LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NEPILNAMEČIŲ MINIMALIOS IR VIDUTINĖS PRIEŽIŪROS ĮSTATYMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2003 m. gegužės 9 d. Nr. 581
Vilnius
Patvirtinti Lietuvos Respublikos nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo koncepciją (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2003 m. gegužės 9 d. nutarimu
Nr. 581
LIETUVOS RESPUBLIKOS NEPILNAMEČIŲ MINIMALIOS IR VIDUTINĖS
PRIEŽIŪROS ĮSTATYMO KONCEPCIJA
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
1. Lietuvos Respublikos nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo koncepcija (toliau vadinama – Koncepcija) parengta įgyvendinant Nepilnamečių justicijos programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 17 d. protokoliniu sprendimu Nr. 48, siekiant sukurti tokią nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstaigų ir priemonių sistemą, kuri atitiktų Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 33-807), Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (Žin., 1995, Nr. 60-1501), kitų tarptautinių teisės aktų nuostatas. Koncepcija susijusi su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) 13 straipsnio 3 dalies ir 82 straipsnio nuostatomis. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 13 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuriam iki šiame kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję 14 metų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės; 82 straipsnyje pateiktas auklėjamojo poveikio priemonių nusikalstamas veikas padariusiems nepilnamečiams sąrašas.
II. ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA
2. Įstatymas reguliuos nepilnamečių iki 18 metų, išimtiniais atvejais – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 straipsnį – iki 21 metų, minimalios ir vidutinės priežiūros įstaigų ir priemonių sistemą, į kurią patektų nepilnamečiai:
2.1. kurie padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau nebuvo sulaukę Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus;
2.2. kuriems taikomos auklėjamojo poveikio priemonės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 straipsnį; 2.3. kurie sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus;
3. Šiuo nauju teisiniu reguliavimu siekiama pašalinti esamo teisinio reguliavimo spragas, sukurti norminę bazę veiksmingai, skirtai nepilnamečių ugdymui ir socialinei, psichologinei, pedagoginei ir kitokiai pagalbai nusikaltusių nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistemai, kuri atitiktų ir visuomenės saugumo poreikius.
4. Nepilnamečių minimali priežiūra – socialinė, psichologinė, pedagoginė ir kitokia pagalba, teikiama numatytiems šios Koncepcijos 2 punkte nepilnamečiams, neatskirtiems nuo šeimos ar globėjų, kuria siekiama teigiamų nepilnamečių elgesio pokyčių.
5. Nepilnamečių vidutinė priežiūra – socialinė, psichologinė, pedagoginė ir kitokia pagalba, teikiama numatytiems šios Koncepcijos 2 punkte nepilnamečiams specialiose auklėjimo įstaigose, kuria siekiama teigiamų jų elgesio pokyčių.
III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, CHARAKTERISTIKA
7. Galiojantys teisės aktai tik fragmentiškai reglamentuoja nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistemą. Sąlygiškai nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistemos teisinę norminę bazę galima suskirstyti į bendruosius ir specialiuosius įstatymus ir kitus teisės aktus.
8. Prie bendrųjų teisės aktų galima priskirti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą ir kitus teisės aktus. Bendruosiuose įstatymuose nedaug teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečių minimalią ir vidutinę priežiūrą. Jie apibrėžia vaikų teises, teisinį jų statusą visuomenėje, taip pat sudaro nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistemos teisinės norminės bazės pamatą.
9. Prie specialiųjų įstatymų ir kitų teisės aktų priskiriami: Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 23-593; 1998, Nr. 67-1940), Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 104-2367), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centro instrukcija, patvirtinta vidaus reikalų ministro 1993 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 769 (Žin., 1994, Nr. 3-48), Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų laikinieji nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 643 (Žin., 1995, Nr. 39-971), Jaunimo mokyklos bendrieji nuostatai, patvirtinti švietimo ir mokslo ministro 2000 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 1016 (Žin., 2000, Nr. 66-2006), Socialinių paslaugų katalogas 2000 m., patvirtintas socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 70 (Žin., 2000, Nr. 65-1968), Švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 726 (Žin., 1999, Nr. 51-1640), Švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka, patvirtinta švietimo ir mokslo ministro 1999 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1090 (Žin., 1999, Nr. 88-2612).
Specialieji teisės aktai daugiausia dėmesio skiria vidutinei nepilnamečių priežiūrai – tiesiogiai reglamentuoja specialiųjų auklėjimo įstaigų sistemą, nustato šių įstaigų teisinį statusą, funkcijas, valdymo struktūrą, vaikų priežiūros organizavimo formas ir panašiai. Minimaliai nepilnamečių priežiūrai skiriama labai mažai dėmesio. Atsižvelgiant į tai, minėtuosius teisės aktus reikia tobulinti.
10. Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistema nepakankamai atribota nuo kitų nepilnamečių įstaigų (pvz., globos) veiklos, todėl teisės aktai nevisiškai atspindi nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistemos specifiką. Pažymėtina, kad globos įstaigos vykdo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (Žin., 2000, Nr. 74-2262) numatytus vaiko globos (rūpybos) tikslus ir uždavinius, tačiau jų kompetencijai nepriskirtas šios Koncepcijos projekto 2 punkte numatytų nepilnamečių ugdymas ir priežiūra.
Norminiai teisės aktai, reglamentuojantys nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstaigų veiklą, neapibrėžia (ar apibrėžia gana formaliai ir paviršutiniškai) pagrindinių šių įstaigų veiklos tikslų ir sąlygų, todėl nevisiškai aiškūs jų veiklos prioritetai, nėra tikslių principų, kuriais jos turi vadovautis spręsdamos svarbiausias savo veiklos organizavimo problemas. Nepakankamai reglamentuojamas socialinis pedagoginis darbas su ugdytiniais.
11. Nepilnamečių patekimo į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus, Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centrą pagrindines nuostatas turėtų reglamentuoti įstatymas, o ne jo lydimieji teisės aktai. Ir specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai, ir Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centras vykdo panašias funkcijas, tačiau šių institucijų pavaldumas skirtingas.
