LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL NEMUNO KILPŲ REGIONINIO PARKO APSAUGOS REGLAMENTO PATVIRTINIMO
2002 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 423
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) 5 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 503 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą“ (Žin., 2002, Nr. 40-1484) 1.2 punktu,
2. Aplinkos ministerijos informacijos kompiuterinėje sistemoje vadovautis reikšminiais žodžiais: „saugomos teritorijos“, „valdymo sistema“.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 423
nemuno kilpų REGIONINIO PARKO APSAUGOS REGLAMENTAS
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Nemuno kilpų regioninio parko apsaugos reglamentas (toliau vadinama – Reglamentas) – tai teisės aktas, nustatantis specialius Nemuno kilpų regioninio parko (toliau vadinama – regioninio parko) apsaugos, projektavimo ir statybų jo teritorijoje reikalavimus bei tvarkymo ir naudojimo ypatumus.
2. Veiklą regioniniame parke reglamentuoja Saugomų teritorijų, Aplinkos apsaugos, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų, Vandens, Teritorijų planavimo, Statybos, Turizmo bei kiti įstatymai, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, Nemuno kilpų regioninio parko nuostatai, statybos techniniai reglamentai, šis Reglamentas bei apsaugos sutartys, kurios gali būti sudaromos dėl veiklos apribojimų Nemuno kilpų regioniniame parke, konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų nustatymo, Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schema ir jos sprendiniai, parko teritorijos specialieji ar detalieji planai, taip pat bendrieji planai.
3. Kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms), esantiems regioniniame parke, priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas nustato kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) apsaugos reglamentai.
II. Šiame reglamente vartojamos sąvokos
5. Apžvalgos aikštelė (regykla) – teritorija, skirta stebėti atsiveriančią panoramą, kurioje gali būti įrengtas į žemę besiremiantis statinys. Jame gali būti įrengti stebėjimui pritaikyti įrenginiai (žiūronai, teleskopai), mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai.
6. Atokvėpio vieta – trumpalaikiam poilsiui be nakvynės skirta teritorija greta pažintinių takų, rekreacinio prioriteto zonose ir kitose vietose. Joje įrengiami miško baldai, informacijai skirti statiniai ar įrenginiai (skydai, stendai, nuorodos).
7. Buvusi sodyba – sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu.
8. Istoriškai susiformavęs kultūrinis kraštovaizdis – žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis, susiformavęs iki 20 a. vidurio.
9. Kraštovaizdžio estetinė vertė – bendraisiais estetikos kriterijais išreiškiamas natūraliai susiformavusio ir natūralų pobūdį išlaikiusio ar žmogaus veiklos sukurto ir jo sambūvį su aplinka atspindinčio kraštovaizdžio apibūdinimas.
10. Lankomi objektai – skirti ir/ar pritaikyti lankymui paveldo objektai ir kiti saviti kraštovaizdžio kompleksai bei objektai, apžvalgos aikštelės (regyklos), atokvėpio vietos, poilsiavietės, paplūdimiai bei kiti visuomenės reikmėms skirti objektai.
11. Mažasis pramoginis laivas – laivas, kurio korpusas trumpesnis kaip 15 m, neatsižvelgiant į varomąją priemonę, skirtas pramogų ir laisvalaikio reikmėms.
12. Mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai – tvoros, informacijai skirti statiniai ar įrenginiai (skydai, stendai, nuorodos), informaciniai ženklai bei riboženkliai, laiptai, lieptai ir kt.
13. Pažintinis takas – ne platesnis kaip 4 m takas, skirtas pėstiesiems, bevariklio transporto priemonių naudotojams ar žirginiam turizmui, įrengtas siekiant sudaryti sąlygas susipažinti (aplankyti) su gamtos ir/ar kultūros paveldo objektais, savitais reginiais bei reiškiniais, turintis informacijai skirtų mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių.
14. Poilsiavietė – laikinai apsistoti be nakvynės skirta teritorija, kurioje įrengti rekreaciniai įrenginiai, laužavietė, tualetas, mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai.
15. Rekreaciniai įrenginiai – miško baldai, pavėsinės, stoginės, sporto ar laisvalaikio įrenginiai (laipynės, sūpynės ir kt.), persirengimo kabinos ir pan.
