LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS

Į S A K Y M A S

DĖL PAJŪRIO REGIONINIO PARKO TVARKYMO PLANO PATVIRTINIMO

2005 m. birželio 2 d. Nr. D1-282

Vilnius

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) 18 straipsniu, 28 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) 28 straipsnio 6 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 503 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą“ (Žin., 2002, Nr. 40-1484; Nr. 113-5041) 1.27 punktu,

1. Tvirtinu Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą.

2. Pavedu:

2.1. Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos:

2.1.1. per 15 dienų nuo šio įsakymo įsigaliojimo įregistruoti Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą Teritorijų planavimo dokumentų registre;

2.1.2. talpinti Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos interneto svetainėje (www.vstt.lt);

2.2. Pajūrio regioninio parko direkcijai:

2.2.1. organizuoti Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano įgyvendinimą;

2.2.2. per mėnesį nuo šio įsakymo įsigaliojimo pateikti Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą atitinkamoms suinteresuotoms ministerijoms, kitoms valstybės institucijoms, taip pat atitinkamoms savivaldybėms.

APLINKOS MINISTRAS                                                                          ARŪNAS KUNDROTAS

______________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282

PAJŪRIO REGIONINIO PARKO TVARKYMO PLANO AIŠKINAMOJO RAŠTO PAGRINDINIAI TEIGINIAI

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Regioninio parko teritorijai taikomi Saugomų teritorijų (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) įstatymais, Pajūrio regioninio parko nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 (Žin., 1999, Nr. 39-1227), bei Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentu, patvirtintu aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 425 (Žin., 2002, Nr. 86-3724), Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis, patvirtintomis Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (Žin., 1992, Nr. 22-652; 1996, Nr. 2-43), Saugomų teritorijų tipiniais apsaugos reglamentais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 (Žin., 2004, Nr. 131-4704), bei kitais teisės aktais nustatyti reikalavimai.

2. Regioninio parko teritorijos daliai, kuriai suteiktas Europos Bendrijos svarbos teritorijos statusas, papildomai taikomi Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335).

3. Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas nustato teritorijos naudojimo pobūdį ir apsaugos reglamentą, tvarkymo priemones gamtos vertybių, biologinės įvairovės, gamtos išteklių subalansuotam naudojimui ir atkūrimui, pateikia pasiūlymus pažintinio turizmo ir kitos rekreacinės infrastruktūros plėtrai.

II. TERITORIJOS TVARKOMASIS ZONAVIMAS

4. Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane pagal Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus nustatomos šios kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupės ir kraštovaizdžio tvarkymo zonos:

4.1. konservacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos:

4.1.1. rezervatinių miškų, pelkių, pievų ir smėlynų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – griežtos apsaugos kraštovaizdžio tvarkymo zona (KM(P, Pv, S)n), absoliučios apsaugos kraštovaizdžio tvarkymo pozonė (KM(P, Pv, S)a) ir reguliuojamos apsaugos (KM(P, Pv, S)r) kraštovaizdžio tvarkymo zona;

4.1.2. rezervatinių vandenų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – griežtos apsaugos (KVn) ir reguliuojamos apsaugos (KVr) kraštovaizdžio tvarkymo zonos;

4.1.3. gamtos ir kultūros paveldo objektų teritorijų grupėje – griežtos apsaugos (KOn) ir reguliuojamos apsaugos (KOr) kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Abu šie saugomų kraštovaizdžio objektų reglamento variantai skiriasi tik leistinu lankymo intensyvumu ir tam reikalingu pritaikymo eksponavimui laipsniu. Bendrieji ribojimai pagal abu variantus yra analogiški;

4.2. miškų ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos:

4.2.1. ekosistemų apsaugos miškų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo (MEk) ir atkuriančio ūkininkavimo (M(P)Ek) kraštovaizdžio tvarkymo zonos;

4.2.2. rekreacinių miškų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupė, kurioje pagal rekreacijos pobūdį ir žmonių lankymosi intensyvumą išskiriamos ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) (MRe) ir intensyvaus pritaikymo (poilsio parkų) (MRi) kraštovaizdžio tvarkymo zonos;

4.2.3. apsauginių miškų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – specializuoto apsauginio ūkininkavimo (MAs) kraštovaizdžio tvarkymo zona;

4.3. žemės ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos:

4.3.1. ekosistemas saugančių agrarinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – ekosistemas išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo (ŽEk) ir ekosistemas atkuriančio ūkininkavimo (ŽEr) kraštovaizdžio tvarkymo zonos;

