EUROPOS KONVENCIJA DĖL SKERDŽIAMŲ GYVŪNŲ APSAUGOS

1979 m. gegužės 10 d. Strasbūras

Šią Konvenciją pasirašiusios Europos Tarybos valstybės narės,

manydamos, jog būtina užtikrinti gyvūnų, kurie turi būti paskersti, apsaugą;

manydamos, kad jų šalyse turėtų būti vienodai taikomi skerdimo būdai, kurie kiek įmanoma apsaugotų gyvūnus nuo kančios ir skausmo;

manydamos, kad gyvūną skerdžiant sukeliamas išgąstis, įtampa, kančia ir skausmas gali turėti įtakos mėsos kokybei,

susitarė:

I skyrius – Bendrosios nuostatos

1 straipsnis

1. Ši Konvencija taikoma pervarant, laikant aptvaruose, fiksuojant, svaiginant ir skerdžiant ūkinės paskirties neporakanopius, atrajotojus, kiaules, triušius ir paukščius.

2. Šioje Konvencijoje:

Skerdykla – pagal sanitarijos reikalavimus prižiūrimos patalpos, kuriose skerdžiami gyvūnai ruošiant jų mėsą vartojimui ar bet kuriam kitam tikslui;

Gyvūnų pervarymas – gyvūnų iškėlimas arba varymas nuo platformų, iš gardų arba aptvarų skerdyklose į skerdimo patalpą ar vietą;

Uždarymas į aptvarus – gyvūnų laikymas garduose, užtvarose, dengtose teritorijose, kuriais naudojasi skerdyklos ir kuriuose gyvūnai laikomi (girdomi, šeriami, gali ilsėtis) iki skerdimo;

Fiksavimas – bet kokios priemonės, varžančios gyvūnų judesius, kad būtų lengviau juos apsvaiginti arba paskersti, taikymas gyvūnui pagal šios Konvencijos nuostatas;

Svaiginimas – laikantis šios Konvencijos nuostatų gyvūnui taikomi veiksmai, kuriuos atlikus gyvūnas praranda sąmonę iki mirties, tokiu būdu bet kuriuo atveju išvengiant nereikalingos kančios;

Skerdimas –fiksuoto, apsvaiginto gyvūno mirtis dėl kraujo nuleidimo, išskyrus šios Konvencijos III skyriuje numatytas išimtis.

2 straipsnis

1. Kiekviena Susitariančioji Šalis imasi reikiamų priemonių, užtikrinančių šios Konvencijos nuostatų įgyvendinimą.

2. Tačiau jokia šios Konvencijos nuostata Susitariančiosioms Šalims nedraudžia priimti griežtesnių taisyklių gyvūnams apsaugoti.

3. Kiekviena Susitariančioji Šalis užtikrina, kad skerdyklos būtų projektuojamos, statomos, įrengiamos ir eksploatuojamos taip, kad būtų užtikrintas šioje Konvencijoje nustatytų atitinkamų sąlygų laikymasis siekiant, kad gyvūnai išvengtų bereikalingo susijaudinimo, skausmo ar kančios.

4. Skerdžiant ne skerdyklose ar skerdyklose kiekviena Susitariančioji Šalis užtikrina, kad gyvūnai išvengtų nereikalingo skausmo ar kančios.

II skyrius – Gyvūnų pristatymas į skerdyklas ir laikymas aptvaruose iki skerdimo

3 straipsnis

1. Gyvūnai turi būti iškraunami iš transporto priemonių iš karto juos atvežus. Jei jie kuriam laikui paliekami transporto priemonėse, juos būtina apsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų ir užtikrinti tinkamą ventiliaciją.

2. Gyvūnus varyti, uždaryti į aptvarus, fiksuoti, svaiginti, skersti arba žudyti gali tik asmenys, kurie turi teorinių žinių ir praktinių įgūdžių atlikti šį darbą ir laikytis šios Konvencijos reikalavimų.