16. Rekreaciniai pastatai – ilgalaikiam (stacionariam) poilsiui skirti statiniai, statinių grupės, kuriuose teikiamos apgyvendinimo paslaugos (poilsio namai, sanatorijos, sveikatingumo kompleksai, kempingai, turizmo bazės, nakvynės paslaugų namai, jaunimo nakvynės namai).
17. Stovyklavietė – poilsiui su nakvyne skirta teritorija, pritaikyta palapinėms statyti, kurioje įrengti rekreaciniai įrenginiai, laužavietė, tualetas, mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai. Joje sudaromos sąlygos higienos poreikiams tenkinti, atliekoms surinkti bei aktyviam poilsiui organizuoti.
18. Tradicinė regiono architektūra – etnografinei sričiai būdinga gyvenamosios ir kitos paskirties pastatų ir statinių architektūra bei teritorinė erdvinė struktūra, susiformavusi iki profesionaliosios architektūros atsiradimo.
19. Visuomenės poreikiai saugomose teritorijose – viešieji poreikiai, susiję su gyventojų bei lankytojų teise ir reikme turėti galimybes poilsiauti, susipažinti su vertybėmis saugomose teritorijose, gamtos ir kultūros paveldu.
III. REGIONINIO PARKO FUNKCINIO PRIORITETO ZONOS
21. Regioninio parko apsauga ir tvarkymas, veiklos reglamentavimas siejamas su teritorijos funkcinio prioriteto zonomis:
21.1. konservacinio prioriteto (gamtinis rezervatas, gamtiniai, kultūriniai, ir kompleksiniai draustiniai);
22. Regioninio parko planavimo schemoje išskiriamos kraštovaizdžio tvarkymo zonos, kuriose teritorijos naudojimas ir apsauga reguliuojama pagal planavimo schemos sprendiniuose nustatytus šių zonų reglamentus.
IV. REIKALAVIMAI veiklai visose regioninio PARKO FUNKCINIO PRIORITETO ZONOSE reglamentuoti
24. Statiniai regioniniame parke projektuojami, statomi ar rekonstruojami (remontuojami), atsižvelgiant į vietovės kraštovaizdžio ypatumus bei tradicinės regiono architektūros savitumus, gamtos ir kultūros paveldo objektų apsaugos reikalavimus, siekiant:
24.1. išlaikyti gamtinio bei istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio, gamtinių ir kultūrinių kompleksų bei objektų vertės požymius;
24.2. išsaugoti bendrą kraštovaizdžio struktūrą ir jo estetinę vertę, erdvinį raiškumą ir raiškius reljefo bei hidrografinio tinklo elementus;
25. Naujos sodybos, įskaitant ir ūkininko ūkio sodybas, projektuojamos ir statomos tik regioninio parko tvarkymo plane (planavimo schemoje) ir bendrojo planavimo dokumentuose nurodytose teritorijose.
26. Rengiant detalųjį planą arba rengiant statybos projektus buvusioms sodyboms atkurti, vietos pastatams statyti gali būti parinktos kitose vietose, nei jie stovėjo anksčiau, tačiau visais atvejais nepažeidžiant vertingų kraštovaizdžio elementų, taip pat laikantis 24 punkte išdėstytų reikalavimų. Kitose vietose ne miško paskirties žemėje pastatai gali būti statomi ir tuo atveju, kai buvusiose negalima statyti dėl inžinerinių tinklų, susiformavusių želdinių ir kt.
27. Inžinerinė infrastruktūra (komunikacijas, kelius, privažiavimus, statinius) projektuojama ar įrengiama kuo mažiau keičiant kraštovaizdžio pobūdį bei neteršiant aplinkos. Projektuojant ar įrengiant inžinerinius statinius ir tinklus, būtina prisilaikyti šių sąlygų:
27.1. projektuojant ar rekonstruojant kelius, parko tvarkymo plane (planavimo schemoje) numatytus naudoti autoturizmui, gerinant kelių dangą išlaikomas esamų kelių pobūdis (susiformavę vingiai, nuolydžiai, kt.);
27.2. rekonstruojant esamas ir įrengiant naujas žemos įtampos elektros perdavimo ir nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) linijas, būtina jas tiesti požeminiais kabeliais;
28. Projektuojant automobilių stovėjimo aikšteles, didesnes kaip 500 m2 ploto, turi būti numatytos želdinių juostos, skaidančios aikšteles mažesnėmis dalimis.
