VALSTYBINĖ LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
N U T A R I M A S
DĖL BIBLIJOS VARDŲ ADAPTAVIMO PRINCIPŲ
1997 m. rugpjūčio 28 d. Nr. 62
Vilnius
Valstybinė lietuvių kalbos komisija nutaria patvirtinti Biblijos vardų adaptavimo principus (pridedama).
BIBLIJOS VARDŲ ADAPTAVIMO PRINCIPAI
1. Remiantis Biblijos vertimų į šiuolaikines kalbas pasauline praktika, prie hebrajiško (ir aramėjiško) originalo kiek galima daugiau priartinami tie Senojo Testamento vardai, kurių lietuviškoji forma neturi senesnės vartojimo tradicijos. Kiti vardai, į lietuvių kalbą patekę ne tiesiogiai iš hebrajų kalbos, bet per graikiškus (Septuagínta) bei lotyniškus (Vulgatâ) Senojo Testamento vertimus arba per Naująjį Testamentą, ir turintys nusistovėjusią formą, laikytini tradiciniais, pvz.: Abraõmas (ne Abrahamas), Betliìjus (ne Bet Lehemas), Dóvydas (ne Davidas), Izaõkas (ne Icchakas), Izmaêlis (ne Išmaelis), Jerùzalė (ne Jerušalaimas), Mõzė (ne Mošė), Nõjus (ne Noachas).
Prie tradicinių priskirtini ir tie vardai, kurie tiesiog verčiami į lietuvių kalbą ar keičiami lietuviškais atitikmenimis, pvz.: Alývų kãlnas (ne Har Hazetimas), Diìvas (ne Elohimas), Grñžulo Rãtai (ne Ašas ar Aišas), Raudonóji jūra (ne Jam Sufas), Viìšpats (ne Adonajas).
2.Adaptuotuose varduose hebrajiški garsai perteikiami taip:
2.1.
ir 
(bêtas) – b, 
(gímelis) – g, 
(dãletas) – d, 
(vãvas) – v, 
(zãinas) – z, 
(têtas) – t, 
ir 
(kãfas) – k ir ch, 
(lãmedas) – l, 
(mêmas) – m, 
(nūnas) – n, 
(sãmechas) – s, 
(pė) – p, 
(fė) – f, 
(cadė) – c, 
(kòfas) – k, 
(rêšas) – r, 
(sýnas) – s, 
(šýnas) – š, 
(tãvas) – t;
2.2. 
(hė) vardo pradžioje ir viduryje perteikiamas h, o vardo gale netariamas ir neperteikiamas, pvz.: Harmònas [haremōn]*, Jahãcas [jahac], bet Parâ [pārāh]; 
(chêtas) skiemens pradžioje perteikiamas h, o skiemens gale – ch, pvz.: Ahãzas [’āhāz], bet Jachceêlis [jahece’ēl];
(ãlefas) ir 
(ãinas) neperteikiami.3. Adaptuotuose hebrajiškuose ir graikiškuose varduose paprastai išlaikomi ilgieji originalo balsiai:
3.1. y – baigmenyse -yras, -yra, -yrai, pvz.: Machýras [mãkīr]; Kefyrâ [kefīrāh], Sapfyrâ [sappheirē]; nazýrai [nāzīr];
3.5. û – baigmenyse:
3.5.2. -ûras, -ûra, -ûrai, pvz.: Ašūras [’ašûr], Zakūras [zakkûr]; Ketûrâ [qetûrāh]; Dioskūrai [dioskouroi];
4. Adaptuojant hebrajiškus vardus pridedamos lietuviškos galūnės arba baigmenys.
4.1. Kamiengalio balsiai -a, -e laikomi lietuviškomis galūnėmis -a, -ė, pvz.: Abanâ [’abānāh]; Êltekė [’ēleteqēh].
4.2. Kamiengalio balsis -i vyrų asmenvardžiuose ir vietovardžiuose keičiamas galūne -is, pvz.: Ãmis [’āmī], Lêhis [lehī], Ùzis [‘uzzī], o moterų asmenvardžiuose – galūne -ė, pvz.: Noòmė [no‘omī], Vãštė [vašetī].
