtinimo“ rodo, kad už buvusio Libertavos dvaro gyvenamojo namo pastatą, esantį Balninkų seniūnijoje, Libertavos kaime, buvo išmokėta piniginė kompensacija kaip už valstybės išperkamą turtą. Taip pat eilėje Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos teritorinio padalinio raštų nurodyta, kad Libertavos dvaro sodyba nuosavybės teise priklauso Molėtų rajono savivaldybei, o 1996 m. rugpjūčio 9 d. Molėtų rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriui išduotas leidimas vykdyti nekilnojamosios kultūros vertybės ir objekto, esančio jos teritorijoje ir apsaugos zonose, konservavimo, restauravimo, atkūrimo, priešavarinius, remonto ir pritaikymo darbus. Šios bylos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas taip pat neatliko byloje esančių įrodymų tinkamos analizės, nustatant faktą, ar aptarti pastatai realiai laikytini bešeimininkiu daiktu (turtu).
Nagrinėjant bylą iš naujo būtina rinkti naujus įrodymus (pavyzdžiui, išsireikalauti piliečio P. T. L., Adolfo prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo į išlikusius Molėtų rajono Balninkų apylinkės Libertavos dvaro pastatus ir visą su šiuo prašymu susijusią medžiagą (nuosavybės teisių atkūrimo bylą), su Molėtų rajono valdybos 1994 m. liepos 22 d. potvarkio Nr. 309–v priėmimu susijusią medžiagą, Molėtų rajono savivaldybės administracijos sudarytus sąrašus visų statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) ir kt.) bei analizuoti nustatytą ir tuo laikotarpiu galiojusį aktualų nuosavybės teisių atkūrimo, valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo bei kultūros paveldo teisinį reguliavimą.
Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio prašymą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti bei kokiu teisiniu būdu ir kokia apimtimi gintini. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis), nesurinko įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti nustatomos ir vertinamos byloje nenustatytos ir neįvertintos aplinkybės, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija