KONVENCIJA DĖL ASMENŲ BE PILIETYBĖS SKAIČIAUS MAŽINIMO

Priimta 1961 m. rugpjūčio 30 d. Niujorke

Susitariančiosios Valstybės,

veikdamos pagal 1954 m. gruodžio 4 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtą rezoliuciją Nr. 896 (IX);

manydamos, kad reikėtų asmenų be pilietybės skaičių mažinti tarptautiniu sutarimu,

susitarė:

1 straipsnis

1. Kiekviena Susitariančioji Valstybė suteikia savo pilietybę jos teritorijoje gimusiam asmeniui, kuris kitu atveju neturėtų pilietybės. Tokia pilietybė suteikiama:

a) asmeniui gimstant, įstatymu nustatyta tvarka arba

b) pačiam suinteresuotajam asmeniui arba jo vardu pateikus prašymą atitinkamai valdžios institucijai nacionalinės teisės aktais nustatyta tvarka. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalies nuostatomis, nė vienas toks prašymas negali būti atmestas.

Susitariančioji Valstybė, nustatydama, kad jos pilietybė suteikiama pagal šios dalies b punktą, taip pat gali nustatyti, kad jos pilietybė suteikiama pagal įstatymą tokio amžiaus asmeniui ir tokiomis sąlygomis, kaip nustatyta nacionalinės teisės aktais.

2. Susitariančioji Valstybė, suteikianti savo pilietybę pagal šio straipsnio 1 dalies b punktą, gali nustatyti vieną ar daugiau sąlygų, būtent:

a) kad prašymas būtų pateiktas per Susitariančiosios Valstybės nustatytą laikotarpį, kuris turi prasidėti, kai asmeniui yra ne daugiau kaip aštuoniolika metų, ir baigtis ne anksčiau iki jam sukaks dvidešimt vieni metai, tačiau suinteresuotasis asmuo turi turėti bent vienus metus, per kuriuos jis pats galėtų pateikti prašymą neturėdamas gauti tam leidimo;

b) kad suinteresuotasis asmuo būtų nuolat gyvenęs Susitariančiosios Valstybės teritorijoje tam tikrą laikotarpį, kurio trukmę gali nustatyti ši Valstybė, tačiau ne ilgiau nei penkerius metus iki prašymo pateikimo dienos arba dešimt metų apskritai;

c) kad suinteresuotasis asmuo nebūtų teistas už nusikaltimą nacionaliniam saugumui ar laisvės atėmimo penkeriems ar daugiau metų bausme už baudžiamąjį nusikaltimą;

d) kad suinteresuotasis asmuo niekada nebūtų turėjęs pilietybės.

3. Neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalies b punkto ir 2 dalies nuostatas, Susitariančiosios Valstybės teritorijoje santuokoje gimęs vaikas, kurio motina turi šios Valstybės pilietybę, gimdamas įgyja jos pilietybę, jei kitu atveju jis neturėtų pilietybės.

4. Susitariančioji Valstybė suteikia savo pilietybę asmeniui, kuris kitu atveju neturėtų pilietybės ir kuris negali įgyti pilietybės tos Susitariančiosios Valstybės, kurios teritorijoje jis gimė, nes yra vyresnio amžiaus nei nustatytasis pateikti prašymą arba neatitinka sąlygų būti išgyvenus Valstybėje tam tikrą laiką, jei vienas iš tėvų jam gimstant turėjo pirmosios nurodytos Susitariančiosios Valstybės pilietybę. Jei suinteresuotajam asmeniui gimstant jo tėvai turėjo skirtingą pilietybę, tai, kokia pilietybė – tėvo ar motinos – turi būti suteikta suinteresuotajam asmeniui, nustatoma pagal Susitariančiosios Valstybės nacionalinės teisės aktus. Jei norint įgyti tokią pilietybę reikia pateikti prašymą, jį atitinkamoms valdžios institucijoms pateikia pats pareiškėjas arba jo vardu kitas asmuo nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka. Vadovaujantis šio straipsnio 5 dalies nuostatomis, tokio prašymo negalima atmesti.