4.3. Kamiengalio balsis -o keičiamas baigmeniu -ojas, pvz.: Gilójas [gilōh], Idójas [‘iddō’], Nekójas [nekōh].
4.4. Kamiengalio balsis -u keičiamas baigmeniu -uvas, pvz.: Jêhuvas [jēhû’], Sãluvas [sallû’], Sêchuvas [sekû].
4.5. Vyrų asmenvardžiams ir vietovardžiams, kurie baigiasi priebalsiais, pridedama galūnė -as, pvz.: Aarònas [’aharōn], Sebãmas [sebām], o tiems iš jų, kurie baigiasi formantu -el, pridedama galūnė -is, pvz.: Azazêlis [‘azāzēl], Magdiêlis [magedi’ēl].
4.6. Moterų asmenvardžiams, kurie baigiasi priebalsiais, pridedama galūnė -a, pvz.: Merabâ [mērab], Tamarâ [tāmār], o tiems iš jų, kurie baigiasi priebalsiais -l ir -s, pridedama galūnė -ė, pvz.: Abigãlė [’abīgal], Tachpenêsė [tahepenējs].
5. Kilmėvardžiai, tautovardžiai ir grupiniai vardai daromi atsižvelgiant į jų pamatinių žodžių formą ir lietuviškos vartosenos tradiciją.
5.1. Kilmėvardžiai iš asmenvardžių su galūnėmis -as, -a daromi prie kamieno dedant galūnę -ai, pvz.: ãrdai (: Ãrdas), bêlai (: Belâ), benjamínai (: Benjamínas).
5.2. Kilmėvardžiai iš asmenvardžių su galūnėmis -is, -ius daromi prie kamieno dedant galūnę -iai, pvz.: gūniai (: Gūnis); saũliai (: Saũlius).
5.3. Kilmėvardžiai, kilę iš asmenvardžių su formantu -el, turi tradicinį baigmenį -itai, pvz.: arelítai (: Arêlis), izmaelítai (: Izmaêlis), nemuelítai (: Nemuêlis).
Tokį pat baigmenį turi ir visi prie tradicinių priskiriami kilmėvardžiai, pvz.: hetítai (: Hêtas), kainítai (: Kãinas), levítai (: Lêvis).
5.4. Kilmėvardžiai iš vietovardžių daromi prie kamieno dedant priesagą -iečiai, pvz.: aleksandriečiai (: Aleksãndrija), filipiečiai (: Filípai), gibeoniečiai (: Gibeònas), korintiečiai (: Koríntas).
5.5. Tautovardžiams, padarytiems iš nežinomų vardų ar kraštovardžių su baigmeniu -ija, pridedama galūnė -ai, pvz.: ãrchai, gãrmai, kerêtai, pelêtai; etiòpai (: Etiòpija), frýgai (: Frýgija), galãtai (: Galãtija), mêdai (: Mêdija).
5.6. Tautovardžiai iš kitokią formą turinèių kraštovardžių daromi prie kamieno dedant priesagą -ieèiai, pvz.: babiloniìèiai (: Babilònas), egiptiìèiai (: Egíptas), midjaniìèiai (: Midjãnas).
5.7. Prie tradicinių priskiriami kai kurie tautovardžiai, kilę iš vietovardžių, turi baigmenis -ėjai, -inai, -itai, pvz.: aram¸jai (: Arãmas), chald¸jai (: Chald¸ja), jud¸jai (: Jud¸ja); filistínai (: Filístija); amonítai (: Amònas), edomítai (: Edòmas), elamítai (: Elãmas), izraelítai (: Izraêlis), kušítai (: Kùšas), moabítai (: Moãbas).
5.8.Grupiniai vardai, žymintys kokio asmens sekėjus ar šalininkus, daromi prie asmenvardžio kamieno dedant priesagą -ininkai, pvz.: êrodininkai (: Êrodas), mikalõjininkai (Mikalõjus).
Prie tradicinių priskiriami kai kurie grupiniai vardai turi baigmenis -idai, -iejai, -ijai, -ikai, pvz.: chasídai [asidaioi]; fariziìjai [pharisaioi], sadukiìjai [saddoukaioi]; sikãrijai [sikarioi]; stòikai [stoikoi].