I skirsnis – Gyvūnų pervarymas skerdyklų teritorijoje

4 straipsnis

1. Gyvūnai iškraunami ir pervaromi atsargiai.

2. Gyvūnams iškrauti turi būti naudojama tinkama įranga, tokia kaip: tilteliai, rampos ar varymo takai. Tokios įrangos grindų danga turi būti neslidi, ir, jei reikia, būtų šoninės atramos. Tilteliai, rampos ar varymo takai turi būti kuo nuolaidesni.

3. Gyvūnai neturi būti gąsdinami ar jaudinami. Bet kuriuo atveju reikia užtikrinti, kad ant tiltelių, rampų ar varymo takų gyvūnai neparvirstų ir kad jie nuo jų negalėtų nukristi. Negalima gyvūnų kelti už galvos, kojų ar uodegos dėl ko jie patirtų skausmą ar kančią.

4. Prireikus gyvūnai vedami po vieną. Varymo takai, kuriais jie yra vedami, turi būti suprojektuoti taip, kad nesužeistų gyvūnų.

5 straipsnis

1. Pervarant gyvūnus, turi būti atsižvelgiama į jų bandos laikymosi polinkius. Įrankiai naudojami tik nukreipti juos reikiama linkme ir tik trumpą laiką. Negalima mušti gyvūnų arba spausti jų jautrių vietų. Elektros srovė gali būti naudojama tik galvijams ir kiaulėms varyti, tačiau tokiu atveju srovės impulsai turėtų būti tolygūs, trukti ne ilgiau kaip dvi sekundes, o gyvūnams palikta pakankamai vietos judėti; tokie impulsai yra duodami tik į tam tikrus raumenis.

2. Negalima spausti, sukti ir laužti gyvūno uodegos, griebti jiems už akių. Negalima gyvūnams smogti ir jiems spirti.

3. Su narvais, krepšiais ar dėžėmis, kuriuose vežami gyvūnai, elgiamasi atsargiai. Jų negalima mėtyti ant žemės ar vartyti.

4. Gyvūnai, atvežti narvuose, krepšiuose ar dėžėse su tampriais ar perforuotais dugnais, yra iškeliami ypač atsargiai, kad nebūtų žalojamos gyvūnų galūnės. Jeigu būtina, gyvūnai gali būti iškraunami individualiai.

6 straipsnis

1. Gyvūnai neturi būti varomi į svaiginimui skirtą gardą, jeigu jų negalima tuojau paskersti.

2. Jeigu gyvūnai nepaskerdžiami tuojau pat atvežus, jie laikomi aptvaruose.

II skirsnis – Laikymas aptvaruose

7 straipsnis

1. Gyvūnai turi būti saugomi nuo nepalankių oro sąlygų. Skerdyklose turi būti įrengta pakankamai gardų ir aptvarų gyvūnams laikyti, kuriuose jie turi būti apsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų.

2. Vietose, kuriose gyvūnai yra iškeliami, varomi, turi laukti arba laikinai suvaromi, grindys neturi būti slidžios. Jos turi būti lengvai valomos, dezinfekuojamos ir nuolaidžios, kad nuo jų lengvai nutekėtų skysčiai.

3. Skerdyklose turi būti dengtų teritorijų su šėryklomis ir girdyklomis bei įrengimais gyvūnams pririšti.

4. Gyvūnai, paliekami skerdykloje per naktį, turi būti laikomi aptvaruose ir, jei reikia, pririšami, bet taip, kad galėtų atsigulti.

5. Gyvūnai, kurie gali vienas kitą sužeisti dėl savo veislės, lyties, amžiaus arba kilmės savybių, turi būti atskiriami ir laikomi atskiruose garduose.

6. Narvuose, krepšiuose ar dėžėse atvežti gyvūnai skerdžiami kaip galima greičiau; jei tai nepadaroma, jie turi būti girdomi ir šeriami pagal 8 straipsnio nuostatas.

7. Jei gyvūnai buvo laikomi karšto ir drėgno oro sąlygomis ir perkaito, juos būtina atvėsinti.

8. Jei verčia oro sąlygos (pvz., didelė drėgmė, žema temperatūra), gyvūnai laikomi gerai ventiliuojamoje vietoje. Šeriant garduose turi būti pakankamas apšvietimas.