4.3.2. rekreacinių agrarinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – ekstensyvaus pritaikymo (ŽREe) bei intensyvaus pritaikymo (ŽRi) kraštovaizdžio tvarkymo zonos;

4.3.3. apsauginių agrarinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – specializuoto apsauginio ūkininkavimo (ŽAs) kraštovaizdžio tvarkymo zona;

4.4. gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos:

4.4.1. kultūros paveldo požiūriu vertingų kaimų ir jų dalių kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – kraštovaizdžio išsaugančiojo (GEk) ir kraštovaizdžio atnaujinamojo (GEr) tvarkymo zonos;

4.4.2. rekreacinių miestų, miestelių, kaimų ir jų dalių kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – ekstensyvaus (palaikomojo) (GRe) tvarkymo ir intensyvaus (formuojančiojo) (GRi) tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonos;

4.4.3. apsauginių teritorijų miestų, miestelių, kaimų ir jų dalių kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – sugriežtinto geoekologinio (GAe) ir sugriežtinto vizualinio (GAi) tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonos;

4.5. rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – subnatūralios (neurbanizuojamos) (NRn) ir urbanizuotos (NRu) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonos;

4.6. pramoninės-komunalinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – ekstensyviai technogenizuotos aplinkos komunalinių sklypų kraštovaizdžio tvarkymo zona (NFn);

4.7. gynybinės (karinės) paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – subnatūralios (neurbanizuojamos) aplinkos gynybinės (karinės) (NLn) kraštovaizdžio tvarkymo zona;

4.8. vandens ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos:

4.8.1. ekosistemas saugančių vandenų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – išsaugančio ūkininkavimo (VEk) ir atkuriančio ūkininkavimo (VEr) kraštovaizdžio tvarkymo zonos;

4.8.2. rekreacinių vandenų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje – ekstensyvaus rekreacinio pritaikymo (VRe) ir intensyvaus rekreacinio pritaikymo (VRi) kraštovaizdžio tvarkymo zonos.

III. GAMTOS APSAUGOS KRYPTYS IR PRIEMONĖS

5. Vertingų pajūrio gamtinių kompleksų bei objektų apsaugai užtikrinti sukurta gamtinių rezervatų, gamtinių ir kompleksinių draustinių bei gamtos paveldo objektų sistema, nustatytas reikiamas apsaugos režimas, planavimo dokumentuose numatomi gamtosaugos prioritetai, skatinamas žemės ūkio paskirties žemės pavertimas miškų ūkio paskirties žeme bei įgyvendinamos specialios gamtotvarkos priemonės. Gausinant teritorijos biologinę įvairovę siūloma padidinti teritorijos miškingumą agrarinėse teritorijose, parengiant specialųjį miškų išdėstymo žemėtvarkos projektą; riboti žvejybą jūroje masinės paukščių migracijos ir žiemojimo metu; dirbtinai, ekologinėmis priemonėmis, stabdyti natūralių pajūrinių pievų užkrūmijimą ar užžėlimą mišku.

6. Regioninis parkas yra Lietuvos gamtiniame karkase – pajūrinėje regioninėje takoskyroje. Gamtinio karkaso teritorijų gamtiniam natūralumui regioniniame parke padidinti numatoma:

6.1. išlaikyti neapželdintas atsikūrusias pajūrio pievas;

6.2. skatinti kraštovaizdžio įvairovės išsaugojimą bei stiprinti ekosistemų apsaugos funkcijas miškuose ir natūraliose pievose, didinti jų biologinę įvairovę. Be išskirtų esamų miškų ūkio paskirties kraštovaizdžio tvarkymo zonų rekomenduojama transformuoti į miškų ūkio paskirtį (M) kai kurias dabartiniu metu kitokį (daugiausia žemės ūkio ar gavybinį) naudojimą turinčias naudmenas. Tai daugiausia būtų lokaliniams gamtinio karkaso elementams kurti rekomenduojami plotai. Želdinant naudojamos vietinės kilmės sėklos, medyno sudėtis formuojama vadovaujantis Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatais. Šiose zonose leidžiamas pažintinis turizmas, ugdant mišką gali būti panaudotas reginių atvėrimo principas;

6.3. kurti lokalinius gamtinio karkaso elementus agrarinėse teritorijose – skaidyti želdinių juostomis ar grupėmis plačius intensyviosios žemdirbystės laukus arba želdinti susigrąžinusių ar įsigijusių žemę ūkininkų sklypų ribas;

6.4. plėsti želdinius agrarinėse teritorijose ir vandens telkinių apsaugos zonose;

6.5. nestatyti pramonės objektų, stambių gyvenamųjų, žemės ūkio ar techninių kompleksų;