IV. KEIČIAMŲ AR PANAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEVEIKSMINGUMO ANALIZĖ
12. Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldūs specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai laikytini nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaiga. Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 643 patvirtinti Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų laikinieji nuostatai. Šis nutarimas jau aštunti metai nustato laikinąją nepilnamečių patekimo į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus tvarką. Nuostatuose numatyta, kai vaikui laisvė faktiškai gali būti ribojama vykdomosios valdžios sprendimu. Toks teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui, numatančiam, kad vaikas į specialiuosius auklėjimo ir globos namus gali patekti tik teismo sprendimu, ir laikytinas vaiko teisių pažeidimu. Nepilnamečių patekimo į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsniui.
13. Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centro, kurį galima laikyti nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaiga, veiklą reglamentuoja vidaus reikalų ministro 1993 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 769 patvirtinta Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centro instrukcija, kurios 1.1 punkte numatyta, kad nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centras yra sudedamoji Vidaus reikalų ministerijos įstaiga, tiesiogiai pavaldi Policijos departamentui. Į centrą patenka be priežiūros palikti vaikai, kurie centre gali būti laikomi iki 6 mėnesių. Be teismo sprendimo nepilnamečiui ribojama laisvė. Tokia tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui.
14. Nepilnamečių minimali ir vidutinė priežiūra – žmogaus teisių suvaržymas, todėl turi būti reguliuojama įstatymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarime (Žin., 1995, Nr. 89-2007) nurodyta: „Įstatymų normose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka. <IE> Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių bei laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kita“.
V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
15. Užsienio valstybėse nepilnamečių, linkusių pažeisti teisėtvarką ir padariusių teisės pažeidimų ar nusikaltimų, priežiūros, socialinės, psichologinės ir pedagoginės pagalbos jiems sistema reglamentuojama įvairiai.
Kai kuriose valstybėse priimti atskiri įstatymai, reguliuojantys nepilnamečių, padariusių teisės pažeidimą ar nusikaltimą, teisingumo vykdymo sistemą, alternatyvių priemonių (neteisminių procedūrų) taikymo tvarką, teismų kompetenciją: Kanadoje – Įstatymas dėl nepilnamečių teisės pažeidėjų, Prancūzijoje – Nepilnamečių teisės pažeidimų įstatymas, Naujojoje Zelandijoje – Vaikų, jaunimo ir jų šeimų įstatymas, Olandijoje – Vaiko ir jaunimo globos įstatymas. Rusijoje rengiamas Nepilnamečių justicijos pagrindų įstatymo projektas, kurio tikslas – sukurti nepilnamečių justicijos institucijų (pirmiausia teisingumo ir institucijų, vykdančių nepilnamečių resocializaciją) sistemą, jų bendradarbiavimo teisinius pagrindus, apibrėžti institucijų funkcijas, kompetenciją.
16. Pastebimos 2 teisinio reguliavimo tendencijos – siekiama labai detalaus ir tikslaus reglamentavimo pateikiant išsamų alternatyvių priemonių sąrašą (pvz., Kanadoje) arba įstatymu nustatyti tik pagrindines alternatyvių priemonių taikymo sąlygas (pvz., Prancūzijoje). Teigiamas antrojo reguliavimo būdo bruožas tas, kad tai leidžia kuo labiau individualizuoti priimamą sprendimą, atsižvelgti į kiekvieno nepilnamečio padėtį, be to, teismui paliekama galimybė ieškoti naujų priežiūros formų.
17. Užsienyje veikia įvairios vaikų, linkusių daryti teisės pažeidimus, priežiūros sistemos – vienos daugiau skirtos teikti socialinę-pedagoginę pagalbą vaikui, neatskirtam nuo visuomenės, kitos – padėti nepilnamečiui sugrįžti į visuomenę.
Skiriasi požiūriai į tai, ar būtina atskirti vaiką teisės pažeidėją nuo vaikų, turinčių kitų socialinių problemų. Prancūzijoje stengiamasi šių vaikų neatskirti. Kanados įstatymų leidėjai griežtai atskiria vaikus teisės pažeidėjus nuo vaikų, turinčių kitokių socialinių problemų, nes manoma, kad vaikai teisės pažeidėjai gali daryti neigiamą poveikį kitiems vaikams.
Skiriasi ir nepilnamečio vaidmuo priimant sprendimą dėl priežiūros skyrimo. Prancūzijoje būtinas nepilnamečio sutikimas, o jaunimo teisėjas kartu su nepilnamečiu ir jo tėvais ieško nepilnamečiui palankiausio sprendimo. Kanadoje nepilnametis gali tik susitaikyti su jaunimo teisėjo sprendimu.
Prancūzijoje priežiūros skyrimas, nepilnamečio apgyvendinimas auklėjimo įstaigoje nelaikomas bausme. Nepilnamečių neklusnumas, bėgimas iš auklėjimo įstaigos nepriskiriamas prie teisės pažeidimų (t. y. nekriminalizuojamas), todėl negali būti pagrindas griežtinti priežiūros formą ar skirti baudžiamojo poveikio priemonę. Paprastai tai laikoma vidaus tvarkos taisyklių pažeidimu, nepilnamečių „padaryta kvailyste“. Kanadoje pabėgimas iš auklėjimo įstaigos prilyginamas teisės pažeidimui ir dėl to gali kilti atitinkamų pasekmių.
18. Prancūzijos nepilnamečių teisės pažeidimų įstatyme numatytos tokios priežiūros formos: atidavimas tėvų, globėjų ar asmenų, keliančių pasitikėjimą, priežiūrai, priežiūra valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ir priežiūra skiriant kuratorių.
19. Prancūzijoje veikia įvairių tipų, dydžio (nuo 8 iki 80 vietų) valstybinės ir nevalstybinės priežiūros įstaigos: vaikų priėmimo centrai, auklėjimo centrai, vaikų pagalbos centrai, gydymo įstaigos, profesinio mokymo ir kitos įstaigos, pavaldžios vietos administracijai. Priėmimo centruose nepilnamečiai paprastai prižiūrimi trumpai, auklėjimo centruose – iki 2–3 metų.