III skirsnis – Priežiūra

8 straipsnis

1. Jei gyvūnai, atvežti į skerdyklą, iškart nevaromi į skerdimo vietą, jie turi gauti pakankamai vandens.

2. Gyvūnai, kurie nepaskerdžiami per 12 valandų nuo atvežimo, turi būti reguliariai girdomi ir šeriami nedideliu kiekiu pašaro.

3. Jei gyvūnai nepririšami, pašarai jiems turi būti paduodami taip, kad jie galėtų netrukdomai paėsti.

9 straipsnis

1. Gyvūnų būklę ir sveikatą būtina tikrinti bent jau kiekvieną rytą ir vakarą.

2. Ligoti, nusilpę ar sužaloti gyvūnai turi būti skerdžiami nedelsiant. Jei to padaryti neįmanoma, jie turi būti atskirti, kad juos būtų galima kuo greičiau paskersti.

IV skirsnis – Kitos nuostatos

10 straipsnis

Dėl šiaurės elnių kiekviena Susitariančioji Šalis gali leisti taikyti išlygas šios Konvencijos II skyriaus nuostatoms.

11 straipsnis

Kiekviena Susitariančioji Šalis gali nustatyti, kad šios Konvencijos II skyriaus nuostatos mutantis mutandis taikomos pervarant gyvūnus ir juos uždarant į aptvarus ne skerdyklose.

III skyrius – Skerdimas

12 straipsnis

Gyvūnai prireikus fiksuojami prieš pat skerdimą ir, išskyrus 17 straipsnyje nustatytus atvejus, tinkamu būdu apsvaiginami.

13 straipsnis

Atliekant ritualines apeigas, skerdžiamus galvijus būtina fiksuoti mechaninėmis priemonėmis nesukeliant jiems skausmo, kančių ir jaudinimosi, sužeidimų ir sumušimų.

14 straipsnis

Nenaudojamos jokios fiksavimo priemonės, sukeliančios nereikalingą kančią; gyvūnų užpakalinės kojos prieš apsvaiginimą arba ritualinio skerdimo metu iki viso kraujo nuleidimo neturi būti surišamos ir gyvūnai nepakabinami. Tačiau naminius paukščius ir triušius, prieš juos pjaunant, galima pakabinti, jei jie yra apsvaiginami tuojau pat juos pakabinus.

15 straipsnis

Kiti skerdimo veiksmai, kurie nėra paminėti 1 straipsnio 2 dalyje, gali būti pradedami tik po gyvūno mirties.

16 straipsnis

1. Kiekvienos Susitariančiosios Šalies leistini apsvaiginimo būdai turi būti veiksmingi, kad gyvūnai iškart prarastų sąmonę ir jos neatgautų tol, kol jie bus skerdžiami, taip bet kuriuo atveju išvengiant bet kokios nereikalingos kančios.

2. Draudžiama naudoti durklą, kūjį ar kapoklį.

3. Neporakanopiams, atrajotojams ir kiaulėms leidžiami tik šie svaiginimo būdai:

– mechaniniai būdai naudojant instrumentus, kuriais suduodamas smūgis arba kurie sukelia smegenų sukrėtimą;

– elektros šokas;

– dujinė anestezija.

4. Kiekviena Susitariančioji Šalis gali leisti taikyti išlygas šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų, jei gyvūnas skerdžiamas toje vietoje, kur šeimininkas jį užaugino savo asmeniniams poreikiams.

17 straipsnis

1. Kiekviena Susitariančioji Šalis gali leisti taikyti išlygas nuostatoms dėl išankstinio apsvaiginimo šiais atvejais:

– skerdžiant laikantis ritualinių apeigų;

– neatidėliotino skerdimo atvejais, kai apsvaiginti yra neįmanoma;

– skerdžiant naminius paukščius ir triušius leistinais būdais, sukeliančiais staigią mirtį;

– žudant gyvūnus užkrečiamųjų ligų kontrolės tikslais, kai tai būtina dėl ypatingų priežasčių.

2. Tačiau kiekviena Susitariančioji Šalis, kuri vadovaujasi šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, užtikrina, kad taip skerdžiant ar žudant gyvūnus būtų išvengta nereikalingo skausmo ar kančių.