6.6. projektuoti bei statyti naujus pastatus taip, kad būtų išlaikytas reikiamas atstumas iki raiškių reljefo formų bei hidrografinio tinklo elementų;

6.7. siekiant galutinai sureguliuoti statybų plėtrą ekologinės apsaugos prioriteto zonoje būtina parengti žemės sklypų konsolidacijos projektą;

6.8. sukurti aiškią regioninio parko ribą (vietinėmis medžių rūšimis rekomenduojama apželdinti Palangos plentą ir kitas pakeles);

6.9. organizuoti atliekų surinkimą ir išvežimą bei antrinių žaliavų perdirbimą už regioninio parko ribų;

6.10. buitinėms nuotekoms išvalyti pastatyti biologinio valymo įrenginius Karklėje ir Kalotėje, renovuoti inžinerinę infrastruktūrą Karklėje, statyti lokalius vandens valymo įrenginius, pirmiausia Nemirsetoje.

7. Regioniniame parke būtina atkurti pažeistus pajūrio gamtinio kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, renatūralizuoti pažeistas gamtines teritorijas buvusiame kariniame poligone Nemirsetoje.

IV. KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS KRYPTYS IR PRIEMONĖS

8. Regioninio parko kultūros paveldo vertybės saugomos šiais būdais:

8.1. išsaugomos vietoje (pagrindinis kultūros paveldo vertybių apsaugos būdas);

8.2. fiksuojamos dokumentuose.

9. Kultūros paveldo vertybių apsaugos organizavimo kryptys yra šios:

9.1. įteisintų kultūros paveldo vertybių tyrimas, ieškant veiksmingesnių jų išsaugojimo būdų;

9.2. naujų objektų, turinčių kultūrinės vertės požymių paieška ir įteisinimas;

9.3. kultūros paveldo vertybių propagavimas siekiant sudominti jų savininkus vertybių apsauga bei pritraukiant lankytojus, iš kurių savininkai galėtų gauti pajamų;

9.4. lėšų kultūros paveldo objektams tvarkyti ir prižiūrėti paieška.

10. Kultūros paveldo vertybių apsaugai regioniniame parke išskirtas Karklės etnokultūrinis draustinis. Jame būtina išaiškinti ir lokalizuoti visas kultūros paveldo vertybes bei užtikrinti kultūros paveldo vertybių apsaugą:

10.1. lokalizuoti Karklės kaimo kultūros paveldo paminklų teritorijas, nustatyti senojo Karklės kaimo ribas ir parengti restauracijos programą bei ją įgyvendinti;

10.2. parengti atskirų pastatų ir kompleksų renovacijos projektus.

11. Regioninio parko kultūros paveldo vertybėms išsaugoti numatyti šie jų tvarkymo būdai: konservavimas, restauravimas, regeneravimas, renovavimas, rekonstravimas. Tvarkymo būdai ar jų deriniai parenkami pagal kultūros paveldo kompleksų ar objektų santykinę vertę, teritorinį jų išsidėstymą ir realias finansines galimybes.

12. Apsaugos požiūriu svarbios greta regioninio parko esančios kultūros paveldo vertybės: Nemirsetos kurhauzo kompleksas, Nemirsetos ir Anaičių kaimai, Anaičių senkapynas.

V. REKREACIJOS PLĖTROS KRYPTYS IR PRIEMONĖS

13. Rekreacijos plėtros kryptys regioniniame parke yra šios:

13.1. reguliuoti rekreacinių išteklių naudojimą, kuriant rekreacinę infrastruktūrą;

13.2. organizuoti ir skatinti pažintinį turizmą.

14. Regioniniame parke laikomasi šių rekreacijos teritorinio plėtojimo principų:

14.1. rekreacinė infrastruktūra ir poilsio objektai kuriami esamose urbanistinės infrastruktūros arba tvarkymo plane numatytose vietose, saugant gamtinį kraštovaizdį;

14.2. puoselėjama etnokultūra, tradicinė kaimo gyvensena, vietos gyventojai skatinami imtis rekreacinio verslo, pvz.: nuomoti patalpas regioninio parko lankytojams;

14.3. formuojama turistinių trasų (takų) sistema, kurią sudaro įvairaus dydžio žiediniai bei tranzitiniai maršrutai į Girulius, Karklę ir Nemirsetą – svarbiausius regioninio parko rekreacinius centrus, kad būtų patogu pasiekti visus svarbiausius lankytinus regioninio parko objektus.