20. Įstatymas numato, kad nepilnamečiui priežiūra gali būti skiriama:
20.1. ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu, atliekant nepilnamečio socialinį tyrimą, kaip viena iš kardomųjų priemonių;
21. Olandijos jaunimo globos įstatymas reguliuoja vaikų globos, apsaugos priemones ir jas taikančių institucijų sistemą. Šių priemonių taikymo pagrindus numato Civilinis kodeksas ir Baudžiamasis kodeksas. Jaunimo (vaikų) priežiūros teisė susideda iš nuostatų, reglamentuojančių savanoriškos vaiko globos, nesavanoriškos (civilinės) vaiko apsaugos ir priežiūros pagal jaunimo baudžiamąją teisę organizavimą ir taikymą.
22. Jaunimo globą ir apsaugą kontroliuoja vaikų globos ir apsaugos komisijos, tiesiogiai pavaldžios Teisingumo ministerijai. Vaikų globos ir apsaugos komisija yra pagrindinė vaikų apsaugos institucija. Komisija kreipiasi į tam tikras institucijas dėl vaiko globos ar apsaugos, konsultuoja ir prižiūri, kaip tai atliekama, vykdo finansines ir baudžiamosios teisės užduotis. Be vaikų globos ir apsaugos komisijos išvados teismas negali priimti sprendimo dėl vaiko.
Olandijoje taip pat veikia regioninės vaiko globos tarnybos – vieninteliai „vartai“, pro kuriuos vaikas siunčiamas globai. Be šios tarnybos siūlymo vaikas negali būti perduotas įvaikinti arba stacionariai (pusiau stacionariai) globai. Taigi užtikrinama, kad globa vaikui nebus pradėta taikyti pernelyg anksti. Yra tik 2 išimtys:
22.1. jeigu sprendimą dėl vaiko priima teismas, vadovaudamasis civiliniais ar baudžiamaisiais įstatymais;
23. Savanoriška globa skiriama, jeigu dėl iškilusių fizinių, psichinių, socialinių ar pedagoginių problemų iki 23 metų vaikas (jaunuolis) arba jo tėvai ar kiti atsakingi už jį asmenys savo iniciatyva kreipiasi pagalbos ir gali priimti siūlomą pagalbą ar jos atsisakyti. Savanoriška globa yra:
23.1. įvaikinimas, jeigu vaikas atiduodamas šeimai (šeimynai) ir tiek įvaikiui, tiek įtėviams suteikiamos konsultacijos;
23.2. rezidencinė globa, jeigu vaikas atiduodamas institucijai, kuri visą laiką jį prižiūri (stebėjimo, globos ir auklėjimo, specialaus ugdymo namams, sulaikymo centrams ir panašiai);
23.3. pusiau rezidencinė globa, jeigu vaikas tik dalį dienos praleidžia specialiai tam pritaikytoje institucijoje (dienos centre ir panašiai);
24. Nesavanoriška (civilinė) globa skiriama vadovaujantis civiliniais įstatymais iki 18 metų vaikams, kurių sveikam ir darniam brendimui iškyla grėsmė dėl netinkamos ar nepakankamos tėvų priežiūros. Tokia globa gali būti skiriama tik teismo sprendimu ir tik įstatymo nustatyta tvarka. Teismas priima sprendimą dėl vaiko globos ir apsaugos. Tai gali būti sprendimas dėl šeimos priežiūros, tėvų valdžios suspendavimo ar tėvų valdžios atėmimo. Šiuos sprendimus įgyvendina vaikų globos ir priežiūros agentūros, paprastai pasitelkusios į pagalbą minėtas vaikų globos ir apsaugos institucijas. Vaikams teismo sprendimu gali būti paskirta globa, ir tada už vaiko auklėjimą ir brendimą atsako teismo paskirta institucija, arba priežiūra, – šiuo atveju vaikas nėra paimamas iš šeimos, priežiūros institucija dirba greta tėvų.
25. Vadovaujantis baudžiamaisiais įstatymais, 12-18 metų vaikui skiriamos priemonės gali būti skirstomos pagal jas skiriančias institucijas. Tai būtų:
25.1. policijos pasiūlymas dalyvauti HALT projekte (nemokamas darbas bendruomenės labui iki 20 valandų);
25.2. neteisminis susitarimas, kai prokuroras paskiria nemokamą darbą bendruomenės labui ir (ar) dalyvavimą ugdymo projekte iki 40 valandų arba baudą;
25.3. teismo paskirtos sankcijos ar priemonės: bauda, įkalinimas (12-15 metų paaugliams iki 12 mėnesių, 16-18 metų – iki 24 mėnesių), darbas bendruomenės labui arba siekiant atlyginti žalą iki 200 valandų ar dalyvavimas ugdymo projekte iki 200 valandų, baudžiamojo poveikio priemonė, pvz., atidavimas į specialią instituciją PIJ-maatregel (iki 2 metų su kai kuriomis išimtimis), probacija su įpareigojimais, pvz., dalyvauti ITB priežiūros programoje nuo 6 iki 12 mėnesių.
Šios priemonės ir sankcijos gali būti taikomos tik asmenims, sulaukusiems baudžiamosios atsakomybės amžiaus, t. y. 12 metų. Nesulaukusiems šio amžiaus asmenims jų tėvų sutikimu gali būti skiriama dalyvauti STOP projekte (viena iš HALT projekto rūšių). Ši priemonė, pradėta taikyti nuo 1999 metų, įstatymų nereglamentuota.
26. Olandijos vaiko ir jaunimo globos įstatymas reglamentuoja įkalinimo ir atidavimo į specialią instituciją (PIJ-maatregel) taikymą. Yra 2 rūšių įstaigos nepilnamečiams: priėmimo ir pataisos centrai.
Į priėmimo centrus patenka iki teismo sulaikyti ir įkalinimo bausme nuteisti nepilnamečiai. Šiuose centruose laikinai gali būti laikomi ir nepilnamečiai, kurie jau atiduoti į specialią instituciją (PIJ-maatregel), iki bus atiduoti į paskirtą pataisos instituciją, jauni užsieniečiai, iki bus perduoti kilmės valstybei, ir ypatingais atvejais – pagal civilinius įstatymus globai perduoti vaikai.