5. Susitariančioji Valstybė, suteikianti savo pilietybę pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas, gali reikalauti įvykdyti tam tikras sąlygas, būtent:

a) kad prašymą pateiktų asmuo, nesulaukęs tam tikro amžiaus, kurį nustato Susitariančioji Valstybė ir kuris turi būti ne mažesnis kaip dvidešimt treji metai;

b) kad suinteresuotasis asmuo iki prašymo pateikimo būtų nuolat gyvenęs Susitariančiosios Valstybės teritorijoje jos nustatytą laiką, kuris neturi viršyti trejų metų;

c) kad suinteresuotasis asmuo niekada nebūtų turėjęs pilietybės.

2 straipsnis

Jei neįrodyta kitaip, Susitariančiosios Valstybės teritorijoje rastas pamestinukas laikomas pagimdytu šioje teritorijoje tėvų, turinčių šios Valstybės pilietybę.

3 straipsnis

Norint nustatyti Susitariančiųjų Valstybių įsipareigojimus pagal šią Konvenciją, gimimas laive ar lėktuve, atsižvelgiant į aplinkybes, laikomas įvykusiu teritorijoje tos Valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, arba tos Valstybės, kurioje registruotas lėktuvas.

4 straipsnis

1. Susitariančioji Valstybė suteikia savo pilietybę asmeniui, kuris nėra gimęs Susitariančiosios Valstybės teritorijoje ir kuris kitu atveju būtų be pilietybės, jei šiam asmeniui gimstant vienas iš jo tėvų turėjo šios Valstybės pilietybę. Jei asmeniui gimstant jo tėvai turėjo skirtingą pilietybę, tai, kokia pilietybė – tėvo ar motinos – turi būti suteikta suinteresuotajam asmeniui, nustatoma pagal Susitariančiosios Valstybės nacionalinės teisės aktus. Pilietybė pagal šios dalies nuostatas suteikiama:

a) gimstant, įstatymu nustatyta tvarka arba

b) pačiam suinteresuotajam asmeniui arba jo vardu pateikus prašymą atitinkamai valdžios institucijai nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalies nuostatomis, nė vienas toks prašymas negali būti atmestas.

2. Susitariančioji Valstybė, suteikianti savo pilietybę pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, gali nustatyti vieną ar daugiau sąlygų, būtent:

a) kad prašymas būtų pateiktas pareiškėjui nesulaukus Susitariančiosios Valstybės nustatyto amžiaus, kuris neturi būti mažesnis nei dvidešimt treji metai;

b) kad suinteresuotasis asmuo iki prašymo pateikimo būtų nuolat gyvenęs Susitariančiosios Valstybės teritorijoje jos nustatytą laiką, kuris neturi viršyti trejų metų;

c) kad suinteresuotasis asmuo nebūtų teistas už nusikaltimą nacionaliniam saugumui;

d) kad suinteresuotasis asmuo niekada nebūtų turėjęs pilietybės.

5 straipsnis

1. Jei Susitariančiosios Valstybės teisės aktuose nustatytas pilietybės netekimas dėl pasikeitusios asmens padėties, pavyzdžiui, dėl santuokos, santuokos nutraukimo, įteisinimo, pripažinimo ar įvaikinimo, toks netekimas galimas tik jei asmuo turi ar įgyja kitą pilietybę.

2. Jei pagal Susitariančiosios Valstybės teisės aktus nesantuokinis vaikas netenka šios Valstybės pilietybės nustačius tėvystę, jis gali atgauti tą pilietybę pateikęs rašytinį prašymą atitinkamai valdžios institucijai. Tokio prašymo pateikimo sąlygos neturi būti griežtesnės už tas, kurios nustatytos šios Konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje.

6 straipsnis

Jei Susitariančiosios Valstybės teisės aktuose nustatyta, kad jos pilietybės gali netekti sutuoktinis ar vaikai asmens, netekusio šios pilietybės arba iš kurio ji buvo atimta, toks netekimas galimas tik jei tokie asmenys turi ar įgyja kitą pilietybę.

7 straipsnis

1. a) Jei Susitariančiosios Valstybės teisės aktuose leidžiama atsisakyti pilietybės, pilietybės atsisakymas nereiškia jos praradimo, nebent suinteresuotasis asmuo turėtų ar įgytų kitą pilietybę.

b) Šios dalies a punkto nuostatos netaikomos tais atvejais, kai jų taikymas prieštarauja 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos patvirtintos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 13 ir 14 straipsniuose įtvirtintiems principams.