15. Poilsiavietės kuriamos ir tvarkomos laikantis šių nuostatų:

15.1. poilsiavimo mastas (nakvynės vietų skaičius, vienkartinis poilsiautojų skaičius ir jų teritorinis pasiskirstymas) reguliuojamas. Leistinas poilsiautojų skaičius nustatomas atsižvelgiant į rekreacinių įstaigų ir jų aplinkos sutvarkymo būklę, realias galimybes išvengti nepageidaujamo poilsiautojų poveikio gamtinei aplinkai;

15.2. rekreacinės infrastruktūros plėtrai gyvenvietėse panaudojami netekę ankstesnės paskirties, tačiau tinkami rekreacijai pastatai;

15.3. esami rekreaciniai objektai tvarkomi pagal detaliuosius planus ir projektus.

16. Regioninio parko kaimų sodybų pritaikymo poilsio reikmėms nuostatos yra šios:

16.1. draudžiama pertvarkyti išorės fasadus ir tradicinius elementus kultūros paminklų statusą turinčiose etnografinėse sodybose;

16.2. leidžiama pertvarkyti sodybas, kurioms numatytas rekreacinio naudojimo prioritetas.

17. Nauji statiniai turi atitikti regiono tradicinės architektūros stilių.

18. Plėtojant regioninio parko rekreacinio naudojimo sistemą siūloma:

18.1. Karklėje įrengti regioninio parko lankytojų centrą;

18.2. skatinti žmones lankytis regioniniame parke pažintiniais tikslais, prioritetą teikiant dviračių bei pėsčiųjų pažintiniam turizmui. Tikslinga organizuoti žirginį turizmą kaip papildomą tradicinę regioninio regioninio parko lankymo formą;

18.3. naudoti įrengtas turistines trasas (kelius) ir pritaikyti esamus bendro naudojimo automobilių kelius, miško bei lauko kelius bei Eurovelo tranzitinę dviračių turizmo trasą;

18.4. suformuoti dviračių bei pėsčiųjų trasų (takų) sistemą – parengti trasų (takų) projektus kai kuriems maršrutams ir takų atkarpoms, gerinti sunkiai praeinamų vietų dangą, pastatyti informacinius ženklus ir kitą infrastruktūrą, tinkamai tvarkyti trasų (takų) aplinką;

18.5. organizuoti ekskursijas laivu po Baltijos jūrą;

18.6. sukurti specializuotą kempingų, poilsiaviečių ir sustojimo bei apžvalgos aikštelių sistemą dviračių bei pėsčiųjų turizmui aptarnauti;

18.7. formuoti mokomųjų takų sistemą, ypač Kalotės botaniniame – zoologiniame bei Olandų kepurės kraštovaizdžio draustiniuose ir Nemirsetos apylinkėse, organizuoti specializuotus mokomuosius vandens maršrutus Baltijos jūroje;

18.8. nedidinti stacionarių poilsio įstaigų lankytojų skaičiaus išlaikant esamų poilsio namų (įstaigų) potencialą;

18.9. suformuoti tvarkymo plane numatytus miško parkus, įrengti juose rekreacinę infrastruktūrą.

VI. GYVENVIEČIŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTROS KRYPTYS

19. Gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytose vietose. Naujų sodybų kūrimas galimas formuojant vienkiemius buvusių sodybų vietose bei tvarkymo plane pažymėtose vietose. Karklės etnokultūriniame draustinyje pagal detalųjį planą atkuriamas etnografiškai vertingas kaimas su visais jame buvusiais pastatais (tvarkymo plane buvusių sodybų vietos nenurodytos, taikoma bendra nuostata – atkurti kaimo pastatus buvusių sodybų vietose).

20. Numatyta sodybos vieta gali būti keičiama detaliuoju planu, jei tvarkymo plane numatytas užstatymui plotas yra netinkamas dėl šių priežasčių: aukštas gruntinio vandens lygis, neracionalus inžinerinių tinklų išsidėstymas. Visose gyvenvietėse, laikantis statybos normų, regioninio parko nuostatų reikalavimų ir kraštovaizdžio architektūros principų, gali būti įrengiami inžineriniai tinklai ir kitokia techninė infrastruktūra. Pirmenybė teikiama inžinerinei įrangai, kuo mažiau keičiančiai tradicinį kaimo gyvenvietės vaizdą bei kraštovaizdį. Šie darbai vykdomi pagal atitinkamus detaliuosius ir specialiuosius planus.

21. Rengiant detaliuosius planus, laikomasi šios pagrindinės nuostatos – iš esmės nekeičiamos nustatytos teritorinės plėtros kryptys bei pagrindiniai planiniai elementai.