Į pataisos centrus gali patekti ne tik į PIJ-maatregel instituciją pasiųsti nepilnamečiai, bet ir tie vaikai, kuriems pagal civilinius įstatymus paskirta globa ar priežiūra.
27. Belgijoje 1965 m. balandžio 8 d. išleistame įstatyme apibrėžta sąvoka „nepilnametis, kuriam gresia pavojus“ apima ir nepilnamečio nedrausmingumą ar valkatavimą, ir jo padarytą nusikaltimą. Jaunimo teisėjas iš pradžių gali paskirti įprastines priežiūros, apsaugos ir mokymo priemones, t. y. papeikimą, jaunimo apsaugos komiteto priežiūrą, nusiųsti nepilnametį į vaikų namus ar tam tinkamą įstaigą. Visos šios priemonės gali būti taikomos neribotą laiką, tačiau ne ilgiau nei asmeniui sukanka 18 metų. Anksčiau teisėjas galėjo skirti ir griežtesnę sankciją – perduoti asmenį vyriausybės dispozicijon, jeigu anksčiau taikyta priemonė neveiksminga ir nepilnametis nesiliauja elgtis blogai ir pavojingai. Ši sankcija buvo labai griežta, nes asmuo iš teisėjo globos patekdavo į teisingumo ministro globą, o šis galėjo taikyti priežiūros priemones ir netgi sulaikyti asmenį specialaus režimo pataisos įstaigoje. Sankcija buvo panaikinta 1994 metais.
VI. TARPTAUTINĖS TEISĖS IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
28. Tarptautinių teisės aktų, tiesiogiai teisiškai reglamentuojančių nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstaigų veiklą, nėra. Tarptautinės organizacijos yra priėmusios įvairių dokumentų, kuriuose randama nuostatų, skirtų nepilnamečių priežiūrai valstybinėse ir nevalstybinėse įstaigose.
29. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (toliau vadinama – Konvencija), kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1995 m. liepos 3 d., yra pagrindinis tarptautinis teisės aktas, kuriame pateiktas išsamus vaikų teisių sąrašas. Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas vaiko interesų prioriteto principas, t. y. imantis bet kokių veiksmų vaiko atžvilgiu, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios socialinės rūpybos įstaigos, teismai, administracijos ar įstatymų leidybos institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Be to, valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių.
Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė nebūti išskirtam su tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingos institucijos nustato, kad toks atskyrimas būtinas vaiko interesams užtikrinti.
Konvencijos 20 straipsnyje numatyta vaiko, kuris laikinai arba visam laikui netenka savo šeimos aplinkos arba dėl savo interesų negali joje būti, teisė į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą. Valstybės priežiūra šiuo atveju apima ir vaiko perdavimą perauklėti, atidavimą į atitinkamas vaikų priežiūros įstaigas.
Konvencijos 37 straipsnyje įtvirtintos svarbios vaikų, kuriems apribota laisvė, teisės. Valstybės dalyvės turi užtikrinti, kad nė iš vieno vaiko neteisėtai ar savavališkai nebūtų atimta laisvė. Vaikas gali būti areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas pagal įstatymą tik kraštutiniu atveju ir kuo trumpesniam laikui. Su kiekvienu vaiku, kuriam atimta laisvė, turi būti elgiamasi žmoniškai, gerbiamas jo orumas, atsižvelgiant į šio amžiaus asmenų poreikius. Kiekvienam vaikui, kuriam atimta laisvė, valstybės dalyvės turi sudaryti sąlygas tuoj pat gauti teisinę ir kitokią pagalbą, taip pat teisę ginčyti laisvės atėmimo teisėtumą teisme ar kreiptis į kitą kompetentingą, nepriklausomą ir nešališką organizaciją ir reikalauti, kad šios institucijos neatidėliodamos priimtų sprendimą dėl kiekvieno tokio procesinio veiksmo.
30. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja patvirtino rekomendacinius su nepilnamečių nusikalstamumu susijusius dokumentus, kurių nuostatas siūloma perkelti į nacionalinį teisyną. Tai 1985 m. lapkričio 29 d. Standartinės minimalios nepilnamečių atžvilgiu vykdomo teisingumo taisyklės (Pekino taisyklės), 1990 m. gruodžio 14 d. Nepilnamečių, kurių laisvė apribota, gynimo taisyklės (Havanos taisyklės) ir 1990 m. gruodžio 14 d. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairės (Rijado gairės).
Šiuose dokumentuose pažymima, kad dažnai nepilnamečių elgesį, prieštaraujantį socialinėms normoms ir vertybėms, lemia jų brendimo ir raidos ypatumai, kurie, sulaukus pilnametystės, paprastai išnyksta. Taigi vykdant teisingumą nepilnamečių atžvilgiu ar kitaip ribojant jų teises būtina imtis visų priemonių, kad nepilnamečiams būtų sutrukdyta priprasti prie nusikalstamo elgesio, ir veikti atsižvelgiant į nepilnamečių interesus.
31. Nepilnamečių, kurių laisvė ribota, gynimo taisyklių (toliau vadinama – Havanos taisyklės) 2 punkte išvardytos trys sąlygos, kurios būtinos norint apriboti nepilnamečio laisvę: laisvės apribojimas turi būti paskutinė priemonė (ultima ratio), skiriama minimaliam terminui ir tik išimtiniais atvejais. Laisvės apribojimo terminą turi nustatyti teismas.
Havanos taisyklėse numatyta, kad kompetentingos institucijos turi siekti nepilnamečių, kurių laisvė apribota, reintegracijos į visuomenę, stiprinti jų ir vietos bendruomenės ryšius. Be to, laisvės apribojimas negali būti pagrindas pažeisti visuotinai pripažintas nepilnamečių teises, įtvirtintas Vaiko teisių konvencijoje.