2. Susitariančiosios Valstybės pilietis, siekiantis įgyti kurios nors užsienio valstybės pilietybę natūralizacijos būdu, nepraranda savo pilietybės, jeigu neįgyja tos užsienio valstybės pilietybės arba neturi garantijos, kad ją įgis.

3. Pagal šio straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas Susitariančiosios Valstybės pilietis nepraranda savo pilietybės taip, kad taptų asmeniu be pilietybės, dėl išvykimo, gyvenimo užsienyje, neįsiregistravimo arba kitų panašių priežasčių.

4. Įgijęs užsienio pilietybę asmuo gali netekti savo pilietybės, jei užsienyje išgyvena ne mažiau kaip septynerius metus iš eilės, kaip yra nustatyta atitinkamos Susitariančiosios Valstybės teisės aktuose, jeigu jis nepraneša atitinkamoms valdžios institucijoms, kad nori išlaikyti savo pilietybę.

5. Jei Susitariančiosios Valstybės pilietis yra gimęs už jos teritorijos ribų, šios Valstybės teisės aktais jam gali būti leidžiama išlaikyti jos pilietybę, jeigu praėjus vieniems metams nuo tada, kai jis sulaukė pilnametystės, jis gyvena šios Valstybės teritorijoje ar yra įsiregistravęs atitinkamose jos institucijose.

6. Išskyrus šiame straipsnyje numatytus atvejus, asmuo nepraranda Susitariančiosios Valstybės pilietybės, jeigu jos netekęs jis liktų be pilietybės, nors kitomis šios Konvencijos nuostatomis ją atimti gali būti ir neuždrausta.

8 straipsnis

1. Susitariančioji Valstybė nepripažįsta asmens netekusiu pilietybės, jeigu dėl tokio netekimo jis taptų asmeniu be pilietybės.

2. Neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalies nuostatas, asmuo gali būti laikomas netekusiu Susitariančiosios Valstybės pilietybės:

a) 7 straipsnio 4 ir 5 dalyse išdėstytomis pilietybės netekimo aplinkybėmis;

b) jei pilietybė buvo įgyta pateikus klaidingą informaciją arba kitokios apgaulės būdu.

3. Neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalies nuostatas, Susitariančioji Valstybė išsaugo teisę pripažinti asmenį netekusiu pilietybės, jei šią Konvenciją pasirašydama, ratifikuodama ar prisijungdama prie jos praneša, kad pasilieka tokią teisę dėl vienos ar daugiau priežasčių ir jei tokios priežastys tuo metu buvo įtvirtintos jos nacionalinės teisės aktuose, būtent:

a) jei nesilaikydamas pareigos būti ištikimas Susitariančiajai Valstybei asmuo:

i) nepaisydamas aiškiai išreikšto Susitariančiosios Valstybės draudimo, suteikė arba toliau teikia paslaugas kitai Valstybei arba gaudavo ar toliau gauna atlyginimą iš kitos Valstybės, arba

ii) elgėsi taip, kad galėjo rimtai pakenkti esminiams Valstybės interesams;

b) asmuo prisiekė arba oficialiai išreiškė savo ištikimybę kitai Valstybei arba atitinkamai įrodė savo pasiryžimą atsisakyti būti ištikimas Susitariančiajai Valstybei.

4. Susitariančioji Valstybė turi teisę pripažinti asmenį netekusiu pilietybės, kaip nustatyta šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, tik kaip tai nustatyta jos teisės aktuose, suteikiančiuose suinteresuotajam asmeniui teisę apskųsti tokį sprendimą nešališkam teismui ar kitam nepriklausomam organui.

9 straipsnis

Susitariančioji Valstybė negali jokio asmens ar jų grupės pripažinti netekusiais pilietybės dėl rasinių, etninių, religinių ar politinių priežasčių.

10 straipsnis

1. Į kiekvieną Susitariančiųjų Valstybių sutartį dėl teritorijos perdavimo turi būti įtrauktos nuostatos, kuriomis užtikrinama, kad nė vienas asmuo dėl tokio perdavimo netaps asmeniu be pilietybės. Susitariančioji Valstybė turi imtis visų įmanomų priemonių užtikrinti, kad visose tokiose sutartyse, sudarytose su Valstybėmis, kurios nėra šios Konvencijos šalys, būtų tokios nuostatos.

