LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS
SPRENDIMAS
DĖL LIETUVOS KILNOJAMOJO IR NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO RESTAURATORIŲ RENGIMO, MOKYMO IR KVALIFIKACINIŲ REIKALAVIMŲ
2010 m. gegužės 28 d. Nr. S-7(161)
Vilnius
Kilnojamųjų kultūros vertybių ir nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimas yra prioritetinė šiuolaikinės Lietuvos valstybės raidos kryptis: Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie daugelio UNESCO ir Europos Tarybos konvencijų kultūros paveldo apsaugos srityje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos pamatinė nuostata yra tautos kultūrinio tapatumo užtikrinimas, o Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyta, jog kultūros paveldas yra vienas iš Lietuvos nacionalinio saugumo garantų.
Europoje restauratoriaus profesija pradėjo formuotis XIX a. antrojoje pusėje siekiant išsaugoti kultūros paveldą dabarties ir ateities kartoms. Nuo XX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių restauravimas dėstomas aukštosiose mokyklose. Po Antrojo pasaulinio karo ši disciplina tapo akademine, o specialistus pradėta rengti daugelyje pasaulio universitetų, pradedant pagrindinėmis ir baigiant daktarinėmis studijomis.
Restauravimas yra sudėtinga specialybė, reikalaujanti ypatingų humanitarinių, fizinių ir techninių mokslų teorinių žinių bei praktinių įgūdžių. Restauratorius privalo gebėti parinkti ir taikyti visas kultūros paveldo išsaugojimą užtikrinančias priemones ir gerbti medžiagos autentiškumą. Tiksliausiai restauratoriaus profesija yra apibrėžta ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) tarptautinio mokslinio komiteto ICOM-CC dokumente Profesijos apibrėžtis (1984 m.), kurio pagrindu buvo parengtos ir priimtos E.C.C.O (Europos konservatorių ir restauratorių asociacijų konfederacijos) Profesinės gairės (2002 m.).
Šiuo metu Europos valstybėse, kuriant aukštojo mokslo erdvę (įgyvendinant Bolonijos procesą), pradėtos reformos, siekiant didinti Europos šalių aukštojo mokslo suderinamumą, palyginamumą, konkurencingumą ir patrauklumą europiečiams ir kitų kontinentų studentams bei mokslininkams. Šiame ir praktinės veiklos kontekste ketinama įteisinti aiškius, Europos Sąjungos lygmeniu pripažįstamus taip pat restauratoriaus profesijos ir profesinio rengimo standartus.
Lietuvos Respublikos aukštosiose mokyklose iki šiol nėra trijų pakopų restauravimo studijų. Nors Vilniaus dailės akademijoje tapybos, skulptūros, sieninės tapybos, interjero studentams dėstoma restauravimo-konservavimo studijų programa magistrantūros lygmenyje, o Vilniaus universiteto Chemijos fakultete – konservavimo-restauravimo chemijos programa bakalauro lygmenyje, tačiau šių studijų programos nesuteikia studijuojančiam konservatoriaus, restauratoriaus specialybės diplomo. „Restauratoriaus“ sąvoka nėra apibrėžta Lietuvos Respublikos teisės aktuose, o profesija neįteisinta Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatyme ir susijusiuose teisės aktuose.
Šiuo metu restauravimo darbai atliekami vykdytojų, kurių veikla įvertinama atestavimo metu. Kultūros ministerijos Atestavimo komisija, vadovaudamasi kultūros ministro 2008-05-19 įsakymu Nr. ĮV-266 patvirtintais Kilnojamųjų kultūros vertybių ir kultūros paveldo statinių vertingųjų savybių restauratorių atestavimo nuostatais bei Bendraisiais kvalifikaciniais reikalavimais, nustato kvalifikacijas. Iki 2010-01-01 yra suteiktos įvairių sričių restauratoriaus kvalifikacijos 424 fiziniams asmenims. Daugelis specialistų, kurių darbą nustato ir vertina Restauravimo tarybos, dirba valstybinėse įstaigose – muziejuose, bibliotekose, archyvuose, tad ir restauratorių poreikį lemia juose saugomų kultūros paveldo objektų gausa.
Didesnėje nekilnojamojo kultūros paveldo objektų dalyje šiuo metu darbai atliekami atestuotų architektų priežiūroje. Jų veikla įteisinama vadovaujantis kultūros ministro 2005-04-14 įsakymu Nr. ĮV-146 patvirtintomis Specialistų atestavimo taisyklėmis. Įsakymu yra nustatoma 16 veiklos rūšių ir 20 specializacijų. Kultūros paveldo departamento Atestavimo komisija yra suteikusi teisę dirbti nekilnojamuose kultūros paveldo objektuose 1212 fizinių asmenų. Rezultatai yra akivaizdūs, objektai rekonstruojami, pritaikomi, keičiamas jų autentiškumas bei medžiaginė sudėtis, nuo ko nukenčia vertingosios savybės ir visuomeninė reikšmė.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama perkelti Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. direktyvą 2005/36/EB „Dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo į nacionalinę teisę“, 2006-07-03 nutarimu Nr. 657 patvirtino Lietuvos architektūros politikos krypčių įgyvendinimo 2006–2010 metų priemones, įpareigodama valstybės institucijas ir įstaigas vykdyti šį priemonių planą, o Aplinkos ministeriją – kontroliuoti priemonių įgyvendinimą. Aplinkos, Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijoms bei Lietuvos architektų sąjungai buvo pavesta parengti ir patvirtinti Architektūros įstatymo projektą. Susipažinus su parengtu projektu pastebėta, kad 5 straipsnyje „Architekto profesinės veiklos sritys“ bandoma įteisinti architekto veiklą nekilnojamojo kultūros paveldo srityje. Tokiu būdu nebus užtikrintas kultūros paveldo išsaugojimas. Projekte taip pat apibrėžiama kraštovaizdžio architekto specialybė, kuri negali būti tapatinama su kraštovaizdžio restauratoriaus samprata.
Komisija, vadovaudamasi Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 3 bei 8 punktais ir 6 straipsnio 3 dalimi bei pirmiau išdėstytais argumentais, nusprendžia:
1. Parengti ir Lietuvos Respublikos Seimui teikti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ir kitų susijusių įstatymų pataisas dėl restauratoriaus profesijos apibrėžties.
2. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei:
2.1. priimti strateginius sprendimus dėl restauratoriaus profesijos įteisinimo bei kvalifikacijos užtikrinimo, kultūros paveldo tvarkyboje teikti prioritetą restauravimo darbams;
3. Siūlyti Švietimo ir mokslo ministerijai įteisinti kultūros paveldo restauravimą Mokslo sričių, krypčių ir šakų klasifikatoriuje.
4. Siūlyti Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijoms:
4.1. įteisinti Europos Sąjungos lygmeniu pripažįstamus restauratoriaus mokymo aukštosiose mokyklose, profesinio rengimo ir kvalifikacijos kėlimo standartus;
5. Rekomenduoti Kultūros ministerijai:
5.1. skubiai steigti nepriklausomą mokslinę restauracinę tarybą, kuri vertintų kultūros paveldo objektuose dirbančių atestuotų specialistų programas, projektus, atliktus darbus, priiminėtų šiuos darbus bei aprobuotų restauravimo mokslinę-praktikinę ataskaitą;