Havanos taisyklėse įtvirtintos suimtų ir laukiančių teismo, taip pat ir nuteistų nepilnamečių teisės. Kiekvienam nepilnamečiui, patekusiam į laisvės apribojimo įstaigą, turi būti parengiama psichologinė-socialinė pažyma, kuri sudarytų galimybę nustatyti specifinius nepilnamečio poreikius ir pagal juos rengti resocializacijos programas ir priemones.
Havanos taisyklės rekomenduoja kurti mažesnes laisvės apribojimo įstaigas, kad jose būtų galimybė individualiai dirbti su nepilnamečiais. Be to, šios įstaigos turėtų būti kuo arčiau nepilnamečių gyvenamosios vietos, nes taip būtų galima išvengti jų socialinės atskirties ir bendravimo su šeimos nariais ar kitais artimais žmonėmis apribojimų.
32. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairėse (toliau vadinama – Rijado gairės) siūloma skatinti harmoningą nepilnamečių brendimą, vengti jų elgesio kriminalizavimo ir baudimo. Šalia įvairių priemonių ir programų, skirtų nepilnamečių nusikalstamumui mažinti, Rijado gairių 46 punkte numatyta, kad nepilnamečių siuntimas į priežiūros įstaigas turi būti paskutinė priemonė (ultima ratio), skiriama kuo trumpesniam terminui ir tik paisant nepilnamečio interesų.
Į minėtąsias įstaigas nepilnamečiai turėtų būti siunčiami tik tuo atveju, jeigu:
32.5. psichinė ar moralinė žala kyla dėl paties vaiko ar jaunuolio elgesio ir nei jo paties, nei tėvų ar globėjų pastangos, nei vietos bendruomenės neformali pagalba nebuvo veiksmingos siekiant pašalinti šią žalą.
Jeigu nepilnametis susiduria su kriminalinės justicijos sistema, valstybės turėtų priimti tokius įstatymus, kuriuose būtų atsižvelgiama į šių asmenų specifinius poreikius ir siekiama minimalios neigiamos minėtosios sistemos įtakos nepilnamečių interesams ir brendimui (Rijado gairių 58, 59 punktai).
33. Standartinių minimalių nepilnamečių atžvilgiu vykdomo teisingumo taisyklių (toliau vadinama – Pekino taisyklės) 1.4 punkte apibrėžta nepilnamečių teisena kaip neatsiejama nepilnamečių socialinio teisingumo dalis. 1.6 punkte nurodoma, kad būtina nuolat tobulinti nepilnamečių teiseną, neatsiliekant nuo bendrosios pažangios nepilnamečių socialinės politikos plėtros ir turint galvoje būtinybę nuolatos gerinti darbuotojų nepilnamečiams teikiamų paslaugų kokybę.
Pekino taisyklių 2.3 punkte valstybės skatinamos stengtis, kad kiekvienoje nacionalinėje teisės sistemoje būtų įstatymai, taisyklės ir nuostatos, taikomi būtent nepilnamečiams teisės pažeidėjams, ir institucijos, kurioms patikėta įgyvendinti nepilnamečių teiseną, turi:
33.1. tenkinti įvairius nepilnamečių teisės pažeidėjų poreikius, kartu ginti ir jų pagrindines teises;
33.3. visiškai ir sąžiningai įgyvendinti šias taisykles.
Pekino taisyklių 11 punkte numatyta, kad, jeigu įmanoma, būtina atsižvelgti į tai, jog santykiuose su nepilnamečiais pažeidėjais kompetentinga institucija turi vengti kreiptis į oficialų teismą. Siūloma baudžiamąsias priemones keisti alternatyviomis ir pasirūpinti, kad jas keičiant galimos prievartos ir bauginimo būtų kuo mažiau. Bet kuriam baudžiamųjų priemonių pakeitimui alternatyviomis su nuoroda į atitinkamą bendruomenę arba kitas tarnybas reikia nepilnamečio arba jo tėvų ar globėjo sutikimo. Siekiant paremti sprendimų vykdymą nepilnamečių bylose, būtina stengtis pateikti bendruomenei programas, pavyzdžiui, laikinosios priežiūros ir konsultavimo, restitucijos ir nuostolių aukoms atlyginimo.
Pekino taisyklių 17 punkte išvardijami pagrindiniai sprendimų, susijusių su nepilnamečiais, priėmimo principai: bausmės ir padaryto pažeidimo proporcingumas, laisvės ribojimas tik išimtiniais atvejais, nepilnamečio interesai ir gerovė – pagrindinis veiksnys svarstant bylą, draudimas nepilnamečiams pažeidėjams taikyti mirties bausmę, skirti kūno bausmes.
Pekino taisyklių 19 punkte numatyta, kad nepilnamečio institucinis sulaikymas visada turi būti paskutinė priemonė ir tik minimalų būtiną laikotarpį. Vadinasi, jeigu nepilnametis laikomas institucijoje, laisvės praradimas turėtų trukti mažiausią įmanomą laikotarpį, ribojamas specialios institucinio sulaikymo tvarkos, atsižvelgiant į pažeidimų rūšis, pažeidėjų savybes ir institucijų skirtybes. Iš esmės pirmenybę būtina teikti atviroms, o ne uždaroms institucijoms – pataisos ir mokymo įstaigoms, kalėjimo pobūdžio įstaigos tam netinka.
Pekino taisyklių 26 punkte išdėstyti institucinių priemonių uždaviniai. Mokymo ir elgesio su institucijose laikomais nepilnamečiais uždavinys – globoti, saugoti, mokyti ir suteikti profesinių įgūdžių, kurie padėtų elgtis socialiai konstruktyviai ir produktyviai. Nepilnamečiai institucijose turi būti globojami, saugomi ir gauti visą būtiną pagalbą: socialinę, mokymo, profesinę, psichologinę, medicinos ir fizinę, kurios jiems gali prireikti dėl amžiaus, lyties ir asmenybės ypatumų ir kuri užtikrintų visapusišką jų raidą.
Pekino taisyklių 28 punkte įtvirtinta taisyklė, jog lygtinį paleidimą iš institucijos taiko kompetentinga institucija kuo dažniau ir kuo anksčiau. Lygtinai iš institucijos paleistiems nepilnamečiams turi padėti ir juos prižiūrėti tam tinkama institucija, ir nepilnamečiai turėtų gauti visą bendruomenės paramą.