2. Jei tokių nuostatų nėra, Susitariančioji Valstybė, kuriai perduodama teritorija arba kuri įgyja teritoriją kitu būdu, suteikia savo pilietybę asmenims, kurie priešingu atveju dėl tokio teritorijos perdavimo ar įgijimo taptų asmenimis be pilietybės.

11 straipsnis

Susitariančiosios Valstybės prisideda prie to, kad per kuo trumpesnį laiką po šeštojo ratifikavimo ar prisijungimo dokumento deponavimo būtų įsteigtas Jungtinių Tautų sistemos organas, į kurį galėtų kreiptis asmuo, teigiantis, jog įgyja teises pagal šią Konvenciją, kad būtų išnagrinėtas jo prašymas arba suteikta parama jį pateikti atitinkamoms institucijoms.

12 straipsnis

1. Susitariančiojoje Valstybėje, pagal kurios teisės aktus pilietybė gimstant nėra suteikiama, kaip tai nustatyta šios Konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje ar 4 straipsnyje, atsižvelgiant į aplinkybes, 1 straipsnio 1 dalies arba 4 straipsnio nuostatos taikomos asmenų, gimusių iki arba po šios Konvencijos įsigaliojimo, atžvilgiu.

2. Šios Konvencijos 1 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos asmenų, gimusių iki arba po Konvencijos įsigaliojimo, atžvilgiu.

3. Šios Konvencijos 2 straipsnio nuostatos taikomos tik pamestinukams, rastiems Susitariančiosios Valstybės teritorijoje po šios Konvencijos įsigaliojimo toje Valstybėje.

13 straipsnis

Ši Konvencija nepaveikia nuostatų, kurios yra palankesnės mažinti asmenų be pilietybės skaičių ir gali būti nustatytos bet kurios Susitariančiosios Valstybės galiojančiuose teisės aktuose, taip pat teisės aktuose, kurie bus priimti ateityje, arba kurioje nors kitoje konvencijoje, sutartyje ar susitarime, kai šie dokumentai įsigalioja dviem ar daugiau Susitariančiųjų Valstybių arba įsigalios ateityje.

14 straipsnis

Visi Susitariančiųjų Valstybių ginčai dėl šios Konvencijos aiškinimo ar taikymo, kurių negalima išspręsti kitais būdais, bet kurios ginčo šalies prašymu perduodami Tarptautiniam Teisingumo Teismui.

15 straipsnis

1. Ši Konvencija taikoma visoms neturinčioms savivaldos teisės, globojamoms, kolonijinėms ir kitokioms į metropoliją neįeinančioms teritorijoms, už kurių tarptautinius ryšius atsako kuri nors Susitariančioji Valstybė; atitinkama Susitariančioji Valstybė pasirašydama, ratifikuodama ar prisijungdama paskelbia, atsižvelgdama į šio straipsnio 2 dalies nuostatas, į metropoliją neįeinančią (-ias) teritoriją (-as), kuriai (-ioms) ši Konvencija taikoma ipso facto po tokio pasirašymo, ratifikavimo ar prisijungimo.

2. Kiekvienu atveju, kai pilietybės atžvilgiu į metropoliją neįeinanti teritorija nėra laikoma priklausanti metropolijos teritorijai, arba kiekvienu atveju, kai Susitariančiosios Valstybės ar į metropoliją neįeinančios teritorijos konstituciniais įstatymais ar praktika numatomas išankstinis į metropoliją neįeinančios teritorijos sutikimas dėl šios Konvencijos taikymo šioje teritorijoje, ta Susitariančioji Valstybė turi imtis priemonių per dvylika mėnesių nuo tada, kai ji pasirašo šią Konvenciją, gauti šios į metropoliją neįeinančios teritorijos sutikimą ir apie tai pranešti Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Ši Konvencija taikoma tokiame pranešime nurodytai (-oms) teritorijai (-oms) nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą.