18 straipsnis

1. Kiekviena Susitariančioji Šalis turi užtikrinti, kad gyvūnams uždaryti į aptvarus, apsvaiginti ir skersti samdomi asmenys turėtų įgūdžių atlikti šį darbą.

2. Kiekviena Susitariančioji Šalis užtikrina, kad gyvūnams uždaryti į aptvarus ir apsvaiginti reikalingi instrumentai, aparatūra ar įtaisai atitiktų Konvencijos reikalavimus.

19 straipsnis

Kiekviena Susitariančioji Šalis, leidžianti skersti gyvūnus laikantis ritualinių apeigų, užtikrina, kad tais atvejais, kai ji pati neišduoda tam reikiamų leidimų, gyvūnų aukotojai turėtų atitinkamų religinių organizacijų išduotą leidimą.

IV skyrius – Baigiamosios nuostatos

20 straipsnis

1. Šią Konvenciją gali pasirašyti Europos Tarybos valstybės narės ir Europos ekonominė bendrija. Ji turi būti ratifikuojama, priimama arba patvirtinama. Ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

2. Ši Konvencija įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo ketvirto Europos Tarybos valstybės narės ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumento deponavimo.

3. Šią Konvenciją pasirašiusiai Šaliai, ją ratifikuojančiai, priimančiai arba patvirtinančiai vėlesne, negu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, data, Konvencija įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumento deponavimo.

21 straipsnis

1. Šiai Konvencijai įsigaliojus, Europos Tarybos Ministrų Komitetas tokiomis sąlygomis, kurias jis laiko tinkamomis, gali pakviesti bet kurią valstybę, kuri nėra narė, prie jos prisijungti.

2. Toks prisijungimas atliekamas Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui deponuojant prisijungimo dokumentą ir įsigalioja per šešis mėnesius nuo jo deponavimo.

22 straipsnis

1. Kiekviena valstybė, pasirašydama arba deponuodama ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentą, gali nurodyti teritoriją ar teritorijas, kurioms taikoma ši Konvencija.

2. Kiekviena valstybė, deponuodama ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentą arba bet kada vėliau, Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pareiškimu gali išplėsti šios Konvencijos taikymą bet kuriai kitai pareiškime nurodytai teritorijai ar teritorijoms, už kurių tarptautinius santykius ji yra atsakinga arba kurių vardu ji yra įgaliota prisiimti įsipareigojimus.

3. Kiekvienas pareiškimas pagal šio straipsnio pirmesnę dalį kiekvienai tokiame pareiškime nurodytai teritorijai gali būti atšauktas Generaliniam Sekretoriui adresuotu pranešimu. Toks atšaukimas įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą.

23 straipsnis

1. Bet kuri Susitariančioji Šalis Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pranešimu gali, kiek ji su ja yra susijusi, denonsuoti šią Konvenciją.

2. Toks denonsavimas įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą.

24 straipsnis

Europos Tarybos Generalinis Sekretorius Tarybos valstybėms narėms ir kiekvienai Susitariančiajai Šaliai, kuri nėra Tarybos narė, praneša apie:

g) kiekvieną pasirašymą;

h) kiekvieną ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumento deponavimą;

i) kiekvieną šios Konvencijos įsigaliojimo datą pagal 20 ir 21 straipsnius;

j) kiekvieną pareiškimą, gautą pagal 22 straipsnio 2 dalies nuostatas;

k) kiekvieną pranešimą, gautą pagal 22 straipsnio 3 dalies nuostatas;

l) kiekvieną informacinį pranešimą, gautą pagal 23 straipsnio nuostatas, ir denonsavimo įsigaliojimo datą.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

Priimta 1979 m. gegužės 10 d. Strasbūre anglų ir prancūzų kalbomis vienu egzemplioriumi, kuris atiduodamas saugoti Europos Tarybos archyvuose. Abu tekstai yra autentiški. Europos Tarybos Generalinis Sekretorius patvirtintas kopijas nusiunčia kiekvienai šią Konvenciją pasirašiusiai ar prie jos prisijungusiai valstybei.

______________