Pekino taisyklių 29 punkte numatyta, kad būtina stengtis numatyti pusiau institucines priemones, pavyzdžiui, reabilitacijos namus, mokymosi institucijas, dienos mokymo centrus ir kita, tai gali padėti nepilnamečiams deramai integruotis į visuomenę. Įvertintina globos svarba pasibaigus institucinio sulaikymo laikotarpiui. Pabrėžiama, kad labai svarbu kurti pusiau institucinių darinių tinklą ir skatinti poreikį įvairių įstaigų ir tarnybų grupių, kurios tenkintų įvairias nepilnamečių pažeidėjų reikmes jiems grįžtant į bendruomenę, juos konsultuotų ir teiktų jiems struktūrinę paramą, šios priemonės padėtų nepilnamečiams sėkmingai integruotis į visuomenę.
34. Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstaigų ir priemonių sistemai skirtų normų Europos Sąjungos teisyne nėra. Steigimo sutartyse išskirtinis dėmesys skiriamas Europos Sąjungos piliečiams darbuotojams. Europos Sąjungos teisyne yra normų, skirtų vaikams aukoms ir vaikams globotiniams, bet ne teisės pažeidėjams.
Europos Sąjungos sutarties 29 straipsnyje paminėti teisės pažeidimai vaikų atžvilgiu. Sutarties 13 straipsnyje uždrausta diskriminacija, taip pat ir dėl amžiaus. Vadovaujantis 137 straipsniu, skirtu socialinei atskirčiai, gali būti sprendžiamos nepilnamečių socialinės atskirties problemos.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatos į Europos Sąjungos teisyną neperkeltos. Vaikų teisių apsauga – Europos Sąjungos valstybių kompetencijai priskirta socialinių reikalų sritis.
35. Kiekviena valstybė – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos dalyvė įsipareigoja kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui užtikrinti šioje konvencijoje apibrėžtas teises ir laisves. Konvencijos 5 straipsnyje, įtvirtinančiame kiekvieno asmens teisę į laisvę ir saugumą, numatytas galimų laisvės apribojimo atvejų baigtinis sąrašas. Minėtojo straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad nepilnamečiui laisvė gali būti atimta įstatymo nustatyta tvarka pagal teisėtą sprendimą atiduoti jį auklėjimo priežiūrai arba kai jis teisėtai suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai institucijai.
Konvencijos 5 straipsnyje numatytos procesinės garantijos sulaikytiesiems ir suimtiesiems asmenims. Jie turi teisę suprantama kalba būti informuojami apie sulaikymo pagrindą, skubiai pristatyti kompetentingam pareigūnui, teisę į kiek įmanoma trumpesnį bylos nagrinėjimą, galimybę apskųsti sulaikymo teisėtumą, teisę į žalos dėl neteisėto sulaikymo atlyginimą.
Konvencijos 6 straipsnyje, skirtame teisei į teisingą bylos nagrinėjimą, numatyta, kad išimtiniais atvejais viešas teismo procesas nepilnamečių bylose gali būti pakeistas uždaru, siekiant apsaugoti šių asmenų privatų gyvenimą.
VII. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO NUOSTATOS
36. Įstatymas reguliuos visuomeninius santykius, susijusius su nepilnamečių, nurodytų šios Koncepcijos 2 punkte, priežiūra ir socialine, psichologine, pedagogine ir kitokia pagalba jiems.
37. Įstatyme bus įtvirtinti pagrindiniai nepilnamečių priežiūros principai: nepilnamečių interesų ir gerovės prioritetas, nepilnamečio dalyvavimas priimant su juo susijusius sprendimus, jo atskyrimas nuo šeimos, taip pat stacionarios priežiūros skyrimas – tik kraštutiniu atveju, priežiūra kuo arčiau nepilnamečio gyvenamosios vietos, vietos bendruomenės įtraukimas į nepilnamečių priežiūrą ir socialinę integraciją ir kita.
38. Įstatyme bus numatytos šios nepilnamečių minimalios priežiūros formos:
38.1. asmeninė pagalba ir priežiūra – socialinė, psichologinė, pedagoginė ir kitokia pagalba nepilnamečiui nuolatinėje jo gyvenamojoje vietoje (socialinio darbuotojo, socialinio pedagogo, kuratoriaus darbas su nepilnamečiu ir panašiai);
38.2. nestacionari pagalba ir priežiūra – socialinė, psichologinė, pedagoginė ir kitokia pagalba, kai nepilnametis dalį dienos (arba tam tikrą ilgesnį laiką) praleidžia ir yra prižiūrimas šią pagalbą teikiančioje institucijoje (dienos centruose ir panašiai).
Galės būti taikomos šios minimalios priežiūros priemonės: užsiėmimai prie pedagoginių-psichologinių ir socialinių tarnybų, įvairios prevencinės, intervencinės, individualios programos (pagalbos, darbo, socialinių įgūdžių ugdymo, nusikalstamumo prevencijos ir kitos), individualus socialinio pedagogo, psichologo, pedagogo ar kito specialisto darbas (konsultacijos) su nepilnamečiu, įvairi terapija, nemokami auklėjamieji darbai, įvairi alternatyvi veikla (tikslinga projektinė veikla, bendraamžių švietimas, partnerystės grupių kūrimas bendruomenėje ir kita) ir kitos priemonės. Steigėjas ir įstaigos administracija pagal poreikius ir galimybes spręs, kokios priemonės bus taikomos minimalios priežiūros įstaigose.
Minimalios priežiūros skyrimas nepriklausys nuo nepilnamečio amžiaus.
Įstatyme bus įtvirtinti minimalios priežiūros priemonių skyrimo pagrindai ir tvarka, vienų priemonių pakeitimo kitomis tvarka.
Minimalios priežiūros įstaigas steigs savivaldybė.
