LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1991 M. GRUODŽIO 5 D. NUTARIMU NR. 530 PATVIRTINTŲ ASMENŲ DRAUDIMO VALSTYBĖS LĖŠOMIS IR KOMPENSACIJŲ MOKĖJIMO JUOS SUŽEIDUS AR JIEMS ŽUVUS RYŠIUM SU TARNYBA SĄLYGŲ 4 PUNKTO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVANORIŠKOSIOS KRAŠTO APSAUGOS TARNYBOS ĮSTATYMO 25 STRAIPSNIUI
1998 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovui Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių skyriaus vyriausiajam juriskonsultui Kazimierui Pečiuliui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1998 m. balandžio 26 d. išnagrinėjo bylą Nr. 18/97 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegijos prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Vilniaus miesto 3-ios apylinkės teismas 1997 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu atmetė ieškinį dėl pašalpos, numatytos Savanoriškosios krašto apsaugos įstatymo 25 straipsnyje, priteisimo, o ieškinį dėl žalos atlyginimo patenkino iš dalies.
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija 1997 m. spalio 21 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų, taip pat atsakovo – valstybės įmonės „Vilniaus aerouostas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-ios apylinkės teismo sprendimo. Apygardos teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau – Sąlygos; Žin., 1992, Nr. 8-212) 4 punktas neprieštarauja Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 4-106) 25 straipsniui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad žuvus savanoriui, vykdžiusiam tarnybines užduotis, jo šeimai išmokama vienkartinė dešimties metų darbo užmokesčio dydžio pašalpa. Įstatyme nenumatytos išlygos, kuriais atvejais tokia kompensacija gali būti nemokama. Vyriausybė 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 nustatė Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygas. Jų 4 punkte reglamentuoti nedraudiminiai įvykiai, kada draudimo sumos bei kompensacijos nemokamos.
Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatyme nenumatyti atvejai ar sąlygos, kada kompensacija gali būti nemokama. Tačiau Sąlygų 4 punkte nelaikomas draudiminiu įvykiu toks atsitikimas, kai apdraustasis nukentėjo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Taip poįstatyminiu aktu sukurta privaloma norma, užkertanti kelią įgyvendinti įstatyme numatytą teisę. Todėl pareiškėjui kyla abejonių, ar Sąlygų 4 punkto normos neprieštarauja Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsniui.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas suinteresuoto asmens atstovo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretoriaus A. Nazarovo paaiškinimas. Jis teigia, kad Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos ir Krašto apsaugos tarnybos įstatymuose nenustatyti atvejai, kada profesionaliosios karo tarnybos kariams žuvus ryšium su tarnyba kompensacijos nemokamos. Nedraudiminiai įvykiai nustatyti Sąlygų 4 punkte.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas specialistės – Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės T. Birmontienės paaiškinimas. Ji teigia, kad valstybės socialinės paramos atvejai turėtų būti reglamentuojami įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais. Įstatymu Vyriausybei buvo pavesta nustatyti tik pašalpos mokėjimo tvarką, bet ne riboti draudimines išmokas. Vyriausybė nepagrįstai apribojo žmogaus teisę gauti socialinę paramą, susiaurino asmens konstitucines socialines garantijas, todėl Sąlygų ginčijama norma prieštarauja Konstitucijos 7 ir 52 straipsniams.
Taip pat buvo gautas specialisto – Lietuvos teisės akademijos Civilinės teisės ir ekonominės analizės katedros dėstytojo H. Žebrausko paaiškinimas, kuriame nurodoma, kad Vyriausybė, patvirtindama ginčijamą Sąlygų normą, pažeidė konstitucinį asmens socialinių teisių įstatyminės gynybos principą.
V
Suinteresuoto asmens atstovas K. Pečiulis teisminiame posėdyje iš esmės pakartojo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretoriaus paaiškinime išdėstytus argumentus. Jis pripažino įstatymo ir poįstatyminio akto normų, reguliuojančių ginčijamus santykius, prieštaringumą.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. 1991 m. sausio 17 d. Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsnyje nustatyta:
„1. Jeigu savanoris žuvo vykdydamas tarnybines užduotis, jo šeimai per penkerius metus Vyriausybės nustatyta tvarka išmokamos pašalpos, kurių visa suma turi sudaryti savanorio paskutinėje darbovietėje gauto užmokesčio dešimties metų (120 mėnesių) sumą.
1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 Vyriausybė, vykdydama Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimą, patvirtino Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygas. Pagal šių Sąlygų 1 punkto 7 papunktį apdraudžiami savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos pareigūnai ir savanoriai (jų mokymo bei tarnybos laiku). Šiame punkte taip pat išvardytos kitos draudžiamųjų asmenų kategorijos: Vidaus reikalų ministerijos, respublikinės ir savivaldybių policijos tarnybų bei kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai, tikrosios krašto apsaugos tarnybos karininkai, liktiniai, asmenys, atliekantys tikrąją krašto apsaugos tarnybą, Valstybės saugumo departamento pareigūnai ir kt.