22. Vienkiemiai tvarkomi pagal regioninio parko funkcinio prioriteto zonų, kuriose jie yra, bendruosius reikalavimus.

23. Žemės ūkio gamybinis centras Kalotėje, neatitinkantis pasikeitusių gamybos sąlygų ir aplinkosaugos reikalavimų, turi būti rekonstruojamas. Rekomenduojama baigti griauti apleistus, apgriuvusius ir jokiai ūkinei veiklai nepritaikytus žemės ūkio gamybos centrus arba pastatus rekonstruoti taip, kad jie atitiktų regioninio parko steigimo tikslus bei architektūros reikalavimus. Gamybinių centrų tvarkymo klausimai kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiami, atsižvelgiant į regioninio parko steigimo tikslus.

24. Naujų priešgaisrinių vandens telkinių arba priešgaisrinio vandentiekio įrengimo ir privažiavimo prie jų klausimai sprendžiami rengiant teritorijų planavimo dokumentus ir/ar projektus, o naujų gaisrinių depų statybos galimybės turėtų būti išnagrinėtos, rengiant Klaipėdos rajono savivaldybės bendrąjį planą.

25. Regioninio parko kelių tvarkymo tikslas – išsaugoti esamą kelių tinklą, gerinti jų dangas. Vidinių ūkinių bei privažiuojamųjų kelių nustatymo, tikslinimo ir statybos klausimai sprendžiami rengiant miškotvarkos ir žemėtvarkos projektus, detaliuosius planus.

26. Regioniniame parke reglamentuojama smulkiųjų kraštovaizdžio elementų (tvorų, reklamos, inžinerinių įrenginių) statyba. Svarbiausios nuostatos yra šios:

26.1. laikytis istoriškai susiklosčiusių aptvėrimo tradicijų – tvoromis gali būti aptvertos sodybos, visuomeninių įstaigų ir specialių įrenginių sklypai, laukuose gali būti aptveriamos ganyklos, pasėliai, sodai, kt. Tvoros statomos iš natūralių medžiagų – medžio ir kitų tradicinių statybinių medžiagų būdingu šiam regionui stiliumi;

26.2. negalima užtverti rekreacinių teritorijų – apžvalgos aikštelių, privažiavimo kelių ar priėjimų prie jų, turistinių trasų (takų) ir kelių, negalima pertverti saugomų atvirų vaizdingų kraštovaizdžio erdvių tiek gyvenvietėse, tiek už jų ribų. Tvorų rūšys, matmenys ir medžiagos numatomi detaliuosiuose gyvenviečių planuose. Nustatomos specialios paveldo objektų aptvėrimo sąlygos, naudojamos autentiškos arba jas imituojančios medžiagos ir formos;

26.3. reklaminė įranga regioniniame parke turi derėti su tradicine šio regiono architektūra.

VII. REGIONINIO PARKO BUFERINĖS APSAUGOS ZONOS REGLAMENTAS

27. Regioninio parko buferinės apsaugos zonos paskirtis – sumažinti galimą neigiamą poveikį kraštovaizdžiui ir aplinkai. Ji svarbi hidrologinės apsaugos ir vizualinės apsaugos aspektais. Hidrologiniu požiūriu čia prasideda mažieji kanalai – regioninio parko upelių intakai.

28. Šioje zonoje draudžiama vykdyti statybas, pažeidžiančias reljefo raiškumą bei didinančias regioninio parko vizualinę taršą. Čia taip pat neleidžiama statyti stambių civilinių ar gamybinių objektų, galinčių turėti neigiamą poveikį regioninio parko gamtinei ekosistemai.

29. Vizualinės apsaugos aspektu svarbiausias dėmesys skiriamas statyboms reguliuoti. Rekomenduojamas dviejų tipų užstatymas: vienkieminiai ir kupetiniai kaimai. Vienkiemiai kuriami ūkininkų ūkiuose, kupetiniai kaimai formuojami esamų kaimų vietose, centralizuotai įrengiant inžinerinius tinklus. Bendras užstatymo plotas vienkiemiuose negali viršyti daugiau nei 2 % ūkio ploto, kupetiniuose kaimuose – nuo 2,5 % iki 5,0 %. Naujus statinius rekomenduojama neutralizuoti želdinių grupėmis prie sodybų ir apsauginiais kelių želdiniais. Privalomas dalinis žemės ūkio naudmenų užsodinimas mišku vykdomas pagal parengtus specialius miškų išdėstymo žemėtvarkos projektus. Žemės ūkio naudmenose turėtų dominuoti pievos ir ganyklos.

______________