39. Įstatyme bus reglamentuota nepilnamečių vidutinė priežiūra specialiose auklėjimo įstaigose. Ši stacionari pagalba ir priežiūra bus taikoma nepilnamečiams, atskirtiems nuo šeimos ar globėjų, bus užtikrinta nuolatinė jų priežiūra. Speciali auklėjimo įstaiga ilgesnį ar trumpesnį laiką bus nepilnamečio gyvenamoji vieta.
Specialiose auklėjimo įstaigose bus taisomas jose gyvenančių nepilnamečių elgesys, vykdomos socialinių įgūdžių ugdymo programos, individuali ir grupinė terapija, taikomos kitokios ugdymo formos.
Vidutinė priežiūra galės būti skiriama tik teismo sprendimu ir tik 12 metų sulaukusiems nepilnamečiams, išskyrus tuos atvejus, kai nepilnamečio elgesys kelia pavojų aplinkinių žmonių sveikatai arba gyvybei.
Įstatyme bus numatyti vidutinės priežiūros skyrimo pagrindai ir tvarka, nepilnamečių priėmimo į specialias auklėjimo įstaigas tvarka, buvimo tose įstaigose laikas, nepilnamečių ir įstaigų darbuotojų teisės ir pareigos, atsakomybė ir kita.
Vidutinės priežiūros įstaigas steigs apskrities viršininko administracija.
VIII. GALIMI NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO REZULTATAI
40. Priėmus šį įstatymą, nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistema iš esmės būtų suderinta su tarptautiniais standartais (teisės normomis), taptų svarbia vaiko teisių apsaugos sistemos ir jo gerovės užtikrinimo dalimi.
Priimtas įstatymas sudarytų sąlygas taikyti naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytas auklėjamojo poveikio priemones nepilnamečiams.
Priėmus įstatymą, bus išspręsta viena iš pagrindinių teisinio reguliavimo problemų – nustatyta nepilnamečių patekimo į vidutinės priežiūros įstaigas (specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus) tvarka. Šis įstatymas nustatys šią priežiūrą skiriančią instituciją, priemonės skyrimo procedūrą, jos apskundimo ir pakeitimo tvarką.
Priėmus įstatymą, būtų sudarytos teisinės sąlygos veiksmingiau spręsti socialinės, psichologinės pagalbos teikimo nepilnamečiams problemas, atsirastų daugiau linkusių daryti teisės pažeidimus vaikų socializacijos galimybių.
41. Įstatymui įgyvendinti prireiks papildomų lėšų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, tačiau ateityje minimalios ir vidutinės priežiūros sistema leistų racionaliau naudoti lėšas, nes bus skatinama taikyti veiksmingesnes minimalios priežiūros priemones, vidutinę priežiūrą skirti tik tada, kai būtina.
Lėšos įstatymui įgyvendinti bus derinamos su prognozuojamais nacionalinio biudžeto rodikliais.
Reikės dirbti ir šviečiamąjį darbą – aiškinti įstatymo nuostatas, organizuoti specialistų mokymą.
IX. FINANSINIS EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
42. Sunku iš anksto nustatyti, kokiam skaičiui nepilnamečių bus taikomos minimalios ir vidutinės priežiūros priemonės, nes nežinoma, kiek nepilnamečių bus priskirta šios Koncepcijos 2 punkte nurodytoms kategorijoms, be to, neaišku, kokios priemonės bus jiems skiriamos. Tai spręs priežiūrą skirianti institucija.
Oficialios statistikos duomenimis, kasmet pavojingas veikas, turinčias nusikaltimo požymių, padaro apie 10001200 nepilnamečių, dar nesulaukusių baudžiamosios atsakomybės amžiaus. 2002 metais buvo 1317 tokių nepilnamečių. Manoma, kad šis skaičius ateityje išliks panašus, tačiau turės tendenciją didėti.
Teisėsaugos institucijos 2002 metais nustatė 3522 nepilnamečius, kurie padarė nusikaltimus. 2002 metais nuteistas 2571 padaręs nusikaltimą nepilnametis, iš jų 1604 nepilnamečiams bausmės vykdymas atidėtas. Policijos įskaitoje 2002 metais buvo 197 nepilnamečiai, kuriems taikytos priverčiamosios auklėjamosios priemonės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, nepilnamečių, kuriems bus taikomos šio kodekso 82 straipsnyje numatytos auklėjamojo poveikio priemonės, skaičių numatyti sunku, kol nėra teismų praktikos, bet manoma, kad šios priemonės bus skiriamos 1–2 tūkstančiams nepilnamečių per metus, įskaitant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį.
Manoma, kad per metus būtų 1-2 tūkstančiai nepilnamečių, sistemingai darančių administracinius teisės pažeidimus.
Kiek bus šios Koncepcijos 2.4 punkte nurodytų nepilnamečių, priklausys nuo keleto veiksnių: priežiūrą skiriančių institucijų praktikos, įstaigų, vaikų, jų tėvų (globėjų, rūpintojų) iniciatyvos.
Galima teigti, kad atsirastų apie 2-5 tūkstančius priskirtinų šios Koncepcijos 2 straipsnyje numatytoms kategorijoms nepilnamečių, kuriems galėtų būti taikoma minimali ar vidutinė priežiūra.
43. Įstatyme numatomas minimalios ir vidutinės priežiūros įstaigų tinklas bus kuriamas regioniniu principu arčiau vaikų gyvenamosios vietos, kad nenutrūktų jų ryšiai su gyvenamąja aplinka.
Minimalios priežiūros įstaigų tinklas bus plėtojamas savivaldybių lygmeniu: stiprinama esama įstaigų bazė ir steigiamos naujo tipo įstaigos. Minimalios priežiūros įstaigų poreikį nustatys, steigimo ar reorganizavimo klausimus spręs steigėjas. Didžiumą minimalios priežiūros priemonių galėtų vykdyti nevyriausybinės organizacijos. Šiuo metu minimalios priežiūros paslaugas teikia per 70 dienos centrų, 26 jaunimo mokyklos, 26 pedagoginės-psichologinės tarnybos savivaldybėse, pedagoginis-psichologinis centras apskrityje, 7 pedagoginio-psichologinio centro skyriai apskrityse, teikiantys pedagoginę-psichologinę pagalbą savivaldybėms, kurios minėtųjų tarnybų neturi.