3. Pasibaigus šio straipsnio 2 dalyje nurodytam dvylikos mėnesių terminui, atitinkamos Susitariančiosios Valstybės informuoja Generalinį Sekretorių apie konsultacijų su tomis į metropoliją neįeinančiomis teritorijomis, už kurių tarptautinius ryšius jos atsako ir kurios nebuvo davusios sutikimo taikyti šią Konvenciją, rezultatus.

16 straipsnis

1. Šią Konvenciją galima pasirašyti Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje nuo 1961 m. rugpjūčio 30 d. iki 1962 m. gegužės 31d.

2. Šią Konvenciją gali pasirašyti:

a) visos valstybės, kurios yra Jungtinių Tautų Organizacijos narės;

b) kitos valstybės, pakviestos dalyvauti Jungtinių Tautų Organizacijos konferencijoje dėl asmenų be pilietybės skaičiaus ateityje mažinimo ar panaikinimo;

c) visos valstybės, kurioms Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja įteikia kvietimą pasirašyti šią Konvenciją ar prie jos prisijungti.

3. Ši Konvencija turi būti ratifikuota. Ratifikavimo raštai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

4. Prie šios Konvencijos gali prisijungti šio straipsnio 2 dalyje nurodytos valstybės. Prisijungiama prisijungimo dokumentą deponuojant Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

17 straipsnis

1. Šią Konvenciją pasirašydama, ratifikuodama ar prie jos prisijungdama bet kuri valstybė gali padaryti išlygą dėl 11, 14 arba 15 straipsnių.

2. Išlygos dėl kitų šios Konvencijos nuostatų draudžiamos.

18 straipsnis

1. Ši Konvencija įsigalioja po dvejų metų nuo šeštojo ratifikavimo ar prisijungimo dokumento deponavimo dienos.

2. Kiekvienoje valstybėje, kuri ratifikuoja šią Konvenciją ar prie jos prisijungia po to, kai yra deponuoti šeši ratifikavimo ar prisijungimo dokumentai, ši Konvencija įsigalioja devyniasdešimtą dieną nuo jos ratifikavimo ar prisijungimo dokumento deponavimo dienos arba tą dieną, kai ši Konvencija įsigalioja pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgiant į tai, kuri iš šių datų yra vėlesnė.

19 straipsnis

1. Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali bet kuriuo metu denonsuoti šią Konvenciją raštu apie tai pranešdama Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Toks denonsavimas atitinkamai Susitariančiajai Valstybei įsigalioja po vienų metų nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą.

2. Tais atvejais, kai pagal 15 straipsnio nuostatas ši Konvencija taikoma į metropoliją neįeinančiai Susitariančiosios Valstybės teritorijai, ši Valstybė gali bet kuriuo metu, sutikus tai teritorijai, pranešti Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui apie šios Konvencijos denonsavimą toje teritorijoje. Toks denonsavimas įsigalioja po vienų metų nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą. Apie šį pranešimą ir jo gavimo datą Generalinis Sekretorius praneša visoms kitoms Susitariančiosioms Valstybėms.

20 straipsnis

1. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius informuoja visas Jungtinių Tautų Organizacijos nares ir 16 straipsnyje nurodytas valstybes, kurios nėra narės, apie:

a) šios Konvencijos pasirašymą, ratifikavimą ir prisijungimą prie jos pagal 16 straipsnį;

b) išlygas pagal 17 straipsnį;

c) šios Konvencijos įsigaliojimo datą pagal 18 straipsnį;

d) šios Konvencijos denonsavimą pagal 19 straipsnį.

2. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius ne vėliau kaip po šeštojo ratifikavimo ar prisijungimo dokumento deponavimo dienos atkreipia Generalinės Asamblėjos dėmesį į 11 straipsnyje numatyto organo steigimo klausimą.

21 straipsnis

Šią Konvenciją įregistruoja Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius jos įsigaliojimo dieną.

TAI PATVIRTINDAMI, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

PRIIMTA tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt pirmųjų metų rugpjūčio trisdešimtąją dieną Niujorke vienu egzemplioriumi, kurio tekstai anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis yra autentiški ir kuris deponuojamas Jungtinių Tautų Organizacijos archyvuose. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius patvirtintą šios Konvencijos kopiją siunčia visoms Jungtinių Tautų Organizacijos narėms ir šios Konvencijos 16 straipsnyje nurodytoms valstybėms, kurios nėra narės.

_________________