29. Regioninio parko miškuose, išskyrus rekreacinio prioriteto zonų miškus, formuojama tik minimali rekreacinė infrastruktūra: įrengiami pažintiniai (pėsčiųjų, dviračių, žirginio turizmo) takai, apžvalgos aikštelės (regyklos), atokvėpio vietos ir kt., išsaugant natūralią gamtinę aplinką.
30. Regioniniame parke naujai projektuojamose, atkuriamose ir esančiose sodybose (namų valdose), išskyrus Prienų ir Birštono miestus bei Punios miestelį, įvertinant kraštovaizdžio bei gamtos ir kultūros paveldo apsaugos reikalavimus gali būti statomi ir rekonstruojami (remontuojami) gyvenamieji namai bei jų priklausiniai, laikantis statybos techninių reglamentų ir šių sąlygų:
30.1. naujai projektuojamose ir esamose sodybose (namų valdose) išlaikoma regiono tradicinės sodybos planinė erdvinė struktūra, dydis, apželdinimas, pastatų tūriai, formos, mastelis, medžiagiškumas;
30.2. viename žemės sklype galima formuoti tik vieną sodybą (namų valdą) su vienu gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais. Neleidžiama statyti sublokuotų gyvenamųjų namų;
30.3. gyvenamieji namai statomi vieno aukšto su mansarda, ne aukštesni kaip 8 m. Gyvenamųjų namų aukštis iki pastatų karnizo – 3,5 m, iki kraigo – 8 m (aukštis skaičiuojamas nuo pastatu užstatomo ploto žemės paviršiaus nuolydžio vidurkio iki stogo kraigo), plotis – ne didesnis kaip 8 m, stogo nuolydis – nuo 33o iki 45o;
30.5. seni pastatai (pastatyti iki Antrojo pasaulinio karo) gali būti griaunami tik parengus pastatų apmatavimo brėžinius ir suderinus su regioninio parko direkcija;
31. Mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių įrengimas turi atitikti šiuos reikalavimus:
31.1. atsižvelgiant į istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdį, tvorų formos, dydžiai ir medžiagos numatomos detaliuosiuose planuose arba atskirame projekte, kuris turi būti suderintas su regioninio parko direkcija. Kultūros paveldo objektams aptverti nustatomos specialiosios sąlygos;
31.2. neleidžiama aptverti sodybų (namų valdų) aukštesnėmis nei 1,5 m aukščio neperregimomis tvoromis. Tverti ažūrinėmis tvoromis (pynučių, rąstelių, tašelių, vielos) be cokolių;
31.3. neleidžiama užtverti rekreacinių teritorijų – paežerių, paupių, apžvalgos aikštelių ir pravažiavimų bei praėjimų į juos, pažintinių takų ir kelių, saugomų atvirų kraštovaizdžio erdvių, užstatyti ar kitaip riboti regioninio parko lankymą, išskyrus atvejus, kai tai numatyta teritorijos tvarkymo projektuose;
31.4. neleidžiama aptverti miškų, išskyrus atvejus, kai reikia atkurti pažeistus medynus, kitus gamtos išteklius;
32. Buvusių žemės ūkio įmonių pastatus ir buvusius karinės paskirties statinius, ypač esančius draustiniuose, ekologinės apsaugos bei rekreacinio prioriteto zonose, prie pažintinių takų, regyklų bei lankomų objektų, gyvenviečių vizualinėje aplinkoje, rekomenduojama griauti arba perstatyti į atitinkančius regioninio parko steigimo tikslus bei architektūrinius reikalavimus pastatus, reikalingus visuomenės poreikiams.
V. PAPILDOMI REIKALAVIMAI VEIKLAI Konservacinio prioriteto funkcinėsE zonosE REGLAMENTUOTI
34. Rengiant detaliuosius etnografiniu požiūriu vertingų Punios, Nemajūnų miestelių bei Siponių, Naravų kaimų, išlaikiusių senąją struktūrą ar architektūrą, planus, iš esmės nekeisti susiklosčiusios planinės struktūros, vertingų gamtos ar kultūros elementų, numatyti būdus jiems išryškinti ar atkurti prarastiems.
35. Rengiant Birštono kurorto bendruosius ir detaliuosius planus, Birštono urbanistiniame draustinyje nekeisti kurorto tradicinės planinės ir erdvinės struktūros. Pastatai statomi, rekonstruojami ar remontuojami išlaikant kurortinių pastatų pobūdį, tūrius, formas ir medžiagiškumą.