Sąlygose nustatyta, kad draudžiama šių asmenų sveikata ir gyvybė. Jose taip pat apibrėžiama, kas laikoma draudiminiais įvykiais. Tai yra tokie įvykiai, kurie atsitinka, kai apdraustasis atlieka tarnybines pareigas, vyksta į darbą arba iš jo bei ne darbo laiku, kai teismo ar tardymo nustatyta, kad šie įvykiai susiję su tarnyba, taip pat kai jie atsitinka per apdraustojo mokymo bei pratybų laiką, pakenkę apdraustojo sveikatai arba tapę jo mirties priežastimi: trauma dėl nelaimingo atsitikimo, pasikėsinimas į apdraustojo gyvybę ir sveikatą, taip pat kitas staigus įvykis, kai prieš apdraustojo valią jo kūną veikia fizinė jėga (cheminis, terminis, nuodingųjų dujų ar kitas fizinis poveikis); atsitiktinis ūminis apsinuodijimas maistu (taip pat užsikrėtimas per maistą infekcinėmis ligomis, nurodytomis Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintame ūminių infekcinių žarnyno ligų sąraše), vaistais, nuodingaisiais augalais, taip pat ūminis ar lėtinis apsinuodijimas cheminėmis medžiagomis; neigiami padariniai dėl klaidingo diagnozavimo ar gydymo ir profilaktikos priemonių (tarp jų vaistų injekcijų) panaudojimo po draudiminių įvykių; svetimkūnio patekimas į kvėpavimo takus, anafilaksinis šokas, apdraustojo paskendimas ar sušalimas.
Ne visais atvejais apdraustam asmeniui žuvus ar nukentėjus išmokama kompensacija ar atlyginama patirta žala. Sąlygų 4 punkte nustatyta:
jeigu apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, kurioje tardymas ar teismas nustatė tyčinio nusikaltimo požymius, arba jeigu ši veika susijusi su administraciniu teisės pažeidimu;
jeigu apdraustasis nukentėjo valdydamas be atitinkamo pažymėjimo transporto priemonę ar kitą savaeigę mašiną arba perdavė valdyti transporto priemonę asmeniui, apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotikų ar toksinių medžiagų arba neturinčiam atitinkamo pažymėjimo;
Pareiškėjui, nagrinėjusiam bylą dėl Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsnyje numatytų pašalpų išmokėjimo žuvus savanoriui, kuris nelaimingo atsitikimo tarnyboje metu buvo neblaivus, kilo abejonė, ar Sąlygų 4 punkto nuostatos atitinka nurodytą įstatymo normą, nenumatančią atvejų ir sąlygų, kada pašalpos gali būti nemokamos.
2. Savanoriškosios krašto apsaugos tarnyba yra nuolat veikianti, piliečių savanoriškumo principu formuojama sudedamoji krašto apsaugos sistemos dalis. Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba rengia krašto apsaugos specialistus, saugo svarbius valstybinius, ūkio objektus, padeda likviduoti ekologinių katastrofų, gaivalinių nelaimių padarinius, prireikus padeda pasienio apsaugos tarnyboms saugoti pasienį, o policijai – užtikrinti viešąją tvarką, palaikyti visuomenės rimtį ir saugumą, jei kyla grėsmė valstybės saugumui, vykdo teritorinę krašto gynybą, pagal tam tikrus Vyriausybės nutarimus atlieka valstybines užduotis.
Eidamas tarnybą, savanoris turi būti pasiryžęs atlikti jam pavestą užduotį. Net ir taikos metu neretai tai yra susiję su tam tikra rizika gyvybei ar sveikatai. Todėl pareigos jausmas, drausmė, pagarba šalies karinėms tradicijoms skiepijama atitinkamomis mokymo ir auklėjimo priemonėmis. Savanorio pareigų atlikimas visiškai nesuderinamas su girtavimu. Neblaivus savanoris ne tik pažeidžia tarnybos drausmę, bet ir apsvaigęs gali padaryti veikas, kurios sukelia sunkias pasekmes. Savanoriai turi laikytis statutų reikalavimų. Už tarnybinius nusikaltimus, priesaikos sulaužymą, drausmės pažeidimus savanoriai atsako pagal įstatymus ir Krašto apsaugos tarnybos drausmės statutą.
Vienas iš savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos tikslų yra svarbių ūkio valstybinių objektų saugojimas. Šios tarnybos atlikimo tvarką reguliuoja Sargybų statutas. Statute numatytos sargybos karių teisės ir pareigos. Antai posto sargybinis privalo: budriai saugoti ir ginti savo postą, kol bus pakeistas, nors jo gyvybei grėstų pavojus; griežtai vykdyti savo pareigas ir nė akimirkos neišleisti iš rankų savo ginklo; besąlygiškai vykdyti sargybos viršininko, jo padėjėjo ar savo išvedžiotojo įsakymus, nes tik jie turi teisę jį pakeisti ar pašalinti iš posto, ir t. t. Posto sargybinis – neliečiamas asmuo. Jo teises ir asmens orumą gina įstatymas. Jis pavaldus griežtai nustatytiems asmenims. Visi privalo neprieštaraudami vykdyti posto sargybinio reikalavimus. Sargybų statute nurodytais atvejais jis turi teisę vartoti ginklą.
Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos ypatumai sąlygoja savanorių socialines garantijas. Viena iš tokių garantijų yra Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsnyje numatytos pašalpos savanorio, kuris žuvo vykdydamas tarnybines užduotis, šeimai. Be to, Savanoriškosios krašto apsaugos įstatymo 24 straipsnio trečiojoje dalyje yra nustatytos specialios papildomos socialinės garantijos. Jos skiriamos Lietuvos Respublikos 1991 m. sausio 16 d. įstatyme „Dėl papildomų socialinių garantijų šeimoms asmenų, nukentėjusių, kovojant už Lietuvos Respublikos laisvę, nuo 1991 m. sausio 11-13 d. vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių“ numatytais atvejais.
Savanoriškosios krašto apsaugos įstatymo 25 straipsnio pirmojoje dalyje numatytos pašalpos, kurių visa suma turi sudaryti savanorio paskutinėje darbovietėje gauto darbo užmokesčio dešimties metų (120 mėnesių) sumą, iš tikrųjų yra kompensacija. Įstatymų leidėjas, taip nustatydamas kompensacijos (įstatymo normoje įvardytos kaip pašalpa) žuvus savanoriui mokėjimą, teisės į ją atsiradimą susiejo tik su viena sąlyga: „jeigu savanoris žuvo vykdydamas tarnybos užduotis“. Kitaip sakant, pagal įstatymą pašalpos mokamos kiekvienu atveju, kai savanorio žuvimo priežastis buvo ne kas kita, kaip tarnybinių užduočių vykdymas. Įstatymo norma Vyriausybei buvo pavesta nustatyti šios pašalpos mokėjimo tvarką.
3. Vyriausybė, 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtindama Sąlygas, vykdė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimą, įpareigojusį ją peržiūrėti ir nustatyti prokuratūros, vidaus reikalų, krašto apsaugos sistemų pareigūnų aprūpinimo butais, darbo užmokesčio ir priedų bei kompensacijų mokėjimo ir kitų socialinių garantijų suteikimo tvarką. Todėl Sąlygose, kuriomis užtikrinamas įstatymo normų įgyvendinimas, reikėjo detalizuoti asmenų draudimo valstybės lėšomis jiems žuvus ar juos sužeidus ryšium su tarnyba tvarką.
Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsnio norma yra imperatyvi. Joje nustatyta, kad teisė į pašalpas (t. y. kompensaciją) atsiranda, jeigu savanoris žuvo vykdydamas tarnybines užduotis. Kitokių sąlygų įstatyme nėra nustatyta.
Tuo tarpu Sąlygų ginčijamame punkte nustatyta, kokiais atvejais savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos pareigūnams ir savanoriams kompensacijos nemokamos. Tai atvejai, kai apdraustieji nukentėjo būdami apsvaigę nuo alkoholio, narkotinių ar toksinių medžiagų, kai jų veikoje buvo nustatyti tyčinio nusikaltimo požymiai ir kt. Taip poįstatyminiu aktu tie patys santykiai sureguliuoti kitaip nei įstatymu.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra vertinęs įstatymo ir poįstatyminio akto tarpusavio santykių problemas. Antai 1994 m. sausio 19 d. nutarime jis pažymėjo, kad poįstatyminiu aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Vyriausybės nutarimu negalima keisti ar sąlygoti įstatymo normų, jų turinio. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu principas.
4. Vyriausybės nutarimas, patvirtinęs Sąlygas, buvo priimtas iki dabartinės Konstitucijos įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos 1992 m. lapkričio 6 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnyje nustatyta, kad įstatymai, kiti teisės aktai ir jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui. Šia norma tiek įstatymų leidėjas, tiek vykdomoji valdžia įpareigojami peržiūrėti anksčiau priimtus aktus atsižvelgdami į Konstitucijos normas, užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius, darnią hierarchinę sistemą.
Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šia konstitucine norma užtikrinamas piliečių socialinio aprūpinimo įstatyminis reguliavimas. Todėl poįstatyminiu aktu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties.
Žinoma, konstitucinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus. Vyriausybė gali tik detalizuoti ar sukonkretinti įstatyme nustatytas sąlygas. Ginčijamu atveju reikiamo įstatyminio reguliavimo nebuvo. Vyriausybė šiuos santykius sureguliavo poįstatyminiu aktu. Taip buvo pažeistas konstitucinis asmens socialinių teisių įstatyminės gynybos principas.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymi, kad Sąlygų ginčijamo punkto vienų papunkčių nuostatos formuluojamos neaiškiai, o formuluojant kitus papunkčius nepaisoma teisėje pripažintos priežastingumo doktrinos. Tai buvo konstatuota Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 4 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 48 straipsniui“.
Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 4 punktas dalimi, nustatančia savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos pareigūnų ir savanorių (jų mokymo bei tarnybos metu) nedraudiminius įvykius, prieštarauja Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 4 punktas dalimi, nustatančia savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos pareigūnų ir savanorių (jų mokymo bei tarnybos metu) nedraudiminius įvykius, prieštarauja Lietuvos Respublikos savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Teodora Staugaitienė
Juozas Žilys