Vidutinės priežiūros įstaigų tinklas bus plėtojamas apskrityse. Vidutinės priežiūros įstaigų poreikį nustatys, steigimo ar reorganizavimo klausimus spręs steigėjas. Šiuo metu vidutinės priežiūros paslaugas teikia 4 specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai.
Įstatymas neturėtų sukliudyti steigti ir nevyriausybines nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigas.
44. Įstatymui įgyvendinti prireiks papildomų lėšų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, gali būti naudojamos Europos Sąjungos struktūrinių fondų, labdaros ir paramos fondų, privačios ir kitos lėšos.
Pradiniame įstatymo įgyvendinimo etape savivaldybės per metus nuo įstatymo įsigaliojimo turi ištirti minimalios priežiūros poreikį ir pradėti steigti minimalios priežiūros įstaigas.
Kad pradėtų veikti minimalios priežiūros sistema, savivaldybėje reikėtų įsteigti dienos centrą (dienos centrui, kuriame vidutiniškai 20 vaikų, išlaikyti per metus prireiktų apie 130 tūkst. litų), pedagoginę-psichologinę tarnybą (tarnybai ir 36 darbuotojų etatams išlaikyti per metus prireiktų apie 600 tūkst. litų), prireikus – jaunimo mokyklą (mokyklai, kurioje mokytųsi vidutiniškai 90 vaikų, išlaikyti per metus prireiktų apie 600 tūkst. litų), kito tipo įstaigas, kurios savivaldybėje teiktų probleminiams vaikams reikalingas socialines ir kitas paslaugas. Šios įstaigos paslaugas galės teikti ne tik tiems nepilnamečiams, kuriems paskirta minimalios priežiūros priemonė, bet ir tiems, kurie patys kreipsis.
Pradiniame įstatymo įgyvendinimo etape apskričių viršininkų administracijos per metus nuo įstatymo įsigaliojimo turi ištirti vidutinės priežiūros poreikį ir pradėti steigti vidutinės priežiūros įstaigas.
Kad pradėtų veikti įstatyme numatyta vidutinės priežiūros įstaigų sistema, kiekvienoje apskrityje reikėtų įsteigti po vieną berniukams ir po vieną mergaitėms skirtą vidutinės priežiūros įstaigą (įstaigai, kurioje vidutiniškai 30 vaikų, išlaikyti per metus prireiktų apie 700 tūkst. litų). Mažesnės apskritys galėtų drauge steigti šias įstaigas.
Šiuo metu veikiantys 4 specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai iš esmės atitiktų specialių auklėjimo įstaigų statusą. Atlikta 2002 metais nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigų edukacinės ir psichosocialinės veiklos analizė parodė, kad šių įstaigų veiklą būtina tobulinti.
45. Steigti minimalios priežiūros įstaigas ugdymo veiksmingumo ir finansiniu požiūriu pigiau: vieno vaiko priežiūros ir socialinės bei psichologinės pagalbos teikimo išlaidos dienos centruose – vidutiniškai 220 litų per mėnesį, jaunimo mokyklose – 380 litų.
Nepilnamečių išlaikymas stacionariose įstaigose brangesnis: specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose vieno vaiko išlaikymas vidutiniškai kainuoja 1325 litus per mėnesį.
X. NUMATOMA ĮSTATYMO STRUKTŪRA
46. Įstatymą sudarys šie skirsniai: „Bendrosios nuostatos“, „Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros formos“, „Nepilnamečio minimalios ir vidutinės priežiūros skyrimo tvarka“, „Nepilnamečių minimali priežiūra“, „Nepilnamečių vidutinė priežiūra specialiose auklėjimo įstaigose“ ir „Baigiamosios nuostatos“.
I skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ bus išdėstyti įstatymo tikslai ir uždaviniai, nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros principai, paaiškintos pagrindinės įstatyme vartojamos sąvokos „minimali priežiūra“, „vidutinė priežiūra“ ir kitos.
II skirsnyje „Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros formos“ bus nustatytos nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros formos, jų skyrimo ir pakeitimo pagrindai.
III skirsnyje „Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros skyrimo tvarka“ bus nustatyta nepilnamečio atidavimo minimaliai ir vidutinei priežiūrai tvarka – laikinosios nepilnamečiams taikytinos priemonės, nepilnamečio asmenybės ir socialinės situacijos analizė, priežiūrą skirianti institucija, priemonės skyrimo procedūra (kiek jos nereglamentuoja kiti įstatymai), jos apskundimo ir pakeitimo tvarka.
IV skirsnyje „Nepilnamečių minimali priežiūra“ bus pateiktas pavyzdinis minimalios priežiūros priemonių sąrašas, nustatytas minimalios priežiūros įstaigų steigėjas, reglamentuotas paskirtų priemonių vykdymas ir kontrolė.
V skirsnyje „Nepilnamečių vidutinė priežiūra specialiose auklėjimo įstaigose“ bus nustatyta nepilnamečio priėmimo į specialias auklėjimo įstaigas tvarka, nepilnamečio buvimo šiose įstaigose terminai, nepilnamečių ir įstaigų darbuotojų teisės, pareigos ir atsakomybė, nepilnamečių bendrasis ugdymas, profesinis mokymas, socialinės, psichologinės, pedagoginės ir kitokios pagalbos teikimo tvarka, nepilnamečių priežiūros užtikrinimo priemonės, specialių auklėjimo įstaigų kontrolė ir kita.
VI skirsnyje „Baigiamosios nuostatos“ bus nustatyta įstatymo įsigaliojimo tvarka.
XI. NUMATOMI PAKEISTI AR PANAIKINTI TEISĖS AKTAI
47. Priėmus įstatymą turės būti pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 5 d. nutarimas Nr. 643 „Dėl Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų laikinųjų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1995, Nr. 39-971).
Įstatymą reikės suderinti su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu (Žin., 1991, Nr. 23-593; 1998, Nr. 67-1940) ir Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 98-2478).