36. Pažintiniai takai, apžvalgos aikštelės (regyklos), apžvalgos bokštai gali būti įrengiami regioninio parko planavimo schemoje, draustinių tvarkymo planuose bei kituose saugomų teritorijų planavimo dokumentuose nustatytose vietose.
37. Siekiant išsaugoti ypatingai vertingą slėninės erozijos darinį – Škėvonių gūbrį ir jo aplinką, Škėvonių geomorfologiniame draustinyje draudžiama įrengti naujus vandens telkinius, išskyrus esamose sodybose.
38. Draustiniuose esamas sodybas galima pritaikyti kaimo turizmui ir lankytojams aptarnauti, puoselėjant ir skleidžiant regiono etnografines tradicijas.
39. Mardosų, Pelėšiškių ir Paverknių išeksploatuotus karjerus ar jų dalis draudžiama rekultivuoti į mišką ar pritaikyti rekreacijai, siekiant išsaugoti čia esančias retas ir saugomas augalų ir gyvūnų rūšis.
40. Draudžiama lankytis Nemuno salose nuo balandžio 1 d. iki liepos 15 d. (vandens paukščių perėjimo metu).
VI. PAPILDOMI REIKALAVIMAI VEIKLAI EKOLOGINĖS APSAUGOS prioriteto funkcinėSE zonOSE REGLAMENTUOTI
42. Siekiant išsaugoti gamtiniu požiūriu vertingas teritorijas, pirmiausia Nemuno slėnio šlaitus, apsauginio prioriteto funkcinėse zonose draudžiama:
42.1. projektuoti ir parinkti vietas naujoms sodyboms, išskyrus Prienų ir Birštono miestuose, statyti naujus pastatus, išskyrus esamose sodybose ir regioninio parko planavimo schemoje numatytose vietose. Esamose sodybose, neartinant užstatymo linijos prie paviršinio vandens telkinio, galima rekonstruoti esamus pastatus ar statyti naujus vietoj buvusiųjų, laikantis 30 punkto reikalavimų;
VII. PAPILDOMI REIKALAVIMAI VEIKLAI Rekreacinio prioriteto funkcinėSE zonOSE REGLAMENTUOTI
VIII. PAPILDOMI REIKALAVIMAI VEIKLAI Ūkinio prioriteto funkcinėsE zonosE REGLAMENTUOTI
44. Žemės ūkio ir miškų ūkio prioriteto funkcinėse zonose esančiose sodybose galima atstatyti gyvenamuosius namus ar priklausinius vietoj buvusiųjų bei rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus bei priklausinius.
IX. PAPILDOMI REIKALAVIMAI VEIKLAI Kitos (gyvenamosios) paskirties funkcinėsE zonosE REGLAMENTUOTI
X. SKATINAMA VEIKLA
47. Regioniniame parke skatinama:
47.2. miškų ekosistemų apsaugos funkcijų stiprinimas, didinant biologinę įvairovę, veisiant ir formuojant mišrius medynus;
47.3. miškų sodinimas nuskurdintose agrarinėse teritorijose, esančiose gamtinio karkaso elementuose. Želdinių juostomis ar grupėmis rekomenduojama skaidyti plačius intensyvios žemdirbystės laukus arba želdinti ribas tarp ūkininkų sklypų;
47.5. gamtos ir kultūros paveldo objektų tyrimas, ieškant efektyvesnių jų išsaugojimo bei panaudojimo būdų, taip pat naujų vertingų objektų paieška ir įteisinimas;
47.6. gamtos ir kultūros paveldo objektų, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos propagavimas, siekiant suinteresuoti objektų savininkus, valdytojus ir naudotojus vertybių apsauga, pritraukti regioninio parko lankytojus, sukuriant galimybę gauti papildomų pajamų;
47.7. specialių apžvalgos bokštų įrengimas ir naudojimas pagal nustatyta tvarka parengtus projektus;
47.8. pažintinio turizmo organizavimas, prioritetą teikiant autoturizmui, dviračių, pėsčiųjų, vandens ir žirginiam turizmui;
47.9. poilsiaviečių įrengimas rekreacinio prioriteto zonose, kitose teritorijų planavimo dokumentuose (planavimo schemose, specialiuosiuose planuose) nustatytose vietose;